Ekologinė kriminologija ir architektūrinė kriminologija

ĮŽANGA
Ekologinė kriminologija nagrinėja nusikalstamumo pasiskirstymą ir jo ryšį su aplinka. Ši mokykla bando paaiškinti, kaip keičiantis aplinkai, keičiasi ir nusikalstamumo pasiskirstymas. Šios krypties atstovai bandė nustatyti aplinkos, gyvenamosios vietos ir sąlygų poveikį nusikalstamumui. Dažnai šie tyrimai buvo kritikuojami, tačiau 8-ame dešimtmetyje atsinaujinę šios krypties tyrinėjimai išsivystė į atskirą architektūrinės kriminologijos kryptį, kuri ir dabar daro didžiulę įtaką nusikaltimų prevencijai. Taigi, šiame pranešime apžvelgsiu šių dviejų kriminologijos krypčių vystymąsi, sulauktą kritiką bei jų reikšmę, užkertant kelią nusikaltimams.
EKOLOGINĖ KRIMINOLOGIJA
Ekologinė kriminologijos kryptis pradėjo formuotis 1920–1930 metais Čikagoje (JAV). Truputį daugiau nei per šimtmetį mažytis miestelis su 200 gyventojų buvo išaugęs į antrąjį pagal dydį JAV pramoninį miestą su 3,3 mln. gyventojų. Tuo metu nusikalstamumas Čikagoje labai didėjo, tačiau skirtingose miesto dalyse to didėjimo mastai skyrėsi.1 Pirmieji tyrinėtojai, bandę paaiškinti ryšį tarp ekologijos ir nusikalstamumo Čikagoje, buvo W. I. Thomas, E. Burgess, R. Park bei G. H. Mead.
Reikia paminėti, kad šios krypties atstovai tyrimuose naudojo išties puikius kokybinių metodų rinkinius. Jie apėmė gyvenimo istorijos dokumentus, bylų nagrinėjimą, tiriamąją žurnalistiką, „media“ priemones, detalius interviu, stebėjimus. Tyrinėdami jie daugiau laiko praleisdavo atvirame ore, t.y. gatvėse, parkuose ir pan., nei bibliotekose, laboratorijose ir t.t. Šie tyrėjai iškėlė prielaidą, kad miesto socialinė ekologija yra tokia pati sistema kaip ir augalų ar gyvūnų gyvenimo ekologija. Šią prielaidą bandė paaiškinti Vold‘as ir Bernard‘as (1986):
„Terminas „ekologija“ šiais laikais siejamas su natūralios aplinkos apsauga. Pirmine prasme, ekologija yra biologijos šaka, kuri nagrinėja augalų ir gyvūnų tarpusavio ryšį bei jų ryšį su natūraliu arealu. Augalų ir gyvūnų gyvenimas yra paini ir sudėtinga sistema, gyvenimo voratinklis, kuriame kiekviena dalis nuolat sąveikauja su kitomis ir viena nuo kitos yra priklausomos. Gamtoje egzistuoja nuolatinis balansas, dinamiška pusiausvyra, kurioje kiekvienas turi kovoti dėl išlikimo. Mokslininkai tyrė šį tarpusavio sąveikos ir priklausomybės mechanizmą, siekdami atskleisti veiksnius, lemiančius kiekvienos dalies funkcionavimą.
Žmonių bendruomenės, ypač laisvosios rinkos sąlygomis, gali atrodyti panašios...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!