Gamtos grožis lietuvių literatūroje

Liaudies išmintis byloja – gamta yra geriausias gražaus gyvenimo pavyzdys. Nuo senų laikų gamta žmogaus gyvenime buvo viena iš didžiausių vertybių, kurią žmonės puoselėjo ir bandė prisijaukinti. „Gamta – vienintelė knyga, kurios kiekvienas puslapis prasmingas.“ Ši žymaus vokiečių filosofo Volfgango Gėtės pasakyta mintis puikiai apibūdina faktą, jog gamta yra viena iš svarbiausių mūsų visuomenės vertybių, kurią žmogus be perstojo turi puoselėti ir saugoti. Iškiliausi lietuvių rašytojai labai mėgo juos supantį pasaulį ir vienas iš pagrindinių jų aprašomų dalykų būdavo gamta. Kyla klausimas: kaip gamtos grožis atskleidžiamas lietuvių literatūroje? Tad šiandien savo kalboje, remdamasi rašytojais Antanu Baranausku ir Juozu Tumu – Vaižgantu, aptarsiu gamtos grožį literatūroje.
Girdi, kaip šakom šnibžda medžių kalba šventa,
Kaip žvaigždelės plevena, gaili rasa krinta.“
Taip „Anykščių šilelyje pirmą kartą lietuviškai nusakytas sąlytis su pasaulio paslaptimi ir atskleidžia žmogaus santykį su gamta. Miško ramybė, grožis nutildo kasdienius rūpesčius. Gamtos šventumo, „gražaus ramumėlio“ pajautimas pažadina žmogaus kūrybines galias. Gamtiniais palyginimais Baranauskas apibūdina sunkiai žodžiais išreiškiamą sielos pilnatvę („Atsidusus krūtinė lyg giria linguoja“, „dūšia kaip varpa pribrendus nulinko“), užsimena apie grožio ir ramumo išgyvenimą, pripildantį sielą giedro liūdesio ir gerump („Dažnai miške lietuvis, ko verkia, nežino“). Nesunku suvokti, su kokia didele poetine jėga, su apčiuopiamu konkretumu Antanas Baranauskas savo kūrinyje pavaizduoja senovės Lietuvos miško gyvenimą. Didžia poeto meile apgaubtas jo apdainuojamas Anykščių šilelis. Poetas stipriai jauto gimtojo krašto gamtą, mylėjo ją didele meile, giliai išgyveno subtiliausius jos garsus, spalvas ir kvapus. Nerasime mūsų poezijoje labiau ryškesnių gamtovaizdžių už tuos, kuriuos randame „Anykščių šilelyje“. Medžių, žolių, uogų, samanų, grybų, paukščių ir miško žvėrelių karalystė poeto pavaizduota su nepralenkiamu garsų, spalvų, kvapų įvairumu. Taigi, gamtos grožis dažnai tampa įkvėpimo šaltiniu menininkui.
Gamtos grožį, kaip sielos atgaivą, aprašo XX amžiaus lietuvių rašytojas Juozas Tumaz – Vaižgantas. Apysakos „Dėdės ir Dėdienės“ pagr veikėjas – gyvenimo nuskriaustas vyras, vardu Mykoliukas. Jau nuo pat apysakos pradžios galima suvokti, jog...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!