Etika ir filosofija

 1. Kas yra etika? a. Etikos ir filosofijos santykis; b. Etikos ir moralės santykis; Etika – tai mokslas apie moralę, nagrinėjantis (objektas-) moralinių (dorovinių) dalykų esmę, kilmę, individų mąstyseną, dorumą, poelgius, žmonių socialinių santykių moralinį vertinimą. “Etika” yra kilęs iš graikiško žodžio ethos, reiškiančio asmens įprotį, papratimą, charakterį, būdą. “Moralė” yra kilęs iš loyniško moralis, reiškiančio papročius ar manieras. Taigi, etimologiniu požiūriu, etika galioja individualaus asmens ar atskirų asmenų charakterio sričiai, o moralė – žmonių tarpusavio santykių sričiai. Tačiau filosofijoje etikos sąvoka vartojama specifinei tyrimo sričiai reikšti – tai yra moralės sričiai, kuri nagrinėja žmogaus elgesį ir žmogiškąsias vertybes. Kaip mes turėtume elgtis ir kaip neturėtume elgtis? Kas yra gėris ir kas yra blogis? Filosofai šiuos ir panašius klausimus vadina vertybiniais (aksiologiniais) arba moralės klausimais, kuriuos skiria nuo klausimų apie tikrovę ir pažinimo klausimų. Moralė yra principų ar elgesio taisyklių, kuriomis mes vadovaujamės ir kurios priklauso visuomenės kovencijų sričiai, visuma. Moralės sričiai priklauso įsitikinimai bei nuomonės apie gerą ir blogą elgesį. Šie įsitikinimai yra išreiškiami vartojant tokias sąvokas kaip “gera”, “bloga”, “dorybinga”, “pagirtina”, “teisinga”, “ydinga”, “peiktina”, “smerktina”, ir pan. Be abejo, moralė negali būti apribota filosofiniais kontekstais. Viena vertus, moralės dalykai vaidina tam tikrą vaidmenį ir turi tam tikrą pagrindimą ir kitose su pasaulėžiūros formavimu susijusiose visuomenės gyvenimo srityse – religijoje, teisėje, ekonomikoje, politikoje ir net etiketo srityje. Antra vertus, moralė yra “socialinis reiškinys”, o etika ar moralės filosofija nagrinėja moralės prigimtį bei funkcijas. Moralės taisyklės nėra sau pakankamos ir reikalauja pagrindimo, kuris tik ir suteikia joms rekšmingumą. Ir būtent šis pagrindimas ir yra filosofinės etikos uždavinys. Kodėl mes turėtume elgtis vienaip arba kitaip? Kaip turėtume gyventi? Ko turėtume norėti? Kuo turėtume labiausiai džiaugtis? Dėl ko verta stengtis? Ir pan. Atsakymas į šiuos klausimus mums turi nušviesti priežastis, dėl kurių turėtume laikytis moralės principų ar taisyklių. Atsakyti į juos galime ir nestudijavę filosofijos, tačiau daugelis mūsų moralinių įsitikinimų nėra nei nuoseklūs, nei pakankamai aiškūs, nei gerai išplėtoti. (Programiniu požiūriu) moralės filosofija kaip tik ir siekia išplėtoti šiuos principus bei pateikti tokią žmogaus gyvenimo tikslų viziją, kuri leistų jam gyventi su tokiu aiškumu bei pasitikėjimu, su kokiu savo ilgą gyvenimą nugyveno Sokratas, ar bent jau suteikti mums tvirtesnių argumentų savo moralinius įsitikinimus pagrįsti. Tačiau iš tiesų viskas yra ne taip paprasta. Dauguma gyvenimiškų situacijų, reikalaujančių mūsų etinio apsisprendimo ar įvertinimo, yra labai nevienareikšmės. Viena vertus, tam tikromis aplinkybėmis gali kirstis keletas moralės principų (čia mes susiduriame su preferencijos problema), o, antra vertus, jie gali būti įvairiai taikomi, įvairiai traktuojami, jiems gali būti suteikiamas skirtingas pagrindimas. Taigi, kurie moralės principai yra svarbiausi ir kada jų taikymas yra pateisinamas, yra sudėtingi etikos klausimai. 2. Kasdienis moralinių dalykų supratimas; a. Moralinių principų perėmimas socializacijos procese; b. Moralė ir politika bei teisė; Moralinės normos perduodamos socializacijos procese. Socializacija yra mokymasis būti kartu su kitais, atlikti visuomenines pareigas ir pretenduoti į kultūrines gėrybes. Pirmas socializacijos etapas vyksta vaikystėje kai vaikui tenka išmokti atskirti moralės taisykles nuo „sveiko proto“ taisyklių. 1) Sveikas protas dažnai siejamas su nauda taigi vaikas mokomas apriboti savo norus 2) Žmogui bręstant vis labiau įsiklausoma į kitų interesus ir taip patenkama į visuotinių moralinių standartų sferą. Čia kyla 2 moralinės dilemos: 1) Moralinių standartų pripažinimas yra naudingas, nes atveria kelią kultūros gėrybėms, tačiau ar tai yra moralus elgesys. Sąmoninga sąžinė pagrįsta pasirinkimo prasme 2) Pasirodo, kad moralinių standartų kritika ir laužymas tampa būtina brandžios asmenybės ir jos laisvės sąlyga. Moralė ir teisė Dažnai šios sąvokos tapatinamos, tačiau akivaizdu, kad įstatymui paklusnus pilietis nebūtinai yra aukštos moralės, todėl galime išskirti pamatytinį nesutarimą tarp moralės ir teisės normų. (įstatymai). Įstatymai yra privalomi, jų nesilaikant mums gresia sankcijos. Taigi įstatymų galiojimas remiasi išorine prievarta, jų veikimą garantuoja valstybė, tuo tarpu moralės normos sudaro tokio pasaulio, kuriame norėtų gyventi kiekvienas individas, viziją. Kita vertus skirtingos šalys skirtingai įstatymiškai reglamentuoja tas pačias moralines problemas. Teisė nebūtinai yra moralės pagrindas. Veikiau priešingai – moralė eina iki įstatymo, o teisė sankcionuoja moralę – t.y. teisė paverčia moralę kodeksu, kurio laikymąsi užtikrina atpildo ir bausmių sistema. 3. Etikos, kaip disciplinos susiformavimas a. Graikiškos etikos bruožai; b. Proto valios ir afektų proporcijos; c. Dorybės sąvoka; VII amžiuje prieš mūsų erą mitologinis pasaulio aiškinimas keičiamas racionaliuoju, pradedamos kurti teorijos. Nuo VII iki V amžiaus pr.kr. pirmosios teorijos aiškina gamtą. Tik V a. Graikijoje teorijos pradedamos taikyti humanitariniams ir socialiniams klausimams. V amžiuje Atėnai yra kultūrinis pasaulio centras, kuriuose tuo pačiu metu gimsta bent 3 konfliktuojančios etinės pozicijos, nors jos skirtingai aiškina moralaus elgesio pagrindus, visos kritikuoja tradicinę moralę. Šios 3 pozicijos nemaža dalimi nulemia visą tolimesnį etikos elgesį. Iki tol egzistavusioje tradicinėje moralėje geras moralus elgesys buvo prilyginamas sėkmingai atliktai viešai rolei. Moralumo lygis priklausė nuo luomo priskiriamo darbo atlikimo. Pirmąsias 3 etines pozicijas galime apibendrinti kaip 3 skirtingus mokytojų tipus. Tai skirtingos mokytojų sampratos ir skirtingi požiūriai į ugdymo procesą. Sokratas, Diogenas, Sofistai (3 pozicijos). Ilgą laiką manyta, kad proto dominavimas pagrindžiant moralinį elgesį yra svarbiausias ir garantuoja aukštą moralumą. Neretai protingas žmogus prilyginamas moraliam žmogui. Tačiau šaltakraujiškas, racionalus, apskaičiuotas elgesys kaip tik gali naudoti moralines normas ir jų interpretacijas savanaudiškam interesui. Taigi vien proto moraliniuose dalykuose nepakanka, individas turi pasižymėti ir moraline patirtimi, kuria atsiskleidžia moraliniai jausmai (atjauta, pareigos jausmas, klaidos patyrimas, sąžinė). Moralinei praktikai lemtinga yra valia, kuri yra sugebėjimas planuoti kokybišką elgesį (tokį, kuris išvengia rizikos ir teikia gėrybes) ir įgyvendinti šiuos planus. Dorybė - įgyta savybė; vidinė nuostata, kurios pagalba siekiame tikslo. Dorybingas žmogus savo juslinius afektus yra suformavęs protu, todėl noriai daro tai, kas gera. Pagal Aristotelį, etinės dorybės glūdi konkrečioje polio teisėje ir polio etose. Protingumas kaip praktinio proto dorybė yra praktiškai įgyta savybė, apibrėžianti gerą poelgį pagal situaciją ir atsižvelgiant į laukiamas pasekmes, t.y. į aplinkybes ir galimybes priimti praktinį sprendimą, numatantį teisingą priemonę geram tikslui optimaliai pasiekti. 4. Sokrato metodas, bei tikslai; Sokrato metodas skirtas pačiam pašnekovui atrasti apibrėžimus. 1) Sokratiškoji ironija – apsimestinis pritarimas kito nuomonei 2) Klausinėjimo menas – sugebėjimas tik klausimais ir pasitikslinimais atvesti pašnekovą prie klaidos jo pozicijoje ir padėti pataisyti apibrėžimą. Sokrato argumentas prieš silpnavalį Sokrato manymu, tai yra klaidinga sąvoką ir todėl turi praktinių, neigiamų elgesio pasekmių. Silpna valia – tai valingas elgesys daryti tai kai žinai kad yra negerai. Silpna valia yra mastymo klaida, kai blogas objektas patalpinamas į gerų objektų kategoriją. 5. Diogeno alternatyva; Diogenas – gyvenęs „Sokrato laikotarpiu“ (V- IV a. Pr. Kr.), Atėnuose. Diogenas gimęs Turkijoje, vėliau persikėlė į Atėnus. Cinikų judėjimo pradininkas. Diogeno ir kitų manymu, absoliutus cinizmas, kaip suprantame jį šiandien, yra neįmanomas. Kiekvienas žmogus, kuris aktyviai kažką neigia – kaunasi už tiesą. Jokios, bent jau ankstyvosios, cinizmo formos, negali būti vertinamos išimtinai neigiamai. Išimtinai neigiamas cinizmas – neįmanomas, nes kiekviena radikali kritika numato pozityvias alternatyvas, t.y. ieško tiesos. Diogenas radikalizavo Sokratiškąjį gyvenimo būdą, gyvendamas viešą, visuomenės tvarką trikdantį, gyvenimą. Diogenas atrado tokį argumentavimo būdą, su kuriuo rimtas mąstymas nežino ką daryti, t.y. kūno kalba, juokas ir pan. Diogenas kritikuoja: 1. Proto teorijas; 2. Socialines normas; 3. Išorines gėrybes. Pagrindinis principas, palaikantis bendruomenę, Diogenui yra gėda, kuri ugdant jaunus žmones tampa antrąja prigimtimi, o šiai konfliktuojant su tikraisiais žmogaus norais atsiranda dvilypio gyvenimo apraiškos. Neatmesdamas gėdos, kaip tokios, Diogenas pabrėžia, kad žmonės gėdinasi ne to, ko reikia. Pavyzdžiui: gėdinasi nuogo kūno, įveda seksualinius tabu, o nesigėdina melo, apsimetimo, vaikų skriaudos. Diogenas pirmas kosmopolitiškumo (globalizacijos) idėjų skleidėjas. [!] Diogenas pirmasis atskiria pilietį, nuo visuomenės, daro jį nepriklausomą nuo konkrečios kultūros, teigdamas, kad jis yra kosmoso (žr. Graikišką idėjos prasmę) pilietis. 6. Sofistų etinės pažiūros; Sofistai – keliaujantys mokslininkai, mokę už pinigus – paprastai dideles sumas. Tai skiriasi nuo Sokrato ir Diogeno požiūrio, kad mokslas negali būti apmokamas. Sofistai ruošė jaunuolius sėkmingam gyvenimui visuomenėje, o tam nereikia būti moraliu, o (reikia): 1. išmanyti konkrečios visuomenės taisykles; 2. panaudoti šias žinias savo tikslams. Sofistiniu požiūrių būtinos egzistavimui visuomenėje disciplinos: Retorika – įtikinėjimo menas; viena aktualių sofistikos dalių. Logika – sofistai siekė išmanyti logiką, kad galėtų ją laužyti, t.y. išmanus dėsnio pasukimas, kad jis toliau atrodytų teisingai, tačiau būtų iš esmės klaidingai. Psichologija – gebėjimas suprasti (žinoti) žmonių lūkesčius, baimes, t.p. kitos psicho-fiziologinės vingrybės (aka: žmogus nesugeba prisiminti daugiau, nei dviejų prieš tai buvusių sakinių). Sofistikų etika – reliatyvistinė, tai reiškia neigianti visuotinai galiojančias moralės normas. Tai priklauso nuo sofistų požiūrio į pažinimą bendrai; etinės idėjos gali būti ir dažniausiai būna priklausomos nuo platesnio požiūrio į pasaulį, o anot sofistų – pasaulis pažįstamas tik per žmogiškas jusles (aka: lytėjimas, girdėjimas). Sofistų taip iškelta prielaida – kiekvieno žmogaus suvokimas yra skirtingas (kiekvienas suvokia bet kokį reiškinį/objektą šiek tiek skirtingai, o kartais – radikaliai kitaip). Iš to sekanti išvada – joks objektas/reiškinys nėra KAŽKOKS. Žmogus – visko matas. Tai reiškia, kad visos nuomonės yra lygiavertės; nėra vieno tikro pasaulio (arba moralės) vaizdo. IDĖJA: daiktas žmogui neatsiejamas nuo jo funkcinės paskirties; Sofistai įveda kriterijus, pagal kuriuos atrinkti, kuriomis tiesomis remtis gyvenime. Kriterijai: • Nauda; • Geresnė padėtis; • Galios plėtimas (įtaka). Sofistai teisina melą, vardan didesnio gėrio. Kitas svarbus sofistinės etikos bruožas – konvencijos (susitarimo) moraliniuose ir kituose dalykuose pabrėžimas. Būdami iš prigimties negeri, žmonės susitaria laikytis tam tikrų taisyklių, kad išgyventų. Tai reiškia, kad nėra jokių įgimtų moralinių vertybių: jos sukuriamos sutartimis. Jeigu ir yra kokia nors prigimtis, tai tik tai stipraus, arba silpno žmogaus. Sutartis reikalinga tiek stipriems, tiek silpniems (sofistai: vilkai ir avys). Konvencijos skiriasi skirtingose bendruomenėse (ir (ar) kultūrose) 7. Empiristinė etika; a. Pagrindiniai principai ir išvados; Eksperimentinė pasaulio sąvoka – patirtis, per fizinius pojūčius; sofistiškai – juslių duomenys. Empiristinė etika, kurios pagrindus suformuluoja Sofistai, kritikuoja kasdieniškai nekritiškai vartojamas moralines sąvokas, tokias kaip: sąžinė, atsakomybė, teisingumas, gėris ir ypač – laisvė. Pagrindinės tendencijos: 1. Nepripažįstamas savarankiškas, nepriklausomas dvasinis, racionalus patyrimas; protas yra tiktai instrumentas, tvarkyti juslinius duomenis; 2. Empiristinė etika nepripažįsta savito žmogaus vidinio pasaulio, redukuoja žmogų į gamtinį, biologinį lygmenį; tuomet skirtumas tarp žmogaus ir gyvūno yra ne esminis, o tiktai laipsniškas; tuomet žmogus nėra ypatinga būtybė visatoje, o tiktai rūšis laiminti konkurencinę kovą. Tuomet tenka pripažinti, kad žmogus neturi prigimtinės teisės vartoti gamtą (visa aplinka ir egzistuojantys ištekliai), kaip priemonę savo tikslams, o diskriminuoja kitas gyvybės ir egzistavimo formas. Ties tuo susitelkia ekologinė etika. 3. Empyristinė etika iš esmės atmeta laisvą moralinį pasirinkimą; tuomet netenka prasmės atsakomybė už savo veiksmus; žmogui nepaliekama spontaniško elgesio galimybė. Empiristiniu požiūriu spontaniški veiksmai atmetami, pagrindžiant juos atminties trumpalaikiškumu – pamiršus anksčiau priimtus sprendimus, manome pasielgę netikėtai. Aš, EGO, asmuo ↔ [poveikis/ input /atoveikis] ↔ aplinka  [output] rezultatas Aplinka stimuliuoja žmogų (sofistai NORI priešingos poveikio krypties). Aš, Ego, asmuo: Reakcija  [input]  stimulas (poveikis) Aplinka: Instinktai Charakteris Vertybės Inteligencija (išsilavinimas) Socialiniai vaidmenys Situacija (ir fiziniai stimulai) Žmonės Socialinės taisyklės, normos [output] rezultatas: elgesys Empiristinės etikos modelis atmeta savanorišką etinį pasirinkimą, palieka galimybę neatsakyti už savo veiksmus, suteikia instrumentus naudoti kitus žmones kaip priemones (žr. lentelę); faktiškai sunaikina moralę, nes paneigia laisvę. 8. Epikūro etikos bruožai; a. Hedonizmas; b. Utilitaristinė hedonizmo kritika; Hedonizmas (gr. Malonumas/džiaugsmas), tai tokia etinė pozicija, pagal kurią žmogaus veiklą (elgesį) motyvuoja (ir turi motyvuoti) malonumo gavimas ir nemalonumo vengimas. Hedonizmas nepropaguoja nevaržomo, tik jusliškai aktyvaus, gyvenimo būdo, visų pirma pateikdamas savitą malonumo sampratą. Pirmasis Hedonistinės etikos atstovas – Epikūras Jis malonumą apibrėžia negatyviai: malonumas yra kančios ir skausmo nebuvimas. Maloniam gyvenimui reikia: 1. Sveiko kūno rizikos (rizikos sveikam kūnui) sumažinimo; 2. Teisingo proto panaudojimo Pagrindinė proto užduotis (funkcija) – atmesti prietarus, kurie yra nerimo ir kančios šaltinis; pagrindiniai prietarai yra: 1) Būk toks, kaip kiti (anot Nyčės: būk sveikas); 2) Religiniai prietarai; 3. Mirties baimė Epikūras siūlo: kol gyveni, mirties nėra; kai mirtis ateina – nėra tavęs (nėra problemos). Utilitarizmas (lot. Utile – nauda) nors ir pratęsia Hedonistinės etikos tradiciją, tačiau išryškina problemas, kurios kyla laikant malonumą – žmogaus elgesį motyvuojančiu principu. Visų pirma, šis principas nebūtinai veda į egoistinį gyvenimo būdą; įvairiose kultūrose moralei vertingais laikomi altruistiški veiksmai, kai individo elgesys nukreiptas į kitų individų interesų įgyvendinimą, arba į visuotinės gerovės kūrimą. Kita problema, susijusi su Hedonizmu, tai įsitikinimas, kad visi žmonės siekia panašių būsenų, pavyzdžiui – vengia fizinio skausmo, kaip nemalonumo šaltinio. Utilitarizmas iškelia kitą, žmogaus veiklą motyvuojantį, principą, kuris yra tiek asmeniškai, tiek socialiai reikšmingesnis, nei malonumo siekimas. Čia visų pirma atsižvelgiama į tai, kad žmogus negali patenkinti savo poreikių, arba įgyti galios tobulėti izoliuotai nuo kitų bendruomenės narių, o taip pat ir bendrųjų gėrybių. Pasirodo, kad laimingas gyvenimas yra ne vien pasitenkinimas, bet ir sugebėjimas nusakyti, kaip (kodėl?) gerą, to pasitenkinimo priežastį. Pasekmių principas Tokio požiūrio kritika teigia, kad kasdienis moralinių dalykų supratimas (intuicinis supratimas, kas yra geras ir kas – bloga) prieštarauja vien tik pasekmių skaičiavimui. Socialinio teisingumo principas Moraliniu požiūriu svarbu atsižvelgti į visas veiksmo pasekmes. Ne tik į paties veikiančiojo situacijoje. Taigi, veiksmas tuo vertingesnis, kuo liečia didesnį žmonių skaičių, dalindamas didesnį gėrio kiekį (nebūtinai kiekvienas gautų po lygiai). 9. Moralė ir religija a. Sąsajos ir kontraversijos; b. Krikščioniškas ir budistinis požiūriai; Altruizmas TIKĖJIMAS (religinė sfera) Trečia prasmės pakopa.  Bendruomenė, bendruomeninė veikla.  Asmeninės atsakomybės ir kaltės suvokimas. Autonomija HUMANIZMAS (žmogiškumas) Antra prasmės pakopa.  Kitų gerovė Draugystė, šeima, globa, kultūra, politika.  Savęs tobulinimas Savo sugebėjimų ir talentų įgyvendinimas. Egoizmas GAMTIŠKUMAS Pirma prasmės pakopa – gamtiškumas . Atsakymas į laisvės problemą, čia priklauso nuo žmogaus, kaip gamtinės būtybės traktavimo; prasmę kreipiantis principas – Hedonizmas. Netiesioginis Hedonizmas Sveikata, gerovė, galia. Šitos neutralios vertybės, šioje prasmės pakopoje, suprantamos ne kaip priemonės, o kaip tikslai. Tiesioginis Hedonizmas Konkrečių malonumų siekimas. Atsakomybės, kaip nemalonumo vengimas. Dešimt Dievo įsakymų (arba – Dekalogas) gali būti traktuojami, kaip moralinį elgesį pagrindžiančios taisyklės, tuo tarpu nuodėmė (šiuolaikinis suvokimas) yra išimtis, kurią žmogus taiko sau, jausdamas šitų taisyklių paliepimus Pagrindinės etinės problemos ir susijusios su tuo, kad: 1. Reikalaujama paklusti išoriniam autoritetui (Dievui/Galia), kurio egzistavimas nėra akivaizdus; 2.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!