Ekologinis socialinio darbo modelis

1.6. Socialinio darbo principai..........................................................................12
2. Ekologinis socialinio darbo modelis..................................................................13
2.1. Teorinė apžvalga.......................................................................................13
2.2. Teorinis pagrindimas.................................................................................14
2.3. Priimtinumo sritys.....................................................................................15
2.4. Įvertinimas.................................................................................................16
III. IŠVADOS........................................................................................................ 18
Literatūra.................................................................................................................19
Įvadas
Kalbant apie profesionalios pagalbos teikimo procesą, reikėtų patyrinėti bendriausią, universaliausią, bet kartu ir eklektiškiausią sisteminį modelį, kurį sudaro keletas tarpusavyje susijusių etapų, stadijų, atspindinčių bendrą problemų sprendimo nuoseklumą, struktūrą.
Iš pradžių šis modelis kai kurių socialinio darbo teoretikų ir praktikų buvo vertinamas gana kontraversiškai. Jo šalininkai buvo laikomi utilitaristais–universalais, nepakankamai vertinančiais specializuotų modelių vaidmenį, nes „kas tinka viskam, dažnai netinka niekam“.
Laikui bėgant suvokta, kad sisteminis požiūris į analizuojamo mokslo objektą suteikia profesijai fundamentalumą, o socialiniam darbuotojui ir pedagogui – gebėjimą profesionaliai ir įvairiapusiškai vertinti socialinius reiškinius, problemas, situacijas, išteklius, planuoti jų sprendinius(H. Vilkė, 1982: P.Liusi, 1995 ir kt.)
Socialinių darbuotojų – generalistų egzistavimą pateisina ir žmogaus socialinių problemų kompleksinis pobūdis, kurio analizei gali būti naudotinas būtent sisteminis požiūris.
Tam tikra sisteminio modelio atmaina laikytinas ekologinis socialinio darbo modelis, analizuojantis žmogaus ir socialinės aplinkos sąveikos dermę. Jis remiasi žmogaus „gyve­nimiškų jėgų“ ir „gyvenimiškos erdvės“ koncepcija.
Sisteminis socialinio darbo modelis
Sisteminio modelio teorinės šaknys yra L. Bertalanfio (1972) sistemų teorija, teigianti sisteminį – struktūrinį tikrovės pažinimą ir pripažįstanti „chaotiškų“ sistemų dinamišką pasto­vumą ir reguliavimą analitiniais bei loginiais (mąstymu, numatymu, intuicija) metodais, įtrau­kiant ir individo savireguliaciją, gebėjimą prisitaikyti prie sistemos. Šis modelis remiasi keletu teorinių nuostatų:
• Sistemą sudaro hierarchiškai išsidėsčiusios struktūrinės dalys (subsistemos), vi­suma yra daugiau nei atskirų dalių suma;
• Fenomeno kompleksiškumas turi būti išlaikytas net studijuojant dalis atskirai, todėl suvokus sistemos dalį galima suprasti ir likusias;
• Visos sistemos dalys sąveikauja viena su kita, bet visuma dalį veikia daugiau nei da­lis visumą;
• Sistema siekia pusiausvyros: įvykus pokyčiams vienoje subsistemoje, kitos bando atkurti pusiausvyrą;
• Sistemos nuolat keičiasi, yra dinamiškos, šie procesai dialektiški, nesibaigiantys, vykstantys spirale;
• Sistemos ekvifinališkos, jų paprastais linijiniais priežasties–pasekmės ryšiais nega­lima paaiškinti, nes ta pati priežastis gali sukelti įvairių padarinių, kuriuos paaiškinti galima atskleidus jų sąveiką, į kurią įtrauktos kelios subsistemos.
Sisteminis...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!