Geologija. Egzamino klausimai

GEOLOGIJA Egzamino klausimai. 1.Žemės kilmė, jos forma, tankis (8-10 pusl.). 2. Žemės vidinė sandara, šiluminis geosferų rėžimas, cheminė Žemės plutos sudėtis (10-14 pusl.). 3. Geologiniai procesai ir jų reikšmė Žemės plutos raidai (14- pusl.). 4.Bendros žinios apie mineralus, mineralų ir uolienų kilmė, mineralų struktūra ir fizinė savybės (15-20). 5. Mineralų klasifikacija (15-20). 6. Genetinė uolienų klasifikacija (25-26). 7. Magminės uolienos (26-29). 8. Nuosėdinės uolienos (29-38). 9. Metamorfinės uolienos (38-40). 10. Magmizmas ir seisminiai reiškiniai (40-44). 11. Uolienų slūgsojimo formos ir tektoniniai reiškiniai (44-51). 12. Inžinerinė geologinė uolienų klasifikacija (59-61). 13. Granuliometrinė uolienų sudėtis (61-64). 14. Gruntų filtracinės savybės. Gruntų fizinės savybės. 16. Žemės drebėjimai ir jų tipai (149-150). 17. Dūlėjimas (151-153). 18. Eoliniai procesai (153-157). 19. Plokštuminis nuotėkis ir griovių susidarymas. Purvo—akmenų srautai (157-161). Literatūra: V. Pranaitis. B. Sidauga Inžinerinė geologija—Vilnius „Mokslas“ 1979 m. 1.Žemės kilmė, jos forma, tankis (8-10 pusl.). Žemės kilmė. Žinant elementų (urano, torio, kalio ir kitų) atskirų izotopų skilimo greitį, iš aptinkamos antrinės medžiagos kiekio nesunku apskaičiuoti skilimo pradžią, taigi radioaktyviųjų medžiagų turinčios uolienos amžių. Pasirodo, kad seniausių uolienų senumo amžius yra 3,5–3,8 ir net 4,3 milijardo metų. Taigi pati Žemė turinti būti dar senesnė. Ištyrus tais pačiais metodais meteoritus, pasirodė, kad jų amžius yra 4,4 – 4,6 milijardo metų. Meteoritai gali būti laikomi pirminės protoplanetinės medžiagos gniužuliukais; jiems susitelkus į didelius konglomeratus, susidarė planetos. Beliko sutikti, kad meteoritai, planetos, jų palydovai ir kiti Saulės sistemos nariai pradėjo formuotis tuo pačiu laiku – 4,6 milijardo metų. Prieš 3,8 – 4,2 milijardo metų, kai susidarė seniausios žinomos granitinės uolienos, prasidėjo geologinė mūsų planetos istorija. 0,4 milijardo metų laikotarpis, tarp Žemės atsiradimo ir pirmųjų uolienų susidarymo, laikomas iki geologiniu laikotarpiu; tada planeta dar augo iki maždaug dabartinės masės, formavosi jos svarbiausios geosferos. Žemės forma. Žemė yra 3 ašinis elipsoidas, ji suplota ties ašigaliu. Tiksliausia žemės forma, išlyginus kalnus ir įdubas vad. Geoidu—Žemės gravitacijos lauko vienodo potencialo paviršius, sutampantis su ramaus vandenyno paviršiumi. Geoido paviršius visuose taškuose statmenas Žemės gravitacijos jėgos krypčiai. Jei Žemės medžiagos masė būtų pasiskirsčiusi tolygiai, tai geoidas sutaptų su sukimosi elipsoidu. Geoido pusiaujinis skersmuo - 12 756.32 km, ašigalinis skersmuo - 12 713.51 km, paplokštumas 1/298. Žemės tankis. Žinant Žemės masę ir tūrį, buvo apskaičiuotas vidutinis Žemės tankis – 5,52 g/cm3. Paviršinių Žemės sluoksnių tankis svyruoja nuo 2,65 iki 2,9 g/cm3. Jūrų ir vandenynų tankis yra apie 1 g/cm3. jeigu vidutinis Žemės tankis yra 5,52, o paviršinių sluoksnių tankis tik 2,65 – 2,8, tai Žemės gelmių tankis yra gerokai didesnis. Einant gilyn, Žemės tankis kinta ne tolygiai, bet šuoliais. 2. Žemės vidinė sandara, šiluminis geosferų rėžimas, cheminė Žemės plutos sudėtis (10-14 pusl.) Žemėje skiriamos šios geosferos: atmosfera, hidrosfera, biosfera, litosfera, mantija ir branduolys. 1.Branduolys - Skysta masė. Jis sudarytas iš Ni ir Fe,o taip pat ir iš silikatų. Jo tankis =10 - 12g/cm3. Jis tęsiasi 3500km, temperatūra 2 - 2,5 tūkst Celsijaus laipsnį. 2.Mantija – tęsiasi iki 2900km gylio. Ją sudaro 2 sluoksniai: peridotitinis ir tarpinis. Peridotitinio sluoksnio tankis nuo 3,4-4,5g/cm3. Jo storis 900km. Jį sudaro silicis bei magnis, todėl vadinama SIMA. Tarpinės zonos tankis 5,3 - 6,5. Ji slūgso 900 - 2900km gylyje. Tarpinę zoną sudaro silicis ir Fe, Mg ir Ni. 3.Litosfera – t.y. žemės pluta, ją sudaro 3 apvalkalai: Nuosėdinis, Granitinis ir Bazaltinis. Nuosėdinio apvalkalo tankis 2,5 - 2,6. Šio sluoksnio vidutinis storis 3km. Granitinis apvalkalas labai nevienodo storio kaip ir Bazaltinis. 4.Hidrosfera- sudaro vandenynai, jūros, upės, ežerai, ji užima 70,8 žemės paviršiaus. Vidutinis jos storis 3,8km, didžiausias 11,5km. druskingumas 3,5, temperatūra tmax=35oC, tmin= -2.8oC. 5.Biosfera–tai sfera kurioje yra gyvybė ,ji apima visą Hidrosferą. Apatinius atmosferos ir viršutinius litosferos sluoksnius. 6. Atmosfera–dujinė žemės geosfera. Ji supa žemę 3000km storio sluoksnyje ir susideda iš Troposferos,Stratosfera ir Jonosfera. Žemės sluoksniuose temperatūros kilimas matuojamas 2 būdais: geoterminiu laiptu—tai gylis kurį reikia pasiekti, kad temperatūra pakiltu vienu laipsniu, matuojama metrais ir geoterminiu gradientu—matuojamas temperatūros prieaugis kas 100 metrų gylio, matuojama laipsniais. Pagrindiniai 8 cheminiai elementai, iš kurių sudaryta litosfera. Deguonis 46,8, silicis 27,3, aliuminis 8,7, geležis 5,1, kalcis 3,6, natris 2,6, kalis 2,6, magnis 2,1. 3. Geologiniai procesai ir jų reikšmė Žemės plutos raidai (14- pusl.). Procesai, kuriems vykstant keičiasi Žemės plutos sudėtis ir sandara, susidaro, keičiasi ir suyra uolienos, pasikeičia jų sudėtis, struktūra ir slūgsojimo sąlygos, vadinami geologiniais procesais. Jie skirstomi į: 1)Endogeninius (vidinius) – sukelia vidines jėgas; 2)Egzogeninius (išorinius) – vyksta žemės paviršiuje, veikiant išorinėms jėgoms. Endogeniniai į: 1.magnetizmas, 2.tektoniniai procesai – žemės plutos svyravimas, 3.metamorfizmas – kietų uolienų struktūros kitimas. Egzogeniniai į: 1.dūlėjimas – kietų uolienų trupėjimas, irimas, 2.denudacijas – uolienų irimas veikiant vandeniui ir ledui, 3.akumuliacijas – nuotrupų kaupimasis į telkinius, 4.diagenezė cementacija – nuotrupų cementacija. 4.Bendros žinios apie mineralus, mineralų ir uolienų kilmė, mineralų struktūra ir fizinė savybės (15-20). Mineralais vadinami gamtiniai kūnai, susidarantys,vykstant fiziniams-cheminiams procesams žemės plutoje ir jos paviršiuje. Mineralų genezę, struktūrą cheminę sudėtį nagrinėja mokslas vadinamas mineralogija. Dauguma mineralų yra kieti, pvz. kvarcas, žėrutis. Tačiau būna ir skystų - gyvsidabris, nafta, bei dujinių(sieros, vandenilis, metanas). Mineralą gali sudaryti tik vienas cheminis elementas {siera, deimantas, grafitas, auksas} arba keli cheminiai junginiai {talkas, kalcitas, gipsas}. Žemės plutoje yra apie 7000 mineralų ir jų atmainų. Tačiau dauguma jų sutinkama labai retai. Mineralų kilmė: Endogeninis mineralų susidarymas susijęs su vidinėmis žemės jėgomis. Žemės gelmėse mineralai susidaro iš magmos, jei auštant. Magma-tai tešlos pavidalo judrus silikatinis lydinys, prisotintas dujų, vandens garų. Magmos kristalizacijos procesas, vykstąs žemės gelmėse, labai sudėtingas reiškinys. Kristalizacijos procesas prasideda, krintant magmos temperatūrai.Tuomet iš magmos tam tikra tvarka susidaro mineralai. Egzogeniniai mineralai ir uolienos susidaro žemės plutos paviršiuje. Vykstant litosferos sąveikai su hidrosfera, atmosfera ir biosfera, mineralai susidaro sausumoje arba vandens baseinuose. Mineralams ir uolienoms susidaryti sausumoje daug įtakos turi dūlėjimas, t.y vandens,deguonies, svyruojančios temperatūros. ir kitų veiksnių ardomasis poveikis. Vykstant Metamorfizmui, pasikeičia anksčiau susidarę endogeniniai bei egzogeniniai mineralai ir uolienos. Šie procesai vyksta 6-10 km. gylyje, kur esti aukšta temperatūra ir didelis slėgis, iš magmos židinių kyla dujos ir garai. Nors temperatūra ir aukšta, bet medžiaga ten nesilydo. Metamorfizmo zonoje mineralai ir uolienos persikristalizuoja. Šioje zonoje susidarę mineralai vadinami metamorfogeniniais. Mineralų struktūra: Dauguma mineralų yra kieti kūnai. Kaip ir bet kuris kietas kūnas, mineralai gali būti kristaliniai ir amorfiniai. Dauguma mineralų yra kristaliniai. Svarbiausia kristalo ypatybė- tai jį sudarančių elementų dalelių griežta erdvinio išsidėstymo tvarka. Atomai, molekulės ir jonai, sudarantys kristalą, kiekviename minerale išsidėstę dėsningai. Dėsningai išsidėsčiusius mineralo viduje atomams, susidaro erdvinė gardelė. Nuo erdvinio elementarių dalelių išsidėstymo priklauso kristalo struktūra. Kristalas-taisyklingos geometrinės formos. Jo sienelės,briaunas ir viršūnes sudaro įvairūs daugiasieniai. Kristalinės medžiagos savybes nagrinėja mokslas, vadinamas kristalografija. Mineralų fizinės savybės: Tiriant mineralus, atsižvelgiama į šias fizines savybes: Kristalų forma, Spalva, Bruožo spalva - tai mineralo miltelių spalva. Brūžinant mineralu neglazūruotą porceliano plokštelę,ant jos lieka pėdsakas, kuris ir vadinamas bruožu. Skaidrumas - tai medžiagos savybė praleisti šviesos spindulius. Blizgesys - Nuo mineralo atšokusi šviesa sukelia blizgesio įspūdį. Blizgesys nepriklauso nuo mineralo spalvos. Pagal blizgesį mineralai skirstomi į 2 grupes: metalinio blizgesio ir nemetalinio. Skalumas - tai mineralo savybė suskilti nuo smūgio į gabalus su lygiomis blizgančiomis plokštumomis, vadinamomis skilimo plokštumomis,vadinamomis skilimo plokštumomis. Skalumu pasižymi tiktai kristalinė medžiaga. Lūžis – Nelygus mineralų paviršius, atsiradęs juos skaldant, vadinamas lūžio paviršiumi. Kietumas - Mineralo pasipriešinimas,raižant jo paviršių, vadinamas kietumu. Apytiksliai nustatant mineralų kietumą , naudojamasi F.Moso kietumo skale. Moso skalė - tai mineralų rinkinys, kur kiekvienas sekantis mineralas savo aštria briauna raižo visus prieš jį einančius. Skalę sudaro 10 skirtingo kietumo mineralų, sąlyginai suskirstytų balais nuo 1 iki 10. lyginamoji masė - Pagal lyginamąja masę mineralai skirstomi į lengvuosius, kuriu lyginamoji masė būna iki 2,5, vidutinius - 2,5 - 4 ir sunkiuosius - didesnė kaip 4. Kitos savybės - pvz: reaguoja su silpnu druskos rūgšties skiediniu, veikia magnetinę rodyklę,turi skonį, kvapą. 5. Mineralų klasifikacija (15-20). Pagrindinės mineralų klasės yra: grynuoliai, sulfidai, halogenidai,oksidai,karbonatai, sulfatai, fosfatai, silikatai. 6. Genetinė uolienų klasifikacija (25-26). Litosferą sudaro įvairios kilmės mineralinės medžiagos, vadinamos uolienomis. Uolienas nagrinėja mokslas, vadinamas petrologija. Pagal kilmę uolienos yra skirstomos į 3 pagrindines grupes: magninės, nuosėdinės, metamorfinės. O šios dar į smulkesnius. 1. magninės skirstomos į Intruzinės, Vulkaninės, Efuzinės (dar į Paleotipines ir Kainotipines). 2 nuosėdinės skirstomos į Mechanines(dar į Birias), Sucementuotos(dar į Organines), Chemogenines. 3.metamorfinės skirstomos į Kontaktines ir Regionines. Iš vieno mineralo susidariusios uolienos vadinamos monomineralinėmis pvz.: gipsas, dolomitas, marmuras ir kt. Labiausiai paplitusios uolienos sudarytos iš daugelio mineralų, vadinamos polimineralinėmis pvz.: granitą sudaro kvarcas, lauko špatai, žėručiai ir kiti mineralai. 7. Magminės uolienos (26-29). Magminė uolienos susidaro iš magmos, jai auštant. Jos sudaro didžiausią žemės plutos dalį. Jų yra apie 600. Uolienos kurios susidaro žemės gelmėse vadinama intruzinėmis (pegmatitas, granitas, sienitas, gabras, labradoritas, peridotitas, piroksenitas, dunitas), o kai magma išsiveržia į paviršių, netenka dujų ir vandens garų. Tada greitai stingsta ir tokiu būdu susidaro kitokios uolienos - efuzinės (paviršinės). Efuzinės skirst į 2 grupes. Kainotipinės uolienos—(liparitas, andezitas, bazaltas, trachitas) neseniai susidariusios ir dar nespėjusios pasikeisti. Paleotipinės uolienos—(porfyritas, diabazas, ortoklazinis porfyras, kvarcinis porfiras) pasikeitusios kainotipinės uolienos, kai į jas patenka aplinkiniai mineralai. Magminių uolienų savybės labai priklauso nuo magmos sudėties ir joje esančio SiO2 kiekio. Kuo daugiau tuo uolienos švaresnės. Magminių uolienų statybinės savybės ir naudojimas. Magninės uolienos atsparios gniuždymui, todėl yra geri pastatų pagrindai ir šiaip stiprios statybinės medžiagos. Jų stiprumas priklauso nuo mineralinės sudėties, struktūros, tekstūros,sudūlėjimo laipsnio. Stipriausios yra smulkiagrūdės. Stambiagrūdės, porfyrinės, stikliškos struktūros uolienos yra silpnesnės. Masyviosios struktūros uolienos yra stipresnės už juostuotos struktūros uolienas. Stiprumas dar priklauso nuo uolienoje esančių priemaišų. Pvz. Piritas Fes2 greitai oksiduojasi ir susidaro sieros rūgštis , kuri greitai ardo gretimus mineralus. 8. Nuosėdinės uolienos (29-38). Jos sudaro 5% uolienų masės būna žemės paviršiuje arba negiliose sluoksniuose. Statybininkams jos pačios svarbiausios. Jos susidaro iš magminių ir metamorfinių uolienų, joms yrant iš gyvūnų ir augalų liekanų sausumoje ir vandenyje. Jos skirstomos į 3 stambias grupes: 1) mechaninės(šios dar į birias ir sucementuotas) 2) chemogenines 3) organogenines (šios dar skirstomos į biogenines ir biochemines) Birios dar skirstomos į a) stambios b) vidutinės c) smulkios d) labai smulkios. Nuosėdinių uolienų cementacijos procesas. Tarp vandens atneštos medžiagos ir uolienų dalelių atsiranda negrįžtamieji standūs ryšiai, ir uoliena virsta uoline. Dalelių susiklijavimo procesas vadinamas cementacija, o medžiaga, kuri atlieka šį procesą, - cementuojančia, arba cementu. Tačiau cementacijos procesas vyksta, tiktai esant tam tikromis sąlygomis. Yra daug nuosėdinių uolienų kurios liko nesusicementavusios, nors geologinis amžius labai didelis. Diagenezės procese tarp uolienų dalelių atsiradę cementaciniai ryšiai pusiau uolines uolines uolienas paverčia uolinėmis. Nuosėdinių uolienų ypatybės. Laikui bėgant uolienos ir mineralai keičiasi. Iš pirminių (kvarcas, žėrutis) mineralų susidaro antriniai (kalcitas, gipsas). Ypatybės: 1) nuosėdinės uolienos būna sudarytos iš pirminių ir antrinių. 2) struktūra grūdėta. 3) nuosėdinės uolienos dažnai būna sluoksniuotos. 4) daugelyje nuosėdinių uolienų yra suakmenėjusių augalų ir gyvūnų likučių. 5) uolienų susidarymui ir jų savybėms didelę įtaką turi klimatas. Pvz. Sausame klimate vyrauja chemogeninės uolienos ir jų spalva daugumoje ruda. 6) kai kurių uolienų savybės keičiasi vandenį (molis). Mechaninių nuosėdinių uolienų klasifikacija pagal dalelių skersmenį. Šios uolienos labai paplitusios žemės paviršiuje. Birios mechaninės uolienos vadinamos gruntais. Nustatant gruntų pavadinimus apytiksliai žiūrima į vyraujančių dalelių didumą. Smėliai skirstomi į: žvyriniai, stambūs, vidutinio stambumo, smulkūs ir dulkiški. Smėlį sudaro mineralai:kvarcas, žėrutis, lauko špatai. Aleuritai (dulkės) - dalelės primena miltus arba cementą. Labai puringi, sugeria vandenį. Moliniai gruntai skirstomi: molius, priemolius ir priesmėlius. Smiltainiai-sucementuotas smėlis. Sucementuotos nuosėdinės uolienos. Gamtiniai cementai. Cementuojančios medžiagos būna labai įvairios: silicinės, klintinės, magnezinės, geležingos, molingos ir kitokios. Stipriausiu cementu laikomos silicinis, silpniausiu molinis, gipsinis, klintinis. Chemogeninių uolienų susidarymas ir pvz. Ypač jų daug karšto ir sauso klimato rajonuose, kur intensyviai garuoja vanduo kuriame būna ištirpusių druskų. Prie halogeninių uolienų priskiriama akmens druska t.y. halitas (valgomoji druska su priemaišomis). Prie sulfatinių priklauso gipsas. Klintys susidaro iš kalcito, dolomito ir kitų priemaišų. Jos būna šviesios ir reaguoja su HCl. Iš jo gaunama skalda. Dolomitas yra pilka, gelsva smulkiagrūdė uoliena. Į dolomitą panašus yra mergelis. Jį sudaro klintys. Organogeninių uolienų susidarymas ir pvz. Organogeninės uolienos susidaro iš augalų ir gyvų organizmų liekanų. Jos yra gana poringos, labai susispaudžia, kai kurios tirpsta vandenyje. Susidariusios iš gyvūnų liekanų organinės uolienos vadinamos zoogeninėmis, pvz., kriauklainės klintys, koralinės klintys, kreida ir kitos. Uolienos susidariusios iš augalų liekanų, vadinamos fitogeninėmis, pvz., trepelis, diatomitas, durpės ir kitos. 9. Metamorfinės uolienos (38-40). Uolienų struktūros, tekstūros, mineralinės ir cheminės sudėties pasikeitimas Žemės plutoje ir mantijoje, veikiant giluminiams lakiems komponentams, temperatūrai ir slėgiui, vadinamas metamorfizmu. Yra trys metamorfizmo tipai: : 1) kontaktinis – kai karšta magma išsiveržia į viršų, į aukščiau susidariusias uolienas, veikia jas didele temperatūra, slėgiu, dujomis; 2) regioninis – kietos uolienos nugrimzta gilyn į magmą; 3) dinaminis – vykstant tektoniniams pokyčiams. Metamorfinių uolienų susidarymas ir jų pvz. Žemės drebėjimų ir vulkanų išsiveržimų metu, nugrimzdus žemės plutai į mantiją, magminės ir nuosėdinės uolienos patenka į karštą magmą, kur slėgis didelis. Dalis jų išsilydo ir formuojasi naujos magminės uolienos, o kita dalis patenka į švelnesnes sąlygas, todėl neišsilydo, lieka kietos, bet pasikeičia jų struktūra ir tekstūra, pasipildo naujais, gretimais mineralais, susidaro naujos uolienos. Metamorfinės uolienos. Tai gneisas, raginukinis skalūnas, amfibolitas, žėrutinis skalūnas, molio skalūnas, filitas, chlorinis skalūnas, talkinis skalūnas, serpentinitas, kvarcitas, marmuras, jaspis. Gneisas – sluoksniuotas granitas, kristalinė, grūdinė, lengva uoliena. Molio skalūnas – juoda lengva uoliena, sudaryta iš molio. Iš jo vėliau susidaro tankesnė juoda uoliena – filitas. Kvarcitas – labai tvirta uoliena iš kvarco. Marmuras – susidaro iš kalcito su priemaišomis, reaguoja su HCl. Jaspis – pusbrangė uoliena, dažniausiai žalia, daromi papuošalai. Jų tekstūros tipai. Dažniausiai būna kristalinės, kietos, tankios, masyvios. Pagr. tipai: 1) skalūninė tekst. – lygiagrečiai vienas ant kito išsidėstę žvyneliai; 2) gneisinė tekst. – sudarytos iš plokštelių; 3) juostiška tekst. – įvairių storių juostos; 4) raukšlėta tekst. – uolienos banguotos, juostiškos; 5) dėmėta tekst. – mineralai išsidėstę sankaupomis netolygiai; 6) masyvinė tekst.- mineralai išsidėstę vienodai visame tūryje. .Metamorfinių uolienų statybinės savybės. Dauguma jų yra tvirtos, atsparios, todėl geri pastatų pagrindai ir statybinės medžiagos. Dauguma jų anizotropinės (savybės įvairiomis kryptimis skirtingos). Kvarcitas naudojamas apdailos plokščių gamybai, marmuras – apdailos plokštės + skulptūros, gneisas – daroma skalda, naudojamas apdailai, filitas – stogo dangos plokščių, laiptų , slenksčių gamybai, talko skalūnas – ugniai atsparių medžiagų gamyba, serpentinitas – plokščių gamybai, žėrutinis skalūnas statybai netinka, nes greit yra. 10. Magmizmas ir seisminiai reiškiniai (40-44). Intruzinis magmatizmas (pentonizmas) – magma įsiskverbia į žemės plutą, bet į paviršių neišsilieja. Efuzinis (vulkanizmas) - magma pralaužia visą žemės plutą ir išsilieja į žemės paviršių vulkanų metu. Intruzijų tipai. Tipai: a) batolitas – kupolo formos, pagrindo plotas labai didelis, gali siekti tūkstančius km; b) štokas – vertikaliais šlaitais ir mažesnio skerspjūvio, iki 200 km2; c) lakolitas – kepalo formos, nuo 200 m iki kelių tūkst. km ilgio; d) gysla arba daikomagma – kildama į paviršių magma užpildo, suspaudžia gretimus plyšius (ilgis siekia dešimtis ir šimtus km) – uolienas, jas deformuoja, kai kurias ištirpina. Vulkanų sandara, jų pagrindiniai rajonai. Vulkanai tai angos žemės plutoje, pro kurias nuolatos arba periodiškai į žemės paviršių išmetami įvairūs vulkanų išsiveržimo produktai. Vulkanai yra suformavę ir dar tebeformuoja kalnus. Vulkaną sudaro trys dalys: vulkano kūgis; stemplė; krateris. Vulkano pradžioje kūgis didėja, jo viršuje susiformuoja piltuvo formos įduba pro kurią ima lietis magma ir tekėti kūgio šlaitais. Vulkanai skirstomi į užgesusius (sąlyginai) ir veikiančius. Veikiančių apie 500 (Vezuvijus, Etna, Kamčiatkos), o užgesusių apie 4000 (sąlyginai) (Kazbekas, Elbrusas, Kilimandžaras). Vulkanai žemės rutulyje pasiskirstę netolygiai, didžiojoje paviršiaus dalyje vulkanų nebūna. Šiuo metu yra trys aktyvios vulkanų zonos, kur dar tebesiformuoja kalnodaros procesai. 1)Pietų ir Šiaurės Amerikos vakarinė pakrantė; 2)Azijos rytinė pakrantė; 3)Viduržemio jūros rajonas. Vulkanų išmetami dujiniai, skysti ir kieti produktai. Vulkanai išmeta įvairias dujas: vandens garus, H2, O2, SO2, CO2, H2S. Dujų temperatūra siekia kelis šimtus laipsnių. Kai t>1800C tai tokių dujų išsiveržimas vad. fumarole, kai t=180-1000C – solfatare, kai t0,01. neplastiškuose smėliniuose gruntuose molio dalelių yra mažiau kaip 3%. Plastiški gruntai skirstomi i 3 tipus: Priesmėlis-IP=0,01—0,07; molio dalelių kiekis 3—10%. Priemolis- IP=0,07—0,17 ; molio dalelių kiekis 10—30%. Molis-daugiau kaip 0,17; molio dalelių kiekis daugiau kaip 30%. Svarbi molinių gruntų klasifikacinė charakteristika yra konsistencija. Ji išreiškiama formule: čia IL—konsistencija; W—natūralus drėgnumas; WP—plastiškumo riba; WL—takumo riba. 17. Dūlėjimas (151-153). Uolienų irimas, kurį sukelia išoriniai geologiniai ir kitokie procesai, vadinamas dūlėjimu. Dūlėjimą sukelia oro temp.svyravimas, vandens užšalimas uol. plyšiuose, angliarūgštės, deguonies, rūgščių, šarmų cheminis poveikis, žmonių veikla, gyvūnai ir augalai. Dūlėja netik mineralai ir uol. bet ir žmogaus sukurtos statybinės medžiagos bei iš tų medžiagų pastatyti pastatai. Atsižvelgiant į dūlėjimo veiksnius, dūlėjimas skirstomas į tris tipus: fizinį (mechaninį), cheminį ir organinį. Dūlėjimas vyksta Žemės paviršiuje—uolienos trupa, pasikeičia jų mineralinė sudėtis. Einant gilyn, dūlėjimas silpnėja ir išnyksta. Giliausiai dūlėjimas prasiskverbia plyšėtose uol. Giliau dūlėti uol. padeda žmonės, kasdami tunelius, šachtas ir kt. Dūlėjimo procesas gali vykti iki 5—10 m gylio. Fizinis dūlėjimas—uolienos smulkėja, bet cheminė jų sudėtis nesikeičia. Labiausiai uol. irsta dėl temp. svyravimų. Tamsus mineralai įkaista daugiau (labiau plečiasi), o šviesūs įškaista mažiau (todėl ir plečiasi mažiau). Kadangi mineralų plėtimosi koefic. yra nevienodi—uol. pradeda trūkinėti, pleišėti ir trupėti. Į uol. plyšius patekęs ir užšalęs vanduo išsiplečia iki 9% savo buvusio tūrio. Dėl tūrio padidėjimo slėgis į plyšių sieneles siekia iki 200 MN/m2. Tai taip pat skatina dūlėjimą. Vykstant fizinio dūlėjimo procesui, uol. suyra į smulkius gabalus, padidėja jų paviršius. Cheminis dūlėjimas—keičiasi uol sudarančių mineralų chem. sudėtis. Aktyviausiai šiame procese dalyvauja vanduo, deguonis, angliarūgštė ir organinės rūgštys. Chem. dūlėjimas intensyviausiai vyksta tik esant pakankamai drėgnam, teigiamos temperatūros orui. Todėl šio tipo dūlėjimas būdingas drėgniems tropikams. Paprasčiausias chem. dūlėjimas yra uol. tirpimas vandenyje (akmens druska, gipsas). Uol ardo hidratacijos procesai, pvz anhidrito virtimas gipsu. Vykstant šiam chem. procesui, padidėja uol. tūris, o tai neigiamai veikia gipsą supančias uol. Vanduo ir deguonis mineraluose sukelia oksidacijos reakcijas. Pvz.: dūlėdamas piritas išskiria sieros rūgštį, kuri labai tirpina kitus mineralus. Jei vandenyje yra angliarūgštės, vyksta labai paplitęs ortoklazo virtimo kaolinitu procesas, kuris vadinamas hidrolize (koalinizacija). Organinį (biologinį) dūlėjimą sukelia gyvūnai ir augalai. Gyvūnai uol. ardo mechaniškai ir chemiškai. Mechaniškai uol. irsta nuo augalų šaknų. Daugybė žemę rausiančių gyvūnų ardo uol., palieka tuštumas. Uolienose gausu įvairiausių bakterijų, kurios įsisavina vienas medžiagas, o išskiria kitas. Irstant mirusiems gyvūnams ir augalams, susidaro įvairios organinės rūgštys, kurios yra stiprus cheminio dūlėjimo veiksnys. Organinio dūlėjimo produktas yra dirvos. Labiausiai atsparūs dūlėjimui yra kvarcas ir muskovitas, o lengviausiai dūlėja gipsas, kalcitas ir halitas. Lengviausiai irsta stambiagrūdės struktūros uol., o atspariausios dūlėjimui yra tankios, kompaktiškos, smulkiagrūdės uol. 18. Eoliniai procesai (153-157). Geologiniai procesai, kuriuos sukelia vėjas, vadinami eoliniais. Vėjo darbas skirstomas į ardomąjį ir kuriamąjį. Jo veikla ypač pastebima ten, kur nėra augalijos dangos: dykumose, pusdykumėse, vandens baseinų pakrantėse. Ardomąjį vėjo darbą sudaro defliacija ir korazija. Defliacija (išpustymas) prasideda tuomet, kai vėjas smulkias grunto daleles pagriebia ir neša tolyn. Dėl išpustymo žemės paviršiuje atsiranda įdubimai, vadinami defliaciniais lobais. Kai vėjas išpusto dirvožemio daleles vadinama dirvos erozija. Kopos susidaro jūrų, ežerų pakrantėse, upių slėniuose iš apzulintų ir gerai surūšiuotų kvarcinio ir lauko špato smėlio dalęlių. Pajūriuose kopų aukštis būna iki 20—40 m, ežerų ir upių kopos būna iki 5—10 m aukščio. Barchanais vadinamos smėlio kalvos, susidariusios dykumose, pučiant stipriam vienos krypties vėjui. Barchanai yra Pusmėnulio, kurio ragai nukreipti pavėjui, formos. Liosas—smulkiagrūdis, nesluoksniuotas, gelsvai rusvas gruntas. Sudarytas iš dulkių dalelių (0,05—0,005 mm), kurių grunte būna iki 80%, ir molio dalelių (mažesnių kaip 0,005 mm)—10—12 %. Didesnių kaip 0,25 mm dalelių liose nebūna. Lioso dalelės daugiausia yra sudarytos iš kvarco, lauko špato, žėručio, koalinito, karbonatų ir kitų mineralų. Jame yra daugybė stambių porų ir vertikalių kanalėlių, todėl jo poringumas siekia 50—52 %. Natūralau drėgnumo liosas yra tvirtas, tačiau sudrėkęs praranda stiprumą ir pastovumą. Sudrėkęs liosas susispaudžia nuo savosios arba pastato masės (suslūgstantis). 19. Plokštuminis nuotėkis ir griovių susidarymas. Purvo—akmenų srautai (157-161). Tekančio vandens ardomasis darbas vadinamas erozija. Po lietaus ar tirpstant sniegui vanduo teka žemės paviršiumi smulkiomis srovelėmis, neturinčiomis tikro kelio. Toks tekėjimas vadinamas plokštuminiu nuotėkiu, o jo atliekamas darbas—plokštuminė erozija. Erozijos bazė yra lygis, žemiau kurio griova nesigraužia. Laikini, didelės griaunamosios jėgos purvo—akmenų srautai susidaro kalnuose po stiprių liučių arba intensyviai tirpstant sniegui. Jie vadinami seljėmis. Dūlėjimo produktus tekantis vanduo neša šlaitu žemyn. Pernešama medžiaga palaipsniui suklostoma šlaite ir jo papėdėje. Šlaite suklostyti dūlėjimo produktai vadinami deliuviu, šlaito papėdėje—proliuviu.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!