Proceso normų struktūra

Planas • Įžanga • Baudžiamojo proceso normų samprata • Baudžiamojo proceso normų struktūra • Hipotezė • Dispozicija • Struktūrizavimo reikšmė • Išvados Įžanga Rašto darbo temą pasirinkau todėl, kad ji, iš pirmo žvilgsnio atrodanti grynai teorinė, iš tikrųjų turi labai nemažą praktinę reikšmę - juk tik teisingai suvokdami reiškinio struktūrą, galime jį tinkamai naudoti. O juk teisės norma yra bene pats mažiausias, bet pamatinis teisinis elementas, sudarantis teisės normas ir, apskritai, visą teisinę sistemą. Tad išsiaiškinti šio elemento sandarą ir jos bruožus yra nepaprastai svarbu. Temos analizę pradėsiu pateikdamas bendriausią normos definiciją, po to - baudžiamojo proceso normos sampratą, trumpai apžvelgdamas jų pagrindinius bruožus, klasifikaciją. Procesinės normos struktūros analizę pradėsiu nuo jos elementų apibūdinimo ir specifikos, iliustruodamas procesinėmis normomis. Rašto darbo gale pateiksiu išvadas, apibendrindama pagrindines dėstomosios dalies mintis. Rašydama darbą, rėmiausi normine medžiaga - BK, BPK, kitais kodeksais, Konstitucija, A. Vaišvilos monografija “Teisės teorija”, BPK komentaru, taip pat naudojau literatūrą rusų kalba. Baudžiamojo proceso normos samprata Teisės norma apskritai suprantama kaip teisinio reguliavimo priemonė, norminis visuomeninio santykio modelis, nustatytas ir garantuojamas valstybės.1 Kitais žodžiais tariant, teisės norma – teisėkūros subjektų suformuluota ar sankcionuota visuotinai privalomo elgesio taisyklė, nustatanti visuomeninio santykio dalyviams teises bei pareigas ir garantuojama to santykio dalyvių abipuse nauda ir valstybės prievarta.2 Tokia yra bendra teisės normos definicija. Na, o baudžiamosios teisės norma – tai ta pati elgesio taisyklė, nustatanti baudžiamajame procese dalyvaujančių asmenų elgesio taisykles. Kadangi mano nagrinėjama tema – baudžiamojo proceso normų struktūra – be jokios abejonės susijusi su procesinių normų klasifikacija (kai kurie autoriai tai laiko vienu iš klasifikavimo kriterijų), trumpai panagrinėsiu šios normų rūšies skirstymo problemas. Lietuvos autoriams priimtiniausia B. Galkino pateikta baudžiamojo proceso normų klasifikavimo schema, pagal kurią išskiriamos: a) normos, draudžiančios tam tikrą elgesį; b) normos, nurodančios tam tikrą veikimo būdą; c) normos, nurodančios tam tikrą veiksmą priklausomai nuo to, ar nustatytos vienokios ar kitokios bylos aplinkybės; d) normos, nustatančios tam tikrą elgesį priklausomai nuo to, ar yra kito procesinio santykio dalyvio sutikimas; e) normos, suteikiančios galimybę proceso dalyviui savo valia pasielgti vienaip ar kitaip.3 Tačiau yra ir kitų baudžiamojo proceso normų klasifikavimo būdų. Pvz., 1) Pagal turinį: reguliuojamosios (nustato teisinių santykių subjektų teises ir pareigas (dauguma BPK 5 skirsnio normų)) ir definicinės (pateikia teisinius apibrėžimus (BPK 25 str.)); 2) Pagal elgesio taisyklės išraiškos formą: įgaliojančios, įpareigojančios ir draudžiančios; 3) Pagal vidinę struktūrą: dviejų elementų (tik hipotezė ir dispozicija) ir trijų elementų (hipotezė, dispozicija ir sankcija). Baudžiamojo proceso normos struktūra Teisės norma yra svarbi teisės dalis, pamatinis elementas, be teisės normos neįsivaizduojamas pats terminas “teisė”, todėl svarbu teisingai suprasti normos vidinę struktūrą, atskirti vieną dalį nuo kitos. Juk tik teisingai interpretuota teisės norma bus tinkamai pritaikyta. Teisininkas, imantis aiškinti, taikyti ar kurti teisės normą, turi suvokti ar nustatyti santykio dalyvių teises ir pareigas, jų adresatą, sąlygas, kuriomis atsiranda, pasikeičia arba išnyksta tos teisės ir pareigos, taip pat sankcijas už pareigų nevykdymą. Spręsti šiuos klausimus - tai atskleisti konkrečios teisės normos struktūrą, kurioje slypi tų klausimų atsakymai. Tokios struktūros išmanymas padeda įstatymų leidėjui tiksliau ir trumpiau formuluoti teisės aktus, racionaliau derinti teisės normą ir norminio teisės akto straipsnius, o teisininkui praktikui - tiksliau ir operatyviau atpažinti įstatymų tekstuose teisinius imperatyvus ir pritaikyti juos konkrečiam gyvenimo atvejui. Teisės normos struktūra - tai vidinė normos elementų organizacija, apibūdinanti teisės normą kaip vientisą, bet struktūrintą elgesio taisyklę bei ryšiai tarp tų elementų. Ji nulemta teisės normos vykdomų funkcijų, yra vidinis, techninis teisės normos gebėjimas jas vykdyti. Teisės normos vidinę struktūrą sudaro tokie elementai: 1) elgesio taisyklė (dispozicija); 2) teisės normoje aprašyti realaus gyvenimo atvejai, nurodantys, kada teisės subjektai gali ar privalo elgtis pagal šią taisyklę (hipotezė); 3) padariniai, atsirasiantys teisės subjektui, nepaklususiam teisės normos reikalavimams (sankcija). Šią struktūrą galima išreikšti formule: ,,jei.... tai .... priešingu atveju": Jei įvyksta tam tikri teisiniai faktai - gyvenimo aplinkybės (hipotezė), tai santykio dalyviai turi elgtis taip ir taip (dispozicija), priešingu atveju jų teisės bus atitinkamai siaurinamos ar likviduojamos (sankcija).4 Trumpai apibūdinsiu išvardintus į mano rašto darbo temą įeinančius normos elementus (hipotezė ir dispoziciją), po to pateiksiu BP normų šių struktūros elementų specifiką. Hipotezė Bet koks reiškinys vyksta esant tam tikrom sąlygom, aplinkybėm. Kitaip būti negali. Būtent tai ir atspindi teisės normos hipotezė. Hipotezė - tai graikų kalbos terminas, reiškiantis tam tikrų reiškinių, faktų egzistavimo prielaidą (spėjimą). Teisinė hipotezė - tai spėjimas, kad įvyks tokie gyvenimo faktai, kurių atžvilgiu reikės elgtis pagal dispozicijoje aprašytą elgesio taisyklę. Todėl hipotezė yra tas teisės normos elementas, kuris sujungia teisės normą su realiu gyvenimu, jo dinamika. Tai elgesio taisyklės veikimo, taikymo sąlyga. Ji nurodo tas faktines aplinkybes, kurioms atsiradus galima naudotis dispozicijoje nurodytomis teisėmis ir privalu vykdyti tas teises legalizuojančias pareigas, taip pat būtinybę patirti arba taikyti valstybinio poveikio priemones pareigų nevykdančiojo teisėms. Hipotezė yra būtinas kiekvienos teisės normos elementas. Jeigu jos nebūtų, visa teisės norma netektų prasmės, ji taptų negyva - niekada netaikoma ir nenaudojama, nes būtų neaišku, kokiais atvejais ir kam reikia ją taikyti. Vidinės struktūros požiūriu hipotezės gali būti paprastos, sudėtinės ir alternatyvios. Dispozicija Dispozicija – tai tarsi normos šerdis. Lotyniškai dispositio - išdėstymas. Joje formuluojama pati elgesio taisyklė (teisių ir pareigų pusiausvyra). Dispozicijoje aprašomas teisės subjektų leidžiamo ir privalomo elgesio (teisių ir pareigų) mastas (apimtis) atsiradus hipotezėje aprašytoms aplinkybėms. ,,Jei liudytojas be svarbios priežasties neatvyksta pas kvotėją, tardytoją, prokurorą ar į teismą [...], tai teismas turi teisę neatvykusį liudytoją atvesdinti." (BPK 81 str.) Išskirti žodžiai žymi normos dispoziciją; teismas turi teisę įsakyti policijai tokį liudytoją prievarta atvesdinti į teismą, policija įgyja pareigą šį teismo įsakymą įvykdyti, o pats liudytojas privalo paklusti tokiam paliepimui. Dispozicijos pagal teisių ir pareigų apibrėžtumo laipsnį skirstomos į: 1) absoliučiai, arba vienareikšmiškai, apibrėžtas; 2) santykiškai apibrėžtas. Absoliučiai apibrėžtos dispozicijos aiškiai ir tiksliai nurodo reguliuojamo visuomeninio santykio dalyvių teises ir pareigas, kurių jie savo nuožiūra negali pakeisti. Tokios dispozicijos kitaip dar vadinamos imperatyviomis. Pateiksiu keletą pavyzdžių: BPK 28 str. (atsarginis teisėjas) nustato, kad “ jeigu kuris nors iš teisėjų dėl kokios nors priežasties nebegali toliau dalyvauti posėdyje, jį turi pakeisti kitas teisėjas ”5 Išryškintas žodelis “turi” nustato pareigas, kurios negali būti pakeistos. Kitas pavyzdys: LR BPK 30 str. nustato, kad teisėjas, dalyvavęs nagrinėjant bylą apeliacinės, kasacinės instancijos teisme, taip pat dalyvavęs priimant nuosprendį, negali dalyvauti iš naujo nagrinėjant šią bylą pirmosios instancijos teisme. Žodis “negali” suteikia tik vieną vienintelį elgesio būdą. Tokių dispozicijų apstu LR baudžiamojo proceso kodekse: “Ekspertizės išvada negali išeiti už specialiųjų žinių ribų”, “gynėjas privalo panaudoti visas įstatyme nurodytas gynybos priemones ir būdus…”, “… praleistas terminas turi būti atstatomas…” ir t.t Santykinai apibrėžtos dispozicijos yra tokios, kurios leidžia ir patiems reguliuojamo santykio dalyviams nustatyti kai kurias savo teises ir pareigas, konkretų jų turinį. Bet jeigu patys dalyviai jų nenusistato, tai galioja dispozicijos nustatytos dalyvių teisės ir pareigos. Kitais žodžiais tariant, santykių dalyviai gali pasirinkti nustatytą elgesio būdą. Pvz., BPK 56-1 str. reglamentuoja, kad kvotėjas, tardytojas, prokuroras, teisėjas ar teismas, kurių žinioje yra byla, taip pat advokatų susivienijimo vadovas LR įstatymų nustatyta tvarka turi teisę visiškai arba iš dalies atleisti įtariamąjį, kaltinamąjį ar teisiamąjį nuo teisinės pagalbos apmokėjimo. Matome, kad santykių dalyviams paliekamos tam tikros ribos varijuoti (patiems pasirinkti leidžiamą elgesio būdą). Kitas pavyzdys: Pagal LR BPK 53 str., gynėjui leidžiama dalyvauti byloje įtariamajam paprašius nuo jo sulaikymo ar pirmos apklausos momento. Iš dispozicijos matyt, kad gynėjas gali dalyvaut minėtoj bylos stadijoj, bet gali ir nedalyvaut. Tokių dispozicijų baudžiamojo proceso normose taip pat galime aptikt nemažai: “tardytojas turi teisę pateikti bylą aukštesniam prokurorui”, “nušalinimą tardytojui ar kvotėjui gali pareikšti įtariamasis, kaltinamasis…”, “kaip nukentėjusiojo atstovai byloje gali dalyvauti…” ir t.t. Savo sandara įdomi BPK 84-2 str. antroji dalis (“Specialisto išvada gali būti įrašoma į tardymo veiksmo arba teisiamojo posėdžio protokolą. Po išvada specialistas pasirašo.”6) Pirmam sakiny dispozicija yra apibrėžta santykinai, antram – absoliučiai. Pagal raiškos būdus dispozicijos yra : 1) paprastosios, 2) aprašomosios, 3) nukreipiamosios, 4) blanketinės. Paprastosios dispozicijos nurodo reguliuojamo santykio dalyvių teises ir pareigas, tačiau jų neaiškina. Tai dispozicijos, kurių turinys aiškus iš paties teksto ir nereikalingas papildomo aiškinimo. Pavyzdžiui: ,,Teisingumą baudžiamosiose bylose vykdo tik teismas." (BPK 11 str.) arba: “LR baudžiamųjų bylų procesas vyksta lietuvių kalba” (BPK 15 str.) Abi šios dispozicijos yra ne tik absoliučiai apibrėžtos, bet ir paprastos, nes jose aiškiai pasakyta, kas pirmuoju atveju turi teisę vykdyti teisingumą, antruoju – kokia kalba turi būti vykdomas procesas. Aprašomosios, arba aiškinamosios, dispozicijos ne tik nustato elgesio taisykles, bet dar ir paaiškina jas, nurodo esminius jų požymius. Jos vartojamos tais atvejais, kai vien elgesio taisyklės formuluotė tiksliai, aiškiai neaprašo teisių ir pareigų turinio. Pavyzdžiui: ,,… asmuo, nepareiškęs civilinio ieškinio, gali jį pareikšti kitame teismo posėdyje, bet tiktai iki teisminio tardymo pradžios” (BPK 66 str.) Paskutinė sakinio dalis paaiškina prieš ją einančias dalis. Nukreipiamosios dispozicijos sudaromos remiantis paprastosiomis ir aprašomosiomis dispozicijomis. Jos nurodo (formuluoja) tik bendrą elgesio taisyklę, o norintįjį tiksliau sužinoti, kokios šioje taisyklėje nustatomos teises ar pareigas, nukreipia į kitą to paties teisės normų akto straipsnį arba į kitą to paties straipsnio dalį, kurioje ta taisyklė aiškiai ir išsamiai suformuluota. Pavyzdžiui: ,,Kvotą baudžiamosiose bylose daro pareigūnai, šio kodekso 134 straipsnyje išvardytų kvotos organų įgalioti tam reikalui." (BPK 49 str.) Ji sako, kad teisių ir pareigų subjekto reikia ieškoti kitame to paties Baudžiamojo proceso kodekso straipsnyje. Blanketinės dispozicijos nurodo, jog tam tikro teisinio santykio dalyviai privalo laikytis tam tikros elgesio taisyklės, bet jos konkrečiai neišdėsto nei šioje dispozicijoje, nei nurodo esant kituose to teisės normų akto straipsniuose ar straipsnių dalyse. Tokios taisyklės konkretinimo siūlo ieškoti kito teisės akto normų dispozicijose. Pavyzdžiui; ,,Kardomojo kalinimo asmenims, kuriuos prašoma išduoti kitos valstybės teisėsaugos institucijoms, trukmę nustato LR tarptautinės sutartys.”. Nukreipiamųjų ir blanketinių dispozicijų skirtumas yra tas, kad nukreipiamosios dispozicijos atveju trūkstamų žinių apie teises ir pareigas santykio dalyviai įpareigojami ieškoti kituose to paties norminio teisės akto straipsniuose ar jų dalyse, o blanketinės dispozicijos atveju - kito teisės akto normų dispozicijose. Nukreipiamosios ir blanketinės gali būti ne tik dispozicijos, bet ir hipotezės. Nukreipiamosios, blanketinės hipotezės ir dispozicijos vartojamos siekiant išvengti formuluočių kartojimosi įstatymuose - nereikalingo teisės normų sunkinimo tekstu. Struktūrizavimo reikšmė Gali kilti klausimas, ar verta taip giliai analizuoti pačio mažiausio teisės elemento – teisės normos dar smulkesnes sudedamąsias dalis? Manau, tokia analizė visiškai pateisinama, nes tik gerai suvokiant socialinio reiškinio sandarą, įmanoma jį tinkamai taikyti visuomeniniuose santykiuose. Šiuolaikinė teisės teorija išskiria tris pagrindines teisinės normos struktūras: • juridinę • sociologinę • loginę Juridinė teisės struktūra dažniausiai apibrėžiama kaip trijų tarpusavyje susijusių elementų darinys. Visa juridinės teisės normos struktūros problematika yra papildoma nemažiau painia logine struktūra. Ši struktūra apima juridinę loginių sąvokų ir jų jungčių struktūrą, bet turi gana savarankišką vaidmenį. Teisės teorijos loginė kryptis paskutiniais metais plinta, atsiranda teisės logikos darbų. Bet nereikėtų manyti, jog ši kryptis - tai tik paskutinių tyrinėjimų rezultatas. Anot Šeršenevičiaus, kuris rašė 1907 metais, loginė teisinių normų reikšmė tokia pat, kaip aksiomų teoriniuose moksluose. Kaip ir aksiomos, normos nereikalauja įrodymų, o yra pirminis įtvirtinimo momentas. Sociologinė struktūra organiškai surišta su prieš tai nagrinėtomis struktūromis, bet apibūdinamos sociologinėmis sąvokomis - esmė, tikslas, normos paskirtis. Sociologinė struktūra atsiskleidžia teisės normos aiškinime, jo realizavimo procese. Išskiriama keletas teisės normų išreiškimo būdų norminiuose aktuose, kituose teisės aktuose. Teisės norma ir straipsnis norminiuose - teisiniuose aktuose visiškai sutampa (taip atsitinka baudžiamojoje teisėje). Keletas teisės normų būna apibrėžtos viename straipsnyje arba viena norma (ar jos elementai) išskaidomi į kelius straipsnius. Teisinių normų išskaidymo būdai į skirsnius, straipsnius, paragrafus, punktus, paragrafus, dalis norminiuose - teisiniuose aktuose turi informacinę prigimtį. Kai kurie mokslininkai iš vis bando apibendrinti teisės normų išdėstymo rezultatus kaip informacinę teisės normos struktūrą. Bet esmė ne apibendrinimuose, o informacinė struktūra padeda teisės normos elementų paieškoje. Todėl ‘informacinės struktūros’ konsrtukcija taip pat turi mokslinę ir vartotojišką reikšmę. Takoskyra tarp teisės normų ir individualių nurodymų eina teisės normos buvime ar nebuvime teisniame akte, jos loginių struktūrų. Išvados Teisės norma – teisėkūros subjektų suformuluota ar sankcionuota visuotinai privalomo elgesio taisyklė, nustatanti visuomeninio santykio dalyviams teises bei pareigas ir garantuojama to santykio dalyvių abipuse nauda ir valstybės prievarta. Baudžiamojo proceso teisės normos – tai elgesio taisyklės, nustatančios dalyvių teises ir pareigas tam tikroje sferoje – baudžiamajame procese. Teisės normos struktūra - tai vidinė normos elementų organizacija, apibūdinanti teisės normą kaip vientisą, bet struktūrintą elgesio taisyklę bei ryšiai tarp tų elementų. Ji nulemta teisės normos vykdomų funkcijų, yra vidinis, techninis teisės normos gebėjimas jas vykdyti. Teisės normos vidinę struktūrą sudaro tokie elementai: 1) elgesio taisyklė (dispozicija); 2) teisės normoje aprašyti realaus gyvenimo atvejai, nurodantys, kada teisės subjektai gali ar privalo elgtis pagal šią taisyklę (hipotezė); 3) padariniai, atsirasiantys teisės subjektui, nepaklususiam teisės normos reikalavimams (sankcija). Teisinė hipotezė - tai spėjimas, kad įvyks tokie gyvenimo faktai, kurių atžvilgiu reikės elgtis pagal dispozicijoje aprašytą elgesio taisyklę. Todėl hipotezė yra tas teisės normos elementas, kuris sujungia teisės normą su realiu gyvenimu, jo dinamika. Tai elgesio taisyklės veikimo, taikymo sąlyga. Ji nurodo tas faktines aplinkybes, kurioms atsiradus galima naudotis dispozicijoje nurodytomis teisėmis ir privalu vykdyti tas teises legalizuojančias pareigas, taip pat būtinybę patirti arba taikyti valstybinio poveikio priemones pareigų nevykdančiojo teisėms. Hipotezė yra būtinas kiekvienos teisės normos elementas. Jeigu jos nebūtų, visa teisės norma netektų prasmės, ji taptų negyva - niekada netaikoma ir nenaudojama, nes būtų neaišku, kokiais atvejais ir kam reikia ją taikyti. Hipotezės gali būti paprastos, sudėtinės ir alternatyvios. Dispozicija – tai tarsi normos šerdis. Joje formuluojama pati elgesio taisyklė (teisių ir pareigų pusiausvyra). Dispozicijoje aprašomas teisės subjektų leidžiamo ir privalomo elgesio (teisių ir pareigų) mastas (apimtis) atsiradus hipotezėje aprašytoms aplinkybėms. Dispozicijos pagal teisių ir pareigų apibrėžtumo laipsnį skirstomos į: • absoliučiai, arba vienareikšmiškai, apibrėžtas; • santykiškai apibrėžtas. Pagal raiškos būdus dispozicijos yra : • paprastosios, • aprašomosios, • nukreipiamosios, • blanketinės. Šiuolaikinė teisės teorija išskiria tris pagrindines teisinės normos struktūras: juridinę, sociologinę ir loginę. Naudotos literatūros sąrašas LR Konstitucija LR kodeksų rinkinys. V. 2000. LR BPK komentaras. V. 2001. Teisės teorija. A. Vaišvila. V. 2000. S. Vansevičius. Valstybės ir teisės teorija. V. 2001. LR Baudžiamasis procesas. P. Danisrvičius ir kiti. V. 1978.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!