Geologija, geotektonika

GEOLOGIJA-apima naud.iskas-ų aptikimo procesą. HIDROLOGIJA-nagrinėja požeminį h2o. Tiria požeminių vandenų kilmę, slūgsojimo sąlygas,vandens susidarymo galimybes. INŽ. GEOLOGIJA-Vietovių, skirtų įvairių civilinių ir pramoninių statinių statymui, geologinių sąlygų ištyrimas ir įvertinimas. GRUNTŲ MECH.-tiria gruntus, jų stiprumines ir fizikines savybes ir pagrindo sąveiką. MINEROLOGIJA tiria medžiagas iš kurių sudaryta žemės pluta ir mantija. KRISTALOGRAFIJA-tiria kristalų formą turinčius mineralus. PETROLOGIJA-tiria uolienas, kurias sudaro mineralai. Nuosėdines uolienas tiria LITOLOGIJA. GEOTEKTONIKA-tiria litosferos sandarą ir pokyčius, vykstančius joje. GEOMORFO LOGIJA-mokslas apie reljefą ir jo formas. ISTORINĖ GEOLOGIJA-nagrinėja žemės vystymosi etapus. REGIONINĖ GEOLOGIJA aprašo atsitiktinių regionų sandarą. Inž. Geologijos pagr. TIKSLAI: 1) Uolienų sudėties, sandaros, savybių, būvio ir slūgsojimo sąlygų ištyrimas. 2)Geolog. Proc. Tiek gamtinių tiek sukaptų žmonių inž. Veiklos. Jo reikia šių procesų pobūdžiui ir galimoms įtakoms būsimiems statiniams nustatyti o taip pat šios įtakos reguliavimo ir gamtos apsaugos rekomendacijų pakeitimas.3) Inž. Geologinių statinio sąlygų dėsningumų pritaikymas. Inž.Geologijos veikla turi 5 KRYPTYS: 1) Naud. Išk.-ų gavyba. Vyksta 2 būdais: a) karjerai,b) požemiai(šaktos, galerijos); 2) agrotechninė žmogaus veikla; 3) Civilinių pramoninių ir hidrotechninių statinių statyba ir eksploatacija; 4) Gamtinių geologinių procesų įtakojimas; 5) Gamtos apsauga. ŽEMĖS KILMĖ-1) Žemės atsiradima pradėjo aiškinti Diufonas. Pagal jį žemė atsirado susidūrus saulei su kometa. 1745m. 2) 1755m. Vokietis filosofas Hantas paskelbė kad visatą iš pradžių sudarė kietos dulkės. Jos buvo skirtingo tankio ir masės. Veikiant visuotinei traukai šios dalelės pradėjo judėti ir jungtis. Tokių dalelių sanbūriai buvo saulės, žemės ir kitų planetų užuomazgos. Iš kurių vėliau susiformavo dangaus kūnai. 3)Prancūzas Laplasas paskelbė kad saulės sistema susidarė iš įkaitusių dujų debesies. To debesies centre buvo šiek tiek tankesnė masė kuri trakė išretėjusias dujas. Debesys palaipsniui vėso ir tirštėjo. Didėjo jos sukimosi gretis, paskui nuojo atitrūko dujiniai žiedai, jie sutankėjo ir susidarė planetos. 4)1930 m. Anglas Džinsas paskelbė potvynio hipotezę. Pagal jį saule susidūrė su milžiniška žvaigžde. Ta žvaigždė atplėšė medž gabalą, iš kurio ir buvo suformuotos planetos. 5) Šmito kosmogeninė hipotezė. Jos esmė yra kad saulė yra viena iš galaktikos sistemos žvaigždžių besisukančių aplink savo centrą. Saulė pritraukia dalį debesų ir meteoritų, kurie pradėjo suktis aplink saulę. Šie kūnai sutankėjo ir susidarė žemė ir kitos planetos 6)Pesentovo teorija. Jis teigė kad pradžioje iš disko formos dujų dulkių debesies susidarė saulė. Del didelio sukimosi greičio iš saulės ekvatoriaus plokštumos atsiskyrė dalis medžiagos ir susidarė planetos. 7) Fr. Doilis. Pagal jį saulė kažkada skriejo su kita žvaigžde kuri sprogo. Iš sprogimo išsklaidytos medžiagos sudarė planetas. 8) Šiuolaikinis mokslas teigia kad saulė ir planetos susidarė iš besisukančio prosaulinio ūko, veikiant gravitacijai ūko medžiaga telkiasi i grumulus ir iš jų susidaro planetos. ŽEMĖS FORMA.žemės matavimai parodė kad ji nėra tobulas rutulys o yra suspausta ties ašigaliu. Tokia forma vadinama sukimosi elipsoidu(geoidu). Poliarinis žemės spindulys: 6357 km; Ekvatorinis spindulys: 6378 km; Meridiano ilgis: 40009 km; Ekvatoriaus ilgis: 40076 km; Paviršiaus plotas: 510 mln. Km2; Tūris: 1,08x1012km3; Aukščiausias taškas: 8882 m; Giliausia vieta: 11521 m; ŽEMĖS TYRIMO METODAI 1)tiesioginiai (gręžiniai) vulkaninių uolienų tyrimas. Vulkaninėse uolienuose iš magmos pasitaiko uolienų nuolaužos, kurios buvo užgriebtos išsiveržimo metu. Tokios nuolaužos vad. ksenolitais . Tarp ksenolitų pasitaiko apatinės plutos ir viršutinės mantijos uolienų iš 100 – 150 km. gylio. Rekordininkais yra kimberlitai. Juos magma atneša iš 150 – 200 km. gylio. Kimberlituose pasitaiko giluminių mineralų (deimantų, granatų). 2) netiesioginiai.geofiziniai metodai. Geofiziniai duomenys gaunami turiant seisminių bangų plitimas žemės gelmėse, o taip pat magnetinio ir gravitacinio lauko ypatybes. Žemės drebėjimo sukelti virpesiai įvairaus tankio ir fizonės būklės uolienose sklinda skirtingu greičiu ir tiesiogiai priklauso nuo uolienų tankio. T.y. kuo tankesnė uoliena, tuo didesnis seisminių bangų greitis. Tose vietose, kur uolienų tankis kinta staigiau dalis virpesių atsispindi ir grįžta į paviršių, ten jie fiksuojami seismografais. Meteoritai. Manoma, kad didelė meteoritų dalis susidarė, kažkokių planetinių vidinių formų sferose. Geležiniai meteoritai yra laikomi tų planetų branduolių nuolaužomis. VIDINĖ ŽEMĖS SANDARA žemę sudaro 3 pagr. Sluoksniai: 1) ŽEMĖS PLUTA;ji yra vršutinė žemės sfera, kurios storis nuo kelių iki 80km. yra du skirtingi plutos tipai: a)okeaninė. Jos storis nuo 2 iki 9km, susideda iš kelių sluoksnių: nuosėdinių uolienų sluoksnis, o antras bazaltas, išsiliejęs po h2o. Jam būdingas rūtulinis arba pagalvinis skyrumas. Susidaro staigiai auštant lavai po h2o. Antrojo sluoksnio apacioje išskiriamas daikų sluoksnis. Daikos- tai kanalai kuriais magma kyla aukštyn prieš išsiliejant lavos pavidalu vandenyno dugne. Lietuvoje plutos storis nuo 40-55km. Tarp žemės plutos ir mantijos yra nustatyta riba kur seisminių bangų greitis staiga pašoka. Šis lygis imtas laikyti riba tarp plutos ir mantijos ir pavadintas Mocho riba. b)kontinentinė Plutos storis nuo 25 iki 80 km. Ši pluta yra nevienalytė, išskiriamas nuosėdinis ir granitinis sluoksnis. Apatinės plutos sudėtis daugiausia yra bazinė. Vyrauja Bazaltas, todėl ji vad bazaltiniu sluoksniu. 2) MANTIJA; Skiriama i tris zonas: 1. Viršutinė mantija iki 400 km. 2. Atmosfera iki 700 km. 3. Apatinė mantija iki 2900 km. 3) BRANDUOLYS. Sudarytas iš 2 dalių: 1. Išorinis branduolys, skystas, nes nepraeina seisminė bangos. 2. Vidinis branduolys yra kietas iš geležies ir nikelio. ŽEMĘ GAUBIA : a) atmosfera. Dujinė sfera kuri supa mūsų planetą(troposfera iki 12-14 km; stratosfera 80-90km; jonosfera iki 3000km.)b) Hidrosfera. Tai žemės vandens apvalkalas(požeminiai vandens garai ir tt.) c) Biosfera. Tai gyvybės vystymosis sritis. Ji apima beveik visą hidrosferą ir paviršinius litosferos ir atmosferos sluoksnius. ŠILUMINIS ŽEMĖS RĖŽIMAS skirstomas į 3 dalis: 1) sezoninės temperatūros kaitos juosta iki 12-15 m gylio; 2) pastovios temp juosta; 3) lylančios temp juosta; MINERALAI vad gamtiniai, cheminiai junginiai arba gryni elementai susidarantys vykstant fizinėms, cheminiams procesams žemės plutoje arba jos paviršiuje. Mineralai susidaro auštant magmoms, maišantis skirtingų savybių tirpalams, veikiant bakterijoms ir gyviems organizmams. Žemės plutoje randama nuo 3000-7000 mineralų atmainų. MAGMA-tai slankus prisisunkes įvairių dujų vandens ir kitų garų silikatinis lydalas. Daugiausiai yra sudaryta iš sunkiai besilydančių silikatinių ir rūdinių medžiagų ir lakiūjų komponentų. Magma pradeda kristalizuotis aušdama ir netekdama tam tikrų komponentų. MINERALŲ SUSIDARYMO SALYGOS: a) Endogeminai skirstomi pagal susidarymą: 1.magminė; Palaipsniui auštant magmai pirmiausia susidaro aukštatemperatūrinių mineralų taisyklingos formos kristalai. Toliau vėstant magmai išsikristalizavusių mineralų daugėja, o erdvės magmoje mažėja, todėl susidarę mineralai yra netaisyklingos formos. 2. pegmatinė.Šioje stadijoje kristalizuojantis mineralams magmoje daugėja lakiūjų komponentų ir susidaro silikatinis lydalas. Dėl lakiūjų komponentų lydalo kristalizacijos temperatūra ir klampumas sumažėja. Jis migruoja išsikristalizavusios magmos plyšiais ir juose kristalizuojasi. 3. pniaumatolitinė-hidroterminė. Mineralai susidaro iš magmoje esančių lakiūjų komponentų. Dujinės fazės lakieji komponentai pradeda reaguoti tarpusavyje ir su anksčiau susiformavusiais mineralais ir susidaro nauji mineralai. Auštantys iki kritinės vandens temp (374oC) Lakieji komponentai virsta suspaustu tirštu tirpalu iš kurio iškrenta hidroterminiai mineralai. Mineralai susidaro tam tikra tvarka: Iš pradžių prie 1600oC, toliau auštant magmai iškrenta augitas raginukė biotitas. Nukritus magmos temperatūrai iki 1600oC išsiskiria plagioplazma ( lauko špatai)t.y. anotitas, ortoklazas, muskovitas, paskui kristalizuojasi kvarcas. Taip susidarę mineralai vad Pirminiais arba Endogeminiais; b)Egzogeminai;Endogeminius mineralus patekusius į žemės paviršių veikia atmosferos hidrosferos ir biosferos veiksniai. Mineralai suyra ir virsta naujais mineralais- vadinamais egzogeminais. Jie susidaro dėl mechaninio, cheminio ar biologinio dūlėjimo. Didelį vaidmenį mineralams susidaryti turi h2o. Tekėdamas i h2o telkini vanduo nusineša mineralines medžiagas ir ištirpusias druskas. Tos medžiagos nusėda sutankėja, pasikeičia ir susidaro mineralai: Kalcitas, dolomitas, ir iš jų susiformuoja telkiniai. Mechaniniai telkiniai tai pernešamos ir suklostomos dulėjimų produktų nuolaužos, turinčios dūlėjimui atsparių mineralų. Cheminiai telkiniai, kai nusėdę ištirpusios druskos. Biocheminiai telkiniai tai kuriuos formuoja organizmai. c)Metamorfiniai. Šie mineralai formuojasi veikiant endogeminių procesų visumai. Metamorfizmas skirstomas į tris tipus: a) Dinaminis; Vyksta dėl tektoninių dislokacijų, palyginti žemoje temp. pasikeičia mineralo ir uolienos sudėtis. b) Kontaktinis; Tai mineralo ar uolienos kitimas veikiant aukštai temperatūrai ir lakieji komponentai, kurie išsiskiria magmai įsiterpiant į uolienas. Dėl to mineralai persikristalizuoja, pakinta jų cheminė sudėtis ir susidaro nauji mineralai. c) Regioninis. Yra panašus tik prisideda slėgis. KRISTALAS-Tai kietasis kūnas, kurio molekulės, atomai ir jonai išsidėstę taisyklingomis gardelėmis. Kai kurie mineralai yra amorfiniai, jie neturi taisyklingos kristalinės struktūros. MINERALŲ FIZINĖS SAVYBĖS: OPTINĖS: Kristalo forma, mineralo spalva, bruožo spalva, skaidrumas ir blizgesys. MECHANINĖS: skalumas, lužis, kietumas ir tankis. KRISTALO FORMĄ lemia mineralų vidaus sandara.Ji yra pastovi. Pavieniai kristalai pasitaiko retai, dažniau randami sankaupomis arba agregatais kurie buna grūdėti, t.y. netaisyklingos formos mioneralų grūdelių sankaupos, kurios susidaro vienu metu iš lydalo ar tirpalo drūžės; dvyniai t.y. du ar daugiau dėsningai suaugę tos pačios medžiagos kristalai; sekrecijos, jos susidaro tuštumose; konkrecijos, t.y.beveik apvalios formos agregatai; varvekliai, jie susidaro uolose iškrentant iš tirpalo kai jie garuoja. Tai būtų stalaktitai ir stalagmitai. MINERALO SPALVA: priklauso nuo jo cheminės sudėties, struktūros, ypatumų ir priemaišų. BRUOŽO SPALVA(miltelių)Daugelis sutrintų į miltelius nuosėdų keičia savo spalvą. Braižant nepoleruotą porcelianinę plokštelę dauguma mineralų palieka bruožą. Miltelių spalva yra stabilesnė už mineralų spalvą. SKAIDRUMAS: tai mineralų savybė praleisti šviesos spindulius. Mineralai yra skaidrūs, kurie gerai praleidžia šviesą(stiklas, skaidrus kalcitas), pusiau skaidrūs, kurie praleidžia šviesą kaip matinis stiklas (kalcedonas); neskaidrūs. BLIZGESYS-tai mineralo paviršiaus šviesos atsispindėjimas. Būna metalo, pusiau metalo. Deimanto blizgesys pats intensyviausias. Stiklo blizgesys būdingas daugeliui skaidrių mineralų. Riebus blizgesys primena riebalų plėvelės blizgesį. Perlamutro, tai šviesos spinduliai atsispindi nuo labai arti viena nuo kitos skalumo plokštumų(žėručiai, gipsas). Šilko-jis būdingas mineralams, kurie turi ruožtišką struktūrą (asbestas). Matinis. SKALUMAS-tai mineralo savybė nuo smūgio skilti lygiomis plokštumomis. Skalumas būna labai tobulas, kai mineralas lengvai skyla plonomis plokštelėmis su lygiu blizgančiu paviršiumi. Tobulas skalumas- kai mineralas skyla i gabalus apribotus skilimo plokštumomis. Netobulas, kai lūžio plokštuma būna nedidelių skalumo plotelių. Neskalūs, kai skalumo plokštumą sudaro lūžiai. LŪŽIS-Jį sudaro atsitiktinių formų paviršius. Jis būna kriauklėtas, žmabuotas, grūdėtas ir žemėtas KIETUMAS-tai mineralų savybė priešintis išoriniam, mechaniniam poveikiui. Mineralo gijoje nustatomas santykinis kietumas, kai vienas mineralas yra braižomas kitu. Tam naudojama Moso skalė. Į ją ieina 10 etaloninių mineralų. TANKIS- yra nustatomas laboratorijoje. Galima apytiksliai nustatyti tankį sveriant panašaus dydžio mineralus. Išskiriami mažo tankio iki 3,5 kg/cm3; vidutinio 3,5-9kg/cm3; ir dideli >9kg/ cm3. REAKCIJA SU DRUSKOS RŪGŠTIMI: reaguoja karbonatai: kalcitas, klintys, dolomito milteliai. MAGNETINĖS SAVYBĖS-tai magnetitas. DVIGUBAS ŠVIESOS LŪŽIMAS SKONIS, jis būdingas tirpiems mineralams. MINERALŲ KLASIFIKACIJA. Pagal mineralų cheminę sudėtį ir kristalinę struktūra, mineralai skirstomi į klases: 1) Grynuoliai, tai mineralai, kurie susideda iš vieno cheminio elemento(auksas, platina); 2) sulfidai. Pagal cheminę sudėtį yra sieros junginiai su vienu ar keliais metalais. Daugelis iš jų yra šudas! Jie susidaro hidroterminių procesų metu, randami hidroterminėse gyslode kartu su kvarcu ir grynuoliais(sfaleritas,piritas); 3) Oksidai ir hidroksidai sudaro deguonies ir hidroksido grupes junginius su įvairiais elementais. Jie susidaro egzogeninio ir endogeninio proceso metu(kvarcas). 4) Koloidų –tai rūgščių druskos, kurių vandenilį pakeičia metalai. Jie skirstomi į chloridus(fluoridus); karbonatai, juos sudaro angliarūgštės druskos; sulfatai, juos sudaro sieros rūgšties druskos, jie iškrenta iš tirpalų druskingose lagūnose(anhidritas, gipsas); fosfatai Juos sudaro fosforo rūgštis(apatitas,fosforitas); Silikatai, juos sudaro silicio druskos. Kilmė yra magminė. Jiems sudėtinga sandara ir sudėtis. Jie skirstomi: a) salinius (granatai,topazas); b) žiedinius(berilas,smaragdas,akvamarūnas); c) grandininiai ir juostiniai(augitas); d) Sluoksniniai (žėručiai); e)karkasiniai: tai kalio-natrio felšvatai (ortoklazas) ir kalcio-natrio felšvatai. UOLIENŲ SLŪGSOJIMO FORMOS- vad. struktūrinės formos. Jos gali būti pirminės ir antrinės. Pirminės uolienos susidaro uolienų formavimosi metu. Antrinės susidaro dėl pirminių uolienų deformacijų. Pirminių uolienų svarbiausia slūgsojimo forma yra sluoksnis,- tam tikras uolienos sudėties vienalytis, didelio ploto, horizontalus kūnas. Vieną sluoksnį nuo kito skiria sluoksniavimosi paviršiai. Paviršius apačioje vad sluoksnio padu., o viršuje- sluoksnio kraigu. Trumpiausias atstumas tarp sluoksnio pado ir kraigo vad sluoksnio storiu. a) Raukšlėjimosi dislokacijos; MONOKLINA-tai tokia forma, kai pirminio slūgsojimo sluoksniai pakreipiami tam tikru kampu. RAUKŠLĖ-tai dislokacijos forma, kai sluoksniai yra sulankstyti. Į viršų išlenkta raukšlės dalis vad antiklina, o įlenkta dalis- sinklina. Raukšlės šonai vad sparnais. Pagal polinkį raukšlė gali būti: a) stačia; b) palenkta; c) gulsčia; d)apversta. ELEKSŪRA-tai deformacijos forma kai besidefor muojantys sluoksniai išsitempia dar nenutrūkstant. S b) Suardymo dislokacijos; Jos susidaro kai uolienas veikiančios jėgos viršija jos atsparumo ribą. Tai būtų PLYŠYS arba LŪŽIS. Jis susidaro uolienai perplyšus, kai plutos blokai nepasistumia vienas kito atžvilgiu. SPŪDIS-tai tokia forma kai viena sluoksnio dalis nusileidžia kitų atžvilgiu. ANTSPŪDIS-kai viena sluoksnio dalis pakyla kitų atžvilgiu. STŪMIS-tai sluoksnių persistūmimas horizontalia kryptimi. HORSTAS-kai centrinė sluoksnio dalis pakyla šoninių luituotų sluoksnių atžvilgiu. GRABENAS-kai centrinė dalis nusileidžia. DARNI SLUOKSNIO SLŪGSOJIMO FORMA- kai kiekvienas aukščiau esantis sluoksnis kartoja žemiau jo slūgsančio sluoksnio formą. NEDARNI SLŪGSOJIMO FORMA. UOLIENŲ AMŽIAUS NUSTATYMAS-Jį galima nustatyti pagal paleontologijos duomenis.T.y. pagal suakmenėjusių augalų ir gyvūnijos liekanas ir pagal statigrafinį tyrimo metodą. Jo esmė, jeigu sluoksniai slūgso normaliai, tai žemiau esantis sluoksnis visada bus senesnis už virš jo esantį. GEOHRONOLOGINĖ SKALĖ ERA PERIODAS Kainozojus Kvarteras Neogenas Paleogenas Q N P Mezozojus Kreida Jura Triasas K J T Paleozojus Perma Karbonas Devonas Siluras Ordovitas Kambras P C D S O ε Paleozojus Proterozojus Pt Paleozojus Archajus A GEOLOGINIAI PROCESAI: Yra skirstomi į keturias grupes: 1) Endogeminiai, kurie vyksta veikiant žemės gelmių energijai; Jie yra tektoniniai judesiai, žemės drebėjimai, vulkanizmas. Tektoniniai judesiai-nuolat egzistuojanti litosferos būsena, kuriai būdinga žemės plutos seisminė įtampa ir jos staigūs protrūkiai, o taip pat lėti svyruojamieji judėjimai. Svyruojamųjų judėjimų metu žemės pluta juda vertikaliai, kyla arba grimzta, dėl to uolienų storinėje susidaro lūžiai ir plyšiai. Žemės drebėjimai- tai bet koks žemės plutos sudrebėjimas. Drebėjimų rūšys: a) tektoniniai. Jie būdingi jaunų kalnų sritims, kuriuose dar tebevyksta kalnodaros procesai; b) vulkaniniai, jie vyksta vulkano rajonuose, prieš jų išsiveržimą arba išsiveržimo metu; c) Demudaciniai. Jie vyksta tada kai užgriūva požeminės tuštmos(šahtos); d) antropogeminiai. Jie yra sukelti žmogaus veiklos. Vulkanizmas, tai magmos, pelenų ir dujų judėjimai plyšiais iš žemės gelmių į paviršių. Susidaro konusinės formos kalnai(vulkanai). Vulkanų viršūnėje yra įdubimas, kuris vad krateriu, iš jo dugno žemyn eina anga, pro kurią išsiveržia lava. Ta anga vad Stemple. 2) Egzogeminiai, priklauso nuo saulės energijos ir gravitacinio žemės lauko; Tai paviršinio vandens geologinė veikla, požeminių ir paviršinių vandenų geologinė veikla, požeminio vandens geologinė veikla, gravitaciniai reiškiniai, vėjo veikla, sezoninis įšalas ir atšilimas, dūlėjimas, geologinis sniego ledo ir ledyno darbas. Paviršinių vandenų geologinė veikla-atmosferiniai krituliai sudaro laikinas mažų srautų tėkmes, kurios teka šlaitais į žemesnes reljefo vietas. Vanduo tolėdamas nešasi kartu smulkias dūlėjimo proceso sukurtas uolienų daleles ir atlieka ardomą darbą, kuris vad vandens erozija. Ji yra plokštuminė ir linijinė. Plokštuminė tai tirpsmo arba lietaus vanduo teka plačiomis srovelėmis ir išplauna dirvožemį ištisai. Nuplauti dūlėjimp produktai suklostomi žemesnėje vietoje- susidaro deliuvis. Linijinė erozija kai šlaitais tekantis vanduo susirenka į smulkias sroveles ir teka vagelėmis. Kai tos vagelės auga susidaro griovos. Griovų erozija-slėnio šlaitų išplovimas ir ardymas veikiant tirpsmo ir lietaus tekančio vandens energijai. Fomuojasi griovos, kurios vėliau stabilizuojasi, apauga augalija ir tampa ragenomis. Geologinis upės darbas yra skirstomas į tris etapus: 1) erozija-upes vandens srauto sukeltas krantų ir vagos ardymas ir griovimas. Erozija būna 2 rūšių: a) giluminė; b) šoninė. Giluminės erozijos metu gilėja upės vaga, šoninės – susidaro vingiai. Upės vingiai vadinami meandromis. Kartais upės meandros tarpusavyje taip suartėja, kad tarp jų lieka siauras tarpelis, kurį potvynio vanduo pragraužia ir upė ištiesina vagą. Meandros kilpa atsiskiria ir susidaro senvagė. 2) transportavimas. Pagriebtas nuotrupines medžiagas upių vanduo perneša iš dalies ištirpusias, pakibusias vandenyje, arba ridena dugnu. 3)akumuliacija. Tai perneštos medžiagos suklostymas kitoje vagos vietoje, taip formuojamos aliuminės nuosėdos. Daugiausia medžiagų suklostoma upės žiotyse. Tai vadimama delta. Geologinis jūrų ežęrų darbas. Bangavimo, potvynių ir atoslūgių bei priekrantinių srovių veikimas sukelia krantų paplovimą ir ardymą, tai vadinama alrazija. Vienos kranto atkarpos ardomos, o kitose vyksta nusėdimas. Dėl kranto alrazijos, gali išsivystyti nauji geologiniai procesai (nuošliaužos, plastinės uolienų deformacijos). Požeminiai ir paviršiniai vandenys. Karstas ir užpelkėjimas. Požeminiai vandenys ardo uolienas chemiškai. T.y. išplauna iš jų tirpstančias medžiagas. Karstas-tai tirpiųjų uolienų tirpinimas paviršiniu ir požeminiu vandeniu formuojant karstines – sufezinės kilmės reljefo formas. Jos būna paviršiuje (įgriuvos, smegduobės) ir po žeme(tuštumos, kanalai, urvai). Užpelkėjimas-pelkėjančiais plotais vadinami drėgmės pertekliumi didesnę metų dalį pasižymintys plotai kuriuose pelkinių nuogriūvų dar nėra arba jos tik pradeda kauptis. Požeminių vandenų geologinė veikla. Sufozija- t.y. mechaninių dalelių išplovimas iš uolienos, veikiant požeminio vandens srautui. Dėl to yra ardomos ir purenamos nuosėdinės – storinės uolienos. Sufozija vyksta kai yra išplaunamos smulkesnės dalelės, esančios tarp stambesnių arba kai yra išplaunama medžiaga užpildanti karstines tuštumas. Tada sufozija vyksta kartu su karsto procesu. Gravitaciniai reiškiniai: Nuošliaužos tai santykinai greitas uolienų masės judėjimas šlaitu žemyn, veikiant gravitacinei jėgai. Skirstomos trys nuošliaužų susidarymo priežastys: a) šlaito uolienų sudėties ir fizinių mechaninių savybių pasikeitimas dėl dūlėjimo ir sufozijos; b) Išorinis šlaito formos ir aukščio kitimas dėl tekančio vandens erozijos; c) slėgimo į šlaitus padidėjimas dėl požeminio vandens slėgio arba apkrovos šlaite. 3) Endolitogeminiai. Jie vyksta uolienose ir nuosėdose ir susiję su uolienų vidinių jėgų sąveika; 4) Technogeminiai, jų atsiradimo priežastys-žmogaus ūkinė inž veikla. UOLIENOS, JŲ KILMĖ, SLŪGSOJIMO FORMA IR KLASIFIKACIJA. Žemės plutą sudaro įvairios kilmės uolienos, kurios susideda iš mineralų. Uolienomis vadinamas gamtinis savitos sudėties ir struktūros mineralinis mišinys, susidaręs geologinio proceso metu ir slūgsantis žemės plutoje geologinio kūno pavidalu. Kiekvienai uolienai būdinga beveik pastovi mineralinė sudėtis ir konkreti sandara, kurios priklauso nuo susidarymo sąlygų. Uolienų mineralai skirstomi į: 1) uolienas sudarančias (pagr); 2) akscensorinius (šalutinius). Jeigu uolieną sudaro vienas mineralas ji vad Monomineraline. Uoliena sudaryta iš 2 ar daugiau mineralų vad Polimineraline. Uolienų sandara nustatoma tekstūra ir struktūra, t.y. pagrindinės uolienų diagnostikos požymiai. Uolienų struktūra, t.y. visuma sandaros požymių, priklausančių nuo uolienas sudarančių mineralų grūdelių ir santykio su neišsikristalizavusia medžiaga. Jeigu uoliena sudaryta tik iš mineralų kristalinių grūdelių, tai ji vad Kristaline, o jei iš nuolaužų tai Nuokrypine. Uolienos tekstūra suprantama kaip visuma sandaros požymių priklausančių nuo sudarančių mineralų grūdelių ir nuolaužų tarpusavio pasiskirstymo. Uolienų klasifikacija pagal kilmę: 1) magminės, jos susidaro iš auštančio ir stingstančio silikatinio lydalo (magmos arba lavos) žemės plutoje arba jos paviršiuje. 2) nuosėdinės, jos susidaro žemės paviršiuję egzogeminio proceso metu. 3) Metamorfinės, jos susidaro iš magminių ir nuosėdinių uolienų veikiant aukštai temperatūrai ir dideliam slėgiui, įvairioms dujinėms ir skystosioms medžiagoms, kurios išsiskiria iš magmos židinių. MAGMINES UOLIENAS sudaro silikato klasės mineralai ir kvarcas. Jie skirstomi į šviesiuosius mineralus(felšpatai-ortoklazas), tamsieji mineralai-raginukė, augitas. Cheminė uolienų sudėtis priklauso nuo šviesiųjų ir tamsiųjų mineralų santykio, t.y. siličio O2 priedo. Uolienos skirstomos į 5 klases: 1)Ultrarūgščios, kai SiO2>75%; 2) Rūgščios 65-75%; 3) Vid. Rūgštumo 52-65%; 4)Bazines 48-52%; 5) Ultrabazines SiO22mm. 2) Psamitai (vidutinės nuotrupos) Kai uoliena sudaryta iš dalelių, kurių skersmuo nuo 2-0,05mm. 3) Aleuritai (smulkianuotrupinės) Dalelių skersmuo nuo 0,05-0,005mm. 4) Pelitai (moliai) Tai uolienos, kurių dalelės mažesnės kaip 0,005mm. 5) Mišrios, nuotrupinės, pelitinės. Nuotr. Dydis, mm Birios Sucementuotos Kampuotos Apvalios Kampuotos Apvalios >200 luitai rieduliai Luitų brekčija Riedulių kon glomeratas 200-10 Skalda Gargždas Skaldos brekčija Gargždo kon glomeratas 10-2 Žabaras Žvirgždas Žabaro brekčija gronelitas 2-0,05 Smėlis Smiltainis 0,05-0,005 Aliauritas Aliaurolitas 37oC). PAGAL KILMĘ KLASIFIKUOJAMAS H2O: 1) Juveniliniai, tai vandenys, susidarantys iš H ir O2, kurie išsiskiria iš magmos žemės gelmėse; 2) Infiltracianiai, tai vandenys, kurie susidaro iš atmosferinių kritulių ir iš paviršiaus vandenų; 3) Kondensaciniai, tai vandenys, kurie susidaro kondensuojantis vandens garams, patenkantiems į uolienas iš atmosferos; 4) Sedimentaciniai, kurie susidaro labai giliai. KLASIFIKACIJA PRIKLAUSANTI NUO TEMPERATŪROS: 1) šalti, kai temp37oC; 4) Labai karšti- geizeriai. POŽEMINIO VANDENS FIZINĖS SAVY BĖS: Švarūs požeminiai vandenys dažniausiai yra skaidrūs, bespalviai, neturi kvapo, skonio, priklauso nuo ištirpusių mineralinių junginių. Priklausomai nuo cheminės sudėties priemaišų ar užterštumo šios savybės gali keistis. POŽEMINIO H2O CHEMINĖS SAVYBĖS. Priklausomai nuo vandeningų uolienų, cheminės ir mineralinės sudėties. Paprastai yra sutinkami chloro jonai SO4-, Mg2+, Ca2+, HCO3-, Na+. Pagal vyraujančius komponentus skirstomas į hidrokarbonatinius, sulfitinius, natrinius. Vandenyje ištirpusių druskų kiekis vad vandens mineralizacija. Pagal mineralizaciją požeminis vanduo skirstomas: 1) Gėliniai (iki 1g/L – mineralizacija); 2) Sūrokas (nuo 1 iki 10); 3) Sūrus (nuo 10 iki 50); 4) Sūriniai (virš 50g/L); Nedidelis pH sukelia metalinių vamzdžių koroziją ir blogina vandens savybes. Kietumas- ši savybė priklauso nuo Ca ir Mg jonų kiekio. Požeminių vandenų savybė ardyti įvairius statinius vad agresyvumu. Vandenyje yra ištirpusios dujų pavidalu angliarūgštės (pusiau agresyvinė ir agresyvinė) Metalo ir betono ardymą gali pagreitinti temperatūros ir vandens judėjimo greičio padidėjimas. PAVIRŠINIAI VANDENYS: Prie pat žemės paviršiaus yra uolienų sluoksniai, kuriuose uolienų poras užpildo oras, vandens garai, fiziškai surištas iš kapiliarų vanduo, tai vadinama aeracijos zona. Aeracijos zona yra tarp žemės paviršiaus ir gruntinio vandens lygio. Gruntinio vandens lygis yra viršutinė vandeningo sluoksnio riba. Sluoksnis, kurio visos poros yra užpildytos vandens vad prisotinimo zona. Ši zona prasideda žemiau aeracijos zonos ir tesiasi iki vandensparos. Aeracijos zonos vanduo t.y. tokie vandenys, kurie yra išsidėstę virš prisotinimo zonos, jie skirstomi į : a) dirvožemio; b) viršutinius. Viršutiniai vandenys išsidėstę ant silpnai laidžių arba nelaidžių uolienų, lešių, esančiu aeracijos zonoje. Gruntiniai vandenys, tai vandenys kurie sudaro ištisinį, pastovų, vandeninga sluoksnį, virš pirmos nuo žemės paviršiaus vandensparos. Vandeningo sluoksnio storis – atstumas nuo gruntinio vandens paviršiaus iki vandensparos, priklausomai nuo... Skirstoma į : geomorfologinius ir geologinius gruntinius vandenis. Sudaro: 1. Gruntinio vandens baseiną; 2. gruntinio vandens srautą. 3. Mišrų tipą. Gruntinio vandens paviršius gali turėti nuolydį, tada vksta gruntinio vandens judėjimas ir tai vadinama gruntinio vandens srautu. Gruntinio vandens srautas paprastai juda link žemesnių reljefo elementų, kurie jį drenuoja. Pjūvyje gruntinio vandens paviršius yra kreivalinijinis ir drenavimo srityse susilieja su paviršiaus vandeniu. Plotas, kuriame išplitęs gruntinio vandens sluoksnis vad išplitimo sritimi. Plotas, kuriame krituliu, upių vanduo įsisunkę i gruntinį vandenį vad maitinimo sritimi. Plotas, kuriame gruntinio h2o sluoksnis priartėja prie žemės paviršiaus ir požeminis h2o išsilieja į paviršių vad drenavimo zona. TARPSLUOKSNINIAI POŽEMINIAI VANDENYS.Yra tokie požeminiai vandenys, kurie slūgso vandeningame sluoksnyje, esančiame tarp 2 vandensparų. Jeigu toks vandeningas sluoksnis nėra pilnai pripildytas h2o arba jo h2o lygis sutampa su jį dengenčios vandensparos padu tai vad nespūdiniai tarpsluoksniniai vandenys. Kai tarpsluoksninis vandeningas sluoksnis turi slėgimą, tai praghręžus viršutinę vandensparą gręžinyje pakyla vandens lygis, tai spūdiniai tarpsluoksniniai vandenys, jie vad arteziniais. Vandensparingų ir vandeningų h2o sluoksnis, ten kur yra vienas ar keli grūdinių vandenų sluoksniai, vad spūdiniu vandens baseinu. Kiekviename baseine išskiriamos sritys: 1) spūdinių vandenų maitinimo sritis. Ją sudaro vandens sluoksnio dalis, išeinanti iš žemės paviršių ir esanti aukščiau, negu likusi šio sluoksnio dalis. Spūdinio vandens maitinimo sritis niekada nesutampa su jo išplitimo sritimi; 2) Išplitimo sritis t.y. spūdinių baseinų dalis, kur požeminio h2o pjezometrinis lygis būna virš vandeningo sluoksnio kraigo. Toks vandens lygis iki kurio pakyla spūdinis h2o gręžinyje vad pjezometriniu lygiu. Skirtumas tarp spūdinio h2o pjezometrinio lygio ir h2o sluoksnio kraigo vad spūdžiu. 3) Drenavimo sritis. Ją sudaro h2o sluoksnio išėjimo į žemės paviršių ruožai, esantys žemiau maitinimo srities. Tai tos vietos, kuriose spūdiniai h2o pro vandensparų plyšius, kylančiais šaltiniais išsilieja į žemės paviršių. Spūdiniai vandenys turi ryšį su paviršiniais vandenimis. Hidraulinio spūdinio vandens ryšys su paviršiniu būna tiesioginis ir netiesioginis. Tiesioginis yra tada, kai upių slėniai yra įsirėžę iki spūdinio sluoksnio, o netiesioginis, kai spūdinį sluoksnį nuo paviršinio skiria vandensparinis sluoksnis. POŽEMINIŲ VANDENŲ RĖŽIMAS. T.y. požeminio vandens lygio, temperatūros, cheminės sudėties kitimas veikiant gamtiniams ir dirbtiniams veiksniams. Gamtiniai veiksniai: Oro temperatūrų kaita, kritulių kiekis, Išgaravimo laipsnis, reljefo sąlygos, geologinė sandara. Dirbtiniai veiksniai: Tai veiksniai susiję su žmogaus ūkine veikla (sausinimas, požeminių vandenų eksploatavimas, drėkinimo sistemos). Vandens lygio svyravimo rėžimas: gruntinių vandenų svyravymui turi ytakos kritulių kiekis, jų intensyvumas ir išgaravimo dydis. Dėl šių veiksnių pasireiškia sezoniniai ir daugiamečiai lygio svyravimai. Sezoninių svyravymų metu išskiriamos fazės: a) Pavasario maksimumo fazė dėl sniego tirpimo; b) vasaros minimumo fazė kai kritulių iškrenta mažiau nei išgaruoja; c) rudens pakilimo fazė kai iškrenta rudens lietus; d) žiemos pažemėjimo fazė. Krituliai turi įtakos tokių gruntinių vandenų lygio kitimui, kurių oracinė zona iki 6m. Gruntinių vandenų temperatūrinis rėžimas: kuo auksčiau žemės paviršiaus, tuo labiau svyruoja temperatūra. POŽEMINIŲ VANDENŲ JUDĖJIMAS: Jo dėsningumus nagrinėja požeminių vandenų dinamika. Požeminių vandenų uolienose gali judėti 2 būdais: a) infiltracijos. Šis judėjimas vyksta esant daliniam grunto porų užpildymu oru ir vandens garai; b) filtracijos metu vanduo juda kaip poros ir plyšiai yra visiškai užildyti vandens Tokia judanti vandens masė sukuria filtracinį srautą. Filtracinio srauto judėjimas būna nusistovėjęs ir nenusistovėjęs. Nusistovėjęs yra tada kai filtracinio srauto greitis, kryptis ir debitas nekinta laiko atžvilgiu. Nenusistovėjęs kai jie keičiasi laiko atžvilgiu. Srauto judėjimas gali būti: 1) Laminarinis. Šio judėjimo metu vandens srovelės juda lygiagrečiai. Infiltracijos koeficientas gali būti iki 300m/parą; 2) turbulentinis. Šis judėjimas vyksta stambiagrunčiuose gruntuose kai infiltracijos koeficientas didesnis už 300m/parą. Laminarinio vandens judėjimo metu vandens filtracija apibūdinama linijiniu filtracijos būdu. DARAI DĖSNIS: Q=kFΔh/l; Q=υF; υ=ki; i=Δh/l. Q-vandens debitas, F-filtro skerspjūvis, l-smėlio sluoksnio storis, Δh-vandens skirtuvas, υ-tekėjimo greitis, k-filtracijos koeficientas. Kai hidraulinis nuolydis lygus 1, tai k=v. Pagal filtracijos koeficientą uolienos skirstomos į: 1) Laidžias, kai 1m/parą. (žvyruose, smėliuose); 2) pusiau laidžias, kai nuo 0,001 iki 1 3) Beveik nelaidžias > 0,001. Požeminiai vandenys eksploatuojami gręžiniais arba šuliniais, kurie būna: a) tobuli-kerta vandeningą sluoksnį iki vandensparos, b) netobuli-nesiekia vandensparos. Siurbiant iš gręžinio h2o lygis jame žemės ir susidaro depresijos piltuvas. POŽEMINIŲ VANDENŲ APSAUGA: Požeminiai h2o naudojami vandentiekiui, todėl juos reikia saugoti nuo išsekimo ir užterštumo. Kiekvienoje vandenvietėje ir tam tikru atstumu aplink ją eksploatacijos metu žemėja h2o lygis. Išsekimo pavojus yra tada kai požeminio h2o kiekis didesnis už vandeningo sluoksnio atsargas toje vietoje. Požeminio h2o apsauga nuo užteršimo. Dažniausiai teršia ūkinė veikla, chemikalai ir kt medž-os. Dar mineralinis užterštumas būna, kuo giliau tuo labiau mineralizacija didesnė, tuo labiau h2o netinkamas naudoti. Todėl projektuojant vandentiekį būtina ištirti vietovės geologiją ir įvertinti požeminio h2o atsargas. GRUNTAI Gruntais-vad visos uolienos, kurios yra naudojamos inžinerinėje veikloje. Gruntai gali būti susidarę natūraliai arba dėl žmogaus veiklos. Gruntas yra pagrinas , aplinka arba medžiaga į kurią remiasi arba kurioje įrengiami inž. statiniai. GRUNTŲ KILMĖ Gruntų susidarymo sąlygos yra labai įvairios. Pagal kilmę gruntai skirstomi į 10 genetinių pogrupių: 1) aliuviniai (a)-t.y. gruntai suklostyti pastovių vandens srautų upių slėniuose. 2) biogebiniai(b)- t.y. pelkėse ir žeruose susidarę gruntai, kuriuose yra daug organonių medž. 3) deliuviniai(d)- t.y. gruntai sudaryti iš uolienų produktų ir lietaus arba sniego tirpsmo vandens suplauti šlaituose. 4) eoliniai (v)- t.y. gruntai pernešti ir suklostyti vėjo srautų. 5) linijiniai (l)- t.y. gruntai susidarę gėlavandeniuose baseinuose, dažniausiai ežeruose. 6) jūriniai (m) t.y. – susidarę jūros baseinuose. 7) glacialiniai (g) – uolingi gruntai susidarę ledynų tirpsmo srityse arba sustumti ledynų. 8) fliuvioglacialiniai (f) – gruntai pernešti ir suklostyti tirpstančių ledynų ir vandens srautu. 9) limoglacialiniai (lg) gruntai susidarę susidarę stovinčio vandens baseinuose. 10) technogeniniai (t) dirbtinai sudaryti gruntai daž. Supilti arba , kurių savybės dirbtinai pakeistos. Gruntai skirstomi į dvi klases: 1) uoliniai; tai įvairios kilmės uolienos, kurių dalelės sujungtos standžiai kristaliniais arba cementiniais ryšiais (magminės, metemorfinės) 2) neuoliniai. Tai nesucementuotos nuosėdinės ir dirbtinės uolienos. Gruntai klasifikuojami pagal 4 požymių grupes: 1) pagal gruntų sudėtį.gruntai susideda iš trijų fazių a) kietosios (mineralinės dalelės) b) skystosios (vanduo) c) dujinės (oras ir h2o garai) 2) pagal fizikinė būseną. 3) pagal biotechnines savybes 4) pagal kilmę Gruntų fazės: 1) Kietoji(mineralinės dalelės); 2) Skystosios(vanduo); 3) Dujinės (oras ir vandens garai) Pagal mineralinų dalelių dydį gruntai skirstomi į frakcijas. Jos yra nustatomos sijojant gruntą per skirtingų akučių sietus. Pagal standartą išskiriamos pagr gruntų frakcijos 1)Rieduliai > 200mm 2) Gargždas 60-200 mm; 3) Žvirgždas 2-60mm; 4) Smėlis 0,06-2mm; 5)Dulkės 0,06-0,002mm; 6) Molis 20. Nustačius grunto granulometrinę sudėtį sudaroma kreivė. Pagal kreivę rupūs ir mišrūs gruntai papildomai klasifikuojami pagal gruntų rūšiuotumą ir sanklodas. Rūšiuotumo rodiklis Cc, sanklodos Cu. Rodikliai: 1) nuoseklios (n) Cu > 6, Cc 1-3; 2) vienodos (v) Cu=6, Cc>3arba90. PLASTIŠKUMO RODIKLIS:-grunto takumo drėgmės ir plastiškumo skirtumas. Ip=WL-Wp. T.y. netiesioginis molinių gruntų granulometrinės sudėties nustatymas. Kuo daugiau molio frakcijų grunte tuo jis didesnis. Plastiškumo rodikliai: 1. Priesmėlis 1-7%; 2. Priemolis 7-17%; 3. Molis >17%. Takumo rodiklis Konsistencija IL=(W-Wp)/Ip 1)Gruntas kietas 1. Grunto tankis priklauso nuo grunto drėgnumo. 1,5-2,2%. ρs-Kietųjų dalelių tankis. Jis priklauso nuo grunto dalelių mineralinės sudėties: 1. smėlio 2,66-2,68%; 2. Priesmėlis 2,7; 3. Priemolis 2,71; 4. Molis 2,74. Poringumas. Porų tūrio ir viso grunto tūrio santykis%, priklauso nuo porų dydžio. n=(ρs(1+0.01W)-ρ)/ρs(1+0.01W).. Smėlio 30-45%; Molingų 30-55%; Poringumo koeficientas. Porų tūrio ir kietųjų dalelių tūrio santykis. e=(ρs(1+0.01W)-ρ)/ρ. Smėlio – 0,4 -0,8; Molinių gr. 0,4 -1,2; Vienetinis grunto svoris.nusako grunto 1m3 svorį. Smėliui-15,5-18,5; Moliams 18,0-21,2; Moreniniams priemoliams ir priesmėliams 20,5-22,5. γ=ρ*g. Tankumo rodiklis-Id=emax-e/emax-emin, e-natūralus grunto poringumo koeficientas, emax-labai išpurento to paties grunto poringumo koeficientas, emin-labai sutankinto to paties grunto poringumo koeficientas. 1. Labai purus- 0-0,25; 2. Pusrus 0,25-0,5; 3. Vid tankumo 0,5-0,75; 4. Tankus 0,75-0,9; 5. L tankus 0,9-1. ORGANINĖS MEDŽIAGOS KIEKIS: Kartais gruntų sudėtyje yra organinių medžiagų. Jos yra įvairios sudėties ir būvio: durpės, augalų liekanos. Organinės medžiagos blogina gruntų savybes, dėl to mažėja jų stiprumas ir didėja suspaudžiamumas. Gruntų klasifikacija pagal org.: 1) 1-2%- Su organinės medž. Pėdsakais: 2) 2-6%-su mažu org medž kiekiu; 3) 6-20%- su vidutiniu medž kiekiu; 4) >20%- durpės. Durpės skirstomos pagal organinių liekanų susiskaidymą: 1)50%- gerai susisk. INŽINERINIAI GEOLOGINIAI (GEO-TECHNINIAI) TYRINĖJIMAI (IGG). IGG tyrinėjimai tai kompleksas darbų susijusiu su būsimos statybvietės gamtinių salygų tyrimu. T.y. veikla skirta ištirti ir įverinti planuojamos teritorijos statybos sklypo trąsos ruožo akvatorijos dugno IG sąlygas. IG sąlygas sudaro: 1) Geomorfologinė sandar; 2) Geologinė sandara; 3) Hidrologinė sandara; 4) grunto sudėtis. 5) Grunto fizinės ir mechaninės savybės; 6) Geologiniai procesai ir reiškiniai. Vietovių IG sąlygos yra įvairios. Kiekvienu konkrečiu atveju tyrinėjimo pobūdis priklauso nuo vietovės gamtinių sąlygų sudėtingumo, jų ištyrimo laipsnio, o taip pat nustatymų paskirties, konstrukcijos parametrų. IG tyrinėjimai turi būti atliekami remiantis LR įstatymų, vyriausybės nutarimų, IG tyrimų, detalumais, tyrimų darbų apimtis, tyrimo priemonės ir būdai priklauso nuo uždavinių kurie sprendžiami tam tikrame statybos planavimo, statinio prijekto rengime ar statybos darbų etape. Pagal šį uždavinių pobūdį skiriami IGT: 1) Žvalgybiniai. Vietovės tinkamumo tam tikros nustatytos rūšies statybai ar tam tikro statinio statybai įvertinimas pagal geologinio, hidrologinio, požymio visumą IGT Vykdomi etapais: 1) Tiriamos teritorijos apžiūra; 2) Duomenų analizės ir apdorojimo darbai; 3) Duomenų ir įvertinimų pateikimas duomenų ataskaitoje. 2)Projektiniai. Jie atliekami naujo arba rekonstruojamo statinio projektui rengti. Projektinių darbų sudėtis, apimtys ir turinys priklauso nuo techninės užduoties ir geotechninės projekto kategorijos. Pagal sudėtingumą geotechninės kategorijos skirstomos: 1) Pirma kategorija. Atliekami mažiems arba nesudėtingų konstrukcijų arba įprastinių seklių pamatų pastatams, žemoms sienutėms arba statiniams, kuriems nereikia leidimo statyti. Statyba planuojama nesudėtingos sandaros sklypuose. Sklypas pakankamai siseliame atstume nuo stačių šlaitų ir tip pat arti jo nėra aktyvių geologinių procesų požymių. 2) Antra kategorija. Atliekami kai statiniai yra sudėtingos konstrukcijos, sunkūs, jiems numatomi gilūs pamatai, kai statiniai projektuojami ant silpnų gruntų, šlaituose arba arti jų. 3) Trečia kategorija. Atliekami kai planuojama statyti ypatingos svarbos konstrukcinius sudėtingus statinius. Taip pat statinius su pavojinga technologija, kuriems privalomas išsamus poveikio aplinkai įvertinimas. Statinius priskirtus prie įpatingos svarbos dėl vertės, požeminius statinius, kurie įleisti daugiau kaip 6m gylyje, tai pat statinius š.Lietuvoje karstiniuose rajonuose. 3) Kontroliniai. Atliktų projektinių tyrimų kokybės naudojantis tomis pačiomis metodikomis: Stebėjimai, atliekami statybos metu, Prognuozuotų IG sąlygų patikrinimui. Visų tirinėjimų metu turi būti įvertinta geologinės aplinkos pokyčiai, kuriuos gali sukelti statybos darbai ar statinio naudojimas. PARENGIAMŲJŲ DARBŲ TVARKA. Parengiamuosius tyrimo darbus sudaro: 1) Topografinių ir geodezinių planų tikrinimas tyrimo vietoje; 2) reljefo įvertinimas; 3) Statinių techninės būklės apžiūra. 4) Kordinačių ir altitudžių tikrinimas. 5) Grežinio ir kitų tyrimo agregatų, privažiavimo prie nužymėtų darbo vietų galimybių įvertinimas. 6) Tiriamos sklypo dalies geologinės sandaros sudėtingumo lygio nustatymas. 7) gruntų sluoksnio geologinio amžiaus kilmės ir indeksavimo tikrinimas, geologinės situacijos išaiškinimas; 8) anksčiau IGT analizių ataskaitos. 9) Nužymėtų brėžinių, kosminių ir kitų tyrimo vietų derinimas su žemės ir inž tinklų savininkais. 10) Leidumų vykdyti darbus gavimas.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!