Baudžiamojo proceso samprata

Baudžiamojo proceso samprata Įžanga Ši tema reikalauja grynai teorinio požiūrio į baudžiamąjį procesą bei pačią teisę. Šiame rašto bus nagrinėjamas baudžiamasis procesas kaip mokslo šaka, tirianti baudžiamojo proceso normas, institutus bei pošakius. Pačią baudžiamojo proceso teisės normų sistemą teoriniu lygiu reguliuoja teisės teorija, apibrėždama nagrinėjamos teisės šakos uždavinius, tikslus, normų sistemą, reguliavimo metodą ir kt. Nėra abejonių, jog vienas svarbiausių žmonijos raidos etapų - tai bendruomenės sukūrimas. Šis veiksnys padėjo ženkliai pastūmėti į priekį visą žmonijos evoliuciją. Bendruomenė pasižymi tuo, kad jos narius sieja begalė saitų - pradedant papročiais ir baigiant sutartimis. Kartais yra bandoma šiuos santykius sugrupuoti tam tikra tvarka, nustatyti jų hierarchinius ryšius. Pavyzdžiui, marksistai teigia, jog svarbiausias ir esminis yra “gamybinis ryšys”. Dėl jo atsiranda visi kiti santykiai. Kitos teorijos iškelia ne materialinius, bet psichologinius, dvasinius ar religinius motyvus. Kaip ten bebūtų, teisės teorijai, o tuo pačiu ir baudžiamojo proceso teisės mokslui, svarbu ne pati hierarchija, bet kokiu būdu visuomeniniai santykiai, pavirsta į baudžiamojo proceso teisinius santykius. Savaime aišku, jog šių socialinių ryšių virtimas teisiniais yra tik teisei reguliuojant - stabilizuojant, vystant, keičiant. Todėl teisiniai santykiai - tai visuomeniniai santykiai, reguliuojami teisės, o šiuo atveju baudžiamojo proceso teisės. Teisinis reguliavimas - tai procesas, kurio metu baudžiamųjų procesinių santykių dalyviai gauna tam tikrų teisų ir pareigų. Teisinis santykis - tai ypatinga, juridinė skirtingų socialinių procesų dalyvių jungtis, žmonių bendruomenės pamatinis elementas. Pats baudžiamasis procesas gali būti nagrinėjamas trimis aspektais: 1) kaip baudžiamojo proceso teisė - visuma teisės normų, reguliuojančių kvotos, parengtinio tardymo, prokuratūros organų ir teismo veiklą iškeliant, tiriant ir nagrinėjant baudžiamąsias bylos bei vykdant nuosprendį. Baudžiamojo proceso ir baudžiamojo proceso teisės sąvokos nėra tapačios. Baudžiamasis procesas yra tam tikra valstybės organų veikla, o baudžiamojo proceso teisė yra visuma teisės normų, reguliuojančių šią veiklą. 2) kaip baudžiamojo proceso mokslas - teisės mokslo šaka. O teisės mokslas apskritai, bei baudžiamojo proceso mokslas remiasi mokymu apie visuomenę, valstybę ir teisę. 3) baudžiamojo procesas kaip mokymo disciplina, kurios uždavinys yra: supažindinti studentus su baudžiamojo proceso mokslo pagrindiniais teoriniais teiginiais ir laimėjimais; išmokyti juos teisingai suprasti baudžiamojo proceso teisės institutų ir kiekvienos normos turinį, prasmę bei realizavimo tvarką; suteikti studijuojantiems baudžiamojo proceso normų taikymo praktinių žinių įvairiose baudžiamųjų bylų tyrimo ir nagrinėjimo etapuose; ir kt. Baudžiamojo proceso mokslo ir teisės santykis Pats teisės terminas nėra vienareikšmis: turime žmogaus teisę, prigimtinę teisę, objektinę teisę (arba kitaip teisės normų sistemą), pozityviąją teisę (arba kitaip sukurtą valstybės), subjektinę teisę ir daug kitų reikšmių. Reiktų pabrėžti, kad teisė yra socialinis interesas, paverstas visuotinai privalomo elgesio taisykle, skirta norminti žmonių elgesį, derinti priešingus interesus. Nesuklysiu, manau, jei teigsiu, jog teisė yra dinamiškas reiškinys. Ji gyvuoja judėdama nuo teisinės idėjos, virsdama teisės normomis, galiausiai tos teisės normos įtakoja teisinius santykius. Ir toliau nuo teisinių santykių, apibendrinus socialinę praktiką, grįžtama prie teisinių idėjų. Taip atsiskleidžia teisės procesiškumas. Prieš nagrinėjant baudžiamojo proceso mokslo esmę, pažymėsiu, kad baudžiamojo proceso mokslas tyrinėja visus tris ontologinius teisės lygmenis (idėjas, normas, santykius), bet tik konkrečioje srityje, būtent baudžiamųjų procesinių teisnių santykių ribose. Teisės normos yra išreiškiamos įvairiomis formomis ir suburiamos į vientisą sistemą. Visi norminiai teisės aktai funkcionuoja kaip vientisa sistema, kuriai būdingi tokie požymiai: suderinamumas, abipusė sąveika, hierarchiškumas, specializacija ir diferenciacija pagal teisės šakas. Norminiai teisės aktai klasifikuojami atsižvelgiant į konstitucinį valdžios padalijimą. Todėl pagrindinis jų klasifikavimo pagrindas yra teisės akto juridinė galia (teisinis statusas, leidimo ir paliepimo ribos – apimtis), kuri priklauso nuo tą normą išleidusio teisėkūros subjekto kompetencijos. Pagal bendrųjų normų juridinę galią visi tokių normų aktai yra skirstomi į įstatymus ir poįstatyminius aktus. Jei pažvelgtumėme į baudžiamojo proceso uždavinius (apie tai bus kalbama truputį veliau), galime pastebėti, jog išryškėja bendri teisės ir baudžiamojo proceso tikslai – teisėtumo ir teisingumo užtikrinimas ir panašiai. Pagaliau ir principai baudžiamajame procese yra perimti iš teisės. O tuo tarpu baudžiamojo proceso mokslas visus dėsningumus bei kylančias problemas tyrinėja moksliniame lygyje. Baudžiamojo proceso mokslas tiria baudžiamųjų procesinių teisės normų sistemą ir poveikį teisiniams santykiams. O baudžiamojo proceso sistemą sudaro baudžiamojo proceso teisės normos, pošakiai, bei institutai. Teisės normų išraiškos klausimas iš pirmo žvilgsnio atrodo savaime suprantamas ir nekomplikuotas. Štai Baudžiamojo proceso kodeksas yra materializuota teisės normų išraiškos forma, o teisės normos – dvasinis (idėjinis) kodekso turinys, nes kodeksą galima pamatyti, paimti į rankas, o teisės normą galima tik suvokti protu skaitant ir analizuojant kodeksų tekstus. Tačiau šis, regis, akivaizdus dalykas teisės literatūroje laikomas vienu iš neakivaizdžiausių ir painiausių teisės teorijos klausimų, nes teisės normų forma painiojama su teisės normų šaltiniu – ta prasme, iš kurios atsiranda pati norma. Tam yra objektyvių ir subjektyvių priežasčių: objektyvių dėl to, kad teisės forma yra glaudžiai susijusi su teisės šaltinio klausimu. Tas glaudumas neatsargiai elgiantis virsta sąvokų suliejimu, tapatinimu (subjektyvi priežastis). Teisės šaltiniui imama suteikti įvairiausių prasmių juo vadinant ne tik įstatymo leidėjo interesus (valią), paskatinusius teisės normos atsiradimą, bet ir tuos aktus, kuriais norma yra išreiškiama, formuluojama. Todėl teisės teorijos vadovėliuose (ypač rusų, lenkų) teisės šaltinio ir taisės formos temos dažniausiai formuluojamos kaip ta pati tema – teisės šaltinių (formos) sąvoka. Išorinę teisės formą V.L.Kulapovas tiesiog apibrėžia kaip “objektyvizuotą kompleksą juridinių šaltinių, kurie formaliai įtvirtina teisnius reiškinius ir leidžia teisnių nurodymų adresatams susipažinti su jų realiu turiniu ir jais naudotis. Yra autorių (A.V.Mickevič), kurie šių sąvokų tapatinimą laiko natūraliu dalyku, nes “patogu vartoti” ir “jurisprudencijai tradiciška”. Teisės mokslas, siekdamas vienareikšmio sąvokų apibrėžtumo, vargu ar gali taikstytis su “vartoti patogiomis”, “tradiciškomis”, bet logikos požiūriu netiksliomis sąvokomis,kurios atitinkamai veikia ir patį teisminį mąstymą, mažina jo samprotavimų aiškumą, įtaigumą ir galiausiai visos teisės praktikos, pagrįstos tokiu mąstymu, veiksmingumą ginant ir įgyvendinant žmogaus teises teisinėmis priemonėmis. Baigiant darbą norėtųsi pasakyti, kad, apskritai, ši tema – “Baudžiamojo proceso įstatymų turinys ir forma”, yra ganėtinai paini jau vien dėl to, kad Baudžiamojo proceso įstatymas neegzistuoja, tai labai plati sąvoka, apjungianti savyje visą eilę teisės aktų, kurie tarpusavyje sąveikaudami sukurią darnią baudžiamojo proceso sistemą. Tai visa eilė teisės aktų, kuriai priklauso ir LR Konstitucija, ir tarptautinės sutartys, įstatymai, o taip pat ypatingą vietą užimantis Baudžiamojo proceso kodeksas bei kiti aktai. Baudžiamojo proceso įstatymas visų pirma yra teisės norma. Kadangi dauguma baudžiamojo proceso normų yra sukodifikuotos, tai pagrindinis baudžiamojo proceso įstatymas yra Baudžiamojo proceso kodeksas, kuris, kad ir užimdamas ypatingą vietą kitų įstatymų tarpe, privalo atitikti LR Konstitucijos nuostatas. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas nustato baudžiamųjų bylų proceso tvarką Lietuvos Respublikoje. Baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta proceso tvarka yra vienoda ir privaloma visose baudžiamosiose bylose ir visiems teismams, prokuratūros, tardymo ir kvotos organams bei advokatūrai, taip pat su šia tvarka susijusioms įmonėms, įstaigoms, organizacijoms ir piliečiams. Baudžiamojo proceso įstatymų turinys iš esmės yra nulemtas pačio baudžiamojo proceso tikslų bei jam pasiekti iškeltų uždavinių turinio - greitai ir pilnutinai išaiškinti nusikaltimus, įkaltinti kaltininkus ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad kiekvienas nusikaltimą padariusis asmuo būtų teisingai nubaudžiamas ir nė vienas nekaltas asmuo nebūtų patraukiamas baudžiamojon atsakomybėn ir nuteisiamas. Baudžiamasis procesas turi padėti stiprinti teisėtumą ir teisėtvarką, užkirsti kelią nusikaltimams, saugoti piliečių teises ir laisves, visuomenės bei valstybės interesus, auklėti piliečius, kad jie nenukrypstamai laikytųsi Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir kitų įstatymų, gerbtų bendrojo gyvenimo taisykles. Patį baudžiamojo proceso mokslo dalyką sudaro: Baudžiamojo proceso teisės normos Baudžiamojo proceso teisės normos nustato tam tikras baudžiamajame procese dalyvaujančių asmenų elgesio taisykles. Atsižvelgiant į tai, koks vaidmuo , reguliuojant elgesį, pagal konkrečią teisės normą, tenka procesinio santykio dalyviui, baudžiamojo proceso teisės normas galima skirstyti į tam tikras rūšis. Teisės normas tuo pagrindu įprasta skirti į dvi rūšis: imperatyvines normas, kurios kategoriškai įsako elgtis tam tikru būdu, ir dispozityvines normas, kurios procesinio teisinio santykio dalyviams leidžia pasirinkti teisės normos rėmuose vieną ar kitą elgesio variantą. Tačiau tokia baudžiamojo proceso teisės normų klasifikacija neparodo šių normų įvairumo, neatskleidžia skirtingo jų reikalavimo kategoriškumo laipsnio. Skirstant baudžiamojo proceso teisės normas į atskiras rūšis, galima būtų remti kai kurių rusų autorių pateikiamomis klasifikacijomis. Baudžiamojo proceso normas galima būtų suskirstyti į šias pagrindines rūšis. 1 Normos draudžiančios tam tikrą elgesį: “Niekas negali būti traukiamas kaltinamuoju kitaip, kaip tik įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka” (LR BPK 4 str.) arba “Niekas negali būti pripažintas kaltu nusikaltimo padarymu, taip pat negali būti nubaustas kriminaline bausme kitaip, kaip teismo nuosprendžiu ir sutinkamai su įstatymu” (LR BPK 11 str. 2d.). Tokios normos užima svarbią vietą asmens teisių, procesinių sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo garantijų sistemoje. 2 Normos nurodančios tam tikrą veikimo būdą. “Tardymo veiksmai su šiais asmenimis atliekami laikantis bendrųjų šio kodekso taisyklių ” (LR BPK 156(1) str. 2 d.) Baudžiamajame proceso kodekse tokių normų labai daug. Pabrėžtina tai, kad daugeliu atveju įstatymas skiria ypatingą reikšmę tiksliam normose nurodytų veiksmų vykdymui ir nustato, kad tokių nurodymų pažeidimas yra pagrindas panaikinti nuosprendį. 3 Normos, nurodančios tam tikrą veiksmą priklausomai nuo to, ar nustatytos vienokios ar kitokios bylos aplinkybės. “Esant pakankamai įrodymų, duodančių pagrindą pareikšti kaltinimą nusikaltimo padarymu, tardytojas priima motyvuotą nutarimą patraukti tą asmenį kaltinamuoju.” (LR BPK 161 str.) Tokiomis normomis paprastai numatomi veiksmai, kuriais priimami tam tikri sprendimai byloje. Todėl pagrindinė normų vykdymo teisėtumo prielaida yra veiksmų pagrindimas faktiniais bylos duomenimis. Normos suteikiančios galimybę priklausomai nuo aplinkybių pasirinkti veikimo būdą, atspindi baudžiamojo proceso ypatybes, nes jame susiduriama su įvairiomis konkrečiomis situacijomis, kurių toje normoje negalima iš anksto numatyti ir aprėpti. 4 Normos, nustatančios tam tikrą elgesį priklausomai nuo to, ar yra kito procesinio santykio dalyvio sutikimas arba atliktas tardymo veiksmas. “Paskelbti akistatos dalyvių parodymus, esančius pirmesniųjų apklausų protokoluose, taip pat perklausyti šių parodymų garso įrašą leidžiama, tik davus jiems parodymus akistatoje ir užrašius juos į protokolą” (LR BPK 183 str. 3d.) 5 Normos, suteikiančios galimybę proceso dalyviui savo valia pasielgti vienaip ar kitaip: “Tardytojas turi teisę suvesti akistaton asmenis, kurių parodymuose yra esminių prieštaravimų ” (LR BPK 182 str.) Baudžiamojo proceso teisės normos turi savo struktūrą. Teisės normos struktūra apibūdina jo, kaip visiems privalomos ir nustatytos elgesio taisyklės, vidinę sandarą. Baudžiamojo proceso teisės normoms gali būti taikoma teisės teorijoje nusistovėjusi trijų elementų struktūra. Šios normos susideda iš hipotezės, dispozicijos ir sankcijos. Hipotezė – tai nurodymas sąlygų, kurioms esant veikia teisės norma. Dispozicija – pačios elgesio taisyklės formulavimas. Sankcija – yra pasekmės, kurios atsiranda, kai norma nevykdoma. Baudžiamojo proceso įstatymų turinys ir forma. Baudžiamojo proceso teisės teorija teigia, kad baudžiamojo proceso įstatymas yra forma, o baudžiamojo proceso teisės normos yra turinys, todėl galima teigti, kad normos turinys labai apsprendžia forma, todėl normos esti išdėstytos skirtingos teisinės galios teisės aktuose. Teisės normos yra teisinio reguliavimo priemonės, kadangi teisės norma išreiškia glaudų teisės ir valstybės ryšį, tai šiuo ryšiu ir apibrėžtinas jos turinys, taigi teisės norma, o tuo pačiu ir “baudžiamojo proceso įstatymas” – tai teisėkūros subjektų suformuluota ar sankcionuota visuotinai privalomo elgesio taisyklė, nustatanti visuomeninio santykio dalyviams teises bei pareigas ir garantuojama to santykio dalyvių abipuse nauda ir valstybės prievarta. Teisės norma yra teisėto elgesio kriterijus (pagrindas), nes nurodo, kaip privalo elgtis visuomeninio santykio dalyviai, kad būtų užtikrinta abipusė jų teisių apsauga ir sudaromos vienodos tų teisų įgyvendinimo sąlygos, - konkrečiu atveju baudžiamojo proceso teisės normos nustato kaip privalo elgtis baudžiamojo proceso dalyviai, kad būtų užtikrinta abipusė jų teisių apsauga ir sudaromos vienodos procese dalyvaujančių asmenų teisų įgyvendinimo sąlygos. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas nustato baudžiamųjų bylų proceso tvarką Lietuvos Respublikoje. Baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta proceso tvarka yra vienoda ir privaloma visose baudžiamosiose bylose ir visiems teismams, prokuratūros, tardymo ir kvotos organams bei advokatūrai, taip pat su šia tvarka susijusioms įmonėms, įstaigoms, organizacijoms ir piliečiams. Be nacionaliniu įstatymų baudžiamajame procese būtina vadovautis ir tarptautinės teisės normomis. Ratifikuotos tarptautinės sutartys turi įstatymo galią ir jos turi būti taikomos kaip ir nacionaliniai įstatymai. 1950 m. Europos žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvencija, 1966 m. JTO Pilietinių ir politinių teisių paktas nustato pagrindines žmogaus teises ir laisves, kurias būtina saugoti įvairiose gyvenimo srityse, taip pat ir baudžiamųjų bylų tyrimo bei nagrinėjimo metu. Be žmogaus teises saugančių tarptautinių dokumentų vis didesnę svarbą įgauną įvairios dvišalės ir daugiašalės sutartys, reglamentuojančios bendradarbiavimą tarp valstybių teikiant tarpusavio pagalbą baudžiamosiose bylose, perimant baudžiamąsias bylas, perduodant vienoje valstybėje priimtą nuosprendį kitai valstybei ir panašiais klausimais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimai, taip pat šio teismo priimtos nutartys, kitiems teismams teikiamos konsultacijos negali turėti įstatymo galios. Tačiau baudžiamajame procese Aukščiausiojo Teismo išsakytos nuomonės turėtų būti paisoma, nes užtikrinti vienodą bylų taikymą (ne tik baudžiamųjų ) nagrinėjimo praktiką yra viena iš pagrindinių šio teismo funkcijų. Tiriant ir nagrinėjant baudžiamąsias bylas taip pat turi būti atsižvelgiama ir į Konstitucinio Teismo nutarimuose išreikštas nuostatas dėl tam tikrų teisės nuostatų taikymo net ir tuo atveju, kai tokios nuostatos nėra pripažintos prieštaraujančiomis LR Konstitucijai, tačiau kai Konstitucinis Teismas nurodo, kad netinkamas tokios normos taikymas gali sukelti Konstitucijos garantuojamų teisių ir laisvių pažeidimą. Taigi, būtent aptartuosius teisės aktus, jų visumą, tiksliau sistemą, ir būtų galima vadinti apibendrintai “baudžiamojo proceso įstatymu”, todėl “baudžiamojo proceso įstatymas” (plačiąja prasme) egzistuoja keliomis formomis: aukščiausią juridinę galią turinčiu įstatymu - Konstitucija, tarptautine sutartimi, “paprastu” įstatymu, poįstatyminiais aktais, teismų nutarimais ir konsultacijomis ir kt. Apibendrintai baudžiamojo proceso įstatymu plačiąja prasme galima būtų vadinti teisės aktus, kurie nustato baudžiamojo proceso dalyvių teises ir pareigas, t.y. teisės aktai, liečiantis baudžiamųjų bylų iškėlimą, nagrinėjimą bei galutinio teismo sprendimo priėmimą. Antrojoje BPK 1 straipsnio dalyje įtvirtintos dvi svarbios baudžiamųjų bylų tyrimo ir nagrinėjimo nuostatos – procesinės veiklos vienodumas ir privalomumas. Procesinės veiklos vienodumas reiškia, kad kiekvienoje baudžiamojoje byloje turi būti vadovaujamasi tokiomis pačiomis procesinėmis normomis. Vienodumo reikalavimas neturi būti suprantamas kaip reikalavimas kiekvienoje byloje atlikti lygiai tokius pat tardymo ir kitus procesinius veiksmus. Nuo kiekvienos bylos aplinkybių ir tą bylą savo žinioje turinčių pareigūnų sprendimų priklauso, kokie veiksmai toje byloje yra atliekami.Tačiau jeigu koks nors veiksmas atliekamas, pvz., iškeliama baudžiamoji byla, daroma krata, taikomos kardomosios priemonės ir pan., tai visais atvejais ir visose bylose tai turi būti daroma pagal tas pačias procesines taisykles. Baudžiamojo proceso įstatymas visų pirma yra teisės norma. Kadangi dauguma baudžiamojo proceso normų yra sukodifikuotos, tai pagrindinis baudžiamojo proceso įstatymas yra Baudžiamojo proceso kodeksas, kuris, kad ir užimdamas ypatingą vietą kitų įstatymų tarpe, privalo atitikti LR Konstitucijos nuostatas. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas nustato baudžiamųjų bylų proceso tvarką Lietuvos Respublikoje. Baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta proceso tvarka yra vienoda ir privaloma visose baudžiamosiose bylose ir visiems teismams, prokuratūros, tardymo ir kvotos organams bei advokatūrai, taip pat su šia tvarka susijusioms įmonėms, įstaigoms, organizacijoms ir piliečiams. Baudžiamojo proceso įstatymų turinys iš esmės yra nulemtas pačio baudžiamojo proceso tikslų bei jam pasiekti iškeltų uždavinių turinio - greitai ir pilnutinai išaiškinti nusikaltimus, įkaltinti kaltininkus ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad kiekvienas nusikaltimą padariusis asmuo būtų teisingai nubaudžiamas ir nė vienas nekaltas asmuo nebūtų patraukiamas baudžiamojon atsakomybėn ir nuteisiamas. Baudžiamasis procesas turi padėti stiprinti teisėtumą ir teisėtvarką, užkirsti kelią nusikaltimams, saugoti piliečių teises ir laisves, visuomenės bei valstybės interesus, auklėti piliečius, kad jie nenukrypstamai laikytųsi Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir kitų įstatymų, gerbtų bendrojo gyvenimo taisykles. Baudžiamųjų procesinių teisės normų galiojimas. Baudžiamųjų bylų proceso tvarką nustato baudžiamojo proceso įstatymai, galiojantys atitinkamai kvotos, parengtinio tardymo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu. Baudžiamojo proceso įstatymo įsigaliojimo tvarką reglamentuoja LR Konstitucijos 70 str., įstatymas “dėl LR įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos”, LR BPK 19 str. Baudžiamojo proceso įstatymas netenka galios, kai jis panaikinamas ar pakeičiamas kitu įstatymu. Įstatymo leidybos iniciatyvos teisė Seime priklauso Seimo nariams, Respublikos Prezidentui ir LR Vyriausybei, 50 tūkst. piliečių, turinčių įstatymų leidybos teisę. Įstatymai, tame tarpe ir baudžiamojo proceso, laikomi priimtais jeigu už juos balsavo dauguma Seimo narių. LR konstituciniai įstatymai laikomi priimtais, jeigu už juos balsavo daugiau nei pusė Seimo narių, o keičiami ne mažesne kaip 3/5 visų Seimo narių dauguma. Kaip jau buvo minėta, seimo priimti įstatymai įsigalioja po to, kai juos pasirašo ir oficialiai paskelbia LR Prezidentas. LR prezidentas Seimo priimtą įstatymą ne vėliau kaip per 10 d. po įteikimo arba pasirašo ir oficialiai paskelbia arba gražina pakartotinai svarstyti. Jeigu nepasirašo Prezidentas, įstatymą gali pasirašyti Seimo pirmininkas. Referendumu priimtą įstatymą Prezidentas privalo pasirašyti ne vėliau kaip per 5d. jeigu nepasirašo, gali pasirašyti Seimo pirmininkas. LR Prezidento grąžintą įstatymą Seimas gali iš naujo svarstyti ir priimti. Oficialus įstatymo ir kitų teisės aktų paskelbimas yra jų paskelbimas “Valstybės žiniose”. Išimtinais atvejais LR įstatymai gali būti skelbiami Seimo leidinyje arba respublikiniuose laikraščiuose, per agentūrą ELTA. Taigi, tik paskelbti įstatymai turi juridinės galios. Baudžiamojo proceso kodekso 19 straipsnis nustato pamatinę nuostatą jau priimtų ir paskelbtų baudžiamojo proceso įstatymų galiojimo laiko atžvilgiu, - baudžiamųjų bylų proceso tvarką nustato baudžiamojo proceso įstatymai, galiojantys atitinkamai kvotos, parengtinio tardymo darymo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu. Konkretus procesinis veiksmas turi būti atliekamas prisilaikant tuo metu galiojančių įstatymų. Vėliau pasikeitus įstatymui iš naujo atlikti tą veiksmą nėra būtina. Procesinės teisės normos pasikeitimas ilgiau trunkančiame procese nebūtų pagrindu procese grįžti atgal - kartoti tam tikrus veiksmus ar pradėti bylos tyrimą iš naujo. Baudžiamojoje byloje surinktais įrodymais procese gali būti remiamasi net ir tuo atveju, jei, pavyzdžiui, iki bylos nagrinėjimo teisme dienos anksčiau galiojusios procesinės taisyklės, kuriomis vadovaujantis įrodymai buvo gauti, pasikeičia. Praktikoje mažesnės apimties BPK pakeitimai ir papildymai įsigalioja iš karto po paskelbimo, o pvz., kokį nors baudžiamojo proceso institutą iš esmės pertvarkančios normos įsigalioja vėliau – taip sudaroma galimybė proceso subjektams pasirengti naujoms normoms taikyti. Kvotos, parengtinio tardymo, prokuratūros ir teismo organų veikla iškeliant, tiriant bei nagrinėjant bylas Baudžiamajame procese svarbiausią vaidmenį atlieka specialūs valstybės organai – teismas, prokuroras, tardytojas, kvotos organai. Šie baudžiamosios procesinės veiklos subjektai yra įstatymo įpareigoti vykdyti baudžiamojo proceso uždavinius, suformuluotus Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 2 straipsnyje. Jie iškelia baudžiamąją bylą, nustato tolesnio tyrimo kryptį, imasi visų įstatymo nustatytų priemonių, kad būtų visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai ištirtos bylos aplinkybės ir negali perkelti įrodinėjimo pareigos kaltinamajam, sprendžia patraukto baudžiamojon atsakomybėn asmens kaltės klausimą, išaiškina proceso dalyviams jų teises ir suteikia galimybę jas įgyvendinti, užtikrina materialinės žalos atlyginimą ir nuosprendžio įvykdymą, nustato aplinkybes padėjusias padaryti nusikaltimą ir imasi priemonių, kad tokios aplinkybės būtų pašalintos. Įstatymo numatytais atvejai šie organai turi teisę skirti kardomąsias priemones ir kitokią procesinę prievartą. Visa savo veikla teismas, prokuroras, tardytojas ir kvotos organas turi įvykdyti ir netiesioginius uždavinius, kaip nurodyta LR BPK 2 str. 2 dalyje. Netiesioginiai uždaviniai yra: a) teisėtumo ir teisėtvarkos stiprinimas - siekimas, kad valstybėje būtų laikomasi įstatymų ir nebūtų pažeidžiami baudžiamosios teisės normomis saugomi gėriai; b) kelio nusikaltimams užkirtimas – t.y. vykdoma individualioji ir bendroji prevencija; c) piliečių teisių ir laisvių bei visuomenės ir valstybės interesų apsauga; d) piliečių auklėjimas gerbti teises ir kitas socialines normas – sovietmečiu labiau akcentuotas baudžiamojo proceso uždavinys, kuriam šiuo metu teikiama mažiau reikšmės, tačiau teigti, kad baudžiamajam procesui visiškai nebūdingas auklėjamasis – šviečiamasis poveikis būtų neteisinga. LR BPK 2 str. 2 dalyje suformuluojamas nurodymas teisėsaugos pareigūnams vykdyti baudžiamąjį procesą, kad jis įtakotų piliečių teisinės sąmonės formavimąsi, supratimą apie būtinybę saugoti teisinius gėrius bei apie tai, jog bausmė turi būti neišvengiama. Užsienio šalių baudžiamasis procesas Tai, kad vykstant teisės reformai Lietuvoje lyginamajai teisėtyrai turi būti skiriamas ypatingas dėmesys, yra neabejotina. Būtų klaidinga kurti naujus nacionalinius įstatymus nepasidomėjus, kokie įstatymai yra priimti kitose šalyse ir kaip jie ten veikia. Užsienio šalių teisės studijavimas gali būti naudingas ir mokymo procese. Tokios studijos studentams suteiktų galimybę kritiškai pažvelgti į galiojančius įstatymus, suteiktų argumentų, kodėl vieni ar kiti įstatymai turėtų būti tobulinami bei bandyti prognozuoti teisės reformos kryptis. Baudžiamojo proceso teisė taip pat yra viena iš tų teisės šakų, kurios institutai šiuo metu yra iš esmės pertvarkomi. Tokia pertvarka neabejotinai atsiliepia ir baudžiamojo proceso mokslų vystymosi eigai. Nenuneigsime to, kad tokiam vystymuisi palaikyti reikia atsižvelgti ir pasiremti užsienio šalių patirtimi. Priderinti baudžiamojo proceso teisės normas prie demokratinėse šalyse įprastų standartų verčia ir Lietuvos Respublikos tarptautiniai įsipareigojimai saugant žmogaus teises. Lietuvos baudžiamojo proceso reformos yra orientuotos į kontinentinės teisės tradiciją. Vokietijos, Austrijos, Prancūzijos baudžiamojo proceso kodeksai yra tipiški kontinentinės teisės tradicijos valstybių procesinių įstatymų pavyzdžiai. Šių valstybių baudžiamojo proceso kodeksai turėjo daugiausia įtakos kuriant ir reformuojant atitinkamus įstatymus kitose Europos valstybėse. Todėl suprantama, kad būtent šių valstybių įstatymais yra pirmiausiai remiamasi, reformuojant baudžiamojo proceso teisę Lietuvoje. Užsienio šalių baudžiamojo proceso teisės studijos leidžia giliau suprasti baudžiamojo proceso normų, institutų bei pošakių formavimo principus bei kryptis, o taipogi ir teisės turinį. Baudžiamojo proceso mokslo ryšys su kitais mokslais Baudžiamojo proceso mokslas tiria kaip baudžiamasis procesas susijęs ne tik su pačia teise (pvz principai, uždaviniai), bet ir su kitomis teisės šakomis (pvz, Konstitucine teise, tarptautine teise bei daugeli kitų). Neginčijama, kad Baudžiamosios bylos gali būti iškeliamos, tiriamos ir nagrinėjamos tik pagal baudžiamojo proceso įstatymą. “Baudžiamojo proceso įstatymas” yra sąlyginis pavadinimas – tokio atskiro įstatymo nėra. Terminas “baudžiamojo proceso įstatymas” turėtų būti suprantamas kaip visas teisės normas, reglamentuojančių baudžiamąjį procesą, apjungianti sąvoka. Kadangi dauguma baudžiamojo proceso normų yra sukodifikuotos, tai pagrindinis baudžiamojo proceso įstatymas yra Baudžiamojo proceso kodeksas. LR BPK 1 str. nustato, kad Lietuvos Respublikoje nei viena byla negali būti iškeliama, tiriama, nagrinėjama teisme vadovaujanti jokiomis kitomis procedūrinėmis taisyklėmis, išskyrus tas, kurias nustato Baudžiamojo proceso kodeksas. Baudžiamajame procese galima remtis ir kitais baudžiamojo proceso teisės šaltiniais, ypač Baudžiamuoju kodeksu, kuriame nustatomos teisės ginamos vertybės. Labai ryškus su Konstitucine bei tarptautine teise. Ypatinga vieta valstybės teisinėje sistemoje tenka Konstitucijai. Lietuvos Respublikos Konstitucija yra tiesiogiai taikomas aktas. Jos normomis būtina vadovautis ir baudžiamajame procese. Šiuo požiūriu ypač svarbus LR Konstitucijos 2-asis skirsnis “Žmogus ir valstybė”, saugantis žmogaus teises ir laisves, kurios pagal LR Konstitucijos 18 straipsnį laikomos prigimtinėmis, nuo nepagrįsto suvaržymo, bei 9-asis skirsnis “Teismas”, kuriame įtvirtinti pagrindiniai teisingumo vykdymo principai, nustatytos prokuratūros funkcijos. Be nacionalinių įstatymų baudžiamajame procese būtina vadovautis ir tarptautinės teisės normomis. Ratifikuotos tarptautinės sutartys turi įstatymo galią ir jos turi būti taikomos kaip ir nacionaliniai įstatymai. 1950 m. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, 1966 m. JTO Pilietinių ir politinių teisių paktas nustato pagrindines žmogaus laisves, kurias būtina saugoti įvairiose gyvenimo srityse, taip pat ir baudžiamųjų bylų tyrimo ir nagrinėjimo metu. Be žmogaus teises saugančių tarptautinių dokumentų vis didesnę svarbą įgauna dvišalės ir daugiašalės sutartys, reglamentuojančios bendradarbiavimą tarp valstybių teikiant tarpusavio pagalbą baudžiamosiose bylose, perimant baudžiamąsias bylas, perduodant vienoje valstybėje priimtą nuosprendį kitai valstybei ir panašiais klausimais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimai, taip pat šio teismo priimtos nutartys, kitiems teismams teikiamos konsultacijos negali turėti įstatymo galios. Tačiau baudžiamajame procese Aukščiausiojo Teismo išsakytos nuomonės turėtų būti paisoma, nes užtikrinti vienodą bylų nagrinėjimo praktiką yra viena iš pagrindinių šio teismo funkcijų. Tiriant ir nagrinėjant baudžiamąsias bylas taip pat turi būti atsižvelgiama ir į LR Konstitucinio Teismo nutarimuose išreikštas nuostatas dėl tam tikrų teisės normų taikymo net ir tuo atveju, kai tokios normos nėra pripažintos prieštaraujančiomis LR Konstitucijai, tačiau kai Konstitucinis Teismas nurodo, kad netinkamas tokios normos taikymas gali sukelti Konstitucijoje garantuojamų teisių ir laisvių pažeidimą. Kalbant apie principus, procesinės tvarkos vienodumas reiškia, kad kiekvienoje byloje turi būti vadovaujamasi tomis pačiomis procesinėmis normomis. Vienodumo reikalavimas neturi būti suprantamas kaip reikalavimas kiekvienoje byloje atlikti lygiai tokius pat tardymo ir kitus procesinius veiksmus. Nuo kiekvienos bylos aplinkybių ir konkrečią bylą savo žinioje turinčių pareigūnų sprendimo priklauso, kokie veiksmai toje byloje yra atliekami. Tačiau tie veiksmai turi būti atliekami visose baudžiamosiose bylose turi būti atliekami pagal tas pačias procesines taisykles. Privaloma procesinė tvarka reiškia, kad procesinių normų, kaip ir kitų teisės norminių aktų, vienodai privalo laikytis visi proceso dalyviai: teisėsaugos institucijų pareigūnai, kaltinamasis, jo gynėjas, procese kviečiami dalyvauti asmenys, ir kita. Nors kiekvieno procesinės figūros teisinis statusas yra skirtingas, tačiau baudžiamojo proceso įstatyme nustatytos tvarkos, jie visi turi vienodai ir privalomai laikytis. Tai pat visi baudžiamojo proceso dalyviai gali ir realizuoti savo teises bei teisėtus interesus remiantis visiems privalomomis teisės normomis. Čia atsikleidžia ir teisių bei pareigų vienovės principas. Baudžiamojo proceso mokslas yra glaudžiai susijęs su kitais giminingais mokslais, kurių duomenys vienaip ar kitaip naudojami, sprendžiant baudžiamojo proceso uždavinius. Dėsninga tai, kad, vystantis baudžiamoj proceso mokslui, jo ryšys su kitais mokslais plečiasi, nes susidaro didesnės galimybės įvairių mokslų duomenimis ir pasiekimais pasinaudoti baudžiamajame procese. Baudžiamasis procesas ir kriminalistika. Kriminalistika yra mokslas apie nusikaltimų atskleidimo ir ištyrimo būdus. Ji ruošia tardymo veiksmų taktikos taisykle, įrodymų suradimo, užfiksavimo ir ištyrimo būdus, nusikaltimų tyrimo metodiką bei jų prevencijos priemones. Kriminalistikos ryšys su baudžiamojo proceso mokslu yra toks: daugelis kriminalistikos taktinių rekomendacijų paruošiamos plėtojant ir detalizuojant baudžiamojo proceso teisės reglamentuojamus tardymo veiksmu.; kriminalistikos mokslo paruošos taktinės ir metodinės rekomendacijos, tiriant ir nagrinėjant baudžiamąsias bylas, yra taikomos, laikantis baudžiamojo proceso teisės normų; kriminalistikos paruoštais nusikaltimų atskleidimo metodais, kaip ir baudžiamojo proceso teisės nustatyta valstybės institucijų veikla, siekiant vieno tikslo – kovoti su nusikalstamumu. Tačiau kriminalistika ir baudžiamasis procesas yra savarankiški ir skirtingi mokslai, nes kiekvienas turi savo dalyką ir paskirtį. Baudžiamojo proceso dalykas pirmiausia yra teisės normos. O kriminalistikos mokslo pagrindu paruoštos taktinės ir metodinės taisyklės, nežiūrint jų didelės reikšmės tiriant nusikaltimus, yra tik rekomendacinio pobūdžio. Baudžiamasis procesas ir kriminologija. Kriminologija yra mokslas, kuris tiria nusikalstamumą bei jo priežastis ir ruošia nusikaltimų prevencijos priemones. Kriminologija yra tiesiogiai susijusi su baudžiamojo proceso teorija ir praktika. Baudžiamojo proceso įstatymas reikalauja konkrečioje byloje išaiškinti priežastis ir sąlygas, padėjusias padaryti nusikaltimą, ištirti kaltinamojo asmenybę, nustatyti nusikaltimo motyvus. Kriminologija tyrinėja nusikaltimų priežastis kaip socialinį reiškinį, nagrinėja veiksnius, formuojančius kaltinamojo asmenybę bei jo antivisuomeninę orientaciją. Antra vertus, kriminologijos mokslas panaudoja baudžiamojo proceso duomenis nusikaltimų prevencijos priemonėms ruošti. Apskritai, daug problemų dėl kovos su nusikalstamumu gali būti sėkmingai ištirtos tik kompleksiškai panaudojus kriminologijos ir baudžiamojo proceso mokslų galimybes. Baudžiamasis procesas susijęs ir su daugeliu kitų mokslų. Kaip, pavyzdžiui, teismo medicina. Teismo medicina yra medicinos mokslo šaka, kuri tiria medicininio ir biologinio pobūdžio klausimus, iškylančius baudžiamajame procese. Teismo medicinos ekspertizė reikalinga kaltinamojo veiksmams kvalifikuoti, nukentėjusiojo mirties priežasčiai išaiškinti, kaltinamojo amžiui nustatyti ir panašiai. Teismo medicinos išvados turi reikšmės ir sprendžiant bylos iškėlimo bei daugelį kitų klausimą. Literatūros sąrašas 1. LR Konstitucija, V.2001 2. Baudžiamojo proceso kodeksas, LR kodeksų rinkinys, V.2001 3. Baudžiamojo proceso kodekso komentaras, V.2001 4. LTSR Baudžiamasis procesas, V.1976 5. Baudžiamoji teisė, V. 1998 6. A.Vaišvila, Teisės teorija, V.2001

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!