Baudžiamojo proceso teisė išsamiai

1 tema. Baudžiamojo proceso esmė ir paskirtis. 1. Baudžiamojo proceso samprata. Pats žodis procesas yra kilęs iš lotynų kalbos žodžio (processum), kuris išvertus į lietuvių kalbą reikštų ėjimą į priekį. Terminas ,,baudžiamasis procesas“ gali būti vartojamas keliomis reikšmėmis. Baudžiamuoju procesu gali būti vadinama: 1) veikla atskleidžiant, tiriant bei nagrinėjant baudžiamasias bylas dėl nusikalstamų veikų; 2) viena iš viešosios teisės šakų - baudžiamojo proceso teisė; 3) viena iš socialinių mokslų – baudžiamojo proceso teisės mokslas. Pirma bus kalbama apie baudžiamąjį procesą, kaip tam tikrą veiklą. Konfliktų tarp žmonių, tame tarpe ir nusikalstamų veikų buvo, yra ir bus. Per gana ilgą žmonijos istoriją  konfliktai iš esmės buvo sprendžiami dviem būdais: savigyna ir pasinaudojant teismine gynyba. Pirmas kovos prieš pasikėsinimą į žmogaus gyvybę, sveikatą, turtą ir kitus interesus etapas- tai betarpiška, fizinė gynyba nuo skriaudėjo. Tai ir yra savigyna. Savigyna reiškė teisę pačiam, be pašalinių įsikišimo apsiginti arba atkeršyti nusikaltėliui. Egzistavusią padėtį gana tiksliai apibūdintų posakis “akis už akį”. Vystantis ir sudėtingėjant visuomeniniams santykiams atsirado prielaidos ir būtinybė konflikto sprendimą patikėti trečiam asmeniui. Jis, vadovaudamasis toje bendruomenėje priimtomis taisyklėmis, priimdavo sprendimą. Iš pradžių konfliktą tarp aukos ir nusikaltusio spręsdavo ir bausmę skirdavo visi susirinkę gentainiai. Laikui bėgant viešasis, visuomeninis pradas nusikaltimų tyrime ir nagrinėjime vis stiprėjo ir valstybėje atsirado specialios institucijos bei pareigūnai, kurių pagrindinė pareiga buvo tirti nusikaltimus, rasti juos įvykdžiusius asmenis ir teisingai juos nubausti. Būtent tada ir susiformavo baudžiamasis procesas - įstatymų reguliuojama valstybės įgaliotų institucijų bei pareigūnų veikla tiriant nusikalstamas veikas bei įgyvendinant teisingumą. Šiuolaikinio baudžiamojo proceso, kaip valstybinės veiklos, pobūdis daugelyje valstybių jau nekelia abejonių. Dažnai jau valstybių Konstitucijose yra įtvirtinti pagrindai, kuriais remdamasis įstatymų leidėjas modeliuoja konkrečias baudžiamojo proceso taisykles. Ne išimtis ir Lietuva. Lietuvos Respublikos Konstitucijos  preambulėje įtvirtintas atviros, teisingos,  darnios  pilietinės  visuomenės ir teisinės valstybės siekis  suponuoja  tai,  kad  privalu  stengtis  užtikrinti,  kad kiekvienas  asmuo  ir visa visuomenė būtų saugūs nuo nusikalstamų kėsinimųsi   (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo  (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2000  m.   gegužės  8  d. nutarimas). Valstybės,   kaip   visos   visuomenės politinės organizacijos, paskirtis -  užtikrinti  žmogaus  teises  ir laisves, garantuoti viešąjį  interesą,  todėl  vykdydama  savo  funkcijas ir veikdama visos  visuomenės  interesais   valstybė turi priedermę užtikrinti žmogaus  teisių  ir laisvių, kitų Konstitucijos saugomų ir ginamų vertybių,   kiekvieno   asmens  ir  visos  visuomenės  veiksmingą apsaugą, taip pat ir  nuo  nusikalstamų kėsinimųsi (Konstitucinio Teismo   2004  m.  gruodžio 29  d.  nutarimas).  Jeigu valstybė nesiimtų  deramų   veiksmų,   kuriais siekiama užkirsti  kelią nusikaltimams,  būtų  griaunamas pasitikėjimas valstybės valdžia, įstatymais,   didėtų   nepagarba   teisinei   tvarkai,  įvairiems socialiniams  institutams.  (Konstitucinio Teismo  2000  m. gegužės 8 d. nutarimas). Taigi, iš Konstitucijos kylanti valstybės priedermė užtikrinti kiekvieno  asmens  ir  visos  visuomenės saugumą nuo nusikalstamų kėsinimųsi  suponuoja  ne  tik  įstatymų leidėjo teisę ir pareigą įstatymais   apibrėžti   nusikalstamas   veikas   bei   nustatyti baudžiamąją  atsakomybę  už  jas,  bet  ir  jo  teisę bei pareigą reglamentuoti  su  nusikalstamų  veikų  atskleidimu bei tyrimu ir baudžiamųjų  bylų  nagrinėjimu susijusius santykius – baudžiamojo proceso  santykius. (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d.nutarimas).                 Kitaip tariant, valstybė, pripažindama, kad kiekviena toje valstybėje rengiama, daroma ar padaryta nusikalstama veika kelia grėsmę joje gyvenančių žmonių gerovei, imasi priemonių ne tik kriminalizuoti tam tikras veikas, bet ir stengiasi sukurti efektyviai veikiantį mechanizmą, kurio pagalba būtų galima greitai ir kiek įmanoma mažesnėmis sąnaudomis išaiškinti tos valstybės teritorijoje ar jos piliečių padarytas nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymo numatytas priemones kaltiems nusikalstamų veikų padarymu asmenims. Praktiškai, tam, kad būtų nustatytas asmuo, padaręs konkrečią nusikalstamą veiką, kad asmeniui, būtų galima pritaikyti konkrečią baudžiamosios teisės normą, kuri atitiktų jo vykdomą ar įvykdytą priešingą teisei veiką, o vėliau ir teisingai paskirti tą veiką atitinkančią bausmę ar kitokią poveikio priemonę, būtina išsiaiškinti daug aplinkybių. Būtina nustatyti konkrečios nusikalstamos veikos padarymo laiką, vietą, kitas svarbias aplinkybes, nustatyti nusikalstamą veiką įvykdžiusį asmenį, jo kaltę, padarytos žalos dydį bei pobūdį ir kt.. Šiam tikslui valstybė steigia tam tikras valstybės institucijas, kurios įpareigojamos  atskleisti nusikalstamas veikas, nustatyti kaltus nusikalstamos veikos padarymu asmenis, įrodyti jų kaltę ir valstybės vardu tinkamai pritaikyti jiems baudžiamųjų įstatymų nustatytas priemones. Vykdydamos jiems priskirtas funkcijas šios institucijos įgyja teisę taikyti tam tikras procesines prievartos priemones, be kurių būtų neįmanoma efektyviai veikti. Apibendrinant galima pasakyti, kad baudžiamasis procesas tai kryptinga valstybės veikla, kuria siekiama išaiškinti rengiamas, daromas ar padarytas nusikalstamas veikas ir, jei tam yra pagrindas, teisingai nubausti nusikalstamas veikas padariusius asmenis arba pritaikyti jiems kitas įstatymo numatytas priemones. Proceso veiksmai turi būti atliekami ir proceso sprendimai priimami griežtai laikantis procesinės formos. Procesinė forma - tai baudžiamojo proceso norminiuose aktuose įtvirtintos taisyklės, kurios įpareigoja priimti procesinius sprendimus, atlikti procesinius veiksmus ir juos fiksuoti laikantis tam tikrų sąlygų, tvarkos ir nuoseklumo. Laikantis procesinės formos yra atliekami atskiri ikiteisminio tyrimo ar teismo veiksmai, priimami sprendimai, surašomi proceso dokumentai. Procesinė forma užtikrina nuoseklų viso baudžiamojo proceso vyksmą, atskirų baudžiamojo proceso stadijų ir atskirų baudžiamojo proceso institutų struktūrą ir nuoseklią seką. Ji yra vienoda ir privaloma visiems asmenims ir institucijoms, dalyvaujančioms procese. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 4 str. (toliau – ir BPK, LR BPK) nurodyta, kad baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta proceso tvarka yra vienodai privaloma visose baudžiamosiose bylose ir visiems teismams, prokuratūros, ikiteisminio tyrimo institucijoms ir pareigūnams bei kitiems procese dalyvaujantiems asmenims, jei baudžiamasis procesas vyksta Lietuvos Respublikos teritorijoje. Baudžiamojo proceso taisyklės turi būti pakankamai aiškios ir tikslios, kad būtų užkirstas kelias valstybės pareigūnų ir institucijų savivalei bei proceso dalyvių piktnaudžiavimui savo teisėmis, tačiau ir ne per daug smulkmeniškos, kad trukdytų optimaliam, efektyviam procesui. Apibendrinant galima pasakyti, kad baudžiamasis procesas yra nuosekli ikiteisminio tyrimo, prokuratūros institucijų, teismo veikla tiriant bei nagrinėjant baudžiamąsias bylas, kuri atsiranda dėl padarytos nusikalstamos veikos, perėjusi tam tikrus etapus, baigiasi tada, kai yra įvykdomas įsiteisėjęs teismo nuosprendis ir kurios metu visiems proceso dalyviams sudaromos sąlygos naudotis numatytomis teisėmis. 2. Baudžiamojo proceso funkcijos. Kaip jau minėta, baudžiamasis procesas yra nuosekli, kryptinga veikla, kuria siekiama išsaiškinti nusikalstamas veikas ir įgyvendinti teisingumą. Tačiau šiuolaikinio baudžiamojo proceso paskirtis negali būti realizuojama bet kokiais metodais ir priemonėmis. Baudžiamasis procesas turi būti sąžiningas, teisingas (tinkamas). Siekiant užtikrinti proceso efektyvumą, pareigūnų nešališkumą, taip pat įtariamojo (kaltinamojo) galimybes dalyvauti procese, baudžiamojo proceso taisyklės kuriamos modeliuojant kas ir kaip vykdys skirtingas baudžiamojo proceso funkcijas. Proceso funkcijos - pagrindinės baudžiamojo proceso dalyvių veiklos kryptys. Jos yra susijusios su dalyvių vaidmeniu ir įgalina atlikti įstatyme numatytą baudžiamojo proceso paskirtį. Baudžiamajame procese yra vykdomos šios pagrindinės funkcijos: 1) ikiteisminis tyrimas; 2) kaltinimas; 3) gynyba; 4) bylos nagrinėjimas ir išsprendimas teisme arba teisingumo vykdymas. Ikiteisminio tyrimo funkciją vykdo ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokuroras bei ikiteisminio tyrimo teisėjas (BPK 164 str.). Ikiteisminio tyrimo pareigūnai pradeda baudžiamąjį procesą, surenka duomenis apie nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, asmenis padariusius nusikalstamą veiką, padarytą žalą ir pan. Ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja prokuroras, jis taip pat gali nuspręsti pats atlikti visą ikiteisminį tyrimą ar jo dalį. Ikiteisminio tyrimo teisėjai atlieka tam tikrus ikiteisminio tyrimo veiksmus, tiksliai reglamentuotus Baudžiamojo proceso kodekse. Kaltinimo funkcija - yra veikla, kuria palaikomas kaltinimas teisme ir kurios tikslas yra užtikrinti, kad asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, būtų tinkamai pritaikytas įstatymas, t.y., jam būtų paskirta jo padarytą nusikalstamą veiką ir jo kaltę atitinkanti bausmė ar kitaip išspręstas jo atsakomybės klausimas. Viešojo kaltinimo bylose šią funkciją vykdo valstybinis kaltintojas (prokuroras) ir nukentėjusysis bei jo atstovas. Privataus kaltinimo bylose – privatus kaltintojas (nukentėjusysis) arba jo atstovas. Gynyba – veikla kaltinimui paneigti arba atskleisti ir išaiškinti įtariamąjį (kaltinamąjį) teisinančias ar jo atsakomybę švelninančias aplinkybes. Šią funkciją vykdo įtariamasis (kaltinamasis), jo atstovas pagal įstatymą, gynėjas, baudžiamojon atsakomybės traukiamo juridinio asmens atstovas. Teisminio bylos nagrinėjimo ir išsprendimo funkcija yra išimtinai teismo veikla, nukreipta į nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių išaiškinimą, nusikalstamą veiką padariusio asmens pripažinimą kaltu ir bausmės jam paskyrimą arba asmens išteisinimą. Šią funkciją vykdo teisėjas arba teisėjų kolegija[1]. Teismas  baudžiamajame procese turi būti ir  nešališkas  arbitras,  objektyviai  vertinantis baudžiamojoje byloje   esančius   nusikalstamos   veikos   padarymo  aplinkybių duomenis   (įrodymus)   ir   priimantis  teisingą  sprendimą   dėl asmens,   kaltinamo  padarius  nusikalstamą  veiką,  kaltumo,  ir kartu   teismas,   siekdamas  nustatyti  objektyvią  tiesą,  turi aktyviai  veikti  baudžiamajame procese - apibrėžti baudžiamosios bylos  nagrinėjimo  ribas,  atlikti  tam tikrus proceso veiksmus, asmenims,  dalyvaujantiems  teisme vykstančiame procese, neleisti piktnaudžiauti  savo  teisėmis  ar įgaliojimais, spręsti kitus su baudžiamosios  bylos  nagrinėjimu  teisme  susijusius  klausimus. Teismas privalo būti ir lygiai teisingas visiems baudžiamajame procese dalyvaujantiems asmenims. (Konstitucinio  Teismo  2006 m. sausio 16 d. nutarimas). Čia pateikiamų proceso funkcijų bei jų turinio supratimas yra tradiciškai nusistovėjęs Lietuvos baudžiamojo proceso moksle. Be trumpai aptartų pagrindinių proceso funkcijų, yra išskiriamos ir kitos proceso funkcijos. Galima nuomonė, kad ikiteisminio tyrimo funkcija yra ne savarankiška proceso veiklos kryptys, o kaltinimo funkcijos sudėtinė dalis. Kita nuomonė yra ta, kad ikiteisminis tyrimas ir kaltinimas yra sudėtinės baudžiamojo persekiojimo funkcijos dalys. Šios nuomonės grindžiamos įsitikinimu, kad ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys vėliau tampa kaltinimo funkcijos vykdymo pagrindu, taip pat faktu, kad daugelyje kontinentinės teisės tradicijos šalių ir ikiteisminiame tyrime, ir palaikant kaltinimą ,,veikia” tas pats pareigūnas - prokuroras. Kalbant apie teisingumo vykdymo funkciją taip pat galima rasti nuomonių, kad bylos nagrinėjimas apeliacine ir kasacine tvarka yra atskiros proceso funkcijos, nors bylos nagrinėjimo teisme (I-osios instancijos, apeliacinės ir kasacinės instancijos) tikslas yra teisingumo įgyvendinimas. Taip pat gali būti išskiriamos civilinio ieškinio palaikymo, kontrolės funkcijos ir kitos. Įvairių proceso funkcijų išskyrimas, remiantis aiškiais kriterijais, kodėl tam tikra proceso veikla yra vadintina savarankiška proceso funkcija, nėra klaidingas. Šis klausimas tampa svarbus modeliuojant baudžiamojo proceso taisykles, t.y., teisėkūroje. Praktiškai vykdant baudžiamojo proceso veiklą, proceso dalyviai paprastai remiasi pakankamai konkrečiomis baudžiamojo proceso normomis. 3. Baudžiamojo proceso teoriniai modeliai Analizuojant šiuolaikinius baudžiamojo proceso įstatymus bei praktiką, galima daryti išvadą, kad demokratinių valstybių baudžiamasis procesas vyksta panašiai, nors atskirų proceso veiksmų ar sprendimų priėmimo reglamentavimas skiriasi. Tam, kad galėtumėme sistemiškai suvokti Lietuvos baudžiamąjį procesą, jo esmę ir sistemą, būtina trumpai aptarti istoriškai susiklosčiusius baudžiamojo proceso modelius. Praktiškai visi proceso specialistai pripažįsta, kad egzistuoja keli baudžiamojo proceso tipai (modeliai), turintys savo principus ir jų lemtas procesines formas. Daugelio tyrinėtojų manymu, baudžiamojo proceso srityje common law teisė (toliau ir bendrosios teisės, anglo-saksų) pasirinko rungtyniavimo sistemą, tuo tarpu romanų – germanų teisė (toliau ir kontinentinė) pirmenybę atidavė tardymo sistemai.[1]  Šalia jų dažnai išskiriamas ir mišraus tipo baudžiamasis procesas. Baudžiamojo proceso literatūroje yra išskiriamos ir kitokios baudžiamojo proceso modelių sistemos, tačiau čia bus aptarta būtent ši modelių klasifikacija. Tyrinėtojai, analizuodami baudžiamojo proceso raidą, Vakarų teisės tradicijoje dažniausiai išskiria rungimosi (rungtynišką) proceso modelį ir tardymo (tiriamąjį) procesą. Yra išskiriami rungtyniavimo ir tardymo proceso potipiai, kurie istorinėje raidoje keitė vienas kitą, išlikdami vienos prigimties. Rungtyniavimo proceso raidoje išskiriami kaltinimo arba akuzatorinis, ieškinio (akcionarinis), kuris savo ruožtu skiriamas į privataus ieškinio ir viešojo ieškinio procesus, ir postrungtyniavimo procesas. Tardymo procesas istorijos eigoje taip pat keitėsi: baudžiamasis susidorojimas, asizas, inkvizicinis procesas, tardymo procesas, teisminis (baudžiamasis įsakymas)[2]. Tačiau šiems potipiams daugiau ar mažiau būdingi esminiai rungtyniavimo arba tardymo (tiriamojo) proceso elementai. Istoriškai rungimosi proceso teorinio modelio esminiais elementais laikomi 1) Proceso funkcijų atskyrimas: kaltinimas, gynyba ir nešališkas arbitras (teismas): t.y.,; dviejų šalių buvimas (kaltinimo ir gynybos) ir  nepriklausomas teismas. Taip pat pabrėžiamas šalių procesinis lygiateisiškumas; 2) Laisvas įrodymų vertinimas; 3) Įtariamasis (kaltinamasis) yra aktyvus proceso dalyvis.[3] Terminas rungimasis, rungtyniavimas atspindi šio tipo proceso esmę. Tuo tarpu tardymo proceso teoriniam modeliui būdingi šie elementai : 1) proceso funkcijų vienybė, kas reiškia, kad proceso funkcijos yra sukoncentruotos; 2) administracinis reguliavimo metodas (šalių nuomonės nepaisymas, būtinybė procesą įvykdyti iki pabaigos klausant tik įstatymo); 3) formalus įrodymų vertinimas. Teisės aktuose buvo griežtai reglamentuojama, kaip turi būti vertinami įrodymai, pvz., kaltinamojo prisipažinimas kaltu buvo laikomas “įrodymų karaliene” (todėl kaltinamojo prisipažinimui išgauti buvo naudojami kankinimai), vyro parodymai buvo vertesni nei moters ir t.t.; 4) įtariamojo (kaltinamojo) traktavimas kaip  proceso objekto. Istoriškai susiklostė, kad rungimosi (rungtynišką) proceso modelis, buvo būdingas anglo-saksų šalims, o tardymo (tiriamasis) procesas -  kontinentinei Europai. Šiuo metu demokratinių teisinių valstybių baudžiamieji procesai, kaip minėta, yra supanašėję, tačiau jiems yra labiau būdingi arba vieno, arba kito teorinio modelio bruožai. Rungimosi proceso bruožai ir šiuo metu labiau atsispindi bendrosios teisės tradicijos šalių (Jungtinės Karalystės, JAV, Kanados, Australijos) procese, ypatingai nagrinėjant bylą teisme. Baudžiamasis procesas iš esmės yra laikomas teisme vykstančiu ginču tarp valstybės (arba nukentėjusiojo) ir asmens, kuris yra kaltinamas nusikaltimo padarymu. Tokiame ginče proceso šalys turi lygias teisines galimybes renkant, pateikiant ir tiriant įrodymus teisme, taip pat vertinant kitos šalies pateiktus įrodymus. Teismas tokiame procese negali aktyviai dalyvauti tiriant bylos šalių pateiktus įrodymus, negali išreikalauti naujų įrodymų. Jis laikomas nešališku arbitru, kuris stebi, kad nebūtų pažeidžiamos ,,žaidimo taisyklės“ ir priima atitinkamą sprendimą, t.y. išsprendžia kaltinamo asmens kaltumo ar nekaltumo klausimą, ir kaltam asmeniui paskiria atitinkamą bausmę. Kontinentinės teisės tradicijos šalių, taigi ir Lietuvos, baudžiamajam procesui ilgą laiką buvo būdingi tardymo (tiriamojo) proceso bruožai. Tačiau 19 a. priimtuose įvairių Europos šalių baudžiamojo proceso kodeksuose reglamentuojant teismo procesą išryškėjo daug rungimosi procesui būdingų elementų: funkcijų atskyrimas, įtariamojo ir gynybos teisių išplėtimas, laisvas įrodymų vertinimas ir pan.. Nors rungimasis teisme vis dėlto skiriasi nuo rungimosi bendrosios teisės šalyse. Teismas yra įpareigotas nepasitenkinti tik proceso šalių pateiktais įrodymais ir privalo siekti nustatyti materialią tiesą byloje. Teismas turi, jei reikia, savo iniciatyva atlikti proceso veiksmus ir gauti reikalingų bylos išsprendimui įrodymų. Tuo tarpu ikiteisminio tyrimo stadijos pagrindai išliko artimi tardymo modeliui. Dėl to kai kurie autoriai tokį modelį vadina mišriu procesu, ir teigia, kad daugumos kontinentinės teisės šalių šiuolaikinis baudžiamasis procesas yra priskirtinas mišraus tipo baudžiamajam procesui. Apibendrinant galima pasakyti, kad pozityvus konkrečios valstybės konkretaus laikotarpio baudžiamasis procesas yra kažkur tarp aptartų proceso modelių. 4. Baudžiamojo proceso paskirtis. Baudžiamojo proceso teisės paskirtis – tai tam tikra įstatymo leidėjo suformuluota  siekiamybė, kurią turi padėti įgyvendinti baudžiamojo proceso teisė. Baudžiamojo proceso paskirties turinys iš esmės priklauso nuo to, kuria teorija (teoriniu modeliu) vadovavosi konkrečios valstybės konkretaus baudžiamojo proceso įstatymo leidėjai (ir jo kūrėjai). Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą buvo konstatuoti iš Konstitucijos kylantys imperatyvai, apibrėžiantys baudžiamojo proceso paskirtį. Baudžiamojo proceso santykiai įstatymu turi būti  reguliuojami  taip,  kad būtų sudarytos teisinės prielaidos greitai  atskleisti  ir  išsamiai  ištirti  nusikalstamas veikas, teisingai  nubausti  nusikalstamas veikas padariusius asmenis (ar kitaip  pagal  įstatymą  išspręsti  jų  baudžiamosios atsakomybės klausimą),  taip  pat  teisinės prielaidos užtikrinti, kad niekas nekaltas  nebūtų  nuteistas.  Būtina  siekti, kad būtų užtikrinta nukentėjusių  nuo  nusikalstamų veikų asmenų teisių apsauga, taip pat   kad   nebūtų   nepagrįstai  suvaržytos  asmenų,  padariusių nusikalstamas   veikas,   teisės.  Baudžiamojo  proceso  teisinis reglamentavimas  neturi  sudaryti prielaidų vilkinti nusikalstamų veikų   tyrimo   ir   baudžiamųjų   bylų  nagrinėjimo,  taip  pat prielaidų    baudžiamojo    proceso    dalyviams   piktnaudžiauti procesinėmis  ar  kitomis  teisėmis.  Kitaip pasunkėtų valstybės konstitucinės priedermės teisėtomis priemonėmis užtikrinti kiekvieno asmens ir  visos  visuomenės saugumą, konstitucinėmis vertybėmis grindžiamą teisinę tvarką įgyvendinimas. (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas).               Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 1 straipsnyje yra įtvirtinta baudžiamojo proceso paskirtis, kuri kartu nurodo ir remiantis baudžiamojo proceso įstatymais vykdomos procesinės veiklos prasmę ir reikšmę: ,,Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas.”               Visų pirma baudžiamojo proceso paskirtis apibrėžiama kaip žmogaus teisių ir laisvių bei visuomenės ir valstybės interesų gynimas. Nusikalstama veika kėsinamasi į svarbiausius, reikšmingiausius baudžiamojo įstatymo saugomus teisinius gėrius: tuos gėrius, kurie priklauso visuomenei (valstybės suverenitetas, teritorijos neliečiamybė, visuomenės saugumas, valdymo tvarka ir t.t.) ir atskiram žmogui priklausančius gėrius: gyvybę, sveikatą, asmens laisvę ir kt.. Abiem atvejais laikoma, kad visos šios veikos vienodai pažeidžia tiek atskirų asmenų interesus, tiek viešąjį interesą, todėl valstybė, jos institucijos bei pareigūnai įpareigoti kiekvienu tokiu atveju vykdyti baudžiamąjį persekiojimą: t.y., ir ginti konkrečią auką, ir garantuoti visuomenės saugumą, ir saugoti valstybės interesus. Galima teigti, kad bendrąja prasme baudžiamojo proceso teisės paskirtis yra ginti dažniausiai jau galimai nusikalstama veika pažeistas asmens teises, taip pat kitų asmenų teises, laisves ir teisėtus interesus. Antras baudžiamojo proceso teisės paskirties aspektas yra tas, kad apginti minėtas teises įmanoma išaiškinus nusikalstamą veiką. Taigi, pagrindinis specifinis baudžiamojo proceso uždavinys yra valstybės pareigos ir teisės taikyti teisines sankcijas nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui įgyvendinimas, t.y., ,,tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaudžiamas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas”. Įstatymas yra pritaikomas tinkamai , kai po teisėtai vykusio proceso nusikalstamas veikas padariusiems asmenims yra paskiriama veikos bei jų pavojingumo laipsnį ir kaltę atitinkanti bausmė arba kitaip išsprendžiamas jų atsakomybės klausimas. Bausmė ar kita įstatymu numatyta teisinė sankcija turi būti paskiriama atsižvelgus į visas reikšmės turinčias aplinkybes. Antras, galbūt net svarbesnis teisinėje valstybėje tinkamo įstatymo taikymo aspektas – tai, kad tinkamas įstatymų pritaikymas įpareigoja ikiteisminio tyrimo pareigūnus, prokurorus bei teismą bylas tirti ir nagrinėti taip, kad nusikalstamos veikos nepadaręs asmuo nebūtų persekiojamas baudžiamąja tvarka, jam nebūtų skiriamos procesinės prievartos priemonės ar kitais būdais suvaržomos jo teisės ar teisėti interesai ir juo labiau, kad toks asmuo nebūtų nuteistas. Tinkamas įstatymų pritaikymas suponuoja teisingo sprendimo byloje priėmimą. Kita vertus, neužtenka deklaruoti svarbių baudžiamojo proceso tikslų. Konstitucijoje  yra įtvirtinta  tokia  demokratinės  teisinės valstybės samprata, kad valstybė  ne  tik siekia saugoti ir ginti asmenį ir visuomenę nuo nusikaltimų  ir  kitų  pavojingų  teisės pažeidimų, bet ir sugeba tai  daryti  veiksmingai  (Konstitucinio  Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimas). Asmens ir visuomenės  apsaugai ir gynimui nuo nusikalstamų kėsinimųsi  skirti  ištekliai (materialiniai, žmogiškieji ir kt.) turi būti skirstomi ir naudojami racionaliai. (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas). Įstatymų leidėjo manymu, svarbiausia, kad nusikalstamų veikų atskleidimo, tyrimo ir nagrinėjimo  procesas vyktųgreitai ir būtų išsamus (BPK 1 str.). Pirma atskleisime termino ,, greitas procesas” turinį. Laikotarpis nuo nusikalstamos veikos padarymo iki jos išaiškinimo (atskleidimo) ir sankcijos pritaikymo turėtų būti kuo trumpesnis. Tačiau tai nereiškia, kad greitos proceso baigties galima siekti bet kokia kaina. Kiekvienas baudžiamasis procesas nuo pat pradžios iki galo turi vykti griežtai laikantis žmogaus teisių apsaugos reikalavimų. Kita vertus, įstatymai turi būti tokie, kad proceso dalyviai negalėtų piktnaudžiauti ir nevykdydami pareigų vilkintų ar kitaip trukdytų procesui. Siekiant šių tikslų, baudžiamojo proceso kodekse yra numatyta procesinių garantijų sistema. Taigi procesinės garantijos - tai baudžiamojo proceso įstatymo numatytos priemonės ir būdai, užtikrinantys: 1) optimalią baudžiamojo proceso eigą bei 2) procese dalyvaujančių fizinių bei juridinių asmenų teisių ir teisėtų interesų apsaugą. Proceso dalyviams, nevykdantiems procesinių pareigų, įstatymai leidžia paskirti atitinkamas procesines prievartos priemones. Štai, asmeniui, neatvykusiam  į apklausą  galima paskirti baudą ar atvesdinti, taip užtikrinant kuo greitesnį bylos nagrinėjimą. Kita vertus, teisinėje valstybėje nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui turi būti garantuojama, kad baudžiamasis procesas vyks nešališkai, kad jis turės galimybes gintis ir nepatirs nepagrįstų suvaržymų. Atitinkamos procesinės garantijos turi būti suteikiamos ir visiems kitiems į procesą įtrauktiems asmenims: nukentėjusiems, civiliniams atsakovams, jų atstovams, liudytojams. Pvz., konstitucinė įtariamojo (kaltinamojo) teisė į gynybą garantuojama realizuojant subjektines įtariamojo teises, tarp jų ir teisę pabaigus ikiteisminį tyrimą susipažinti su visa tyrimo medžiaga. Šios teisės realizavimas, be abejo, užtrunka, bet yra būtinas įtariamojo gynybai. Greito proceso reikalavimas įpareigoja įgaliotas valstybės institucijas 1) visus procesinius veiksmus atlikti  ir 2) sprendimus priimti kaip įmanoma greičiau, tačiau ne teisių suvaržymo sąskaita . Ikiteisminį tyrimą atliekantys pareigūnai privalo stengtis, kad visų pirma, kuo greičiau būtų atskleista nusikalstama veika, antra, kad kuo greičiau būtų surinkta reikšminga bylai medžiaga, trečia, kad medžiaga kuo greičiau būtų perduota teismui. Teismas savo ruožtu privalo kuo greičiau kiekvienoje byloje priimti sprendimą. Jei paaiškėja, kad procesas negali toliau vykti – jis kuo greičiau turi būti nutrauktas. Proceso greitumas kaip vienas svarbiausių reikalavimų procesui įstatymo leidėjo pasirinktas dėl kelių priežasčių. Visų pirma, reikalavimas greitai atskleisti nusikalstamas veikas susijęs su tarptautinių aktų bei Lietuvos įstatymų nuostatomis. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK, Konvencija) 6 straipsnyje įtvirtinta kiekvieno asmens teisė į jo bylos išsprendimą per įmanomai trumpiausią laiką. Europos žmogaus teisių teismas (toliau – EŽTT) savo bylose yra nustatęs tam tikrus bendrus kriterijus, kuriuos įvertinęs teismas sprendžia, ar valstybė, vykdydama baudžiamąjį procesą, nepažeidė šios asmens teisės. Tai: 1) bylos sudėtingumas, 2) paties asmens elgesys bei 3) su byla susijusių valstybės institucijų elgesys. Teismas tokią pačią proceso trukmę gali įvertinti nevienodai. Štai byloje Krempovskij v. Lietuva[1] Teismas, atsižvelgdamas į visą nagrinėtino laikotarpio trijose teismo instancijose trukmę (2 metai ir 5 mėnesiai), nepripažino, kad procesas viršijo ,,įmanomai trumpiausią laiką”. Kita vertus, EŽTT ne kartą yra kategoriškai pasisakęs, kad ,,teisingai, bet per ilgai“ visada reiškia blogą teisingumo vykdymą ir atitinkamų žmogaus teisių pažeidimą.[2] Labai svarbu, kad greitai tiriant ir nagrinėjant bylas dėl nusikalstamų veikų yra patenkinamas nusikalstamos veikos aukos interesas, kad teisingumas būtų įvykdomas kuo greičiau, kartu patenkinamas ir visuomenės interesas, kad kuo greičiau būtų kiek įmanoma atkurta teisinė santarvė. Trečia, kriminologiniai tyrimai rodo, kad bausmės ar kitokios valstybės reakcijos tikslai geriausiai pasiekiami, kai ji skiriama pakankamai greitai po nusikalstamos veikos padarymo. Ketvirta, pati proceso kokybė priklauso nuo to, ar greitai atliekami proceso veiksmai: kuo daugiau laiko praeina nuo nusikalstamos veikos padarymo, tuo sudėtingesnis arba iš viso sunkiai įmanomas tampa įrodinėjimo procesas. Penkta, greito proceso būtinybę lemia ir baudžiamųjų įstatymų reikalavimai, kurie numato apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatį. Apibendrinus galima teigti, kad būtina siekti kuo greitesnio ir materialiąja prasme teisingo bylos ištyrimo ir išnagrinėjimo, tačiau jei tai neįmanoma, prerogatyva įstatymo numatytais atvejais atiduodama proceso greitumui (Pvz., BPK 215 str. numato galimybę nutraukti ikiteisminį tyrimą dėl pernelyg ilgos tyrimo trukmės). Antras reikalavimas baudžiamajam procesui, numatytas BPK 1 str.,  yra jo išsamumas. Terminas ,,išsamiai” parodo, kad baudžiamasis procesas turi būti vykdomas taip, kad būtų neabejotinai nustatytos visos aplinkybės, būtinos inkriminuoti konkrečią nusikalstamą veiką konkrečiam asmeniui bei paskirti jam atitinkamas poveikio priemones. Tai reiškia, kad tiek atliekant ikiteisminį tyrimą, tiek ir nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme turėtų būti patikrinamos visos galimos versijos, susijusios su konkrečios nusikalstamos veikos padarymu; tiek tiriant, tiek ir nagrinėjant bylas teisme privalu nustatyti visas aplinkybes, kurios gali turėti reikšmę siekiant teisingai išspręsti bylą. Baudžiamojo proceso įstatymai turi nustatyti tokią baudžiamųjų bylų proceso tvarką, kuri sudarytų prielaidą teisėtomis priemonėmis greitai ir nuodugniai išaiškinti nusikalstamas veikas bei jas padariusius asmenis. Išsamiai ištirti ir išnagrinėti nusikalstamas veikas privalo pareigūnai, tačiau įstatymas turi sudaryti galimybes suinteresuotiems proceso dalyviams aktyviai dalyvauti procese bei prisidėti prie tiesos nustatymo. Nors baudžiamojo proceso kodekse tiesiogiai nekalbama apie jokius kitus baudžiamojo proceso tikslus ar siekius, dauguma baudžiamojo proceso specialistų įsitikinę, kad tinkamas baudžiamasis procesas turėtų prisidėti ir prie nusikalstamumo prevencijos (efektyvus procesas turėtų lemti asmenų susilaikymą nuo nusikalstamų veikų darymo), taip pat stiprinti visuomenės ir atskiro individo saugumą bei garantuoti efektyvią jau pažeistų teisių apsaugą. 5. Baudžiamojo proceso stadijos samprata. Baudžiamojo proceso stadijų sistema. Teisėsaugos ir teisingumą vykdančių institucijų veikla susideda iš nuoseklių ir logiškai pagrįstų etapų, kurie savo ruožtu sudaro darnią baudžiamojo proceso sistemą. Teisėsaugos ir teisingumą vykdančių institucijų atliekamų veiksmų sistema arba etapai, kuomet yra tiriamos, o vėliau teisme nagrinėjamos nusikalstamos veikos aplinkybės,  yra vadinami baudžiamojo proceso stadijomis. Baudžiamojo proceso stadijai yra būdingi tokie bruožai: 1)tai savarankiška baudžiamojo proceso sistemos dalis (nusikalstamos veikos tyrimo ir baudžiamosios bylos nagrinėjimo etapas), turinti savo vidinę struktūrą, 2) ji yra ribojama laiko ar atskaitos taškais; 3) kiekvienoje stadijoje, atsižvelgiant į bendrą baudžiamojo proceso tikslą bei uždavinius, sprendžiami tik tai stadijai būdingi uždaviniai;[1] 4) stadija yra baigiama tam tikru procesiniu sprendimu, lemiančiu tolesnę proceso eigą (pvz., sprendimas pripažinti asmenį kaltu); 5) baigiamasis sprendimas formaliai išreiškiamas atitinkamame proceso dokumente (pvz., nuosprendyje). Baudžiamojo proceso stadija - tai savarankiškas nusikalstamos veikos tyrimo ir baudžiamosios bylos nagrinėjimo etapas, kuriame sprendžiami specifiniai uždaviniai ir kuris baigiamas priimant tam tikrą procesinį sprendimą, lemiantį tolesnį proceso vyksmą byloje. Baudžiamojo proceso dalijimas į stadijas yra reikšmingas, nes leidžia išaiškinti visas bylos aplinkybes, sudaro sąlygas efektyviai kontroliuoti ikiteisminio tyrimo institucijų, prokuratūros ir teismo veiksmus, atliktus pirmesnėse proceso stadijose. Lyginamuoju požiūriu nagrinėjant stadijų sistemą, reikia nepamiršti, kad common law sistemoje terminas ,,baudžiamasis procesas“ yra suprantamas tik kaip baudžiamojo proceso užbaigimas, tai yra teismo posėdis ir jo sprendimai, o romanų-germanų šalių teisėje terminas ,,procesas“ dažniausiai turi daug platesnę prasmę ir apima visus procesinius veiksmus, pradedant atliktais tyrimo pradžioje ir baigiant teismo priimtu galutiniu sprendimu[2]. Remiantis šiuo požiūriu, galima teigti, kad daugelio valstybių baudžiamojo proceso stadijų sistema yra panaši: yra išskiriamos ikiteisminės ir teisminės stadijos. Kaip sąlyginai savarankiškus ikiteisminio tyrimo stadijos etapus galima išskirti: 1) ikiteisminio tyrimo pradėjimo etapą, kai, gavus informaciją apie padarytą ar daromą nusikalstamą veiką, siekiama nustatyti, ar yra sąlygos bei pagrindai pradėti baudžiamąjį persekiojimą; 2) nusikalstamos veikos tyrimo etapą, atliekamą policijos ir kitų institucijų, daugiau ar mažiau  kontroliuojant prokuratūrai ar teismui; 3) parengtinio tardymo etapą, kuris būdingas kai kurių šalių baudžiamajam procesui, ir kurį paprastai atlieka tardymo teisėjas (ar prokuroras); 4) tyrimo pabaigimo etapą, kai priimamas sprendimas perduoti bylą teismui arba nutraukti tyrimą. Teisminės stadijos paprastai yra tokios: 1) pirminis baudžiamosios bylos medžiagos peržiūrėjimas teisme ar kitų įgaliotų institucijų; 2) baudžiamosios bylos nagrinėjimas I - osios instancijos teisme; 3) nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimo stadija (apeliacija); 4) klausimų, kurie gali kilti vykdant teismo nuosprendį, sprendimas. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje  įtvirtinti  ikiteisminio tyrimo,   baudžiamųjų  bylų  nagrinėjimo  teisme  ir  valstybinio kaltinimo  palaikymo  baudžiamosiose  bylose institutai taip pat suponuoja tokį  bendrąjį  baudžiamojo  proceso  konstitucinį  modelį, pagal kurį  ikiteisminis  tyrimas  ir  baudžiamosios bylos nagrinėjimas teisme yra atskiri baudžiamojo proceso etapai. (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d.nutarimas). Konstitucinė asmens teisė kreiptis į teismą,  aiškinama   kitų   Konstitucijos   nuostatų  kontekste, suponuoja   ir  tai,  kad  įstatymu  turi  būti  nustatytas  toks teisinis  reguliavimas,  kad  bendrosios  kompetencijos 

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!