Geologija

1.Geologijos ir inžinerinės geologijos tyrimo objektas. Geologija – mokslas apie žemės sandarą, kilmę, raidą, o ypač apie jos kietą išorinį apvalkalą(pluta). Inžinerinė geologija - tai mokslas nagrinėjantis inžinerinių statinių ir geologinės aplinkos tarpusavio sąveiką t.y. inžinerinės geologijos sąlygos. 2.Kiti jai artimi ir ją sudarantys mokslai. (Geologijos šakos) I.Kosmogonija–mokslas apie žemės planetos susidarymą ir jos vietą saulės planetoje ir visatoje. II.Mineralogija – apie mineralus. III.Petrografija – apie uolienas. IV.Geochemija – žemės cheminę sudėtį.V.Geotektonika – žemės plutos jų dėsnis. VI.Geomorfologija–apie reljefą. VII.Hidrogeologija–apie požeminius vandenis. VIII.Dinaminė geologija–apie geologinius procesus. IX.Stratigrafija–uolienų sluoksniavimosi tvarka. X.Paleontologija – ankstesnių uolienų pasaulyje. XI.Istorinė geologija – apie žemės sandaros ir reljefo kitimą įvairiais laikotarpiais. 3.Geologijos tyrimo metodai:1.Eksperimentinis(požeminė vandenų filtracija). 2.Istorinis lyginamasis – gretinami dabarties ir praeities geologiniai procesai. 3.Sisteminis–procesų uolienų klasifikacija sisteminimas. 4.Matematinė. 5.Kartografavimas–žemėlapių darymas. 6.Seisminis–naudojami bangų sklidimo dėsniai. 7.Gravimetrinis–remiasi svyravimo jėgų pasiskirstymo žemės paviršiumi. 8.Magnetometrinis–magnetinio lauko tyrimas. 9.Elektrinis–elektrodinamikos dėsniai. 4.Inžinerinės geologijos uždaviniai. 1.Ištirti gruntus ant kurių statomi pastatai (sudėtį, kilmę, būseną). 2.Geologinis procesas ir jų įtaka pastatui. 3.Hidrogeologinės sąlygos. 4.Atlikti statybinių medžiagų ir naudojamų iškasenų paieška. Bendrosios žinios apie Žemę. 5.Žemės forma. Žemė yra 3 ašinis elipsoidas, ji suplota ties ašigaliu. Tiksliausia žemės forma, išlyginus kalnus ir įdubas vad. Geoidu. 7.Žemės rutulio apytiksliai matmenys. Vidutinis spindulys R=6371km Ekvatorinis spindulys Re=6378.24km. Poliarinis spindulys Rp=6356.68km. Žemės paviršius 5,1 108 km2, tūris 1,0831012km3, žemės masė 5,981021T. Žemės plutos aukščių masės skirtumas hmax=20.4km Žemės vidutinis tankis =5.52g/cm3, žemės paviršiaus tankis pav=26.5g/cm3. 8.Tankio kitimas, einant gilyn. Žinant Žemės masę ir tūrį, buvo apskaičiuotas vidutinis Žemės tankis – 5,52 g/cm3. Paviršinių Žemės sluoksnių tankis svyruoja nuo 2,65 iki 2,9 g/cm3. Jūrų ir vandenynų tankis yra apie 1 g/cm3. jeigu vidutinis Žemės tankis yra 5,52, o paviršinių sluoksnių tankis tik 2,65 – 2,8, tai Žemės gelmių tankis yra gerokai didesnis. Einant gilyn, Žemės tankis kinta ne tolygiai, bet šuoliais. 9.Geosferos. Žemėje skiriamos šios geosferos: atmosfera, hidrosfera, biosfera, litosfera, mantija ir branduolys. 10.Atmosfera ir jos sluoksniai. Atmosfera yra dujinė Žemės geosfera. Ji supa Žemę apie 3000 km storio sluoksniu ir susideda iš troposferos, stratosferos ir jonosferos. Troposfera yra žemutinis atmosferos sluoksnis. Jos storis yra apie 6 km poliuose ir 15 – 18 km – pusiaujyje. Troposferoje yra apie 90% visų atmosferos dujų masės. Stratosfera tęsiasi iki 80 – 90 km aukščio. Jos masė nedidelė ir sudaro apie 5% visos atmosferos masės. Jonosfera yra aukštutinė atmosferos dalis. Oras joje jonizuotas ir dažnai pastebimos poliarinės pašvaistės. Jonosferos viršutinė dalis yra 3000 km aukštyje ir pereina į tarpplanetinę erdvę. 220 km aukštyje temperatūra pakyla iki kelių šimtų laipsnių. 11.Bendros žinios apie litosferą, mantiją, branduolį, hidrosferą ir biosferą. 1.Branduolys - Skysta masė. Jis sudarytas iš Ni ir Fe,o taip pat ir iš silikatų. Jo tankis =10 - 12g/cm3. Jis tęsiasi 3500km, temperatūra 2 - 2,5 tūkst Celsijaus laipsnį. 2.Mantija – tęsiasi iki 2900km gylio. Ją sudaro 2 sluoksniai: peridotitinis ir tarpinis. Peridotitinio sluoksnio tankis nuo 3,4-4,5g/cm3. Jo storis 900km. Jį sudaro silicis bei magnis, todėl vadinama SIMA. Tarpinės zonos tankis 5,3 - 6,5. Ji slūgso 900 - 2900km gylyje. Tarpinę zoną sudaro silicis ir Fe, Mg ir Ni. 3.Litosfera – t.y. žemės pluta, ją sudaro 3 apvalkalai: Nuosėdinis, Granitinis ir Bazaltinis. Nuosėdinio apvalkalo tankis 2,5 - 2,6. Šio sluoksnio vidutinis storis 3km. Granitinis apvalkalas labai nevienodo storio kaip ir Bazaltinis. 4.Hidrosfera- sudaro vandenynai, jūros, upės, ežerai, ji užima 70,8 žemės paviršiaus. Vidutinis jos storis 3,8km, didžiausias 11,5km. druskingumas 3,5, temperatūra tmax=35oC, tmin= -2.8oC. 5.Biosfera–tai sfera kurioje yra gyvybė ,ji apima visą Hidrosferą. Apatinius atmosferos ir viršutinius litosferos sluoksnius. 6. Atmosfera–dujinė žemės geosfera. Ji supa žemę 3000km storio sluoksnyje ir susideda iš Troposferos,Stratosfera ir Jonosfera. 12.Litosferos paviršiaus temperatūrų zonos, temperatūros kitimo pagal gylį grafikas. Žemė turi 2 šilumos šaltinius: Saulę ir žemės gelmes. Iš saulės gauname 99,5 visos šilumos likusią iš žemės gelmių. Viršutinėje Litosferos dalyje yra 3 temperatūrų zonos: Sezoninių temperatūrų, pastovios temperatūros, kylančios temperatūros. Žemės gelmių temperatūros kitimas apibūdinamas geoterminiu laiptu ir geoterminiu gradientu. Geoterminis laiptas – gylis kurį reikia pasiekti, kad temperatūros pakiltu 1oC. mat vnt(m). Geoterminis gradientas – laiptui atvirkščias dydis. Tai, temperatūros prieaugis kas 100m gylio. Mat vnt (Celsijus). 13.Geoterminis laiptas ir gradientas, jų apytikslės reikšmės Lietuvoje. Geoterminis laiptas, t.y. gylys kuriame temperatūra pakyla iki 1ºC. Matuojamas metrais. Lietuvoje jis lygus apytiksliai 33 m, nors šiaip yra labai nevienodas. Gradientas, tai atvirkštinis dydis laiptui. Matuojamas laipsniais. Lietuvoje apytiksliai 3 ºC. T.y. temperatūros pokytis kas 100 m gylio. grad=100/laipt. Šios reikšmės tinka tik litosferai. 14.Pagrindiniai 8 cheminiai elementai, iš kurių sudaryta litosfera. Deguonis 46,8, silicis 27,3, aliuminis 8,7, geležis 5,1, kalcis 3,6, natris 2,6, kalis 2,6, magnis 2,1. 15.Kurie du cheminiai elementai yra patys pagrindiniai litosferoje? Deguonis 47,6 ir silicis 27,7. 16.Kurie trys cheminiai elementai yra svarbiausi visame Žemės rutulyje? Deguonis 27,7, silicis 14,5 ir geležis 39,8. 17.Geologiniu procesų klasifikacija Procesai, kuriems vykstant keičiasi Žemės plutos sudėtis ir sandara, susidaro, keičiasi ir suyra uolienos, pasikeičia jų sudėtis, struktūra ir slūgsojimo sąlygos, vadinami geologiniais procesais. Jie skirstomi į: 1)Endogeninius (vidinius) – sukelia vidines jėgas; 2)Egzogeninius (išorinius) – vyksta žemės paviršiuje, veikiant išorinėms jėgoms. Endogeniniai į: 1.magnetizmas, 2.tektoniniai procesai – žemės plutos svyravimas, 3.metamorfizmas – kietų uolienų struktūros kitimas. Egzogeniniai į: 1.dūlėjimas – kietų uolienų trupėjimas, irimas, 2.denudacijas – uolienų irimas veikiant vandeniui ir ledui, 3.akumuliacijas – nuotrupų kaupimasis į telkinius, 4.diagenezė cementacija – nuotrupų cementacija. Mineralogijos pagrindai 18.Mineralų susidarymo būdai: Endogeninis mineralų susidarymas susijęs su vidinėmis žemės jėgomis. Žemės gelmėse mineralai susidaro iš magmos, jei auštant. Magma-tai tešlos pavidalo judrus silikatinis lydinys, prisotintas dujų, vandens garų. Magmos kristalizacijos procesas, vykstąs žemės gelmėse, labai sudėtingas reiškinys. Kristalizacijos procesas prasideda, krintant magmos temperatūrai.Tuomet iš magmos tam tikra tvarka susidaro mineralai. Egzogeniniai mineralai ir uolienos susidaro žemės plutos paviršiuje. Vykstant litosferos sąveikai su hidrosfera, atmosfera ir biosfera, mineralai susidaro sausumoje arba vandens baseinuose. Mineralams ir uolienoms susidaryti sausumoje daug įtakos turi dūlėjimas, t.y vandens,deguonies, svyruojančios temperatūros. ir kitų veiksnių ardomasis poveikis. Vykstant Metamorfizmui, pasikeičia anksčiau susidarę endogeniniai bei egzogeniniai mineralai ir uolienos. Šie procesai vyksta 6-10 km. gylyje, kur esti aukšta temperatūra ir didelis slėgis, iš magmos židinių kyla dujos ir garai. Nors temperatūra ir aukšta, bet medžiaga ten nesilydo. Metamorfizmo zonoje mineralai ir uolienos persikristalizuoja. Šioje zonoje susidarę mineralai vadinami metamorfogeniniais. 19.Bendros žinios apie mineralus. Mineralais vadinami gamtiniai kūnai, susidarantys,vykstant fiziniams-cheminiams procesams žemės plutoje ir jos paviršiuje. Mineralų genezę, struktūrą cheminę sudėtį nagrinėja mokslas vadinamas mineralogija. Dauguma mineralų yra kieti, pvz. kvarcas, žėrutis. Tačiau būna ir skystų - gyvsidabris, nafta, bei dujinių(sieros, vandenilis, metanas). Mineralą gali sudaryti tik vienas cheminis elementas {siera, deimantas, grafitas, auksas} arba keli cheminiai junginiai {talkas, kalcitas, gipsas}. Žemės plutoje yra apie 7000 mineralų ir jų atmainų. Tačiau dauguma jų sutinkama labai retai. 20.Mineralų fizinės savybės. Tiriant mineralus, atsižvelgiama į šias fizines savybes: Kristalų forma, Spalva, Bruožo spalva - tai mineralo miltelių spalva. Brūžinant mineralu neglazūruotą porceliano plokštelę,ant jos lieka pėdsakas, kuris ir vadinamas bruožu. Skaidrumas - tai medžiagos savybė praleisti šviesos spindulius. Blizgesys - Nuo mineralo atšokusi šviesa sukelia blizgesio įspūdį. Blizgesys nepriklauso nuo mineralo spalvos. Pagal blizgesį mineralai skirstomi į 2 grupes: metalinio blizgesio ir nemetalinio. Skalumas - tai mineralo savybė suskilti nuo smūgio į gabalus su lygiomis blizgančiomis plokštumomis, vadinamomis skilimo plokštumomis,vadinamomis skilimo plokštumomis. Skalumu pasižymi tiktai kristalinė medžiaga. Lūžis – Nelygus mineralų paviršius, atsiradęs juos skaldant, vadinamas lūžio paviršiumi. Kietumas - Mineralo pasipriešinimas,raižant jo paviršių, vadinamas kietumu. Apytiksliai nustatant mineralų kietumą , naudojamasi F.Moso kietumo skale. Moso skalė - tai mineralų rinkinys, kur kiekvienas sekantis mineralas savo aštria briauna raižo visus prieš jį einančius. Skalę sudaro 10 skirtingo kietumo mineralų, sąlyginai suskirstytų balais nuo 1 iki 10. lyginamoji masė - Pagal lyginamąja masę mineralai skirstomi į lengvuosius, kuriu lyginamoji masė būna iki 2,5, vidutinius - 2,5 - 4 ir sunkiuosius - didesnė kaip 4. Kitos savybės - pvz: reaguoja su silpnu druskos rūgšties skiediniu, veikia magnetinę rodyklę,turi skonį. 21.Mineralų struktūra, jų agregatai. Dauguma mineralų yra kieti kūnai. Kaip ir bet kuris kietas kūnas, mineralai gali būti kristaliniai ir amorfiniai. Dauguma mineralų yra kristaliniai. Svarbiausia kristalo ypatybė- tai jį sudarančių elementų dalelių griežta erdvinio išsidėstymo tvarka. Atomai, molekulės ir jonai, sudarantys kristalą, kiekviename minerale išsidėstę dėsningai. Dėsningai išsidėsčiusius mineralo viduje atomams, susidaro erdvinė gardelė. Nuo erdvinio elementarių dalelių išsidėstymo priklauso kristalo struktūra. Kristalas-taisyklingos geometrinės formos. Jo sienelės,briaunas ir viršūnes sudaro įvairūs daugiasieniai. Kristalinės medžiagos savybes nagrinėja mokslas, vadinamas kristalografija. 22.Mineralų kristalų formos ir jų pavyzdžiai. Mineralai yra labai įvairių formų, todėl juos lengva pažinti iš išorės. Yra šios svarbiausios kristalų formos: a) izometrinės, t.y formos, kai kristalų plokštumos išsivysčiusios vienodai visomis trimis kryptimis, pvz., kubo formos pirito, halito, galenito kristalai; b) viena kryptimi ištempti kristalai, pvz., prizmės, adatėlės, pluoštai ir kitos formos (tipingi mineralai yra kvarco atmaina kalnų kristalas, asbestas, gipso atmaina, selenitas); c) dviem krytimis išsivystę kristalai, pvz., plokštelės, žvyneliai, lapeliai. (tipingi mineralai yra žėručiai, chloritai). 23.Trumpos žinios apie mineralų spalvas, jų bruožo spalvą, blizgesį, skalumą, lūžį. Spalva. Kai kurių mineralų spalva gali priklausyti nuo įvairių juose esančių priemaišų. Tiriant mineralų spalvą, reikia atsiminti, kad vieni mineralai gali turėti savąją spalvą, tipingą tai medžiagai, iš kurios jie susidarę, o kiti gali būti nusidažę nuo pašalinių priemaišų. Bruožo spalva - tai mineralo miltelių spalva. Brūžinant mineralu neglazūruotą porceliano plokštelę,ant jos lieka pėdsakas, kuris ir vadinamas bruožu. Blizgesys - Nuo mineralo atšokusi šviesa sukelia blizgesio įspūdį. Blizgesys nepriklauso nuo mineralo spalvos. Pagal blizgesį mineralai skirstomi į 2 grupes: metalinio blizgesio ir nemetalinio. Skalumas - tai mineralo savybė suskilti nuo smūgio į gabalus su lygiomis blizgančiomis plokštumomis, vadinamomis skilimo plokštumomis,vadinamomis skilimo plokštumomis. Skalumu pasižymi tiktai kristalinė medžiaga. Lūžis – Nelygus mineralų paviršius, atsiradęs juos skaldant, vadinamas lūžio paviršiumi. 24.Retosios mineralų savybės ir jų pavyzdžiai. Kai kurie mineralai reaguoja su silpnu druskos rūgšties skiediniu (kalcitas, dolomitas), turi dvigubą šviesos lūžį (Islandijos špatas), veikia magnetinę rodyklę (magnetitas), turi skonį (halitas) ir kvapą (fosforitas). 25.Mineralų kietumo skalė (balai ir etaloniniai mineralai). Apytiksliai nustatant mineralų kietumą, naudojamasi F.Moso kietumo skale. Moso skalė – tai mineralų rinkinys, kur kiekvienas sekantis mineralas savo aštria briauna raižo visus prieš jį einančius. Skalę sudaro 10 skirtingo kietumo mineralų, sąlyginiai suskirstytų balais nuo 1 iki 10. Moso kietumo skalė: talkas, gipsas, kalcitas, fluoritas, apatitas, ortoklazas, kvarcas, topazas, korundas ir deimantas. 26.Nago, geležinės vinies, bronzinės monetos, kišeninio peiliuko, stiklo kietumas Moso skalės balais. Be Moso skalės, nustatant mineralų kietumą, galima naudotis bet kokiais žinomo kietumo daiktais. Pvz., grafitinio pieštuko kietumas yra 1, nago – 2, bronzinės monetos – 3, geležinės vinies – 4, stiklo – 5, kišeninio peiliuko – 6. 27.Mineralų klasės pagal cheminę sudėtį. Mineralai yra tam tikros cheminės sudėties struktūros kūnai. Jų sudėtį galima išreikšti chemine formule. Todėl dažnai cheminė sudėtis yra svarbiausias mineralų klasifikavimo požymis. Mineralų klasifikacijos pagrindą sudaro jų cheminė sudėtis ir kristalinė struktūra. Pagrindinės mineralų klasės yra grynuoliai, sulfidai, halogenidai, oksidai, karbonatai, sulfatai, fosfatai, silikatai. 28.Įvairių klasių mineralų pvz. Grafitas, piritas, halitas, kvarcas, dolomitas, gipsas, apatitas, talkas. 29.Mineralų klasifikacija. Pagrindinės mineralų klasės yra: grynuoliai, sulfidai, halogenidai,oksidai,karbonatai, sulfatai, fosfatai, silikatai. Bendros žinios apie uolienas 30.Kas yra uolienos. Jos susidaro iš mineralų. Gali būti sudarytos iš 1 arba daugelio mineralų. Iš 1 vadinamos monomineralinėmis uolienomis (gipsas, dolomitas), o iš daugelio - polimineralinėmis uolienomis (granitas). Taigi uoliena yra mineralų arba jų agregatų telkiniai. 31.Uolienų klasifikacija pagal kilmę. Pagal kilmę uolienos yra skirstomos į 3 pagrindines grupes: magninės, nuosėdinės, metamorfinės. O šios dar į smulkesnius. 1. magninės skirstomos į Intruzinės, Vulkaninės, Efuzinės (dar į Paleotipines ir Kainotipines). 2 nuosėdinės skirstomos į Mechanines(dar į Bires), Sucementuotos(dar į Organines), Chemogenines. 3.metamorfinės skirstomos į Kontaktines ir Regionines. 32.Struktūra ir tekstūra. Struktūra apibūdina mineralų dydį,formą, kiekį, kristalizacijos laipsnį. Tekstūra apibūdina mineralų pasiskirstymo tvarką uolienoje. Intruzinės uolienos būna kristalinės, grūdėtos struktūros. Efuzinės-porfyrinės arba stikliškos. Magninių uolienų tekstūra būna: 1) Masyvioji(kai kristalai išsidėstę vienodai visame tūryje). 2) Juostuota(sluoksniuota). 3) Šlakiška(koringa su tuštumomis). Konkrečios uolienos. Pegmatitas, Granitas, Sienitas, Dioritas, Gabras, Dunitas ir t.p. 33.Magninių uolienų klasifikacija pagal silicio dioksido kiekį. Jos sudaro didžiausią žemės plutos dalį. Jų yra apie 600. Uolienos kurios susidaro žemės gelmėse vadinama intruzinėmis, o kai magma išsiveržia į paviršių, netenka dujų ir vandens garų. Tada greitai stingsta ir tokiu būdu susidaro kitokios uolienos - efuzinės (paviršinės). Efuzinės skirst į 2 grupes. Kainotipinės uolienos - neseniai susidariusios ir dar nespėjusios pasikeisti. Paleotipinės uolienos - pasikeitusios kainotipinės uolienos, kai į jas patenka aplinkiniai mineralai. Magminių uolienų savybės labai priklauso nuo magmos sudėties ir joje esančio SiO2 kiekio. Kuo daugiau tuo uolienos švaresnės. 34.Intruzinės ir efuzinės magminės uolienos ir jų pvz. Uolienos kurios susidaro žemės gelmėse vadinama intruzinėmis (pegmatitas, granitas, sienitas). O kai magma išsiveržia į paviršių, netenka dujų ir vandens garų. Tada greitai stingsta ir tokiu būdu susidaro kitokios uolienos - efuzinės (paviršinės). Efuzinės skirst į 2 grupes. Kainotipinės uolienos - neseniai susidariusios ir dar nespėjusios pasikeisti (liparitas, andezitas). Paleotipinės uolienos - pasikeitusios kainotipinės uolienos, kai į jas patenka aplinkiniai mineralai (porfyritas, diabazas). 35.Magminių uolienų statybinės savybės ir naudojimas. Magninės uolienos atsparios gniuždymui, todėl yra geri pastatų pagrindai ir šiaip stiprios statybinės medžiagos. Jų stiprumas priklauso nuo mineralinės sudėties, struktūros, tekstūros,sudūlėjimo laipsnio. Stipriausios yra smulkiagrūdės. Stambiagrūdės, porfyrinės, stikliškos struktūros uolienos yra silpnesnės. Masyviosios struktūros uolienos yra stipresnės už juostuotos struktūros uolienas. Stiprumas dar priklauso nuo uolienoje esančių priemaišų. Pvz. Piritas Fes2 greitai oksiduojasi ir susidaro sieros rūgštis , kuri greitai ardo gretimus mineralus. 36.Nuosėdinių uolienų klasifikacija ir susidarymo etapai. Jos sudaro 5% uolienų masės būna žemės paviršiuje arba negiliose sluoksniuose. Statybininkams jos pačios svarbiausios. Jos susidaro iš magminių ir metamorfinių uolienų, joms yrant iš gyvūnų ir augalų liekanų sausumoje ir vandenyje. Jos skirstomos į 3 stambias grupes: 1) mechaninės(šios dar į birias ir sucementuotas) 2) chemogenines 3) organogenines (šios dar skirstomos į biogenines ir biochemines) Birios dar skirstomos į a) stambios b) vidutinės c) smulkios d) labai smulkios. 37.Kaip vyksta nuosėdinių uolienų cementacijos procesas. Tarp vandens atneštos medžiagos ir uolienų dalelių atsiranda negrįžtamieji standūs ryšiai, ir uoliena virsta uoline. Dalelių susiklijavimo procesas vadinamas cementacija, o medžiaga, kuri atlieka šį procesą, - cementuojančia, arba cementu. Tačiau cementacijos procesas vyksta, tiktai esant tam tikromis sąlygomis. Yra daug nuosėdinių uolienų kurios liko nesusicementavusios, nors geologinis amžius labai didelis. Diagenezės procese tarp uolienų dalelių atsiradę cementaciniai ryšiai pusiau uolines uolines uolienas paverčia uolinėmis. 38.Nuosėdinių uolienų ypatybės. Laikui bėgant uolienos ir mineralai keičiasi. Iš pirminių (kvarcas, žėrutis) mineralų susidaro antriniai (kalcitas, gipsas). Ypatybės: 1) nuosėdinės uolienos būna sudarytos iš pirminių ir antrinių. 2) struktūra grūdėta. 3) nuosėdinės uolienos dažnai būna sluoksniuotos. 4) daugelyje nuosėdinių uolienų yra suakmenėjusių augalų ir gyvūnų likučių. 5) uolienų susidarymui ir jų savybėms didelę įtaką turi klimatas. Pvz. Sausame klimate vyrauja chemogeninės uolienos ir jų spalva daugumoje ruda. 6) kai kurių uolienų savybės keičiasi vandenį (molis). 39.Mechaninių nuosėdinių uolienų klasifikacija pagal dalelių skersmenį. Šios uolienos labai paplitusios žemės paviršiuje. Birios mechaninės uolienos vadinamos gruntais. Nustatant gruntų pavadinimus apytiksliai žiūrima į vyraujančių dalelių didumą. Smėliai skirstomi į: žvyriniai, stambūs, vidutinio stambumo, smulkūs ir dulkiški. Smėlį sudaro mineralai:kvarcas, žėrutis, lauko špatai. Aleuritai (dulkės) - dalelės primena miltus arba cementą. Labai puringi, sugeria vandenį. Moliniai gruntai skirstomi: molius, priemolius ir priesmėlius. Smiltainiai-sucementuotas smėlis. 40.Sucementuotos nuosėdinės uolienos. Gamtiniai cementai. Cementuojančios medžiagos būna labai įvairios: silicinės, klintinės, magnezinės, geležingos, molingos ir kitokios. Stipriausiu cementu laikomos silicinis, silpniausiu molinis, gipsinis, klintinis. 41.Chemogeninių uolienų susidarymas ir pvz. Ypač jų daug karšto ir sauso klimato rajonuose, kur intensyviai garuoja vanduo kuriame būna ištirpusių druskų. Prie halogeninių uolienų priskiriama akmens druska t.y. halitas (valgomoji druska su priemaišomis). Prie sulfatinių priklauso gipsas. Klintys susidaro iš kalcito, dolomito ir kitų priemaišų. Jos būna šviesios ir reaguoja su HCl. Iš jo gaunama skalda. Dolomitas yra pilka, gelsva smulkiagrūdė uoliena. Į dolomitą panašus yra mergelis. Jį sudaro klintys. 42.Organogeninių uolienų susidarymas ir pvz. Organogeninės uolienos susidaro iš augalų ir gyvų organizmų liekanų. Jos yra gana poringos, labai susispaudžia, kai kurios tirpsta vandenyje. Susidariusios iš gyvūnų liekanų organinės uolienos vadinamos zoogeninėmis, pvz., kriauklainės klintys, koralinės klintys, kreida ir kitos. Uolienos susidariusios iš augalų liekanų, vadinamos fitogeninėmis, pvz., trepelis, diatomitas, durpės ir kitos. 43.Metamorfizmo tipai. Yra 3 tipai: 1) kontaktinis – kai karšta magma išsiveržia į viršų, į aukščiau susidariusias uolienas, veikia jas didele temperatūra, slėgiu, dujomis; 2) regioninis – kietos uolienos nugrimzta gilyn į magmą; 3) dinaminis – vykstant tektoniniams pokyčiams. 44.Metamorfinių uolienų susidarymas ir jų pvz. Žemės drebėjimų ir vulkanų išsiveržimų metu, nugrimzdus žemės plutai į mantiją, magminės ir nuosėdinės uolienos patenka į karštą magmą, kur slėgis didelis. Dalis jų išsilydo ir formuojasi naujos magminės uolienos, o kita dalis patenka į švelnesnes sąlygas, todėl neišsilydo, lieka kietos, bet pasikeičia jų struktūra ir tekstūra, pasipildo naujais, gretimais mineralais, susidaro naujos uolienos. Šis uolienų persikristalizavimas vad. Metamorfizmu. Metamorfinės uolienos. Tai gneisas, raginukinis skalūnas, amfibolitas, žėrutinis skalūnas, molio skalūnas, filitas, chlorinis skalūnas, talkinis skalūnas, serpentinitas, kvarcitas, marmuras, jaspis. Gneisas – sluoksniuotas granitas, kristalinė, grūdinė, lengva uoliena. Molio skalūnas – juoda lengva uoliena, sudaryta iš molio. Iš jo vėliau susidaro tankesnė juoda uoliena – filitas. Kvarcitas – labai tvirta uoliena iš kvarco. Marmuras – susidaro iš kalcito su priemaišomis, reaguoja su HCl. Jaspis – pusbrangė uoliena, dažniausiai žalia, daromi papuošalai. 45.Jų tekstūros tipai. Dažniausiai būna kristalinės, kietos, tankios, masyvios. Pagr. tipai: 1) skalūninė tekst. – lygiagrečiai vienas ant kito išsidėstę žvyneliai; 2) gneisinė tekst. – sudarytos iš plokštelių; 3) juostiška tekst. – įvairių storių juostos; 4) raukšlėta tekst. – uolienos banguotos, juostiškos; 5) dėmėta tekst. – mineralai išsidėstę sankaupomis netolygiai; 6) masyvinė tekst.- mineralai išsidėstę vienodai visame tūryje. 46.Metamorfinių uolienų statybinės savybės. Dauguma jų yra tvirtos, atsparios, todėl geri pastatų pagrindai ir statybinės medžiagos. Dauguma jų anizotropinės (savybės įvairiomis kryptimis skirtingos). Kvarcitas naudojamas apdailos plokščių gamybai, marmuras – apdailos plokštės + skulptūros, gneisas – daroma skalda, naudojamas apdailai, filitas – stogo dangos plokščių, laiptų , slenksčių gamybai, talko skalūnas – ugniai atsparių medžiagų gamyba, serpentinitas – plokščių gamybai, žėrutinis skalūnas statybai netinka, nes greit yra. Magmatizmas ir žemės drebėjimas 47.Intruzinis magmatizmas ir efuzinis magmatizmas. Intruzinis magmatizmas (pentonizmas) – magma įsiskverbia į žemės plutą, bet į paviršių neišsilieja. Efuzinis (vulkanizmas) - magma pralaužia visą žemės plutą ir išsilieja į žemės paviršių vulkanų metu. 48.Intruzijų tipai. Tipai: a) batolitas – kupolo formos, pagrindo plotas labai didelis, gali siekti tūkstančius km; b) štokas – vertikaliais šlaitais ir mažesnio skerspjūvio, iki 200 km2; c) lakolitas – kepalo formos, nuo 200 m iki kelių tūkst. km ilgio; d) gysla arba daikomagma – kildama į paviršių magma užpildo, suspaudžia gretimus plyšius (ilgis siekia dešimtis ir šimtus km) – uolienas, jas deformuoja, kai kurias ištirpina. 49.Vulkanų sandara, jų pagrindiniai rajonai. Vulkanai tai angos žemės plutoje, pro kurias nuolatos arba periodiškai į žemės paviršių išmetami įvairūs vulkanų išsiveržimo produktai. Vulkanai yra suformavę ir dar tebeformuoja kalnus. Vulkaną sudaro trys dalys: vulkano kūgis; stemplė; krateris. Vulkano pradžioje kūgis didėja, jo viršuje susiformuoja piltuvo formos įduba pro kurią ima lietis magma ir tekėti kūgio šlaitais. Vulkanai skirstomi į užgesusius (sąlyginai) ir veikiančius. Veikiančių apie 500 (Vezuvijus, Etna, Kamčiatkos), o užgesusių apie 4000 (sąlyginai) (Kazbekas, Elbrusas, Kilimandžaras). Vulkanai žemės rutulyje pasiskirstę netolygiai, didžiojoje paviršiaus dalyje vulkanų nebūna. Šiuo metu yra trys aktyvios vulkanų zonos, kur dar tebesiformuoja kalnodaros procesai. 1)Pietų ir Šiaurės Amerikos vakarinė pakrantė; 2)Azijos rytinė pakrantė; 3)Viduržemio jūros rajonas. 50.Vulkanų išmetami dujiniai, skysti ir kieti produktai. Vulkanai išmeta įvairias dujas: vandens garus, H2, O2, SO2, CO2, H2S. Dujų temperatūra siekia kelis šimtus laipsnių. Kai t>1800C tai tokių dujų išsiveržimas vad. fumarole, kai t=180-1000C – solfatare, kai t

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!