Gyvybės vertė literatūroje (kalba)

Gyvybės vertė literatūroje Gyvybė yra viena svarbiausių vertybių istorijoje. Įvairaus laikmečio kūrėjai skatino ne tik apmąstyti gyvybės vertę, bet ir kovoti prieš įsivyravusį chaosą ir nužmogėjimą. Anot Tibeto budizmo dvasinio vadovo Dalai Lamos: ,,Žmonės buvo sukurti tam, kad juos mylėtų, o daiktai buvo sukurti tam, kad jais naudotųsi. Šiandien pasaulyje tiek chaoso yra dėl to, kad naudojamės žmonėmis, o mylime daiktus”. Rašytojai suprato, jog pasaulis keičiasi ir bandė stabdyti plintantį nužmogėjimą. Vienas pirmųjų šią temą plėtojusių kūrėjų buvo literatūros klasikas Jonas Biliūnas ir kiek vėliau pradėjęs rašyti dramaturgas Balys Sruoga, kuris pats II pasaulinio karo metais, nacių koncentracijos stovykloje patyrė gyvybės vertės nuosmukį. Visų pirma, apie gyvybės neliečiamumą ir atsakomybės už savo darbus jausmą kūrė XIX a. (19) pabaigos ir XX (20) a. pradžios rašytojas, realizmo atstovas, lietuvių lyrinės prozos pradininkas, itin ryški lietuvių visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo figūra - Jonas Biliūnas. Šis kūrėjas pats puikiai suvokė gyvybės vertę dėl asmeninių gyvenimo išbandymų. Biliūno tėvai, pasiturintys ūkininkai, norėjo, kad sūnus taptų kunigu, nes tai atneštų garbę visai šeimai, padėtų apsirūpinti finansiškai, tačiau jis pasirinko rašytojo profesionalo kelią. Besimokydamas gimnazijoje įsitraukė į visuomeninę ir politinę veiklą. Mirus abiems tėvams ir atsisakius stoti į kunigų seminariją rašytojas netenka giminių finansinės paramos. Dar būdamas jaunas suvokė, ką reiškia gyventi savarankiškai, be tėvų paramos, patirti skurdą, o gyvybę galbūt paskatino vertinti sunki liga – tuberkuliozė. Biliūno kūryba pasižymi pasakojimu pirmuoju asmeniu, dažnai vaizduojama jo vaikystės aplinka, gimtinės kraštovaizdis, kai kuriuose kūriniuose pasitaiko autoriaus biografijos faktų tokių kaip: mokslas užsienyje, atostogos tėviškėje ar liga. Novelėje ,,Vagis” rašoma apie parindinį veikėją Jokūbą, kuris piršlybų naktį supranta, kad kažkas vyksta lauke. Išėjęs pamato, jog kažkas įsibrovė į tvartą. Susivokia, kad tai yra vagis. Kadangi buvo naktis, jis negalėjo paprašyti kitų pagalbos, todėl nusprendžia su medine kūle jį nutrenkt. Pamatęs kad vagis nebegyvas ir turėjo revolverį, supranta, jog jeigu taip nebūtų pasielgęs, gali būti, jog jis pats galėjo mirti. Vyras pagautas išgąsčio, vagies kūną išveža paslėpti. Nors daug kam pasirodytų, jog tai buvo tiesiog savigyna, Jokūbas niekaip nesugeba atsikratyti kaltės jausmo. Apie nužudymą papasakojęs kunigui per išpažintį, pagrindinis veikėjas pradeda mąstyti apie prisipažinimą policijai, bet atsisako šios minties, nes nori užauginti savo vaikus. Vis dėlto visai kitokia gyvybės vertės samprata atskleidžiama iš visuomenės perspektyvos. Sodžiaus gyventojai pakelėje atradę negyvą vagį to visai nesureikšmina. “Žmonės kuone visi atvirai pripažino, kad taip „tokiam“ ir reikėjo”, - ši citata puikiai atspindi žmonių abejingumą gyvybės atžvilgiu ir įrodo, jog jie nesiekė visiško teisingumo. Visgi, vagies mirtis neišnyko be pėdsakų. Pagrindinis veikėjas Jokūbas prieš mirtį galvoja, ar Dievas supras, kodėl jis taip pasielgė. Išvada tokia, kad Jokūbas doras žmogus, nes visą gyvenimą atgailauja ir supranta gyvybės vertę. Taigi Jonas Biliūnas gyvybę vertina kaip jautrus žmogus, krikščionis, gyvybė jam šventa, žmogus neturi teisės skriausti ir atimti gyvybės, kad ir kieno ji bebūtų. Visai kitokį gyvybės vertinimo pavyzdį negu Jonas Biliūnas parodo XX a. vidurio rašytojo Balio Sruogos memuarinio kūrinio kai kurie veikėjai. Tokį požiūrį galėjo lemti istorinė ir politinė santvarka, bet rašytojai stengėsi atskleisti tiesą: gyvybė nėra vertinama taip, kaip seniau, žmonės pamažu praranda žmogiškumą ir jiems nesunku atimti gyvybę, jie nejaučia gailesčio. Tuo įsitikino ir pats katastrofų laikotarpio rašytojas, istorinės, poetinės dramos pradininkas Balys Sruoga. Kūrėjas gimė 1896 m. Baibokuose, turtingų ūkininkų šeimoje. Priklausė kairiųjų moksleivių draugijai - aušrininkams, vėliau tapo jų lyderiu. Okupacijos metais spaudžiamas valdžios parašo prosovietinę kantatą, dramą „Apyaušrio dalia”. Vėliau dėl sužlugusios mobilizacijos į SS dalinius ir šio kūrinio, autorius buvo apkaltintas prielankumu sovietų valdžiai ir vokiečių suimtas patenka į Štuthofo koncentracijos stovyklą kaip politinis kalinys kartu su kitais lietuviais. Patyręs lagerio siaubą, rašytojas atskleidė, kad žmogaus gyvybė tokioje žiaurioje vietoje nieko nereiškia, o didi vokiečių tauta, kadaise garsėjusi baroko kūriniais, tapo barakinės kultūros šalimi. Memuarų knygą ,,Dievų miškas“ parašo per 2 mėnesius gydydamasis Birštone. Pati knyga po daugelio korekcijų išleista tik po B. Sruogos mirties - 1957 m. Rašytojas pasitelkia ironiją kaip pagrindinę vaizdavimo priemonę ir aprašo, kokį siaubą teko patirti kaliniams: nusilpusių klipatų eisenas, kankinimus primenančius darbus, patyčias ir siaubingas gyvenimo sąlygas. Pagrindinio veikėjo pirmasis žvilgsnis į lagerio aplinką ir prižiūrėtojus taip pat buvo ne koks: ,,Mūsų svajonių gražiąsias perspektyvas staiga nutraukė, galas žino iš kur išlindęs, vienas SS vyrukas

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!