Baudžiamojo proceso teisės esmė ir principai

Baudžiamojo proceso principai gali būti suskirstyti pagal įvairius kriterijus į grupes. Didžiausią prasmę turi principų skirstymas pagal tai, kokiame akte principai yra išreikšti. Pagal šį kriterijų principus galima suskirstyti į: 1) konstitucinius, 2) išreikštus BPK ir kituose įstatymuose. Pagal veikimo apimtį baudžiamojo proceso principai skirstomi: 1) bendruosius (universalius), t.y. reikšmingus ir veikiančius visose teisinėje sistemoje- tokie principai baudžiamojo proceso principais vadinami tik sąlyginiai, tiek kiek daro įtakos baudžiamajam procesui; 2) tarpšakinius principus, t.y. bendrus kelioms teisėms šakoms; 3) šakinius baudžiamojo proceso principus, veikiančius visose baudžiamojo proceso stadijose; 4) atskirų proceso stadijų ir institutų principus. Tarpšakiniai principai baudžiamajame procese paprastai yra tokie principai, kurie bendri visoms procesinėms teisės šakoms. Valstybinės proceso kalbos principas, proceso teisingumo (sąžiningumo) principas, proceso viešumo principas, proceso greitumo principas, rungimosi principas yra principai, kurie turi įtakos ne tik baudžiamajam, bet ir civiliniam bei administraciniam procesams. Žinoma, kiekviename iš šių procesų čia išvardyti principai veikia šiek tiek skirtingai, tačiau pagrindinė idėja visais atvejais išlieka ta pati. Šakiniais baudžiamojo proceso principais laikytini tokie principai, kurie kitose teisės šakose neveikia arba veikia mažiau ar turi kitokią prasmę, pavyzdžiui, teisės į gynybą principas. Atskirų procesų stadijų ir institutų principai yra, pavyzdžiui, tiesioginio ir žodiško nagrinėjimo principai, taikomi pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje, reformation in peius draudimo (draudimo bloginti skundą padavusio asmens padėtį nagrinėjant jo skundą) principas, veikiantis apeliaciniame ir kasaciniame procesuose. .Konstituciniai principai yra ypatingi. Jais grindžiami visi teisinio teksto elementai, visa teisės sistema. Bet kuri konstituciniam principui prieštaraujanti teisės norma yra antikonstitucinė. Teisinis reguliavimas tokiu atveju negali būti laikomas teisėtu ir teisingu. Ne tik teisės normos, bet ir kiti principai negali prieštarauti konstituciniams principams. Konstituciniai baudžiamojo proceso principais yra: nekaltumo prezumpcijos principas, proceso teisingumo (sąžiningumo) principas, proporcingumo principas, principas, kad teisingumą vykdo tik teismas, proceso viešumo principas, teisės į gynybą principas, valstybinės proceso kalbos principas, teismo nepriklausomumo ir bešališkumo principas. Šio sąrašo nereikia laikyti baigtiniu. Tam tikra kategorija bendrųjų principų, neabejotinai esančių ir baudžiamojo proceso principais, paprastai neišskiriami kaip baudžiamojo proceso principai. Plačiau aptarsiu apie principus įtrauktus į baudžiamojo proceso principų sistemą. Atskiri baudžiamojo proceso principai 1.Nekaltumo prezumpcija Nekaltumo prezumpcijos principas įtvirtintas Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, 1996 m. Tarptautinio pilietinio ir politinių teisių pakto 14 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 6 dalyje. Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta: „Asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu“. Ši nuostata, nors joje žodžiai „nekaltumo prezumpcija“ neminimi, ir išreiškia nekaltumo prezumpciją. Kituose minėtuose teisės aktuose nekaltumo prezumpcija suformuluota panašiai. Nekaltumo prezumpcijos turinys teisės moksle ir teisinėje praktikoje tyrinėjamas atskleidžiant įvairius nekaltumo prezumpcijos veikimo aspektus. Šiuo metu teigti, kad šio principo turinys griežtai apibrėžtas, negalima, tačiau pagrindiniai šio principo turinio elementai yra aiškūs: 1) kol nėra įsiteisėjusio apkaltinamojo nuosprendžio, joks asmuo negali būti laikomas kaltu. Teisėsaugos ar kiti valstybės pareigūnai, informuodami visuomenę apie nusikalstamą veikų tyrimą negali šios informacijos pateikti taip, kad susidarytų įspūdis, jog tam tikro asmens kaltumu nėra abejojama, nors dėl šio asmens kaltumo teismas dar nėra priėmęs sprendimo; 2) asmuo gali būti pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo tik pagal įstatyme nustatytas taisykles ištyrus ir išnagrinėjus baudžiamąją bylą, t.y. apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas prieš tai atlikus daug įvairių procesinių veiksmų; 3) nekaltumo prezumpcija įpareigoja ypatingai pamatuotai taikyti procesines prievartos priemones. Jokia prievartos priemonė, skiriama iki nuosprendžio įsiteisėjimo, negali būti traktuojama kaip bausmė ir turėti bausmės elementų; 4) nekaltumo prezumpcija reikalauja procesiniuose dokumentuose, priimamuose prieš apkaltinamojo nuosprendžio įsiteisėjimą, vengti formuluočių apie įrodytą įtariamojo ar kaltinamojo kaltę. Tokių formuluočių taip pat turi būti vengiama ir informuojant visuomenę apie tiriamas nusikalstamas veikas; 5) nekaltumo prezumpcija reikalauja, kad visos abejonės, kylančios sprendžiant baudžiamąją bylą, būtų vertinamos kaltinamojo naudai ( tai iš romėnų teisės perimta nuostata, kuri lotyniškai skamba in dubio pro reo. Kartais teisinėje literatūroje sakoma, kad in dubio pro reo yra savarankiškas baudžiamojo proceso principas, o ne nekaltumo prezumpcijos principo elementas. Nekaltumo prezumpcijos principas glaudžiai susijęs su kitais baudžiamojo proceso principais- nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimas gali reikšti ir kitų principų pažeidimą ir, atvirkščiai- pažeidžiant kitus principus dažnai pažeidžiama ir nekaltumo prezumpcija. Kaltu asmuo gali būti pripažintas tik įstatymo nustatyta tvarka vykusiame procese, kai to proceso metu buvo laikomasi visų baudžiamojo proceso principų. Tai, kad nekaltumo prezumpcija galioja ne iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo, bet iki tokio nuosprendžio įsiteisėjimo, nėra vien tik formalus neesminis pastebėjimas- tarp šių juridinių faktų ( nuosprendžio priėmimo ir įsiteisėjimo) gali praeiti pakankamai daug laiko, jei nuosprendis skundžiamas apeliacine tvarka. Tokiu atveju nekaltumo prezumpcija nustos galioti (nuosprendis įsiteisės) nuo apeliacinės instancijos teismo sprendimo paskelbimo dienos (tarp nuosprendžio paskelbimo pirmosios instancijos teisme ir nutarties ar nuosprendžio paskelbimo apeliacinės instancijos teisme dienos gali praeiti mažiausiai du mėnesiai, o paprastai praeina keli mėnesiai). Jei apeliacinėje instancijoje apkaltinamasis nuosprendis bus panaikintas ir priimtas išteisinamasis nuosprendis ar byla dėl aplinkybių, dėl kurių procesas yra negalimas, bus nutraukta, nekaltumo prezumpcija iš viso nebus paneigta. 2.Proceso teisingumas (sąžiningumas) Proceso teisingumo (sąžiningumo) ar teisės į teisingą (sąžiningą) bylos išsprendimą principas įtvirtintas Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje (plačiąja prasme teisė į teisingą bylos nagrinėjimą apima visas konvencijos 6 straipsnyje Teisė į teisingą bylos nagrinėjimą numatytas garantijas, vis dėlto konkrečiai apie šią teisę kalbama 6 straipsnio 1 dalyje), 1996 m. Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 14 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje “Kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo turi teisę, kad jo bylą per kuo trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas“. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nustatęs įvairius teisingo (sąžiningo) proceso principo aspektus: kad procesas būtų teisingas, būtina garantuoti teisę į gynybą, teisę kaltinamajam užduoti klausimus kaltinimo liudytojams, įskaitant ir tuos, kuriems suteiktas anonimiškumas, teismo procesą vykdyti laikantis šalių lygybės principo, garantuoti, kad būtų užtikrintos kitos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje numatytos teisės. Tačiau apie proceso teisingumo (sąžiningumo) principą galima kalbėti ir siauresne prasme, tiesiogiai neliečiant kitų principų ar kaltinamojo teisių. Šis principas draudžia apgaudinėti įtariamąjį ar kaltinamąjį, žadant už bendradarbiavimą su teisėsauga suteikti įstatyme nenumatytų lengvatų ir, priešingai, nesilaikyti duotų ir įstatyme numatytų pažadų, klaidinti įtariamąjį ar kaltinamąjį neteisingai išaiškinant jam teises ir pareigas. Teismo proceso metu kaltinamajam ir (ar) jo gynėjui jokiais būdais ir atvejais negali būti sudaromos blogesnės nei prokurorui sąlygos aktyviai dalyvauti procese. Proceso teisingumo (sąžiningumo) principas pažeidžiamas, jei asmuo provokuojamas padaryti nusikalstamą veiką, o po to už jos padarymą traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Šiuo požiūriu proceso teisingumo (sąžiningumo) principas yra itin aktualus, kai ikiteisminio tyrimo pareigūnai atlieka veiksmus neatskleisdami savo tapatybės (BPK 158 straipsnis) arba atliekami nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai (BPK 159 straipsnis). Atliekant nurodytus veiksmus teisėsaugos pareigūnai neturi teisės bet kokia forma skatinti asmenį, prieš kurį tie veiksmai nukreipti, ryžtis padaryti nusikalstamą veiką. Europos Žmogaus Teisių teismo praktika rodo, kad teisingo (sąžiningo) proceso principas pažeidžiamas varžant proceso dalyvių teises susipažinti su bylos medžiaga, negarantuojant kaltinamojo dalyvavimo teismo procese, neužtikrinant teisės neduoti parodymų prieš save patį. Tiek Konstitucijoje, tiek konvencijoje teisingo (sąžiningo) proceso reikalavimas gramatiškai siejamas tik su teismo procesu. Tačiau Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nusprendęs, kad šis principas taikytinas visoms proceso stadijoms, todėl jis laikytinas viso proceso, o ne atskirų jo stadijų principu. Tai reiškia, kad teisingas turi būti visas procesas nuo pat jo pradžios, įskaitant ir reikšmingų bylai tirti bei nagrinėti duomenų rinkimo būdus. Teisingo (sąžiningo) proceso reikalavimo turi būti laikomasi visuose procesuose- nuo paprasčiausios iki sudėtingiausios bylos. 3.Proporcingumas Proporcingumo principas vienas bendrųjų (tarpšakinių) teisinių principų. Kartais literatūroje šis principas yra vadinamas per didelės prievartos uždraudimo ar atitikimo (adekvatumo) principu. Principas yra įtvirtintas BPK 11 straipsnyje. Nei Konstitucijoje, nei EŽTK šis principas nėra tiesiogiai įtvirtintas. Konstitucinis Teismas 2000 m. gruodžio 8 d. nutarime, proporcingumo principą susiedamas su kitais principais, nurodė, kad „teisingumo ir teisinės valstybės konstituciniai principai reiškia ir tai, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!