Makroekonomikos įvadas - pusiausvyra, fiskalinė politika, pinigai ir ekonominiai santykiai

Bendriausia prasme ekonomika – tai mokslas apie tai, kaip žmonės užsidirba sau gyvenimui. Kaip praktinė žmonių veikla ekonomika – tai realių žmogaus gyvenimo poreikių formavimo bei tenkinimo sistema, kurios rėmose visuomenės nariams privalu apsispresti ką, kaip ir kam pagaminti. Kodėl kyla tokie klausimai? Ogi todėl, kad mūsų, žmonių poreikiai yra neriboti, o ekonominiai ištekliai (žemė, darbo jėga, kapitalas ir t.t) yra riboti. Tad kiekviena visuomenė susiduria su ta pačia problema – išteklių stygiaus problema. Taigi dar vienas ekonomikos apibrėžimas. Ekonomika – tai mokslas apie tai, kaip paskirstomi ir naudojami riboti išteikliai, siekiant patenkinti neribotus žmonių poreikius.
Tradiciškai ekonomikos teorijos mokslas skirstomas į dvi dalis: mikroekonomika ir makroekonomika.
Makroekonomika – ekonomikos mokslo šaka, nagrinėjanti nacionalinę ekonominę sistemą kaip visumą, t. y. visą šalies ūkį ir pirmiausia – bendrajį užimtumą, nedarbą, nacionalinį produktą ir infliaciją.
• Pasiekti pastovų gamybos augimą.
Gamtos teršimo mažinimas, ekonominė laisvė, ir ekonominis saugumas yra taip pat labai svarbūs tikslai.
Vyriausybė pasiekia savo politikos tikslus tam tikrais politikos įrankiais. Šalies iždo (fiskalinė) politika, t.y. mokesčių normos padidinimas ar sumažinimas, ir pinigų (monetarinė) politika, t.y. pinigų kiekio padidinimas arba sumažinimas, atliekant atviras rinkos operacijas, yra pagrindinės ekonomikos reguliavimo priemonės.
Kad parengti ekonominių problemų sprendimų politiką, reikia pasistengti suprasti, kaip ekonomika veikė praeityje ir kaip dabar. Daugiau kaip 200 metų ekonomikoje vyksta diskusijos dėl deramo vyriausybės vaidmens. Makroekonomikoje kaip moksle išskiriamos kelios pagrindinės kryptis. Škotų mokslininkas Adamas Smitas teigė, kad laisva rinkos prekyba turėtu būti išvaduota nuo valstybės kontrolės. Siekdami asmeninių interesų, individualūs gamintojai gamins tokias prekes, kokių pageidaus vartotojas. Pasak Smito, vyriausybė turėtu būti atsargesnė, kišdamasi į laisvosios rinkos operacijas: geriausia politika yra vena – „laissez faire“ „leiskite veikti“; tai nesikišimo, netrukdymo politika. A. Smito idėjos per pastaruosius 200 metų buvo tobulinamos, keičiamos, bet daugelis jų ir pagrindinis principas „leiskite veikti“ išliko. Prie klasikų taip pat priskiriamas ir M. Fridmanas, kuris taip pat teigė, kad...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!