Valstybės socialinė politika po integracijos į Europos Sąjungą (ES)

ĮŽANGA Rinkos santykiais pagrįstoje visuomenėje yra akivaizdi gyventojų pajamų ir jų gerovės diferenciacija. Negalintys dėl ligos ar senatvės dirbti, praradę darbą ir pajamas žmonės lieka be pragyvenimo šaltinio. Tokiu atveju ypač svarbus vaidmuo tenka valstybės socialinės apsaugos politikai ir jos formuojamai socialinės apsaugos sistemai. Socialinė politika intervencijas daro į socialinės aplinkos ir materialios aplinkos pagerinimą, ekonominį vystymasi, ekologiją, pajamų gerinimą, darbo klausimus, vaikų apsaugą, moterų lygybę, būsto problemas, švietimą, sveikatą ir kt. Kiekvienos politikos kaip sudedamoji dalis yra socialinė politika. Lietuvos įstojimas į Europos sąjungą turėjo didelės reikšmės mūsų šalies tolesniam politikos formavimui, įkaitant ir socialinę politiką, todėl ir pasirinkome temą apie Lietuvos socialinę politiką po integracijos. Šio darbo tikslas – išanalizuoti, kaip Pasikeitė Lietuvos socialinė politika po įstojimo į ES. Todėl referate trumpai aptariamos pagrindinės šios politikos ypatybės ir veiklos gairės, pateikiama informacija apie ES poziciją šiuo klausimu bei Išryškinama ES įtaka Lietuvai po integracijos. Rašant šį darbą remtasi įvairiais interaktyviais šaltiniais, daugiausia orientuojantis į Europos sąjungos ir Lietuvos Respublikos institucijų bei ministerijų pateikiamus duomenis. 1. SOCIALINĖS POLITIKOS SAMPRATA Socialinės apsaugos samprata literatūroje yra interpretuojama įvairiai. Atskirose šalyse yra socialinės apsaugos įstatymai, doktrinos, kuriose apibrėžiama socialinė apsauga ir socialinė politika. Socialinė politika – tai teisinių, organizacinių ir ekonominių priemonių visuma, skirta socialiai apginti šalies žmones nuo nepritekliaus ir skurdo. Jos tikslas – garantuoti įvairioms gyventojų grupėms tam tikrą pajamų lygį. Socialinė politika / apsauga vykdoma 2 kryptimis: • Socialinės apsaugos • Darbo politikos formavimu ir įgyvendinimu: • Užimtumas; • Darbo rinka; • Darbo santykiai; • Darbo sąlygos; • Darbo apmokėjimas. Socialinė apsauga – socialinių – ekonominių priemonių visuma, taikoma tiems gyventojams, kurie dėl tam tikrų priežasčių (senatvės, ligos, motinystės/tėvystės, šeimos aplinkybių, nepritekliaus) negali pakankamai apsirūpinti iš darbo ar kitokių pajamų. Socialinė apsauga – tai piniginių ir natūrinių pašalpų ir paslaugų teikimas tam tikroms gyventojų grupėms. Socialinė apsauga saugo nuo tam tikros rizikos, susijusios su žmonių problemomis, atsiradusiomis dėl įvairių priežasčių (tame tarpe ir dėl mokslo techninės pažangos). Taigi, socialinė apsauga – tai visuma priemonių, kurių dėka sukuriamas solidarumas tarp žmonių, netekusių darbo pajamų ar turėjusių ... išlaidų. Svarbiausios priemonės – tai piniginės pašalpos, išmokamos visuotinai pripažintais socialinės rizikos atvejais: • kai dėl seno amžiaus, invalidumo ar bedarbystės žmogus netenka pajamų ir apmokamo darbo; • netekus darbo užmokestį gavusio maitintojo; • atsiradus ypatingų išlaidų šeimoms, auginančioms vaikus; • kai būtina medicininė pagalba. Valstybėje vieningai reguliuojamų ir administruojamų priemonių visuma, taikoma konkrečiam rizikos atvejui, vadinama socialine apsauga. Šiuo metu labiausiai yra paplitusios šios socialinės apsaugos formos: • socialinis draudimas, • socialinė parama. Socialinis draudimas. Šiuo atveju valstybės piliečiai savanoriškai, o dažniausiai privalomai, patys moka draudiminius įnašus ir, patyrę socialinę riziką, turi galimybę gauti socialinę pašalpą. Tokias sistemas dažniausiai remia vyriausybė. Socialinio draudimo sistemos veikia specifinių socialinio draudimo įmokų pagrindu. Socialinį draudimą reguliuoja įstatymai. Socialiniam draudimui charakteringa: a. jis finansuojamas tikslinėmis įmokomis, kurios dalinamos tarp darbdavio ir dirbančiojo. Kartais dalį sumoka ir valstybė; b. paprastai socialiniame draudime dalyvauti yra privaloma; c. sudaromas fondas, kuriame kaupiamos socialinio draudimo lėšos. Fondai gali veikti keliais principais: ◦ Pay – as – You – Go (PAYG) – einamųjų įmokų išmokų principas. Šis principas dar turi rezervinį fondą; ◦ Funded – fonduojamu arba kapitalizuojamu principus. Įmokos kaupiamos asmeninėje sąskaitoje, o pinigai – investuojami. Teisė gauti socialinio draudimo išmokas garantuojama įmokų mokėjimu. „Sodros“ darbas paremtas (PAYG) sistema. Ji turi nemažai pranašumų : – pirma, ji yra paprasta. Surinktos socialinio draudimo lėšos iš karto paskirstomos pensininkams. – antra, ji susijusi su labai maža rizika. Kadangi šioje sistemoje yra tik du etapai – įmokų surinkimas ir jų paskirstymas – lėšų netekimas yra susijęs tik su galimu „Sodros“ darbuotojų piktnaudžiavimu bei neracionaliu lėšų panaudojimu. – trečia, ši sistema yra pigi. Jos administravimo sąnaudos yra mažesnës nei privačių pensijų fondų valdymo sąnaudos. – ketvirta, stabiliai augant ekonomikai, einamosiomis įmokomis paremta pensijų sistema užtikrina stabilų pensijų didėjimą. Žinoma, jei nesikeičia valstybės politika pensijų klausimu. Kaip rodo Lietuvos statistika, didëjant bendrajam vidaus produktui (BVP), didėja realus darbo užmokestis bei pensijos. Be to, pensijos gali didėti greičiau nei realus darbo užmokestis. – penkta, ji skatina kartų solidarumą. Nors metodologinio individualizmo požiūriu solidarumas nėra gėris ir kiekvienas individas turi kovoti už save nesidairydamas pagalbos, tačiau sveika nuovoka sako, jog be tam tikro solidarumo, pagalbos vyresniam, silpnesniam ir kartu be žmogiðko teisingumo ne tik visuomenë apskritai, bet ir ekonomika stabiliai funkcionuoti negali.1 Socialinės paramos atveju yra teikiamos pašalpos žmonėms, kuriems jų reikia. Šios paramos formos yra finansuojamos valstybės. Socialinei paramai charakteringa: a. finansuojama iš nacionalinio biudžeto; b. nėra jokių įmokų; c. išmokos garantuoja žmogui įstatymais apibrėžtą minimumą; d. ji papildo socialinį draudimą. Riba tarp socialinio draudimo ir socialinės paramos palaipsniui nyksta, nes įvairiose valstybėse yra nevienodi įstatymai. O ilgainiui tikimasi, kad išmokos, priskiriamos socialinei pašalpai, bus priskirtos socialiniam draudimui. Kai kuriose valstybėse yra naudojamos ir kitokios socialinės paramos formos – socialinės kompensacijos. Jų esmę sudaro valstybės požiūris į žmones, nukentėjusius nuo tam tikros situacijos (pvz., karo, okupacijų, valstybei pažeidus žmogaus teises dėl politinių bei kitokių priežasčių ir pan.), t.y. tam tikros išmokos ir pensijos. Piniginių išmokų ir pajamų paskirstymas priklausomai nuo pajamų praradimo ar nemokamas socialinių paslaugų teikimas ir sudaro valstybės socialinės politikos turinį. Valstybės vaidmuo svarbiausias priimant įstatymus, reguliuojančius socialinę sferą. Valstybė, organizuodama (realizuodama, įgyvendindama) socialinę politiką, suformuoja tam tikrą socialinės apsaugos sistemą. Socialinės apsaugos sistemos įvairiose šalyse yra skirtingos. Tai lemia istorinės sąlygos, tradicijos, gyventojų mentalitetas ir pan. Valstybinio reguliavimo priemonės padeda reguliuoti konkurencinį rinkos veikimą ir švelnina jos pasekmes. Vakarų Europos valstybių vyriausybės perskirsto iki pusės BVP ir socialinėms reikmėms skiria daugiau negu pusę metinio biudžeto. Yra labai nevienodas požiūris į tai, kiek reikia perskirstyti, tačiau pripažįstama, kad kiekviena valstybė turi pasirūpinti savo piliečiais, negalinčiais užsidirbti. Pagrindinis finansavimo šaltinis – darbdavių įnašai į socialinius fondus. Dauguma socialinio draudimo sistemų yra bent iš dalies finansuojama iš įmokų, kurias moka patys darbuotojai. 2. LIETUVOS SOCIALINĖ POLITIKA Lietuvos socialinė politika susideda iš dviejų dalių: privalomas valstybinis socialinis draudimas ir socialinė parama. Pirma funkcija yra skirta aprūpinti žmones netekus pajamų dėl apibrėžto įvykio (nedarbo, senatvės, ligos ir pan.). Antra funkcija turėtų būti gelbėjimosi ratas tiems, kurie arba neapdrausti socialiniu draudimu, arba tiesiog uždirba labai mažai (pajamos, tenkančios vienam namų ūkio nariui nesiekia minimumo), tuomet iki to minimumo primokama iš biudžeto2. Kuriant socialinio draudimo sistemą buvo siekiama pereiti nuo valstybės teikiamo „aprūpinimo” negalintiems dirbti ir neturintiems pastovių pajamų  gyventojams prie jų įmokomis įgyjamų teisių į išmokas, numatytas įstatymo. Socialinio draudimo sistemoje nėra jokių išskirtinių privilegijų ir teisių atskiroms socialinėms grupėms ar tam tikrų profesijų atstovams. Socialinis draudimas, kaip ir visa socialinė apsauga, remiasi fundamentaliais universalumo, solidarumo ir kitais principais. Socialinio draudimo sistema veikia einamojo finansavimo (pay-as-you-go) principu. Nuo 2004 m. sausio 1 d. įteisintas socialinio draudimo įmokos dalies kaupimas, taip padėtas pagrindas kaupiamajam pensijų draudimui. Lietuvoje, kaip daugelyje pasaulio šalių, įteisintos šios tradicinės socialinio draudimo rūšys: pensijų, ligos ir motinystės, sveikatos, nedarbo, nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų. Nuo 2005 m. sausio 1 d. privalomosios nuolatinės pradinės karo tarnybos kariai ir asmenys, atliekantys alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą pradėti drausti visai valstybinei socialinio draudimo pensijai ir nedarbo socialiniu draudimu. 2006 metų viduryje Seimas pritarė įstatymų pataisoms, numatančioms, kad nuo 2008 metų sausio 1 d. visai valstybinei socialinio draudimo pensijai ir nedarbo socialiniu draudimu bus draudžiamos ir motinos (tėvai), auginančios vaiką iki 3 metų. 1. Valstybinės socialinio draudimo pensijos: • Senatvės pensijos • Netekto darbingumo pensijos • Našlių ir našlaičių pensijos • Išankstinės senatvės pensijos • Kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas 2. Valstybinio socialinio draudimo pašalpos: • Ligos ir motinystės socialinis draudimas • Ligos pašalpa • Motinystės pašalpa • Motinystės (tėvystės) pašalpa • Tėvystės pašalpa • Savanoriškas socialinis draudimas ligos ir motinystės pašalpoms • Profesinės reabilitacijos socialinio draudimo pašalpos • Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinis draudimas • Ligos pašalpa • Netekto darbingumo vienkartinė ir periodinė kompensacijos • Vienkartinė ir periodinė draudimo išmoka apdraustajam mirus • Nedarbo socialinis draudimas Socialinė integracija: • Lygios galimybės: • Moterų ir vyrų lygios galimybės • Nediskriminavimas • Socialinės paslaugos ir socialinis darbas • Neįgaliųjų socialinė integracija • Parama nukentėjusiems asmenims • Kariai savanoriai, laisvės kovų dalyviai • Politiniai kaliniai ir tremtiniai • Asmenys, nukentėję nuo 1991 01 11-13 įvykių • Asmenys, buvę getuose, koncentracijos stovyklose ir išvežti priverstiniams darbams • Asmenys, dalyvavę likviduojant Černobylio AE avarijos padarinius • Asmenys, nukentėję nuo sovietinės armijos • Parama socialinės rizikos grupėms • Parama narkomanams • Parama neteistiems ir grįžusiems iš įkalinimo vietų • Parama prekybos žmonėmis ir prostitucijos aukoms • Parama užsieniečiems, gavusiems prieglobstį.3 Šiuo metu į „Sodros“ fondą suplaukia visi socialinio draudimo mokesčiai (įmokos), kurie yra iš karto perskirstomi pensijoms ir kitoms socialinėms išmokoms. Tai reiškia, kad dabartiniai dirbantieji išlaiko dabartinius pensininkus ir kitus socialinių išmokų gavėjus.Turint omeny visuomenės senėjimą, pastarųjų didėja sparčiai greičiau nei dirbančiųjų, ką iliustruoja gimstamumo ir mirtingumo rodikliai (žr. 1 paveikslą). 1 paveikslas. Gimusių bei mirusių skaičiaus kitimas Lietuvoje 1990-2005 metais.4 Atsiradus kaupiamiesiems fondams kiekvienas žmogus gali dalį pensijos pats sau kaupti asmeninėje sąskaitoje, esančioje jo pasirinktame pensiniame fonde ar gyvybės draudimo bendrovėje Nuo kiekvieno žmogaus atlyginimo kas mėnesį priskaičiuojama 34% įmoka socialiniam draudimui: 3% sumoka pats darbuotojas, dar 31% primoka jo darbdavys. Mokant įmokas darbuotojas apdraudžiamas senatvei, ligos, motinystės, nedarbo ar nelaimingų atsitikimų darbe atvejui ir valstybiniu sveikatos draudimu: atėjus senatvės pensijos amžiui ar ištikus negaliai jis gaus pensiją, netekus darbo, gimus kūdikiui, susirgus ar susižeidus darbe – pašalpą bei sveikatos priežiūros ar įdarbinimo paslaugas. Metai Bendras tarifas (%) Pensijų socialiniam draudimui (%) Ligos ir motinystės socialiniam draudimui (%) Nedarbo socialiniam draudimui (%) Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialiniam draudimui (%) Sveikatos draudimui (%) Socialinio draudimo pensijai gauti 2000 34 25 3,5 1,5 1 3 2001 34 25 3,5 1,5 1 3 2002 34 25 3,5 1,5 1 3 2003 34 25,9 3,3 1,5 0,3 3 2004 34 25,9 3,3 1,5 0,3 3 2005 34 26 3,3 1,4 0,3 3 2006 33,7 26,1 3,3 1,3 ** 3 ** įmokos tarifas draudėjui nustatytas pagal pastarojo rizikingumo ir traumatizmo rodiklius (0,28 proc., 0,53 proc., 1 proc.) 1 lentelė. Valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifo pasiskirstymas pagal draudimo rūšis5 Didžiausia dalis socialinio draudimo įmokų eina pensijoms finansuoti (26% nuo atlyginimo). Išlaidų pasiskirstymas atsispindi 3, 4 bei 5 priede. Tuo tarpu pensijų fonduose taip pat yra kaupiama  dalis socialinio draudimo įmokų, skirtų senatvės pensijai. Ši dalis palaipsniui didėja: nuo 2,5 proc. 2004 m. iki 5,5 proc. 2007 m.6 Įstojus į ES, skiriama ES socialinio fondo parama ir socialinei politikai. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija - tarpinė institucija, atsakinga už Lietuvos 2004-2006 m. Bendrojo programavimo dokumento 1 prioriteto „Socialinės ir ekonominės infrastruktūros plėtra“ 1.5 priemonės bei 2 prioriteto „Žmogiškųjų išteklių plėtra“ 2.1, 2.2 ir 2.3 priemonių ES struktūrinių fondų ir bendrojo finansavimo lėšų planavimą, priemonių įgyvendinimą ir priežiūrą. Fondas finansuoja: • švietimą ir profesinį mokymą; • paramą įsidarbinant; • mokslinius tyrimus ir technologijų plėtrą (pvz. specialistų mokymą mokslinio tyrimo įstaigose); • socialinės ekonomikos projektus (pvz., padeda sukurti privačias vaikų priežiūros įstaigas); • švietimo ir profesinio mokymo sistemų tobulinimą (pvz. keliant darbuotojų kvalifikaciją). 7 EQUAL skatina visas naujas priemones kovojant su visomis diskriminacijos ir nelygybės rūšimis, susijusiomis su darbo rinka (ESF)8. Be to, gaunama parama iš Europos pabėgėlių fondo. 2005 metais buvo patvirtinti 28 projektai (planuota 30), kaip geriausiai pasirengę toliau įgyvendinti programos antrąjį etapą bei buvo patvirtintas jiems skirtas finansavimas. 2005 m. pabaigoje projektai pradėjo dirbti su 3000 (planuota 3000) tikslinių grupių atstovų: neįgalieji dalyvauja 5 projektuose, priešpensinio amžiaus asmenys – 4, jauni žmonės – 5, tautinės mažumos – 5, prekybos žmonėmis aukos – 1, ilgalaikiai bedarbiai – 5, moterys – 7, netradicinės seksualinės orientacijos asmenys -1, asmenys priklausomi nuo narkotikų – 2, buvę kaliniai – 3, mišri tikslinė grupė - 6 ir prieglobsčio prašytojai – 1 projekte. 28 projektai dalyvauja 64 tarptautinėse vystymo bendrijose iš visų 25 valstybių narių. Artimiausiu laikotarpiu numatoma: 1. Didinti galinčių dirbti darbingo amžiaus ir ieškančių darbo asmenų užimtumo galimybes, siekiant visiško gyventojų užimtumo, stiprinti socialinę sanglaudą ir mažinti socialinę atskirtį. Bus siekiama pritraukti ir išlaikyti daugiau žmonių darbo rinkoje, derinti darbo rinkos lankstumą su užimtumo saugumu. Numatoma tobulinti teisės aktus, reglamentuojančius darbo santykius, stiprinti socialinę partnerystę. 2. Toliau naudoti Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramos lėšas, įgyvendinant Lietuvos bendrojo programavimo dokumento 2004–2006 metams bei Europos Bendrijų iniciatyvos EQUAL bendrojo programavimo dokumento nuostatas. 3. Įvertinant Valstybinio socialinio draudimo fondo bei valstybės biudžeto finansines galimybes, numatoma toliau didinti valstybinę socialinio draudimo bazinę pensiją ir draudžiamąsias pajamas bei parengti siūlymus našlių pensijų sistemos pertvarkymui. 4. Didinti kompensuojamojo uždarbio ribą ligos, motinystės, motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpoms apskaičiuoti bei pašalpas, mokamas apdraustiems asmenims, auginantiems vaiką iki vienerių metų; pasiekti, kad tarifo pensijų kaupimui riba būtų 5,5 procento, toliau dengti Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto prarastų lėšų, įgyvendinant kaupiamųjų pensijų sistemą, dalį iš valstybės biudžeto. 5. Tobulinti Piniginės socialinės paramos mažas pajamas gaunančioms šeimoms (vieniems gyvenantiems asmenims) įstatymą, siekiant sudaryti sąlygas gauti piniginę socialinę paramą visiems gyventojams, dėl objektyvių priežasčių neturintiems lėšų pragyventi, savivaldybėms suteikti teisę piniginę socialinę paramą savivaldybės sprendimu skirti iš valstybės biudžeto lėšų. 6. Tęsiama vaikus auginančių šeimų rėmimo reformą, kuria siekiama palaipsniui pereiti prie išmokos mokėjimo kiekvienam vaikui iki 18 metų arba vyresniam, kol jis mokosi dieninėje bendrojo lavinimo mokykloje. 7. Siekiant sudaryti palankesnes sąlygas nepasiturinčių šeimų vaikų ugdymui bendrojo lavinimo mokyklose, užtikrinti mokiniams visavertį maitinimą ir jų aprūpinimą būtiniausiais mokinio reikmenimis, numatoma pradėti įgyvendinti Socialinės paramos nepasiturinčių šeimų mokiniams įstatymą. Taip pat numatoma didinti savivaldybių atsakomybę ir suinteresuotumą efektyviai organizuoti socialinę paramą mokiniams, garantuoti tikslingą valstybės biudžeto lėšų panaudojimą. 8. Sudaryti teisines, administracines, finansines prielaidas veiksmingiau planuoti, teikti ir organizuoti socialines paslaugas, užtikrinant būtinuosius poreikius bei skatinant patį žmogų aktyviai ieškoti pagalbos sau būdų. 9. Tobulinti vaikų globos sistemą, pagrindinį dėmesį skiriant socialinėms paslaugoms socialinės rizikos šeimoms, auginančioms vaikus, ir vaikams iš socialinės rizikos šeimų, vaikams, turintiems elgesio, emocijų ir kitų problemų, plėtoti bendruomenės ir vietos savivaldos lygmeniu, socialinių darbuotojų, dirbančių su rizikos grupės šeimomis ir vaikais, globėjų kvalifikacijai tobulinti. 10. Siekiant įtvirtinti aktualiausius jaunimo politikos tikslus ir užtikrinti kryptingą visų susijusių sričių plėtrą, numatoma parengti Jaunimo galimybių plėtros strategiją. Ir toliau didelį dėmesį numatoma skirti regioninei jaunimo politikai: bus rengiama ir pradėta įgyvendinti savivaldybių jaunimo reikalų koordinatorių veiklos tobulinimo programa; bus siekiama įgyvendinti priemones savivaldybių jaunimo koordinatorių kompetencijai kelti, aiškiai nustatyti jų veiklos sritis, numatyti kvalifikacijos kėlimo galimybes; bus sukurtos struktūrinės prielaidos vietos savivaldos lygmeniu plėtoti ir tinkamai įgyvendinti jaunimo politiką.9 3. EUROPOS SOCIALINIS MODELIS Europos regionų asamblėjos Socialinės sanglaudos, socialinės politikos ir visuomenės sveikatos komitetas išvardijo bendrus visiems regionams principus ir vertybes, kurie apibrėžia Europos socialinį modelį. Tai : • Solidarumas; • Socialinis teisingumas; • Socialinė sanglauda; • Lygios galimybės įsidarbinti, pirmiausia jauniems žmonėms ir neįgaliesiems; • Lyčių lygybė; • Lygios teisės į socialinę ir sveikatos apsaugą; • Vienodos teisės į išsilavinimą; • Vienodos galimybės gauti sveikatos ir socialines paslaugas; • Lygios galimybės visiems visuomenės nariams, pirmiausia vyresniems, jauniems, neįgaliesiems, socialiai atskirtiems ir mažumų grupėms; • Vienodos galimybės visuose regionuose plėtoti ir įgyvendinti žinių ir socialines paslaugas. Veikiant Europos socialiniu modeliu vadinamai sistemai, Europos Sąjungos valstybių gyventojai turi galimybę naudotis viena iš stipriausių pasaulyje socialinės paramos sistema, kuria siekiama skatinti visuotinę tinkamą gyvenimo kokybę ir reikiamą gyvenimo lygį, užtikrinti galimybę gyventi aktyvioje, integruotoje ir sveikoje visuomenėje. Jau keletą metų vyksta aktyvios diskusijos tiek europiniu lygiu, tiek pavienėse valstybėse, kaip išsaugoti Europos socialinio modelio gyvybingumą ir jį modernizuoti. Visos valstybės narės pripažįsta, kad reikia toliau diskutuoti  dėl socialinių reikalų europiniu lygiu. Kai kalbama apie Europos socialinio modelio tvarumo išsaugojimą, sutariama, kad pagrindiniai iššūkiai yra globalizacija ir Europos visuomenės senėjimas.  Nuo 1960 m. iki 1995 m. vidutinė vyrų gyvenimo trukmė pailgėjo 8 metais, moterų - 7 metais. Nepaisant ilgesnės gyvenimo trukmės, Europai būdinga tai, kad vyresnio amžiaus darbuotojai vis anksčiau išeina į pensiją. Be to, ateinanti karta nepajėgi sustabdyti visuomenės senėjimo proceso. Šis reiškinys, taip pat nemažėjantis nedarbo lygis kelia grėsmę socialinės apsaugos sistemų finansinėms galimybėms. Todėl ES valstybės turi reformuoti savo socialinės apsaugos sistemas, kad jos išliktų ne tik veiksmingos, bet ir finansiškai gyvybingos. Vis svarbesnės tampa pagyvenusių žmonių problemos bei poreikiai. Tam tikro amžiaus ir senstančių žmonių padėtis nuolat keičiasi. Šiandien pagyvenę žmonės yra aktyvesni ir iniciatyvesni negu ankstesnių kartų, bet jie gana anksti pasitraukia iš darbo rinkos. Todėl ES institucijos, bendradarbiaudamos su socialiniais partneriais, nevyriausybinėmis organizacijomis, siekia sukurti modelius, padėsiančius laipsniškai pereiti nuo darbingo prie pensinio amžiaus kartu pasirūpinant pagyvenusių žmonių gyvenimo kokybe bei perspektyvomis. Kitas svarbus iššūkis Europos socialinio modelio stabilumui – globalizacija. Ji didina verslo galimybes, tačiau, žiūrint iš socialinės politikos srities pozicijų, – skaudžiai atsiliepia kai kuriems sektoriams ir regionams. Globalizacijos įtaka ilgainiui vis stiprės, todėl jos sukeliamos socialinės išlaidos augs. Anot analitikų, siekiant to išvengti, reikia eiti trimis pagrindinėmis kryptimis. Pirmiausia būtina daugiau žmonių įtraukti į darbo rinką. Šioje srityje gana svarbus vaidmuo tenka migracijai, ji teikia dideles galimybes, tačiau tai susiję su nemenka rizika.  Antra, svarbu didinti produktyvumą ir darbo našumą. Tam būtina investuoti į švietimą ir mokymąsi visą gyvenimą, kad žmonės gebėtų prisitaikyti prie darbo rinkos pokyčių. Ir trečia, būtina modernizuoti ir subalansuoti socialinės apsaugos sistemas, siekiant išvengti neigiamų senėjimo pasekmių. Šių reformų poreikis yra akivaizdus jau nuo 2000 metų, kai buvo parengta ir pradėta įgyvendinti Lisabonos strategija. Jis dar labiau išryškėjo Lisabonos strategijos įgyvendinimo peržiūros metu 2004-2005 metais ir iki šiol išlieka viena aktualiausių temų bendrose diskusijose apie ES ateitį. ES sukurti aukšti socialinės apsaugos standartai nėra kliūtis, tai daugiau privalumas siekiant užtikrinti žmonių gerovę moderniame pasaulyje. Geriausias pavyzdys – Šiaurės šalys, jos išlaiko aukštą socialinės apsaugos lygį ir puikiai jį derina su ekonominiu augimu, konkurencingumu, mažu nedarbo lygiu. 4. EUROPOS SĄJUNGOS NARIŲ SOCIALINĖS POLITIKOS REGULIAVIMAS Socialinė apsauga Europos Bendrijoje koordinuojama Tarybos Reglamentu 1408/71/EEB dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, savarankiškai dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, persikeliantiems Bendrijoje, bei Reglamentu 574/72/EEB, nustatančiu Reglamento 1408/71/EEB įgyvendinimo tvarką su šiais reglamentais susijusių Darbuotojų migrantų administracinės komisijos sprendimų ir kitų dokumentų pagalba. Minėti reglamentai nesusiję su jokiais reikalavimais dėl šalių teisės (nacionalinės socialinės apsaugos sistemos, socialinių standartų, išmokų lygio) pakeitimų, jie reikalauja tik išspręsti tarptautinius klausimus, kad būtų apgintos migruojančių darbuotojų teisės. Reglamentai 1408/71/EEC ir 574/72/EEC privalomi visoms ES valstybėms. Visos ES  narės socialinės apsaugos reikalus turi teisę tvarkyti visiškai savarankiškai, todėl ES valstybės pasižymi didele nacionalinių įstatymų bei socialinės apsaugos sistemų įvairove. Koordinuoti  socialinės apsaugos sistemas reiškia, kad, nepaisant aukščiau minėtos įvairovės, darbuotojams migrantams socialinės apsaugos sistemos taikomos pagal tam tikras taisykles, privalomas visoms ES valstybėms. Tačiau tik tiek, kiek numato reglamentai (draudimo stažo sumavimas, išmokų eksportas ir pan.). Europos Sąjungoje egzistuoja daug rekomendacinio pobūdžio  dokumentų – rekomendacijų, pozicijų, nuomonių ir pan., nurodančių šalims kryptis, kurių siūloma laikytis tobulinant savo socialinės apsaugos sistemas. Šie dokumentai padeda šalims tarpusavyje derinti priimamus sprendimus, o ateityje turėtų užtikrinti ES šalių socialinės apsaugos sistemų suvienodėjimą. Taigi Europos Sąjungos valstybės socialinio draudimo, pensinio aprūpinimo bei kitus socialinės apsaugos  reikalus sprendžia savarankiškai,  o ES imasi tik tų klausimų, kuriuos prasmingiau spręsti ES lygmeniu. Tačiau daugelyje valstybių narių kyla visiškai tos pačios ar labai panašios socialinės problemos, tad kartais būtų lengviau jas spręsti bendrai. Aktualiausios šio meto problemos yra gyventojų senėjimas dėl demografinių priežasčių, globalizacija ir jos poveikis ekonominės ir socialinės  srities dalykams, spartūs technologiniai pokyčiai ir informacinės visuomenės plėtra, esminiai darbo prigimties ir darbo rinkos pokyčiai, lėtas ekonomikos augimas; aukštas nedarbo ir darbo ne visu pajėgumu lygis; moterų padėties pasikeitimas šeimoje, darbo rinkoje ir visuomenėje; dėl mokslo ir technologijų pažangos didėjančios sveikatos priežiūros sąnaudos; naujos socialinės rizikos (pvz., ilgalaikės socialinės globos poreikis ir pan.). Siekdama didesnio efektyvumo Europos Sąjunga teikia rekomendacijas, pasiūlymus, naudoja kitas vadinamosios „švelniosios teisės“ priemones, taip pat nustato bendrus tikslus siekiant spręsti visoms valstybėms kylančias problemas, o priemones tiems tikslams įgyvendinti pasirenka pačios valstybės, atsižvelgdamos į savo padėtį. Tokie neprivalomo pobūdžio dokumentai ir siūlymai, nustatantys ne konkrečius įpareigojimus, o tik nurodantys bendrus tikslus, Europos Sąjungoje tampa vis reikšmingesni ir turi vis didesnį poveikį valstybių vidaus gyvenimui. Tikėtina, kad tokio pobūdžio teisės aktai – rekomendacijos, rezoliucijos, išvados, nuomonės, komunikatai – įgauna ir įgaus vis didesnę reikšmę dėl ES plėtros, nes dėl valstybių skirtumų vis sunkiau nustatyti tokius bendrus reikalavimus visoms valstybėms narėms, kuriuos jos sugebėtų tinkamai įgyvendinti. 5. PASIKEITIMAI SOCIALINĖS POLITIKOS SRITYSE, LIETUVAI ĮSTOJUS Į ES 5.1 Pensijų mokėjimas Kiekvienoje valstybėje, kurioje asmuo draudžiamas socialiniu draudimu, yra kaupiamos jo įmokos. Pasibaigus darbo santykiams toje valstybėje sumokėtos įmokos nebus išmokamos asmeniui ar pervedamos į kitą valstybę. Kiekviena valstybė, kurioje asmuo buvo apdraustas, skirs ir mokės pensiją atsižvelgdama į turimą stažą toje valstybėje. Paskirtoji pensija bus mokama neatsižvelgiant į tai, kurioje ES valstybėje asmuo gyvens. Persikėlus gyventi į kitą valstybę pensija ir toliau bus mokama. Pavydžiui, 10 metų asmuo dirbo ir buvo apdraustas Lietuvoje, 25 metus – Airijoje ir 5 metus – Danijoje. Lietuva apskaičiuos pensiją, kuri turėtų būti mokama Lietuvos pirliečiui už 40 metų darbo stažą, tačiau mokės tik 10/40 šios sumos. Pensiją už 25 metų darbą ir socialinį draudimą šiam asmeniui siųs Airija, o už 5 metų darbo stažą – Danija. 5.2 Medicinos paslaugų apmokėjimas kitose šalyse Asmuo,  būnantis kitoje valstybėje nei ta, kurioje jis yra apdraustas, turi teisę į visas būtinas (neatidėliotinas) medicinines paslaugas. Buvimo užsienyje tikslas (turistinė kelionė,  darbo ar asmeniniais reikalais) neturi reikšmės. Išlaidas už šią būtinąją  pagalbą apmoka Lietuvos valstybinė ligonių kasa, paprastai tiesiogiai atsiskaitydama su užsienio įstaigomis. Tam, kad gautų tokią būtinąją pagalbą, asmuo, prieš išvykdamas į kitą ES valstybę, turi pasiimti iš Valstybinės ligonių kasos teritorinių skyrių Europos sveikatos draudimo kortelę ,kuri įrodo, jog asmuo yra apdraustas sveikatos draudimu. 5.3 Šeimos pašalpos, jei tėvai gyvena skirtingose ES šalyse Galimos dvi situacijos. Pirma, kai tėvai gyvena skirtingose šalyse, o dirba tik vienas iš tėvų. Šiuo atveju šeimos išmokas moka ta valstybė, kurioje vienas iš tėvų dirba. Išmokų mokėjimo sąlygas (vaikų amžių, išmokų dydžius) nustato būtent tos valstybės įstatymai. Tai, jog dirbančiojo vaikai (vaikas) gyvena kitoje valstybėje, reikšmės neturi. Antra, kai tėvai gyvena skirtingose šalyse, bet abu dirba. Šiuo atveju pašalpas mokės ta valstybė, kurioje gyvena vaikai (vaikas). Jei antrojoje valstybėje už vaiką priklausytų didesnė pašalpa, ši valstybė mokėtų skirtumą tarp abiejų pašalpų dydžių. Kadangi, pagal Lietuvos teisės aktus, šeimos pašalpų mokėjimas nepriklauso nuo asmens darbinės veiklos, Lietuva turėtų mokėti tokį skirtumą (jei Lietuvos pašalpa bus didesnė), net jei čia gyvenantis vienas iš tėvų nedirba.   5.4 Galimybės gauti bedarbio pašalpas kitose ES šalyse Asmuo turi teisę į bedarbio pašalpą pagal tos šalies, kurioje yra (buvo) apdraustas (t. y. paskutinio darbo šalies), įstatymus. Norint ieškoti darbo kitoje šalyje ir “persivesti” ten paskirtąją bedarbio pašalpą, reikia įvykdyti keletą gana griežtų reikalavimų. Pirma, asmuo ne mažiau kaip keturias savaites  turi išbūti užsiregistravęs tos šalies įdarbinimo tarnyboje, kuri paskyrė ir moka bedarbio išmoką; tik tada jam galima išvykti į kitą šalį. Antra, per 7 dienas nuo išvykimo bedarbis turi užsiregistruoti atitinkamoje įdarbinimo tarnyboje tos šalies, kurioje ketina ieškoti darbo. Trečia, šioje šalyje jis turi atlikti visas patikrinimo procedūras bei vykdyti visus tos įstaigos nustatytus reikalavimus. Bedarbio pašalpa naujoje šalyje gali būti mokama tik tris mėnesius. Bedarbio pašalpos dydis išlieka toks pats, kaip ir pirmojoje valstybėje. Po trijų mėnesių asmuo, neradęs darbo, privalo grįžti į pirmąją šalį. Jei grįžtama vėliau ir be pateisinamos priežasties, teisė į bedarbio pašalpą už likusį laikotarpį yra prarandama. Asmuo, nusprendęs vykti ieškoti darbo į kitą ES  šalį ir ten persivesti savo pašalpą, turi kreiptis į Lietuvos darbo biržos teritorinį skyrių ir pasiimti specialią formą E 303. Be šios formos neįmanoma užsiregistruoti kitos šalies įdarbinimo tarnyboje ir toliau gauti savo bedarbio pašalpą. 5.5 Lietuvos narystės ES privalumai ir trūkumai socialinės politikos ir užimtumo srityje Socialinės politikos ir užimtumo srityje: • Bus sukurta daugiau ir geresnių darbo vietų, bus siekiama išvengti ir mažinti nedarbą, gerės gyvenimo sąlygos. • Bus vystomi žmonių įgūdžiai bei keliama kvalifikacija. • Teigiamą poveikį pajus bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių dirbantieji, nes jie gaus išmokas darbdavio nemokumo atveju. • Bus užtikrintos didesnės garantijos dirbantiesiems, jų teisių apsauga verslo perdavimo atveju. • Įsigalios palanki dirbantiesiems jų konsultavimo ir informacijos praktika, ypač kolektyvinių atleidimų atveju. • Bus realizuotos lygios vyrų ir moterų galimybės. • Atsiras daugiau lėšų dirbančiųjų perkvalifikavimui ir kvalifikacijos kėlimui. • Sustiprės socialinių partnerių konsultavimasis ir bendradarbiavimas, plėtosis socialinės partnerystės institucijos. • Suaktyvės trišalis dialogas darbo ir socialinės politikos klausimais. • Laikantis Europos socialinės chartijos nuostatų, Lietuvoje bus užtikrinamos samdomų darbuotojų teisių apsauga, kiekvieno žmogaus teisių apsauga, atskirų gyventojų grupių teisių apsauga. Profesinės sveikatos ir saugos darbe srityje: • Įgyvendinant ES reikalavimus saugos ir sveikatos darbo srityje, mažės nelaimingų atsitikimų darbe, profesinių susirgimų skaičius ir pagerės darbo aplinka. • Teigiamą poveikį patirs ir darbdaviai – išaugs darbo našumas, sumažės nelaimingų atsitikimų ir profesinių susirgimų skaičius, kas sumažins išmokas žalai atlyginti. • Darbdaviams teks naujai įrengti tas darbo vietas, kurios neatitiks darbuotojų apsaugos nuo cheminių medžiagų ir jų preparatų poveikių nuostatų ar kitų nuostatų dėl privalomųjų saugos ir sveikatos reikalavimų, reikės skirti papildomas lėšas apsauginių priemonių įsigijimui. • Valstybiniam socialinio draudimo fondui reikės mažiau mokėti išmokų, susijusių su darbuotojų sergamumu. Visuomenės sveikatos srityje: • Įsijungus į ES vykdomas programas ir įgyvendinant ES reikalavimus turėtų pagerėti visuomenės sveikatos rodikliai, pvz.: sumažėti sergamumas ir mirtingumas dėl ligų, susijusių su tabako vartojimu: IŠVADOS „Sodros“ darbas paremtas (PAYG) sistema, kuri yra paprasta, susijusi su labai maža rizika ir pigi. Į „Sodros“ fondą suplaukia visi socialinio draudimo mokesčiai (įmokos), kurie yra iš karto perskirstomi pensijoms ir kitoms socialinėms išmokoms. Tai reiškia, kad dabartiniai dirbantieji išlaiko dabartinius pensininkus ir kitus socialinių išmokų gavėjus. Didžiausia dalis socialinio draudimo įmokų eina pensijoms finansuoti (26% nuo atlyginimo). Išlaidų pasiskirstymas atsispindi 3, 4 bei 5 priede. Tuo tarpu pensijų fonduose taip pat yra kaupiama  dalis socialinio draudimo įmokų, skirtų senatvės pensijai. Ši dalis palaipsniui didėja: nuo 2,5 proc. 2004 m. iki 5,5 proc. 2007 m. Įstojus į ES, socialinei politikai skiriama ES socialinio fondo parama socialinės ir ekonominės infrastruktūros, žmogiškųjų išteklių plėtrai. EQUAL programa skatina visas naujas priemones kovojant su visomis diskriminacijos ir nelygybės rūšimis, susijusiomis su darbo rinka (ESF)10. Be to, gaunama parama iš Europos pabėgėlių fondo. Atskirų ES šalių socialinės apsaugos sistemos atspindi konkrečias tradicijas, socialinę pažangą ir kultūros paveldą. Šias sistemas reglamentuoja nacionaliniai įstatymai. Tačiau valstybės narės derina savo politikos kryptis remdamosi principu, kad kiekvienam turėtų būti užtikrinta galimybė gauti socialines išmokas, kurios: • suteikia apsauginį tinklą, tačiau taip, kad finansiniu požiūriu darbas bet kurioje ES vietoje būtų patrauklesnis;   • užtikrina pensijas ir kokybišką sveikatos priežiūrą racionaliomis kainomis; • skatina socialinę integraciją ir kovoja su skurdu. Aktualiausios šio meto problemos yra gyventojų senėjimas dėl demografinių priežasčių, globalizacija ir jos poveikis ekonominės ir socialinės  srities dalykams, spartūs technologiniai pokyčiai ir informacinės visuomenės plėtra, esminiai darbo prigimties ir darbo rinkos pokyčiai, lėtas ekonomikos augimas; aukštas nedarbo ir darbo ne visu pajėgumu lygis; moterų padėties pasikeitimas šeimoje, darbo rinkoje ir visuomenėje; dėl mokslo ir technologijų pažangos didėjančios sveikatos priežiūros sąnaudos; naujos socialinės rizikos (pvz., ilgalaikės socialinės globos poreikis ir pan.). Ateityje siūloma eiti trimis pagrindinėmis kryptimis: daugiau žmonių įtraukti į darbo rinką, didinti produktyvumą ir darbo našumą, modernizuoti ir subalansuoti socialinės apsaugos sistemas, siekiant išvengti neigiamų senėjimo pasekmių. Visos ES  narės socialinės apsaugos reikalus turi teisę tvarkyti visiškai savarankiškai, todėl ES valstybės pasižymi didele nacionalinių įstatymų bei socialinės apsaugos sistemų įvairove. Reglamentai reikalauja tik išspręsti tarptautinius klausimus, kad būtų apgintos migruojančių darbuotojų teisės. Lietuvai įstojus į ES, priimta, kad pasibaigus asmens darbo santykiams toje valstybėje sumokėtos įmokos nebus išmokamos asmeniui ar pervedamos į kita valstybę, o kiekviena valstybė, kurioje asmuo buvo apdraustas, skirs ir mokės pensiją pagal darbo stažą toje valstybėje. Nustatyta, kad asmuo, esantis kitoje valstybėje, turi teisę į visas būtinas medicinines paslaugas, už kurias apmoka šalis, kurioje jis apdraustas. Be to, reglamentuota pašalpų skyrimo tvarka šeimoms, kai tėvai gyvena skirtingose šalyse, bei suteikta galimybė asmenims gauti bedarbio pašalpas sąjungos šalyse. Artimiausiu laikotarpiu Lietuvoje numatoma toliau didinti galinčių dirbti darbingo amžiaus ir ieškančių darbo asmenų užimtumo galimybes, toliau naudoti Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramos lėšas, didinti pašalpas, pasiekti, kad tarifo pensijų kaupimui riba būtų 5,5 procento, pereiti prie išmokos mokėjimo kiekvienam vaikui iki 18 metų arba vyresniam, kol jis mokosi dieninėje bendrojo lavinimo mokykloje, užtikrinti kryptingą visų susijusių sričių plėtrą, numatoma parengti Jaunimo galimybių plėtros strategiją ir t.t. LITERATŪROS SĄRAŠAS 1. Gylys, P. Pensijų sistema Lietuvoje: dilemos ir kontroversijos. Viešoji politika ir administravimas, 2002, Nr. 2. [žiūrėta 2006 m. spalio 10 d.]. Prieiga per internetą:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!