Fiskalinė politika ir jos problemos

Įvadas Fiskaline politika - tai valstybę atstovaujančios vyriausybės veikla, priimant sprendimus dėl finansinių išteklių mobilizavimo ir išlaidų. Mobilizuodama valstybės išteklius ir planuodama išlaidas, vyriausybė naudoja įvairias priemones. Fiskalinė politika apima sprendimus dėl valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų, valstybės skolos valdymo, pervedimų tarp įvairių valstybinių žinybų, valstybės turto pardavimo, nuomos ar pirkimo, skolinimosi iš įmonių ar finansų įstaigų ar skolinimu joms, valstybinių pensijų ir valstybinių pensijų fondų, kitokių socialinių išmokų. Fiskalinė politika taip pat susijusi su veikla, kuri nebūtinai atspindėta biudžete, tačiau daro reikšmingą poveikį valstybės finansavimo galimybėms, pavyzdžiui, valstybinių įmonių teikiamų komunalinių paslaugų tarifų nustatymu, aplinkos apsaugos reguliavimu, vyriausybės garantijų teikimas paskoloms, įmonių atleidimas nuo tam tikrų mokesčių. Be to, fiskalinei politikai priskiriami valstybės finansų tvarkymo procedūriniai klausimai, atitinkamos teisinės bazės palaikymas, institucijų veiklos ir jų kompetencijos nustatymas, priimant kasdienius sprendimus fiskalinėje srityje. Valstybinio biudžeto analizė Teorinis fiskalinės politikos pagrindas yra anglų ekonomisto Dž.M.Keinso mokslas apie aktyvų valstybės biudžeto ir valstybinių investicijų vaidmenį, siekiant sušvelninti konjunktūrinius svyravimus. Taigi fiskalinės politikos įgyvendinimas susijęs su valstybės biudžeto formavimu ir naudojimu. Valstybės biudžetas – tai valstybės piniginių pajamų ir išlaidų per tam tikrą laikotarpį planas. Skirtumas tarp valstybės pajamų ir išlaidų vadinamas biudžeto saldu. Jeigu valstybės pajamos lygios jos išlaidoms, biudžetas yra subalansuotas, ir biudžeto saldas lygus nuliui. Jei valstybės išlaidos didesnės nei pajamos, biudžetas yra deficitinis, atitinkamai biudžeto saldas bus neigiamas. O jeigu išlaidos mažesnės už gaunamas pajamas – valstybės biudžetas yra perteklinis, atitinkamai valstybės saldas bus teigiamas. Svarbiausias valstybės biudžeto pajamų šaltinis – tai įvairus mokesčiai, kuriuos galima suskirstyti į tris stambias grupes: 1. Privačių namų ūkių ir įmonių pajamų mokesčiai. Tai fizinių asmenų pajamų mokestis ir juridinių asmenų pelno mokestis; 2. Nuosavybės, tai yra nekilnojamojo turto mokesčiai. Į šią grupę įeina žemės mokestis, žemės nuomos mokestis, palikimo mokestis ir kiti mokesčiai, kuriais gali būti apmokestintas nekilnojamasis turtas; 3. Prekių ir paslaugų pardavimų mokesčiai, kuriems priskiriami pridėtinės vertės mokestis, akcizai, importo muitai. Mokesčius taip pat galima suskirstyti į tiesioginius ir netiesioginius. Tiesioginiais mokesčiais vadinami tokie mokesčiai, kuriais betarpiškai apmokestinami privatūs asmenys ir įmonės, o netiesioginiais mokesčiais – tokie mokesčiai, kuriais apmokestinamos prekes ir paslaugos. Pajamų ir turto mokesčiai priklauso tiesioginių mokesčių grupei, o prekių ir paslaugų pardavimo mokesčiai – netiesioginių mokesčių grupei. Valstybės biudžeto išlaidos gali būti suskirstytos į keturias grupes: 1. Valstybės vartojimo išlaidos apima valstybinio sektoriaus darbuotojų darbo užmokestį bei valstybės perkamų prekių išlaidas; 2. Valstybės investicijos – įvairios kapitalinės išlaidos, pvz., kelių tiesimo, uostų statybos išlaidos ir kt.; 3. Transferiniai išmokėjimai privačiam sektoriui. Tai mokėjimai už kuriuos valstybė betarpiškai negauna mainais prekių ar paslaugų, pavyzdžiui, pensijų, nedarbo pašalpų išmokėjimai, subsidijos įmonėms; 4. Valstybės skolos palūkanos. Šios keturios valstybės išlaidų grupes kartais skirstomos tik į dvi stambias dalis – einamąsias išlaidas ir kapitalinių įdėjimų išlaidas. Einamosioms išlaidoms priskiriamos darbo užmokesčio ir perkamų prekių bei paslaugų išlaidos , transferiniai mokėjimai ir valstybės skolos palūkanų mokėjimai, o kapitalinių įdėjimų išlaidos, tai valstybės investicijos. Pagrindinę valstybės išlaidų dalį sudaro einamosios išlaidos, investicijoms tenka santykinai nedidelė valstybės išlaidų dalis ( apie 10 proc.). Norint išanalizuoti valstybės biudžeto esamą padėti pagrinde naudojama valstybės biudžeto lygtis, kurioje naudojame tokius dydžius: G – valstybės išlaidos – tai valstybės išlaidos prekėms ir paslaugoms pirkti bei valstybės investicijos; Tp – transferai – tai transferiniai išmokėjimai namų ūkiams, subsidijos įmonėms ir valstybės skolos palūkanos; Bi – biudžeto pajamos – valstybės pajamos iš tiesioginių ir netiesioginių mokesčių, socialinio draudimo įnašai ir pajamos iš valstybės nuosavybėje esančių gamybos veiksnių. Fs – valstybės biudžeto saldas Naudodami šiuos dydžius, galime sudaryti valstybės biudžeto lygtį: Fs = Bi – G – Tp Naudojant šią lygtį galime nustatyti koks yara valstybės biedžetas, perteklinis, subalansuotas ar deficitinis. Vyriausybės išlaidos prekėms ir paslaugoms įsigyti yra savarankiška bendrosios paklausos sudedamoji dalis . Tačiau vyriausybės sektoriaus įtaka bendrajai paklausai neapsiriboja tik tesioginiu poveikiu. Vyriausybės sektorius veikia bendrąją paklausą netesiogiai, keisdamas namų ūkio vartojimo išlaidas. Viena vertus, valstybė apmokestina namų ūkį, kita vertus – moka namų ūkiui transferines išmokas. Gaunamos transferinės išmokos didina šeimų pajamas, o mokesčiai šeimų pajamas mažina. Siekiant įvertinti vyriausybės poveikį vartojimo išlaidoms, naudojama grinųjų mokesčių sąvoka. Grynieji mokesčiai (NT) – tai namų ūkio mokamų mokesčių ir gaunamų transferinių išmokų skirtumas. Grynieji mokesčiai parodo, kiek namų ūkių išmokos valstybei viršija valstybės išmokas namų ūkiui. Atsiradus gryniesiems mokesčiams, susidaro skirtumas tarp nacionalinių ir grynųjų asmeninių pajamų. Privačioje ekonomikoje nacionalinės pajamos yra lygios disponuojamoms pajamoms, nes visa firmų pagamintos produkcijos vertė atitenka namų ūkiams kaip pajamos už teikiamus gamybos veiksnius. Mišrioje ekonomikoje ne visos firmų sukurtos nacionalinės pajmos atitenka namų ūkiui, kadangi jų dalį, kaip grynuosius mokesčius, pasisavina vyriausybė. Todėl galima užrašyti : DI = Y – NT DI – disponuojamos pajamos Y – nacionalinės pajamos NT – grynieji mokesčiai Esant privačiai ekonomikai , kai neveikia vyriausybinis sektorius, vartojimo funkcija yra ši: C = a + c * Y C – namų ūkio vartojimo išlaidos c – ribinio polinkio vartoti disponuojamas pajamas ( koeficientas, visada

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!