Baudžiamasis procesas: teorija

Baudžiamasis procesas I tema. BP esmė ir uždaviniai 1. BP sąvoka ir uždaviniai, BP stadijos. Tam, kad būtų realizuota BA, kad baudžiamoji byla taptų teisminio nagrinėjimo dalyku, reikalingas nelengvas įvairių įstaigų ir pareigūnų darbas, atliekamas griežtai nustatytomis formomis, kurias reguliuoja BP. BP – tai įstatymais nustatyta kvotos, parengtinio tardymo, prokuratūros ir teismo veikla. Šioje veikloje veikia ir kiti proceso dalyviai (kad BP veikia tik valstybė ir jos pareigūnai – tai sovietų koncepcija): kaltinamasis, ginamasis, jų gynėjai ir t. t. . Tiek pareigūnai, tiek BP dalyviai veikia griežtai nustatyta proceso tvarka, nustatyta baudžiamajame įstatyme. Kitų autorių pateiktos BP sąvokos: Prof. Karrev: BP – tai įstatymų numatyta teismo, prokuratūros ir tyrimo organų veikla, tiriant ir nagrinėjant baudžiamąsias bylas. Prof. Strogovičius: BP – tai įstatymų nustatyta santykių tarp teismo, prokuratūros, tardymo organų ir piliečių tvarka. BP – tai įstatymų nustatyta sistema veiksmų, kuriuos atlieka tyrimo organai ir teismas, tiriant ir nagrinėjant bylas. Mūsų mokslininkų: BP – tai įstatymų nustatyta kvotos, parengtinio tardymo, prokuratūros ir teismo organų veikla, iškeliant, tiriant ir nagrinėjant baudžiamąsias bylas, bei vykdant nuosprendį. Taigi yra tokie požiūriai: 1) kad BP tai veikla (tai geriausias /plačiausias/ požiūris); 2) kad BP yra santykių tvarka (taip gali būti šiek tiek plačiau ar per plačiai); 3) kad BP yra sistema veiksmų (siauresnio pobūdžio). Kai kurie autoriai apibrėžia ta veiklą TIK “tiriant ir nagrinėjant”. Tai visų veiksmų, sudarančių veiklą sutrumpinimas, kad per daug ne vardinti. Strogovičius sako, kad tai santykių tvarka ne tik tarp organų, bet ir tarp piliečių. Ne visai tiksliai panaudota “piliečio” sąvoka, kadangi iškėlus bylą pilietis gauna tam tikrą statusą. BP vyksta sprendžiant procesinius klausimus: iškeliant bylą, atliekant tyrimą, perduodant bylą teismui, priimant nuosprendį ir jį vykdant. Taigi, BP – įstatymais nustatyta kvotos, parengtinio tardymo, prokuratūros pareigūnų ir teismo bei kitų proceso dalyvių veikla iškeliant, tiriant bylą, priimant sprendimus ir vykdant teismo nuosprendį. BP uždaviniai yra numatyti įstatyme (BPK 2 str. ). Išskiriami pagrindiniai ir fakultatyviniai uždaviniai. Pagrindiniai uždaviniai: 1. Greitai ir pilnutiniai išaiškinti N (turi būti išsiaiškinti visi nusikalstami veiksmai ir N epizodai, tas laikotarpis, kai aiškinamasi, turi būti kuo trumpesnis) “Greitai” – įstatymas numato terminus. “Pilnutinai” – nereikia painioti su 71 str. P – visos aplinkybės; 2. Įkaltinti kaltininkus (t. y. išsiaiškinti ir patraukti baudžiamojon atsakomybėn visus N padariusius asmenis. Jei kaltas, turi būti kuo greičiau priimtas nuosprendis); 3. Tinkamai pritaikyti įstatymą (kad kiekvienas N padaręs asmuo būtų teisingai nubaudžiamas ir nė vienas nekaltas asmuo nebūtų patraukiamas baudžiamojon atsakomybėn ir nuteisiamas). Pirmasis uždavinys nėra grynai procesinis. Tačiau jis būtinas, kad atsirastų galimybė realizuoti kitus procesinius uždavinius. Antrasis uždavinys reikalauja atlikti sudėtingą procesinę procedūrą, kurios dėka galima apkaltinti asmenį. Trečiasis reikalauja teisingai pritaikyti įstatymą: kaltas – teisingai nubaustas, nekaltas – netraukiamas BA ir neteisiamas. Fakultatyviniai uždaviniai: 1. BP turi padėti stiprinti teisėtumą ir teisėtvarką; 2. Užkirsti kelią N; 3. Saugoti piliečių teises ir laisves, visuomenės ir valstybės interesus; 4. Auklėti piliečius, kad laikytųsi įstatymų ir gerbtų bendrojo gyvenimo taisykles. Fakultatyviniai uždaviniai sprendžia bendrosios prevencijos klausimus. Su bendrąja prevencija siejasi fakultatyviniai uždaviniai (tuo siejasi su BT). Šie uždaviniai gali būti įgyvendinti tik kai tinkamai realizuojami pagrindiniai uždaviniai. BP sąvoka susijusi su teisingumo sąvoka, su teisingumo vykdymu (jį vykdo tik teismai). Teisingumas – tai teismo veikla nagrinėjant ir sprendžiant civilines ir baudžiamąsias bylas, tuo ginant nuo bet kokių kėsinimųsi valstybę ir teisėtvarką, piliečių ir kitų asmenų teises ir teisėtus interesus. BP padeda pasiekti teisingumo tikslus, įvykdyti teisingumą. Tai yra teisingumo įgyvendinimo metodas. Ar visas BP yra teisingumo vykdymas? Daugelį funkcijų atlieka ikiteisminiai organai, todėl laikoma, kad jie teisingumą įgyvendina netiesiogiai. Taigi teisingumo sąvoka vienu požiūriu yra platesnė už BP sąvoką, o kitu siauresnė: 1) teisingumo sąvoka platesnė už BP sąvoką, nes BP apima tik baudžiamųjų bylų nagrinėjimą teisme; 2) teisingumo sąvoka yra siauresnė už BP sąvoką, nes į BP įeina ne tik teismo, bet ir kvotos, parengtinio tardymo bei prokuratūros organų veikla tiriant baudžiamąsias bylas. BP stadijos. BP veikla tiriant ir nagrinėjant bylas turi vykti laikantis t. t. logikos ir tvarkos, kuri įtvirtinta įstatyme. Teorijoje kalbama apie stadijas. BP stadija – tai tokia BP dalis, kurioje, sutinkamai su bendrais viso proceso uždaviniais, specifinėmis procesinėmis sąlygomis sprendžiami tik jai būdingi uždaviniai ir kuri užbaigiama tai stadijai būdingu sprendimu, kuris įforminamas specialiu aktu. . Nuoseklumas BP pasireiškia tuo, kad baudžiamoji byla gali patekti į tam tikrą stadiją tik perėjusi prieš tai esančią stadiją. Išskiriamos 6 įprastinės stadijos: 1. Baudžiamosios bylos iškėlimo (kuri baigiasi sprendimu, iškelti bylą arba neiškelti bylos) Iki baudžiamosios bylos iškėlimo vyksta informacijos rinkimas. Iki pirmos stadijos yra patikrinimo laikotarpis. Ginčijamasi, ar tas informacijos rinkimas yra jau procesas. Tai traktuojama įvairiai. Argumentai, kodėl patikrinimas yra procesas: 1. Formuoja įrodiminę bazę tolesnio tyrimo veiksmams, 2. BPK parašyta, kokius veiksmus galima atlikti iki bylos iškėlimo. Teisingiau, jei ši bylos iškėlimo stadija apima patikrinimo veiksmus. Projekte: pirmos stadijos nėra; tyrėjas turės surinkti duomenis, kuriuos pateiks prokurorui, kuris spręs,ar pradėt persekiojimą, ar nutraukti. Tik po pirmos stadijos seka antra. Priimamas nutarimas iškelti baudžiamąją bylą. 2. Parengtinio tyrimo (pateikiama kaltinamoji išvada) Pasibaigia kaltinamosios išvados surašymu ir patvirtinimu persiųsti bylą teismui. ; 3. Atidavimo teismui (Sprendžiama ar yra pagrindas atiduoti teismui) Prasideda bylos priėmimo teisme aktu, baigiasi nutartimi, kuria kaltinamasis atiduodamas teismui. ; 4. Teisminio nagrinėjimo (užbaigiamas nuosprendžio priėmimu) Prasideda teismo sudėties paskelbimu ir pasibaigia nuosprendžio priėmimu. ; 5. Apeliacinio proceso stadija (proceso dalyviai turi teisę apskųsti nuosprendį) Jei nuosprendis skundžiamas, procesas perauga į apeliacinį procesą. ; 6. Nuosprendžio vykdymo. Pereina į nuosprendžio vykdymo stadiją. Surašomi raštai, siunčiama vykdymui. . Išimtinės stadijos: 1. Kasacinio proceso (įsiteisėjusį nuosprendį galima apskųsti kasacine tvarka); 2. Bylos atnaujinimo dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių (retas atvejis) AT senatas: dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių galima atnaujinti bylą pagal tam tikrus teikimus praėjus tam tikram laikui. Taip pat yra sumarinis procesas, kuris susideda iš: 1) Kvotos; 2) atidavimo teismui. 2. BP teisė. BPT – teisės normų visuma, kurios reguliuoja kvotos, parengtinio tardymo, prokuratūros įstaigų ir pareigūnų ir teismo veiklą iškeliant, tiriant, nagrinėjant baudžiamąsias bylas ir vykdant nuosprendį. BP – tai valstybės organų veikla, o BPT – visuma normų, reguliuojančių tą veiklą. BPT atlieka teisinio reguliavimo funkciją. Ji įstato praktinę veiklą į griežtus teisinius rėmus, užtikrinančius BP uždavinių įgyvendinimo priemones. Kiek įmanoma, reguliuoja prieštaringus interesus, prievartos taikymą, asmenų, kuriems ta prievarta taikoma, teisių gynybą. Prievartos priemonės turi būti pagrįstos ir teisėtos. BPT įtvirtina BP uždavinius, nustato tokius kvotos, parengtinio tardymo, prokuratūros organų ir teismo veiklos metodus, kuriais šie organai gali pilnutinai išspręsti BP uždavinius. BPT sąvoka glaudžiai susijusi su procesinių santykių, procesinės formos, procesinių garantijų ir procesinių funkcijų sąvokomis. Procesiniai santykiai – tai BP įstatymo reguliuojami valstybinių organų ir asmenų, dalyvaujančių baudžiamojoje byloje, teisiniai santykiai. Procesiniai santykiai atsiranda ir plėtojasi procesinės veiklos pagrindu. BPT reglamentuoja procese dalyvaujančių asmenų procesinius santykius, kurie iškyla tarp V institucijų ir piliečių asmenų, kurie dalyvauja BP, taip pat įvairaus lygio pareigūnų, atliekančių įvairias funkcijas. Visi procesinio santykio subjektai turi apibrėžtas teises ir pareigas, kurios įeina į BP dalyką. Specifinis procesinių santykių tarp FA reglamentavimas. Teisiniai santykiai tarp jų įmanomi tik leidus ar reikalavus atitinkamam pareigūnui (kai sueina kaltininkas ir nukentėjusysis, turi būti pareigūnas, kuris neleistų jiems susiginčyti). Procesiniams santykiams būdinga tai, kad jie atsiranda tik kartu su baudžiamaisiais teisiniais santykiais, kai priimamas sprendimas iškelti baudžiamąją bylą; vienas procesinių santykių subjektas visada yra pareigūnas, kuris turi teisę iškelti, tirti ir nagrinėti baudžiamąją bylą; asmenų galinčių tapti procesinių santykių subjektais sąrašą, jų teises ir pareigas tiksliai nustato įstatymas. Procesinė forma – įstatymų nustatytos taisyklės, kurios įpareigoja proceso dalyvius ir vykdančius subjektus atlikti t. t. veiksmus, priimti t. t. sprendimus, ir visa tai atlikti laikantis nustatytos tvarkos. Laikantis procesinės formos yra atliekami atskiri tardymo ar teismo veiksmai, realizuojamas BP apskritai. Procesinė forma užtikrina efektyvius įrodymų rinkimo būdus bei N padariusių asmenų įkaltinimo metodus ir tuo pačiu neleidžia patraukti atsakomybėn nekaltų asmenų. Procesinės garantijos – tai BĮ nustatytos priemonės, kurios užtikrina teisingumo uždavinių išsprendimą ir proceso dalyvių teisių apsaugą (gali būti taikoma prievarta, bet ura jos ribos). Įstatymas suteikia visiems procese dalyvaujantiems asmenims tam tikras teises , kad jas realizuodami, jie galėtų ginti savo teisėtus interesus. Kvotėjas, tardytojas, prokuroras ir teismas turi užtikrinti dalyvaujančių byloje asmenų galimybę pasinaudoti savo teisėmis. Turi būti apsaugoti ne tik kaltinamojo ir nukentėjusiojo interesai, bet ir kitų byloje dalyvaujančių asmenų interesai. Procesinių garantijų sistema užtikrina demokratiškumą ir humanizmą. Procesinės funkcijos – tai veiklos kryptys, susijusios su t. t. proceso dalyvių atliekamu vaidmeniu. Ir byloje dalyvaujantys pareigūnai, ir asmenys siekia tam tikrų tikslų, kurie realizuojami, panaudojant atitinkamas procesines priemones. Yra 4 funkcijos: 1. Parengtinis tyrimas; 2. Kaltinimo; 3. Gynybos; 4. Bylos sprendimo. Teisminis nagrinėjimas vyksta rungtyniavimo principu. Parengtinis tyrimas – vykdo kvotos ir parengtinio tardymo organai. Iškelia bylą, renka įrodymus, pateikia kaltinimą, perduoda baudžiamąją bylą į teismą ar priima kitokį procesinį sprendimą: nutraukia bylą, sustabdo tyrimą, perduoda bylą į teismą medicininio poveikio priemonėms taikyti. Šios funkcijos vykdytojai sprendžia tolesnio bylos likimo klausimą. Jie iškelia baudžiamąją bylą, renka įrodymus, sudaro sąlygas teisingai išnagrinėti bylą teisme. Kaltinimo funkcija – tai veikla, kuria palaikomas kaltinimas teisme. Kaltinimo tikslas – užtikrinti, kad teisme būtų įkaltinti N padarę asmenys ir jiems būtų paskirta teisinga bausmė. Šią funkciją iš esmės vykdo prokuroras, palaikydamas valstybinį kaltinimą teisme. Prokuroras šiame procese pirmiausia yra teisėtumo priežiūros organo atstovas. (šiuo metu kaltinimą vykdo ir tardytojas – tai ginčytina). Gynybos funkcija – tai veikla kaltinimui paneigti, kaltinamąjį teisinančiomis ar švelninančiomis aplinkybėmis išaiškinti. Šią funkciją vykdo advokatai, kurių pagrindinis tikslas yra išryškinti kaltinamąjį išteisinančius ar atsakomybę švelninančius įrodymus, taip pat įrodymus kaltinimui paneigti ir teikti pagalbą kaltinamajam arba teisiamajam kai kurie priskiria prie šios funkcijos vykdytojų patį kaltinamąjį arba visuomeninį gynėją ar kaltinamojo atstovą. Bylos sprendimo funkcija – ją vykdo tik teismas. Tai vienintelis organas, turintis teisę pripažinti asmenį kaltu N padarymu ir paskirti jam bausmę. Teismas priima apkaltinamąjį nuosprendį ar išteisinamąjį nuosprendį. Taigi šią funkciją vykdo tik teismas (vienas teisėjas ar teisėjų kolegija). 3. BP santykis su kitomis teisės šakomis. BPT ir BT. BPT siejasi su BT. Tai neatskiriami dalykai. Abi skirtos saugoti visuomenę nuo N, persekioti nusikaltusius asmenis ir t. t. Tačiau tai daro skirtingais metodais (BP teisėje teisinio reguliavimo metodo esmė – tai ypatinga procesinė procedūra, baudžiamojoje teisėje – tai prevencinė, baudžiamoji, auklėjamoji priemonė). Juridinis faktas, sukuriantis BT santykį – N padarymas, o BPT santykį – N požymių nustatymas. BT nustato baudžiamosios atsakomybės pagrindus, N sudėtis, bausmės sąvoką ir pan. BPT – N išaiškinimo, asmenų patraukimo baudžiamojon atsakomybėn tvarką ir pan. BT normos yra realizuojamos per BPT normas. BPT be BT neturi prasmės. Jei nebūtų BA, nebūtų ir BP. BPT naudojasi pagrindinėm BT sąvokom. BT be BPTT irgi negalima. Būtent BPT padeda realizuoti BT. BP ir BVT. BPT glaudžiai siejasi su bausmių vykdymo teise. BV – viena iš BP stadijų. BVT atlieka visą organizacinį darbą. Teisinius santykius, atsirandančius vykdant nuosprendį, reguliuoja BVT. BPT reguliuoja nuosprendžio nukreipimą vykdyti, esant laisvės atėmimo bausmei asmenų laikymo sąlygų pakeitimą ir kt. BPT ir CPT. BPT siejasi ir su CPT. Jungia bendras metodas. Abiejų šakų normos reguliuoja teisingumo įgyvendinimo procesinę tvarką. Baudžiamąsias ir civilines bylas nagrinėja tie patys teismai. Abiejose šakose įtvirtinti tie patys konstituciniai teismų veiklos principai. Yra bendrų institutų (kasacija). Šiek tiek panašios teisės normos, reguliuojančios įrodymų patikrinimą ir įvertinimą. Bet tarp jų yra ir skirtumų. Skiriasi (1) dalykas (BPT dalykas – asmenų baudžiamosios atsakomybės klausimas, CPT dalykas – turtiniai ginčai), (2) BP yra aktyvūs pareigūnai, o CP – didelę iniciatyvą turi asmenys, (3) skiriasi prievartos taikymo mastai, (4) skiriasi įrodymų rinkimas (CP tuo rūpinasi ieškovas ir atsakovas). 4. BP mokslas BP mokslas yra teisės mokslo šaka. Jis nieko nereguliuoja ir nevykdo. Tai teisės mokslo šaka, kuri savo metodu nagrinėja tiriamą dalyką. Dalyką sudaro: 1. BP normos /jų pagrindimas, tobulinimas; tiriant, pateikiamos rekomendacijos/; 2. Praktinė BP subjektų veikla /ar teisėtai, ar efektyviai dirba kvotos, parengtinio tardymo, prokuratūros, teismų organai/; 3. Istorija /galima pastebėti trūkumus ir klaidas, iš jų mokytis/; 4. Užsienio šalių patirtis /svarbi tuo, kad galima perimti teigiamus dalykus/. BPM turi daug sąsajų su kitomis mokslo šakomis. Giminingų mokslų duomenys vienaip ar kitaip naudojami, sprendžiant BP uždavinius. BPM remiasi bendrom filosofinėm kategorijom, taip pat bendrąja teisės teorija /subordinacijos santykiuose/. Su kt. teisės mokslo šakomis BPM yra koordinacijos lygyje (bendradarbiauja). BPM siejasi su kriminalistika, kuri nagrinėja N tyrimo techniką, metodiką. Kriminalistika – mokslas apie N atskleidimo ir ištyrimo būdus. Daugelis kriminalistikos rekomendacijų paruošiamos, plėtojant ir detalizuojant BPT reglamentuojamus tardymo veiksmus; kriminalistikos mokslo rekomendacijos taikomos, laikantis BPT normų. Siekiama vieno tikslo – kovoti su N. tačiau tai savarankiški mokslai. BP mokslo dalykas – teisės normos. Kriminalistikos paruoštos taisyklės yra tik rekomendacinio pobūdžio. Taip pat su teismo medicina, teismo psichiatrija, teismo psichologija. Teismo medicina naudojama BP, skiriant ir darant ekspertizę, kuri reikalinga kaltininko veiksmams teisingai kvalifikuoti, kaltinamojo amžiui nustatyti. Teismo psichiatrija tiria psichinius sutrikimus, jos pagalba nustatomas kaltinamojo pakaltinamumas/nepakaltinamumas. Teismo psichologija reikalinga, kad galima būtų tinkamai surinkti ir įvertinti įrodymus. Glaudus ryšys su kriminologija, kuri nagrinėja N priežastis ir motyvus. BP įstatymas reikalauja išaiškinti konkrečioje byloje priežastis ir sąlygas, padėjusias padaruti N, ištirti kaltinamojo asmenybę. Kita vertus, kriminologijos mokslas panaudoja BP duomenis N prevencijos priemonėms ruošti. BP siejasi su teismo statistika, kuri tiria ir apibendrina duomenis apie nusikalstamumo būklę, struktūrą, dinamiką. BP moksle šiais duomenimis dažnai vadovaujamasi, darant vienokias ar kitokias išvadas. 5. BPT raida Lietuvoje. Jau viduramžių LDK valstybės neatsiliko nuo kitų teisinio reglamentavimo sistemų, kai kurie dalykai versdavo stebėtis. Viduramžių LDK šalia kitų viduramžiškų proceso savybių (ordalijų, inkvizicijų) buvo numatyta ir sistema, kur BP klausimai buvo sprendžiami teisme. Iš pradžių pačios šalys rūpinosi įrodymų surinkimu. Vėliau atsirado pilies teismo Vaznys, kuris padėdavo surinkti įrodymus, apžiūrėti N vietą ir t. t. (tai tardymo užuomazga). BP kaip teisės šakos nebuvo. II-jame Statute yra formuluočių, primenančių nekaltumo prezumpcijos nuostatą. Lietuvai tapus carinės Rusijos dalimi, ji perėmė Rusijos teisę, teismų sistemą. Teismai Rusijoje įėjo į vykdomosios valdžios sistemą. Vėliau buvo įvykdyta teismų reforma, atskirtas tardymas nuo policijos (1860). 1864 m. išleistas Rusijos BP įstatymas. Po nepriklausomybės paskelbimo Lietuvoje galiojo baudžiamasis statutas su pataisymais. 1933 buvo išleistas baudžiamojo statuto komentaras. Šalia jo buvo priimta VRM instrukcija kvotoms vesti, kuri detaliai reglamentavo policijos funkcijas, padėdavo jai įgyvendinti sprendimus. 1940m. buvo pakeistos galiojusio BP įstatymo nuostatos (nes atėjo sovietų valdžia). Buvo panaikinti straipsniai, kurie numatė išimtinę dvasininkų padėtį, panaikinta priesaika (kuri buvo kaip įrodymo būdas), ir kt. Nuo 1940-12-01 nutarta taikyti Lietuvos teritorijoje RTFSR BPK. Lietuvą okupavus fašistams, atkurtas nepriklausomybės laiku galiojusių įstatymų galiojimas. O vėl atėjus sovietams – atkurtas RTFSR BPK galiojimas. 1958-12-25 priimti TSRS ir sąjunginių respublikų BP pagrindai. 1961-06-25 Aukščiausioji taryba patvirtino Lietuvos TSR BPK. Jis įsigaliojo 09-01. Šis kodeksas buvo kiekvienais metais keičiamas ir pildomas. 1990m. atkūrus nepriklausomybę, šis kodeksas tebegalioja, bet buvo sparčiai naikinami straipsniai, kurie neatitiko esamų naujų sąlygų, keičiamos nuostatos ir pan. Dabar parengtas naujas BK projektas, todėl turi būti parengtas ir naujas BPK. II tema. Baudžiamojo proceso įstatymas 1. Baudžiamojo proceso įstatymo esmė ir reikšmė Baudžiamųjų bylų tyrimo ir nagrinėjimo tvarką, proceso dalyvių teises ir pareigas reguliuoja BPT normos. BP įstatymo paskirtis yra reguliatyvinė, t. y. reguliuoja teisinius santykius, BP dalyvių elgesį. BP įstatymo normos yra bendro pobūdžio ir privalomos visiems, dalyvaujantiems procese. Dalyvių elgesys, sureguliuotas įstatymo, yra užtikrinamas procesinės prievartos priemonėmis. BP normų savybės: 1. Tai elgesio taisyklės, kurias nustato valstybė. Jos turi būti iš anksto valstybės nustatytos ir įstatymų leidėjo įtvirtintos tam tikrame norminiame akte. 2. Tai bendro pobūdžio elgesio taisyklės. Jose numatyta daugelis nuolat pasikartojančių veiksmų, tiriant ir nagrinėjant baudžiamąsias bylas. 3. Jos privalomos visiems asmenims ir organams, dalyvaujantiems baudžiamajame procese. 4. BPT normose numatytos elgesio taisyklės yra užtikrinamos pirmiausia valstybės prievarta (kardomosios priemonės paskyrimas). 5. BPT normos reguliuoja parengtinio tyrimo, prokuratūros ir tardymo organų veiklą tiriant ir nagrinėjant baudžiamąsias bylas. Nukreipia BP subjektų ir dalyvių veiklą tokia kryptimi, kad būtų efektyviai įgyvendinti BP uždaviniai. Prievartos priemonės: 1) priemonės, numatytos BP normose (procesinės prievartos priemonės). Tam tikras asmenų elgesys BP yra užtikrinamas kodekse numatytose normose. Pvz. : liudytojo atvesdinimas, įtariamojo sulaikymas, suėmimas. Procesinėms prievartos priemonėms būdinga tai, kad asmenų, kuriems jos taikomos, sąrašą, taikymo pagrindus bei sąlygas tiksliai reglamentuoja BPT. 2) Prievarta užtikrinama BT normomis. Numatytas mechanizmas, kad turi atsakyt už žinomai melagingus parodymus, žinomai neteisingos išvados davimą, už žinomai melagingą pranešimą apie N padarymą. 3) Administracinės teisės poveikio priemonės. Teismas gali paskirti baudą už neatvykimą į teismo posėdį, asmuo gali būti nubaustas bauda už teisėtų prokuroro reikalavimų nevykdymą. 4) Galima prievartą užtikrinti CT normomis. Bet šią grupę netikslu išskirti, nes tyrimo eigoje reikia ieškoti ieškovo turto (bet tai numatyta BPK (civilinis ieškinys). Išlyga; nukentėjusysis gali pareikšti ieškinį tiek nagrinėjant baudžiamąją bylą, tiek po jos (???). BP normos - tai valstybės nustatytos, bendrosios ir privalomos baudžiamosios procesinės veiklos subjektų ir dalyvių elgesio taisyklės, kurios užtikrinamos valstybės prievartos jėga ir kurių tikslas įgyvendinti BP uždavinius. Reikšmė: 1. Šios taisyklės atsiranda ne savavališkai, o yra parengiamos ir įstatymo leidėjo įtvirtinamos kaip teisės normos, remiantis ilgalaike baudžiamųjų bylų praktika bai panaudojant mokslo (ne vien BP) žinias. 2. BP normos užtikrina optimaliausias sąlygas procesui vykti. Tos taisyklės gyvenime yra patikrintos, jos nustato tvarką, kuri pasiekiama trumpiausiu keliu. 3. BP normos užtikrina proceso dalyvių teises, gina žmogaus teises baudžiamajame procese. Procesinė prievarta turi būti taikoma tiek, kiek ji leistina (t. y. BP įstatymas nustato tą dozavimą), kiek neišvengiama, kad būtų pasiekti BP uždaviniai. BP įstatymą suprantame plačiąja prasme, jog tai teisės normos, kurios įtvirtintos tiek įstatymuose, tiek kituose teisės aktuose. BP įstatymas - valstybinės valdžios išleistas didžiausios juridinės galios aktas, nustatantis baudžiamųjų bylų tyrimo bei nagrinėjimo tvarką bei BP dalyvių teises ir pareigas. 2. Galiojantys BP įstatymai /pagal Jasaitį – šaltiniai/ 1) Pagrindinis įstatymas, liečiantis BP teisinę reglamentavimą, yra Konstitucija, kuri įtvirtina pagrindinius principus, kuriais vadovaujantis saugomos svarbiausios žmogiškosios vertybės (asmens neliečiamybė), įtvirtinami pagrindiniai principai, kaip organizuojamas teisingumo vykdymas. 2) BPK (1961) - svarbu tai, kad nėra skirstymo į bendrąją ir specialiąją dalis. BPK struktūra: I skyrius – Bendrieji nuostatai. Čia yra normos, įtvirtinančios BP principus, proceso dalyvių teises ir pareigas ir pan. II skyrius – Baudžiamųjų bylų iškėlimas. Čia reglamentuojama bylų iškėlimo pagrindai ir tvarka. III skyrius – Kvota ir parengtinis tardymas. Svarbiausios normos, nustatančios tardymo veiksmų darymo tvarką. IV skyrius – Bylų procesas I instancijos teisme. Tai normos, nustatančios atidavimo teismui tvarką, bendrąsias teisminio nagrinėjimo sąlygas ir pan. V skyrius – Bylų procesas apeliacinės instancijos teisme. Reglamentuojama neįsiteisėjusių nuosprendžių apskundimo tvarka. VI skyrius – Nuosprendžio vykdymas. Reglamentuojama procesiniai nuosprendžio vykdymo klausimai. VII skyrius – Bylų procesas kasacinės instancijos teisme. Reglamentuojama įsiteisėjusių nuosprendžių apskundimas, kasacinis nagrinėjimas. VIII skyrius – Bylų sumarinis procesas. Reglamentuojama bylų sumarinio proceso bendrosios taisyklės, kvota, atidavimas teismui. IX-XI skyriai panaikinti. XII skyrius – Bylų procesas dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių. XIII skyrius – Bylų, išnagrinėtų taikant kodekso 266 straipsnio taisykles, atnaujinimo procesas. Taigi BPK susideda iš skyrių (10), kurie dalinami į skirsnius (41). Pastarieji dalinami į straipsnius (476 str. iš kurių dalis yra netekę galios). 3) Kiti įstatymai: "Teismų įstatymas" ‘94, "Prokuratūros įstatymas" ‘94, "Advokatūros įstatymas" ‘98, "Policijos įstatymas" ‘90, "Operatyvinės veiklos įstatymas" (įrodymų rinkimo tam tikros funkcijos), "Kardomojo įkalinimo įstatymas" (siejasi su bausmės vykdymu). 4) Tarptautinės sutartys. LT sudaro tarptautines sutartis, ir jei jos ratifikuotos, turi būti vykdomos. Konvencijos: 1. "Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija" (1950 m. , o ratifikuota 1995 m. ), 2. "Europos konvencija dėl savitarpio pagalbos baudžiamosiose bylose" (ratifikuota 1995 m. ), 3. "Europos konvencija dėl ekstradicijos" (ratifikuota 1995 m. ), 4. "Nuteistų asmenų perdavimo konvencija”. Yra dar sutartys dėl savitarpio pagalbos baudžiamosiose bylose. Tarpusavio teisinės pagalbos sutartys pasirašytos su : Latvija, Estija, Rusija, Gudija, Lenkija 1994 m. , Turkija 1996 m. , Suomija 1997 m. , JAV 1998m. , Kazachstanu 1999 m. 5. Teisminės valdžios priimami aktai. Jie nėra norminiai, tačiau labai paliečia baudžiamąją procesinę veiklą, jos reglamentaciją. Aukščiausiasis teismas (AT) formuoja teismų praktiką ir skelbia AT senato sprendimus. Į šiuose sprendimuose įstatymų išaiškinimus privalo atsižvelgti visi teismai ir kiti subjektai, kurie taiko tuos įstatymus dalyvaudami BP. Palaipsniui Lietuvoje teismų sprendimai įgyja tam tikrą norminę galią ir,padedant formuoti vieningą praktiką, lyg formuojasi precedentai. Pvz. , AT aprobacija nutarties kur nustatyta, kad BPK 3 str. ir 125 str. nereikalauja, kad būtų surastas asmuo (kaltinamasis), keliama pagal faktą. Jasaitis – teorijoje tai nėra savarankiški šaltiniai, bet praktikoje taip. Privalomi kasacinės instancijos nurodymai. 6. Konstitucinio teismo sprendimai ir nutarimai. K teismas neleidžia įstatymų. Bet jo sprendimai yra galutiniai ir neskundžiami. LRK 107 str. : jei įstatymas ar straipsnis buvo K teismo pripažintas prieštaraujančiu LRK, jis negali būti taikomas nuo tos dienos, kai tas sprendimas buvo paskelbtas VŽ. Konstitucinis teismas vykdo negatyvią teisėkūrą. 1999 m. vasario 5 d. nustatė, kad 255 str. 4 ir 5 dalis, 256 str. 4 dalis, 260 str. 4 dalis, 280 str. 1,2,6 dalys prieštarauja LRK 109 str. 1 daliai, 118 str. 1, 2 daliai, 31 str. 2 daliai. 7. BP tvarką taip pat nustato įvairūs poįstatyminiai aktai, kurie taip pat privalomi proceso dalyviams. Didžiausią galią turi LRV nutarimai, reglamentuojantys t. t. procesinę tvarką. Pvz. , '92 m. dėl kūno sužalojimo nustatymo taisyklių. Atskirų žinybų normatyvai, turintys procesinę reikšmę. Daugumą tokių žinybinių aktų išleidžia tos institucijos, kurios atlieka procesines funkcijas. Tai Generalinio prokuroro, VRM, teisingumo ministro įsakymai. Yra tarpžinybinai sprendimai, pvz. , sveikatos apsaugos, VRM ministrai ir generalinis prokuroras priėmė įsakymą dėl informacijos apie sužalotus asmenis pateikimo tvarkos (96). Teisingumo ministro įsakymu '98 m. patvirtinti ekspertizių darymo ekspertizių instituto nuostatai (yra nuoroda ir BPK 211 str. ). Didelę reikšmę stiprinant teisėtumą BP sferoje turi generalinio prokuroro įsakymai ir instrukcijos, kurių tikslas gerinti tardytojų ir prokurorų veiklą tiriant baudž. bylas. Jie leidžiami sutinkamai su BP įstatymais. Šiuo atveju naujos normos nesukuriamos, bet šių aktų tikslas užtikrinti, kad visuose tardymo prokuratūros organuose būtų teisingai suprantami ir vienodai taikomi BO įstatymai, padidintas kovos su nusikalstamumu efektyvumas. Pagal Jasaitį: BPT šaltiniai: 1) LRK (principai); 2) Teismų įstatymas (teismų struktūra); 3) Prokuratūros įstatymas (prokuratūros sistema ir struktūra); 4) Advokatūros įstatymas (nustatomi veiklos pradai, pati advokatūros sistema); 5) Tarptautinės sutartys ("Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija", "Europos konvencija dėl savitarpio pagalbos baudžiamosiose bylose", "Europos konvencija dėl ekstradicijos", "Nuteistų asmenų perdavimo konvencija”. Taip pat: “Vienos konvencija dėl pinigų plovimo”, “Nusikalstamu būdu įgyto turto paieškos, arešto ir perdavimo konvencija”). 6) BPK. Ratifikuotos tarpt. sutartys yra inkorporuojamos į BP įstatymą kiek neprieštarauja bendriems principams ir LT interesams. Iki 1996 m. 22 2 str. nebuvo (ekstradicija), 22 4 str. – ekstradicijos tvarka. 21, 21 1 str. – teisinės pagalbos prašymų vykdymas. Praktikoje į AT nutarimus atsižvelgiama. Bet teorija kitokia. Tas pats su gen. Prokuroro, VR ministro įsakymais. Praktikoje visi šie aktai yra vykdomi. Jų ypač pagausėjo po 99 01 01, kai AT tapo vienintele kasacine instancija. Kasacinės instancijos nurodymai privalomi. 3. BP normos BP normos nustato BP dalyvių elgesio taisykles. Yra dvi pagrindinės rūšys: 1) imperatyvinės normos - kategoriškai įsako elgtis tam tikru būdu. 2) dispozityvinės normos - leidžia procesinių santykių dalyviams pasirinkti elgesio variantą (pvz. , kaltinamasis turi teisę pasikviesti gynėją str. ). Yra kitas skirstymas: 1) Draudžiančios tam tikrą elgesį normos - BPK 10 str. : niekas negali būti suimamas kitaip, kaip tik teismo nutarimu ar prokuroro sankcija. 2) Normos,nurodančios tam tikrą veikimo būdą – BPK 168 str. : tardytojas privalo apklausti kaltinamąjį tuojau po to, kai jam pareiškiamas kaltinimas. 3) Normos, nustatančios tam tikrą veiksmą priklausomai nuo to, ar nustatytos vienokios ar kitokios bylos aplinkybės – BPK 161 str. : esant pakankamai įrodymų, duodančių pagrindą pareikšti kaltinimą nusikaltimo padarymu, tardytojas priima motyvuotą nutarimą patraukti asmenį kaltinamuoju. 4) Normos, nustatančios tam tikrą elgesį priklausomai nuo to, ar yra kito procesinio santykio dalyvio sutikimas – BPK 183 str. : suvestieji akistaton asmenys gali tardytojo leidimu duoti klausimų vienas antram. 5) Normos, suteikiančios galimybę proceso dalyviui savo valia pasielgti vienaip ar kitaip – BPK 57 str. : kaltinamasis turi teisę atsisakyti nuo gynėjo. Pagal struktūrą BP normos turi klasikinę struktūrą: hipotezė (nurodymas sąlygų, kurioms esant, veikia teisės norma), dispozicija (pačios elgesio taisyklės formulavimas) ir sankcija paskemės, kurios atsiranda, kai norma nevykdoma). Visų trijų dalių buvimą retai rasime BPK. Procesinės normos nenurodo sankcijos, bet jos pasireiškia kitose normose, užtikrinamos bendrąja procesine prievarta. BPK 643 str. yra universalios taisyklės visiems atvejams. BPT normos sankcijos yra įtvirtintos arba to pat įstatymo kituose straipsniuose ar kituose įstatymuose. Procesinė prievarta įgyvendinama ir tomis normomis, kurios nustato kardomųjų priemonių skyrimą, atvesdinimą. Pareigūnus, vykdančius BP, veikia procesinės taisyklės, kurios įtvirtintos specialiose normose. Jei nesilaikoma normų reikalavimų, tai tokių veiksmų rezultatai neturi įrodomosios reikšmės, proceso eiga grąžinama į pradinę stadiją, pareigūnams veikia drausminė atsakomybė. Kraštutiniais atvejais, kai pažeidžiamos BP normos, atsakomybė numatoma BK. 4. BP įstatymų galiojimas laiko, erdvės ir asmenų atžvilgiu. Laike. BPK 19 str. 1d. :" Baudžiamųjų bylų proceso tvarką nustato baudžiamojo proceso įstatymai, galiojantys atitinkamai kvotos, parengtinio tardymo darymo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu. " Galioja tas įstatymas, kuris oficialiai paskelbtas Valstybės žiniose. BPĮ atgal negalioja. Gali būti, kad to paties proceso metu taikomi skirtingi įstatymai. Svarbu: 1. Nuo kurio momento įsigalioja, 2. Tai kad taikomas tas įstatymas, kuris galioja proceso metu, 3. Atgal negalioja. Pažymėtina, kad BPĮ numatytas ilgesnis įsigaliojimo laikas. Įsigalioja nuo: paskelbimo VŽ; pačiame įstatyme nustatytą dieną; paskelbus LRS leidinyje. Erdvėje. BPK 19 str. 2 d. :"Nepriklausomai nuo nusikaltimo padarymo vietos, baudžiamųjų bylų procesas Lietuvos Respublikos teritorijoje visais atvejais vyksta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso įstatymus. " T. y. kai nusikaltėlis perduodamas Lietuvai, tai BP vyksta pagal LR BPK. Byla nagrinėjama pagal N padarymo vietą, ar pagal tą vietą, kur yra daugiausia liudytojų. Sąvoka "erdvėje" siejasi su "tardiningumo" sąvoka, t. y. byla turi būti nagrinėjama pagal padarymo vietą. Asmenims. (BPK 20 str. ) Teisingumas baudžiamosiose bylose vykdomas lygybės prieš įstatymą principu. Asmenims, kurie turi diplomatinę neliečiamybę, galioja diplomatinis imunitetas. Su tokiais asmenimis BP veiksmus galima atlikti tik jiems paprašius arba gavus atitinkamos šalies sutikimą. Sutikimas gaunamas per Užsienio reikalų ministeriją (URM). Diplomatinį imunitetą turintys asmenys negali būti sulaikomi arba suimami. III tema. Baudžiamojo proceso principai 1. BP principų sąvoka ir reikšmė Teisės principas- tai pagrindinė nuostata, vadovaujanti idėja, kuria turi būti vadovaujamasi. BP principai - tai įstatyme įtvirtinti vadovaujantys pradai, kurie apibrėžia procesinio reglamentavimo kryptis ir turinį. Tai pagrindinės elgesio taisyklės, kurios privalomos visiems be išimties. Bruožai: (1). Šie principai negali būti savavališkai išgalvojami neatsižvelgiant į realias sąlygas. Tie principai turi atspindėti visuomeninius santykius, visuomenės išsivystymą. Principus suformuluoja įstatymų leidėjas. Taigi, BP principai apima objektyvius ir subjektyvius elementus. O – atspindi visuomeninių santykių dėsningumus; S – įstatymų leidėjo sąmoningos kūrybos rezultatas. (2). Bendras pobūdis. Tai bendro pobūdžio taisyklė, kuri galioja viso BP eigoje ir visų dalyvaujančių atžvilgiu. 1. (3). Teisinis pobūdis. Principai būna įtvirtinti norminiuose aktuose. Konstituciniai principai vystomi kituose įstatymuose. Yra principų, kurie įtvirtinti įstatymuose. /LRK nėra principo numatyto BPK 18 str. , tačiau jis išplaukia iš konstitucijos/. Įstatyme principai gali būti įtvirtinti keliais būdais: a) Išdėstomi konkrečioje įstatymo normoje; b) Išdėstomi keliose normose, kurių kiekvienoje suformuluota atskira principo dalis; c) Vienoje normoje įtvirtinti keli principai. Reikšmė: 1. Per principus visuomenė suteikia BP jai priimtiną, pageidautiną kryptį. Stengiamasi suteikti demokratinį pobūdį. 2. BP turi humanistinį pobūdį, jie skirti žmonių apsaugai. 3. BP principai duoda kryptį BP įstatymų tobulinimui. Ten, kur klausimas nėra išspręstas įstatyme, principai užpildo esamas spragas. Nė vienas įstatymas negali numatyti visų elgesio variantų, taigi, sprendžiant sudėtingą klausimą, pasitelkiami bendrieji principai. O žmogus, kuris įsisavinęs tuos principus padarys mažiau klaidų, geriau išspręs problemą 1. 4. Principai reikalingi BP uždaviniams išspręsti. /stiprinamas teisėtumas ir teisėtvarka/. Bet koks nukrypimas nuo įstatymo normų, įtvirtinančių BP principus, yra neleistinas, nes tokiu būdu pažeidžiamas teisėtumas, teisingumo tikslai, liktų nerealizuoti BP uždaviniai. 2. BP principų sistema Principų yra labai daug, jie tarpusavyje susiję, vienas kitą sąlygoja, o jų visuma sudaro BP principų sistemą. Visi principai yra vienodai svarbūs, kiekvienas iš jų išreiškia esminę procesinio reglamentavimo dalį. Taigi, BP principų sistema nėra paprasta principų suma. Tai yra vieninga tarpusavyje glaudžiai susijusių ir vienas kitą sąlygojančių principų visuma. Pažeidus vieną BP principą neišvengiamai pažeidžiamas ir kitas. Visi principai yra vienodai svarbūs, kiekvienas iš jų išreiškia esminę procesinio reglamentavimo dalį. BP principų sistemoje galima išskirti kelias principų grupes: 1. Bendrieji teisiniai, būdingi visai teisės sistemai /teisėtumas/, ir grynai procesiniai /viešumas/; 2. Būdingi tik BP /teisė į gynybą/ ir bendri BP ir CP /lygybė prieš įstatymą ir teismą/; 3. Įgyvendinami viso BP metu /nacionalinė kalba/ ir tik t. t. stadijoje /teismų ir teisėjų nepriklausomumas/. I. Konstituciniai principai: • 20 str. : "Žmogaus laisvė neliečiama. Niekas negali būti savavališkai sulaikytas arba laikomas suimtas. Niekam neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas. Nusikaltimo vietoje sulaikytas asmuo per 48 valandas turi būti pristatytas į teismą, kur sulaikytajam dalyvaujant sprendžiamas sulaikymo pagrįstumas. Jeigu teismas nepriima nutarimo asmenį suimti, sulaikytasis tuojau pat paleidžiamas". • 22 str. : " Žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas. Asmens susirašinėjimas, pokalbiai telefonu, telegrafo pranešimai ir kitoks susižinojimas neliečiami. Informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą. Įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą. " • 23 str. : "Nuosavybė neliečiama. Nuosavybės teises saugo įstatymai. Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama. " • 24 str. : "Žmogaus būstas neliečiamas. Be gyventojo sutikimo įeiti į būstą neleidžiama kitaip, kaip tik teismo sprendimu arba įstatymo nustatyta tvarka tada, kai reikia garantuoti viešąją tvarką, sulaikyti nusikaltėlį, gelbėti žmogaus gyvybę, sveikatą ar turtą. " • 29 str. : "Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu. " • 30 str. : "Asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. " • 31 str. : "Asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir bešališkas teismas. Draudžiama versti duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius. Bausmė gali būti skiriama ar taikoma tik remiantis įstatymu. Niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą. Asmeniui, kuris įtariamas padaręs nusikaltimą, ir kaltinamajam nuo jų sulaikymo arba pirmosios apklausos momento garantuojama teisė į gynybą, taip pat ir teisė turėti advokatą. " • 109 str. : "Teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai. Teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi. Teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo. Teismas priima sprendimus Lietuvos Respublikos vardu. " • Teisėjų nepriklausomumo principas. • Teismo proceso viešumo principas. • Teisėtumo principas. Etc. II. Specialieji BP principai. • Kaltinamojo teisė į gynybą. • Visapusiško, pilnutinio ir objektyvaus bylos aplinkybių išnagrinėjimo principas. BPK 18 str. • Dalyvių lygiateisiškumo pagrindai. Etc. 3. Atskirų BP principų turinys Nekaltumo prezumpcija. Tai vienas iš svarbiausių principų, kuris siejasi ir su kitais BP principais. Prezumpcija reiškia prielaidą; preziumuoti – daryti prielaidą, kuri pagrįsta ilgalaikių faktų pasikartojimu, ryšio tarp prielaidų ir faktų egzistavimu (?). Nekaltumo prezumpcijos principo esmė yra ta, kad kiekvienas žmogus /tiek pilietis, tiek užsienietis ar asmuo be pilietybės/ laikomas nekaltu, kol neįrodyta priešingai. Pirmą kartą nekaltumo prezumpcijos principas buvo įtvirtintas 1789 m. Prancūzijos “Žmogaus ir piliečių teisių deklaracijoje” /kaip kovos su viduramžišku inkviziciniu procesu rezultatas/. Tačiau kai kurių istorikų nuomone, jis buvo žinomas ir įtvirtintas dar seniau /Lietuvos statute/. Pokario metais nekaltumo prezumpcijos principas buvo suformuluotas “Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje”, vėliau ir “Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje”. LR pirmą kartą šis principas buvo įtvirtintas “Teismų įstatyme”. Vėliau jis buvo įtvirtintas ir LRK 31 str. “Asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu”. Toks pat principas yra suformuluotas ir BPK 11 str. “Niekas negali būti pripažintas kaltu nusikaltimo padarymu, taip pat negali būti nubaustas kriminaline bausme kitaip, kaip teismo nuosprendžiu ir sutinkamai su įstatymu”. Nekaltumo prezumpcija yra paneigiama prezumpcija. Jos paneigimo tvarką nustato BP įstatymas. Ši tvarka yra pakankamai sudėtinga ir ilga, tačiau tik tokiu būdu galima apsaugoti žmogų nuo nepagrįsto nubaudimo Taigi, paneigti prezumpciją galima perėjus visas BP stadijas, atlikus visas BP įstatyme numatytas procedūras, užtikrinus kaltinamojo teisę į gynybą. Tik po viso to teismas gali priimti apkaltinamąjį nuosprendį, kuris po tam tikro laiko įsiteisėja. Nuosprendis yra priimamas V vardu. Tai reiškia, kad niekas kitas daugiau negali paneigti nekaltumo prezumpciją. Asmenį laikyti kaltu gali daug kas: ir nukentėjusysis, ir policininkas, ir tardytojas, ir prokuroras, kuris pateikia kaltinamąją išvadą ir palaiko kaltinimą, tačiau tik teismas iš tikrųjų gali paneigti nekaltumo prezumpciją /V vardu/. Iš čia išvedamos šios 3 taisyklės: 1. Įrodinėjimo pareigos paskirstymas. Kaltininkas neturi įrodinėti savo nekaltumą. Kaltę turi įrodyti kaltintojas /V vardu – prokuroras; tam tikrais atvejais – pilietis/. 2. Neįrodytas kaltumas prilygsta įrodytam nekaltumui. T. y. , jei asmens kaltumas neįrodytas pagal įstatymus, asmuo laikomas nekaltu. 3. Visos abejonės, kurių negalima pašalinti, turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai. Neretai būna, kad yra aplinkybių, kurių negalima įrodyti. Tuomet nekaltumo prezumpcijos principas reikalauja, kad jos būtų atmetamos. LR BPK nėra tiesiogiai deklaruojama nekaltumo prezumpcija. 11, 3, 19, 76 str. – juose yra nekaltumo prezumpcijos užuomazgos. Kalbant apie įrodinėjimo naštą, įrodymus turi rinkti tardytojas, kvotėjas ar prokuroras (18 str. 2d. ). NP dažniausiai pažeidžiama bendraujant pareigūnams su spauda, ar pati spauda pažeidžia. Praktikoje šis principas pažeidžiamas pareigūnams bendraujant su spauda. Rungimosi principas. Su šiuo principu siejasi pats BP pobūdis, procesinė sistema. Istoriškai formavosi inkvizicinis /kai procesui vadovauja grynai V; dalyviai neturi jokių garantuotų teisių/ ir rungtyninis /kai prieš nepriklausomą teismą rungiasi šalys/ procesai. Šiuo metu nėra grynų šių procesų formų (jie šiek tiek modifikavosi). Pati rungimosi sąvoka turi sportinį atspalvį: turi būti 2 besivaržančios šalys ir arbitras. Būtina proceso rungtyniškumo sąlyga – procesinių funkcijų atskyrimas: 1. Kaltinimas; 2. Gynyba; 3. Bylos išsprendimas. Po nepriklausomybės atkūrimo rungimosi principas buvo įtvirtintas “Teismų įstatymo” 57 str. : “Teismo proceso rungimasis ir viešumas” (šiuo metu - BPK 256 str. 2d. “Bylos nagrinėjamos laikantis rungimosi principo”). Tarybiniais laikais šis principas iš viso buvo nepripažįstamas /tik deklaruojamas/, procesinės funkcijos nebuvo atskirtos. Pilna apimtimi rungimasis vyksta tik teisme. Tačiau atskirų rungimosi elementų galima aptikti ir ikiteisminėse stadijose /tik sulaikius ir apklausus asmenį, paskiriamas gynėjas; išsiplečia ir teismo funkcijos (suimti gali tik teismas)/. Vystymosi eigoje rungimosi elementų daugėja /?daugėja galimybių apskųsti teismui; pasipriešinti vienpusiškai V jėgai?/. Tuo pasireiškia inkvizicinio proceso keitimasis, rungimosi principo į jį diegimas. Teisminiame nagrinėjime kaltintojai ir gynėjai turi vienodas teises: 1. Teikti įrodymus; 2. Dalyvauti tiriant visus įrodymus; 3. Pareikšti prašymus; 4. Ginčyti kitos šalies pateikiamus argumentus; 5. Pareikšti savo nuomonę visais klausimais, susijusiais su byla. Taigi, prokuroras teisminiame nagrinėjime negali turėti didesnių teisių nei gynėjai. Rungimosi principo reikšmė ta, kad rungtyninė sistema remiasi kiekvienai šaliai palankiausiais įrodymais, tikintis, kad šalių suinteresuotumas neleis praslysti jokiems svarbiems faktams. Pažymėtina, kad teismas šiuo atveju nėra aktyvus tyrėjas. Šis principas geriausiai užtikrina žmogaus teises, kuris priverstas rungtis su V galia. Ne vien tik gynimas priešingų pusių, bet jei ir prieštarauja kaltinamųjų ir teisiamųjų interesams – negali būti tas pats gynėjas. Viešumas – parengtinio tyrimo metu neegzistuoja. Kompleksiškai žiūrint, dominuoja tie principai, kurie galioja viso proceso metu. Rungimosi principas – tik teisminio proceso metu. Nėra taip, kad kvotos metu įrodymų negali pateikti gynėjas ar pan. bet gynėjui neuždrausta prašyt, kad tardytojas patikrintų vieną ar kitą faktą. Teisiamojo gynėjas negali atstovauti nukentėjusiojo interesų. – tai rungimasis. Ši principas problematiškas, nes tik vienoje stadijoje. Lygybės prieš įstatymą ir teismą principas. Tai kertinis bet kurios teisinės V BP elementas. Šis principas yra įtvirtintas LRK 29 str. : “Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu”. Piliečių lygybės prieš įstatymą principas yra įtvirtintas ir BPK 12 str. : “Teisingumas baudžiamosiose bylose vykdomas piliečių lygybės prieš įstatymą ir teismą pagrindu, nepriklausomai nuo kilmės, socialinės ir turtinės padėties, rasinio ir nacionalinio priklausomumo, lyties, išsilavinimo, kalbos, santykio su religija, užsiėmimo rūšies ir pobūdžio gyvenamosios vietos ir kitų aplinkybių”. Šio principo esmė yra ta, kad vykdant teisingumą, nė vienam piliečiui negali būti suteikta kokių nors ypatingų teisių bei lengvatų. Lygybė prieš įstatymą ir teismą pabrėžiama ir tuo, kad įstatymo nustatyta proceso tvarka yra vienoda ir privaloma visose baudžiamosiose bylose visiems teismams, prokuratūros, tardymo ir kvotos organams bei advokatūrai, taip pat su šia tvarka susijusioms įmonėms, įstaigoms, organizacijoms ir piliečiams /BPK 1 str. 2 dalis/. Lygybės principas galioja visose be išimties BP stadijose ir liečia visus BP dalyvius /kaltinamąjį, nukentėjusįjį, liudytoją ir t. t. /. Tarybiniais laikais nebuvo pripažįstama asmens teisė /kaip lygiateisio/ priešintis V. V buvo teikiamas prioritetas. Teisėjų ir teismų nepriklausomumas. Šis principas įtvirtintas “Teismų įstatymo” 46 str. : “Teisėjas ir teismai vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi. Teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo”. Taip pat – BPK 14 str. : “Vykdydami teisingumą baudžiamosiose bylose, teisėjai yra nepriklausomi ir klauso tik įstatymo. Teisėjai sprendžia baudžiamąsias bylas remdamiesi įstatymu ir pagal savo sąžinę, tokiomis sąlygomis, kurios daro negalima teisėjus paveikti iš šalies. Bet koks kišimasis į teisėjo ar teismo veiklą vykdant teisingumą draudžiamas ir užtraukia įstatymo numatytą atsakomybę”. Niekas neturi teisės duoti nurodymus, patarimus teismui, kaip išspręsti bylą, kas turi būti nuteistas ar išteisintas, kaip kvalifikuoti N, kokią bausmę paskirti. Visapusiškai, pilnutinis ir objektyvus bylos aplinkybių ištyrimas. Šis principas įtvirtintas BPK 18 str. : “Teismas, prokuroras, tardytojas ir kvotėjas privalo imtis visų įstatymo numatytų priemonių, kad būtų visapusiškai, pilnutinai, objektyviai ir per kiek įmanoma trumpesnį laiką ištiriamos bylos aplinkybės, privalo išaiškinti tiek kaltinamąjį įkaltinančias, tiek ir jį teisinančias aplinkybes, taip pat jo atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. • Visapusiškumas renkant, tiriant ir įvertinant įrodymus reiškia, kad tyrimo organai, prokuroras ir teismas turi kruopščiai patikrinti visas versijas byloje, išaiškinti aplinkybes, kurios liudija tiek kaltinamojo naudai, tiek ir prieš jį. Dėl tyrimo vienpusiškumo laiku neatskleidžiami nusikaltimai, asmenys nepagrįstai patraukiami BA arba nepagrįstai nutraukiamos baudžiamosios bylos. • Pilnumas tiriant baudžiamąsias bylas – tai visų faktinių aplinkybių, galinčių turėti esminę reikšmę bylai teisingai išspręsti, išaiškinimas. Tokios aplinkybės yra numatytos BP 71 str. : 1. Nusikaltimo įvykis (nusikaltimo padarymo laikas, vieta, būdas ir kitos aplinkybės); 2. Kaltinamojo kaltumas nusikaltimo padarymu; 3. Aplinkybės, turinčios įtakos kaltinamojo atsakomybės laipsniui ir pobūdžiui; 4. Nusikaltimu padarytos ža1os pobūdis ir dydis. Kai nusikaltimą padaro nepilnametis be paminėtų aplinkybių yra svarbus ir kitų aplinkybių nustatymas (BPK 73 str. : nepilnamečių amžius; gyvenimo ir auklėjimo sąlygos; suaugusių kurstytojų ir kitokių bendrininkų buvimas). • Objektyvumas – tai pareigūnų, tiriančių ir nagrinėjančių bylą, bešališkumas renkant ir vertinant įrodymus. Kvotėjas, tardytojas, prokuroras ir teisėjai neturi turėti išankstinės vienašališkos nuomonės dėl bylos aplinkybių bei kaltinamojo asmenybės, negali remtis nepagrįsta intuicija, tikrinti tik tą versiją, kuri subjektyviai atrodo tikriausia ir t. t. Objektyvumą užtikrina galimybė pašalinti tyrimą atliekančius asmenis, prokurorą ir teisėjus, teisminės etikos taisyklių laikymasis /BPK 29-31 str. , 46 str. , 51 str. /. Atsiradimas sietas su tuo, kad baudžiamosios bylos buvo vilkinamos tiek tyrimo stadijoje, tiek teisminiame nagrinėjime. Fiksuoti konkretūs terminai. IV tema. Teismas, prokuroras, tardytojai, kvotos organai. Mūsų BPK išskirti tie subjektai, kurie veda procesą, yra atsakingi už jį, atsakingi už tam tikros stadijos rezultatus, uždavinių BP įgyvendinimą. Teismas, prokuroras, tardytojas, kvotos organai yra įpareigoti vykdyti BP uždavinius. Jie iškelia baudžiamąją bylą, nustato tolesnio tyrimo kryptį, imasi visų įstatymo numatytų priemonių, kad būtų visapusiškai, objektyviai ir pilnutinai ištirtos bylos aplinkybės ir negali įrodinėjimo pareigos perkelti kaltinamajam, sprendžia patraukimo BA asmens kaltės klausimą, išaiškina proceso dalyviams jų teises ir suteikia galimybę ją įgyvendinti ir t. t. Taip pat jie turi teisę skirti kardomąsias priemones ir kitokią procesinę prievartą. Savo veikla šie subjektai turi padėti stiprinti teisėtumą, užkirsti kelią nusikaltimams. Šių BP veiklos dalyvių tikslas ir uždaviniai B procese yra bendri. Bet kiekvienas valstybės organas, vykdydamas savo uždavinius, turi nevienodus įgaliojimus ir skirtingas procesines funkcijas. Kuconis, Rinkevičius “teisėsaugos institucijos”, 2000. BP svarbiausią vaidmenį atlieka specialūs V organai – teismas, prokuroras, tardytojas, kvotos organai. Visi jie yra įpareigoti vykdyti BP uždavinius. Šie subjektai: 1. Iškelia baudžiamąją bylą; 2. Nustato tolesnio tyrimo kryptį; 3. Imasi visų įstatymo numatytų priemonių, kad būtų visapusiškai, objektyviai ir pilnutinai ištirtos bylos aplinkybės; 4. Sprendžia patraukto BA asmens kaltės klausimą; 5. Išaiškina proceso dalyviams jų teises ir suteikia galimybę ją įgyvendinti ir t. t. Taip pat jie turi teisę skirti kardomąsias priemones ir kitokią procesinę prievartą. Savo veikla šie subjektai turi padėti stiprinti teisėtumą, užkirsti kelią nusikaltimams. Šių BP veiklos dalyvių tikslas ir uždaviniai BP yra bendri. Bet kiekvienas valstybės organas, vykdydamas savo uždavinius, turi nevienodus įgaliojimus ir skirtingas procesines funkcijas. 1. Teismas – teisingumo organas Iš vedančių B procesą subjektų svarbiausias vaidmuo tenka teismui. Teismas – vienintelis teisingumo organas (LRK 109 str. ). Teisingumo samprata gali būti išplečiama; tai priklauso nuo proceso modelio (inkvizicinis, rungtyninis/modifikuotas inkvizicinis, tardomasis/). Vienu atveju teismas yra aktyvus, kitu – pasyvus /jis tik turi išspręsti bylą/. Taigi teismas – vienintelis valstybės organas, vykdantis teisingumą. Niekas negali būti pripažįstamas kaltu N padarymu ir baudžiamas kriminaline bausme kitaip, kaip tik teismo nuosprendžiu. LR įstatymai užtikrina aktyvią teismų padėtį, įstatyme pabrėžtas vadovaujantis teismo vaidmuo. Tai užtikrinama tuo, kad teisėjai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi ir klauso tik įstatymo. Visus su byla susijusius klausimus teismas sprendžia savarankiškai. BPK 3 str. numato, kad teismas savo kompetencijos ribose privalo: 1. Iškelti baudžiamąją bylą kiekvienu atveju, kai iškyla aikštėn nusikaltimo požymiai; 2. Imtis visų įstatymo numatytų priemonių, kad būtų nustatytas nusikaltimo įvykis bei kaltieji nusikaltimo padarymu asmenys ir kad jie būtų nubausti. Nors tai privalo daryti ir kiti organai (tai bendras uždavinys, už kurį visi vienodai atsakingi), teismui atitenka aktyviausias vaidmuo. Be to, teismas yra atsakingas ir už įrodymų surinkimą (BPK 18 str. ). Kai yra pakankamas pagrindas bylai nagrinėti teisiamajame posėdyje, teisėjas, iš anksto nenuspręsdamas kaltumo klausimo, priima nutartį atiduoti kaltinamąjį teismui (BPK 245 str. ). Teisminis nagrinėjimas yra centrinė BP stadija. Joje įgyvendinamas teisingumas, išryškėja teismo nepriklausomumas, jo vadovaujantis vaidmuo. Šioje stadijoje kiti BP veiklos dalyviai gali kreiptis į teismą, teikti įrodymus, pareikšti prašymus ir kt. , bet patys priimti sprendimo byloje jie negali. Tik teismas gali pripažinti teisiamąjį kaltu N padarymu, tik teismas yra įgaliotas taikyti BK nustatytas bausmės priemones. Nors kaltinamoji išvada suformuluojama ir pagrindžiama parengtinio tyrimo metu surinktais įrodymais, teismas privalo juos visapusiškai ir objektyviai patikrinti, išklausyti visus parodymus, patikrinti kitus įrodymus. Tik teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais teismas grindžia nuosprendį, vadovaudamasis įstatymu. Teismas ir savo iniciatyva gali išreikalauti įrodymus, tikrinti bet kurią aplinkybę, nors to neprašo prokuroras, gynėjas, kiti teisminio nagrinėjimo dalyviai. Aukštesni teismai tikrina neįsiteisėjusių nuosprendžių, nutarčių ir nutarimų pagrįstumą ir teisėtumą. AT nagrinėja bylas kasacine tvarka. Teismas veikia griežtai vadovaudamasis įstatymo nustatytomis procesinėmis formomis. Įsiteisėję teismo nuosprendžiai, nutartys, nutarimai yra privalomi visiems asmenims, įmonėms, pareigūnams ir turi būti vykdomi. Taigi, teisingumo vykdymas suprantamas ne tik kaip grynai teisinių klausimų sprendimas, bet kaip ir visas BP, kaip visas nusikalstamos veikos tyrimas ir pan. Pažymėtina, kad teismui nepriskiriamos tos funkcijos, kurias atlieka kiti organai. Anksčiau teismui atiteko aktyvesnis vaidmuo. Po reformos teismo aktyvumas sumažėjo: pašalintos jo funkcijos kovoje su nusikalstamumu; teismas tapo nepriklausomas; teismas buvo depolitizuotas. Tai atskira teisingumo vykdymo institucija. Teismui buvo paliktos visos teisingumo vykdymo funkcijos, priskiriant prie jų ir tas, kurias anksčiau vykdė prokuroras ar kvotos organai /BPK 61-9 str. (dabar netekę galios) numatė visus variantus, kai prokuroras galėjo atleisti asmenį nuo BA (atiduoti bylą draugiškajam teismui) Tai buvo teisės funkcijų perkėlimas ikiteisminėms institucijoms/. Be to, teismas perėmė ir teisėtumo priežiūrą /anksčiau tai buvo priskirta prokuroro kompetencijai/. Pvz. , areštą pagal BPK 643 str. gali skirti tik teismas; suėmimą kaip kardomąją priemonę – taip pat tik teismas. Teismui gali būti apskundžiami kvotos, tardytojo ir prokuroro veiksmai /BPK 2441 str. /. N. B. BPK projekte teismui priskiriama ir įrodinėjimo funkcija (BPK proj. 20 str. apyl. Teismo teisėjas). Teismas, kaip teisingumo vykdytojas, yra ir teisingo, galutinio rezultato garantas. Jo nepriklausomumas užtikrina, kad BP vyktų demokratiškumo, teisingumo rėmuose. Tik teismas nagrinėja bylą ir priima nuosprendį /laikantis visų principų: demokratiškumo, nepriklausomumo ir t. t. /. Žinoti: teismų sistemą, sudėtis, skyrimą ir pan. , skaičių (54 apyl). *** Svarbiausias vaidmuo BP atitenka teismui. Teismas – vienintelis teisingumo organas (LRK 109 str. ). Tai yra, tik jis gali asmenį pripažinti kaltu N padarymu ir paskirti jam kriminalinę bausmę (BPK 111str. ). Teismo vaidmuo BP priklauso nuo proceso modelio (inkvizicinis, rungtyninis). Vienu atveju teismas yra aktyvus, kitu – pasyvus /jis turi tik išspręsti bylą/. LR įstatymai užtikrina aktyvią teismų padėtį. Tiesa, anksčiau teismui atiteko aktyvesnis vaidmuo. Po reformos teismo aktyvumas sumažėjo: 1. Teismas buvo pašalintas iš kovotojų su nusikalstamumu sąrašų; 2. Teismas tapo nepriklausomas; 3. Teismas buvo depolitizuotas. Reforma: Teismui buvo paliktos visos teisingumo vykdymo funkcijos, priskiriant prie jų ir tas, kurias anksčiau vykdė prokuroras ar kvotos organai /BPK 61-9 str. (dabar netekę galios) numatė visus variantus, kai prokuroras galėjo atleisti asmenį nuo BA (atiduoti bylą draugiškajam teismui) Tai buvo teisės funkcijų perkėlimas ikiteisminėms institucijoms/. Be to, teismas perėmė ir teisėtumo priežiūrą /anksčiau tai buvo priskirta prokuroro kompetencijai/. Pvz. , areštą pagal BPK 643 str. gali skirti tik teismas; suėmimą kaip kardomąją priemonę – taip pat tik teismas. Teismui gali būti apskundžiami kvotos, tardytojo ir prokuroro veiksmai /BPK 2441 str. /. N. B. BPK projekte teismui priskiriama ir įrodinėjimo funkcija (BPK projekte 20 str. apylinkės teismo teisėjas). Teismui BP atitenka vadovaujantis vaidmuo. Tai labiausiai išryškėja teisminio nagrinėjimo stadijoje. Jis visapusiškai ir objektyviai patikrina įrodymus, kurie surinkti parengtinio tyrimo metu ir kuriais grindžiama kaltinamoji išvada, patikrina kitus įrodymus bei aplinkybes, nors to neprašo prokuroras, gynėjas ar kiti teisminio nagrinėjimo dalyviai, išklauso visus parodymus. Remdamasis tuo (išnagrinėtais įrodymais), teismas priima nuosprendį. Teismo nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas. Jei kyla įtarimas dėl neįsiteisėjusio nuosprendžio pagrįstumo, teisėtumo, galima pateikti apeliaciją aukštesnės grandies teismui. Jei nuosprendis yra įsiteisėjęs – galima paduoti skundą AT, kuris nagrinėja bylas kasacine tvarka. Pažymėtina, kad įsiteisėję teismo nuosprendžiai, nutartys, nutarimai yra privalomi visiems asmenims, įmonėms, pareigūnams ir turi būti vykdomi. Teisėjai, vykdydami teisingumą baudžiamosiose bylose, yra nepriklausomi ir klauso tik įstatymo. Spręsdami baudžiamąsias bylas, jie remiasi įstatymais, veikia pagal savo sąžinę ir tokiomis aplinkybėmis, kurios neleidžia teisėjus paveikti iš šalies /bet koks kišimasis į teisėjo ar teismo veiklą vykdant teisingumą draudžiamas ir užtraukia įstatymo numatytą atsakomybę/. Teismas, kaip teisingumo vykdytojas, yra ir teisingo, galutinio rezultato garantas. Tik teismas nagrinėja bylą ir priima nuosprendį /laikantis visų principų: demokratiškumo, nepriklausomumo ir t. t. /. N. B. Reikėtų žinoti teismų sistemą, teisėjų skyrimo tvarką. Iš įstatymo! Apylinkių teismų yra 54. Iš jų 4 – Vilniuje. Bet prie jų tik viena apylinkių prokuratūra. 2. Prokuroras LR prokuratūra organizuota remiantis “Prokuratūros įstatymu”. Visi Lietuvos Respublikos prokurorai ir kiti prokuratūros pareigūnai priklauso vientisai, centralizuotai prokuratūros sistemai, kurią sudaro: 1. Generalinė prokuratūra prie Lietuvos Aukščiausiojo Teismo; 2. apygardų prokuratūros prie apygardų teismų; 3. apylinkių prokuratūros prie apylinkių teismų. Prokuratūra, kaip savarankiška teisminės valdžios dalis, įstatymų nustatyta tvarka padeda vykdyti teisingumą, siekia užtikrinti teisėtumą. Pagal LRK 118 str. prokuratūra vykdo ik grynai su BP susijusias funkcijas: palaiko valstybinį kaltinimą, vykdo baudžiamąjį persekiojimą, kontroliuoja kvotos organų veiklą. Bendrosios priežiūros funkcijų nevykdo. Tai pagrindinis šeimininkas baudžiamojoje byloje, kuris vadovauja kvotėjams, tyrėjams, palaiko valstybinį kaltinimą, vykdo baudžiamąjį persekiojimą. Prokuroras privalo visose BP stadijose laiku imtis įstatymo numatytų priemonių pašalinti bet kokiems įstatymo pažeidimams, kad ir kas juos būtų padaręs. Lietuvos Respublikos prokuratūra, kaip prokurorų ir tardytojų visuma, yra savarankiška teisminės valdžios dalis. Prokuratūra, veikdama prie teismų ir atstovaudama valstybei, įstatymų nustatyta tvarka padeda vykdyti teisingumą bei siekia užtikrinti teisėtumą. Prokuratūros funkcijos: 1) pradeda ir vykdo baudžiamąjį persekiojimą; 2) kontroliuoja kvotos organų veiklą; 3) atlieka parengtinį tardymą; 4) palaiko valstybinį kaltinimą; 5) kontroliuoja nuosprendžių įvykdymą; 6) derina kvotos ir parengtinio tardymo organų veiksmus prieš nusikalstamumą; 7) įstatymų nustatyta tvarka gindama teisėtus valstybės interesus bei asmenų pažeistas teises rengia medžiagą civilinei bylai teisme iškelti ir dalyvauja ją nagrinėjant. Prokuratūra savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, įstatymais, šiuo įstatymu, tarptautinėmis sutartimis ir susitarimais, Tarnybos Lietuvos Respublikos prokuratūroje statutu, kitais norminiais aktais. Prokuratūros pareigūnai priima sprendimus vienvaldiškai, laikydamiesi nekaltumo prezumpcijos bei piliečių lygybės įstatymui principo, nepaisydami socialinės ir turtinės padėties, pareigų, partiškumo, kilmės, rasės ir tautybės, kalbos, išsilavinimo, tikėjimo, užsiėmimo. Prokuratūra apie savo veiklą informuoja visuomenę. Įstatymu pagrįsti prokuratūros pareigūnų reikalavimai visiems asmenims yra privalomi. Už šių reikalavimų nevykdymą pareigūnai ir piliečiai atsako pagal įstatymą. (jei nevykdo, prokuroras tašo pareiškimą) Prokuroro funkcijos BP yra labai svarbios. Tos funkcijos: 1)Baudžiamojo persekiojimo vykdymas (N padariusių asmenų patraukimas BA) 2)Kvotos organų ir parengtinio tardymo organų veiklos kontrolė (teisėtumo priežiūra) (24str. ) (Prokurorinė priežiūra vykdoma visose BP stadijose. Prokuroro nurodymai privalomi tardytojui ir tardymo organo padalinio viršininkui). 3)Parengtinis tardymas (Prokuratūros įstatymo 27 str. 2 d. : parengtinį tardymą atlieka tardytojas, Prokuroras gali pats atlikti parengtinį tardymą) /atlieka paskirti prokurorai/. 4)Valstybinio kaltinimo palaikymas 5)Būtinas dalyvavimas tvarkomajame teismo posėdyje (kartu su gynėju) 6)Nuosprendžių įvykdymo kontrolė 7)Veiksmų prieš nusikalstamumą derinimas 8)Valstybės teisėtų interesų bei asmenų pažeistų teisių gynimas 9)Dalyvavimas nagrinėjant baudžiamąsias bylas teisiamuosiuose posėdžiuose. 10) turi teisę paduiti apeliacinį ar kasacinį skundą 11) Vykdo nuosprendžio vykdymo teisėtumo kontrolę 12) Gali apskųsti neteisėtus ir nepagrįstus teismo nuosprendžius, nutartis ir nutarimus. Pagrindinis prokuroro veiklos principas – teisėtumo principas. Jis privalo panaikinti kiekvieną neteisėtą ar nepagrįstą nutarimą, priimtą kvotos organo ar tardytojo, apskųsti kiekvieną neteisėtą ar nepagrįstą nuosprendį ir, nagrinėjant bylą apeliacinės bei kasacinės instancijos teisme duoti paaiškinimus ar pasakyti kalbą ir atlikti kitus įstatymo numatytus veiksmus. Parengtinio tyrimo metu prokuroras privalo užtikrinti, kad būtų išaiškintas kiekvienas N. patrauktas kiekvienas N padaręs asmuo. Tik su prokuroro sankcija (ir teismo nutartimi) asmuo gali būti suimamas, gali būti atliekama krata ir pan. Prokuroras priima sprendimą patvirtinti kaltinamąją išvadą arba surašyti naują kaltinamąją išvadą (BPK 238). Jo nurodymai tardytojui, kvotos organai, duoti sutinkamai su BPK taisyklėmis, jiems yra privalomi. Reikia skirti prokuroro vaidmenį iki teismo ir teisminėje stadijoje. Ikiteisminėse stadijose prokurorui tenka pagrindinio BP organizatoriaus vaidmuo. Jis yra atsakingas už procesą. Visi kiti organai būdami savarankiški procesine prasme yra kontroliuojami prokuroro. Jis atsakingas už surinktą medžiagą, už rezultatus. Prokurorui suteikti gana platūs įgaliojimai (BPK 141 str. ): 1. Reikalauja iš kvotos organų pateikti patikrinimui baudžiamąsias bylas, dokumentus, medžiagą ir kitokias žinias apie padarytus nusikaltimus, kvotos eigą ir nusikaltimus padariusių asmenų nustatymą; ne rečiau kaip vieną kartą per mėnesį tikrina, kaip vykdomi įstatymo reikalavimai dėl pareiškimų bei pranešimų apie padarytus ar rengiamus nusikaltimus priėmimo, registravimo bei nagrinėjimo; 2. Panaikina kvotėjų neteisėtus ir nepagrįstus nutarimus (pagal visa tai vertinami rezultatai); 3. Duoda nurodymus raštu dėl nusikaltimų tyrimo, atskirų tardymo veiksmų atlikimo ir nusikaltimą padariusių asmenų paieškos (tie raštiški nurodymai yra privalomi); 4. Paveda kvotos organams vykdyti nutarimus sulaikyti, atvesdinti, suimti, daryti kratą, poėmį, nutarimus dėl nusikaltimą padariusių asmenų paieškos, atlikti kitus tardymo veiksmus, taip pat duoda nurodymus imtis reikiamų priemonių nusikaltimams išaiškinti ir juos padariusiems asmenims nustatyti bylose, kurios yra prokuroro ar prokuratūros tardytojo žinioje; 5. Dalyvauja darant kvotą ir reikiamais atvejais pats atlieka tardymo veiksmus; 6. Sankcionuoja kratą, arešto uždėjimą pašto-telegrafo korespondencijai ir jos poėmį; 7. Siekdamas užtikrinti išsamiausią ir objektyviausią bylos ištyrimą, bet kuriuo momentu paima iš kvotos organo baudžiamąją bylą ir perduoda ją tardytojui; 8. Nušalina kvotėją nuo tolesnės kvotos, jeigu jis kvotos metu pažeidė įstatymą; 9. Iškelia baudžiamąsias bylas arba atsisako jas iškelti, nutraukia baudžiamąsias bylas. Prokuratūra taip pat įgaliota kontroliuoti operatyvinę kvotos įstaigų veiklą. Prokuratūra neturi teisės kištis į pačią operatyvinės veiklos eigą. Tačiau kontroliuoja tas įstaigas per jų pateikiamus rezultatus. Operatyvinių veiksmų teisėtumą kontroliuoja Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras arba jo įgaliotas vienas generalinio prokuroro pavaduotojas. Prokuroras turi teisę spręsti, kuriais atvejais gauta informacija gali būti atskleista teismo procedūroje kaip įrodymas. Be to, sankcionuoja nusikalstamos veiklos imitavimo modelį. N. B. BPK 143 str. išvardinti atvejai, kada parengtinį tardymą atlieka prokurorai. Tuo tikslu yra steigiami specializuoti skyriai: 1. Tardyminiai skyriai apylinkių prokuratūrose; 2. Organizuoto nusikalstamumo ir korupcijos skyriai apygardų ir generalinėje prokuratūrose. Teisminėje stadijoje prokurorui tenka kitoks vaidmuo. “Teismų įstatymo” 67 str. : “Nagrinėjant bylą teisme įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka dalyvauja prokuroras”. BPK 45 str. numato, kad prokuroras nagrinėjant bylą apeliacinės bei kasacinės instancijos teisme duoda paaiškinimus, sako kalbą ir atlieka kitus įstatymo numatytus veiksmus. Prokuroras yra BP šalis: atstovauja teisminiame ginče, gali apskųsti nuosprendį, dalyvauti apeliaciniame, kasaciniame nagrinėjime. Teisminio nagrinėjimo metu pagrindinis prokuroro uždavinys – dalyvauti tiriant įrodymus, duoti išvadas klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą teisme, pateikti savo samprotavimus teismui dėl BĮ taikymo ir dėl bausmės skyrimo teisiamajam, palaikyti valstybinį kaltinimą. Valstybinis kaltinimas – labai svarbi procesinės prokuroro veiklos teisme dalis. Ja siekiama įrodyti patraukto BA asmens kaltę, prireikus – nekaltumą. Palaikyti valstybinį kaltinimą – išimtinė prokuroro kompetencija. Valstybinis kaltinimas padeda teismui visapusiškai ištirti teisiamąjį kaltinančias, jį teisinančias bei atsakomybę sunkinančias/lengvinančias aplinkybes. Jis aktyviai dalyvauja teisminiame tardyme, kritiškai įvertina visus įrodymus. Jei kažkas neįvykdė prokuroro nurodymų, prokuroras rašo pranešimą į apylinkės teismas, o apylinkės teismas sprendžia, baust ar nebaust. Prokuratūra: 1) generalinė prokurorą skiria LRS; 2) prokurorus – gen. prokuroras; Yra 51 prokuratūra. 143 str. 1 d. bylas tiria tik prokuratūros pareigūnai. Joms tirti įsteigti specialūs skyriai: 1) apylinkės prokuratūrose – tardymo skyriai (yra 10 prokurorų (tardymą atlieka vyr. prokuroro paskirti prokurorai); 2) apygardos pr. – organizuoto nusikalstamumo ir korupcijos skyriai; 3) Gen. prokuratūra – organizuoto nusikalstamumo ir korupcijos skyriai. Žiūrėti “Prokuratūros įstatymą”. Taigi parengtinio tyrimo stadijoje prokuroras vadovauja baudžiamosios bylos tyrimui, o teisiamajame posėdyje jis yra valstybinis kaltintojas, turi lygias teises su kitais BP dalyviais. 3. Tardytojas Baudžiamajame procese tardytojai yra specifinė figūra. Jie atlieka ikiteisminį darbą, surenka/parengia medžiagą teisminiam nagrinėjimui. Parengtinį tardymą baudžiamosiose bylose daro įstatymo nustatyta tvarka paskirti: 1. prokuratūros organų tardytojai; 2. Specialiųjų tyrimų tarnybos tardytojai; 3. vidaus reikalų organų tardytojai pagal savo kompetenciją (tardymo departamentas prie VRM). (47straipsnis) Svarbiausia tardytojų teisė ir pareiga yra daryti parengtinį tardymą – visapusiškai ir pilnai ištirti bylos aplinkybes. Tam reikalui tardytojams yra suteikti platūs įgaliojimai. Jie turi teisę sulaikyti ir apklausti įtariamą asmenį, gali reikalauti iš įmonių, įstaigų, organizacijų, piliečių patekti dokumentus ir panašiai. Baudžiamajame procese tardytojas yra savarankiškas, nepriklausomas proceso subjektas. Darydamas parengtinį tardymą, tardytojas visus sprendimus dėl tardymo krypties ir dėl tardymo veiksmų atlikimo priima savarankiškai, išskyrus tuos atvejus, kai įstatymas numato, jog turi būti gaunama prokuroro sankcija. Jis visiškai atsako už teisėtą ir savalaikį tų veiksmų atlikimą. (48str). Procesinį savarankiškumą užtikrina BPK 48str 2 dalis: Nesutikdamas su prokuroro nurodymais dėl patraukimo kaltinamuoju, dėl nusikaltimo kvalifikavimo ir kaltinimo apimties, dėl bylos perdavimo, kad kaltinamasis būtų atiduotas teismui arba dėl bylos nutraukimo, tardytojas turi teisę pateikti bylą aukštesniam prokurorui ir raštu išdėstyti savo prieštaravimus. Šiuo atveju prokuroras arba panaikina žemesnio prokuroro nurodymus, arba paveda daryti šioje byloje tardymą kitam tardytojui. Prokuroro duoti nurodymai yra privalomi tardytojui, bet pagal 48str 2 dalį, tardytojas gali nesutikti. Tai nereiškia, kad bet kuriuo atveju tardytojas gali nevykdyti prokuroro nurodymų. 48str 2 dalyje nurodyti atvejai turi reikšmę teisminiam nagrinėjimui. Tai liečia tardytojo įsitikinimus. Tokiu atveju: aukštesnysis prokuroras:gali sutikti su tardytojo skundu arba gali pavesti daryti tardymą kitam tardytojui (bet niekas negali priversti tardytojo daryti veiksmus prieš savo įsitikinimą). Tardytojo kaip savarankiško BP veiklos subjekto, įgaliojimus sąlygoja BP uždaviniai greitai ir visapusiškai išaiškinti N, įkaltinti kaltininkus ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad kiekvienas N padaręs asmuo būtų teisingai nubaudžiamas, o nekaltas nebūtų traukiamas BA ir nuteisiamas. Tardytojas privalo savo kompetencijos ribose iškelti B bylą kiekvienu atveju, kai iškyla aikštėn N požymiai, imtis visų numatytų priemonių, kad būtų nustatytas N įvykis ir kaltieji N padarymu asmenys bei kad jie būtų nubausti (3 str. ). Iškėlęs B bylą, tardytojas privalo visapusiškai, išsamiai ir objektyviai patikrinti visus įrodymus, ištirti visas versijas. Jis įvertina įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone (76 str. ). Tardytojas, darydamas tardymą, turi teisę duoti raštu nurodymus kvotos įstaigoms, kad šios suteiktų pagalbą. Tardytojas turi teisę savo tiriamose bylose duoti kvotos organams pavedimus ir nurodymus dėl paieškos bei tardymo veiksmų atlikimo ir reikalauti, kad kvotos organai padėtų atlikti atskirus tardymo veiksmus. Tokie tardytojo pavedimai ir nurodymai yra kvotos organams privalomi. Tardytojo nutarimus, priimtus sutinkamai su įstatymu baudžiamojoje byloje, kuri yra jo žinioje, privalo vykdyti visos įmonės įstaigos, organizacijos, visi pareigūnai ir piliečiai. (tardytojų sprendimų privalomumo principas) Tardytojo procesinės veiklos pagrindą sudaro tikslus ir nenukrypstamas įstatymo nustatytos N tyrimo tvarkos laikymasis, pilnutinis, visapusiškas ir objektyvus B bylos aplinkybių ištyrimas. Tai užtikrinama tuo, kad niekas, išskyrus prokurorą ar tardymo organo padalinio viršininką, neturi teisės kištis į tardytojo darbą. N. B. Tardymo departamentas yra prie VRM. Yra nuostatai! Steigiamos tardytojų valdybos prie vyriausių policijos komisariatų (ypač svarbių bylų tardymas) ir tardymo skyriai, poskyriai (?) prie policijos komisariatų. Tardytojai – vyresnieji tardytojai ir tardytojai. Skiria ir atleidžia tardymo departamento direktorius. 481 straipsnis “Tardymo organo padalinio viršininko įgaliojimai”: Tardymo organo padalinio viršininkas kontroliuoja, kad tardytojai laiku išaiškintų ir įspėtų nusikaltimus, imasi priemonių, kad kuo pilniau, visapusiškiau ir objektyviau būtų padarytas parengtinis tardymas baudžiamosiose bylose. Tardymo organo padalinio viršininkas turi teisę tikrinti baudžiamąsias bylas, duoti tardytojui nurodymus dėl parengtinio tardymo darymo, dėl patraukimo kaltinamuoju, nusikaltimo kvalifikavimo ir kaltinimo apimties, dėl bylos perdavimo, taip pat dėl atskirų tardymo veiksmų atlikimo, perduoti bylą iš vieno tardytojo kitam, pavesti tirti bylą keliems tardytojams, taip pat dalyvauti, darant parengtinį tardymą, ir pats daryti parengtinį tardymą, naudojantis tardytojo įgaliojimais. Tardymo organo padalinio viršininko nurodymai baudžiamojoje byloje tardytojui duodami raštu ir turi būti įvykdyti. Gautųjų nurodymų apskundimas prokurorui nesustabdo jų vykdymo, išskyrus šio kodekso 48 straipsnio antrojoje dalyje numatytus atvejus (Nesutikdamas su prokuroro nurodymais dėl patraukimo kaltinamuoju, dėl nusikaltimo kvalifikavimo ir kaltinimo apimties, dėl bylos perdavimo, kad kaltinamasis būtų atiduotas teismui arba dėl bylos nutraukimo, tardytojas turi teisę pateikti bylą aukštesniam prokurorui ir raštu išdėstyti savo prieštaravimus. Šiuo atveju prokuroras arba panaikina žemesnio prokuroro nurodymus, arba paveda daryti šioje byloje tardymą kitam tardytojui). Prokuroro nurodymai baudžiamosiose bylose, duoti sutinkamai su šiame kodekse nustatytomis taisyklėmis, tardymo organo padalinio viršininkui yra privalomi. Šių nurodymų apskundimas aukštesniam prokurorui nesustabdo jų vykdymo. Projekte tardytojo nėra. Dalis funkcijų pereis ikiteisminio tyrimo teisėjui, o ikiteisminį tyrimą atliks kvotos organas ir prokuroras. Žiūrėti Tardymo departamento nuostatai. Tardytojai : 1) tardymo departamentas prie VRM: a) Vilniuje ir Kaune tardymo valdybos, vadovauja viršininkas, kuris turi du pavaduotojus b) Tardymo skyriai prie policijos komisariatų. c) Tardymo valdybos prie vyriausiojo policijos komisariato d) Tardymo poskyriai prie policijos komisariato Tardytojus skiria/atleidžia TD direktorius. 4. Kvota Įstatyme yra terminas “kvotos organai”, o pagal Rinkevičių “kvotos įstaigos”. Kvotos organui pavedama imtis reikiamų operatyvinių ir paieškos priemonių, kad būtų išaiškinti nusikaltimo požymiai ir nusikaltimą padarę asmenys. Kvota – tai specialiai valstybės įgaliotų organų veikla, jungianti operatyvines ir paieškos priemones su parengtinio tyrimo funkcijomis, kuria siekiama užkirsti kelią N bei juos atskleisti ir kaltininkus surasti ir juos įkaltinti. Proceso įstatymai numato 2 kvotos rūšis: kvotą bylose, kuriose būtinai reikia atlikti parengtinį tardymą (iškelia B bylą ir atlieka neatidėliotinus veiksmus, N pėdsakams surasti ir įtvirtinti) ir kvotą bylose, kuriose parengtinis tardymas nebūtinas (sumarinis procesas) (čia pilnutinai ištiria N). Kvotos organas – tai atitinkama įstaiga ar pareigūnas, kuris vadovauja įstaigai, įstatymo įgaliotai daryti kvotą. Kvota B bylose pavedama tik tiems pareigūnams, kurie yra gavę tokius įgaliojimus iš kvotos organo. Kvotėjas – pradeda daryti kvotą, savo viršininkui pavedus, tačiau visus sprendimus bylose priima savo vardu, pagal savo vidinį įsitikinimą ir visiškai atsako už kvotą bei jos rezultatus. BPK 134 straipsnis: Kvotos organai yra šie: 1) policija (pagrindinis kvotos organas); 2) valstybės saugumo įstaigos - bylose dėl valstybinių nusikaltimų, numatytų LR BK 62-71, 73, 73(1 ), 74 straipsniuose, ir karo nusikaltimų, numatytų BK 333-344 straipsniuose; 3) Specialiųjų tyrimų tarnyba - bylose, iškeltose Specialiųjų tyrimų tarnybos dėl nusikaltimų, kuriais pasireiškia korupcija; 4) karo policija - bylose dėl visų nusikaltimų, kuriuos padaro kariai, ir bylose dėl nusikaltimų, kuriuos padaro karinėse teritorijose ir kariniame transporte krašto apsaugos sistemos darbuotojai, vykdydami tarnybines pareigas; kariuomenės vado nustatytais atvejais karinių dalinių bei junginių vadai ir karinių įstaigų viršininkai - bylose dėl nusikaltimų, kuriuos padaro jiems pavaldūs kariai, ir bylose dėl nusikaltimų, kuriuos padaro jiems pavaldūs krašto apsaugos sistemos darbuotojai, vykdydami tarnybines pareigas arba atitinkamo dalinio, junginio, karinės įstaigos buvimo vietoje; 5) pataisos darbų įstaigų, tardymo izoliatorių, socialinės ir psichologinės reabilitacijos įstaigų viršininkai - bylose dėl nusikaltimų nustatytai tarnybos ėjimo tvarkai, kuriuos padaro šių įstaigų bendradarbiai, taip pat bylose dėl nusikaltimų. kurie padaromi nurodytų įstaigų buvimo vietoje; 6) valstybinės priešgaisrinės apsaugos organai - bylose dėl gaisrų ir dėl priešgaisrinių taisyklių pažeidimų; 7) pasienio apsaugos tarnyba (nuo 200 10 10 – Valstybės sienos apsaugos tarnybos įstaigos) - valstybės sienos pažeidimų bylose; 8) muitinių tarnyba - kontrabandos bylose; 9) esančių tolimajame plaukiojime jūros laivų kapitonai; 10) valstybės kontrolės ir mokesčių inspekcijos įstaigos - pagal savo kompetenciją nusikaltimų nuosavybei, ūkininkavimo tvarkai, finansams ir valstybės tarnybai bylose. Šių įstaigų veikla turi dvi puses: 1. Kvotos įstaigos vykdo procesinius veiksmus (ši veikla yra viešo pobūdžio, ją numato BPĮ). 2. Operatyvinė paieškos veikla (šia veikla įstaigos užsiima savarankiškai arba gavę pavedimus iš tardytojo, prokuroro. Ši veikla yra ne viešo pobūdžio. Reglamentuoja “Operatyvinės veiklos įstatymas”, žinybinės tarnybinės taisyklės, instrukcijos). Esant požymiams tokio nusikaltimo, dėl kurio parengtinį tardymą daryti būtina, kvotos organas iškelia baudžiamąją bylą ir, vadovaudamasis šio kodekso nustatytomis taisyk1ėmis, atlieka neatidėliotinus tardymo veiksmus nusikaltimo pėdsakams nustatyti ir įtvirtinti: apžiūrą, kratą, poėmį, patikrinimą, įtariamųjų sulaikymą ir apklausą, nukentėjusiųjų ir liudytojų apklausą, parodymą atpažinti, taip pat paskiria ekspertizę ar gauna specialisto išvadą. Apie iškeltą aikštėn nusikaltimą ir pradėtą kvotą kvotos organas tuojau praneša prokurorui. Atlikęs neatidėliotinus tardymo veiksmus bylose, kuriose parengtinį tardymą daryti būtina, kvotėjas perduoda kvotos medžiagą tardytojui, kad šis padarytų parengtinį tardymą. Tuo reikalu kvotėjas priima nutarimą. Tardytojas turi teisę bylą, esančią kvotos organo žinioje, bet kuriuo momentu priimti savo žinion. Perdavęs bylą tardytojui, kvotos organas gali atlikti joje tardymo ir paieškos veiksmus tik tardytojo pavedimu. Jeigu perduota tardytojui byla, kurioje nebuvo galima susekti padariusio nusikaltimą asmens, kvotos organas toliau vykdo operatyvines paieškos priemones nusikaltėliui nustatyti. Apie rezultatus jis praneša tardytojui. Baudžiamąsias bylas dėl nusikaltimų, numatytų LR BK 271, 274 straipsniuose (vagystė, sukčiavimas), iškelia kvotos organas. Atlikęs neatidėliotinus tardymo veiksmus, kvotos organas perduoda tokias baudžiamąsias bylas tardytojui tik tuo atveju, jeigu atliekant kvotą yra nustatytas trauktinas baudžiamojon atsakomybėn asmuo. Jeigu byloje trauktinas baudžiamojon atsakomybėn asmuo nenustatytas, baudžiamąją bylą kvotos organas sustabdo šio kodekso 218 straipsnio nustatyta tvarka. Jasaitis: Kvotos organas iškelia b. bylą, o po to atlieka neatidėliotinus veiksmus. Kai naudojama sąvoka “kvotos organas” – reikia turėti omeny, kad tą procesinį sprendimą, kurį priima kvotos organas, turi patvirtinti kvotos organo viršininkas. Reikia gauti (198-2) prokuroro ir teismo sankciją. Kvotėjas surašo nutarimą, kurį turi patvirtinti kvotos organo viršininkas, ir tik tada eina pas prokurorą, teismą gauti sankcijos. Procesinės kvotos organų funkcijos: 1) atlieka operatyvinę veiklą ir paieškos funkcijas; 2) tardymo veiksmus, ir padeda tardytojui atlikti tardymo veiksmus; 3) prevencinė veikla. Operatyvinės veiklos subjektai “OP įstatyme” 5 str. : KAM, VRM, VSD,STT,MD prie LR FM padaliniai, kuriems pavedama operatyvinė funkcijos, o jų darbuotojai įgaliojami ją atlikti (5). BPK 134 str. išvardinti 10 kvotos organų. Iš tų 10 ne visi vykdo operatyvinę veiklą. Pvz. : tardytojas negali pavesti VK įstaigai, kuri atlieka kvotą, kad ji slapta klausytųsi pokalbių ir pan. , taip pat tardymo izoliatorių ir pataisos darbų viršininkams nepavedama. Kodėl? : nuo 2000 09 01 visas pataisos darbų, tardymo izoliatorių viršininkų pavaldumas perduoti teisingumo ministerijai, kuri nėra operatyvinės veiklos subjektas. Operatyvinės veiklos neatlieka jūrų laivų kapitonai, priešgaisrinės apsaugos organai. 1992 m. LRV nutarimas, kuriuo LRV įvardina, kokie VRM padaliniai turi operatyvinės veiklos subjekto teises. Nes ne visi turi tas teises. Tardymo departamentas negali vykdyti OpV, o Policijos departamentas, Mokesčių policijos departamentas, Pasienio policijos departamentas – gali. KAM tokius įgalinimus turi tik II-asis operatyvinių tarnybų departamentas. Įstatymas, kalbėdamas apie kvotą, mini 2 sąvokas – kvotos organas ir kvotėjas. Pvz. : Vilniaus m. vyr. policijos komisariatas. Ten įkurtos tam tikros tarnybos (Ekonominių nusikaltimų tyrimų tarnyba, organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnyba, migracijos tarnyba ir pan. ). OpV teisę turi ne visos tarnybos ir ne visose tarnybose yra kvotėjų etatai (kvotos skyriai). Nusikaltimų prieš asmenį tyrimo skyriuje dirba: 1) tie, kurie specializuojasi tik OpV; 2) tie, kurie atlieka tik kvotą (iškelia b. bylą, atlieka neatidėliotinus tardymo veiksmus, ar tardymą pagal tardytojo pavedimą). Kvotėjai yra tie, kuriems paveda kvotą atlikti viršininkas. Bet įstatyme nepasakyta, kad vieni gali užsiimti Op, paieškos veikla, o kiti – kvota. Tie, kurie daro tardymą (kvotėjai) – vaikšto su uniformom. Tie, kurie vykdo OpV – yra operatyviniai darbuotojai. Įstatymas operatyvinių darbuotojų ir kvotėjų sąvokų neskiria. Pagal įstatymą kvotėjai turi vykdyti visas tris funkcijas/ Būsimajame procese jau nebus galima suskirstyti atskirai kvotėjų ir operatyvinių darbuotojų. Visi jie bus ikiteisminio tyrimo pareigūnai, visi turės mokėti surašyti protokolus, nutarimus. (policija – universalus organas, todėl turi mokėti viską). N. B. Procesinės kvotos organų funkcijos: 1. Atlieka operatyvinius ir paieškos veiksmus; 2. Atlieka tardymo veiksmus ir padeda tardytojui atlikti tardymo veiksmus; 3. Prevencinė veikla. Operatyvinės veiklos subjektai: 1. KAM; 2. VRM; 3. STT; 4. Muitinės departamento prie LRFM padaliniai; 5. Valstybės saugumo departamentas. Jiems pavedama operatyvinė funkcija, o darbuotojai įgaliojami ją atlikti. Ne visi kvotos organai gali atlikti operatyvinę veiklą. Nuo 2000 09 01 pataisos darbų įstaigų , tardymo izoliatorių, socialinės ir psichologinės reabilitacijos viršininkai tapo pavaldūs TM (prieš tai – VRM), kuri nėra to subjektas. Iki rugsėjo galėjo atlikti operatyvinę veiklą. Laive – negalima. Priešgaisrinės apsaugos organai taip pat negali atlikti operatyvinės veiklos. 1992 LRV nutarimas, kuriuo LRV įvardija, kokie VRM padaliniai turi operatyvinės veiklos subjekto teises. Tardymo departamentas – negali, tai ne jo funkcija. Policijos departamentas, mokesčių policijos departamentas, pasienio apsaugos organai – gali. KAM irgi ne visi turi. Tik 2-asis operatyvinių tarnybų departamentas. Įstatymas kalbėdamas apie kvotą mini 2 sąvokas: kvotos organas ir kvotėjas. Policijos komisariatas – Vilniaus miesto vyriausias PK. Ten yra įkurtos t. t. tarnybos: ekonominių N tyrimo, organizuotų N tyrimo, migracijos ir t. t. Operatyvinės veiklos teisę turi ne visos tarnybos, ir ne visose tarnybose yra kvotėjų etatai (kvotėjų skyriai). Tame pačiame padalinyje dirba dviejų rūšių pareigūnai: 1. Specializuojasi tik operatyvinėje veikloje; 2. Atlieka tik kvotą (iškelia BB, atlieka neatidėliotinus tardymo veiksmus ar tardymą pagal tardytojo pavedimą. Kvotėjai yra tie, kuriems paveda viršininkas. Bet nepasakyta (įstatyme?), kad vieni atlieka kvotą, o kiti operatyvinės ar paieškos veiksmus. Tie kvotėjai, kurie padeda atlikti tardymą, nešioja uniformą. Tie, kurie atlieka operatyvinę veiklą – operatyviniai darbuotojai, kurie tardymą – kvotėjai. Įstatyme operatyvinio darbuotojo ir kvotėjo sąvokos neišskirtos. Pagal įstatymą, turi vykdyti visas tris funkcijas. Tokia praktika. Būsimajame procese nebus išskiriami /operatyviniai darbuotojai, kvotėjai/. Visi jie bus vadinami ikiteisminio tyrimo pareigūnai. Visi turės mokėti surašyti protokolą, nutarimą (dabar operatyviniai darbuotojai to padaryti nemoka). Policija – universalus kvotos organas. 5. Prokurorų, tardytojų ir kvotos įstaigų sąveika Vykdant bendrus uždavinius kvotos, prokurorų, tardytojų bendradarbiavimas yra būtinas. Jų bendros veiklos vadovas yra prokuroras. Prokuratūros įstatymo 30 straipsnyje nustatyta, kad generalinis prokuroras, teritorinių prokuratūrų vyriausieji prokurorai privalo derinti prokuratūros, kvotos ir tardymo organų veiksmus prieš nusikalstamumą, kai iškyla bendrų pastangų šiame darbe būtinybė. Teismai ir teisėjai yra nepriklausomi, šioje veikloje nedalyvauja. 6. Aplinkybės, dėl kurių teisėjas, prokuroras, tardytojas ir kvotėjas negali dalyvauti tiriant bei nagrinėjant baudžiamąją bylą. Reikalaujant, kad valstybės organai ir pareigūnai, įgalioti kovoti su nusikalstamumu, visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai ištirtų bylos aplinkybes, užtikrintų visų proceso dalyvių teises, BPĮ įtvirtinta ir reali šio reikalavimo įgyvendinimo garantija – procesinis nušalinimo institutas. Nušalinimas – BP dalyvio prašymas nušalinti nuo dalyvavimo konkrečioje B byloje teisėją, prokurorą, tardytoją, kvotėją, dėl kurių kyla abejonių, kad, tiriant ir nagrinėjant bylą, jie nebus nešališki ir objektyvūs. Bešališkumo, objektyvumo principai reikalauja, kad šališkas asmuo nenagrinėtų bylos. Tam yra procesinės nušalinimo taisyklės. Teisėjo – 29-32str, prokuroro – 46str, tardytojo ir kvotėjo – 51str. 29 straipsnis: Teisėjas negali nagrinėti baudžiamosios bylos bet kurioje proceso stadijoje, jeigu: 1) jis yra toje byloje nukentėjusysis, civilinis ieškovas, civilinis atsakovas arba jų atstovas, kurio nors iš šių asmenų giminaitis, kaltinamojo ar įstatyminio jo atstovo giminaitis, kito teisėjo toje byloje, prokuroro, visuomeninio kaltintojo, gynėjo, visuomeninio gynėjo, tardytojo ar kvotėjo toje byloje giminaitis; 2) jis yra dalyvavęs toje byloje kaip liudytojas, ekspertas, specialistas, revizorius, vertėjas kvotėjas, tardytojas, prokuroras, teisėjas, dalyvavus atliekant parengtinio tyrimo veiksmus byloje (paskyręs kardomąjį kalinimą (suėmimą), apklausęs suimtąjį, sankcionavęs telefoninių pokalbių klausymą, prevencinį asmens sulaikymą, nagrinėjęs skundus dėl išvardytų veiksmų), visuomeninis kaltintojas, gynėjas, įstatyminis kaltinamojo atstovas, visuomeninis gynėjas, nukentėjusiojo, civilinio ieškovo ar civilinio atsakovo atstovas; 3) jis pats arba jo giminaičiai yra tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi; 4) byloje dalyvaują asmenys nurodo kitokias aplinkybes, keliančias abejonių teisėjo nešališkumu. 30 straipsnis. Neleistinumas teisėjui pakartotinai nagrinėti tą pačią bylą Teisėjas, dalyvavęs priimant nuosprendį pirmosios instancijos teisme, negali dalyvauti nagrinėjant tą pačią bylą apeliacine tvarka ir kasacine tvarka, taip pat iš naujo nagrinėjant šią bylą pirmosios instancijos teisme tuo atveju, kai panaikintas pradinis nuosprendis ar nutartis nutraukti bylą, kurie buvo priimti jam dalyvaujant. Teisėjas, dalyvavęs nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, negali dalyvauti nagrinėjant šią bylą kasacine tvarka. Teisėjas, dalyvavęs nagrinėjant bylą kasacinės instancijos teisme,negali dalyvauti nagrinėjant šią bylą apeliacine tvarka. Teisėjas, dalyvavęs nagrinėjant bylą apeliacine ar kasacine tvarka, negali dalyvauti antrą kartą nagrinėjant tą pačią bylą tose pačiose instancijose, panaikinus nuosprendį ar nutartį, kurie buvo priimti jam dalyvaujant. Teisėjas, dalyvavęs priimant nuosprendį ar nutartį panaikinti nuosprendį, negali dalyvauti iš naujo nagrinėjant šią bylą pirmosios instancijos teisme. 31 straipsnis. Teisėjo nušalinimas Esant šio kodekso 29 ir 30 straipsniuose nurodytoms aplinkybėms, teisėjas privalo nusišalinti. Tuo pačiu pagrindu gali pareikšti teisėjui nušalinimą prokuroras, visuomeninis kaltintojas, teisiamasis, įstatyminis jo atstovas, gynėjas, visuomeninis gynėjas, taip pat nukentėjusysis ir jo atstovas, civilinis ieškovas, civilinis atsakovas arba jo atstovai. Nušalinimas turi būti motyvuojamas ir pareiškiamas tuo metu, kai posėdžio pirmininkas arba teisėjas paskelbia teismo sudėtį ir išaiškina proceso dalyviams teisę pareikšti teisėjams nušalinimą. Vėliau pareikšti nušalinimą leidžiama tik tais atvejais, kai nušalinimo pagrindą teismas ar pareiškiantis nušalinimą asmuo sužino vėlesnio proceso metu. 46 straipsnis. Nušalinimas prokuroro Taisyklės, išdėstytos šio kodekso 29 ir 31 straipsniuose, taikomos ir prokurorui. Tačiau prokuroro dalyvavimas, darant parengtinį tardymą ar kvotą, arba jo palaikymas kaltinimo, arba jo pareiškimas toje byloje išvados teisme negali būti pagrindas jam nušalinti. Nušalinimą prokurorui gali pareikšti įtariamasis, kaltinamasis, jo gynėjas ir įstatyminis atstovas visuomeninis atstovas, visuomeninis gynėjas, visuomeninis kaltintojas, taip pat nukentėjusysis ir jo atstovas, civilinis ieškovas, civilinis atsakovas arba jų atstovai. Nušalinimas turi būti motyvuojamas. Klausimas dėl prokuroro nušalinimo, darant parengtinį tardymą ir kvotą, išsprendžiamas aukštesnio prokuroro nutarimu, o teisme - bylą nagrinėjančio teismo nutartimi. 51 straipsnis. Nušalinimas tardytojo ir kvotėjo Šio kodekso 29 ir 31 straipsniuose išdėstytos taisyklės taikomos taip pat ir tardytojui bei kvotėjui. Tačiau tardytojo ar kvotėjo dalyvavimas, atitinkamai darant parengtinį tardymą ar kvotą toje byloje, negali būti pagrindas jiems nušalinti. Nušalinimą tardytojui ar kvotėjui gali pareikšti įtariamasis, kaltinamasis, įstatyminis jo atstovas, taip pat nukentėjusysis ir jo atstovas, civilinis ieškovas, civilinis atsakovas arba jų atstovai. Nušalinimą tardytojui gali pareikšti taip pat kaltinamojo gynėjas. Nušalinimas turi būti motyvuojamas. Tardytojas ar kvotėjas per dvidešimt keturias valandas nuo to momento, kada gautas pareiškimas dėl nušalinimo, perduoda jį prokurorui. Tačiau bylos procesas nesustabdomas. Prokuroras privalo per dvi dienas išspręsti pareikšto tardytojui ar kvotėjui nušalinimo klausimą. Esant įstatyme nurodytiems nušalinimo pagrindams, teisėjas, prokuroras, tardytojas ir kvotėjas turi patys nusišalinti nuo dalyvavimo byloje. Proceso dalyvis, pareiškęs nušalinimą, turi jį motyvuoti. V tema. Proceso dalyviai. 1. Proceso dalyvių sąvoka. BP įstatymas išskiria subjektus, nuo kurių priklauso proceso eiga, ir proceso dalyvius, kurie turi tt teises ir pareigas. 4 momentai: 1. Proceso dalyvis byloje turi kokį nors interesą ir jį gina. Nukentėjusiojo, atsakovo, kaltinamojo ir kitų interesai skiriasi. 2. Jie turi teisę turėti gynėją. Šie asmenys turi teisę kviestis profesionalius teisininkus, kurie gina atstovaujamojo interesus. Proceso dalyvis gina savo paties ar atstovaujamojo interesą. 3. Skirtingai nuo proceso subjektų ar liudytojų, ekspertų, vertėjų ir pan. , dalyviai dalyvauja visame procese , o ne epizodiškai. Per visas stadijas gina savo interesus. 4. Įstatymas BP dalyviui suteikia jam reikiamas teises, taip pat ir pareigas. Subjektai privalo užtikrinti proceso dalyvių realų teisių įgyvendinimą. Subjektai turi įgaliojimus ir tuo skiriasi nuo dalyvių. Tai garantuoja normalią proceso eigą ir uždavinių įgyvendinimą. Vienų nuomone, BP dalyviai reikia laikyti visus tuos asmenis, organizacijas, pareigūnus, kurie vienaip ar kitaip dalyvauja BP veikloje, tiriant ir nagrinėjant baudžiamąsias bylas (teismas, prokuroras, tardytojas, kvotos organas, kaltinamasis, įtariamasis, gynėjas, nukentėjusysis, liudytojas, ekspertas ir pan. ). Tai BP dalyviai plačiąja prasme. Kitų nuomone, BP dalyviais yra tik kaltinamasis, gynėjas, nukentėjusysis, civilinis ieškovas ir atsakovas bei jų atstovai. Tai BP dalyviai siaurąja prasme. Juos jungia bendri bruožai: 1) dalyvaudami tiriant ir nagrinėjant b. bylas, šie asmenys gina savo teises ir teisėtus interesus, o gynėjas ir atstovai – ginamų ar atstovaujamų interesus; 2) visi šie asmenys suinteresuoti bylos baigtimi; 3) jiems suteikta teisių, kurių apimtis ir pobūdis leidžia jiems aktyviai dalyvauti BP ir daryti įtaką šiam procesui ir jo rezultatams. BPĮ išskiria subjektus, nuo kurių priklauso proceso eiga, ir proceso dalyvius, kurie turi tam tikras teises ir pareigas. Įstatyme neatskleidžiama BP dalyvio sąvoka, o teisinėje literatūroje tebevyksta diskusijos: • Vienų autorių nuomone, BP dalyviai – visi asmenys, organizacijos, pareigūnai, kurie vienaip ar kitaip dalyvauja BP veikloje, tiriant bei nagrinėjant bylas /tai BP dalyviai plačiąja prasme/; • Kitų autorių nuomone, BP dalyviai – kaltinamasis, jo gynėjas, nukentėjusysis, civilinis ieškovas, civilinis atsakovas ir jų atstovai. Taip pat įtariamasis tai BP dalyviai siaurąja prasme/. Šiuos asmenis sujungti į viena bendrą sąvoką leidžia šie bendri bruožai: a) Teisių ir teisėtų interesų gynimas; b) Suinteresuotumas bylos baigtimi; c) Suteiktos teisės BP, kurios leidžia aktyviai dalyvauti, daryti įtaką pačiam procesui bei jo rezultatams. Pažymėtini šie trys momentai: 5. Proceso dalyvis byloje turi kokį nors interesą ir jį gina. Nukentėjusiojo, atsakovo, kaltinamojo ir kitų interesai skiriasi. Šie asmenys turi teisę kviestis profesionalius teisininkus, kurie gina atstovaujamojo interesus. Proceso dalyvis gina savo paties ar atstovaujamojo interesą. 6. Skirtingai nuo proceso subjektų, dalyviai dalyvauja visame procese, o ne epizodiškai. Per visas stadijas gina savo interesus. 7. Proceso dalyvis turi teises tam, kad galėtų ginti savo interesus. Taip pat uždedamos tam tikros procesinės pareigos. Subjektai privalo užtikrinti proceso dalyvių teisių įgyvendinimą. Subjektai turi įgaliojimus ir tuo skiriasi nuo dalyvių. Tai garantuoja normalią proceso eigą ir uždavinių įgyvendinimą. 2. Kaltinamasis. Tai centrinė viso BP figūra. Ji atsiranda parengtinio tyrimo stadijoje, kai yra surinkta pakankamai įrodymų, duodančių pagrindą kaltinti konkretų asmenį padarius nusikaltimą. Tačiau asmuo dar nėra pripažįstamas kaltu (tą gali padaryti tik teismas). Visas procesas vyksta tam, kad atskleisti nusikaltimus patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn, įrodyti kaltę, nuteisti. Kaltinamojo sąvoka per stadijas kinta. Kaltinamuoju laikomas asmuo, kurio atžvilgiu įstatymo nustatyta tvarka yra priimtas nutarimas patraukti jį kaltinamuoju ar nutarimas iškelti jam baudžiamąją bylą sumarinio proceso tvarka. Atiduotas teismui kaltinamasis vadinamas teisiamuoju; kaltinamasis, kurio atžvilgiu yra priimtas apkaltinamasis nuosprendis, vadinamas nuteistuoju; kaltinamasis, kurio atžvilgiu yra priimtas išteisinamasis nuosprendis, vadinamas išteisintuoju. Taigi kaltinamasis – tai asmuo, kurio atžvilgiu parengtinio tyrimo organai surinko įrodymų, duodančių pagrindą jį kaltinti N padarymu, ir kuris šių įrodymų pagrindu įstatymo nustatyta tvarka patrauktas BA. Patraukus kaltinamuoju, paprastai suvaržomos ir apribojamos teisės ir laisvės. Garantija: BPK 4 str. : niekas negali būti traukiamas kaltinamuoju kitaip, kaip tik įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka. Kaltinamasis kaip procesinė figūra atsiranda parengtinio tyrimo stadijoje, kai kvotėjas, tardytojas ar prokuroras surenka pakankamai įrodymų, duodančių pagrindą kaltinti konkretų asmenį padarius N. Tačiau patraukti kaltinamuoju – dar nereiškia, kad asmuo, kurio atžvilgiu priimtas toks nutarimas, pripažįstamas kaltu N padarymu. Pripažinti kaltu N padarymu ir paskirti jam kriminalinę bausmę gali tik teismas (BK 11 str. ). Taigi, kaltinamasis – asmuo, kurio atžvilgiu parengtinio tyrimo organai surinko įrodymų, duodančių pagrindą jį kaltinti N padarymu, ir kuris šių įrodymų pagrindu įstatymo nustatyta tvarka patrauktas BA. Patraukus kaltinamuoju, paprastai suvaržomos ir apribojamos piliečio teisės bei pareigos /pvz. , jis gali būti suimtas, nušalintas nuo pareigų/. Nuteistajam skiriama kriminalinė bausmė. Todėl visiškai neleistina nepagrįstai asmenį patraukti kaltinamuoju. Kaltinamasis yra viena aktyviausių BP figūrų. Kaltinamasis turi tokias teises (BPK 52 str. ): 1. žinoti, kuo jis kaltinamas, ir duoti paaiškinimus dėl pareikšto jam kaltinimo (pareikšdamas kaltinimą, tardytojas privalo išaiškinti kaltinamajam jo teises, numatytas 52 str. ; tardytojas privalo apklausti kaltinamąjį tuojau po to, kai jam pareiškiamas kaltinimas, jei to padaryt neįmanoma, apie priežastis surašomas protokolas (168 str. ). duoti paaiškinimus dėl kaltinimo yra teisė, bet ne pareiga. Draudžiama išgauti parodymus smurtu, grasinimais ir pan. ) /BPK 166 str. – kaltinimas gali būti pareikštas ne vėliau kaip per dvi dienas nuo nutarimo patraukti kaltinamuoju priėmimo momento ir jokiu būdu ne vėliau kaip kaltinamajam atvykus arba jo atvesdinimo dieną; išaiškinti jam pareikšto kaltinimo esmę; BPK 174 str. – naujas kaltinimas; BPK 168 str. – kaltinamasis turi būti apklaustas tuoj po to, kai jam pareiškiamas kaltinimas – čia realizuojama teisė duoti paaiškinimus/; 2. teikti įrodymus (daiktai, dokumentai, parodymai (75 str. ); /kaltinamasis neprivalo teikti įrodymų, bet turi teisę tai daryti (nekaltumo prezumpcija)/; 3. pareikšti prašymus (dėl gynėjo paskyrimo ir pan. Tardytojas neturi teisės atmesti kaltinamojo ar jo gynėjo prašymo apklausti liudytojus, padaryti ekspertizę, jei tos aplinkybės gali turėti reikšmės (172 str. )); pvz. , paskirti gynėją, pakeisti kardomąją priemonę, iškviesti naujus liudytojus…tardytojas neturi teisės atmesti prašymo, jei aplinkybės, kurias prašo nustatyti kaltinamasis, gali turėti reikšmės bylai – BPK 172 str. /; 4. baigus parengtinį tardymą, susipažinti su visa bylos medžiaga (Pripažinęs surinktuosius įrodymus pakankamais kaltinamajai išvadai surašyti ir įvykdęs šio kodekso 225 straipsnyje numatytus reikalavimus, tardytojas privalo paskelbti kaltinamajam, kad tardymas jo byloje pabaigtas ir kad jis turi teisę tiek pats, tiek ir su gynėjo pagalba susipažinti su visa byla, taip pat prašyti papildyti parengtinį tardymą. Po to kaltinamajam pateikiama susipažinti visa susiūta ir sunumeruota bylos medžiaga. Jeigu, darant parengtinį tardymą, buvo filmuojama ar daromas garso įrašas, tai jie parodomi ir duodami perklausyti kaltinamajam ir jo gynėjui (226 str. )); 5. turėti gynėją (gynėjais gali būti tik advokatai. Kartais gynėjo dalyvavimas yra būtinas, ir jei šiuo atveju jis nepakviestas, gynėją gali paskirti kvotėjas, tardytojas, teismas; 6. dalyvauti teisminiame nagrinėjime pirmosios instancijos teisme (Neatvykus teisiamajam, byla turi būti atidedama (292 str. ), išskyrus tam tikrus atvejus, įvardytus 266 str. : kai jis yra ne LR teritorijoje ir vengia atvykti į teismą); 7. pareikšti nušalinimus (kaltinamasis gali nušalinti teisėją, prokurorą, tardytoją, kvotėją, sekretorių, ekspertą, vertėją ir pan. laikantis BPK reikalavimų); 8. apskųsti kvotėjo, tardytojo, prokuroro ir teismo veiksmus bei sprendimus (svarbi šios teisės garantija – skundų išsprendimo terminų nustatymas, pvz. : prokuroras per 3 dienas nuo skundo gavimo privalo išspręsti jį ir priimti nutarimą). 9. Teisiamasis turi paskutinio žodžio teisę. Pasibaigus teisminiams ginčams, pirmininkaujantysis suteikia teisiamajam paskutinį žodį (328 str. ). /Ši teisė realizuojama pasibaigus teisminiams ginčams, prieš išeinant teismui į pasitarimo kambarį priimti nuosprendžio/. Savo teises kaltinamasis įgyvendina pats asmeniškai ir per gynėją. Be to, kaltinamasis turi ir kt. teisių (proceso eigoje kalbėti gimtąja kalba; tam tikros teisės atliekant ekspertizę). Pareikšdami kaltinimą, tyrimo organai, prokuroras ir teismas išaiškina kaltinamajam jo teises ir užtikrina, kad jisai jomis galėtų pasinaudoti. Kaltinamojo teisėms apginti yra dvi galimybės: a) gintis pačiam; b) turi teisę turėti profesionalų advokatą – gynėją. Bet parodymus ir paaiškinimus kaltinamasis duoda ir paskutinį teisiamojo žodį sako pats. Kaltinamasis turi ir kitų teisių: žinoti, ar apklausiant bus naudojamas garso įrašymas (114 –1 str. ), turėti vertėją ir pan. Pareiškiant kaltinimą, tyrimo organai, prokuroras, teismas išaiškina kaltinamajam jo teises, užtikrina, kad jomis būtų pasinaudota. Kaltinamasis turi ir procesinių pareigų: 1. Privalo atvykti šaukiamas pas tardytoją ar teismą (jei neatvyksta, gali būti atvesdintas arba paskirta griežtesnė kardomoji priemonė); 2. Nepasišalinti iš gyvenamosios be subjektų, paskyrusių šią kardomąją priemonę leidimo; 3. Laikytis teismo posėdžio tvarkos; 4. Privalo duoti lyginamojo tyrimo pavyzdžius. Kaltinamojo padėtis skiriasi parengtiniame tyrime ir teisminio nagrinėjimo metu. Parengtinio tyrimo metu kaltinamasis įrodymų tyrime dalyvauja iš dalies, nes tik pasibaigus tam tyrimui gali susipažinti su bylos medžiaga ir surinktais įrodymais. Teisminio nagrinėjimo metu kaltinamojo, kaip dalyvio teisės yra plačios – jis gali ginčyti pareikštą ir prokuroro palaikomą kaltinimą. Kaltinamasis naudojasi teise į gynybą – jis gali ne tik pats gintis nuo pareikšto kaltinimo, bet ir naudotis gynėjo (advokato) pagalba. Kaltinamojo procesinė padėtis parengtiniame tyrime skiriasi nuo jo padėties teisminio nagrinėjimo metu. Parengtinio tyrimo stadijoje kaltinamasis įrodymų tyrime dalyvauja tik iš dalies, nes tik pasibaigus šiam tyrimui, jis gali susipažinti su bylos medžiaga ir su visais byloje surinktais įrodymais. Tuo tarpu teisminio nagrinėjimo metu kaltinamojo, kaip proceso dalyvio, teisės labai plačios – jis turi teisę ginčyti pareikštą ir prokuroro palaikomą kaltinimą. Šioje stadijoje kiekvienas įrodymas nagrinėjamas ir tiriamas teisiamojo akivaizdoje ir jam aktyviai dalyvaujant. Teisiamasis turi teisę pateikti klausimų visiems dalyvaujantiems teisminiame nagrinėjime liudytojams, nukentėjusiesiems, ekspertams, gali dalyvauti apžiūrint daiktinius įrodymus, dokumentus, duoti paaiškinimus teismui dėl liudytojų, nukentėjusiųjų ir kt. asmenų parodymų ir t. t. (BPK 267 str. ). *** Jasaitis: reforma – kaltinamasis bus ikiteisminio tyrimo metu (?). Yra du skirtingi dalykai: patraukimas kaltinamuoju b. byloje, ir nutarimo priėmimas patraukti asmenį kaltinamuoju. Asmuo, kurio atžvilgiu priimtas nutarimas patraukti jį kaltinamuoju, gali ir nežinoti to dalyko. Įstatymas numato terminus, per kiek jam turi būti pranešta (2 dienos), o per tą laiką, kol nepranešta, asmuo gali ir nežinoti, kad jo atžvilgiu priimtas nutarimas patraukti jį kaltinamuoju. 3. Įtariamasis. Tai figūra, kuri eina prieš kaltinamąjį. Gali būti iš kart kaltinamasis. Tai trumpalaikis BP dalyvis. Jis žinomas tik parengtinio tyrimo stadijoje. Bet jis savarankiškas ir gana aktyvus procesinės veiklos dalyvis. Įtariamuoju laikomas asmuo, sulaikytas įtariant, kad jis padarė nusikaltimą, arba asmuo, kuriam paskirta kardomoji priemonė prieš pareiškiant kaltinimą, arba asmuo, kuris apklausiamas apie jo padarytą nusikalstamą veiką. Pagal BPK 59 straipsnyje įtvirtintą sąvoką, yra įtvirtinti 3 pagrindai, kuriems esant asmuo tampa įtariamuoju: a) kai įtariamas, kad padarė nusikaltimą. Tai ne buitinis įtarimas (nukentėjusysis gali įtarti, žurnalistai iškelia įtarimą, pats tardytojas iškelia įvairias versijas (procesinis sulaikymas atliekamas esat tam tikriems pagrindams (48 h) (138, 137 str. )); b) kai paskiriama kardomoji priemonė- suėmimas dar nepareiškus kaltinimo. Išimtiniais atvejais asmeniui, įtariamam N padarymu, kardomoji priemonė gali būti skiriama ir prieš pareiškiant jam kaltinimą. Kaltinimas turi būti pareikštas ne vėliau kaip per 10 dienų (97str) nuo to momento, kai paskirta kardomoji priemonė; c) bet kuris asmuo, kuris nesulaikytas, nesuimamas, bet apklausos metu jam pasakoma, kad jis įtariamasis. Įtariamuoju laikomas asmuo, kuriam apklausos metu pasakoma, kad jis įtariamasis. Nuo to momento jis įgyja įtariamojo teises. Įtariamasis turi teisę (59 str. ): 1) duoti byloje paaiškinimus (Įtariamasis apklausiamas ne vėliau kaip per dvidešimt keturias valandas nuo sulaikymo momento (138 str. ). duoti parodymus yra teisė, bet ne pareiga; 2) pareikšti prašymus (jei prašymai gali turėti reikšmės, jie neturi būti atmesti (172 str. ); 3) apskųsti kvotėjo, tardytojo ir prokuroro veiksmus (tardytojas gautą skundą privalo per 24 h perduoti prokurorui, kuris per 3 dienas privalo jį išspręsti) ; 4) turėti gynėją. (53 str. ). Taip turi ir kitas teises: 1) Žinoti, kuo yra įtariamas. Jam turi būti paskelbiama, kurio nusikaltimo padarymu jis įtariamas, ir tai pažymima apklausos protokole (138 str. ). 2) Pareikšti nušalinimus kvotėjui, tardytojui, prokurorui, vertėjui, ekspertui ir pan. 3) Taip pat turi teisę naudotis vertėjo paslaugomis ir kt. Įstatymas (64 str. ) įpareigoja kvotėją, tardytoją, prokurorą išaiškinti įtariamajam jo teises ir užtikrinti galimybę jomis pasinaudoti. Įtariamasis turi ir pareigų: šaukiamas privalo atvykti, privalo paklusti taikomoms procesinėms prievartos priemonėms ir pan. Įtariamojo apklausa vyksta pagal tas pačias normas, kaip ir kaltinamojo. Europos žmonių teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija 6str 3 dalyje numato minimalias garantijas: Kiekvienas asmuo, kaltinamas nusikaltimo padarymu, turi teisę mažiausiai į šias garantijas: a) kad jam būtų skubiai ir nuodugniai pranešta tokia kalba, kurią jis supranta, apie pareiškiamo jam kaltinimo pagrindą ir motyvus; b) kad jis turėtų pakankamai laiko ir galimybių pasirengti savo gynybai; c) kad jis galėtų gintis pats arba per savo paties pasirinktą gynėją arba, jei jis neturi pakankamai lėšų tam gynėjui atsilyginti, turi gauti pagalbą nemokamai, kai to reikalauja teisingumo interesai; d) kad jis galėtų apklausti kaltinimo liudytojus arba turėtų teisę, kad tie liudytojai būtų apklausti, ir turėtų teisę, kad gynybos liudytojai būtų iškviesti ir apklausti tomis pat sąlygomis, kokios taikomos kaltinimo liudytojams; e) kad jis galėtų nemokamai naudotis vertėjo pagalba, jeigu jis nesupranta ar nekalba teismo procese vartojama kalba. BPK projekte numatoma pereiti prie tokių reikalavimų. Įtariamasis – ikiteisminio tyrimo dalyvis. Kaltinamuoju tampa prokurorui pripažinus, kad surinkta pakankamai įrodymų ir perduodama teismui. (? : teisiamojo nėra. Teisme – kaltinamasis). Jasaitis: kai tyrimo metu nesurenkama pakankamai įrodymų tyrimui pagrįsti, kad priimti nutarimą patraukti asmenį kaltinamuoju; tuomet įtariamasis. Iki to momento įstatymų leidėjas nevartoja tokių požymių, kaip asmuo apklaustas įtariamuoju (?). Dabar: jei sulaiko įtariamuoju, turim 48h, bet jei per 10 dienų nepareiškia kaltinimo, tas asmuo pakimba nežinioje, ir darosi neaišku, kas jis – įtariamasis ar liudytojas. Jei tą asmenį po 10 dienų pradėsim tardyti kaip liudytoją, reikia įspėti jam apie b. atsakomybę už melagingus parodymus ir pan. , nes įtariamasis meluoti gali. Liudytojo procesinė padėtis blogesnė. Jei įtarimas nepasitvirtino, galima apklausti jį įtariamuoju, ir viso proceso metu jos statusas bus kaip įtariamojo, kol tiriama b. byla. jei kaltinimo nepareiškė, tada priimamas procesinis sprendimas – nutraukt bylą jo atžvilgiu. Įtariamasis atsiranda, jei yra 3 požymiai: 1) sulaikomas įtariamuoju 2) paskirta kardomoji priemonė iki kaltinimo pareiškimo (įpareigojama išspręsti kaltinimo klausimą) 3) apklausiamas įtariamuoju Procesiniai dokumentai: 1) Įtariamojo sulaikymo protokolas (48h); 2) Nutarimas paskirti kardomąją priemonę (10 parų); 3) Įtariamojo apklausos protokolas (jei jam nepaskirta kard. priemonė, tai įtariamasis gali būti visą bylos tyrimo laikotarpį, kol nebus išspręstas kaltinimo klausimas jo atžvilgiu). Įtariamasis gali būti sulaikytas TIK IŠKĖLUS B. BYLĄ. Administracinėje teisėje – 3 h laikotarpis, kad būtų nustatyta asmenybė. Tai administracinis atvesdinimas. Kai atvedamas į nuovadą asmuo, iškviečiamas kvotėjas, o jei rimtas nusikaltimas – prokuroras ar tardytojas. Tada apžiūri ir priima sprendimą, kelt ar nekelt b. bylą. iškelia b. bylą, tada surašo įtariamojo sulaikymo protokolą. Kvotėjas – policijos tardytojas – priima nutarimą dėl b. bylos iškėlimo, ir tik tada surašo protokolą dėl sulaikymo. 137 str. – laikino sulaikymo tvarka. Įtariamojo sulaikymo terminas bus pradedamas skaičiuoti (3h) nuo protokolo surašymo. 135 str. – kvotos organas turi teisę iškelti b. bylą, kur parengtinį tardymą daryti būtina. 4. Gynėjas. Konstitucija įtvirtina kaltinamojo teisę į gynybą. BP įstatymai kaltinamajam suteikia plačias galimybes įgyvendinti šią teisę bei ginti teisėtus interesus. Tai būtina, kad užtikrinti pilnutinę ir visapusišką kaltinamojo ar teisiamojo teisių ir teisėtų interesų apsaugą. Siekdamas to, kad būtų išteisintas nekaltas asmuo, gynėjas tuo pačiu padeda stiprinti teisėtumą ir teisingumą. Taigi kaltinamojo ar įtariamojo teisę į gynybą užtikrina konstitucija. Yra 2 būdai tos gynybos: 1) turi teisę gintis pas; 2) turi teisę turėti gynėją. Gynėjas – tai savarankiška BP figūra. Jam leidžiama dalyvauti byloje, kai jį pakviečia ar jo paprašo įtariamasis ar kaltinamasis nuo jų sulaikymo ar pirmosios apklausos momento. Apie įtariamojo ar kaltinamojo prašymą turėti gynėją arba atsisakymą gynėjo surašomas protokolas, kurį pasirašo įtariamasis ar kaltinamasis, taip pat tardytojas ar kvotėjas. Parengtiniame tyrime galima turėti tik 1 gynėją, o teisme teisiamasis gali turėti kelis gynėjus. Gynėjas baudžiamajame procese – tai asmuo, įstatymo specialiai įgaliotas padėti kaltinamajam ar teisiamajam įgyvendinti jų teises, taip pat ir teisę į gynybą, taip pat teikti juridinę pagalbą. Svarbiausia gynėjo funkcija – ginti kaltinamojo teises ir teisėtus interesus. Tai savarankiškas BP veiklos dalyvis. Jis pats pasirenka gynybos priemones ir būdus. Jis turi informuoti kaltinamąjį apie savo poziciją byloje, turi skaitytis su kaltinamojo nuomone ir pageidavimais. Jei nuomonės skiriasi, gynėjas turi pranešti apie savo poziciją, ir kaltinamasis gali gynėjo atsisakyti. Gynėjas gali ginti tik teisėtus kaltinamojo interesus. Kaltinamasis turi pasitikėti gynėju. Siekiant sustiprinti tokį pasitikėjimą, numatyta tokia taisyklė: negali būti šaukiamas ir apklausiamas kaip liudytojas kaltinamojo gynėjas apie bylos aplinkybes, kurias jis sužinojo ryšium su gynėjo pareigų ėjimu. BPK 54 str. : Būti gynėjais leidžiama advokatams. Jei byloje yra keli kaltinamieji, 1 advokatas gali ginti kelis kaltinamuosius, bet tas pats asmuo negali būti dviejų ir daugiau įtariamųjų, kaltinamųjų ar teisiamųjų gynėju, jeigu vieno iš jų gynybos interesai prieštarauja kito gynybos interesams. Gynėjo kvietimas, paskyrimas ir pakeitimas. Gynėją kviečia įtariamasis, kaltinamasis, teisiamasis, įstatyminis jų atstovas, taip pat kiti asmenys, įtariamajam, kaltinamajam ar teisiamajam pavedus ar sutikus (klientas gali paprašyti tą padaryti gimines ar kitus artimuosius). Įtariamajam, kaltinamajam ar teisiamajam prašant, gynėjo dalyvavimą užtikrina kvotėjas, tardytojas, teisėjas ar teismas. Tais atvejais, kai įtariamojo, kaltinamojo ar teisiamojo pasirinktas gynėjas daugiau negu penkias dienas negali dalyvauti byloje arba pakartotinai be svarbios priežasties neatvyksta dalyvauti procese, kvotėjas, tardytojas, prokuroras, teisėjas ar teismas turi teisę (1) pasiūlyti įtariamajam, kaltinamajam ar teisiamajam pasikviesti kitą gynėją arba patys (2) paskirti gynėją iš advokatų. Įstatymas numato būtiną gynėjo dalyvavimą. Gynėjo dalyvavimas atliekant kvotą, parengtinį tardymą ir teisminį nagrinėjimą, yra būtinas: 1 ) bylose, kuriose įtariamas ar kaltinamas nepilnametis; 2) bylose dėl nusikaltimų, kuriuos yra padarę neregiai, kurtieji, nebyliai ir kiti asmenys, dėl fizinių ar psichinių trūkumų negalintys patys pasinaudoti savo teise į gynybą; 3) kai įtariamasis, kaltinamasis ar teisiamasis nemoka kalbos, kuria vyksta procesas; 4) kai yra prieštaravimų tarp įtariamųjų, kaltinamųjų ar teisiamųjų gynybos interesų, jeigu bent vienas iš jų turi gynėją; 5) bylose, kuriose dalyvauja valstybinis kaltintojas. Gynėjo dalyvavimas garantuojamas nuo to momento, kai paaiškėja tokios aplinkybės. Nurodytais atvejais, jeigu gynėjo nėra pasikvietęs pats įtariamasis, kaltinamasis ar teisiamasis arba, jiems pavedus ar sutikus, kiti asmenys, gynėją privalo paskirti kvotėjas, tardytojas, teisėjas ar teismas. Kvotėjas, tardytojas, prokuroras, teisėjas ir teismas, kurių žinioje yra byla, taip pat advokatų susivienijimo vadovas Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka turi teisę visiškai arba iš dalies atleisti įtariamąjį, kaltinamąjį ar teisiamąjį nuo teisinės pagalbos apmokėjimo. Kai įtariamąjį, kaltinamąjį ar teisiamąjį nuo teisinės pagalbos apmokėjimo atleidžia kvotėjas, tardytojas, prokuroras, teisėjas arba teismas, advokato darbo apmokėjimo išlaidas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka atlygina valstybė. Turėti gynėją yra teisė bet ne pareiga. Įtariamasis, kaltinamasis ar teisiamasis turi teisę atsisakyti gynėjo. Atsisakyti gynėjo leidžiama tik paties įtariamojo, kaltinamojo ar teisiamojo iniciatyva. Viena sąlyga – gynėjo atsisakymas turi būti savanoriškas. Atsisakymas gynėjo nėra kliūtis dalyvauti byloje valstybiniam ir visuomeniniam kaltintojams, visuomeniniam gynėjui, taip pat kitų įtariamųjų, kaltinamųjų ar teisiamųjų gynėjams. Įtariamasis, kaltinamasis ar teisiamasis gali pareikšti atsisakymą gynėjo bet kuriuo bylos proceso momentu. Atsisakymas gynėjo neatima jam teisės vėl prašyti, kad byloje dalyvautų gynėjas bet kuriuo proceso momentu. Kvotėjui, tardytojui, teisėjui ar teismui nėra privalomas atsisakymas gynėjo, pareikštas nepilnamečio ar asmens, kuris dėl fizinių ar psichinių trūkumų negali pats pasinaudoti savo teise į gynybą, taip pat asmens, nemokančio kalbos, kuria vyksta procesas, arba kaltinamo (įtariamo) padarius nusikaltimą, už kurį gali būti skiriama mirties bausmė (čia spraga, nes jau mirties bausmės nėra). Tai kolizija. Gynėjo, kaip savarankiško proceso dalyvio pareiga – teikti juridinę pagalbą. Gynėjas privalo panaudoti visas įstatyme nurodytas gynybos priemones ir būdus, kad būtų išaiškintos aplinkybės, teisinančios įtariamąjį, kaltinamąjį ar teisiamąjį arba lengvinančios jo atsakomybę, ir teikti jam reikiamą juridinę pagalbą. Dėl to jam suteikiamos tam tikros teisės. Gynėjas nuo to momento, kai jam leidžiama dalyvauti byloje,turi teisę: 1) susipažinti su įtariamojo sulaikymo protokolu, nutarimu iškelti asmeniui baudžiamąją bylą sumarinio proceso tvarka ir nutarimu patraukti kaltinamuoju; 2) dalyvauti įtariamojo ir kaltinamojo apklausose; 3) po pirmosios apklausos matytis su sulaikytu arba suimtu ginamuoju be pašaliečių. Šių pasimatymų skaičius ir trukmė neribojami. Jeigu yra pagrindo manyti, kad tokie pasimatymai turės neigiamos įtakos visapusiškam ir objektyviam bylos aplinkybių ištyrimui, kvotėjui ar tardytojui leidžiama dalyvauti gynėjo pokalbiuose su ginamuoju ir kontroliuoti susirašinėjimą su įtariamuoju ar kaltinamuoju per pirmąsias penkiolika sulaikymo ar kardomojo kalinimo dienų; toliau dalyvauti gynėjo pokalbiuose su ginamuoju ir kontroliuoti susirašinėjimą galima prokurorui ar teisėjui sutikus (Dėl to konstitucinis teismas sprendė ginčą. 94 11 18 KT nutarimu dėl BPK 58 str. 2 d. 3 p. atitikimo konstitucijai (VŽ 94 m. , Nr. 92) pripažinta, kad ši norma neprieštarauja, bet buvo daug kritinių pastabų, kurios liko nepakeistos. Tie apribojimai taikomi tik labai ypatingais atvejais ir labai trumpai. Kad užtikrinti galimybę išaiškinti organizuoti nusikalstamumo daromus N, - tokia norma reikalinga); 4) dalyvauti tuose proceso veiksmuose, kurie daromi su įtariamuoju ar kaltinamuoju. taip pat tuose veiksmuose. kurie daromi įtariamajam, kaltinamajam arba jų gynėjui paprašius; kvotėjui ar tardytojui sutikus, dalyvauti bet kuriuose kituose tardymo veiksmuose; 5) prašyti gynybai reikalingų pažymų, charakteristikų ir kitokių dokumentų iš valstybinių ir visuomeninių organizacijų, kurios nustatyta tvarka privalo juos arba jų nuorašus išduoti (Advokatūros įstatyme: advokatas turi teisę iš visų fizinių ir juridinių asmenų išreikalauti teisinei pagalbai teikti reikalingus dokumentus ar jų nuorašus. Visi ginčai su advokatu baigiasi tuo, kad advokatai nėra pareigūnai, negali remtis valstybine prievarta (38 str. ). Advokatas turi teisę rinkti ir pateikti įrodymus kiek leidžia įstatymas. ); 6) kvotos ir parengtinio tardymo metu susipažinti su tų proceso veiksmų, kuriuose jis turėjo teisę dalyvauti, protokolais, taip pat ekspertizių aktais, o kvotėjui ar tardytojui leidus, susipažinti su bet kuriais kitais byloje esančiais įrodymais; 7) baigus parengtinį tardymą, susipažinti su visa bylos medžiaga ir daryti jos išrašus; 8) reikšti prašymus ir nušalinimus; 9) dalyvauti atliekant teisminį bylos nagrinėjimą; 10) apskųsti kvotėjo, tardytojo, prokuroro, teisėjo ar teismo veiksmus bei sprendimus, dalyvauti nagrinėjant skundą atitinkamoje teisminėje instancijoje. Gynėjas turi teisę, bet neprivalo dalyvauti tardymo veiksmuose. Todėl gynėjo neatvykimas, jeigu jam iš anksto apie tardymo veiksmo darymą buvo pranešta, nėra kliūtis atlikti šį tardymo veiksmą. Bet yra atvejų, kai jo dalyvavimas yra privalomas – teisme ar pareiškiant kaltinimą ir jeigu gynėjas, šaukiamas dalyvauti bylos procese, be svarbios priežasties neatvyksta pas kvotėją, tardytoją, prokurorą, teisėją ar į teismą, jis atsako šio kodekso 64(3) straipsnyje nustatyta tvarka. Jeigu gynėjas tuo pačiu metu yra šaukiamas pas kvotėją, tardytoją ar prokurorą ir pas teisėją ar į teismą, jis privalo atvykti pas teisėją ar į teismą. Apsiėmęs ginti įtariamąjį, kaltinamąjį ar teisiamąjį, advokatas neturi teisės to atsisakyti. Advokatas neturi teisės pagarsinti žinių, kurias jam suteikė gynybai vykdyti. Kadangi apmokėjimas yra nedidelis, advokatai vengia to darbo, o tai stabdo procesą. 99 09 14 yra teisingumo ministro patvirtinta “Advokato paskyrimo teikti teisinę pagalbą b. bylų procese tvarka” (VŽ 99 m. , Nr. 79). Pagal ją numatomas kvotos ir tardymo veiksmų laikas turi būti derinamas iš anksto su advokatu. Jei advokatas negali dalyvauti dėl svarbių priežasčių (64 – 3 str. ), tada jis privalo apie tai pranešti kvotos, parengtinio tardymo organams, prokurorui, kurie skiria kitą gynėją iš budinčių advokatų sąrašo. Jei paskirtas gynėjas negali dalyvauti – jis privalo užtikrinti, kad jį pakeis kitas gynėjas ir apie tai informuoti prokurorą ar tardytoją. Padėdamas teisiamajam įgyvendinti jo procesines teises, gynėjas tuo pačiu prisideda prie teisingo ir visapusiško bylos išnagrinėjimo bei teisėto, pagrįsto ir teisingo nuosprendžio priėmimo. Jasaitis: susirašinėjimo kontrolė ir dalyvavimas pokalbyje – yra du skirtingi dalykai. Labai dažnai ši norma (3 dalis) suprantama taip: kada tardytojas ir kvotėjas nori leisti jiems matytis, tada jie ir matosi. Tardytojas ir kvotėjas rašo: “leisti susitikti gynėjui ir kaltinamajam man dalyvaujant”. Esmė to straipsnio kita, nes gynėjas ir kaltinamasis gali susitikti kada nori. Ir kai rašomi tokie nutarimai – tokia formuluotė pažeidžia asmens teisę į gynybą. Susirašinėjimo kontrolė – kvotėjas ar tardytojas žiūri, kokia korespondencija perduodama, ir jei sutinka ar nesutinka,- tą pareiškia; ir tai yra kontrolė. Tai vertinamoji formuluotė, nes sakoma “ jei yra pagrindo manyti”. 5. Nukentėjusysis. Asmenybės teisių apsauga BP reikalauja suteikti nuo N nukentėjusiam asmeniui tokias teises, kurios leistų jam aktyviai ginti savo interesus b. byloje. nukentėjusysis – tai N auka. Vakaruose tokios figūros nėra. BPK 60 str. : Nukentėjusiuoju pripažįstamas asmuo, kuriam nusikaltimu padaryta moralinės, fizinės ar turtinės žalos. Taigi pagrindas tapti nukentėjusiuoju – žalos padarymas. Nukentėjusiuoju gali būti tik fizinis asmuo. JA gali būti tik civiliniu ieškovu. Nukentėjusiuoju tampama, kai pilietis pripažįstamas nukentėjusiuoju kvotėjo, tardytojo, prokuroro, teisėjo nutarimu (154 str. ) ar teismo nutartimi (273 str. ). Nuo to nutarimo priėmimo jis įgyja nukentėjusiojo statusą. Pilietis, pripažintas nukentėjusiu nuo nusikaltimo, turi teisę duoti byloje parodymus (pateikia faktinius duomenis apie N, išdėsto savo poziciją, gina savo teises, skirtingai nuo liudytojo, turi teisę duoti parodymus. Tai jo gynimo priemonė), turi teisę naudotis atstovo pagalba (jei kaltinamasis turi gynėją, nukentėjusysis gali pasikviesti advokatą, jo interesus gali atstovauti ir kiti asmenys). Kaip nukentėjusiojo atstovai byloje gali dalyvauti: advokatai, nukentėjusiojo artimieji giminaičiai, įstatyminiai jų atstovai, taip pat kiti asmenys, teismo nutartimi arba teisėjo, tardytojo ar kvotėjo nutarimu. Nukentėjusysis ir jo atstovas turi teisę: 1) teikti įrodymus (daiktus, dokumentus) ; 2) pareikšti prašymus (dėl bylos eigos, dėl įrodymų); 3) susipažinti su visa bylos medžiaga nuo to momento, kai pabaigtas parengtinis tardymas; 4) dalyvauti teisminiame nagrinėjime; 5) pareikšti nušalinimus; 6) apskųsti kvotėjo, tardytojo, prokuroro ir teismo veiksmus, taip pat apskųsti teismo nuosprendį arba nutartis ir teisėjo nutarimus; 7) palaikyti kaltinimą teisminiame nagrinėjime. Turi ir kitų teisių: naudotis vertėjo paslaugomis, pareikšti civilinį ieškinį ir kt. Pareigos: Nukentėjusysis privalo duoti parodymus ir atsako už atsisakymą arba vengimą duoti parodymus lygiai kaip ir liudytojas. Nukentėjusysis visais atvejais atsako už žinomai melagingus parodymus lygiai kaip ir liudytojas. Taip pat turi atvykti šaukiamas kvotėjo, tardytojo, prokuroro, turi duoti parodymus, nepažeisti teisiamojo posėdžio tvarkos. Jam privalomas nutarimas dėl būtinosios ekspertizės paskyrimo jo amžiui, fizinei ar psichinei būklei nustatyti. Jei b. byla nutraukiama, nukentėjusysis ir jo atstovas turi teisę reikalauti susipažinti su nutrauktos bylos medžiaga (234 str. 6 d. ). Nukentėjusiojo procesinė padėtis sudėtinga, nes jis suinteresuotas bylos baigtimi. Neretai jis pats būna kaltas, nes savo neteisėtais veiksmais išprovokuoja kaltinamąjį. Jį valdo kerštas ir pan. Kadangi nukentėjusiems dažnai grasinama, yra iškilusi jų apsaugos problema. Įstatymuose yra galimybė BP įslaptinti nukentėjusiojo tapatybę (156-1 str. ) rodančius duomenis. Duomenys apie asmenybę tampa paslaptimi. (KT nutarimas 200 09 22 dėl 118 – 1, 156 – 1, 267 str. 5 p. , 317 – 1 str. atitikimo LRK (VŽ 2000 m. Nr. 80) – pats įslaptinimo principas neprieštarauja konstitucijai. Prieštaravimus įžiūrėjo procedūrose, kurios numato (317-1) apklausą teisme (turi galiot E konvencijos nuostata, kad nukentėjusysis turi ………………). Ši apsaugos priemonė būtina). Galioja specialus įstatymas “BP bei operatyvinės veiklos dalyvių, teisingumo ir teisėsaugos institucijų pareigūnų apsaugos nuo nusikalstamo poveikio įstatymas” 96 02 13 VŽ Nr. 20. Nukentėjusysis ir kiti BP dalyviai turi teisę kreiptis į policiją ar prokuratūrą, kad būtų paskirtos apsaugos priemonės. Tai daroma bylose dėl sunkių N (BK 8-1str. ). Pagal tokį pareiškimą policijos komisariatas gali paskirti įvairias apsaugos priemones. 6. Civilinis ieškovas ir civilinis atsakovas. Tiriant ir nagrinėjant b. bylą, turi būti lygiagrečiai sprendžiami padarytos žalos atlyginimo pagrindai. Asmuo, dėl nusikaltimo turėjęs materialinės žalos, turi teisę baudžiamojoje byloje pareikšti kaltinamajam arba asmenims, materialiai atsakantiems už kaltinamojo veiksmus, civilinį ieškinį, kurį teismas nagrinėja kartu su baudžiamąja byla (BPK 65 str. ) Civilinis ieškinys b. procese – tai kartu su b. byla pareiškiamas ir išsprendžiamas dėl N turėjusio turtinės žalos asmens reikalavimas atlyginti tą žalą. Civilinis ieškinys b. byloje gali būti pareikštas ir nagrinėjamas, kai: 1) nukentėjusiam ar JA padaryta materialinė žala, 2) kaltinamojo veiksmuose yra N sudėtis, 3) jei tarp kaltinamojo veiksmų ir atsiradusios materialinės žalos yra priežastinis ryšys. Civilinio ieškinio dalykas gali būti: 1) nusikaltimu padaryta tiesioginė materialinė žala, 2) materialiniai nuostoliai, kuriuos nukentėjusysis patyrė dėl N, 3) išlaidos, kurios atsirado, pašalinant N pasekmes. Negali būti dalyku turtinė žala, jei nukentėjusysis turėjo t,t, turtą neteisėtai, taip pat moralinė žala ar negauta nauda. Yra tam tikrų civilinio ieškinio b. byloje pareiškimo privalumų – teismui nereikia du kartus nagrinėti bylos, o civilinis ieškovas atleidžiamas nuo žyminio mokesčio, įrodinėjimo našta tenka tam, kas byloje palaiko kaltinimą, o ne ieškovui. BPK 66 str. : Civilinis ieškinys gali būti pareiškiamas, tiek iškeliant baudžiamąją bylą ir darant kvotą ar parengtinį tardymą, tiek ir vėliau, tačiau tik prieš pradedant teisminį tardymą. Asmuo, nepareiškęs civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje, turi teisę pareikšti civilinį ieškinį civilinio proceso tvarka. Jeigu bylos nagrinėjimas teisme buvo atidėtas, tai asmuo, nepareiškęs civilinio ieškinio, gali pareikšti jį kitame teismo posėdyje, bet tiktai iki teisminio tardymo pradžios. Jeigu civilinis ieškinys dėl išieškojimo privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto arba valstybės biudžeto lėšų, išleistų asmenų, nukentėjusiųjų nuo tyčinių nusikaltimų, sveikatos priežiūrai, nebuvo pareikštas, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę savo iniciatyva išspręsti klausimą dėl tų lėšų išieškojimo. Piliečiai turi teisę pareikšti c. ieškinį patys ar per savo atstovus. Juridiniai asmenys pareiškia c. ieškinį per savo atstovus. C. ieškinys b. byloje pareiškiamas raštu, paduodant tardytojui ar teismui ieškininį pareiškimą. C. ieškinys gali būti pareiškiamas bet kuriuo bylos proceso metu – nuo bylos iškėlimo momento iki teisminio tardymo pradžios. BP negalima paduoti priešpriešinio ieškininio pareiškimo, kaltinamasis gali atsakyti tik pagal pareikštą ieškinį, tačiau negali būti c. ieškovu toje pačioje byloje. BPK 68 str. : Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal šio kodekso nustatytas taisykles. Civi1inis ieškinys išsprendžiamas, priimant nuosprendį, o neišspręstas ryšium su bylos nutraukimu, taip pat šio kodekso 340 straipsnio antrojoje dalyje ir 341 straipsnio 2 punkte numatytais atvejais paliekamas nenagrinėtas. Kai dėl c. ieškinio iškyla klausimų, kurių sprendimo nereguliuoja BPK normos reikia taikyti atitinkamas CT ir CP normas. C. ieškinys išsprendžiamas, priimant nuosprendį. C. ieškinį patenkinti ar atmesti gali tik teismas nuosprendžiu. BPK 340 str. : Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, priklausomai nuo civilinio ieškinio pagrindo ir dydžio įrodytumo, pilnutinai ar dalinai patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba atmeta jį. BPK 341 str. : Priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, teismas: 1) atmeta civilinį ieškinį, jeigu nenustatytas nusikaltimo įvykis arba neįrodytas teisiamojo dalyvavimas nusikaltimo padaryme; 2) palieka civilinį ieškinį nenagrinėtą, jeigu teisiamasis išteisinamas dėl nusikaltimo sudėties nebuvimo. Civilinį ieškinį palikus nenagrinėtą, civilinis ieškovas turi teisę iš naujo pareikšti jį civilinio proceso tvarka. Jeigu b. byla nutraukiama parengtinio tyrimo, atidavimo teismui ar teisminio nagrinėjimo stadijoje, c. ieškinys paliekamas nenagrinėtas. C. ieškovas su tais pačiais reikalavimais gali kreiptis į teismą CP tvarka. BPK 69 str. : Civilinio ieškinio atmetimas nuosprendžiu baudžiamojoje byloje atima iš civilinio ieškovo teisę pareikšti tą patį ieškinį antrą kartą civilinio proceso tvarka. Taip pat ieškinio atmetimas civilinio proceso tvarka atima iš ieškovo teisę antrą kartą pareikšti tą patį ieškinį baudžiamojoje byloje. BPK 70 str. : Esant pakankamai duomenų, kad nusikaltimu buvo padaryta materialinės žalos, kvotos organas, tardytojas, prokuroras ir teismas privalo imtis priemonių pareikštam ar ateityje galimam civiliniam ieškiniui užtikrinti. Prokuroras, teisme palaikantis valstybinį kaltinimą, pareiškia civilinį ieškinį arba palaiko pareikštą ieškinį, jeigu to reikalauja valstybinių ar visuomeninių interesų arba atskirų piliečių teisių ir teisėtų interesų apsauga. Prokuroras, teisme palaikantis valstybinį kaltinimą, privalo pareikšti civi1inį ieškinį, jeigu jis nėra pareikštas, tuo atveju, kai nusikaltimu padaryta materialinės žalos valstybinei ar visuomeninei nuosavybei, taip pat kai nusikaltimu padaryta materialinės žalos asmeniui, kuris dėl nepilnametystės, ligos, priklausomybės nuo kaltinamojo ar dėl kitų priežasčių negali ginti teisme teisėtų savo interesų ir neturi savo atstovo. Jeigu nurodytais atvejais byla nagrinėjama, nedalyvaujant valstybiniam kaltintojui, ir civilinis ieškinys liko nepareikštas, tai teismas, priimdamas nuosprendį, privalo savo iniciatyva išspręsti nusikaltimu padarytos materialinės žalos atlyginimo klausimą. Pareiškus civilinį ieškinį, tardytojas, prokuroras turi spręsti klausimą dėl to pareiškėjo pripažinimo c. ieškovu, tai įforminama teismo nutartimi arba kvotėjo, prokuroro, teisėjo nutarimu. C. ieškovai: FA – sutampa su nukentėjusiuoju, JA – jį gina jo atstovas. 61 str. Civilinis ieškovas Civiliniu ieškovu pripažįstamas pilietis, įmonė, įstaiga ar organizacija, kurie dėl nusikaltimo turėjo materialinės žalos ir pareiškė reikalavimą atlyginti ją. Civilinis ieškovas ar jo atstovas turi teisę: 1 ) teikti įrodymus; 2) pareikšti prašymus; 3) prašyti kvotos organą, tardytoją ir teismą imtis priemonių jų pareikštam ieškiniui užtikrinti; 4) palaikyti civilinį ieškinį; 5) susipažinti su bylos medžiaga nuo to momento, kai pabaigtas parengtinis tardymas, o bylose, kuriose parengtinis tardymas nebuvo daromas, - nuo atidavimo teismui momento; 6) dalyvauti teisminiame nagrinėjime; 7) pareikšti nušalinimus; 8) apskųsti kvotėjo, tardytojo, prokuroro ir teismo veiksmus, taip pat apskųsti teismo nuosprendį ar nutartis, kiek jie liečia civilinį ieškinį. Civilinis ieškovas privalo, teismo reikalavimu, pateikti esančius jo žinioje dokumentus, susijusius su pareikštuoju ieškiniu. Taip pat turi ir kitų pareigų (157, 286 str. ). Tai savarankiškas dalyvis. 62 str. Civilinis atsakovas N yra bendras pagrindas ir kaltinimui, ir c. ieškiniui pareikšti, todėl atsakovu b. byloje gali būti tik kaltinamasis. Tačiau c. atsakovo ir kaltinamojo sąvokos ne visada sutampa. BPĮ leidžia pareikšti c. ieškinį b. byloje netik kaltinamajam, bet ir tiems asmenims, kurie materialiai atsako už kaltinamojo veiksmus. Civiliniais atsakovais gali būti traukiami tėvai, globėjai, rūpintojai ar kiti asmenys, taip pat įmonės, įstaigos ir organizacijos, kurie pagal įstatymą materialiai atsako už žalą, padarytą nusikalstamais kaltinamojo veiksmais. Civilinis atsakovas ar jo atstovas turi teisę: 1) prieštarauti pareikštam ieškiniui; 2) duoti paaiškinimus dėl pareikšto ieškinio esmės; 3) teikti įrodymus; 4) pareikšti prašymus; 5) susipažinti su bylos medžiaga nuo to momento, kai pabaigtas parengtinis tardymas, o bylose, kuriose parengtinis tardymas nebuvo daromas, - nuo atidavimo teismui momento; 6) dalyvauti teisminiame nagrinėjime; 7) pareikšti nušalinimus; 8) apskųsti kvotėjo, tardytojo, prokuroro ir teismo veiksmus, taip pat apskųsti teismo nuosprendį ar nutartis, kiek jie liečia civilinį ieškinį. Pastarasis turi ir pareigų: laikytis teisiamojo posėdžio tvarkos ir pan. Pagal interesus, kuriuos gina c. atsakovas, jo pozicija artimiausia kaltinamojo pozicijai. Tačiau c. atsakovas yra savarankiškas dalyvis. Jo nevaržo kaltinamojo ar jo gynėjo pozicija, ir savo teises jis įgyvendina pats ar per atstovą. Kaip nukentėjusiojo, civilinio ieškovo ir civilinio atsakovo atstovai byloje gali dalyvauti: advokatai, nukentėjusiojo, civilinio ieškovo ir civilinio atsakovo (atitinkamai) artimieji giminaičiai, įstatyminiai jų atstovai, taip pat kiti asmenys, teismo nutartimi arba teisėjo, tardytojo ar kvotėjo nutarimu. Jeigu civilinis ieškovas arba civilinis atsakovas yra įmonė, įstaiga ar organizacija, tai jų atstovais gali būti atitinkamai įgalioti tam asmenys. c. ieškovo ir c. atsakovo atstovai turi tokias pat procesines teises, kaip ir jų atstovaujamas BP dalyvis. Atstovais negali būti nepilnamečiai ir asmenys, kuriems paskirta globa ar rūpyba, taip pat kiti asmenys (CPK 47 str. ). 7. Visuomeninis kaltintojas ir gynėjas. Jie išlikę iš tarybinių lakų. Būna taip, kad visuomenė yra suinteresuota bylom, ir geresnis būdas išreikšti visuomenės interesus – visuomenės atstovų dalyvavimas. Tai rezonansinės bylos. Atstovauja tas, kurį išrenka organizacija ar kolektyvas. Dalyvauja tik teisminiame nagrinėjime. Jasaitis: po nepriklausomybės atkūrimo visuomeninių kaltintojų/gynėjų dalyvavimas buvo siejamas su visuomeninių organizacijų atsiradimu. (Stašaičio byla, Butkevičiaus byla). Žmogaus teisių gynimo komitetas (asociacija) – jos atstovas Kaušinis buvo pats ryškiausias, pvz. , ginant Butkevičių jo b. byloje. šios organizacijos atstovai jau buvo visuomeniniais gynėjais ir kitose bylose. 271 str. – nustato tik tvarką, kaip atsiranda teisminėje nagrinėjimo stadijoje. Iki bylos atidavimo teismui jų nebūna. 326 str. Parengtiniame tardyme tokios figūros nedalyvauja. Galima jiems reikšti nušalinimus. VI tema. Įrodymai Tai viena iš centrinių BP problemų, kadangi viso proceso eigoje vyksta įrodinėjimas. Nuo to, kaip pavyksta surinkti įrodymus, priklauso viso BP sėkmė. Jei jų trūksta, byla stringa, grąžinama papildyti, uždaviniai lieka neįvykdyti. Įrodymai – tai aktuali ir amžina tema. Kad būtų įgyvendinti BP uždaviniai BB, reikia nustatyti faktines jos aplinkybes. Vienas iš specifinių šių aplinkybių išaiškinimo sunkumų yra tai, kad tyrinėjami įvykiai vyko praeityje, o jų asmeniškai nestebėjo nei bylą tiriantys, nei ją nagrinėjantys teisme asmenys. Faktines bylos aplinkybes tardymo, kvotos organai bei teismas nustato, remdamiesi tų įvykių atspindžiais, išlikusiais ant įvairių daiktų, ir atskirų žmonių sąmonėje. Tie atspindžiai, faktiniai duomenys, įstatymo nustatyta tvarka surinkti, įtvirtinti ir ištirti, laikomi įrodymais byloje. O įstatymo nustatyta kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo organų veikla, skirta faktiniams duomenims surinkti, įtvirtinti, patikrinti ir įvertinti, siekiant nustatyti tiesą BB, vadinama įrodinėjimu. Procesinės teisės normos, reglamentuojančios įrodinėjimą ir nustatančios jo tikslus, turinį, ribas, vadinamas įrodymų teise. 1. Įrodinėjimo, įrodymų teisės ir įrodymų teorijos sąvokos Tam, kad įgyvendinti b. byloje visus BP uždavinius, reikalinga atlikti sudėtingą darbą – įrodyti, kas padarė nusikaltimą, to asmens kaltę ir pan. Tai turi atlikti tam įgalioti pareigūnai ir įstaigos. Savo interesus gina tie asmenys, kuriuos paliečia ta veikla. Visa tai sudaro įrodinėjimo turinį. Įrodinėjimas – tai kvotos įstaigų, tardytojo, prokuroro ir teismo veikla, kurioje dalyvauja kiti proceso dalyviai, vykstanti griežtai laikantis BP įstatymo reikalavimų, kurios metu yra surenkami, patikrinami ir įvertinami įrodymai, reikalingi teisingam b. bylos išsprendimui. Įrodinėjimas – tai praktinė veikla. Ji apima tiek praktinį įrodymų rinkimą, tiek ir loginį operavimą surinktais įrodymais. Tai reiškia, kad įrodinėjimas turi dvi puses. Įrodymų teisė – tai yra tos procesinės teisės normos, kurios reglamentuoja įrodinėjimo veiklą, nustato įrodinėjimo tikslus, tvarką, ribas ir visą jo turinį. Įrodymų teisės normos sukoncentruotos BPK VII skirsnyje, bet įrodymų rinkimo, tikrinimo būdai reglamentuojami ir kituose skirsniuose, t. y. tuose, kuriuose kalbama apie parengtinį tardymą, teisminį tardymą. Įrodinėjimas vyksta visose BP stadijose, išskyrus nuosprendžio vykdyme. Įrodymų teisė yra svarbi BPT dalis, nes įrodymai būna visose b. bylose ir įvairiose bylos stadijose. Įrodymų teisė reglamentuoja: a) įrodinėjimo dalyką; b) tikslą; c) įrodymų sąvoką; d) įrodymų sistemą; e) įrodinėtinas aplinkybes; f) įrodinėjimo ribas; g) įrodymų leistinumą ir liečiamumą; h) įrodymų rinkimo įtvirtinimo, įvertinimo bei panaudojimo ypatumus; i) nustato įrodinėjimo subjektus ir pan. Įrodymų teorija – tai mokslas, kuris moksliniais metodais nagrinėja įrodinėjimo problemas. Jei įrodinėjimas yra praktinė veikla, o įrodymų teisė – tai teisės normos, tai teorija nieko netiria ir nieko nereglamentuoja. Įrodymų teorija turi savo nagrinėjimo dalyką, kurį sudaro tokie elementai: 1) Įrodymų teisė – tai teisės normos, kurios reglamentuoja įrodinėjimo veiklą. Tai tų teisės normų analizė, tobulinimas, rekomendacijų davimas ir pan. Atskleidžiamas įrodymų teisės turinys. 2) Pati įrodinėjimo veikla – tai praktika, kvotos, tardytojo, prokuroro, teismo veikla. Atskleidžiami tos praktinės veiklos trūkumai, rengiamos rekomendacijos, kaip tą veiklą tobulinti. 3) Įrodymų reglamentavimo ir praktinio pritaikymo istorija Lietuvoje. Tai svarbu tuo, kad galima pažvelgti į praeitį, pasinaudoti patirtimi. 4) Įrodymų reglamentavimas ir praktinis pritaikymas bei šių dalykų istorija užsienio valstybėse. Tai aktualu, nes galima perimti teigiamus dalykus. Jasaitis: visa įrodymų teorija seniau buvo grindžiama dialektinio materializmo principu. Pagal tai tiesa buvo: a) santykinė; b) absoliutinė; c) absoliutinė ir santykinė. Tačiau teismo nuosprendyje nei santykinės, nei absoliutinės tiesos negali būti. Nuosprendyje nustatoma objektyvi tiesa – absoliuti + santykinė. Tokios tiesos ypatingumas – labai santykinai pripažįstamas asmens sąmonės poveikis vertinant vienus ar kitus supančio pasaulio dalykus, reiškinius. Niekas po nepriklausomybės net nebandė spręsti šios problemos (t. y. , kokia mokslo šaka pasiremti). Įrodymų teorija neturi būti grindžia,a dialektiniu materializmo. Tiesos dalykas baudžiamojoje byloje: 1. Faktinių aplinkybių nustatymas; 2. Veikos teisinis įvertinimas (N kvalifikavimas) /juos kvalifikuojant taip pat susiduriama su filosofinio pobūdžio problema/; 3. Nustačius faktines aplinkybes ir teisingai kvalifikavus, turi būti paskiriama teisinga bausmė Įrodinėjimo procese naudojamasi psichologijos, logikos, matematikos, fizikos ir kitų mokslų pasiekimais. Įrodymų teorija turi savo sistemą, kurią lemia jos dalyko struktūra. Įrodymų teorija gali būti suskirstyta į dvi pagrindines dalis: bendrąją (analizuojami bendri įrodymų sąvokos, klasifikavimo, įrodinėjimo dalyko, įrodymų įvertinimo ir kiti klausimai) ir ypatingąją (apima parengtinio tyrimo organų ir teismo veiksmų procesą bei uždavinius, renkant, įtvirtinant, tiriant, tikrinant ir vertinant atskirų rūšių įrodymus). 2. Įrodinėjimo dalykas ir ribos Įrodinėjimo dalykas – tai visos tos faktinės aplinkybės, kurios, vadovaujantis įstatymu, įrodinėtinos b. byloje. Tiesos nustatymui byloje reikia objektyviai, visapusiškai ir pilnutinai išsiaiškinti daugelį aplinkybių, įeinančių į įrodinėjimo dalyką. Nežiūrint visoms byloms bendrų būtinai išaiškintų aplinkybių, kiekviena jų kategorija ir net kiekviena konkreti byla turi tik jai būdingų išaiškintų aplinkybių. Tai teorinė sąvoka, kuri įstatyme nenaudojama (BPK 71 str. – b. byloje įrodinėtinos aplinkybės). Dalyko struktūra ir yra tie rėmai, kurie parodo, ką reikia įrodyti, kad būtų išspręsti BP uždaviniai. Derinant tuos rėmus su konkrečia nusikalstama veika, numatyta BK specialiojoje dalyje, įrodinėjimas įgauna tam tikrą turinį, nustatomas konkrečios bylos įrodinėjimo dalykas. Pagal įstatymą yra išskiriamos 4 įrodinėjimo dalyko grupės. Darant parengtinį tyrimą ir nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme, turi būti įrodinėjama: 1 ) nusikaltimo įvykis (nusikaltimo padarymo laikas, vieta, būdas ir kitos aplinkybės); 2) kaltinamojo kaltumas nusikaltimo padarymu; 3) aplinkybės, turinčios įtakos kaltinamojo atsakomybės laipsniui ir pobūdžiui; 4) nusikaltimu padarytos ža1os pobūdis ir dydis. Tik teisingai išsiaiškinus ir apibrėžus įrodinėjimo dalyką, galima visapusiškai, operatyviai ir pilnutinai ištirti visas aplinkybes ir priimti teisingus procesinius sprendimus. Nusikaltimo įvykis. Tai kompleksinė sąvoka. Įstatyme nurodyta, kas įeina į nusikaltimo įvykį; tai: nusikaltimo padarymo laikas, vieta, būdas ir kitos aplinkybės. Nusikaltimo įvykį charakterizuojantys duomenys konkretizuoja tą tiriamą įvykį ir jį individualizuoja. Tiriant b. bylą pirmiausia reikia užfiksuota, ką tiriame. Neįmanoma įrodinėti, neužfiksavus, neįrodžius tų elementų, kurie sudaro nusikaltimo įvykį. Nusikaltimo įvykį apibūdina BK specialiojoje dalyje numatyti nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai. Juos įrodinėjant tenka nustatyti veikos padarymo mechanizmą, veikos pasekmes bei priežastinį ryšį tarp to mechanizmo ir pasekmių. Nusikaltimo padarymo laikas ir vieta yra svarbūs požymiai veikos įvertinimui b. įstatymo galiojimo laike ir erdvėje prasme. Tai svarbu taikant senaties terminus, nustatant bylų tardymingumą ir teismingumą. Kartais jie yra kaip privalomi nusikaltimo sudėties požymiai nusikaltimo kvalifikavimui (pvz. : BK 344, 130 str. ). Šių elementų konkretizavimas ne vienodas, tai priklauso nuo bylos aplinkybių. Kartais N padarymo laikas apibūdinamas tam tikru laikotarpiu (tęstinis), o kartais svarbu apibrėžti momentą net minučių tikslumu (pvz. : avarijos atveju). Kartais pakanka nustatyti, kad įvyko nusikaltimas tam tikrame pastate, o kartais reikia centimetrų tikslumo (pvz. : avarija, t. y. stabdymo kelias ir pan. ). Tai labai reikšminga įrodinėjimui. Turi būti nustatytas nusikaltimo įvykis, t. y. konkretus BK straipsnis, kuriame nurodytas nusikalstamas veiksmas/neveikimas. Nusikaltimo padarymo būdas – tai nusikaltėlio veiksmų sistema, jam rengiantis, darant nusikaltimą ir slepiant nusikaltimą jį padarius. Tai svarbu, nes nusikaltimo padarymo būdą asmuo pasirenka atsižvelgdamas į tam tikras aplinkybes – objektyvų pobūdį ir pan. Visa tai padeda atskleisti nusikaltimą. Nusikaltimo padarymo būdas – tai viena iš svarbiausių kategorijų, kuria remiasi kriminalistikos mokslas, rengdamas nusikaltimo išaiškinimo metodikas ir pan. Tai reikalauja skirti daug dėmesio šio elemento išaiškinimui. Nusikaltimo padarymo būdas gali turėti baudžiamąją teisinę reikšmę, lemti kvalifikaciją pvz. , itin žiauriai, ar su pasityčiojimu iš nukentėjusiojo ir pan. ). Įrodinėjant priežastinį ryšį, reikia nustatyti, kad ta veika (1) buvo uždrausta įstatymo, kad (2) ji padaryta anksčiau nei atsirado pasekmės, kad (3) ji buvo būtina tų pasekmių sąlyga. Pasekmės: “kitos pasekmės”; “sunkios pasekmės”; “sukėlusios nukentėjusiojo mirtį”. Įstatymų leidėjas šių elementų, kurie sudaro nusikaltimo įvykį, sąrašo nedaro uždaro. Kitos aplinkybės priklauso nuo kiekvienos konkrečios bylos. Jos gali būti tokios, kurios daro bylą negalimą (BPK 5 str. ), kurios patvirtina ar paneigia būtinosios ginties sąlygų buvimą, kurios apibūdina atsisakymą baigti daryti nusikaltimą, grupinių nusikaltimų bylose reikia nagrinėti bendrininkavimą apibūdinančias aplinkybes. Kaltinamojo kaltumas nusikaltimo padarymu. Tai apima nusikaltimo subjekto ir subjektyviosios pusės nustatymą. Įrodinėjant nusikaltimo subjektą, reikia nustatyti, kad inkriminuojamą veiką padarė tam tikras fizinis asmuo, sulaukęs tam tikro amžiaus, ir kad tas asmuo pakaltinamas. Įrodinėjant nusikaltimo subjektyviąją pusę, reikia nustatyti asmens kaltę, jos formą (tiesioginė/netiesioginė) ir jei nusikaltimas padarytas tyčia – nusikaltimo motyvus. Kai kuriose bylose reikia įrodyti specialaus subjekto buvimą (pareigūnas, karys, laivo kapitonas, materialiai ar tarnybiškai priklausomas ir t. t. – prisiminti iš BT!)). Nusikaltimo padarymo motyvas ir tikslas – tai savarankiški nusikaltimo sudėties subjektyviosios pusės požymiai. Motyvas – tai suvoktas tos veikos vidinis aspektas, kuris nulemia asmens pasiryžimą padaryti tam tikrą veiką. Tikslas – tai asmens įsivaizduojami objektyvios tikrovės pasikeitimai, kurie turėtų atsirasti padarius nusikaltimą, t. y. tai, ko nusikaltėlis tikisi ir siekia. Motyvo ir tikslo įrodinėjimas būtinas, norint apibrėžti kaltės formą, tiksliai kvalifikuoti veiką, nustatyti jos pavojingumą ir tai duoda duomenų apie tiriamo nusikaltimo priežastis. Motyvas gali būti kaip būtinas ar kaip kvalifikuojantis nusikaltimo sudėties požymis. Tarybiniais laikais buvo specialus reikalavimas, išsiaiškinti priežastis ir sąlygas, padėjusias padaryti nusikaltimą (BPK 72 str. , dabar šis straipsnis panaikintas). Dabar tokio reikalavimo nėra. Per kaltės elementų įrodinėjimą, motyvus ir tikslus, atsiskleidžia tos veikos priežastys, ir tai duoda medžiagą kriminologiniam tyrimui ir nusikalstamos veikos prevencijos, profilaktinės veiklos tyrimui. Aplinkybės, turinčios įtakos kaltinamojo atsakomybės laipsniui ir pobūdžiui. Čia įeina atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės. Jas apibrėžia b. įstatymas (BK 41, 42 str. ). Sunkinančių aplinkybių sąrašas, skirtingai nuo lengvinančių, yra išsamus. Be jų, įtakos turi duomenys, kurie charakterizuoja kaltinamąjį ir duoda duomenų, kurie charakterizuoja nukentėjusįjį. Duomenys apie kaltinamojo asmenybę patenka į įrodinėjimo dalyką, nes į juos reikia atsižvelgti priimant daugumą procesinių sprendimų (BPK 98 str. : į tas aplinkybes reikia atsižvelgti taikant kardomąją priemonę. BPK 230 str. : tie duomenys turi būti nurodomi kaltinamojoje išvadoje). BK 39 str. : teismas turi atsižvelgti į kaltinamojo asmenybę, skirdamas jam bausmę. Turi būti atsižvelgiama tiek į lengvinančias, tiek sunkinančias atsakomybę aplinkybes. Turi būti atsižvelgiama iš visų pusių: 1) demografiniai duomenys (lytis, amžius, išsilavinimas, profesija ir pan. ); 2) tam tikrais atvejais į psichinius ir fizinius duomenis (sveikatą, fizinį stiprumą ir pan. ); 3) socialinės savybės (dirba ar nedirba, požiūris į darbą); 4) dorovinės psichinės savybės (agresyvumas, cinizmas, gobšumas). Asmenį charakterizuoja jo “kriminalinė karjera” (ar yra padaręs teisės pažeidimų, ar ne, teistas ar ne ir pan. ). Įrodinėtinas elgesys po nusikaltimo padarymo (teigimas (prisipažino) ar neigiamas (įrodymų klastojimas, liudytojų, nukentėjusiųjų bauginimas)). Duomenys apie nukentėjusįjį (viktimologiniai duomenys) turi būti įrodinėjami, nes tam tikrais atvejais, jei gali būti lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, tai gali turėti savarankišką reikšmę. Teisės praktika atsižvelgia į nukentėjusiojo būklę nusikaltimo padaryme, kad jis nusilpęs,. Buvo priklausomas, buvo apsvaigęs nuo alkoholio ir pan. Svarbu būna nustatyti pačios aukos neatsargumą, nesilaikymą tam tikrų taisyklių (KET, darbo saugos taisyklių). Susiduriama su neteisėtu ar provokuojančiu nukentėjusiojo elgesiu ir tai turi būti išryškinama įrodinėjimo procese. Nusikaltimu padarytos ža1os pobūdis ir dydis. Žala turi reikšmę kaip nusikaltimą kvalifikuojanti aplinkybė ar ją sunkinanti aplinkybė. Be to, į žalą reikia atsižvelgti nustatant patį nusikaltimo pavojingumą, atribojant nusikaltimą nuo administracinių ir kitų pažeidimų, į žalą reikia atsižvelgti sprendžiant civilinėje byloje žalos atlyginimo klausimus. Pagal savo pobūdį nusikaltimu padaryta žala gali būti materialinė, fizinė ar moralinė. O jos dydis įrodomas ir nustatomas atsižvelgiant į jos pobūdį. Daugiausia susiduriama su materialinės žalos nustatymu, kuri turi būti nustatoma pinigine išraiška, ir įvertinama pinigine išraiška pagal nusikaltimo padarymo metu buvusias vidutines rinkos kainas. Atsižvelgiama į paties nukentėjusiojo duodamus įvertinimus, bet privaloma remtis ir kitais nepriklausomais įvertinimo šaltiniais (tai įvairios pažymos, ar oficialiai skelbiamos kainos. VŽ skelbiami kilnojamo ir nekilnojamo turo kainų sąrašai). Jasaitis: gali įvertinti ekspertai. Tik nusikaltimuose finansams, nuosavybei, ūkininkavimo tvarkai. Fizinė žala padaroma smūgių sudavimu, kankinimu ar kitu smurtu, kurio materialinės pasekmės – kūno sužalojimas ar gyvybės atėmimas. Šias pasekmes turi patvirtinti medicininė ekspertizė. Yra tam tikro taisyklės, ir pagal jas teismo medikai atlieka teisminę medicininę ekspertizę. Pagal tai sprendžiami klausimai, susiję su pavojingumo nustatymu ir su žalos atlyginimu. Žala siejama su civilinio santykio atsiradimu. Moralinė žala padaroma kiekvienu nusikaltimu ir kiekvienu atveju. moralinės žalos nustatymas pagrindžiamas pačiu nusikaltimo faktu. Kuo toliau, tuo labiau iškyla problema įrodyti, kad nukentėjusiam buvo padaryta moralinė žala, sukrėtimai, jo asmens garbės ir orumo pažeidimai, kurie praktinę prasmę turi tik šmeižto bylose. Civiline prasme, atsirado normos, kurios leidžia priteisti žalos atlyginimą dėl garbės ir orumo pažeidimo, išsivystė praktika civilinėse bylose. Žala: asmeniui, valstybei, t. y. teisiniam gėriui. KAŽKADA: ??? Yra specialios taisyklės nepilnamečių bylose (BPK 73 str. – nepilnamečių bylose nustatytinos aplinkybės. Tai subsidiarinės aplinkybės, jos yra papildančios. Kai nusikaltimą padaro nepilnametis, reikia nustatyti 71 str. nustatytas aplinkybes ir 73 str. nustatytas aplinkybes. Be aplinkybių, nurodytų šio kodekso 71 straipsnyje darant parengtinį tardymą ir nagrinėjant bylą teisme, nepilnamečių bylose reikia ypač kreipti dėmesį į šių aplinkybių išaiškinimą: 1) nepilnamečių amžius (gimimo metai, mėnuo, diena); 2) gyvenimo ir auklėjimo sąlygos; 3) suaugusių kurstytojų ir kitokių bendrininkų buvimas. Nepilnamečių amžius. Tai suprantama, nes nuo jo prasideda baudžiamoji atsakomybė. Kiekvienu atveju amžius turi būti patvirtintas dokumentu. Dabar visi turi gimimo liudijimus, bet anksčiau (po karo) – nesant galimybės kitaip nustatyti amžių, buvo skiriama teismo ekspertizė. Tiksliai nustatyti negalima, todėl amžius skaičiuojamas nuo tų nustatytų metų paskutinės dienos. Kartais ir dabar yra skiriama teismo ekspertizė amžiui nustatyti. Gyvenimo ir auklėjimo sąlygos. Joms skiriamas ypatingas dėmesys, nes nuo to priklauso neigiama įtaka. Tai turi būti įvertinta, reikia surinkti tokią informaciją: duomenis apie nepilnamečio šeimą (profesiją, tėvų moralines savybes, kultūrinius poreikius, auklėjimą, kokia įtaka kitų šeimos narių), duomenis apie nepilnamečio užimtumą (mokosi ar ne, dirba, elgesys ir pan. ), duomenys apie elgesį gyvenamojoje vietoje. Tai nusikaltimo darymo priežastys ir sąlygos. Suaugusių kurstytojų ir kitokių bendrininkų buvimas. tam įstatymų leidėjas skiria ypatingą dėmesį. Tai turi būti aiškinamasi kiekvienu atveju, įrodinėjama ir įvertinama. Svarbu nustatyti, ar nepilnametis nusikaltimą padarė paveiktas alkoholio, narkotinių medžiagų, su kuo tas medžiagas vartojo ir pan. Jei nepilnametis buvo kurstomas, ar buvo iš anksto pažadėta jį slėpti – vis tai reikalauja dėmesio, įeina į įrodinėjimo dalyką. Yra papildoma norma 73 str. , 2 dalyje: esant duomenų apie protinį nepilnamečio atsilikimą, nesusijusį su psichine liga, turi būti taip pat išaiškinama, ar jis galėjo visiškai suprasti savo veiksmų reikšmę. Šioms aplinkybėms nustatyti turi būti apklausiami nepilnamečio tėvai, jo mokytojai bei auklėtojai ir kiti asmenys, kurie gali suteikti reikiamų žinių, taip pat turi būti išreikalaujami reikiami dokumentai ir atliekami kitokie tardymo bei teismo veiksmai. Tam skiriama taip pat psichinė, psichiatrinė ekspertizė ir pan. , kad nustatyti, ar yra tam tikri nukrypimai. Reikia turėt omenyje, kad čia kalbama apie protinio išsivystymo anomalijas, kurios nesusijusios su protine liga. (protinė liga yra susijusi su nepakaltinamumu). Šį tyrimą atlikti būtina. Įrodinėjimo ribos. Dalykas – tai kokybinė charakteristika, t. y. ką reikia įrodyti ir pan. , dalykas apima visa, kas turi būti įrodyta byloje, nurodo įrodinėjimo tikslą. Kyla klausimas – kiek reikia tų įrodymų, kad įrodymo dalykas būtų reikiamai, pakankami nustatytas. Įrodinėjimo ribos apibūdina kiekybinę charakteristiką, t. y. kokia reikalinga įrodymų apimtis, kad būtų nustatytas įrodinėjimo dalykas. Įrodinėjimo ribos nurodo įrodymų ratą, reikalingą įrodinėjimo dalykui nustatyti. Įrodinėjimo ribų nustatymas turi didelę reikšmę todėl, kad įrodinėjimo dalyko aplinkybės tiriamos tik tiek, kiek reikia teisingumo uždaviniams išspręsti, tiesai byloje nustatyti. Tai reikšminga praktikai, nes kiekvienoje byloje turi būti optimaliai apibrėžtos įrodinėjimo ribos, kad būtų pasiektas uždavinių įgyvendinimas. Įrodinėjimo riboms nustatyti reikia vadovautis kiekybės kriterijumi: vienas įrodymas – gerai, 2 – geriau ir t. t. Bet tai veda į neprotingą situaciją, byla užverčiama nereikalinga informacija. Todėl reikalingas ir kokybinis kriterijus, kokios reikia informacijos, kad dalykas būtų pakankamai įrodytas ir nustatytas. Kokybinis kriterijus įrodinėjime pasireiškia informacijos iš skirtingų nepriklausomų šaltinių įvertinimu ir palyginimu (sakykime, susiduria du automobiliai, įvykį matė 50 žmonių. Vien kiekybiniu kriterijumi besivadovaudami, atsakymo negausime. Jei 2-3 liudytojai duoda vienodus parodymus – daugiau liudytojų apklausti nereikia. O jei tų liudytojų parodymai prieštarauja – ribas reikia plėsti. Po to tai lyginama su objektyviais duomenimis, schemomis ir kitais įrodinėjimo būdais surinkta informacija, ir tuomet, kai tai patvirtina tokias aplinkybes, kurias teigė liudytojai, ir kurios išplaukia iš objektyvių duomenų – tada įrodinėjimo ribos apibrėžiamos teisingai ir optimaliai. Yra negerai tas įrodinėjimo ribas nepagrįstai susiaurinti (nes galima prarasti įrodomąją informaciją, kuri būtina), ar nepagrįstai išplėsti (tai apsunkina įrodinėjimą, atima laiką, lėšas). Optimalus įrodymų ribų nustatymas svarbus praktinėje veikloje. Tačiau jau geriau yra per daug tų įrodymų, nei per mažai. Teisingai yra nustatytos įrodinėjimo ribos tada, kai ištiriamos visos įrodinėtinos tos bylos aplinkybės, kai nustatomas tikrumas visų įrodymų, kuriais pagrįstos išvados byloje, kai patikrinamos visos versijos, paneigiamos prieštaraujančios versijos, išaiškinami ir pašalinami įrodymų prieštaravimai. Teisingai nustatytos įrodinėjimo ribos padeda tyrimo organams ir teismui nustatyti byloje tiesą. 3. Įrodymų sąvoka Praktikoje yra trys modeliai: 1. Įrodymai griežtai apibrėžiami įstatyme /LR BPK, kitos buvusios socialistinės valstybės. BPK projekte - kitaip/. Kai yra griežtas įrodymų apibrėžimas, lengviau dirbti praktikoje. 2. Įrodymų apibrėžimas nėra uždaras. Įrodymai apibrėžiami t. t. požymiais, nėra tokio griežtumo. 3. Įstatyme visai neapibrėžiami (didesnės galimybės teismui). 1998m. nr. 5. ”Justitia” Kazlausko ir Kuconio straipsnis. Įrodymas – bet kokia informacija, gauta įstatymo nustatyta tvarka ir reikalinga bylai teisingai išspręsti. Galiojantis BPK duoda įrodymų apibrėžimą iš 2 dalių. 74 str. 1dalis (atspindi turinį): Įrodymai baudžiamojoje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi kvotos organas, tardytojas ir teismas įstatymo nustatyta tvarka konstatuoja: 1. Pavojingos visuomenei veikos buvimą arba nebuvimą; 2. Šią veiką padariusio asmens kaltumą; 3. Ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Požymiai: 1. Įrodymai - faktiniai duomenys, informacija apie reikšmingas aplinkybes byloje. Įrodinėjimo procese įrodinėjimą atliekantys subjektai remiasi iš kitų gaunamais duomenimis apie praeityje atsitikusį įvykį. Tikrovės faktai turi būti įrodinėjami. Įrodinėjama remiantis t. t. žiniomis, informacija apie tuos faktus ir aplinkybes, kurias reikia nustatyti. Ta informacija yra pavadinta faktiniais duomenimis. Byloje dalyvaujantys asmenys operuoja ne pačiais įvykiais, o žiniomis apie tuos įvykius iš žmonių atminties arba materialių daiktų (atspindžio teorija). Įrodymais gali būti ne bet kokie faktiniai duomenys, o tik tie, kurie liečia tą bylą – žinios, patvirtinančios pačios pavojingos veikos buvimą ar nebuvimą, asmens kaltumą ir kitas aplinkybes, kurios įeina į įrodinėjimo dalyką. 2. Įrodymai - faktiniai duomenys, kurie gauti nustatyta tvarka ir išreikšti t. t. procesine forma. 74str. 2 dalis (atspindi formą): Įrodymų rūšių sąrašas: Įrodymai - faktiniai duomenys, kurie nustatomi: 1. Liudytojų parodymais; 2. Nukentėjusiojo parodymais; 3. Įtariamojo parodymais; 4. Kaltinamojo parodymais; 5. Patikrinimo aktais, telefoninių pokalbių klausymo protokolais ir garso įrašais; 6. Techninių priemonių panaudojimo atliekant operatyvinius veiksmus protokolais ir fotografijomis, kino juostomis, vaizdo ar garso įrašais; 7. Specialisto išvada; 8. Revizijos aktu; 9. Ekspertizės aktu; 10. Daiktiniais įrodymais; 11. Tardymo bei teismo veiksmų protokolais ir kitokiais dokumentais. Sąrašas ilgas, bet jį reikia žinoti, nes tai reikalinga dirbant praktikoje. Taigi, įrodymų sąvoka susideda iš 2 neatskiriamų, būtinų dalių. Pirma dalis išreiškia teisminio įrodymo turinį, antra dalis - jo formą. Įrodymo sąvoka - turinio ir formos vienybė, ir jei nebus vienos pusės, tai nebus įrodymas procesiniame nagrinėjime. Pvz. , kvotos organai gavo informaciją iš nepatikimų šaltinių, bet tai nebus įrodymas. Mūsų teisinėje literatūroje dažnai rašoma apie įrodymų šaltinius, kurie laikomi išdėstyti 74 str. 2 dalyje, t. y. įrodymų rūšys. Bet pagal Rinkevičių, įrodymo šaltiniai yra už įrodymų sąvokos ribų. Kiekviena informacija, žinios turi savo šaltinį: žmogus, kurio atmintyje yra žinios, materialus objektas, kuriame žinios atsispindėjo. Procesinė forma, kurioje tai užfiksuota yra įrodymai. Taigi, pagrindiniai įrodymų požymiai: 1. Įrodymai tik tie faktiniai duomenys, kurie gauti iš įstatymo nustatytų šaltinių; 2. Įrodymai tik tie konkretūs faktiniai duomenys, kurie gauti: a) atliekant įstatymo nustatytus tardymo veiksmus; b) pateikti tyrimo organams ar teismui BP dalyvių ir kitų piliečių, įmonių… ir kurie priimti bei įforminti įstatymu nustatyta tvarka; 3. Įrodymai tik tie konkretūs faktiniai duomenys, kurie turi reikšmės bylai /informacija apie įrodinėtinas byloje aplinkybes/; 4. Įrodymai – tik faktinio pobūdžio duomenys, kurių šaltinis aiškus ar nustatytas. Jasaitis: Yra įvairių koncepcijų dėl įrodymų sąvokos: 1. Faktiniai duomenys; 2. Faktiniai duomenys, pateikti įstatymo nustatyta tvarka. 2 – protingesnė sąvoka, geriau atspindi reiškinį. Įrodymų leistinumas ir liečiamumas Įrodymų sąvoka yra susijusi su 2 įrodymų savybėmis: 1. Liečiamumas; 2. Leistinumas. Liečiamumas - įrodymų turinio ryšys su įrodinėtinomis bylos aplinkybėmis (71str. ) arba kitais duomenimis, kurie reikalingi bylos ištyrimui. Liečiantieji įrodymai yra tie, kurie patvirtina ar paneigia kokias nors reikšmingas bylos aplinkybes. Informacinės medžiagos ryšys su įrodinėtinomis byloje aplinkybėmis gali būti labai įvairus: priežastinis, tiesioginis, netiesioginis, laiko, erdvės… Liečiamumas būdingas tiek įrodymams, tiek jų šaltiniams. Leistinumas - įrodymų tinkamumas juos panaudoti įrodinėjimo procese. Leistini tie įrodymai, kurie gauti teisėtais būdais ir BPK nustatyta tvarka. Įrodymams keliami reikalavimai: 1. Leidžiami tie faktiniai duomenys, kurie yra užfiksuoti ir pateikti nustatyta tvarka /BPK 74str. 2d. /. Negali būti įrodymais operatyvinės veiklos gauta informacija, kuri neužfiksuota /?/; 2. Leidžiami tik tie įrodymai, kurie gauti iš įstatymo numatytų šaltinių. Turi būti galimybė patikrinti įrodymus, o jei nenurodytas įrodymo šaltinis - tokios galimybės nėra /įrodymais nėra anoniminiai pareiškimai, žiniasklaidos pranešimai/. Be to, neturi būti aplinkybių, pašalinančių šaltinių naudojimo galimybę /pvz. , BPK 78 str. : liudytojais negali būti šaukiamai ir apklausiami: kaltinamojo gynėjas – apie tas aplinkybes, kurias sužinojo ryšium su gynyba; asmuo, kuris dėl fizinių ar psichinių trūkumų nesupranta, negali teisingai suvokti ir įvertinti reiškinių; advokatas, profsąjungos atstovas, kurie t. t. aplinkybes sužinojo ryšium su atstovavimu/. Taip pat, įrodymais negali būti žinios, kurių šaltinis neaiškus /spėliojimai, prielaidos/. 3. Informacija turi būti gauta laikantis specialių taisyklių, skirtų tam tikros rūšies įrodymams rinkti. Tas taisykles fiksuoja BPK. Pvz. , 86 str. : Daryti ekspertizę būtina: 1) mirties priežastims nustatyti; 2) kaltinamojo psichinei būklei nustatyti tais atvejais, kai kvotėjui, tardytojui, prokurorui ar teismui kyla abejonė dėl kaltinamojo pakaltinamumo ar jo galėjimo bylos proceso metu suprasti veiksmų esmę ar valdyti juos. Būtina laikytis visų procesinės formos reikalavimų, kurie užtikrina informacijos patikimumą, reikiamą, tinkamą fiksavimą. Negalima pasiremti informacija, kuri gauta iš nekompetentingo subjekto, arba gauta nesilaikant procesinės tvarkos. Teismas savo nuosprendį gali pagrįsti tik tais įrodymais, kurie gauti laikantis BPK reikalavimų ir išnagrinėti procesiniame posėdyje. NB: leistinumas – ne tik šaltinio, bet ir tai, kad informacija gaunama teisėtai, laikantis procesinės tvarkos. 4. Įrodymų klasifikavimas Tam, kad būtų galima atskleisti kiekvieno įrodymo savybes, reikia atsižvelgti į įrodymų klasifikavimą. Įrodymais gali būti labai įvairi informacija ir juos klasifikuoti vieningu pagrindu neįmanoma. Yra pagrindinės 4 klasifikacijos, kurios viena kitą papildo, atspindi tam tikrus kiekvieno įrodymo aspektus. Kiekvieną įrodymą reikia pagal jas nagrinėti. Įrodymų klasifikavimas praktikoje reikšmingas tuo, kad jei BB surandami tik netiesioginiai įrodymai ar vien teisinantys, BP subjektas turi įvertinti, ar jų pakanka, ar galima jų pagrindu priimti teisingą nuosaprendį. • Pagal informacijos atspindėjimo būdą: 1. Asmeniniai – tokia informacija, kuri užsifiksavusi ir išlikusi žmonių sąmonėje. Žmogus ją perduoda tardymui, teismui žodžiu arba raštu. Tai: a) visi asmenų parodymai (apklausos metu jų pasakojimas fiksuojamas protokoluose); b) visi tardymo ir teismo veiksmų protokolai, kuriuose fiksuojami tą veiksmą atlikusio subjekto suvokti rezultatai; c) specialisto išvada; d) ekspertizės aktas; e) revizijos aktas; f) visi kiti dokumentai, kuriuos surašo pareigūnai, valdininkai, piliečiai. 2. Daiktiniai – įrodymai, kurie perduoda informaciją, atsispindėjusią materialiajame objekte (įvykio vietoje). Tai visi materialūs daiktai, kurie /BPK 90 str. /: a) buvo N padarymo įrankiais ar priemonėmis; b) ant kurių išliko N pėdsakų; c) buvo kaltinamojo nusikalstamų veiksmų objektais; d) pinigai ir kitokios vertybės, gautos ar įgytos nusikalstamu būdu; e) ir visi kiti daiktai, kurie gali būti priemonėmis: N iškelti aikštėn bei jam atskleisti ir kaltininkams išaiškinti arba kaltinimui paneigti ar atsakomybei palengvinti. Asmeniniai ir daiktiniai įrodymai skiriasi suradimo, užfiksavimo bei vertinimo specifika. ◦ Pagal informacijos šaltinio pirmumą: 1. Pirminiai - įrodymai, kai tiriamąjį faktą yra suvokęs ir perduoda, pasakoja tas pats asmuo, kuris pats matė ir įsisavino (t. y. , įrodymai gauti iš pirminių šaltinių) /liudytojai, dokumentų originalai/. Tai informacijos atspindys betarpiškai materialiuose objektuose (pvz. , palikti daiktai įvykio vietoje); 2. Išvestiniai - įrodymai, gaunami iš kito informacijos šaltinio. Pvz. , asmens parodymai, kuris ne pats matė, o jam pasakojo; parodymų, kurie dingsta, fiksavimas ant materialaus objekto; dokumento nuorašas. Išvestinių įrodymų reikšmė ta, kad pagal juos gali būti išaiškinti bei patikrinti pirminiai įrodymai. Visgi įrodinėjimo procese reikia stengtis, kad daugiau būtų pirminių įrodymų, nes jie patys patikimiausi. Kiekvienas informacijos perdavimas yra susijęs su informacijos praradimu ir iškraipymu. ◦ Pagal santykį su įrodinėtinomis bylos aplinkybėmis: 1. Tiesioginis - toks įrodymas, kuris pats be tarpinių grandžių nustato įrodinėjimo dalyką ar t. t. jo dalį /kaltinamojo prisipažinimas, tiesiogiai mačiusių liudytojų parodymai ir pan. /. T. y. , tie įrodymai, kurie tiesiogiai liečia kurią nors iš BPK 71 ar 73 str. nurodytų įrodinėtinų aplinkybių byloje. Tiesioginiai yra: pirminiai ir išvestiniai; kaltinantys ir teisinantys. 2. Netiesioginis – įrodymas, kuris ne pats savaime, o tarpiniu būdu, per keleto pakopų procedūrą pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o paskui per tai leidžia nustatyti įrodinėjimo dalyko elementą. T. y. , duomenys ne apie įrodinėtinas BB aplinkybes ar įrodinėjimo dalyką, bet apie faktus, susijusius su jomis ir todėl turinčius įrodomąją reikšmę, nes savo visuma jie patvirtina ar paneigia šias aplinkybes. (Pvz. : avarija. Rastas automobilis, ant kurio įlenkimai, kraujas, audinio pluošto dalelės. Kiekvienas iš jų atskirai niekaip nenumato įrodinėjimo dalyko, bet per šiuos tarpinius faktus nustatoma tiesa). Netiesioginiai gali būti: asmeniniai ir daiktiniai; pirminiai ir išvestiniai; kaltinantys ir teisinantys. Visi netiesioginiai įrodymai turi patvirtinti vienas kitą, būti susiję tarpusavyje ir su įrodinėtinomis byloje aplinkybėmis. Įrodinėjimo procese jie reikalingi abu. Tiesioginių įrodymų tikrumą reikia nustatyti, o tai gali padėti atlikti netiesioginiai įrodymai. Netiesioginių įrodymų įrodinėjimas yra sunkesnis, tačiau tai išplečia galimybes įrodyti. ◦ Pagal įrodymo santykį su kaltinimo versija /pagal kaltinimo dalyką/: 1. Kaltinantys – pagrindžia kaltinimo turinį: nustato faktus, kurie patvirtina nusikaltimo įvykį, žalingas pasekmes, kaltininko kaltumą, o taip pat aplinkybes, didinančias jo kaltę ir atsakomybę. 2. Teisinantys – visiškai ar iš dalies paneigia kaltinimą, kaltinimus daro abejotinus, parodo kaltinamojo nekaltumą ar kaltę lengvinančia aplinkybes. Taip jie skirstomi nepriklausomai nuo to, kas juos pateikia /kaltintojas ar gynėjas/. Kartais iš viso neįmanoma nustatyti, kokio pobūdžio jie yra: kaltinamojo ar teisinančiojo. Kartais gali modifikuotis: k → t; t → k. 5. Įrodinėjimo procesas Įrodinėjimo procesas – tai įrodinėjimo subjektų /tyrimo organų, prokuratūros, teismo/ veikla, kurios metu yra surenkami, patikrinami, įvertinami ar panaudojami įrodymai, turint tikslą nustatyti tiesą BB. Įrodinėjimo proceso sudėtinės dalys (etapai_: 1. Versijų iškėlimas (vadovėlis); 2. Rinkimas; 3. Patikrinimas; 4. Įvertinimas. 1. Kiekviena aplinkybė BB pradedama aiškinti nuo kėlimo šiuo atveju galimų versijų /tai pagrįsta prielaida apie faktus/. Versijos glaudžiai susijusios su įrodymų rinkimu; patikrinimu; įvertinimu. Versija padeda išspręsti, ką ir kokiais tardymo, operatyvinės paieškos veiksmais bei kokiu nuoseklumu reikia nustatyti tiesą BB. Versijos - pagal apimtį: bendrosios, atskirosios; pagal subjektą: tardyminės, teisminės. Dar gali būti operatyvinės paieškos ir ekspertinės. Jasaitis: Iki BB iškėlimo tardytojas gali atlikti tik tam tikrus veiksmus – gauti paaiškinimus, išreikalauti informaciją iš t. t. įmonių, apžiūrėti nusikaltimo vietą, daryti patikrinimą ir pan. Tokiu būdu renkami duomenys padeda išaiškinti, ar yra N požymiai, ar ne. Įrodymai BB gali atsirasti tik po BB iškėlimo. Todėl versijų kėlimas, tikrinimas – labai svarbu. Tai duomenų bazė, kuri labai reikšminga parengtinio tardymo metu. 2. Versijoms kelti ir joms tikrinti reikalingi įrodymai. Pagal galiojančius įstatymus BB surinkti įrodymus privalo kvotėjas, tardytojas, prokuroras, teismas. Kiekvienas iš jų šį darbą atlieka vykdydamas jam pavestas funkcijas. Kvotėjui ir tardytojui tai pagrindinė funkcija. Prokuroras, vykdydamas parengtinio tyrimo kontrolę, gali įsijungti į įrodymų rinkimą. Teismas (I instancijos) betarpiškai renka įrodymus teisminio tardymo metu, kurio metu gali būti atliekami beveik visi parengtinio tardymo veiksmai. Taigi, įrodymai gali būti renkami atliekant tardymo veiksmus. Tardymo veiksmo metu rasti ir gauti įrodymai turi būti paimami, prijungiami prie bylos ir saugomi. Tardymo veiksmai visada turi procesinės prievartos požymių ir pagrinde atliekami iškėlus BB. Dabar kai kuriuos veiksmus galima atlikti ir iki BB ( tariasi BY-BY – autoriaus pastaba) iškėlimo, jei reikalingi bylai iškelti. Be tardymo veiksmų, įrodymų rinkimo būdais galima laikyti reikalavimą pateikti įrodymus ir įrodymų pateikimą. Tai BP subjektų teisė ir jie gali pasinaudoti bet kurioje BP stadijoje. . BPK 75 str. : Kvotėjas, tardytojas, prokuroras ir teismas turi teisę: 1. Savo žinioje turimose bylose šaukti BPK nustatyta tvarka bet kurį asmenį, kad jis būtų apklaustas kaip liudytojas, nukentėjusysis arba duotų išvadą kaip ekspertas; 2. Daryti kratas, apžiūras ir kitokius BPK numatytus tardymo veiksmus; 3. Reikalauti iš įmonių, įstaigų, organizacijų, pareigūnų ir piliečių pateikti daiktus ir dokumentus, galinčius turėti byloje reikšmės, reikalauti daryti revizijas. Šiuos reikalavimus privalo vykdyti visi piliečiai, įmonės, įstaigos ir organizacijos. Reikalavimo būdu yra gaunama pagrindinė informacijos masė – dokumentai, pažymos ir pan. Šiuo būdu renkama tik materiali informacija. Taip pat tenka pripažinti ir operatyvinius paieškos informacijos rinkimo būdus. Be to, įrodymus gali pateikti savo iniciatyva įtariamasis, kaltinamasis, įstatyminis jo atstovas, gynėjas, kaltintojas, taip pat nukentėjusysis ir jo atstovas, civilinis ieškovas, civilinis atsakovas arba jų atstovai, taip pat ir bet kuris pilietis, valstybinė bei visuomeninė įmonė, įstaiga ir organizacija, nedalyvaujantys byloje. Jasaitis: Dar viena problema. KT išaiškino, kad teismas negali imtis iniciatyvos (280str…). KT motyvavo tuo (be kito), kad teismas nėra organas, kuris turėtų rinkti įrodymus. Nori teisminė funkciją atskirti nuo tardymo. BET. Teismas gali nutraukti bylą, turi sankcionuoti daugelį dalykų – įstatymas įpareigoja tai daryti (t. y. , padėti parengtiniam tardymui). 3. Visus byloje surinktus įrodymus turi kruopščiai, visapusiškai ir objektyviai patikrinti kvotėjas, tardytojas, prokuroras ir teismas. Įrodymai ir jų šaltiniai, esantys byloje, tikrinami kiekvienas atskirai ir visi kartu. Tikrinant turimus įrodymus, ieškoma naujų, kurie gali patvirtinti, papildyti ar patikslinti šiuos įrodymus ar juos paneigti. Tikrinant reikia išsamiai išnagrinėti, išanalizuoti įrodymų turinį, išaiškinti, ar nėra juose prieštaravimų. 4. Įrodymų patikrinimas susijęs su jų įvertinimu. Įrodinėjimo procese jie dažnai persipina. Įvertinimas – tai įrodymų liečiamumo, leidžiamumo, tinkamumo ir pakankamumo bei reikšmės nustatymas, išaiškinant bylos aplinkybes. /O taip pat įrodymų šaltinių leistinumo, kokybiškumo, pilnumo, pakankamumo nustatymas/. BPK 76 str. : Teismas, prokuroras, tardytojas ir kvotėjas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu ir teisine sąmone. Jokie įrodymai teismui, prokurorui, tardytojui ir kvotėjui neturi iš anksto nustatytos galios. Vidinis įsitikinimas – tai teisine sąmone pagrįstas įsitikinimas dėl: 1. Konkrečios bylos aplinkybių įrodytinumo ar neįrodytinumo; 2. Kaltinamojo kaltės ar nekaltumo; 3. Atsakomybės laipsnio ir t. t. Vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu: reikia išnagrinėti kaltinančias ir teisinančias; kaltę sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes; iškelti ir ištirti visas galimas versijas; įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir jų visumą; sugretinus kiekvieną įrodymą su kitais, iš visų įrodymų padaryti visas įrodinėjimo dalyką liečiančias išvadas ir t. t. Vadovavimasis įstatymu – įstatymai reglamentuoja pagrindinius įrodinėjimo momentus, kurių laikantis galima teisingai įvertinti įrodymus ir jų šaltinius, nustatyti reikiamas aplinkybes. BPK 76 str. 2d. dalis įtvirtina laisvą įrodymo įvertinimo principą. Tai svarbi garantija, kad procesiniai sprendimai būtų teisingi. Kai vidinis įsitikinimas nekelia abejonių, jis virsta subjekto apsisprendimu. Viską apvainikuoja teismo apsisprendimas, kai priimamas nuosprendis. V – visos versijos, aplinkybės kaltinamojo naudai, tiek ir prieš jį. P – visos įrodinėtinos aplinkybės. O – bešališkumas. 6. Įrodinėjimo subjektai ir įrodinėjimo pareiga Įrodinėjimo pareiga – tai procesinė taisyklė, kuri nustato, kas privalo įrodinėti bylos aplinkybes. Civiliniame procese įrodinėjimo funkciją atlieka šalys. Baudžiamajame procese ši pareiga tenka teismui, prokurorui, tardytojui, kvotos įstaigai. Tą nustato BPK 18 str. : Teismas, prokuroras, tardytojas ir kvotėjas privalo imtis visų įstatymo numatytų priemonių, kad būtų visapusiškai, pilnutinai, objektyviai ir per kiek įmanoma trumpesnį laiką ištiriamos bylos aplinkybės, privalo išaiškinti tiek kaltinamąjį įkaltinančias, tiek ir jį teisinančias aplinkybes, taip pat jo atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Teismas, prokuroras, tardytojas ir kvotėjas neturi teisės perkelti įrodinėjimo pareigos kaltinamajam. Draudžiama stengtis išgauti kaltinamojo ir kitų byloje dalyvaujančių asmenų parodymus smurtu, grasinimais ir kitokiomis neteisėtomis priemonėmis. Savo interesus gindami įrodinėja ir kiti proceso dalyviai. Tad ką reikia laikyti įrodinėjimo subjektais? Įrodinėjimo subjektais laikomi tie pareigūnai ir BP dalyviai bei kiti asmenys, kurie turi įstatymo suteiktas teises ir pareigas rinkti arba pateikti įrodymus, juos tikrinti ir įvertinti, taip pat pareikšti savo nuomonę įrodinėtinų aplinkybių klausimais. BP dalyvauja gana platus ratas įvairių asmenų, į tą ratą įeina ir įrodinėjimo pareigos subjektai (teismas, prokuroras, tardytojas, kvotos įstaigos), ir proceso dalyviai (nurodyti BPK 5 skirsnyje: įtariamasis, kaltinamasis, nukentėjusysis, civilinis ieškovas, civilinis atsakovas ir jų atstovai), ir dar įvairių asmenų ratas (liudytojai, specialistai, ekspertai, vertėjai, kviestiniai ir pan. ). Teorijoje subjektai išskiriami į 2 kategorijas: 1) asmenys, kurie atsakingi už bylą įvairiose stadijose (teismas, prokuroras, tardytojas, kvotėjas); 2) proceso dalyviai, kurie gina savo interesus. Šiuos subjektus apibūdina bendri bruožai: 1) jie vykdo kurią nors iš pagrindinių BP funkcijų (dalyvauja arba kaltinimo, arba gynimo funkcijoje, arba sprendžia bylą); 2) jie įvertina, kaip byloje įrodytas kaltinimas ir gali pareikšti nuomonę įvairias aspektais dėl to kaltinimo; 3) jie gina kokį nors interesą byloją: teismas, tardytojas, prokuroras, kvotėjas – visuomenės interesus, įtariamasis, kaltinamasis, nukentėjusysis, civilinis ieškovas ir atsakovas – save, jų gynėjai ar atstovai – atstovaujamųjų asmenų interesus. 4) Visi šie subjektai įrodinėjimo procese dalyvauja pastoviai, jiems tenka neepizodinis, bet ilgalaikis vaidmuo. Vadovėlyje įrodinėjimo subjektai skirstomi į tokias grupes: 1) pareigūnai, turintys įgaliojimus įrodinėti valstybės vardu, ir kurie atsakingi už objektyvios tiesos nustatymą bylose (teismas, prokuroras, tardytojas, kvotos organai); 2) asmenys, dalyvaujantys įrodinėjime savo arba atstovaujamųjų interesams ginti (įtariamasis, kaltinamasis, nukentėjusysis, c. ieškovas, c. atsakovas, ir jų atstovai); 3) asmenys, dalyvaujantys įrodinėjime proceso dalyvių interesams ginti – gynėjai; 4) asmenys, dalyvaujantys įrodinėjime visuomenės vardu ir interesais (visuomeninis kaltintojas ir gynėjas). Įrodinėjant gali dalyvauti ir kai kurie kiti asmenys (liudytojai, ekspertai), pateikiantys galinčius turėti bylai reikšmės daiktus bei dokumentus (neturi plačių savarankiškų įgaliojimų įrodinėjime). Visų šių subjektų padėtis nėra vienoda (skiriasi procesinė padėtis ir funkcijos). Kvotėjas, tardytojas, prokuroras, teismas privalo surinkti įrodymus. Prokuroras turi kaltinti. Visi šie pareigos subjektai turi įrodyti kaltumą. Teismas įrašytas į 18 str. kaip įrodinėjimo subjektas, tačiau negalima įsivaizduoti, kad jis renka įrodymus. Teismas įpareigotas teisingai išaiškinti bylos aplinkybes, ir jis turi teisę rinkti įrodymus (jis gali taikyti prievartos priemones, gali išreikalaut įrodymus). Teismas yra įrodinėjimo pareigos dalyvis, tačiau ne pilna prasme (skirtingai nuo prokuroro, tardytojo, kvotėjo). Šie subjektai neturi teisės perkelti įrodinėjimo pareigos BP dalyviams. Taigi įrodinėjimo pareiga pirmiausia priklauso teismui, prokurorui, tardytojui ir kvotėjui. Jasaitis: Teismas tardymo metu: 1. Ekspertizės skyrimas, 2. Parodymas atpažinti; 3. Apklausa; 4. DĮ apžiūra; 5. Įvykio vietos pažiūra (išvažiuojamasis posėdis – BPK 324 str. Rezultatai fiksuojami teismo posėdžio protokole). Proceso dalyviai turi teisę dalyvauti įrodinėjime, pateikti įrodymus, bet neturi pareigos įrodinėti. Įrodinėjimas – jų teisė, bet ne pareiga. Abejonės gali kilti tik dėl nukentėjusiojo. Kai nėra valstybinio kaltintojo, tuomet, kai jis iškelia bylą (privataus kaltinimo byloje), tai turi ir įrodinėti. Bet ir šiuo atveju jis neturi įgaliojimų išreikalaut įrodymų ir pan. , todėl jam padeda įrodinėjimo subjektai (teismas). Jasaitis: jei kaltinamasis atneša kokius nors įrodymus, turi būti atliekamas procesinis veiksmas – poėmis. Gynėjas, atstovas įrodinėjimo pareigos taip pat neturi. Tačiau jis įpareigotas įrodinėti tam tikras bylos aplinkybes. Įstatyme nurodyta, kad gynėjas privalo naudoti visas jo žinioje esančias priemones, kad apginti ginamąjį. Jis aktyvus įrodinėjimo dalyvis. Turi imtis priemonių, kad būtų išaiškintos aplinkybės, teisinančios kaltinamąjį, ar švelninančios jo atsakomybę. Jis gina ginamąjį griaudamas priešingos pusės įrodymų statinį. Įrodinėjimo pareigos subjektų tarpe jis nėra nurodytas. Sankcija gynėjui dėl abejingumo įrodymams tegali būti tai, kad atstovaujamasis nuo jo atsisakys, gali nukentėti gynėjo prestižas, bet procesinių sankcijų, dėl to, kad nedalyvauja įrodinėjime, gynėjui nėra. Jasaitis: Įrodinėjimo ypatumai pasireiškia tuo, kad tardymo metu atliekami tik tie veiksmai, kurie numatyti BPK 14, 15, 16 ir 19 skirsniuose, vadovaujantis bendrom tardymo sąlygom. Teisminėse stadijose įrodinėjimas vyksta teisminio tardymo metu. Ir tik toje apimtyje, kurioje kaltinamieji atiduoti teismui, atliekant procesinius veiksmus, numatytus BPK 26 skirsnyje. Skiriasi įrodinėjimo subjektai, procesinis režimas įrodinėjimo apimtyje. 7. Asmenų parodymai baudžiamajame procese (įrodymų šaltinių rūšys). “Asmenų parodymai baudžiamajame procese” 1991 m. , Kazlauskas, Rinkevičius (sąsiuvinio forma). Liudytojo parodymai. Liudytojas baudžiamajame procese – tai asmuo, kuris įstatymo nustatyta tvarka kvotėjo, tardytojo ar teismo yra apklausiamas apie jam žinomus nustatytinus b. byloje faktus. Pagal liudytojo parodymus gali būti išaiškinami įvairiausi faktai, tiek tiriant, tiek teisme nagrinėjant įvairių rūšių nusikaltimų bylas. Liudytojas – asmuo, apie kurį yra duomenų, kad jis žino BB liečiančias aplinkybes ir įstatymo nustatyta tvarka šaukiamas duoti parodymus. Jasaitis: Liudytoju tampama nuo to momento: 1. kai įspėjama apie BA ir pradeda šnekėti; 2. kai gauna šaukimą /visų teisių ir pareigų dar neturi/; 3. kai perskaito protokolą ir pasirašo. Plačiausiai ir pasitaiko liudytojo parodymai, kurie gali būti apibūdinti kaip asmens, turinčio kokių nors žinių apie byloje įrodinėtinas aplinkybes žodinis pranešimas apklausos metu valstybės įgaliotiems pareigūnams ar teismui. “Žodinis pranešimas” reiškia, kad parodymai yra duodami žodžiu apklausos metu, ir raštiškų parodymų nėra. Jei jie raštiški, tai tada tai nebus parodymai, o bus tam tikri dokumentai. Parodymus į protokolą surašo tardytojas arba juos gali surašyti pats liudytojas. Pagal turinį liudytojo parodymai gali būti pirminiai ir išvestiniai, tiesioginiai ir netiesioginiai, kaltinantys ir teisinantys. Pagal BPK 77 str. 1 dalį, liudytoju gali būti šaukiamas kiekvienas asmuo, apie kurį yra duomenų, kad jis žino kokias nors aplinkybes, liečiančias bylą. Apie liudytojų buvimą sužinoma iš įvykio vietos, iš operatyvinės veiklos, kai paaiškėja, kad yra asmenų, žinančių ką nors apie įvykį. Liudytojais gali būti nepilnamečiai, giminės, kiti artimi žmonės. Pagal BPK 77 str. 2 dalį, liudytojas gali būti apklausiamas apie 1. Nustatytinas toje byloje aplinkybes; 2. Faktus, apibūdinančius kaltinamojo ir nukentėjusiojo asmenybę, apie jų tarpusavio santykius, 3. Liudytojo santykius su kaltinamuoju ir nukentėjusiuoju. Liudytojo apklausos dalykas gali būti ne vien nusikaltimo įvykis, bet ir aplinkybės, kurios buvo iki to įvykio ir po jo, taip pat žinios, kurios gal ir neturi įrodymų reikšmės, bet gali padėti ištirti bylą. Negali būti įrodymu liudytojo parodymai, pagrįsti žiniomis, kurių šaltinis nežinomas. Jeigu liudytojo parodymai pagrįsti kitų asmenų pranešimais, šie asmenys taip pat turi būti apklausiami. Liudytojo parodymų dalyku negali būti samprotavimai, spėliojimai. Liudytojas yra nepakeičiamas, todėl kaip liudytojai gali būti apklausti kvotėjai, tardytojai, prokurorai, teisėjai, vertėjai, kiti pareigūnai, atleidžiant juos nuo kitų funkcijų toje byloje. BPK 79 str. : asmuo, dalyvaujantis byloje kaip liudytojas negali būti toje pačioje byloje kaltintoju, gynėju ar nukentėjusiojo, civilinio ieškovo, civilinio atsakovo atstovu. Potencialų liudytoją sukuria objektyvios aplinkybės. Procesine prasme liudytoju tampama, kai asmuo šaukiamas kaip liudytojas duoti parodymus. Potencialiais liudytojais gali būti labai daug asmenų (Sausio 13-osios naktis), o procesiniu liudytoju tik tas, kuris yra pašauktas duoti parodymus. Galiojantis įstatymas turi nedaug apribojimų dėl to, kas negali būti liudytojais. Liudytoju gali būti kiekvienas asmuo, kuris žino apie bylos aplinkybes. Nedraudžiama šaukti liudytojais tuos, kurie ką nors sužinojo eidami savo pareigas (gydytojai, revizoriai ir pan. ), atlikdami savo profesinę veiklą. Įstatymais visais atvejais įpareigoja liudyti, net ir tuo atveju, jei tai gydytojui žinoma kaip paslaptis ir pan. Net dėl valstybinių paslapčių klausimas nėra išspręstas. BPK nedaro ribojimų, ir dėl to susidaro gana kebli situacija. (Toks reglamentavimas yra išlikęs iš tarybinių laikų, nes tuo metu buvo specialūs advokatai, specialūs prokurorai). Įstatymas taip pat neriboja liudytojo amžiaus. Ribojimas gali būti tik dėl to, ar asmuo galėjo suvokti ir ar sugebėjo perduoti reikšmingą informaciją. Nerekomenduojama šaukti nepilnamečių, tačiau kartais mažamečių parodymai gali būti itin svarbūs. BPK 78 str. nurodo, kas negali būti šaukiami ir apklausiami kaip liudytojai: 1) kaltinamojo gynėjas - apie bylos aplinkybes, kurias jis sužinojo ryšium su gynėjo pareigų ėjimu (yra liudytojo nepakeičiamumo taisyklė – kada tam tikras pareigūnas buvo įvykio liudytojas, jis turi dalyvauti apklausoje kaip liudytojas, o gybėją, teisėją ir pan. – galima pakeisti); NB - teisės į gynybą įgyvendinimo garantija 2) asmuo, kuris dėl fizinių ar psichinių savo trūkumų nesugeba teisingai suvokti turinčių bylai reikšmės reiškinių ir duoti apie juos teisingų parodymų; 3) advokatas. profesinės sąjungos ir kitos visuomeninės organizacijos atstovas - apie aplinkybes, kurias jis sužinojo ryšium su atstovo pareigų ėjimu. NB – pasitikėjimo santykiai. Yra kategorija asmenų, kurie gali būti apklausiami kaip liudytojai tik tuo atveju, jei jie sutinka (781 str. ): įtariamojo, kaltinamojo ar teisiamojo šeimos nariai ar artimi giminaičiai baudžiamojoje byloje gali būti apklausiami kaip liudytojai tik jiems sutikus. Tokie asmenys gali atsisakyti duoti parodymus visiškai arba atsisakyti atsakinėti į atskirus pateiktus klausimus. Draudžiama versti duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius. Šis straipsnis gina santykius tarp artimų žmonių. BPK 25 str. 12 p. apibrėžia artimųjų sampratą: "Artimieji giminaičiai" reiškia tėvus, vaikus, tikruosius brolius bei seseris, senolius, vaikaičius, taip pat sutuoktinį. Šeimos nariai – tai giminės, išlaikytiniai, sugyventiniai, kurie gyvena kartu (“Šeimos narių” sąvoka pasiskolinta iš CT). Įstatymas šiems asmenims nedraudžia būti liudytojais, bet nustato, kad juos galima apklausti tik tuo atveju, jei jie sutinka būti apklausiami. Kartais jų parodymai būna itin naudingi. Taisyklė, kuri draudžia duoti parodymus prieš save, draudžia versti asmenį liudyti prieš save, kuris yra įtariamas padaręs nusikaltimą; tuomet jis apklausimas kaip įtariamasis. Liudytojas turi tam tikras procesinės teises bei pareigas. BPK 80 str. , 1 dalis nurodo tokias liudytojo pareigas: 1) kvotėjo, tardytojo, prokuroro, teismo šaukiamas liudytoju asmuo privalo atvykti ; 2) duoti parodymus apie visa, kas jam žinoma byloje, ir atsakyti į klausimus, kuriuos jam duoda kvotėjas,tardytojas, prokuroras, teismas ir teisminio nagrinėjimo dalyviai; 3) duoti teisingus parodymus. Jasaitis: už žinomai melagingus pranešimus tardytojas pats gali iškelti BB. BPK 80 str. , 2 dalis nurodo tokias liudytojo teises: 1) gali susipažinti su savo parodymų protokolų įrašais; 2) tardytojui ar kvotėjui leidus, pats surašyti savo parodymus; 3) padaryti pakeitimus ir pataisas tardytojo ar kvotėjo surašytame apklausos protokolo tekste; 4) gauti savo turėtų išlaidų atlyginimą (dėl išlaidų atlyginimo dydžio– 122 str. ). Taip pat liudytojas turi ir kitas teises: 1) jei apklausos metu bus naudojamas garso įrašymas, jis turi apie tai žinoti prieš pradedant apklausą (1141 str. ); 2) turi teisę prašyti, kad jo parodymai būtų įrašyti garso užrašymo priemonėmis (1141 str. ); 3) jei liudytojas nemoka valstybinės kalbos, turi būti užtikrinama galimybė pasinaudoti vertėjo paslaugomis. Pagal BPK 81 str. , už atsisakymą arba vengimą duoti parodymus liudytojas atsako pagal šio kodekso 643 straipsnį; už žinomai melagingus parodymus liudytojas atsako pagal LR BK 293 straipsnį. Liudytojas už žinomai melagingus parodymus baudžiamojon atsakomybėn traukiamas bendra tvarka. Baudžiamoji byla už žinomai melagingus parodymus liudytojui keliama teisme, laikantis šio kodekso 282 str. , 3 dalyje numatytos taisyklės (Baudžiamoji byla liudytojui, nukentėjusiajam, ekspertui, specialistui ar vertėjui atitinkamai už žinomai melagingą parodymą ar žinomai melagingos išvados davimą, žinomai melagingą paaiškinimą arba žinomai neteisingą išvertimą gali būti teisme iškeliama, tik priimant nuosprendį). Jeigu liudytojas be svarbios priežasties neatvyksta pas kvotėją, tardytoją, prokurorą ar į teismą, jis atsako šio kodekso 643 straipsnyje nustatyta tvarka. Be to, kvotėjas, tardytojas, prokuroras, teisėjas ar teismas turi teisę neatvykusįjį liudytoją atvesdinti. BPK 643 str. : Teismo, prokuroro, tardytojo ir kvotėjo šaukiamas procese dalyvauti asmuo privalo atvykti paskirtu laiku. Svarbiomis procese dalyvaujančio asmens neatvykimo,teismui, prokurorui, tardytojui ir kvotėjui pašaukus, priežastimis laikomos šios: 1) laisvės atėmimas dėl sulaikymo, suėmimo ar bausmės atlikimo; 2) susisiekimo nutraukimas dėl epidemijos, priešo užpuolimo. nepaprastai didelio potvynio ir panašių nenugalimų kliūčių; 3) išvykimas į tolimąjį plaukiojimą; 4) šaukiamajam netikėta jo stambaus turto netektis dėl nelaimingo atsitikimo; 5) liga, dėl kurios negalima atvykti pagal šaukimą; 6) tėvų, vyro, žmonos bei vaikų mirtis arba jų sunki su mirties pavojumi liga; 7) šaukimo negavimas arba pavėluotas gavimas. Kvotėjo, tardytojo, prokuroro, teisėjo ar teismo sprendimu svarbia gali būti pripažinta ir kitokia neatvykimo priežastis. Užsiėmimas profesine ar darbine veikla, išskyrus dalyvavimą kitame teisminiame procese, negali būti laikomas svarbia gynėjo neatvykimo priežastimi. Jeigu šaukiamas asmuo be svarbios priežasties neatvyksta pas kvotėją, tardytoją ar prokurorą, jam skiriama bauda iki trijų šimtų litų, o jei be svarbios priežasties neatvyksta į teismą - iki penkių šimtų litų. Ji skiriama kvotėjo, tardytojo, prokuroro, teisėjo nutarimu ar teismo nutartimi. Be to, šaukiamas asmuo privalo sumokėti išlaidas, kurias turėjo teismas, jeigu dėl asmens neatvykimo posėdis buvo atidėtas. Jeigu be svarbios priežasties į teismą neatvyksta gynėjas, jam teisėjo nutarimu ar teismo nutartimi skiriama bauda nuo trijų tūkstančių iki dešimties tūkstančių litų. Be to, gynėjas privalo sumokėti išlaidas, kurias turėjo teismas, jeigu dėl jo neatvykimo posėdis buvo atidėtas. Jeigu šaukiamas liudytojas, nukentėjusysis, vertėjas, specialistas, revizorius, ekspertas be svarbios priežasties atsisako atvykti į teismą arba atvykęs atsisako atlikti savo pareigas, teisėjo nutarimu arba teismo nutartimi jis gali būti atvesdinamas ir jam gali būti skiriamas areštas iki šešių mėnesių. Kvotėjo, tardytojo ar prokuroro nutarimas paskirti administracinę nuobaudą gali būti apskundžiamas apylinkės teismui, o teisėjo nutarimas ar teismo nutartis - apeliacinės instancijos teismui per penkias dienas nuo pranešimo apie nubaudimą gavimo dienos. Visa liudytojo apklausos tvarka nustatyta BPK 175-180 str. Apklausos metu liudytojui turi būti užduodami tik su byla susiję klausimai. Liudytojas turi teisę neatsakyti į klausimus, kurie nesusiję su byla. Jis gali būti apklausiamas dėl santykių su įtariamuoju, kaltinamuoju, nukentėjusiu. Liudytojas apklausos metu duoda parodymus žodžiu. Kai apklausiamas nepilnametis – turi būti šaukiamas pedagogas. Atsakymai fiksuojami protokole. Liudytojas turi teisę prašyti, kad jis pats surašytų parodymus. Jo versti pačiam surašyti parodymus negalima. Baigus apklausą liudytojas turi teisę susipažinti su protokolu, gali reikalauti padaryti pakeitimus, papildymus, pataisymus. Vertinat liudytojo parodymus atsižvelgiama į liudytojo santykius su byla, su kaltinamuoju, nukentėjusiuoju, į faktų suvokimo, atsiminimo, išdėstymo sąlygas ir pan. Parodymų duomenys lyginami su visais kitais bylos įrodymais. Sąžiningų liudytojų parodymų formavimasis susideda iš trijų pagrindinių stadijų: suvokimo, atsiminimo, išdėstymo. Kad informaciją tinkamai išdėstyti didelę reikšmę turi asmens kalbos aiškumas, mokėjimas teisingai reikšti mintis ir pan. Pagrindinės aplinkybės veikiančios liudytojų parodymų teisingumą yra šios: 1) liudytojo regos, klausos, orientacijos ir atminties būklė; 2) liudytojo psichinė ir nervinė būklė; 3) liudytojo psichofiziologinė būsena (apsvaigimas, liga); 4) išorinės objektyvios fakto suvokimo aplinkybės, girdimumo aplinkybės ir t. t. ; 5) praėjęs laikotarpis nuo fakto suvokimo iki jo išdėstymo apklausos metu; 6) liudytojo apklausos aplinkos bei taktikos ypatumai. Svarbu yra apklausos vieta, BPK 176 str. nurodoma, kad liudytojas apklausiamas parengtinio tardymo darymo vietoje. Tardytojas, pripažinęs esant reikalinga, turi teisę apklausti liudytoją jo buvimo vietoje. Tai svarbu, kai liudytojas serga ir pan. Vertinant liudytojų parodymus, svarbu tai, kad liudytojas gali būti suinteresuotas byla, paveiktas kaltinamojo ar jo artimųjų. Jei liudytojas keičia parodymus, reikia išsiaiškinti to pakeitimo priežastis. Įslaptinto liudytojo parodymai Liudytojas BP – tai asmuo, kuris įstatymo nustatyta tvarka yra apklausiamas apie jam žinomas baudžiamąją bylą liečiančias aplinkybes. Liudytojas gali būti apklausiamas apie: 4. Nustatytinas toje byloje aplinkybes; 5. Faktus, apibūdinančius kaltinamojo ir nukentėjusiojo asmenybę, apie jų tarpusavio santykius, 6. Liudytojo santykius su kaltinamuoju ir nukentėjusiuoju. Pažymėtina tai, kad liudytojas privalo duoti teisingus parodymus. Tačiau kai kuriais atvejais duoti tokius parodymus yra nesaugu. Būtent dėl to yra numatytas liudytojo įslaptinimas BP, kuriuo siekiama apsaugoti liudytoją nuo galimo fizinio ar psichinio poveikio. BPK 1561 str. numato, kad sunkių N bylose, prokuroras arba tardytojas prokuroro sutikimu, norėdami užtikrinti liudytojo saugumą, turi teisę įslaptinti jų pavardę ir kitus asmens tapatybę nustatančius duomenis. Tokiu atveju surašomas nutarimas, kuris saugomas atskirai nuo bylos kartu su specialiu tardymo veiksmo protokolo priedu. Įslaptinti asmens tapatybę nustatantys duomenys yra valstybinė paslaptis. Susipažinti su tikraisiais asmens tapatybę nustatančiais duomenimis turi teisę tik byloje dalyvaujantys tardytojai, prokurorai ir teisėjai (už įslaptintų duomenų paskelbimą jie atsako pagal BK 73 str. ). Tardymo veiksmai su įslaptintu liudytoju yra atliekami, laikantis bendrųjų taisyklių. Išimtis - be prokuroro ar tardytojo niekas negali sužinoti tardyme dalyvavusio liudytojo asmens tapatybę nustatančių duomenų. Tardymo veiksmų protokoluose liudytojas, kurio asmens tapatybę nustatantys duomenys įslaptinti, įvardijamas slapyvardžiu. Tikrieji asmens duomenys surašomi specialiame tardymo veiksmo protokolo priede, kuris saugomas atskirai nuo bylos medžiagos. Asmens tapatybę nustatančių duomenų įslaptinimo atvejais tardymo veiksmo protokolą surašo ir jį pasirašo šį veiksmą atlikęs pareigūnas. Po kiekvieno tardymo veiksmo specialiame protokolo priede pažymima, kad liudytojas ar nukentėjusysis susipažino su tardymo veiksmo protokolu. Tai jis patvirtina savo parašu. Pažymėtina tai, kad į tardymo veiksmų protokolą neįrašomos BPK 71 ir 73 str. išvardintos įrodinėtinos aplinkybės, iš kurių būtų galima atsekti įslaptinto asmens tapatumą. Tai, kas susiję su 1. Nusikaltimo įvykiu; 2. Kaltinamojo kaltinimu; 3. Nusikaltimu padarytos žalos dydžiu; 4. Ir kitos aplinkybėmis turi būti užrašyta taip, kad iš jų nebūtų galima sužinoti parodymus duodančio asmens tapatybės. Jasaitis: Specialiame voke yra 3 dokumentai: 1. Nutarimas įslaptinti asmens tapatybę nustatančius duomenis. Jį priima tardytojas ar prokuroras. T. b. paskelbtas asmeniui. 2. Apklausos protokolas. BPK – specialus tardymo veiksmo protokolo priedas. Nėra numatyta, kuris dokumentas turi būti surašytas pirmiausia /ar įslaptinimo, ar apklausos/. I-sia – slaptas variantas(?). Surašomi du protokolai (1 su slapyvardžiu; 2 – su tikruoju vardu). 3. Kortelė, kurioje pažymima, kurie pareigūnai matė šį protokolą ir nutarimą. Gali būti dar papildomas apklausos protokolas. Laikomi kaip slapti dokumentai. Į teismą siunčiami atskirai nuo bylos. Taip, kaip dokumentai, sudarantys V paslaptį. Problema. Kodėl įslaptinti liudytojai nepopuliarūs? Asmenų ratas, kuris žino N aplinkybes, yra ribotas. Jie bijo, kad iš parodymų vis tiek bus identifikuoti. Įslaptinti galima tuomet, kai daug liudytojų, daug N epizodų, daug kaltinamųjų. Kitaip įslaptinimas netenka prasmės. Kaltinamojo teisės…Sunkiau įgyvendinti. Viešas teismo posėdis. Teisė apklausti liudytojus. Įslaptintų liudytojų skaičius labai mažėja. Yra programa, kaip apsaugoti nuo nusikalstamo poveikio. Tačiau ji nefinansuojama. Nukentėjusysis. Turi daug daugiau teisių. Susipažinti su medžiaga. Kaip tai padaryti? Kaip gali būti pripažintas nukentėjusiuoju? Tai labai diskutuotina. Nukentėjusiojo parodymai. Nukentėjusysis BP – asmuo, kuriam tiesiogiai nusikaltimu padaroma: 1. Moralinė; 2. Fizinė; 3. Turtinė žala. Nukentėjusiojo parodymai – tai asmens, oficialiai pripažinto nukentėjusiuoju, pranešimas tyrimo organams ar teismui, duotas įstatymo nustatyta tvarka, apie galinčias turėti reikšmės bylai aplinkybes. Nukentėjusiojo parodymais laikomi tik tie pranešimai, kuriuos jis duoda apklausos metu, po baudžiamosios bylos iškėlimo. Nukentėjusysis byloje duoda parodymus apie: 1. Visas tiriamo nusikaltimo aplinkybes (kas įeina į įrodinėjimo dalyką); 2. Kaltinamojo asmenybę; 3. Santykius su kaltinamuoju/įtariamuoju; 4. Esančius byloje įrodymus. Svarbią vietą jo parodymuose užima duomenys apie jį patį (asmenybę, būklę nusikaltimo metu, viktimologinius duomenis). Nukentėjusysis parodymai ne tik informacijos šaltinis, bet ir gynimosi priemonė. Tardymo pradžioje asmuo paprastai būna liudytoju, ir tik po jo apklausos gali būti pripažintas nukentėjusiuoju. Kartais asmuo pripažįstamas nukentėjusiuoju tik teisiamajame posėdyje. Todėl tik nuo šio momento jis apklausiamas kaip nukentėjusysis. Nukentėjusysis apklausiamas ta pačia tvarka kaip ir liudytojas. Tačiau šiokių tokių skirtumų yra (juos nulemia nukentėjusiojo procesinė padėtis ir santykis su byla) – pvz. , nukentėjusysis teisiamajame posėdyje apklausiamas pirmiau negu liudytojai, be to, jis nėra pašalinamas iš teismo salės iki jo apklausos. Pažymėtina ir tai, kad nukentėjusysis turi daug daugiau procesinių teisių negu liudytojas (pvz. , gali susipažinti su baigto tardymo medžiaga, gali duoti paaiškinimus). Nukentėjusiojo atsakomybė yra tokia pati kaip ir liudytojo (BPK 81 str. ). Jis privalo kvotėjo, tardytojo, prokuroro ar teismo šaukiamas atvykti, duoti teisingus parodymus, atsakyti į klausimus. Jei neatvyksta (kvotėjas, tardytojas, prokuroras, teisėjas ar teismas turi teisę jį atvesdinti), vengia / atsisako duoti parodymus atsako pagal 643 str. Jei duoda melagingus parodymus – pagal BK 293. Specifika yra nukentėjusiojo parodymų įvertinime. Tą nulemia jo procesinė padėtis. Nukentėjusysis yra suinteresuotas bylos baigtimi, siekia, kad būtų atlyginta žala, asmuo nubaustas, todėl galimas jo parodymų tendencingumas. Tačiau pernelyg įtariai žiūrėti į jo parodymus taip pat negalima. Vertinant reikia atsižvelgti į: nukentėjusiojo fizinę ir psichinę būklę N metu; apsvaigimą; pašalinių asmenų įtaka; apklausos situaciją; nukentėjusiojo susipažinimą su bylos medžiaga. Atsižvelgiant į nukentėjusiojo fizines, psichines savybes, būklę nusikaltimo metu, jo parodymai gali būti ne visai adekvatūs, išpūsti. Kartais nukentėjusysis gali klysti ir sąžiningai. Taip nutinka dėl patirtos baimės ir būna sunku tiksliai pateikti įrodymus. Jei nukentėjusysis keičia parodymus, turi būti išsiaiškinama to priežastis (gali būti kad tai spaudimas iš kaltininko). Baigiant parengtinį tardymą, nukentėjusysis turi teisę susipažinti su visa bylos medžiaga, todėl gali kai ką pakoreguoti, papildyti. Įtariamojo parodymai. Įtariamuoju laikomas asmuo: 1. Sulaikytas įtariant, kad jis padarė N; 2. Kuriam paskirta kardomoji priemonė prieš pareiškiant kaltinimą; 3. Kuris apklausiamas apie jo padarytą nusikalstamą veiką. Užduodami klausimai: 1. Kaip atsirado nusikaltimo vietoje; 2. Kodėl surasti nusikaltimo įrankiai; 3. Dėl ko ant rūbų yra pėdsakų ir t. t. Įtariamasis savo procesine padėtimi artimiausias kaltinamajam, nes jis, kaip ir kaltinamasis: nėra įpareigotas duoti parodymus; neatsako už žinomai melagingų parodymų davimą bei už atsisakymą duoti parodymus; be to, įtariamojo parodymai, tai ne tik įrodymų šaltiniai, bet ir gynybos priemonė. Tačiau tarp jų yra ir esminių skirtumų: įtariamajam nepareikštas kaltinimas (jis dar apskritai nesuformuluotas), jo niekas nesupažindina su turimais bylos įrodymais, į jo apklausos dalyką neįeina visos tos aplinkybės, kurias būtina išaiškinti apklausiant kaltinamąjį. Įtariamasis apklausiamas ir duoda parodymus apie tas aplinkybes, kurios buvo pagrindas: 1. Jį sulaikyti; /Jasaitis: Protokolas. Asmuo pasirašo. Išvedamas. Prasideda faktinio sulaikymo terminas. Laikomas areštinėje – daboklėje. Turi būti apklaustas per 24 h/. 2. Paskirti kardomąją priemonę; 3. Įtarti N padarymu ir dėl to iškviesti į apklausą. Įtariamasis taip pat apklausiamas apie visas jam žinomas byloje aplinkybes. O taip pat įtariamojo parodymų dalykas - duomenys apie jo paties asmenybę ir santykius su kt. BP dalyviais. Įtariamasis apklausiamas laikantis bendrų kaltinamojo apklausai skirtų taisyklių. Žinoma, svarbiau pirmiausia apklausti apie tas aplinkybes, dėl kurių jis įtariamas. Kitas aplinkybes kartais galima išsiaiškinti ir vėliau, jį apklausiant kaip kaltinamąjį ar kaip liudytoją. Pareiškus kaltinimą, įtariamasis apklausiamas kaltinamuoju. Jeigu įtarimas paneigiamas, bet asmuo žino esmines bylos aplinkybes, jis apklausiamas liudytoju, nepaisant to, kad jo parodymai jau yra byloje. Įtariamasis turi teisę duoti parodymus, tačiau to daryti neprivalo, skirtingai nuo liudytojo ir nukentėjusiojo, kurie tą daryti privalo. Įtariamajam tai teisė, bet ne pareiga. Įtariamajam, kaltinamajam atsisakius duoti parodymus, tai negali būti laikoma kaltumą įrodančiu įrodymu. Įtariamasis neatsako ir už melagingus parodymus. Įtariamajam ir kaltinamajam nenumatyta jokia atsakomybė, bet tai nereiškia, kad jiems suteikiama teisė meluoti. Gintis jie gali tik įstatymo leistinom priemonėm. Prieš pradedant apklausą, įtariamajam turi būti paskelbta, kokio N padarymu jis yra įtariamas. Kadangi įtariamojo parodymai yra ne tik įrodymų šaltinis, bet ir jo ginimosi priemonė, tai prieš apklausą jam turi būti išaiškintos teisės, numatytos BPK 59 str. Įtariamasis neigia tą įtarimą. Jis gali pateikti įrodymus, pareikšti prašymus, daryti viską, ką suteikia įstatymas. Įtariamojo parodymams įvertinti naudojamas įvairios procesinės bei taktinės priemonės. Įtariamojo parodymai vertinami kompleksiškai - kartu su visai įrodymais byloje. Vertinimo principai iš esmės analogiški kaltinamojo parodymų vertinimo principams. Jasaitis: Laikinas sulaikymas. Prasideda nuo tada, kai surašomas protokolas. Tačiau praktikoje yra kitaip. Policininkas negali surašyti protokolo, apklausti. Policijos komisariate yra budintys policijos pareigūnai. Jie ir iškviečiami. Jei buvo apdarytas nužudymas, kviečiamas prokuroras. Įtariamojo išgabenimas iš N vietos. Tardytojas pirmiausia apžiūri N vietą. Po to susitinka su įtariamuoju. Koks įtariamojo statusas? Nėra nustatyta, kad gali būti skirtos 3 h asmenybės nustatymui. ATPK 272 str. Laikas nuo tada, kada pateko į nuovadą. 48h ne nuo faktinio, o nuo sulaikymo. Laikiną sulaikymą reikia skirti nuo: 1. Kardomosios priemonės; 2. Atvesdinimo (BPK 64 (3) str. , ATPK 272 str. ; 3. Arešto administracine tvarka; 4. Arešto, numatyto BPK 64 (3) str. /iki 6 mėnesių/. 5. Kaltinamojo parodymai. Kaltinamuoju BP laikomas asmuo, kurio atžvilgiu įstatymo nustatyta tvarka yra priimtas nutarimas: 1. Patraukti kaltinamuoju; 2. Iškelti jam baudžiamąją bylą sumarinio proceso tvarka. Kaltinamojo parodymai – tai įstatymo nustatyta tvarka gauti kaltinamojo pranešimai ir paaiškinimai: 1. Apie pareikšto jam kaltinimo esmę; 2. Visas jam žinomas bylos aplinkybes 3. Esančius byloje įrodymus. Kaltinamasis taip pat turi teisę pateikti duomenis apie santykius su kitais BP dalyviais; gali nurodyti įvairias lengvinančias aplinkybes, susijusias su sveikata, šeimos padėtimi, darbu, nuopelnais. Kaltinamojo parodymai daugeliu atveju panašūs į liudytojų parodymus. Abu jie pasakoja apie jiems žinomas faktines bylos aplinkybes. Tačiau esminį jų parodymų skirtumą sąlygoja jų procesinės padėties skirtumas. Liudytojo pagrindinė pareiga – duoti parodymus (atsako už melagingus). Tuo tarpu kaltinamasis turi teisę duoti parodymus. Be to, parodymus jis gali pranešti tiek apklausos, tiek ir proceso dalyvių ginčų metu tais atvejais, kai jis pats dalyvauja gynyboje /be gynėjo/, bei paskutiniame žodyje. Sąvoka “kaltinamojo parodymai” taikoma per visą BP eigą. Kai jis tampa teisiamuoju, vis vien vartojama ta sąvoka. Net “įtariamojo parodymus” apima “kaltinamojo parodymai”. Viena iš pagrindinių kaltinamojo teisių (numatytų ir Europos žmogaus teisių konvencijoje) – jo teisė žinoti, kuo jis kaltinamas, ir duoti paaiškinimus dėl pareikšto jam kaltinimo. Šią teisę kaltinamasis realizuoja per apklausą. Tuo pačiu kaip žinių apie įvykusį N šaltinis apklausos metu kaltinamasis duoda parodymus apie jam žinomas faktines bylos aplinkybes. Todėl kaltinamojo parodymai turi dvejopą procesinę prigimtį: 1. Tai pranešimai apie faktus; 2. Tai gynimosi nuo pareikšto kaltinimo priemonė. Prieš apklausą kaltinamajam turi būti pareikštas kaltinimas. Jis turi būti supažindintas su nutarimu patraukti kaltinamuoju. Duodamas parodymus kaltinamasis turi atsakyti į klausimą, ar jis prisipažįsta kaltas dėl pareikšto kaltinimo. • Prisipažinimas. Prisipažindamas kaltinamasis gali padėti išsiaiškini visą N mechanizmą, jį padariusius asmenis, tikslus ir motyvus, priežastis ir sąlygas. Taigi, prisipažįstančiojo kaltinamojo parodymų turinį sudaro faktiniai duomenys apie jam inkriminuojamą nusikaltimą, kurie liečia nusikaltimo vietą, padarymo būdą, laiką ir kitas aplinkybes. Vertinant prisipažįstančio kaltinamojo parodymus, reikia atsižvelgti į tai, kad jis gali prisipažinti ir neteisingai (tuo nori nuslėpti sunkesnį nusikaltimą; padėti kitam asmeniui ir t. t. ). Reikia turėti omenyje ir tai, kad kaltinamasis bylos proceso pradžioje gali prisipažinti padaręs nusikaltimą, o kitose BP stadijose tai visiškai paneigti. Tokiu atveju reikia išaiškini jo parodymų pakeitimo priežastis ir patikrinti pateiktus naujus duomenis. Klaidinga būtų tvirtinti, kad nuosprendį galima pagrįsti vien prisipažįstančio kaltinamojo parodymais. Būtinai reikia, kad toks prisipažinimas būtų paremtas ir kitais įrodymais. Taigi, prisipažinimas – nėra “įrodymų karalienė”, tai tik eilinis, vienas iš kitų įrodymų. • Neprisipažinimas. Neprisipažinęs kaltinamasis dažniausiai savo parodymuose stengiasi pateikti jį teisinančius faktus ir duomenis, kurių tolesnis patikrinimas leidžia patvirtinti arba paneigti bylai svarbias aplinkybes ir tokiu būdu priartėti prie tiesos. Taigi, neprisipažįstančio kaltinamojo parodymų turinį sudaro pateikti duomenys, paaiškinimai, kurie visiškai ar iš dalies paneigia kaltinimą ar bent sukelia abejonių, dvejonių dėl to kaltinimo. • Dalinis prisipažinimas. Jei kaltinamasis iš dalies prisipažįsta kaltas, tokie jo parodymai turi aiškiai atspindėti, kokias kaltinimo aplinkybes jis pripažįsta ir ką neigia. Atmesdamas dalį savo kaltės arba ją visą, o kartais ir prisipažindamas padaręs nusikaltimą, kaltinamasis gali duoti parodymus prieš kitus asmenis, tiek kitus kaltinamuosiuos, tiek pašalinius. Tokius parodymus reikia vertinti labai kritiškai, nes jų pagalba paprastai kaltinamasis nori palengvinti savo kaltę. Pažymėtina tai, kad kaltinamasis turi teisę duoti parodymus. Neatsako už melagingų parodymų davimą. Atsisakymas duoti parodymus ir melagingų parodymų davimas negali būti vertinama kaip jo kaltumo įrodymas. Kaltinamasis gali duoti melagingus parodymus, gali atsisakyti duoti parodymus, tačiau tai. BPK 18 str. aiškiai nurodyta, kad BP subjektai neturi teisės perkelti įrodinėjimo pareigą kaltinamajam, lygiai kaip ir tai, kad draudžiama išgauti kaltinamojo parodymus smurtu, grasinimais ir kt. neteisėtom priemonėm. Kaltinamojo parodymai svarbūs tuo, kad juos patikrinant artėjama prie tiesos. Tai padeda atskleisti atskiras detales. Gauti iš kaltinamojo objektyvius, teisingus ir kuo išsamesnius parodymus padeda įvairios specialios taisyklės: procesinės bei taktinės. Procesinės – kaltinamojo apklausos galimybė; palankios sąlygos parodymams gauti /tuoj po kaltinimo, tardymo darymo vietoje /kartais kaltinamojo buvimo/, dienos metu/; parodymų fiksavimas. Taktinės – psichologinio kontakto nustatymas, psichologinė pagalba apklausiamajam; melagingų parodymų demaskavimas /kontroliniai klausimai/. Draudžiama užduoti menamus klausimus (pvz. , ar auka buvo brunetas ar blondinas?). Norint išsiaiškinti kaltinamojo parodymų teisingumą, tikslinga: 1. Išanalizuoti parodymų turinį /vientisumas, nuoseklumas, loginis pagrįstumas/; 2. Lyginti ne tik su kitais bylos įrodymais, bet ir su jo paties ankstesniais parodymais (jei jis buvo jau apklaustas dėl tų pačių aplinkybių). Paprastai pakartotinai apklausiant davusį melagingus parodymus kaltinamąjį, jis nesugeba vienodai tiksliai papasakoti įvykio aplinkybes, o ypač išsamiai išaiškinti nusikaltimo detales. Kaltinamojo parodymai įvertinami atsižvelgiant į tai, kad jis suinteresuotas dalyvis, siekia sušvelninti savo padėtį. Jei pareiškia alibi, tai turi būti sukonkretinta, kritiškai turi būti vertinama jo apkalba, kai jis kitiems stengiasi suversti savo kaltę. Jei kaltinamasis duoda prieštaringus parodymus, žinomai melagingus, sąmoningai bando supainioti bylos aplinkybes, sunaikinti įrodymus – visa tai gali būti netiesioginis jo kaltumo įrodymas. Svarbu vertinant parodymus atsižvelgti į kaltinamojo psichinius bei fiziologinius ypatumus, vaidmenį nusikaltime, pastangas išaiškinti nusikaltimą ir t. t. 8. Daiktiniai įrodymai (DĮ) Kada informacija apie įvykį išlieka materialiuose objektuose – kalbame apie DĮ. DĮ – materialūs objektai, kurių buvimo vieta, būsena bei savybės leidžia daryti logines išvadas apie byloje įrodinėtinus faktus. DĮ – bet kokie daiktai, turintys informacijos, susijusios su nusikaltimu ar kaltininku, ir įstatymo nustatyta tvarka prijungti prie bylos. BPK 90 str. pateikia DĮ sąrašą: Daiktiniai įrodymai yra daiktai: 1. Kurie buvo nusikaltimo padarymo įrankiais ar priemonėmis; 2. Ant kurių išliko nusikaltimo pėdsakų; 3. Kurie buvo kaltinamojo nusikalstamų veiksmų objektais; 4. Taip pat pinigai ir kitokios vertybės, gautos ar įgytos nusikalstamu būdu; 5. Visi kiti daiktai, kurie gali būti priemonėmis N iškelti aikštėn bei jam atskleisti ir kaltininkams išaiškinti arba kaltinimui paneigti ar atsakomybei palengvinti. Nusikaltimo padarymo įrankiai. Labai įvairūs – peiliai, kirviai, kt. buitiniai daiktai, specialiai nusikaltimui pagaminti daiktai (visrakčiai), ginklai ir kt. BT teorija: N įrankiai – tai daiktai ar priemonės, kurias kaltininkas tiesiogiai naudoja darydamas nusikaltimą. Nusikaltimo padarymo priemonės. Tai visos materialios priemonės, kurios neįeina į daiktų sąvoką (nuodai, k. k. dokumentai). BT teorija: N padarymo priemonės – tai daiktai, kurie patys nenaudojami nusikaltimui padaryti, tačiau palengvina atlikti nusikalstamus veiksmus arba sudaro jo materialias prielaidas. Nusikaltimo pėdsakai. Jie suprantami dviem prasmėm: 1. Tiesiogiai materialiai fiksuoti daiktų išorinės sandaros atspindžiai (pvz. , išlikusi pėda). Šie pėdsakai vertingiausi, nes pagal juos galima identifikuoti objektą; 2. Įvairios medžiagų dalytės ir dėmės, kurios išryškinamos kriminalistinių priemonių pagalba. Šie nusikaltimo pėdsakai tiriami cheminiai, fiziniais, biologiniais metodais. Leidžia nustatyti rūšinę objektų priklausomybę. Reikia stengtis paimti pačius objektus, ant kurių yra pėdsakai. O jei to padaryti neįmanoma, reikia informaciją perkelti /pvz. , nufotografuoti/. Nusikalstamų veiksmų objektai. Tai yra tai, į ką buvo kėsintasi /suklastotas dokumentas, pavogti daiktai ir t. t. (pagal nusikaltimų pobūdį)/. Nusikalstamu būdu gauti ar įgyti pinigai ir kt. vertybės. Šiai grupei priklauso tos vertybės bei pinigai, kurie gauti: a) padarius vagystę, plėšimą; b) taip pat vertybės, įgytos už pinigus, gautus nusikalstamu būdu arba realizavus nusikaltimo keliu įgytą turtą /tai šie tiek nelogiška, nes nėra betarpiškas nusikaltimo atspindys/. Visi kiti daiktai. Šiai grupei priskirtini įvairūs daiktai, kurie rasti nusikaltimo padarymo vietoje, pagaminti užsiimant neteisėtu verslu ir t. t. Daiktas bus traktuojamas kaip DĮ, jeigu: • Jo suradimo/gavimo faktas bus užfiksuotas protokole; • Bus apžiūrėtas ir smulkiai aprašytas; • Bus prijungtas prie bylos. Ne kiekvienas rastas daiktas gali būti DĮ, todėl nereikia vadinti DĮ visų rastų materialių daiktų. DĮ turi būti saugomi kartu su byla. DĮ turi būti saugomi taip, kad nepasikeistų jų savybės. Jei jie dėl savo gremėzdiškumo ar kitų priežasčių negali būti laikomi prie baudžiamosios bylos, DĮ turi būti saugomi atitinkamame pakete tardytojo seife. Pinigai ir brangenybės perduodamos saugoti policijos ar prokuratūros skyriams. Ginklai atiduodami saugoti vietos policijos komisariatams. Šiais metais BPK 91 str. buvo papildytas – tardytojui ar teismui prireikus dokumentų, kurie saugomi valstybės archyvų sistemos įstaigose, išduodamos tų dokumentų kopijos. Jei pagal tą dokumentą reikia atlikti rašysenos ekspertizę, išduodamas originalas (atliekamas daikto poėmis), kuris per 3 mėn. turi būti grąžintas. DĮ turi būti saugomi kartu su byla per visą jos laiką, iki nuosprendžio įsiteisėjimo. Jei byla nutraukiama, DĮ turi būti laikomi iki kol pasibaigs apskundimo terminai. Dažnai būna, kad nukentėjusiajam reikia grąžinti daiktus (greitai gendantys, būtino naudojimo). Tokiu atveju galioja tokia taisyklė – prieš grąžinant reikia padaryti viską, ką reikia. Po to daiktas grąžinamas savininkui, kartais su pasižadėjimu, kad tas daiktas nebus realizuos iki BP pabaigos. Jei nėra kam grąžinti daiktus – jie realizuojami. DĮ, kurie gali greitai sugesti ar prarasti vertę arba kurių saugojimas, priežiūra ir laikymas susiję su aiškiai per didelėmis išlaidomis, jeigu negali būti grąžinami savininkui, realizuojami. Pasibaigus baudžiamajai bylai turi būti sprendžiamas DĮ likimas. Nuosprendyje turi būti nurodyta, ką galima daryti su DĮ. Galimos tokios taisyklės (93 str. ): 1. Kaltinamajam priklausantys nusikaltimo įrankiai ir priemonės turi būti konfiskuojami ir perduodami atitinkamoms organizacijoms arba sunaikinami; 2. Įrankiai ir priemonės, kuriomis buvo padaryti nusikaltimai, numatyti BK 310 (naminės degtinės, brogos, kt. namų gamybos stiprių alkoholinių gėrimų, nedenatūruoto etilo alkoholio, denatūruoto etilo alkoholio, techninio etilo alkoholio ir jų skiedinių, aparatų jiems gaminti gaminimas, laikymas, gabenimas ir realizavimas), 310(1) (apmokestinamų prekių neteisėtas laikymas, gabenimas ar realizavimas), 312 (kontrabanda) ir 312(1) (neteisėtas prekių ar produkcijos neišvežimas iš LR) straipsniuose, taip pat pinigai ir kitos vertybės, panaudotos darant šiuos nusikaltimus arba gautos ar įgytos padarius šiuos nusikaltimus, konfiskuojami neatsižvelgiant į tai, kam jie nuosavybės teise priklauso. 3. Pinigai ir kitokios vertybės, gauti ar įgyti nusikalstamu būdu, jeigu teisėti jų savininkai nenustatyti, turi būti teismo nuosprendžiu perduodami į valstybės pajamas, kiti daiktai atiduodami teisėtiems jų savininkams, o jų nenustačius. pereina valstybės nuosavybėn. Jeigu kyla ginčas dėl šių daiktų priklausomybės, jis turi būti sprendžiamas civilinio proceso tvarka; 4. Daiktai, kurie apyvartoje uždrausti, turi būti perduodami atitinkamoms organizacijoms arba sunaikinami; 5. Dokumentai, kurie yra daiktiniai įrodymai, lieka prie bylos per visą jos saugojimo laiką arba perduodami suinteresuotoms įmonėms, įstaigoms, organizacijoms ar piliečiams, jų prašymu; 6. Daiktai, neturintys jokios vertės ir negalintys būti sunaudoti, yra sunaikintini, o jeigu suinteresuotos įmonės, įstaigos, organizacijos ar piliečiai prašo, - gali būti išduodami jiems; 9. Tardymo, teismų veiksmų protokolai ir kiti dokumentai Protokolai. Įrodymai byloje gali būti nustatomi iš protokolų, patvirtinančių aplinkybes, išaiškintas darant apžiūrą, poėmį, kratą, sulaikant, parodant atpažinti ir atkuriant įvyko situaciją bei aplinkybes, taip pat iš kitokių tardymo ir teismo veiksmų protokolų. Tardymo ir teismo veiksmų protokolais yra laikomi procesiniai kvotos, tardymo ar teismo dokumentai, surašyti įstatymo nustatyta tvarka (BPK 113-117 str. ). Tardymo veiksmų turinys, rezultatai. Prie protokolų pridedamo fotografijos, negatyvai, diapozityvai, kino juostos, schemos, planai, pėdsakų atspaudai ir atliejos, pagaminti atliekant tardymo ir teismo veiksmus. Šie priedai papildo protokolą, pagrindžia, iliustruoja. Jie gali būti dvejopos reikšmės: 1. Išvestiniai DĮ /pėdsakų atliejos, atspaudai/; 2. Sudėtinė protokolo dalis /planai, schemos/. Kt. dokumentai. Įrodymai byloje gali būti nustatomi taip pat ir iš kitokių dokumentų, jeigu įmonių, įstaigų, organizacijų, pareigūnų ir piliečių patvirtintos ar išdėstytos juose aplinkybės turi reikšmės baudžiamajai bylai. Rašytiniai; nerašytiniai. Oficialūs, neoficialūs. Protokolai nuo kt. dokumentų skiriasi surašymo sąlygomis, liečiančiomis ir formą, ir turinį. Protokolai specialiai surašomi, įforminant atitinkamus įstatymu numatytus tardymo ar teismo veiksmus. Kiti dokumentai surandami arba išreikalaujami. Reikia atskirti DĮ ir dokumentus. Pagrindinis kriterijus – informacijos atspindėjimas ir perdavimo būdas. DĮ – tiesioginis nusikaltimo atspindys. Dokumentas bus pripažintas DĮ, jei jis turės daiktiškumo požymių, numatytų BPK 90 str. /pvz. , suklastotas čekis, prie lavono numestas maskuojantis nusikaltimą raštelis/. Tuo tarpu dokumentuose yra užfiksuota svarbi bylai informacija /yra aprašymas/. Pažymėtina ir tai, kad DĮ saugomi be jokio pakeitimo. Tuo tarpu dokumentai gali būti papildomi ir pan. 10. Moksliniai įrodymai Šiems įrodymams gauti/išaiškinti reikalingos specialios mokslo, technikos, meno, amato ir kt. žinios, speciali technika bei įrenginiai. Moksliniai įrodymai gaunami atliekant tam tikrus tardymo veiksmus. Iš vienos pusės ši veikla – BP subjektų, iš kitos – specialistų, ekspertų. BPK numato 3 pagrindines mokslinių specialių žinių panaudojimo formas ir 3 rūšis atitinkamų įrodymų, kaip tų žinių panaudojimo rezultatus: 1. Specialisto išvada; 2. Revizijos aktas; 3. Ekspertizės aktas. Specialisto išvada. Specialisto dalyvavimas BP buvo numatytas bei plačiai naudojamas ir seniau. Specialistas – tai asmuo, turintis specialių žinių ir įgūdžių, pakviestas dalyvauti byloje, kad: 1. Padėtų surasti; įtvirtinti; paimti įrodymus; 2. Duotų paaiškinimus arba išvadą specia1iais klausimais. Taigi, specialistas – tai pagalbininkas, konsultantas. Jis šaukiamas tais atvejais, kai atliekant tardymo veiksmus ar nagrinėjant bylą teisme, reikia specialių žinių asmeniui, dokumentams, daiktams ar įvykio situacijai ištirti. Remdamasis šių tyrimų duomenimis, specialistas gali pateikti išvadą. Specialisto dalyvavimas parengtiniame tardyme. BPK numatyta galimybė kviesti specialistą dalyvauti šiuose tardymo veiksmuose: pašto-telegrafo korespondencijos poėmyje (196 str. ); apžiūros daryme (200 str. ); lavono apžiūrėjime (201 str. ); tardymo eksperimente (204 str. ); pavyzdžių lyginamajam tyrimui paėmime (206 str. ). Net ir neatliekant konkretaus tardymo veiksmo pareigūnai gali kreiptis su raštišku pavedimu į specialistą pateikti išvadą. Specialistas, dalyvaudamas parengtiniame tardyme, privalo: 1. Šaukiamas atvykti ir dalyvauti, atliekant tardymo veiksmą; 2. Naudodamasis savo specialiomis žiniomis bei įgūdžiais, padėti tardytojui surasti, įtvirtinti ir paimti įrodymus; 3. Atkreipti tardytojo dėmesį į aplinkybes, susijusias su įrodymų suradimu, įtvirtinimu ir poėmiu; 4. Duoti paaiškinimus dėl atliekamų savo veiksmų ir specialių klausimų, kylančių, atliekant tardymo veiksmą. Specialisto dalyvavimas teisiamajame posėdyje. Specialistas, naudodamasis savo specialiomis žiniomis ir įgūdžiais: 1. Privalo padėti teismui, duodamas paaiškinimus specialiais kIausimais, kylančiais teisminio tardymo eigoje,; 2. Turi teisę daryti įrašytinus į teisiamojo posėdžio protokolą pareiškimus dėl šių klausimų. Jeigu specialistas neatvyksta be svarbios priežasties arba be teisėto pagrindo atsisako at1ikti savo pareigas, jis atsako BPK 643 str. nustatyta tvarka. Už žinomai melagingą paaiškinimą specialistas atsako pagal Lietuvos BK 293 str. Specialistai gali būti įvairių sričių. Dažniausiai yra kriminalistikos technikai. Specialisto darbas apmokamas (BPK 122 str. ). Specialistas pats nesukuria jokių naujų įrodymų. Jo paaiškinimai fiksuojami protokole. 91-94 metais BPK pakeitimai numatė, kad specialistas, dalyvaudamas atliekant tardymo veiksmus, gali ne tik patarinėti, bet ir atlikti tyrimą, duoti išvadas. Šios išvados – įrodymai. Tai supaprastina mokslinių įrodymų gavimo tvarką. Rezultatai gali būti fiksuojami tame pačiame tardymo protokole. Jeigu tardymo veiksmų atlikimo metu ar teisiamajame posėdyje specialistas išvados pateikti dar negali, jis ją parašo per kvotėjo, tardytojo ar teismo nustatytą terminą atskirame dokumente ir pasirašo. Pažymėtina tai, kad specialistas gali duoti išvadą ir iki baudžiamosios bylos iškėlimo. Tai liečia baudžiamosios bylos iškėlimo stadiją. Įstatymas nenumato specialisto apklausos. Jis duoda paaiškinimus, išvadas, bet parodymų neduoda. Jei jis apklaustas kaip liudytojas, specialistu toje pačioje baudžiamojoje byloje būti nebegali. Numatytas pakartotinis specialisto išvados davimas. Revizijos aktas Revizija – tai taip pat specialisto (ekonomisto) dalyvavimas BP. Revizija skiriama tais atvejais, kai atliekant kvotą, parengtinį tardymą ar nagrinėjant bylą teisme, reikia specialių žinių įmonių, įstaigų bei organizacijų, taip pat fizinių asmenų ūkinei-finansinei veiklai patikrinti ir bylai reikalingiems dokumentams surinkti (BPK 843 str. ). Revizijos darymą numato BPK 2062 straipsnis, pagal kurį kvotos organo pareigūnas ar tardytojas, pripažinęs, kad reikia skirti reviziją, priima nutarimą. Nutarimas paskirti reviziją paskelbiamas asmeniui, kurio veikla tikrinama. Reviziją daro kontrolės ar revizijos įstaiga (revizijos departamentas prie FM; valstybės kontrolė; kai kurie žinybiniai revizoriai /tame tarpe ir vidaus reikalų revizoriai/ arba asmuo, kurį skiria kvotos organo pareigūnas ar tardytojas. Prireikus byloje gali būti paskirti keli vienos specialybės revizoriai arba kompleksinė revizija. Jeigu revizorius neatvyksta be svarbios priežasties arba be teisėto pagrindo atsisako atlikti reviziją, jis atsako BPK 643 str. nustatyta tvarka. Už žinomai melagingo revizijos akto surašymą ir pateikimą revizorius atsako pagal BK 293 straipsnį. Darant reviziją, paaiškinimus duoda asmuo, kurio veikla tikrinama. Atlikęs reikiamus patikrinimus, revizorius surašo revizijos aktą /revizijos akto surašymo reikalavimus nustato žinybiniai nuostatai/. Su revizijos aktu supažindinamas asmuo, kurio veikla tikrinama. Revizija gali būti skiriama ir iki baudžiamosios bylos iškėlimo. BPK numatytas ir patikrinimo darymas (BPK 2061 str. ). Patikrinimą daro patys pareigūnai: prireikus nustatyti duomenis, turinčius reikšmės nusikaltimo aplinkybėms išaiškinti, kvotos organo pareigūnas pagal LR policijos įstatymo 37 str. gali patikrinti įmonių, įstaigų bei organizacijų, taip pat piliečių ūkinę-finansinę veiklą. Šie pareigūnai fiksuoja “esamą padėtį”, surašo patikrinimo aktą, su kuriuo supažindinamas asmuo, kurio veikla tikrinama. Patikrinimui atlikti specialių žinių nereikia. Tuo tarpu revizijos darymas pavedamas tik specialių žinių turintiems ekonomistui. Vykdydamas tą užduotį jis veikia savarankiškai. Atlikto tikrinimo rezultatus fiksuoja revizijos akte, kuris byloje yra savarankiškas įrodymas. Eksperto išvada Ekspertas – tai mokslo, technikos ar kitos srities specialistas, teismo, tardymo ar kvotos organų skiriamas išaiškinti bylai svarbias aplinkybes. Ekspertizė – eksperto procesinė veikla tiriant jam pateiktą bylos medžiagą ir atsakant į klausimus. Ekspertizės darymas – sudėtingas procesas. Eksperto išvada – tai įstatymo nustatyta tvarka paskirtoje byloje eksperto nuomone, pagrįsta moksliniu tyrinėjimu ir išdėstyta ekspertizės akte. Ekspertizės aktas – savarankiškas įrodymų šaltinis (BPK 74 str. ), kuris padeda nustatyti faktinius duomenis byloje. Ekspertas, pritaikydamas mokslines, technines ar kitas specialias žinias: 1. Moksliškai nustato tuos faktus, kurie anksčiau buvo nežinomi nei tardymo, nei kvotos organams, nei teismui; 2. Moksliškai išaiškina žinomus faktus. Eksperto išvada gali būti reikalinga tiriant ir nagrinėjant įvairių N bylas, nes nei kvotėjas, nei tardytojas, nei teismas daugeliu atvejų, panaudodami savo žinias, negali išspręsti visų bylos klausimų. Jiems išspręsti kartais reikalingos specialios žinios. Specialių žinių samprata įstatyme neapibrėžta. Teisės doktrinoje jos suprantamos kaip žinios, kurios viršija bendrą išsilavinimo lygį. Šios žinios įgyjamos gaunant specialų išsilavinimą ir dirbant praktinį darbą atitinkamoje srityje. Sutariama, kad specialios žinios yra visos, išskyrus teisines žinias. Pats tardytojas, prokuroras, teisėjas teisinių žinių atžvilgiu yra ekspertas ir jis vietoj savęs kito pasikviesti negali. Nors kartais kvotėjas, tardytojas ar teisėjas turi ir kitų /ne teisės mokslo/ specialių žinių, bet ekspertizės daryti jie neturi teisės. BPK 85 str. nurodyta, kad ekspertas yra šaukiamas ir duoda išvadą tais atvejais, kai, bylą tiriant ar teisme nagrinėjant, reikalingos mokslinės, techninės ar kitos specialios žinios. Tos žinios – iš labai įvairių sričių, todėl ir ekspertizių gali būti įvairių rūšių /ekspertizės galiojančios teisės klausimais nedaromos). Pagal dalyką arba žinių sritį ekspertizės gali būti: 1. Kriminalistinės (rašysenos tyrimas, asmenų identifikavimas pagal išorės bruožus atvaizduose); 2. Teismo medicinos (kūno sužalojimų sunkumo ir pobūdžio, mirties priežasčių tyrimai); 3. Teismo psichiatrinės (BP dalyvių psichinės būklės nustatymas); 4. Teismo buhalterinės (?); 5. Teismo cheminės (medžiagų sudėties tyrimai); 6. Teismo techninės (saugumo, statybos technikos tyrimai); 7. Prekių žinovų (prekių, jų įpakavimo tyrimai). Ekspertizės gali būti dar skirstomos į: 1. Pakartotines; 2. Papildomas. Pakartotinės skiriamos tada, kai nesutinkama su pirminės ekspertizės išvada dėl jos nepagrįstumo arba abejojama jos teisingumu. Šios ekspertizės pavedamos daryti ne pirmesniam, o kitam ekspertui ar kitiems ekspertams. Negali būti skiriama pakartotinė ekspertizė, kai byloje surinkami nauji duomenys. Tai jau naujas tyrimas, skiriama nauja ekspertizė. Pakartotinė ekspertizė – tik pagal tą pačią medžiagą. Papildomos skiriamos tais atvejais, kai nesutinkama su eksperto išvada dėl nepakankamo jos aiškumo, išsamumo. Šios ekspertizės paprastai pavedamos daryti pirminiam arba kitam ekspertui. Dažniausiai ekspertizę daro pavieniai ekspertai. Tačiau jas gali daryti ir keli vienos ar kelių specialybių ekspertai. Pagal ekspertų specializacijos panašumą ar skirtingumą yra skiriamos tokios ekspertizės: 1. Komisijinės; 2. Kompleksinės. Komisijinės yra tokios, kurias daro keli tos pačios specialybės ekspertai, kai reikia atlikti daug ir sudėtingų tyrimų arba kai pakartotinė ekspertizė daroma toje pačioje įstaigoje, kur buvo daroma pirmesnioji. Kompleksinės yra tokios, kurios daromos tiriant tuos pačius objektus keliems artimų arba atskirų vieno mokslo šakų specialistams. Kompleksine ekspertize vadinama ir tokia, kurią daro vienas asmuo, tačiau jis yra kelių artimų mokslų ar jų šakų sričių specialistas. Kai ekspertizę daro keli ekspertai, prieš duodant išvadą, jie gali pasitarti, ir jeigu jų nuomonės sutampa, aktą pasirašo visi. Jeigu jų nuomonės nesutampa, kiekvienas ekspertas gali pateikti savo išvadą atskirai. Ekspertizės dar skirstomos į: 1. Privalomąsias; 2. Neprivalomąsias. BPK 86 str. numato, kada ekspertizę daryti būtina: a) Mirties priežastims nustatyti; b) Kaltinamojo psichinei būklei nustatyti tais atvejais, kai kvotėjui, tardytojui, prokurorui ar teismui kyla abejonė dėl kaltinamojo pakaltinamumo ar jo galėjimo bylos proceso metu suprasti veiksmų esmę ar valdyti juos. Ekspertizė taip pat daroma liudytojo ar nukentėjusiojo psichinei ar fizinei būklei nustatyti; įtariamojo, kaltinamojo ir nukentėjusiojo amžiui nustatyti; netikrų piniginių ženklų ir vertybinių popierių pagaminimo bylose. Sąrašas nėra uždaras. Ekspertus skiria kvotėjas, tardytojas, prokuroras ir teismas. Ekspertizes daro paprastai atitinkamų ekspertizės įstaigų ekspertai, tačiau ekspertizei padaryti kvotėjas, tardytojas, prokuroras ir teismas turi teisę paskirti taip pat ir kitus asmenis. Kvotėjo, tardytojo, prokuroro ir teismo reikalavimas, kuriuo šaukiamas ekspertas, yra privalomas įmonės, įstaigos ar organizacijos, kur dirba ekspertas, vadovui. Ekspertizė yra paskiriama laikantis specialios procesinės formos. Turi būti priimtas pareigūno nutarimas, teismo nutartis. Nurodoma, kas kokioje byloje paskiria ekspertizę, kokie klausimai turi būti išspręsti. Tai sudėtingas darbas, kurį turi atlikti teisininkai /prieš ekspertizę reikia surinkti medžiagą ir pan. /. Ekspertizė dažniausiai daroma valstybinėse ekspertizės įstaigose. Tų įstaigų nėra daug: 1. Teismo ekspertizės institutas; 2. Policijos departamento kriminologinė tarnyba; 3. Teismo medicinos ekspertizės institutas; 4. Psichiatrijos ir narkologijos tarnybos. Skiriant ekspertizę valstybinėse ekspertizės įstaigoje joje dirbantys ekspertai yra supažindinami su visa ekspertizės darymo tvarka, įspėjami dėl atsakomybės už melagingas išvadas. Jei ekspertizė skiriama ekspertui iš šalies, tardytojas pats supažindina ir įspėja dėl atsakomybės. Atsižvelgiant į ekspertizės reikšmė ir jos specifiką BP, įstatyme nurodytos eksperto pareigos ir teisės. Eksperto pareigos: BPK 88 str. – ekspertu šaukiamas asmuo privalo atvykti į kvotos organą, pas tardytoją, prokurorą bei į teismą ir duoti objektyvią išvadą jam pateiktais klausimais /jeigu ekspertas be svarbios priežasties neatvyksta, be teisėto pagrindo atsisako atlikti savo pareigas, atsako BPK 643 str. nustatyta tvarka; už žinomai melagingo ekspertizės akto surašymą ir pateikimą ekspertas atsako pagal BK 293 str. /. Eksperto teisės: BPK 89 str. – ekspertas turi teisę: 1. Susipažinti su baudžiamosios bylos medžiaga, liečiančia ekspertizės dalyką; 2. Prašyti kvotos organą, tardytoją, prokurorą ir teismą pateikti jam papildomą medžiagą, reikalingą išvadai duoti; 3. Kvotėjo, tardytojo, prokuroro leidimu, dalyvauti, apklausiant kaltinamąjį, nukentėjusįjį, liudytojus ir atliekant kitus tardymo veiksmus; kvotėjo, tardytojo, prokuroro ir teismo leidimu, duoti kaltinamajam (teisiamajam), nukentėjusiajam ir liudytojams klausimus, liečiančius ekspertizės dalyką; 4. Teisminio nagrinėjimo metu būti posėdžio salėje; 5. Atsisakyti duoti išvadą, jeigu pateiktoji jam medžiaga yra nepakankama išvadai duoti arba jeigu jis mano, kad pateiktasis jam klausimas išeina už specialių jo žinių ribų. Šiais atvejais ekspertas raštu praneša, kad jis negali duoti išvados. O taip pat: 6. Apskųsti tardytojo veiksmus prokurorui (BPK 242 str. ); 7. Kai ekspertizė daroma kelių ekspertų, jie turi teisę kiekvienas pateikti savo išvadą atskirai, jeigu tarp savęs nesutaria (BPK 87 str. ); 8. Jeigu ekspertas, darydamas ekspertizę, nustato turinčias bylai reikšmingas aplinkybes, dėl kurių jam nebuvo pateikta klausimų, turi teisę nurodyti jos savo išvadoje (BPK 214 str. ); 9. Sužinoti savo teises ir pareigas; 10. Gauti atlyginimą už savo pareigų atlikimą, išskyrus, kai jis šias pareigas atlieka kaip tarnybinę užduotį (BPK 122 str. ). Padarytosios ekspertizės eiga ir rezultatai nurodomi raštiškai ekspertizės akte. Jis paprastai susideda iš trijų dalių: 1. Įžanga /kas darė; įspėjimas/; 2. Tiriamoji dalis; 3. Atsakymai į pareigūnų/teismo klausimus. Jei ekspertas negali atsakyti į tardytojo klausimus, turi paaiškinti, nurodyti to priežastį. Ekspertizės aktą privalo įvertinti kvotėjas, tardytojas, prokuroras ir teismas. Vertinant reikia turėti galvoje visą ekspertizės aktą su visais jo priedais. Kaip ir kiti įrodymai, jis turi būti vertinamas ir atskirai, ir kartu su visa bylos medžiaga. Eksperto išvada nėra išskirtinės ypatingos galios, todėl ji neprivaloma kvotėjui, tardytojui, prokurorui bei teismui. Tačiau nesutinkant su eksperto išvada, reikia tai argumentuotai motyvuoti atitinkamai nutarime, nutartyje ar nuosprendyje. Tikrinant ir vertinant eksperto išvadą svarbu yra atkreipti dėmesį į tokius pagrindinius momentus: 1. Ar išsamūs ir konkretūs atsakymai į ekspertui iškeltus klausimus; 2. Ar pakankamai aukštas tyrimui panaudoto mokslo lygis a tinkamas tyrimui panaudotas metodas; 3. Ar kompetentingas buvo ekspertas duoti išvadą pagal visus jam iškeltus klausimus; 4. Ar geros kokybės medžiaga buvo pateikta ekspertizei ir ar jos pakako; 5. Ar ekspertizės akte nėra prieštaravimų bei klaidų. Eksperto išvada gali turėti įvairią reikšmę priklausomai nuo daugelio bylos aplinkybių ir ekspertizės toje byloje reikalingumo bei kokybės. Gali būti, kad įrodinėtinos aplinkybės yra visiškai įrodytos ir pagrįstos visais kitais bylos duomenimis ir prieštaraujanti eksperto nuomonė neturės esminės reikšmės. N. B. Tardytojas turi teisę iškviesti ekspertą apklausai jo duotai išvadai išaiškinti ar papildyti. Ekspertas gali būti apklaustas tik po ekspertizės. Probleminiai dalykai. Patikrinimo aktas Įrodymai (74 str. ) Įrodymai baudžiamojoje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi kvotos organas, tardytojas ir teismas įstatymo nustatyta tvarka konstatuoja pavojingos visuomenei veikos buvimą arba nebuvimą, šią veiką padariusio asmens kaltumą ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Šie duomenys nustatomi: liudytojų parodymais, nukentėjusiojo parodymais, įtariamojo parodymais, kaltinamojo parodymais, patikrinimo aktais, telefoninių pokalbių klausymo protokolais ir garso įrašais, techninių priemonių panaudojimo atliekant operatyvinius veiksmus protokolais ir fotografijomis, kino juostomis, vaizdo ar garso įrašais, specialisto išvada, revizijos aktu, ekspertizės aktu, daiktiniais įrodymais, tardymo bei teismo veiksmų protokolais ir kitokiais dokumentais. BPK nepateikia PA definicijos, neapibūdina jo, o tik numato atvejus, kai atliktinas patikrinimas, ir nurodo, kad tokiais atvejais surašomas atitinkamas procesinis dokumentas. Patikrinimo aktas (841 str. ) Patikrinimas atliekamas tais atvejais, kai pagal LR policijos įstatymo 37 straipsnį (panaikintas) /dabar pagal “Policijos veiklos” 20 str. / reikia patikrinti įmonių, įstaigų bei organizacijų, taip pat piliečių ūkinę-finansinę veiklą. Apie atliktą patikrinimą surašomas patikrinimo aktas. Patikrinimo darymas (2061 str. ) Prireikus nustatyti duomenis, turinčius reikšmės nusikaltimo aplinkybėms išaiškinti, kvotos organo pareigūnas pagal Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 37 straipsnį (panaikintas) gali patikrinti įmonių, įstaigų bei organizacijų, taip pat piliečių ūkinę-finansinę veiklą. Darant patikrinimą, turi dalyvauti tikrinamos įmonės, įstaigos bei organizacijos atstovas, taip pat pilietis. Apie patikrinimą kvotos organo pareigūnas surašo patikrinimo aktą. Su patikrinimo aktu supažindinamas asmuo, kurio veikla tikrinama. *** BPK numatytas ir patikrinimo darymas (BPK 2061 str. ). Patikrinimą daro patys pareigūnai: prireikus nustatyti duomenis, turinčius reikšmės nusikaltimo aplinkybėms išaiškinti, kvotos organo pareigūnas pagal LR policijos įstatymo 37 str. gali patikrinti įmonių, įstaigų bei organizacijų, taip pat piliečių ūkinę-finansinę veiklą. Šie pareigūnai fiksuoja “esamą padėtį”, surašo patikrinimo aktą, su kuriuo supažindinamas asmuo, kurio veikla tikrinama. Patikrinimui atlikti specialių žinių nereikia. Tuo tarpu revizijos darymas pavedamas tik specialių žinių turintiems ekonomistui. Vykdydamas tą užduotį jis veikia savarankiškai. Atlikto tikrinimo rezultatus fiksuoja revizijos akte, kuris byloje yra savarankiškas įrodymas. Jasaitis: Ūkinė – finansinė veikla – reglamentuojama įstatymu. Pvz. , kaip turi būti vedama buhalterinė apskaita. Pinigų plovimo prevencijos įstatymas. Vyriausybės patvirtintos taisyklės (mažmeninės prekybos su didmenine?) Tiek prieš iškeliant BB, tiek po iškėlimo. Iki 92 01 01 iki BB iškėlimo tik 2: įvykio vietos apžiūra; medžiagos rinkimas. Pagrindas: pranešimas apie padarytą/rengiamą N - užregistruotą kvotos organu(t. b. rezoliucija (kvotos organo viršininko leidimas) ar operatyvinės veiklos būdu. Telefoninių pokalbių pasiklausymas Įrodymai (74 str. ) Įrodymai baudžiamojoje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi kvotos organas, tardytojas ir teismas įstatymo nustatyta tvarka konstatuoja pavojingos visuomenei veikos buvimą arba nebuvimą, šią veiką padariusio asmens kaltumą ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Šie duomenys nustatomi: liudytojų parodymais, nukentėjusiojo parodymais, įtariamojo parodymais, kaltinamojo parodymais, patikrinimo aktais, telefoninių pokalbių klausymo protokolais ir garso įrašais, techninių priemonių panaudojimo atliekant operatyvinius veiksmus protokolais ir fotografijomis, kino juostomis, vaizdo ar garso įrašais, specialisto išvada, revizijos aktu, ekspertizės aktu, daiktiniais įrodymais, tardymo bei teismo veiksmų protokolais ir kitokiais dokumentais. Telefoninių pokalbių klausymas (1982 str. ) Kvotos organo pareigūnas, taip pat tardytojas gali klausyti telefoninių pokalbių, taip pat daryti jų įrašus tais atvejais, jeigu yra pagrindo manyti, kad: 1. Klausantis gali būti gauta duomenų apie rengiamą, daromą ar padarytą sunkų N; 2. Jeigu yra pavojus, kad bus panaudotas smurtas, prievartavimas ar kitokie neteisėti veiksmai prieš nukentėjusįjį, liudytoją ar kitus proceso dalyvius arba, jų artimuosius. 1 - Asmenų, įtariamų ar kaltinamų padarius sunkų N, telefoniniai pokalbiai klausomi ir įrašai daromi tik kvotos organo pareigūno ar tardytojo motyvuotu nutarimu ir esant /arba/: a) apygardos teismo pirmininko; b) apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko; c) apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjo; d) apylinkės teismo pirmininko SANKCIJAI. Spręsdamas telefoninių pokalbių klausymo sankcionavimo klausimą, teisėjas turi teisę susipažinti su medžiaga, duodančia pagrindo klausyti telefoninių pokalbių. 2 - Pokalbių per nukentėjusiųjų, liudytojų ar kitų proceso dalyvių telefonus galima klausyti šiems asmenims paprašius arba jiems sutikus ir nesant kvotos organo pareigūno ar tardytojo nutarimo ir teisėjo sankcijos, kai nesinaudojama ryšių įmonės paslaugomis ir įrengimais. Telefoninių pokalbių klausymas neturi trukti ilgiau kaip 6 mėnesius. Esant reikalui, telefoninių pokalbių klausymas gali būti pratęsiamas kvotos organo pareigūno ar tardytojo motyvuotu nutarimu ir esant [a-d] sankcijai. Klausant telefoninių pokalbių, gali būti daromas garso įrašas. Klausymo ir garso įrašo darymo dalyviai turi būti įspėjami dėl atsakomybės už žinių pagarsinimą /BK 299 str. /. BPK 157 str. : Parengtinio tyrimo duomenys gali būti pagarsinami: 1. Tik kvotėjo, tardytojo ar prokuroro leidimu; 2. Tik ta apimtimi, kurią šie pripažįsta tai esant galima. Ryšių įmonės, turinčios telefoninio ryšio įrengimus, privalo sudaryti galimybę ir suteikti sąlygas kvotos organo pareigūnui ar tardytojui klausyti ir įrašinėti telefoninius pokalbius. Kai tik išnyksta reikalas, telefoninių pokalbių klausymas nutraukiamas ir apie tai pranešama ryšių įmonei, kurios telefoninio ryšio įrengimais naudotasi. Apie telefoninių pokalbių klausymo faktą ir garso įrašus surašomas protokolas, kuriame išdėstomas reikšmingas bylai klausymo ir garso įrašo turinys. Protokolas ir garso įrašas pridedami prie baudžiamosios bylos ir turi įrodymų reikšmę. Telefoninių pokalbių įrašai, neturintys reikšmės bylai, prie bylos nepridedami, o sunaikinami, surašius aktą. Kvotos organo pareigūnas, klausęs telefoninio pokalbio ir padaręs jo turinio įrašus, gali būti tardymo metu ir teisme apklausiamas liudytoju. AT Senato konsultacijos 1997 09 24 ? Ar apkaltinamąjį nuosprendį galima grįsti įrodymu – telefoninių pokalbių klausymo protokolu ir garso įrašu, jei šis operatyvinis veiksmas 1995 m. gruodžio mėn. sankcionuotas ne pareigūnų, nurodytų BPK 1982 str. , o Generalinės prokuratūros vadovų. ! Jeigu telefoninių pokalbių klausymas atliktas 1995 m. gruodžio mėn. pagal tuo metu galiojusius Operatyvinės veiklos įstatymo reikalavimus, tokio klausymo protokolas ir garso įrašas laikytinas įrodymu, kadangi tai numato (ir tuo metu numatė) BPK 74 str. 2 d. , kurioje nustatyta, kad įrodymais gali būti “techninių priemonių panaudojimo atliekant operatyvinius veiksmus protokolai… ar garso įrašai”. Šiuo atveju nereikia vadovautis BPK 1982 str. , kuris reglamentuoja telefoninių pokalbių klausymą kaip procesinį veiksmą. 1998 03 30 ? Ar galima BPK 1982 str. nustatyta tvarka klausytis telefoninių pokalbių neiškėlus b. bylos? ! Negalima, kadangi BPK 1982 str. nenumato telefoninių pokalbių klausymosi iki b. bylos iškėlimo. Klausytis telefoninių pokalbių iki bylos iškėlimo leidžiama tik operatyvinės veiklos metu, vadovaujantis Operatyvinės veiklos įstatymo 10 str. ? Ar gali BPK 1982 str. 2 dalyje išvardyti teisėjai sankcionuoti telefoninių pokalbių, vykstančių kitam teismui priklausiančiame rajone, klausymą? ! Gali, kadangi išvardytų teisėjų sankcija klausytis telefoninių pokalbių galioja visoje LT teritorijoje. Jasaitis:Telefoninių pokalbių pasiklausymas – tik po BB iškėlimo. Pagal šį straipsnį galima klausyti bet kurio asmens, jei yra duomenų apie faktinį pagrindą. Nutarimas – konkretus telefono numeris, jo buvimo vieta ir asmuo. 3d. – neslapto pobūdžio. Pagal operatyvinės veiklos įstatymą – prieš iškeliant BB; įstatymo atžvilgiu ir iškeltoj BB. Protokolai su įrašu “slaptai”. Kai 198 (2) – protokolai nėra slapti, ta prasme tardytojams neslapti, be grifo “slaptai”. Teisėjas sankcionuoja nutarimą. BPK 157 str. – BA už pagarsinimą. 5d. garso įrašas, atsakomybė. Jei pagarsina operatyviniai darbuotojai – BK 73 str. BPK 196 str. Areštas pašto/telegrafo, korespondencijos. Techninių priemonių panaudojimas Įrodymai (74 str. ) Įrodymai baudžiamojoje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi kvotos organas, tardytojas ir teismas įstatymo nustatyta tvarka konstatuoja pavojingos visuomenei veikos buvimą arba nebuvimą, šią veiką padariusio asmens kaltumą ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Šie duomenys nustatomi: liudytojų parodymais, nukentėjusiojo parodymais, įtariamojo parodymais, kaltinamojo parodymais, patikrinimo aktais, telefoninių pokalbių klausymo protokolais ir garso įrašais, techninių priemonių panaudojimo atliekant operatyvinius veiksmus protokolais ir fotografijomis, kino juostomis, vaizdo ar garso įrašais, specialisto išvada, revizijos aktu, ekspertizės aktu, daiktiniais įrodymais, tardymo bei teismo veiksmų protokolais ir kitokiais dokumentais. Techninių priemonių panaudojimas atliekant operatyvinius veiksmus (1981 str. ) Atlikdamas operatyvinius veiksmus, kvotos organo pareigūnas gali: 1. Fotografuoti; 2. Filmuoti; 3. Daryti vaizdo ar garso įrašą apie rengiamą, daromą ar padarytą nusikaltimą. Daugiau – nieko! Tiek iškėlus, tiek neiškėlus. Operatyviniai veiksmai – tai operatyvinės veiklos priemonių ir metodų panaudojimas išaiškinant N ir juos padariusius asmenis. Į operatyvinės veiklos priemones įeina ir techninės priemonės, iš kurių galima išskirti specialiąsias technines priemones – t. y. , skirtos: 1. Elektros ryšių, telegrafo ir kitiems pranešimams kontroliuoti; 2. Telefoniniams pokalbiams klausytis bei jų įrašams daryti; 3. Stacionariai gyvenamųjų, administracinių ir kitokių patalpų bei transporto priemonių garso ir vaizdo kontrolei. Ši technika gali būti naudojama tik gavus teisėjo sankciją. OVĮ 10 str. numato, kad specialios technikos naudojimą sankcionuoja apygardos teismo pirmininkas (arba baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas) pagal Generalinio prokuroro arba jo įgalioto generalinio prokuroro pavaduotojo motyvuotą teikimą, kuriame nurodoma: b. pareigūno, pateikusio teikimą, vardas, pavardė, pareigos; c. objekto aprašymas arba asmens, kurio atžvilgiu bus atliekami operatyviniai veiksmai, vardas ir pavardė; d. faktai, pagrindžiantys reikalavimą naudotis operatyvinės veiklos metodais ir priemonėmis; e. ryšio priemonės, į kurią bus įjungta speciali technika, įvardijimas; f. patvirtinimas, kad tokia informacija negali būti gauta įprastiniu tyrimu; g. numatoma operatyvinės veiklos metodų ir priemonių taikymo trukmė; h. siekiamas rezultatas. Apie techninių priemonių panaudojimą fiksuojant rengiamą, daromą ar padarytą nusikaltimą kvotos organo pareigūnas surašo protokolą, kuriame nurodo: a) panaudotų techninių priemonių techninius duomenis /o taip pat sąlygos, kurioms esant buvo naudojamos (pvz. , stacionari ar nešiojama kamera). ; b) fiksuojamo įvykio vietą, laiką ir turinį. Prie protokolo pridedami fotografijų negatyvai ir nuotraukos, kino juostos, vaizdo ar garso įrašai. Protokolas kartu su priedais pridedamas prie baudžiamosios bylos ir turi įrodymų reikšmę. Kvotos organo pareigūnas, panaudojęs BPK 198(1) str. nurodytas technines priemones, tardymo metu ir teisme gali būti apklausiamas kaip liudytojas. Jasaitis. Operatyviniais veiksmais gauti faktiniai duomenys nėra savarankiški įrodymai, išskyrus, jei jie fiksuojami pagal BPK 198 (1) str. , ar atliekant tardymo veiksmus, numatytus BPK. VII tema. Kardomosios priemonės 1. Kardomųjų priemonių sąvoka ir paskirtis. Baudžiamasis procesas neįmanomas be valstybės prievartos priemonių panaudojimo. Tarp įvairių procesinės prievartos priemonių svarbiausią vietą užima kardomosios priemonės. Pats terminas “kardomosios priemonės” nėra įprastas. “Dabartinės lietuvių kalbos žodyne” žodis “kardyti” reiškia kliudyti, “užkardyti” – užkirsti kelią. Baudžiamajame procese šis terminas vartojamas pažymėti tas priemones, kuriomis neleidžiama įtariamajam, kaltinamajam pabėgti, pasislėpti ar pan. Kardomosios priemonės – tai baudžiamojo procesinio pobūdžio prievartos priemonės, kurias kvotos įstaiga, tardytojas, prokuroras ir teismas skiria kaltinamajam, o atskirais atvejais – ir įtariamajam, taip pat teisiamajam bei nuteistajam (pastariesiems – iki nuosprendžio įsigaliojimo), siekdami sukliudyti jiems pasislėpti nuo tardymo ir teismo, užkirsti kelią tolimesnei jų nusikalstami veiklai, užtikrinti tiesos nustatymą b. byloje ir nuosprendžio įvykdymą. Iš šio apibrėžimo ir išplaukia kardomųjų priemonių esmė bei paskirtis. Kardomosios priemonės paskyrimas – tai vedančių bylą (teismo, prokuroro, tardytojo, kvotėjo) prerogatyva. Tik jie gali, tačiau ne privalo, skirti tas priemones (praktikoje tai daugiau suprantama kaip pareiga). BPK 95 str. taip ir nurodo, kad kardomosios priemonės gali būti skiriamos siekiant: 1) užtikrinti kaltinamojo dalyvavimą procese, 2) netrukdomą baudžiamosios bylos tyrimą, 3) teisminį nagrinėjimą ir 4) nuosprendžio įvykdymą bei 5) užkirsti kelią naujų nusikaltimų padarymui. Iš čia galima išvesti kardomųjų priemonių skyrimo pagrindus (pagal vadovėlį): 1) galimybė, kad kaltinamasis ar įtariamasis pasislėps nuo tardymo ir teismo; 2) galimybė, kad kaltinamasis ar įtariamasis kliudys nustatyti tiesą b. byloje (suklastodamas dokumentus, įkalbinėdamas, papirkdamas); 3) kvotėjo, tardytojo, prokuroro ir teismo įsitikinimas, kad kaltinamasis ar įtariamasis, būdami laisvi, vėl darys ar gali daryti nusikaltimus; 4) skiriant kardomąją priemonę nuosprendžio įvykdymui užtikrinti, siekiama sukliudyti nuteistajam išvengti teismo paskirtos jam bausmės atlikimo. Kardomoji priemonė nėra bausmės rūšis. Pagrindinis kardomųjų priemonių tikslas – užtikrinti, kad kaltinamasis (įtariamasis) atvyktų į prokuratūrą, teismą, kad nekliudytų nustatyti tiesą b. byloje, kad atliktų jam paskirtą bausmę. Jasaitis: BP-inės priemonės: 1. Kaltinamojo/liudytojo atvesdinimas; 2. Neatvykus – bauda/areštas; 3. Nušalinimas nuo pareigų; 4. Laikinas NT apribojimas (užtikrinti CI turto konfiskavimą); 5. Turto areštas; 6. Įtariamojo sulaikymas. Procesinės priemonės užtikrina tam tikrų procesinių veiksmų atlikimą. Vienkartinis veiksmas. Nesitęsia viso BB tyrimo/nagrinėjimo laikotarpiu. Tuo skiriasi nuo kardomųjų. Nuo bausmės skiriasi tikslais, subjektais, procesiniu režimu (kardomasis kalinimas – tardymo izoliatoriuje; LA – ne tardymo izoliatoriuje, be to – turima daugiau teisių). 2. Kardomųjų priemonių rūšys. BPK 96 str. nurodo kardomųjų priemonių rūšis: 1) Rašytinis pasižadėjimas neišvykti, 2) Užstatas, 3) Namų areštas, 4) Kardomasis kalinimas (suėmimas). Šios kardomosios priemonės yra išdėstytos sunkumo eile ir gali būti naudojamos visose bylose. Yra dar dvi specialios kardomosios priemonės, kurios taikomos specialiems subjektams: 1) Kariui kaip kardomoji priemonė gali būti skiriamas to karinio dalinio, kuriame tarnauja, vadovybės stebėjimas. 2) Nepilnamečiui kaip kardomoji priemonė gali būti skiriamas jo atidavimas tėvų, globėjų ar rūpintojų priežiūrai arba vaikų įstaigų administracijos stebėjimui. Kardomąjį kalinimą (suėmimą) skiria teismas arba teisėjas, o kitas kardomąsias priemones - kvotėjas, tardytojas, prokuroras, teismas arba teisėjas. Bendra tvarka yra tokia, kad kardomosios priemonės skiriamos kaltinamajam (kai asmuo patraukiamas baudžiamojon atsakomybėn). Įstatymas numato išimtinius atvejus, kai šias priemones galima paskirti įtariamajam. BPK 97 str. nurodo, kad išimtiniais atvejais asmeniui, įtariamam nusikaltimo padarymu, kardomoji priemonė gali būti skiriama ir prieš pareiškiant jam kaltinimą. Kardomoji priemonė skiriama pagal BPK taisykles, nustatančias kardomosios priemonės skyrimą kaltinamajam. Šiuo atveju kaltinimas turi būti pareiškiamas ne vėliau kaip per 10 dienų nuo to momento, kai buvo paskirta kardomoji priemonė. Jeigu per tą laiką kaltinimas nepareiškiamas, kardomoji priemonė panaikinama. Asmuo, suimtas prieš pareiškiant jam kaltinimą, turi teisę: 1) apskųsti kvotėjo, tardytojo ar prokuroro veiksmus, 2) duoti paaiškinimus ir 3) pareikšti prašymus. Jasaitis: kai po sulaikymo skiriamas kardomasis suėmimas – bus 12 dienų (48 h + 10 dienų). Jei nepateikiamas kaltinimas, įtariamasis išnyksta. Parenkant kardomąją priemonę, kvotėjas, tardytojas, prokuroras, teisėjas, teismas turi atsižvelgti į tokias aplinkybes (BPK 98 str. ): 1) kaltinimo sunkumą (į patį bylos pobūdį), 2) kaltinamojo asmenybę, 3) tai, ar jis turi nuolatinę gyvenamąją vietą, 4) tikėtinumą, kad kaltinamasis vengs tardymo ir teismo, 5) tai, kad jis kliudys nustatyti tiesą, 6) kaltinamojo užsiėmimo rūšį, 7) jo amžių, 8) sveikatos būklę, 9) šeiminę padėtį , 10) į kitas aplinkybes, galinčias turėti reikšmės, sprendžiant kardomosios priemonės parinkimo klausimą. Kardomosios priemonės skyrimo reikalu kvotėjas, tardytojas, prokuroras priima motyvuotą nutarimą, o teisėjas ar teismas - motyvuotą nutartį, kuriuose nurodomas nusikaltimas, kuriuo kaltinamas šis asmuo, ir tam tikros kardomosios priemonės parinkimo pagrindas. Nutarimas ar nutartis paskelbiami tam asmeniui, kurio atžvilgiu jie priimti. Atskiroms kardomųjų priemonių rūšims dar yra specialūs reikalavimai. (Nutartis paskirti kardomąjį kalinimą (suėmimą) kaip kardomąją priemonę yra surašoma ir paskelbiama laikantis šio kodekso 1043 ir 1044 straipsniuose nustatytų reikalavimų). Rašytinis pasižadėjimas neišvykti (100 str. ) Rašytinis pasižadėjimas neišvykti – tai yra rašytinis įtariamojo ar kaltinamojo įsipareigojimas nepasišalinti iš savo gyvenamosios ar laikino buvimo vietos atitinkamai be kvotėjo, tardytojo, prokuroro, teisėjo, teismo leidimo. Šiuo atveju priimamas nutarimas ir paimamas rašytinis pasižadėjimas. Šios kardomosios priemonės skyrimas turi būti motyvuojamas tuo, kad siekiama užkisti kelią neigiamoms pasekmėms. Surašomas pasižadėjimas, įtariamajam/kaltinamajam išaiškinama šios kardomosios priemonės esmė, pasižadėjimo nesilaikymo pasekmės, ir tada tas asmuo šį pasižadėjimą pasirašo. Paimant rašytinį pasižadėjimą, jiems turi būti apie tai paskelbiama. Jeigu įtariamasis ar kaltinamasis pažeidžia šį savo pasižadėjimą, jiems skiriama griežtesnė kardomoji priemonė. Šios kardomosios priemonės esmė ta, kad prireikus teismas, prokuroras, tardytojas, kvotėjas galėtų bet kada surasti tą asmenį. Ši kardomoji priemonė dažniausiai skiriama tiems kaltinamiesiems (įtariamiesiems), kurie turi nuolatinę gyvenamąją vietą ar laikino buvimo vietą. Namų areštas (101-2 str. ) Namų areštas - tai įtariamojo ar kaltinamojo įsipareigojimas nuolat būti savo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje ir nesilankyti viešosiose vietose. Namų areštas skiriamas motyvuotu tardytojo nutarimu ir tik esant prokuroro sankcijai. Namų arešto sąlygos nustatomos skiriant šią kardomąją priemonę. Rašytinio pasižadėjimo neišvykti atveju žmogus dar gali gyventi normalų gyvenimą. O namų arešto atveju tardytojas nustato šios kardomosios priemonės vykdymo sąlygas. Ši kardomoji priemonė mūsų sąlygom dar neįprasta, ji įvesta tik 1994 m. Siekiant apibrėžti, kaip ši kardomoji priemonė vykdoma, yra pasitelkiama Vidaus reikalų ministro 2000 06 27 įsakymu patvirtinta instrukcija “Namų arešto vykdymo kontrolė” (VŽ Nr. 54). Namų arešto vykdymo kontrolę atlieka tos policijos tarnybos pareigūnai, kuriems tai pavesta tardytojo nutarime, o jei konkretus vykdytojas nenurodytas, tada policijos komisariato vadovas paveda namų arešto vykdymo kontrolę konkrečios policijos tarnybos pareigūnams. Vykdant šią kontrolę, turi būti tiek kartų patikrinama, kiek yra nurodyta nutarime paskirti namų areštą, o jei to nėra nurodyta – bendra taisyklė, kad tikrinti reikia kartą per savaitę. Yra draudimas tikrinti telefonu. Šios kardomosios priemonės iniciatoriai turi būti policijos operatyviniai darbuotojai (čia pagal Rinkevičių). Namų areštas kaip kardomoji priemonė savo prasme yra siejama su būtinumu gerai organizuoti bylos tyrimą, pasiekti tame darbe teigiamų rezultatų. Savo sunkumu šios rūšies kardomoji priemonė yra artimiausia suėmimui kaip kardomajai priemonei. Ši kardomoji priemonė įforminama nutarimu ir raštišku pasižadėjimu būti savo gyvenamojoje vietoje ir nesilankyti viešosiose vietose. Kaip jau minėta, namų areštas skiriamas motyvuotu tardytojo nutarimu ir tik esant prokuroro sankcijai. Skiriant šią priemonę, kaltinamajam išaiškinama jos esmė, sąlygos, kurių jis turi laikytis, bei nesilaikymo pasekmės. Įtariamajam ar kaltinamajam pranešama, kad už namų arešto sąlygų pažeidimą jam gali būti paskirta kita, griežtesnė kardomoji priemonė (kardomasis kalinimas (suėmimas)). Jasaitis: Sankcijos esmė: tardytojas savo nutarimu apriboja asmens laisves (judėjimo). Sankcijos esmė – kontroliuoti šios priemonės skyrimo teisėtumą. Užstatas (101-1 str. ) Užstatas - tai piniginė įmoka, kurią į parengtinio tyrimo, prokuratūros įstaigų ar teismo depozitinę sąskaitą įmoka kaltinamasis, jo giminaičiai, taip pat kiti asmenys ar organizacijos, siekdamos užtikrinti, kad kaltinamasis šaukiamas atvyks pas kvotėją, tardytoją, prokurorą, teisėją ar į teismą. Užstato sumą nustato šią kardomąją priemonę skiriantis pareigūnas, atsižvelgdamas į 1. kaltinimo sunkumą, 2. nusikaltimu padarytos žalos dydį, 3. kaltinamajam gresiančios bausmės dydį, 4. kaltinamojo ir užstato davėjo asmenybę. O taip pat kaltinamojo materialinę padėtį. Užstato suma negali būti mažesnė kaip 100 MGL (tai minimali užstato suma, kuri numatyta įstatyme). Priimant užstatą, užstato davėjui turi būti pranešama apie kaltinamajam pareikšto kaltinimo esmę, jam gresiančią bausmę ir užstato davėjo atsakomybę. Užstatas įforminamas nutarimu ar teismo nutartimi. Nutarime ar nutartyje skirti kardomąją priemonę - užstatą nurodoma, kad kaltinamajam išaiškinta jo pareiga šaukiamam atvykti pas kvotėją, tardytoją, prokurorą, teisėją ar į teismą, nekliudyti nustatyti baudžiamojoje byloje tiesą, nedaryti naujų nusikaltimų ir kad jis pasižada šią pareigą vykdyti, o užstato davėjui pranešta, kad kaltinamajam nevykdant šios pareigos, užstatas pereis valstybei. Nutarime ar nutartyje taip pat pažymima, kokioje banko įstaigoje kaltinamasis ar užstato davėjas įmokėjo nustatyto dydžio piniginę įmoką ir nurodomas įmokos dokumento (kvito) numeris. Kvitas pridedamas prie baudžiamosios bylos. Kaltinamajam ir užstato davėjui pasirašytinai įteikiamas nutarimo ar nutarties skirti kardomąją priemonę nuorašas. Kaltinamajam pažeidus šią kardomąją priemonę, esant pagrindui, kardomąja priemone jam skiriamas suėmimas, o užstatas pereina valstybei. Apie tai, kad užstatu įmokėta piniginė įmoka pereina valstybei, parašomas motyvuotas nutarimas ar motyvuota nutartis. Kvotėjo, tardytojo ar prokuroro nutarimas gali būti apskundžiamas teismui, o teisėjo nutarimas ar teismo nutartis - apeliacinės instancijos teismui per penkias dienas nuo pranešimo apie tokio nutarimo ar nutarties priėmimą gavimo dienos. Jeigu kaltinamasis nepažeidžia užstato sąlygų, pasibaigus šios kardomosios priemonės galiojimo laikui, užstatas turi būti grąžinamas. Jasaitis: Depozitinės sąskaitos yra –komisariatų, tardymo valdybų, apygardos prokuratūrų; didž. miestų apylinkių prokuratūrų. T. b. kvitas. Įtariamajam negalima. Kardomojo kalinimo (suėmimo) skyrimas (104 – 112 str. ) Tai griežčiausia kardomoji priemonė. Pagal turinį ji panaši į laisvės atėmimo bausmę. Suėmimas, kaip kardomoji priemonė, yra procesinės prievartos forma ir turi specifinius uždavinius, kurių svarbiausias yra užtikrinti normalų proceso vyksmą b. byloje. Lyginant su kitomis kardomosiomis priemonėmis, kardomuoju kalinimu labiausiai suvaržoma asmens laisvė. Todėl kardomasis kalinimas (suėmimas) gali būti skiriamas tik tuomet, kai švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis negalima pasiekti kaltinamojo dalyvavimo procese, netrukdomo b. bylos tyrimo, teisminio nagrinėjimo ir nuosprendžio įvykdymo, kelio naujiems nusikaltimams užkirtimo. Parengtinio baudžiamosios bylos tyrimo stadijoje kardomasis kalinimas (suėmimas) gali būti skiriamas tik bylose dėl nusikaltimų, už kuriuos baudžiamasis įstatymas numato griežtesnę nei vienerių metų laisvės atėmimo bausmę. Kardomojo kalinimo laikas įskaitomas į bausmės atlikimo laiką. Paskiriant kardomąjį kalinimą (suėmimą), turi būti nurodytas jo skyrimo pagrindas. Kardomojo kalinimo (suėmimo) skyrimo pagrindai yra pagrįstas manymas, kad kaltinamasis: 1 ) bėgs (slėpsis) nuo tardymo ir teismo; 2) trukdys nustatyti bylos tiesą; 3) darys naujus nusikaltimus (nurodytus 104 str. 6 dalyje). Sąlyga viena, pagrindai 4! • Kai pagrįstai manoma, kad kaltinamasis bėgs (slėpsis) nuo tardymo ir teismo, kardomasis kalinimas (suėmimas) gali būti paskirtas atsižvelgiant į jo šeiminę padėtį, nuolatinę gyvenamąją vietą, darbo santykius, sveikatos būklę, pirmesnį teistumą, ryšius užsienyje ir kitas aplinkybes. • Kai pagrįstai manoma, kad kaltinamasis trukdys nustatyti bylos tiesą, kardomasis kalinimas (suėmimas) gali būti paskirtas, jei faktiniai duomenys rodo, jog kaltinamasis pats ar per kitus asmenis gali bandyti: 1) paveikti nukentėjusiuosius, liudytojus, ekspertus, kitus įtariamuosius ar kaltinamuosius; 2) sunaikinti, paslėpti ar suklastoti daiktinius įrodymus bei dokumentus. • 104 str. 6 dalis: Kai pagrįstai manoma, kad kaltinamasis darys naujus nusikaltimus, kardomasis kalinimas (suėmimas) gali būti paskirtas, jei yra manoma, jog kaltinamasis, kaltinamas vieno ar kelių Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 62-70, 75, 104, 105, 111, 118-122, 131(1), 203(1) straipsniuose, 225 straipsnio antrojoje ir trečiojoje dalyse, 227-227(3) straipsniuose, 232(1) straipsnio antrojoje, trečiojoje ir ketvirtojoje dalyse, 232(2)-232(5) straipsniuose, 234 straipsnio antrojoje dalyje, 234(1), 234(4), 249(2), 271-275 straipsniuose, 278 straipsnio antrojoje dalyje, 282, 285, 287 straipsniuose, 298 straipsnio trečiojoje dalyje, 300, 303 ir 312 straipsniuose numatytų nusikaltimų padarymu, iki priimant nuosprendį gali padaryti vieną iš šių nusikaltimų, taip pat kai yra manoma, kad būdamas laisvėje kaltinamasis, kaltinamas dėl grasinimo, rengimosi ar pasikėsinimo padaryti nusikaltimą, gali tą nusikaltimą padaryti. • Kardomojo kalinimo (suėmimo) pagrindas taip pat yra prašymas išduoti asmenį užsienio valstybės teisėsaugos institucijoms. Kardomąjį kalinimą (suėmimą) gali paskirti tik teisėjas ar teismas. 1041 str. nurodo, kad prokuroras, manydamas, kad kaltinamajam, kuris nėra sulaikytas, būtina skirti kardomąjį kalinimą (suėmimą), turi kreiptis su pareiškimu į parengtinio tyrimo darymo vietos apylinkės teismo teisėją. [ Pagal Rinkevičių: Teisėjas privalo surengti posėdį. Yra du variantai: 1)Jei asmuo sulaikytas – per 48 valandas po sulaikymo jis turi būti pristatytas teisėjui. Dalyvaujant prokurorui, gynėjui, asmuo supažindinamas su medžiaga, apklausiamas ir tai protokoluojama. Teisėjas priima sprendimą patenkinti prokuroro prašymą arba atsisakyti paskirti suėmimą. Jei iškyla abejonių, teismas gali pavesti prokuratūrai surinkti papildomų įrodymų. 2)Jei asmuo nėra sulaikytas, prokuroras taip pat gali kreiptis į teismą, prašydamas paskirti kardomąją priemonę. Asmuo į posėdį neiškviečiamas (tai atvejis, kai asmuo slapstosi). ] Teisėjas, nusprendęs patenkinti prokuroro pareiškimą, turi priimti nutartį paskirti kardomąjį kalinimą (suėmimą), o atsisakęs patenkinti pareiškimą, - nutartį atsisakyti paskirti kardomąjį kalinimą (suėmimą). Šios nutarties pagrindu sulaikytą asmenį ne vėliau kaip per 48 valandas po sulaikymo prokuroras pristato teisėjui, o jeigu nėra galimybių pristatyti tam pačiam teisėjui, - kitam tos pačios apylinkės teismo teisėjui. Teisėjas privalo pristatytą asmenį apklausti dėl suėmimo pagrįstumo. Sulaikyto asmens apklausoje dalyvauja gynėjas ir prokuroras. Motyvuotu prokuroro, sulaikytojo arba jo gynėjo prašymu, arba teisėjas savo iniciatyva turi teisę išklausyti prokurorą nedalyvaujant sulaikytajam ir jo gynėjui arba apklausti sulaikytąjį dalyvaujant tik jo gynėjui. Apklausęs sulaikytą asmenį, teisėjas gali palikti nutartį paskirti kardomąjį kalinimą (suėmimą) galioti toliau, nustatydamas suėmimo terminą, pakeisti ar panaikinti kardomąją priemonę. Šio kodekso 137 straipsnyje nustatyta tvarka (Kvotėjas, tardytojas arba prokuroras ga1i sulaikyti asmenį, užkluptą darant nusikaltimą ar tuoj po to, kai jis nusikaltimą padarė, jei yra pagrindo manyti, kad toks asmuo gali pabėgti, ar tuoj pat neįmanoma nustatyti jo asmenybės, taip pat kitais atvejais, kai yra kardomajam kalinimui (suėmimui) taikyti būtinos sąlygos ir pagrindai. Laikinasis sulaikymas negali trukti ilgiau kaip 48 valandas. Jei sulaikytajam asmeniui reikia skirti kardomąjį kalinimą (suėmimą), tai jis ne vėliau kaip per 48 valandas turi būti pristatytas teisėjui, kuris šio kodekso nustatyta tvarka išsprendžia kardomojo kalinimo (suėmimo) skyrimo klausimą. ) sulaikytą asmenį, kuriam reikia skirti kardomąjį kalinimą (suėmimą), prokuroras ne vėliau kaip per 48 valandas nuo sulaikymo momento kartu su pareiškimu skirti kardomąjį kalinimą (suėmimą) pristato parengtinio tyrimo darymo vietos apylinkės teismo teisėjui. Teisėjas privalo pristatytą asmenį apklausti dėl suėmimo pagrįstumo. Sulaikyto asmens apklausoje dalyvauja gynėjas ir prokuroras. Motyvuotu prokuroro, sulaikyto asmens arba jo gynėjo prašymu, arba teisėjas savo iniciatyva turi teisę išklausyti prokurorą nedalyvaujant sulaikytajam ir jo gynėjui arba apklausti sulaikytąjį dalyvaujant tik jo gynėjui. Apklausęs sulaikytą asmenį, teisėjas gali patenkinti prokuroro pareiškimą ir priimti nutartį paskirti kardomąjį kalinimą (suėmimą), nustatydamas suėmimo terminą, arba atsisakyti patenkinti pareiškimą ir priimti nutartį atsisakyti paskirti kardomąjį kalinimą (suėmimą). Jeigu po sulaikyto arba suimto asmens apklausos išlieka abejonių dėl būtinumo taikyti kardomąjį kalinimą (suėmimą), teisėjas, priimdamas arba palikdamas nutartį paskirti kardomąjį kalinimą (suėmimą) galioti, gali pavesti prokurorui per nustatytą terminą surinkti papildomą medžiagą. Gavęs šią medžiagą, teisėjas gali nutartį paskirti kardomąjį kalinimą (suėmimą) palikti galioti toliau, nustatydamas suėmimo terminą, pakeisti arba panaikinti kardomąją priemonę. Perdavus bylą į teismą, teismas, kurio žinioje yra baudžiamoji byla, paskiria, pratęsia ar panaikina kardomąjį kalinimą (suėmimą) arba pakeičia jį kita kardomąja priemone iki pasibaigiant prieš tai parengtiniame tyrime ar teisme paskirtam kardomojo kalinimo (suėmimo) terminui. Apklausos metu gyn4jas ir prokuroras DALYVAUJA. Yra atvejų, kai asmuo, nepaskyrus suėmimo, sulaikomas kitame mieste, ir jį atvežti neįmanoma per 48h. BPK 1042 str. nurodo, kad jei suimtojo asmens per 48 valandas po suėmimo pristatyti kardomąjį kalinimą (suėmimą) paskyrusiam arba kitam tos pačios apylinkės teismo teisėjui yra neįmanoma, jį reikia pristatyti kitos apylinkės teismo teisėjui. Šis teisėjas, apklausęs suimtąjį asmenį, nustato terminą, per kurį suimtasis asmuo turi būti pristatytas teisėjui (pagal 1041 str. 2 dalį). Jei apklausos metu paaiškėja, kad nutartis paskirti kardomąjį kalinimą (suėmimą) yra panaikinta arba netekusi galios, teisėjas privalo paleisti suimtąjį asmenį. Jei iškyla kitų abejonių dėl būtinybės taikyti kardomąjį kalinimą (suėmimą), apklausą atlikęs teisėjas privalo nedelsdamas motyvuotu raštu apie tai pranešti suėmimą paskyrusiam teisėjui. Bet kuriuo atveju kardomasis kalinimas (suėmimas) paskiriamas teisėjo nutartimi, o ne sankcionuojamas. Praktikoje neteisingai sakoma, kad teisėjas sankcionuoja. Šioje nutartyje paskirti kardomąjį kalinimą (suėmimą) arba pratęsti kardomojo kalinimo (suėmimo) terminą turi būti nurodoma (1043 str. ): 1) kaltinamojo vardas, pavardė, gimimo data, gyvenamoji vieta, darbo vieta; 2) nusikaltimas, dėl kurio padarymo asmuo yra kaltinamas, nusikaltimo padarymo vieta, laikas, būdas ir kitos aplinkybės, baudžiamasis įstatymas, numatantis atsakomybę už tą nusikaltimą; 3) faktiniai duomenys, leidžiantys manyti, kad kaltinamasis padarė tą nusikalstamą veiką; 4) pagrindas ir motyvai paskirti kardomąjį kalinimą (suėmimą) ar pratęsti kardomojo kalinimo (suėmimo) terminą. Visos nutartys dėl kardomojo kalinimo (suėmimo) prijungiamos prie bylos. Visos nutartys dėl kardomojo kalinimo (suėmimo) vykdomos nuo jų priėmimo momento, išskyrus nutartį nepratęsti kardomojo kalinimo (suėmimo) termino, kuri vykdoma pasibaigus anksčiau paskirtam ar pratęstam kardomojo kalinimo (suėmimo) terminui. 1044 str. numato, kad nutartis paskirti kardomąjį kalinimą (suėmimą) turi būti asmeniui paskelbiama jį suimant. Jeigu to negalima padaryti tuoj pat, nutartis turi būti paskelbiama per įmanomai trumpiausią laiką. Nutartyje nurodomas tikslus jos paskelbimo kaltinamajam bei sulaikymo laikas. Tai, kad nutartis jam paskelbta ir nurodytas tikslus sulaikymo ir nutarties paskelbimo laikas, kaltinamasis patvirtina parašu. Jei suimtas asmuo negali pasirašyti nutartį dėl fizinių trūkumų ar kitų priežasčių arba jei atsisako pasirašyti nutartį, apie tai pažymima nutartyje. BPK 107 str. nurodo, kad prokuroras, dalyvavęs paskiriant kardomąjį kalinimą (suėmimą), privalo apie suėmimą pranešti vienam iš suimtojo nurodytų artimųjų. Jeigu suimtasis pats nenurodo jokio asmens, prokuroras turi savo nuožiūra pranešti vienam iš kaltinamojo artimųjų, jei tokį pavyksta nustatyti. Prokuroras gali atsisakyti pranešti, jei suimtasis motyvuotai paaiškino, kad tokiu pranešimu gali būti pakenkta jo artimųjų saugumui. Kaltinamajam gali būti sudaryta ga1imybė pačiam informuoti artimuosius apie kardomojo kalinimo (suėmimo) paskyrimą. Įstaiga, kuri paskyrė kardomąjį kalinimą, privalo pasirūpinti suimtojo asmens turtu ir vaikais. Jeigu suimtasis turi vaikų iki 16 metų amžiaus, kurie lieka be priežiūros, tai kvotėjas, tardytojas, prokuroras, teisėjas, teismas privalo atiduoti juos giminaičių arba kitų asmenų ar įstaigų rūpybai. Apie šių priemonių ėmimąsi kvotėjas, tardytojas, prokuroras, teisėjas, teismas praneša suimtajam. Jeigu suimtasis turi turtą ar butą, liekantį be priežiūros, tai kvotėjas, tardytojas, prokuroras, teisėjas, teismas privalo imtis priemonių jiems apsaugoti. Apie tai jie praneša suimtajam. Kardomasis kalinimas (suėmimas) negali būti taikomas ilgiau kaip šešis mėnesius. Konkretų terminą nustato teisėjas, priėmęs nutartį paskirti kardomąjį kalinimą (suėmimą), šį terminą pratęsti, bet ne ilgiau kaip iki šešių mėnesių, gali tas pats arba kitas tos pačios apylinkės teismo teisėjas. Dėl ypatingo bylos sudėtingumo ar didelės apimties kardomojo kalinimo (suėmimo) maksimalų terminą (6 mėn. ), pratęsti, bet ne ilgiau kaip iki trijų mėnesių, gali apygardos teismo teisėjas. Pratęsimas gali būti pakartotas, bet bylos parengtinio tyrimo stadijoje terminas negali būti pratęsiamas ilgiau kaip iki aštuoniolikos mėnesių, išskyrus BPK 226 straipsnio penktojoje dalyje numatytas aplinkybes, kai kaltinamasis ar jo gynėjas akivaizdžiai vengia susipažinti su bylos medžiaga. Tokiu atveju apygardos turi teisę pratęsti suėmimą ir ilgiau nei 18 mėn. , kol susipažins su bylos medžiaga (plačiau žr. BPK 106 str. ). Taigi, PT – iki 22 mėnesiai, teisme – iki kol bus išspręsta byla. Suimtasis arba jo gynėjas parengtinio tyrimo arba bylos nagrinėjimo teisme metu turi teisę paduoti skundą dėl kardomojo kalinimo (suėmimo) paskyrimo ar kardomojo kalinimo (suėmimo) termino pratęsimo apeliacinės instancijos teismui. Prokuroras parengtinio tyrimo arba bylos nagrinėjimo teisme metu turi teisę paduoti skundą dėl kardomojo kalinimo (suėmimo) nepaskyrimo arba suimtojo paleidimo į laisvę, arba kardomojo kalinimo (suėmimo) termino nepratęsimo apeliacinės instancijos teismui. Jasaitis: Yra 2 tardymo izoliatoriai – Vilniaus, Šiaulių. Kaune statomas. Iki 15 dienų – daboklėj. Po to į tardymo izoliatorių. Karinio dalinio vadovybės stebėjimas (110 str. ) Karinio dalinio vadovybės stebėjimas įtariamojo ar kaltinamojo kario yra ėmimasis priemonių, numatytų Lietuvos Respublikos kariuomenės statutuose, norint užtikrinti įtariamojo ar kaltinamojo prideramą elgesį ir atvykimą, kai šaukia kvotėjas, tardytojas, prokuroras, teisėjas ar teismas. Nutarimas arba nutartis apie šios kardomosios priemonės skyrimą siunčiami karinio dalinio vadovybei. Apie stebėjimo nustatymą karinio dalinio vadovybė raštu praneša kvotėjui, tardytojui, prokurorui, teisėjui ar teismui, parinkusiems šią kardomąją priemonę. Nepilnamečio atidavimas priežiūrai ar stebėjimui (111 str. ) Nepilnamečio įtariamojo ar kaltinamojo atidavimas tėvų, globėjų, rūpintojų priežiūrai, taip pat vaikų įstaigos administracijos stebėjimui yra kurio nors iš nurodytųjų asmenų arba vaikų įstaigos administracijos rašytinis įsipareigojimas užtikrinti nepilnamečio įtariamojo ar kaltinamojo prideramą elgesį ir atvykimą. šaukiant tardytojui, prokurorui, teismui. Priimant rašytinį įsipareigojimą, tėvams, globėjams, rūpintojams, taip pat vaikų įstaigos administracijai turi būti pranešama apie nusikaltimo, ryšium su kuriuo nepilnamečiui įtariamajam parenkama ši kardomoji priemonė, esmę arba apie pareikšto nepilnamečiui kaltinamajam kaltinimo esmę. Kartu tėvams, globėjams, rūpintojams pranešama apie jų atsakomybę, jeigu nepilnametis įtariamasis ar kaltinamasis vengs tardymo ar teismo. Jeigu nepilnametis įtariamasis ar kaltinamasis vengia atvykti į tardymą ar teismą, tai tėvams, globėjams ar rūpintojams, priėmusiems jį prižiūrėti, tardytojo, prokuroro nutarimu bei teisėjo ar teismo nutartimi gali būti skiriama administracinė nuobauda - iki šimto litų bauda. 3. Kardomosios priemonės panaikinimas ar pakeitimas. Paskirta kaltinamajam (įtariamajam) kardomoji priemonė prireikus gali būti pakeista arba panaikinta. Paskirta įtariamajam ar kaltinamajam kardomoji priemonė panaikinama, kada ji pasidaro toliau nebereikalinga, arba pakeičiama griežtesne ar švelnesne, kada to reikalauja bylos aplinkybės. Kardomąją priemonę panaikina arba pakeičia kvotėjas, tardytojas, prokuroras motyvuotu nutarimu bei teisėjas arba teismas motyvuota nutartimi. Parengtinio tyrimo metu prokuroras turi teisę paleisti į laisvę suimtą kaltinamąjį, ar įtariamąjį. Apie tokio sprendimo priėmimą prokuroras privalo pranešti kardomąjį kalinimą (suėmimą) paskyrusiam ar kardomojo kalinimo (suėmimo) terminą pratęsusiam teisėjui ar teismui. Šiuo atveju teisėjo arba teismo nutartis paskirti kardomąjį kalinimą (suėmimą) netenka galios. Pagal vadovėlį: Kardomoji priemonė panaikinama, nutraukiant b. bylą, teismui priėmus išteisinamąjį nuosprendį, teismui priėmus apkaltinamąjį nuosprendį, bet nepaskyrus bausmės ar atleidus nuteistąjį nuo bausmės, taip pat nuteisus lygtinai, priėmus nutartį pritaikyti priverčiamąsias medicininio pobūdžio priemones ir kitais atvejais, kai ji pasidaro nebereikalinga. Kardomoji priemonė gali būti pakeista griežtesne (kai pvz. , pažeidžia rašytinį pasižadėjimą neišvykti) arba švelnesne (kai pvz. , kaltinant lengvesnio nusikaltimo padarymu). Jasaitis. Prokuroras kontroliuoja bylos tyrimą. Jei mato, kad yra pakankamas pagrindas, skiria. Rašo pranešimą, organizuoja įtariamojo/kaltinamojo atvedimą į teismą. VIII tema. Baudžiamosios bylos iškėlimas. 1. Baudžiamosios bylos iškėlimo stadijos samprata ir reikšmė. BPK 3 str. nurodo, kad teismas, prokuroras, tardytojas ir kvotos organas privalo savo kompetencijos ribose iškelti baudžiamąją bylą kiekvienu atveju, kai iškyla aikštėn nusikaltimo požymiai, imtis visų įstatymo numatytų priemonių, kad būtų nustatytas nusikaltimo įvykis bei kaltieji nusikaltimo padarymu asmenys ir kad jie būtų nubausti. Taigi šis straipsnis įpareigoja kvotos, tardymo, prokuratūros pareigūnus ir teismą savo kompetencijos ribose iškelti baudžiamąją bylą ir išsiaiškinti nusikaltimą. Baudžiamosios bylos iškėlimas - tai pirmoji BP stadija. Jos esmė ta, kad specialūs valstybės organai (kvotos ir tardymo organai, prokuroras, teismas), išnagrinėję gautą medžiagą, nusprendžia pradėti tyrimą b. byloje, jei toje medžiagoje yra duomenų, jog padarytas nusikaltimas, arba atsisako iškelti b. bylą, jeigu procesui pradėti nėra pagrindo. B. bylos iškėlimo sąvoka nevisiškai sutampa su tos stadijos samprata. Baudžiamosios bylos iškėlimas - tai vienkartinis aktas, o stadija - tai t. t. BP dalis, ribojama terminais, laiko rėmais, uždaviniais, kurioje formuojasi BP samprata, kurioje priimami procesiniai sprendimai. Todėl stadijos negalima apriboti tik konkrečiu b. bylos iškėlimo aktu. Tai, kad atsisakyta iškelti b. bylą, nereiškia, kad BP stadijos nebuvo; ji buvo, bet joje buvo priimtas nutarimas atsisakyti iškelti b. bylą. Baudžiamosios bylos iškėlimas - tai tokia BP stadija, kurioje kompetentingi pareigūnai arba teismas sprendžia, ar yra įstatymo nustatytos sąlygos tyrimui konkrečioje byloje pradėti, ir priima tuo klausimu atitinkamą nutarimą ar nutartį. Baudžiamosios bylos iškėlimas (1947 m. ) – tai kompetentingo tardymo ar kvotos organo, prokuroro, teisėjo nutarimas ar teismo nutartis, priimta, reaguojant į jiems paaiškėjusį faktą kaip į nusikaltimą, atliekant BPĮ numatytus procesinius veiksmus. Baudžiamosios bylos iškėlimo stadija – tai savarankiška BP stadija, kurioje kvotėjas, tardytojas, prokuroras, teisėjas ar teismas sprendžia, ar yra įstatymo numatytos sąlygos tyrimui pradėti ir priima atitinkamą sprendimą – nutarimą ar nutartį. (Nutartis – tai reiškia, kad keli teisėjai; o kvotos organas – tai reiškia, kad kvotėjas pasirašo nutarimą, o kvotos organo viršininkas turi jį patvirtinti) Reikšmė: jei neteisingai išsprendžiamas b. bylos iškėlimo klausimas, tai į BP patenka tokios veikos, kurių nenumato BK, už kurias nėra BA. Ši stadija yra savotiškas filtras, ir jei b. byla iškelta be teisėto pagrindo ir vados, vadinasi procese yra tiriami veiksmai ar veikos, kurios nėra baudžiamos pagal BK numatytus N. Šios stadijos reikšmė yra ta, kad tik nuo baudžiamosios bylos iškėlimo atitinkami subjektai įgyja teisę, o kartu ir pareigą, atlikti tam tikrus procesinius veiksmus ir atlikti tyrimą, naudotis procesinėmis galimybėmis. Tik iškėlus b. bylą, prokuroras, kvotos ir tardymo organai bei teismas įgyja teisę ir privalo atlikti procesinius, taip pat tardymo veiksmus bei taikyti procesinės prievartos priemones: daryti kratas, poėmius, skirti kardomąsias priemones ir pan. Tik iškėlus b. bylą, joje pradedamas parengtinis tyrimas, o kai jis nebūtinas, byla priimama nagrinėti iš esmės betarpiškai teisme. 2. Baudžiamosios bylos iškėlimo vados ir pagrindai. Kvotos organas, tardytojas, prokuroras ir teismas b. bylą iškelia tik tuo atveju, jei yra įstatyme nurodyta vada ir pagrindas b. bylai iškelti. Vados baudžiamajai bylai iškelti yra šios (BPK 125 str. ): 1) žodiniai ir rašytiniai piliečių pareiškimai; 2) valstybinių ir visuomeninių įmonių, įstaigų, organizacijų ir pareigūnų pranešimai; 3) kaltininko atvykimas ir prisipažinimas padarius nusikaltimą; 4) betarpiškas kvotos organo, tardytojo, prokuroro, teisėjo ar teismo iškėlimas aikštėn nusikaltimo požymių. Baudžiamoji byla gali būti iškeliama tik tais atvejais, kai pakanka duomenų, rodančių, kad yra nusikaltimo požymiai (tai b. bylos iškėlimo pagrindas). Gautą pareiškimą ar pranešimą, esant reikalui, patikrina prokuroras, tardytojas ar kvotos organas ne vėliau kaip per 10 dienų. BP vadovėlyje rašoma, kad įstatymų leidėjas vadomis b. bylai iškelti laiko tuos šaltinius, iš kurių tyrimo organai, prokuroras ir teismas gauna informacijos apie padarytą ar rengiamą nusikaltimą. Pateiktas vadų sąrašas yra išsamus. Anksčiau vada b. bylai iškelti dar buvo spaudoje paskelbti pranešimai. Kvotos įstaigoms informacija, pranešimai dažnai perduodami telefonu, telegrafu, per masinės informacijos priemones (dėl operatyvumo). Tai pagal įstatymą nėra vada, bet tai nereiškia, kad į tokius pranešimus nereikia reaguoti. Pagal minėtą instrukciją tokie pranešimai gali būti pagrindas nuvykti į įvykio vietą, apžiūrėti, o po to, jeigu reikia, gali kelti bylą. Tai būtų lyg ir prielaida ketvirtai vadai atsirasti. Pirmoji vada – žodiniai ir rašytiniai piliečių pareiškiami – yra dažniausiai pasitaikanti. Pareiškimų ir pranešimų įforminimo tvarka yra tokia: piliečių pareiškimai apie nusikaltimą gali būti žodiniai (dažniausiai) ir rašytiniai. Žodinius pareiškimus kvotėjas, tardytojas, prokuroras ar teisėjas įrašo į protokolą (t. y. padarytą pareiškimą įformina protokolu), kurį pasirašo pareiškėjas. Priimant tokį pareiškimą, pareiškėjui turi būti išaiškinama jo atsakomybė pagal LR BK 291 straipsnį už melagingą pranešimą. Tai atitinkamai pažymima protokole ir patvirtinama pareiškėjo ir priėmusiojo pareiškimą asmens parašais. Rašytiniai pareiškimai turi būti pasirašyti to asmens, kuris juos pateikia. Pareiškėjas ir šiuo atveju atsako už melagingą pranešimą. Pareiškimą pilietis gali atsiųsti paštu ar pats atėjęs į įstaigą atnešti; tai irgi bus vada b. bylai iškelti. Praktikoje vadovaujamasi VR ministro 2000 m. liepos mėn. 19 d. įsakymu patvirtinta “Pareiškimų ir pranešimų apie nusikaltimų priėmimo, registravimo, apskaitos ir nagrinėjimo policijos komisariatuose, nuovadose … instrukcija”. Šios instrukcijos pareigūnai privalo laikytis. Jei žodiniame ar rašytiniame pareiškime kalbama apie nusikaltimą, dėl kurio byla gali būti iškelta tik esant nukentėjusiojo skundui, tas pareiškimas negali būti laikomas vada tokiai bylai iškelti. Šiuo atveju reikalingas paties nukentėjusiojo skundas, kuriame būtų prašoma patraukti kaltininką atsakomybėn. Valstybinių bei visuomeninių įmonių, įstaigų, organizacijų ir pareigūnų pranešimai. Apie padarytą ar rengiamą nusikaltimą tyrimo organams, prokurorui, teismui gali parnešti valstybinės ir visuomeninės įstaigos, įmonės, organizacijos bei pareigūnai. Pranešimai apie nusikaltimą turi būti pateikiami raštu. Yra specifinė vada - kaltininko atvykimas ir prisipažinimas padarius nusikaltimą. Jeigu kaltininkas atvyksta ir prisipažįsta padaręs nusikaltimą, nustatoma atvykusiojo asmenybė ir surašomas protokolas, kuriame smulkiai išdėstomas padarytasis pareiškimas (išdėstomos detalės apie nusikaltimą, prisipažinimo turinys, taip pat motyvai, dėl kurių kaltininkas atvyko ir prisipažino). Protokolą pasirašo asmuo, kuris atvyko ir prisipažino padaręs nusikaltimą, taip pat surašęs protokolą kvotėjas, tardytojas, prokuroras ar teisėjas. Šis procesinis dokumentas (protokolas) tarnauja 1) kaip vada b. bylai iškelti ir 2) kaip specifinis įrodymas (kaip lengvinanti aplinkybė / teisinantis įrodymas). Kaltinamojo atvykimas ir prisipažinimas padarius nusikaltimą – tai savanoriškas kaltininko pareiškimas tyrimo organams, prokurorui, teismui apie padarytą nusikaltimą. Toks pareiškimas turi būti padarytas paties kaltininko iniciatyva. Šiuo atveju prisipažinęs asmuo neįspėjamas dėl atsakomybės už melagingus parodymus. Prieš priimant sprendimą iškelti b. bylą, duomenys apie kaltininko asmenybę ir jo pareiškime nurodyti faktai turi būti patikrinami. Betarpiškas kvotos organo, tardytojo, prokuroro, teisėjo ar teismo iškėlimas aikštėn nusikaltimo požymių – tai ketvirtoji vada. Šios vados atveju pakanka, kad veikoje būtų bent vienas nusikaltimo požymis (nereikia nustatyti visų aplinkybių, pakanka požymių, kad toje veikoje yra nusikaltimas). Ši vada pakankamai dažnai taikoma. Vada yra tai, kad tie apčiuopti požymiai iškeliami aikštėn. Pats požymių atradimas nereiškia, kad pakanka to, jog tai būtų tik pareigūno sąmonėje - visa tai turi būti dokumentuota, užfiksuota, surašytas protokolas ir pan. Iškėlimas nusikaltimo požymių aikštėn negali būti tapatinamas su operatyvine pareigūnų veikla. Operatyvinė veikla gi gali tęstis ilgai, o tik pačiam gale viskas fiksuojama; pati operatyvinė veikla nefiksuojama. Ši vada reiškia, kad tyrimo organai, prokuroras, teismas vykdydami savo tiesiogines funkcijas (tirdami ar nagrinėdami teisme kitą bylą) aptinka nusikaltimo požymius. Tokiais atvejais BPK 3 str. įpareigoja juos iškelti b. bylą. jei kvotėjas, tardytojas, prokuroras ar teisėjas tampa nusikaltimo liudytojais, jie taip pat b. bylą iškelia savo iniciatyva, bet nuo tolesnio tyrimo iškeltoje byloje nusišalina. Jasaitis: iškėlimas aikštėn N požymių: kvotėjas, tardytojas, prokuroras, teisėjas ar teismas N požymius turi nustatyti betarpiškai vykdydami savo funkcijas: tiria nusikaltimus, nagrinėja b. bylas ir to tyrimo metu paaiškėja, kad padarytas dar vienas ar daugiau nusikaltimų. Tada jie privalo iškelti b. bylą. jų kompetencija yra apibrėžta tam tikra teritorija, ir gali susidaryti atvejai, kada šie subjektai išsiaiškina, kad N padarytas ne jų veiklos teritorijoje, bet jie privalo vis tiek iškelti b. bylą, kurią tolimesniam tyrimui perduoda kompetentingam kvotėjui, tardytojui, prokurorui. Šiaip pamatęs nusikaltimą ne tarnybos metu, b. bylos iškelti negali. Visos šios 4 vados turi vienodą procesinę reikšmę. Kiekviena jų būtina ta prasme, kad be įstatyme nurodytos vados b. byla negali būti iškelta. Tačiau vien vados buvimo nepakanka baudžiamajai bylai iškelti, reikia ir pagrindo, t. y. reikia tam tikrų faktinių duomenų, kad tam tikrame įvykyje yra konkretaus nusikaltimo požymių ir kad nėra aplinkybių, darančių bylą negalima. BPK 125 str. nurodo, kad baudžiamoji byla gali būti iškeliama tik tais atvejais, kai pakanka duomenų, rodančių, kad yra nusikaltimo požymiai. BP vadovėlyje rašoma, kad pagrindas b. bylai iškelti – tai iš įstatyme nurodytų šaltinių (vadų) gauti faktiniai duomenys, kurie rodo, kad tam tikrame įvykyje yra konkretaus nusikaltimo požymių ir nėra aplinkybių, darančių b. bylą negalima. Taigi b. bylos iškėlimo stadija nesusiveda su vados atsiradimu, nustatymu, nes ją reikia pirmiausiai patikrinti, o tik po to kelti baudžiamąją bylą. B. byla negali būti iškelta remiantis nepatikrintais duomenimis (gandais, spėliojimais). Jei pateiktos medžiagos pakanka, b. byla gali būti keliama be patikrinimo. Patikrinimas daromas : 1)išvykus į vietą karštais pėdsakais arba 2)atlikus specialius veiksmus, kurių pagrindu nustatomi požymiai. Patikrinimas negali virsti įrodymų, įkaltinančių konkretų asmenį nusikaltimo padarymu, rinkimu. Nusikaltimo požymiai: tai 1) pavojingumas ir 2)priešingumas teisei. Nebūtina turėt visų N sudėties elementų. Taigi b. bylai iškelti būtina: 1) vada; 2) pagrindas. Baudžiamoji byla keliama pagal nusikaltimo požymius ir daugeliu atveju netgi nežinant, kas tai padarė. Pas mus byla keliama pagal faktą, o ne asmeniui. Asmeniui baudžiamoji byla gali būti iškelta dviem atvejais: 1) privataus kaltinimo bylos, ir 2) sumarinio proceso tvarka. Privataus kaltinimo bylos - visa tai, kas numatyta BPK 126 str. , t. y. baudžiamosios bylos iškėlimas tik dėl nukentėjusiojo skundo. Baudžiamosios bylos dėl nusikaltimų, numatytų LR BK 116 straipsnyje, 117 straipsnio 1 ir 3 dalyse, 119 ir 133 straipsniuose, keliamos tik dėl nukentėjusiojo skundo. Šiose bylose kaltinimo teisė, nagrinėjant bylą teisme, priklauso nukentėjusiajam ir byla turi būti nutraukiama, jeigu nukentėjusysis susitaiko su kaltinamuoju. Nukentėjusiajam susitaikyti su kaltinamuoju leidžiama tik iki teismo išėjimo į pasitarimo kambarį priimti nuosprendžio. Bylas dėl šių nusikaltimų teisėjas iškelia dėl nukentėjusiojo skundo ir teismas nagrinėja be parengtinio tyrimo. Prokuroras tokiame procese nedalyvauja, tačiau gali įsikišti. Prokuroras turi teisę palaikyti kaltinimą teisme, jeigu to reikalauja piliečių teisių ir teisėtų interesų apsauga. Išimtiniais atvejais, jeigu byla dėl kurio nors nusikaltimo, numatyto LR BK 116 straipsnyje, 117 straipsnio 1 ir 3 dalyse, 133 straipsnyje, turi ypatingą visuomeninę reikšmę arba jeigu nukentėjusysis šioje byloje ar byloje dėl nusikaltimų, numatytų LR BK 119 straipsnyje dėl bejėgiškos savo būklės, priklausomybės nuo kaltinamojo ar dėl kitokių priežasčių neįstengia ginti savo teisių ir teisėtų interesų, prokuroras turi teisę iškelti tokią bylą ir nesant nukentėjusiojo skundo. Šiais atvejais procesas byloje vyksta bendra tvarka. Jeigu parengtinio tyrimo metu nustatyta, kad padariusio veiką asmens veiksmuose yra ir tokio nusikaltimo požymių, dėl kurių bylos keliamos tik pagal nukentėjusiojo skundą, tai byloje esant nukentėjusiojo skundui dėl tokio nusikaltimo, daromas parengtinis tyrimas. Taigi privataus kaltinimo bylą iškelia teismas pagal skundą ir nagrinėjama be parengtinio tyrimo. Sumarinio proceso tvarka byla asmeniui keliama pagal BPK 446 str. (kvotos pradžia). Šiuo atveju bylos keliamos dėl akivaizdaus nusikaltimo, bylos iškėlimas sutapatinamas su kaltinimo pareiškimu. Jeigu yra akivaizdaus nusikaltimo požymių, kvotėjas nedelsdamas, bet jokiu būdu ne vėliau kaip per tris dienas nuo pareiškimo ar pranešimo apie nusikaltimą gavimo momento, iškelia asmeniui baudžiamąją bylą. Nutarimą iškelti asmeniui baudžiamąją bylą patvirtina kvotos organo viršininkas. Apie iškeltą bylą pranešama apylinkės teismo pirmininkui ar jo pavaduotojui. Nutarime iškelti asmeniui baudžiamąją bylą nurodomas 1) nusikaltimas, 2) jį padaręs asmuo bei 3) baudžiamasis įstatymas, numatantis šį nusikaltimą. Nuo nutarimo iškelti asmeniui baudžiamąją bylą priėmimo momento asmuo, padaręs nusikaltimą, tampa kaltinamuoju, jis supažindinamas su nutarimu pasirašytinai. Kaltinamasis turi teises, numatytas BPK 52 straipsnyje, išskyrus tai, kad, atliekant kvotą, kaltinamasis ir gynėjas su kvotos medžiaga susipažįsta perdavus bylą teismui; apskųsti kvotėjo veiksmus kaltinamasis gali apylinkės teismo pirmininkui ar jo pavaduotojui. Visais kitais atvejais byla keliama pagal faktą, o išsiaiškinus nusikaltimą padariusius asmenis, jie patraukiami baudžiamojon atsakomybėn. Baudžiamoji byla kai kuriems aukštiems pareigūnams keliama pagal tam tikras taisykles - Seimo nariams, Konstitucinio teismo teisėjams, Prezidentui ir kitiems, kurie turi imunitetą. Tokių asmenų teisės negali būti apribotos, jie negali būti traukiami baudžiamojon atsakomybėn be Seimo leidimo. Neretai praktikoje ši taisyklė tapatinama su bylos iškėlimu asmeniui. Bylos tokiu atveju turi būti, aišku, keliamos pagal faktą, ir tik surinkus įrodymus, atlikus tyrimus, tas asmuo traukiamas atsakomybėn pagal tam tikras taisykles. Jei įrodymų nesurenkama, jei asmuo nekaltas – tai b. bylos tyrimas to asmens imuniteto nepažeidžia. Kaip jau minėta, b. bylai iškelti turi būti pakankami faktiniai duomenys (pagrindas), o ne tik vada. Labai svarbus yra BPK 128 str. , kur kalbama apie pareiškimų, pranešimų patikrinimo tvarką ir terminus. Būtent, prokuroras, tardytojas, kvotos organas ar teisėjas privalo priimti pareiškimus ir pranešimus apie bet kokį padarytą ar rengiamą nusikaltimą ir ne vėliau kaip per 3 dienas nuo pareiškimo ar pranešimo gavimo dienos, o išimtiniais atvejais - ne vėliau kaip per 10 dienų, priimti dėl jų sprendimą. Yra viena išimtis dėl to termino: jeigu iš pareiškime ar pranešime išdėstytų aplinkybių yra pagrindo manyti, kad nusikaltimą padarė organizuota grupė ar nusikalstamas susivienijimas, prokurorui leidus, sprendimą dėl baudžiamosios bylos iškėlimo galima atidėti iki to laiko, kol, remiantis surinkta medžiaga, bus galima pradėti organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo baudžiamąjį persekiojimą, bet ne ilgiau kaip 1 metams. Dėl gautų pareiškimų ir pranešimų gali būti išreikalaujama reikiama medžiaga, dokumentai, gaunami paaiškinimai, tačiau tardymo veiksmai neatliekami. Rinkevičius: šiuo metu galimybės išplėstos. Anksčiau pagal 129 str. buvo galima atlikti įvykio vietos apžiūrą, dabar be apžiūros dar leidžiama gauti specialisto išvadą, revizijos aktą ir paskirti ekspertizę (t. y. tardymo veiksmai, kuriuos galima atlikti iki b. bylos iškėlimo). Per nustatytą terminą patikrinus pagrindus, dėl gauto pareiškimo ar pranešimo turi būti priimamas vienas iš šių sprendimų: 1) iškelti baudžiamąją bylą; 2) atsisakyti iškelti baudžiamąją bylą; 3) perduoti pareiškimą ar pranešimą pagal tardyminį priklausomumą ar teismingumą. Apie priimtą sprendimą pranešama pareiškėjui. Po patikrinimo sprendžiamas klausimas dėl baudžiamosios bylos iškėlimo. 3. Aplinkybės, darančios baudžiamąją bylą negalimą. Baudžiamoji byla negali būti keliama, o iškelta byla turi būti nutraukiama (BPK 5 str. ): 1) jeigu nėra nusikaltimo įvykio. Tai reiškia, kad nei gautame pranešime, nei patikrinimo medžiagoje nėra duomenų, kurie patvirtintų pareiškėjo išdėstytus faktus; 2) jeigu veikoje nėra nusikaltimo sudėties. Nors gauta medžiaga ir patvirtina pareiškėjo nurodytus faktus, bet juose nėra juridinių požymių, kurių visuma sudaro nusikaltimo sudėtį (pvz. , veikta būtinosios ginties, būtinojo reikalingumo sąlygomis, arba ta veika mažareikšmiška); 3) jeigu yra suėję senaties terminai. Pasibaigus BK 49 str. nurodytiems senaties terminams, b. byla negali būti keliama, jei senatis nebuvo sustabdyta ar pertraukta; 4) dėl amnestijos akto, jeigu jis panaikina bausmės skyrimą už padarytąją veiką, taip pat dėl bausmės dovanojimo atskiriems asmenims malonės suteikimo tvarka. Paprastai pačiame amnestijos akte nurodoma, už kokias veikas panaikinama bausmė; 5) asmeniui, iki pavojingos visuomenei veikos padarymo momento dar neturėjusiam tokio amžiaus, kuriam suėjus, pagal įstatymą yra galima baudžiamoji atsakomybė. Pagal bendrą taisyklę, b. atsakomybėn gali būti sulaukęs 16 metų asmuo, o atskirais atvejais – nuo 14 metų. ; 6) jeigu nukentėjusysis susitaikė su kaltinamuoju BK 126 straipsnyje numatytais atvejais. B. byla įstatymo numatytais atvejais negali būti keliama, jei nukentėjusysis susitaiko su kaltinamuoju (BK 116 (tyčinis lengvas kūno sužalojimas, užkrėtimas liga ar kitoks susargdinimas), 117 str. 1 ir 3 dalys(tyčinis smūgio sudavimas ar kitoks smurto veiksmas, sukėlęs fizinį skausmą; sistemingas smūgių sudavimas ar kitokie žiauraus kankinimo pobūdžio smurto veiksmai), 119 (prispyrimas moters lytiškai santykiauti), 133 (įžeidimas) str. ). Apie nukentėjusiojo susitaikymą su kaltinamuoju įrašoma protokole, kurį pasirašo teisėjas, nukentėjusysis ir asmuo, kurį jis kaltina; 7) jeigu nėra nukentėjusiojo skundo, kai byla gali būti keliama tik dėl jo skundo. Tai vėlgi dėl nusikaltimų, numatytų BK 116, 117 (1 ir 3 dalys), 119, 133 str. Dėl šių nusikaltimų bylos keliamos tik esant nukentėjusiojo skundui. Atskirais atvejais bylas dėl išvardintų nusikaltimų gali iškelti ir prokuroras (126 str. 6d. ); 8) mirusiajam, išskyrus tuos atvejus, kai byla reikalinga mirusiajam reabilituoti arba kitų asmenų bylai atnaujinti dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių. Kaltininko mirtis – tai aplinkybė, kuri daro b. bylą negalima, kadangi nelieka svarbaus nusikaltimo sudėties elemento – subjekto. Kartais b. byla tokiais atvejais gali būti iškelta, t. y. atvejai, kai byla reikalinga mirusiajam reabilituoti ar kitų asmenų bylai atnaujinti dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių; 9) asmeniui, kurio atžvilgiu yra įsiteisėjęs teismo nuosprendis dėl to paties kaltinimo arba nutartis ar nutarimas nutraukti bylą tuo pačiu pagrindu. Tai kliūtis b. bylai iškelti. Tai BT principas, kad negalima 2 kartus bausti už tą patį nusikaltimą. Jei iškyla reikalas iš naujo iškelti b. bylą, pirmesnis nuosprendis, nutartis ar nutarimas turi būti įstatymo nustatyta tvarka panaikintas; 10) asmeniui, kurio atžvilgiu yra nepanaikintas kvotos organo, tardytojo, prokuroro nutarimas nutraukti bylą dėl to paties kaltinimo, išskyrus atvejus, kai būtinumą iškelti bylą pripažino teismas, kurio žinioje yra baudžiamoji byla. Anksčiau šios aplinkybės nebuvo. Jeigu 1, 2, 3 ir 4 punktuose nurodytos aplinkybės iškyla aikštėn teisminio nagrinėjimo stadijoje, teismas nagrinėja bylą iki pabaigos ir priima išteisinamąjį nuosprendį arba priima apkaltinamąjį nuosprendį ir atleidžia nuteistąjį nuo bausmės. Nutraukti bylą 3 ir 4 punktuose nurodytais pagrindais neleidžiama, jeigu tam prieštarauja kaltinamasis. Tuo atveju bylos procesas toliau vyksta įprastine tvarka. Jeigu patikrinus pagal BPK 128 straipsnį nėra pakankamai duomenų priimti sprendimą dėl amnestijos taikymo, baudžiamoji byla gali būti keliama. Bet kuri iš išvardytų aplinkybių b. bylą daro negalimą, jei ta aplinkybė yra žinoma iš karto. Kai viena iš tokių aplinkybių paaiškėja iškėlus b. bylą, byla nutraukiama. Stichinės nelaimės, gaivalinės nelaimės – tai pirmas punktas. Antras punktas - ar veikoj įrodyti visi N sudėties elementai (pasikorė – reik nustatyt, ar nebuvo privesta prie savižudybės). Iškelta b. byla, jei yra tokios aplinkybės – nutraukiama nutarimu ar nutartimi. Neiškelta – nutarimu ar nutartim atsisakoma iškelti b. bylą. 233 str. : Baudžiamoji byla nutraukiama: 1) kai yra šio kodekso 5, 91 ir 92 straipsniuose nurodytų pagrindų; 2) kai neįrodytas kaltinamojo dalyvavimas nusikaltimo padaryme, jeigu išnaudotos visos galimybės papildomiems įrodymams surinkti (šiuo atveju reiškia, kad tyrimo metu nebuvo įrodyta kad konkretus asmuo dalyvavo N padaryme (tai iš esmės lyg ir 5 str. 2 p. ), šiuo atveju b. byla nutraukiama, kai asmeniui jau pareikštas kaltinimas, o jei kaltinimas nepareikštas – tai nutraukiama pagal 5 str. ). Tais atvejais, kai baudžiamojoje byloje kaltinamaisiais patraukti keli asmenys, o pagrindai bylai nutraukti liečia ne visus kaltinamuosius, tardytojas nutraukia bylą atskirų kaltinamųjų atžvilgiu. 4. Baudžiamųjų bylų iškėlimo tvarka. BPĮ įpareigoja prokurorą, tardytoją, kvotos organą, teismą priimti pareiškimus ir pranešimus apie padarytą ar rengiamą nusikaltimą, nepriklausomai nuo to, ar b. byla, kurią prašoma iškelti, priklauso jų kompetencijai. Jei organas ar pareigūnas, į kurį kreipiamasi, yra nekompetentingas iškelti b. bylą, jis ją privalo perduoti pagal tardyminį priklausomumą ar teismingumą. Kompetentingi valstybės organai ir pareigūnai negali atsisakyti priimti pareiškimus bei pranešimus apie nusikaltimą, motyvuodami tuo, kad juose nėra pakankamai duomenų, patvirtinančių nusikaltimo buvimą. Prokuroras, tardytojas, kvotos organas ir teismas turi imtis priemonių patikrinti bei papildyti šiuos pranešimus. Tai darydami jie tardymo veiksmų neatlieka. Gauti pranešimai patikrinami paprastai išreikalaujant medžiagą, gaunant paaiškinimus, tačiau tardymo veiksmai neatliekami. Rinkevičius sakė, kad tam tikrais atvejais iki b. bylos iškėlimo gali būti daroma įvykio vietos apžiūra (199 str. ), gaunamas patikrinimo aktas, revizijos aktas ar paskiriama ekspertizė. Gauti pranešimai ir pareiškimai apie nusikaltimą turi būti visapusiškai, kruopščiai patikrinami, siekiant nustatyti ar yra pagrindas b. bylai iškelti. Įstatymu numatytas 3 dienų (išimtinais atvejais 10 dienų) terminas gautiems pareiškimams bei parnešimams patikrinti ir priimti vieną iš sprendimų: 1) iškelti b. bylą; 2) atsisakyti iškelti b. bylą; 3) perduoti pareiškimą ar pranešimą pagal tardyminį priklausomumą ar teismingumą. Kai yra įstatymo nurodyta vada ir pagrindas, kvotos organas, tardytojas, prokuroras, teisėjas ar teismas privalo iškelti baudžiamąją bylą. Baudžiamosios bylos iškėlimo reikalu priimamas nutarimas, o kai bylą kelia teismas, - nutartis, kur turi būti nurodoma: 1) vada ir pagrindas baudžiamajai bylai iškelti, 2) baudžiamasis įstatymas, pagal kurį byla keliama (jei nebus nurodytas konkretus BK straipsnis, tai bus bylos iškėlimas nenustačius nusikaltimo požymių), 3) taip pat tolesnis bylos perdavimas. B. bylos iškėlimo nutarimo surašymas – tai yra tik procesinis dokumentas. Tas dokumentas turi būti statistiškai užregistruotas. Nutarimą galima surašyti bet kada, bet visada jis turi būti statistine tvarka užregistruojamas, kad tą žinotų valstybė. Kiekviena b. byla turi savo numerį (16 (teritorija) – 2 (organas, kuris iškėlė b. bylą) – 796 (nusikaltimų registracijos knygos eilės numeris) – 2000 (metai)). Per 24h tas nutarimas nusiunčiamas prokurorui. Nutarimas surašomas vietoje. Tik iškėlus b. bylą galima atlikti kratą, poėmį, apklausą. Pvz. , nutarimas daryti kratą turi būti paskelbimas kratomajam. Pasižiūrėti: PERDAVIMAS PAGAL PRIKLAUSOMUMĄ. 132 str. numatyta, kokių veiksmų turi būti imamasi po b. bylos iškėlimo. Iškėlus baudžiamąją bylą: 1) kvotos organas pradeda daryti kvotą ir ne vėliau kaip per 24 valandas pasiunčia prokurorui nutarimo iškelti baudžiamąją bylą nuorašą; 2) tardytojas pradeda daryti parengtinį tardymą ir ne vėliau kaip per 24 valandas pasiunčia prokurorui nutarimo iškelti baudžiamąją bylą ir priimti bylą savo žinion nuorašą; 3) prokuroras perduoda bylą tyrimui daryti; 4) teisėjas ir teismas perduoda bylą tyrimui daryti arba, kai parengtinį tyrimą daryti nebūtina, ją priima nagrinėti iš esmės betarpiškai teisme. 5. Atsisakymas iškelti baudžiamąją bylą. Yra atvejų, kai gali būti atsisakoma iškelti baudžiamąją bylą. Jeigu (1) nėra pagrindo baudžiamajai bylai iškelti, taip pat jeigu (2) yra aplinkybių, kurios bylą daro negalimą, prokuroras, tardytojas, kvotos organas, teisėjas ar teismas atsisako iškelti baudžiamąją bylą. Atsisakyti iškelti b. bylą kitais pagrindais, kurie nenumatyti įstatyme, draudžiama. Teismas, teisėjas, taip pat teisėjo sutikimu prokuroras. tardytojas ir kvotos organas turi teisę, remdamasis LR BK 53-1 str. nurodytais pagrindais (kai kaltininkas ir nukentėjusysis susitaiko dėl nusikaltimų, numatytų 112 str. 1 d. , 115, 125 str. ir t. t. ), nekelti baudžiamosios bylos arba iškeltą bylą nutraukti. Apie baudžiamosios bylos nekėlimą arba iškeltos bylos nutraukimą pranešama asmeniui, kurio atžvilgiu nekeliama byla arba ji nutraukta, taip pat nukentėjusiajam ir jo atstovui. Šie asmenys turi teisę per penkias dienas apskųsti teismo nutartį, teisėjo. prokuroro, tardytojo ir kvotos organo nutarimą atitinkamai aukštesniajam teismui arba aukštesniajam prokurorui (tai numatyta BPK 9-1 str. ). Teismas, teisėjas, taip pat teisėjo sutikimu prokuroras turi teisę, remdamiesi LR BK 151 (kelio užkirtimas organizuotos grupės veiklai) ir 2271 ( nusikalstamas susivienijimas) straipsniuose numatytais pagrindais, nekelti baudžiamosios bylos arba iškeltą bylą nutraukti. Apie baudžiamosios bylos nekėlimą arba iškeltos bylos nutraukimą pranešama asmeniui, kurio atžvilgiu byla nekeliama arba nutraukta, taip pat nukentėjusiajam ir jo atstovui. Šie asmenys turi teisę per penkias dienas apskųsti teismo nutartį, teisėjo ar prokuroro nutarimą atitinkamai aukštesniajam teismui arba aukštesniajam prokurorui (tai numatyta BPK 9-2 str. ). . Jeigu gautajame pareiškime ar pranešime yra duomenų apie administracinį ar drausminį nusižengimą, prokuroras, tardytojas, kvotos organas, teisėjas ar teismas perduoda šį pareiškimą ar pranešimą išspręsti administracine ar drausmine tvarka (jeigu tai nėra pakartotinumas ir už pakartotinumą neiškyla b. atsakomybė). Jeigu atsisakoma iškelti baudžiamąją bylą, tuo reikalu priimamas motyvuotas nutarimas, o kai iškelti baudžiamąją bylą atsisako teismas, - nutartis. Tai pranešama piliečiui, įmonei, įstaigai ar visuomeninei organizacijai, iš kurių gautas pareiškimas ar pranešimas, ir išaiškinama jiems teisė apskųsti šį nutarimą ar nutartį. Prokuroro, tardytojo, kvotos organo nutarimą atsisakyti iškelti baudžiamąją bylą pareiškėjas gali apskųsti atitinkamai reikiamam prokurorui arba teismui, o teisėjo arba teismo nutartį - aukštesniam teismui. Įstatymas neriboja laiko, per kurį galima apskųsti nutarimą ar nutartį atsisakyti iškelti b. bylą. 6. Baudžiamųjų bylų iškėlimo teisėtumo kontrolė Ši kontrolė b. byloje pradedama nuo jos iškėlimo momento. Tačiau prokuroras taip pat privalo prižiūrėti, kaip laikomasi įstatymo reikalavimų dėl būtinumo priimti pareiškimus ir pranešimus apie bet kokį padarytą ar rengiamą nusikaltimą, kontroliuoti, ar laikomasi nustatytų terminų pranešimams išnagrinėti ir priimti dėl jų atitinkamą sprendimą, patikrinti skundus dėl atsisakymo priimti pareiškimus ir pan. Kontrolė numatyta BPK 133 str. Baudžiamosios bylos iškėlimo teisėtumą kontroliuoja prokuroras. Jeigu kvotos organas ar tardytojas bylą iškėlė be teisėtos vados ir pagrindo, prokuroras savo nutarimu: 1) panaikina kvotos organo ar tardytojo nutarimą iškelti bylą ir atsisako iškelti baudžiamąją bylą 2) arba nutraukia bylą, jeigu joje buvo atlikta tardymo veiksmų. Jeigu nepagrįstai atsisakyta iškelti baudžiamąją bylą, prokuroras savo nutarimu 1) panaikina kvotos organo ar tardytojo priimtą tuo reikalu nutarimą, 2) iškelia bylą ir 3) perduoda ją tyrimui daryti. Rinkevičius: esmė ta, kad visų nutarimų ar nutarčių iškelti ar atsisakyti iškelti b. bylą kopijos siunčiamos vietos kontroliuojančiam prokurorui (Rinkevičius). IX tema. Parengtinis tyrimas 1. Parengtinio tyrimo stadija, esmė ir uždaviniai Tam, kad teismas turėtų būtinas sąlygas išnagrinėti baudžiamąją bylą, priimti nuosprendį, t. y. įvykdyti teisingumą, jam turi būti pateikta surinkta ir paruošta medžiaga. Ją surenka bei paruošia parengtinio tyrimo subjektai. Parengtinis tyrimas – BP dalis, kurioje sprendžiami jai būdingi uždaviniai. Čia dalyvauja jai būdingi proceso dalyviai, kurie veikia specifinėmis, šiai stadijai būdingomis formomis, ir kurie šiai stadijai būdingom sąlygom sueina į tarpusavio santykius. Parengtinis tyrimas prasideda nuo baudžiamosios bylos iškėlimo. Ši stadija baigiasi tam tikru procesiniu sprendimu: 1. Kaltinamąja išvada; 2. Nutarimu nutraukti baudžiamąją bylą; 3. Nutarimu perduoti bylą teismui dėl medicininio poveikio priemonių taikymo. Parengtinio tyrimo stadijos uždaviniai: 1. Greitai ir visapusiškai išaiškinti nusikaltimus; 2. Kaltus asmenis patraukti BA; 3. Pilnutinai, visapusiškai ir objektyviai ištirti baudžiamąją bylą; 4. Parengti medžiagą teisminiam nagrinėjimui; 5. Spręsti auklėjamojo pobūdžio klausimus; 6. Pagal vadovėlį: užtikrinti nusikaltimu padarytos žalos atlyginimą. Būtent dėl to, kad parengtiniame tyrime sprendžiami savarankiški uždaviniai, kuriuos sąlygoja bendrieji BP uždaviniai; kad proceso dalyviai parengtiniame tyrime veikia specifinėmis ir tik šiai stadijai būdingomis formomis; kad parengtiniame tyrime dalyvauja tam tikri proceso dalyviai, tarp kurių užsimezga būdingi šiai stadijai BP teisiniai santykiai; kad parengtinis tyrimas užbaigiamas tam tikru procesiniu sprendimu, parengtinis tyrimas yra savarankiška BP stadija. Kad teismas galėtų visapusiškai ir pilnutinai ištirti bylos aplinkybes, reikia pirmiausia surinkti, įtvirtinti bei patikrinti įrodymus, išaiškinti nusikaltimą padariusius asmenis. Parengtinio tyrimo organai kaip tik ir suranda, išaiškina nusikaltimus, atskleidžia ir ištiria visas nusikaltimo aplinkybes, surenka reikiamus įrodymus, t. y. ruošia visas būtinas sąlygas, kad teismas galėtų bylą išnagrinėti ir išspręsti iš esmės. Nuo parengtinio tyrimo kokybės priklauso teisminio nagrinėjimo efektyvumas, nuosprendžio teisėtumas ir pagrįstumas. Pažymėtina tai, kad teismas, nagrinėdamas bylą, nėra saistomas parengtinio tyrimo organų išvadomis. Jis gali surinkti ir ištirti naujus įrodymus, kitaip įvertinti tardytojo pateiktus įrodymus. 2. Kvota ir parengtinis tardymas Parengtinis tyrimas atliekamas 2 formom: 1. Kvota; 2. Parengtinis tardymas. Kvota. Kvota, kaip savarankiška parengtinio tyrimo forma, yra labai apribota. Faktiškai savarankiška ji yra tik sumariniame procese, kai susiduriama su nesudėtingais nusikaltimais. Kvotos įstaigos baudžiamųjų bylų neužbaigia, su kaltinamąja išvada teismams jų neperduoda /tiesa, tarybiniais laikais kvotos organai, remdamiesi BPK 136 str. , tai atlikdavo/. Pagal BPK 135 str. Kvotai atitenka gana svarbios funkcijos, svarbių uždavinių įgyvendinimas – išsiaiškinti, kas padarė nusikaltimus bei surinkti įrodymus. Kvotos organas turi iškelti baudžiamąją bylą, atlikti neatidėliotinus veiksmus, kad nebūtų prarasta įrodomoji informacija. Neatidėliotini veiksmai: 1. apžiūra; 2. krata; 3. poėmis; 4. patikrinimas; 5. įtariamojo sulaikymas ir jo apklausa; 6. nukentėjusiojo ir liudytojo apklausa; 7. parodymas atpažinti; 8. ekspertizės paskyrimas; 9. specialisto išvados gavimas. Atlikus šiuo veiksmus kvotos įstaiga baudžiamąją bylą turi perduoti tardytojui. Dėl nusikaltimų, numatytų BPK 271 str. ir 274 str. (vagystė, sukčiavimas), baudžiamosios bylos perduodamos tardytojui tik tuomet, kai išaiškintas asmuo, trauktinas BA. Kvota turi būti atlikta per 1 mėnesį. Po to byla perduodama tardymui. Tačiau jei aplinkybės išaiškintos greičiau, mėnesį laukti nereikia. Perduodama tuoj po to, kai išaiškintos aplinkybės. Parengtinis tardymas. Parengtinis tardymas priima bylą savo žinion, atlieka visapusišką, pilnutinį ir objektyvų bylos ištyrimą. Tardytojas turi teisę bet kuriuo metu perimti /įsijungti/ į bylą. Šis skirstymas (kvota ir parengtinis tardymas) šiuo metu iš dalies yra netekęs reikšmės. BPK projekte tokio skirstymo nėra. Ten numatyta viena ikiteisminio tyrimo procedūra. Pažymėtina, kad tardymo departamentą norima sujungti su policija į vieną sistemą (LRV programa). Tardytojai: 1. Vidaus reikalų organų tardytojai; 2. STT organų tardytojai; 3. Prokuratūros organų tardytojai /veikia pagal prokuroro įgaliojimus/. Kvota atlieka ir operatyvinės paieškos funkcijas. BP prasme atlieka tokius pat veiksmus kaip ir tardytojas. Įrodymų rinkimo, kitų tardymo veiksmų taisyklės vienodos tiek kvotėjams, tiek tardytojams. Pagal vadovėlį: Kvota – tai: 1. Pirminė tyrimo forma atliekant neatidėliotinus veiksmus ir įvertinant įrodymus bylose, kuriose parengtinį tardymą atlikti būtina; 2. Pagrindinė tyrimo forma bylose, kuriose parengtinį tardymą atlikti nebūtina. Abi šios kvotos formas yra procesinė veikla, todėl faktiniai duomenys, gauti šioje veikloje, yra įrodymai byloje. Šiuo požiūriu nėra principinio skirtumo tarp kvotos ir parengtinio tardymo. Tačiau kvota ir parengtinis tardymas skiriasi kitais požymiais, būtent: 1. tyrimą darančiais organais; 2. veiklos metodais; 3. bylų tardyminiu priklausomumu; 4. procesiniu režimu; 5. tyrimą atliekančių pareigūnų procesinio savarankiškumo laipsniu. 6. TERMINAIS. BPK 134 str. nurodyta, kad kvotą atlieka: policija; VS įstaigos; STT; karo policija; pataisos darbų įstaigų, tardymo izoliatorių, socialinės ir psichologinės reabilitacijos įstaigų viršininkai; priešgaisrinės apsaugos organai; pasienio apsaugos tarnyba; muitinių tarnyba; laivų kapitonai; VK ir MI įstaigos. Kvota šiems organams ir pareigūnams yra tik viena jų veiklos funkcijų. Tuo tarpu parengtinio tardymo organams bylų tyrimas yra vienintele ir pagrindinė funkcija. Kvotos organai derina tardymo veiksmus bei operatyvines ir paieškos priemones, kurios sudaro didesnę jų veiklos, išaiškinant nusikaltimus, dalį. Tardytojas gali atlikti tik procesinius veiksmus. Daugumoje bylų atliekamas parengtinis tardymas. Kvota, kaip pilna parengtinio tyrimo forma, daroma tik nedidelėje dalyje baudžiamųjų bylų. Paprastai tai bylos dėl nelabai pavojingų nusikaltimų. Atlikdamas parengtinį tardymą,tardytojas visus sprendimus priima savarankiškai, išskyrus atvejus, kai reikalinga prokuroro sankcija. Kvotėjas atlieka pagrindinius procesinius veiksmus ir priima sprendimus, kvotos organui sutinkant. Be to, kvotėja privalo besąlygiškai vykdyti visus prokuroro nurodymus. Taigi, kvotėjas neturi procesinio savarankiškumo. Kvotos organų veikla skirtinga priklausomai nuo to, ar kvota daroma bylose, kuriose parengtinis tardymas būtinas, ar bylose, kuriose parengtinis tardymas nebūtinas. Pirmajai kvotos formai būdingi šie momentai. Esant požymiams tokio nusikaltimo, dėl kurio parengtinį tardymą daryti būtina, kvotos organas iškelia baudžiamąją bylą ir, vadovaudamasis BPK nustatytomis taisyk1ėmis, atlieka neatidėliotinus tardymo veiksmus nusikaltimo pėdsakams nustatyti ir įtvirtinti: apžiūrą, kratą, poėmį, patikrinimą, įtariamųjų sulaikymą ir apklausą, nukentėjusiųjų ir liudytojų apklausą, parodymą atpažinti, taip pat paskiria ekspertizę ar gauna specialisto išvadą. Bylose, kuriose parengtinį tardymą daryti būtina, kvota turi būti pabaigiama per vieną mėnesį nuo baudžiamosios bylos iškėlimo momento. Atlikęs neatidėliotinus tardymo veiksmus bylose, kuriose parengtinį tardymą daryti būtina, kvotėjas perduoda kvotos medžiagą tardytojui, kad šis padarytų parengtinį tardymą. Tuo reikalu kvotėjas priima nutarimą. Perdavęs bylą tardytojui, kvotos organas gali atlikti joje tardymo ir paieškos veiksmus tik tardytojo pavedimu. Jeigu perduota tardytojui byla, kurioje nebuvo galima susekti padariusio nusikaltimą asmens, kvotos organas toliau vykdo operatyvines paieškos priemones nusikaltėliui nustatyti. Apie rezultatus jis praneša tardytojui. Tokioje byloje ypač svarbu derinti tardymo, operatyvinius ir paieškos veiksmus. Kvotos organo, atliekančio neatidėliotinus tardymo veiksmus ir paiešką bylose, kuriose parengtinį tardymą atlikti būtina, uždavinys yra sudaryti reikiamas sąlygas išaiškinti nusikaltimą, nustatyti surasti ir, esant reikalui, sulaikyti kaltininką arba nubrėžti galimas tolesnio bylos tyrimo kryptis. Antrajai kvotos formai būdingi šie momentai. Šiais atvejais kvotos organas neapsiriboja neatidėliotinais tardymo veiksmais, o atlieka visoje byloje tyrimą. Kvota baigiama kaltinamosios išvados surašymu. Baigus kvotą jos medžiaga perduodama prokurorui, kuris patvirtina kaltinamąją išvadą ir perduoda bylą nagrinėti teismui. Terminai: kvota pabaigiama ne vėliau kaip per penkiolika dienų nuo bylos iškėlimo momento. Jasaitis: Nėra išlikusių N, kur kvota nereikalinga (išskyrus sumarinį procesą). Kažkada buvo 136 str. , dabar netekęs galios. Vagystė, sukčiavimas – jei asmuo nenustatomas, kvota lyg ir pasibaigia, ji sustabdoma. Parengtinis tardymas – pagrindinė parengtinio tyrimo rūšis. Tai BPĮ nustatyta veikla: 1. Visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išaiškinant bylos aplinkybes; 2. Nustatant ir įkalinant asmenis, padariusius nusikaltimą; 3. Priimant priemones, užkertančias kelią nusikaltimams. Parengtinis tardymas - procesinė veikla, kurios metu galima atlikti tokius veiksmus ir priimti tokius sprendimus, kurie numatyti BPĮ. Parengtinis tardymas atliekamas laikantis proceso principų ir procesinių garantijų. Visų žinybų tardytojai turi plačius įgaliojimus. Jie turi teisę savo žinioje turimose bylose šaukti BPK nustatyta tvarka bet kurį asmenį, kad jis būtų apklaustas kaip liudytojas, nukentėjusysis arba duotų išvadą kaip ekspertas; daryti kratas, apžiūras ir kitokius BPK numatytus tardymo veiksmus; reikalauti iš įmonių, įstaigų, organizacijų, pareigūnų ir piliečių pateikti daiktus ir dokumentus, galinčius turėti byloje reikšmės, reikalauti daryti revizijas. Šiuos reikalavimus privalo vykdyti visi piliečiai, įmonės, įstaigos ir organizacijos. Be to tardytojas turi teisė pavesti kvotos organams atlikti atskirus tardymo veiksmus. 3. Bendrosios parengtinio tardymo sąlygos Tai visuma normų, kurios nustato būdingiausius baudžiamųjų bylų tyrimo bruožus ir padeda išspręsti parengtinio tardymo uždavinius. Šios normos reglamentuoja tardytojo veiklą, galioja visą parengtinio tardymo laiką ir yra būtinos, tiriant bet kokios kategorijos baudžiamąsias bylas. Tardyminis priklausomumas. Tarp visų bendrų parengtinio tyrimo sąlygų centrinę vietą užima tardyminio priklausomumo taisyklė. Ji nurodo, kurios įstaigos tardytojas privalo tirti bylą. Teorijoje išskiriamas: 1. Dalykinis; 2. Alternatyvusis; 3. Teritorinis TARDYMINIS PRIKLAUSOMUMAS. Tardyminis priklausomumas – tai visuma baudžiamosios bylos požymių, pagal kuriuos ji priskiriama vieno ar kito parengtinio tardymo ar kvotos organo kompetencijai. Kartais išskiriamas ir personalinis priklausomumas. Tačiau šiuo metu jis retai sutinkamas. Tarybiniais laikais buvo karinė prokuratūra, kuri tyrė kariškių veikas ir pan. Dabar to nėra. Dalykinis tardyminis priklausomumas. Šis priklausomumas nustatomas remiantis BK specialiosios dalies straipsnio, kuriuo kvalifikuojama atitinkama veika. Pagal BPK 143 str. darbas paskirstomas įvairių sričių tardytojams. 143 str. 1 d. apibrėžia prokuratūros tardytojų kompetenciją. Čia nurodoma, kurias bylas tyri tirti prokuratūra: valstybiniai nusikaltimai; nužudymai, išžaginimai ir kiti lytiniai nusikaltimai; įkaitų paėmimas, asmens šantažas; nusikaltimai pilietinėms ir politinėms teisėms. Visi kiti nusikaltimai atitinka vidaus reikalų sistemos tardytojams, išskiriant STT. STT atlieka tardymą dėl nusikaltimų, kuriais pasireiškia korupcija. O taip pat bylose, kurias jai perduodamos prokuroro nurodymu. Alternatyvusis tardyminis priklausomumas. Šis priklausomumas reiškia, kad atlikti parengtinį tardymą tos pačios kategorijos bylose gali skirtingų žinybų tardytojai. Atsižvelgiama į tai, kas, kuri įstaiga iškėlė baudžiamąją bylą ir pradėjo tyrimą. Pagal vadovėlį: atsižvelgiama į tai, kuris organas gavo pirminę medžiagą apie padarytą nusikaltimą arba kam priklauso pagrindinė byla, ryšium su kuria tiriamas nusikaltimas teisingumui. Pagal BPK 143 str. 4 d. bylos dėl banditizmo, transporto eismo saugumo taisyklių pažeidimo, teroro akto, nusikaltimų tarnybai ir t. t. priklauso alternatyviojo tardyminio priklausomumo grupei. Jei byla iškelta pagal skundą, kurį tiria prokuratūra, tai prokuratūra ir tiria. Pagal BPK 143 str. 5 d. numatytas taip pat alternatyvusis tardymingumas, bet čia jis pagrįstas kitu principu. Valstybinių nusikaltimų slėpimo, nusikaltimų teisingumui (pvz. , melagingų parodymų davimas) ir t. t. atvejais, kam pagal tardymingumą priklauso pagrindinė byla, tam priklauso ir nusikaltimų, susijusių su šia byla, tyrimas. Nusikaltimus, padarytus organizuotos gaujos, tiria ta įstaiga, kurios tardymingumui priskiriamas pagrindinis nusikaltimas. Dėl akivaizdžių nusikaltimų, kuriuos numato 143 str. 7 d. , tyrimą atlieka sumarinio proceso subjektai. Bet jei iškyla būtinybė atlikti parengtinį tardymą, jį atlieka tie pareigūnai, kuriems…(?) Teritorinis tardyminis priklausomumas. Šis priklausomumas nustato, kuris tos pačios rūšies tardytojų padalinys turi atlikti parengtinį tardymą. Tai priklauso nuo nusikaltimo padarymo vietos. Tardymas atliekamas ten, kur padarytas nusikaltimas. Siekiant, kad byla būtų kuo greičiausiai ir pilniausiai ištirta, tyrimas gali būti daromas nusikaltimo iškėlimo aikštėn vietoje, taip pat įtariamojo, kaltinamojo ar daugumos liudytojų buvimo vietoje (BPK 145 str. ). Jasaitis: Korupcijos sąvoka yra STT įstatyme. K – kai į nusikalstamus veiksmus įtraukti pareigūnai ar tarnautojai. Tie veiksmai nukreipti į V aparato veiklą, funkcionavimą. Tai specialūs subjektai. Galima būtų kalbėti apie personalinį priklausomumą. Vieningos nuomonės nėra. Pagal Jasaitį – tai ne personalinis. Pagrindinis nepilnamečių bylų tyrimas. Jeigu akivaizdžius nusikaltimus, išvardytus BPK 440 straipsnyje, padaro nepilnamečiai ar asmenys, kurie dėl fizinių ar psichinių savo trūkumų negali pasinaudoti teise į gynybą, dėl šių nusikaltimų būtina atlikti parengtinį tardymą. Akivaizdus nusikaltimas yra toks nusikaltimas, kai jo darymo metu ar po padarymo yra aiškus nusikaltimą padaręs asmuo. Duomenys, duodantieji pagrindą manyti, kad asmuo padarė nusikaltimą, yra tokie: a) Asmens užklupimas jam bedarant nusikaltimą arba tuoj po nusikaltimo padarymo; b) Mačiusiųjų, tarp jų ir nukentėjusiųjų, tiesioginis nurodymas į asmenį, kaip padariusį nusikaltimą; c) Ant asmens ar jo drabužių, prie jo arba jo būste aiškių nusikaltimo pėdsakų suradimas; d) Asmens atvykimas ir prisipažinimas padarius nusikaltimą. Grupės tardytojų daromas parengtinis tardymas. Tai svarbi parengtinio tardymo organų veiklos organizacinė forma. Toks nusikaltimų išaiškinimo ir bylų tyrimo metodas yra gana efektyvus: užtikrinama aukšta parengtinio tardymo kokybė, sutrumpėja parengtinio tardymo terminai, sudaromos palankios sąlygos panaudoti kelių tardytojų, dalyvaujančių grupėje, meistriškumą bei individualias savybes. BPK 148 str. : jeigu byla yra sudėtinga ar didelė, parengtinis tardymas gali būti pavedamas keliems tardytojams. Tardytojų grupė paprastai sudaroma tais atvejais, kai vienu metu reikia iškelti ir patikrinti byloje daug versijų, kai byloje yra daug vienas su kitu susijusių epizodų, kurių atskirai tirti negalima, kai byloje BA patraukta kaltinamųjų ir t. t. Apie pavedimą atlikti baudžiamojoje byloje tardymą keliems tardytojams nurodoma specialiame nutarime, o jei tardytojų grupės sudarymas sutampa su baudžiamosios bylos iškėlimu, tai nurodoma nutarime iškelti bylą. Tokį nutarimą priima asmuo, turintis teisę sudaryti tardytojų grupę – prokuroras arba VR organų tardymo valdybos ar tardymo skyriaus viršininkas. Asmuo, sudaręs tardytojų grupę, vieną iš tardytojų paskiria grupės vadovu. Jis priima bylą savo žinion ir vadovauja kitų tardytojų veiksmams. Šiuo atveju įtariamajam, kaltinamajam, nukentėjusiajam, civiliniam ieškovui ir civiliniam atsakovui paskelbiama visa tardytojų sudėtis. Apie tai surašomas protokolas. Tuo užtikrinama teisė pareikšti nušalinimą. Tardytojų grupės darbo formos ir metodai priklauso nuo tiriamo N rūšies, epizodų kiekio, įtariamųjų/kaltinamųjų skaičiaus, tardytojų grupės sudarymo tikslų. Jasaitis: Dėl fizinių galimybių. Mišrios grupės negalima sudaryti. Tik iš savo žinybos tardytojų, savo kompetencijos ribose. BPK 48(1) str. Generalinis prokuroras – visos LR teritorijoje. Pvz. , Vilniaus prokuratūra – tik iš tų prokuratūrų, kurios įeina į apygardą. Baudžiamųjų bylų sujungimas ir išskyrimas Pasitaiko atvejų, kai tikslinga kelias bylas sujungti į vieną procesą arba išskirti į kelis. Tuo siekiama sudaryti kuo palankesnes sąlygas bylai ištirti. Bylų sujungimo ir išskyrimo taisyklės skirtos tam, kad greičiau ir išsamiau atliktas parengtinis tyrimas. Ir sujungiant, ir išskiriant baudžiamąsias bylas, pasiekiamas tas pats rezultatas – tinkama ir optimali bylos apimtis. Baudžiamųjų bylų sujungimas. Į vieną bylą gali būti sujungiamos tik tos bylos, kuriose: 1. Keli asmenys kaltinami bendrininkavimu viename ar keliuose nusikaltimuose; 2. Vienas asmuo kaltinamas kelių nusikaltimų padarymu; 3. Vienas asmuo kaltinamas nusikaltimo padarymu, o kitas iš anksto nepažadėtu to paties nusikaltimo slėpimu ar nepranešimu apie jį. Gali būti nesujungiamos baudžiamosios bylos, kuriose tas pats asmuo kaltinamas numatytais tuose pačiuose baudžiamuosiuose įstatymuose nusikaltimais, jeigu jie buvo išaiškinti, kai kitos bylos buvo baigtos tirti arba perduotos teismui nagrinėti. Pagal vadovėlį: kai kada iškyla reikalas sujungti bylas ir kitokiu pagrindu. Pvz. , kai vieni kaltinamieji kaltinami nusikaltimo padarymu (grobimu), o kiti – aplaidžiu pareigų vykdymu, jei pastarųjų neveikimas (netinkama apskaita ar kontrolės stoka) sudarė palankias sąlygas padaryti nusikaltimą. BPK 291 str. nurodyta, kad į vieną bylą gali būti sujungti priešpriešiniai kaltinimai. Baudžiamosios bylos sujungiamos tardytojo ar prokuroro nutarimu, kuriame nurodoma: a. sujungiamų bylų pavadinimai ir numeriai; b. organas, iš kurio gauta byla; c. kiekvienos bylos trumpas turinys; d. bylų sujungimo pagrindas. Baudžiamųjų bylų išskyrimas. Išskirti bylą leidžiama tik tais atvejais, kada tai būtinai reikalinga, jeigu tat neatsiliepia bylos ištyrimo bei išsprendimo visapusiškumui, pilnumui ir objektyvumui. Įstatymas nenurodo, kada būtina ir leistina išskirti bylas. Praktikoje bylos išskiriamos tuomet, kai iš grupės asmenų, padariusių nusikaltimą, vieni patraukti BA, o kiti pasislėpę ir dėl ta negali ištirti bylos iki galo. O taip pat ir tais atvejais, kai vienas iš grupės suserga kokia nors liga. Leidžiama išskirti baudžiamąsias bylas nepilnamečių atžvilgiu, siekiant juos apsaugoti nuo suaugusių įtakos. O taip pat tuomet, kai byla yra ypatingai sudėtinga, apima daug medžiagos, kurios neįmanoma ištirti vienuose rėmuose. Taigi, baudžiamosios bylos išskiriamos remiantis įvairiais kriterijais. Išimtiniais atvejais generalinio prokuroro ar jo pavaduotojo sutikimu leidžiama išskirti bylą vienam ar keliems asmenims, kaltinamiems vienu ar keliais nusikaltimais, tačiau padariusiems daugiau tuose pačiuose ar kituose baudžiamuosiuose įstatymuose numatytų nusikaltimų, kurių tyrimas nėra baigtas. Baigus bylos tyrimą arba perdavus nagrinėti teismui, kitų nusikaltimų tyrimas vyksta įprasta tvarka. Teismas pats negali išskirti bylų pagal BPK 149 str. 4 d. Toks išskyrimas galimas tik parengtinio tyrimo stadijoje. Bylos išskiriamos tardytojo ar prokuroro nutarimu, kuriame nurodoma: 1. išskiriamos bylos esmė bei išskyrimo pagrindas; 2. medžiaga, kuri išskiriama į atskirą bylą. Nutarimas pridedamas ir prie pagrindinės ir prie pridedamos bylos. Jasaitis. 149 str. 4 d. atsirado todėl, kad buvo daug bylų dėl turto išvaistymo. Parengtinio tardymo terminai Bendras baudžiamosios bylos tyrimo terminas – 2 mėnesiai. Bylose dėl nusikalstamos grupės – iki 6 mėnesių /pratęsinėt nereikia/. Į parengtinio tardymo terminą įeina laikas nuo bylos iškėlimo momento iki to momento, kada perduodama prokurorui byla su kaltinamąja išvada ar nutarimu perduoti bylą teismui, kad būtų išnagrinėtas priverčiamųjų medicininio pobūdžio priemonių skyrimo klausimas, arba iki bylos nutraukimo ar sustabdymo. Parengtinio tardymo terminą iki 3 mėnesių pratęsia apylinkės vyriausiasis prokuroras arba jo pavaduotojai, iki 6 mėnesių - apygardos vyriausiasis prokuroras arba jo pavaduotojai. Toliau pratęsti parengtinio tardymo terminą gali išimtiniais atvejais LR generalinis prokuroras arba jo pavaduotojai. Teismui grąžinus bylą tardymui papildyti, taip pat atnaujinus sustabdytą ar nutrauktą bylą, papildomojo tardymo terminą nustato prokuroras, prižiūrintis tardymą, iki 1 mėnesio, skaičiuojant nuo to momento, kai tardytojas priėmė bylą savo žinion. /iki patraukimo BA senaties suėjimo/ Parengtinio tardymo termino pratęsimo reikalu tardytojas priima motyvuotą nutarimą. Terminų skaičiavimas: neįskaitoma ta valanda ir diena, kuria tas terminas prasideda. Jasaitis: Byla gali būti grąžinta papildomam tardymui tik po to, kai surašoma kaltinamoji išvada. Pratęsimas irgi turi būti statistiškai įregistruotas. Jei kvotėjas nori pratęsti, jis turi “pereiti” visus šiuos asmenis: a) kvotos organo viršininkas; b) tardymo vadovas /?/; c) apylinkės prokuroras, kontroliuojantis PT byloje; d) apylinkės vyr. Prokuroras; e) apygardos prokuroras; f) apygardos vyr. Prokuroras. Kai pratęsiamas parengtinis tardymas, turi būti pratęstas kardomasis kalinimas. Parengtinio tardymo dokumentai Visi tardymo veiksmai, atliekami parengtinio tardymo metu, nurodomi procesiniuose dokumentuose. Tai būtina sąlyga, kad šiais dokumentais galima būtų pasinaudoti ne tik kaip įrodymų šaltiniais, bet ir pagal juos patikrinant tardytojų veiksmų teisėtumą bei pagrįstumą, remtis tardymo medžiaga, nagrinėjant bylą teisminėse stadijose. Pagrindiniai procesiniai dokumentai – protokolai ir nutarimai. Parengtinio tardymo eiga fiksuojama protokoluose. Juos surašo tardymo veiksmą atliekantis pareigūnas (parengtinio tardymo veiksmo metu ar jo pabaigoje). Taigi, protokolas reiškia dokumentą, kuriame BPK nustatyta tvarka (114 str. ) patvirtinamas tardymo veiksmų atlikimo faktas, jų turinys bei rezultatai. Sprendimai (kvotos, parengtinio tardymo organo, prokuroro), priimti tiriant baudžiamąją bylą (išskyrus kaltinamąją išvadą), įforminami nutarimuose. Atvejai, kuriais reikia priimi nutarimą, yra nurodyti įstatyme. Kaltinamoji išvada – tai dokumentas, kuriuo užbaigiamas parengtinis tardymas ir kuriame: 1. išdėstomos nusikaltimo padarymo aplinkybės, vieta ir laikas; 2. išanalizuojami pagrindiniai įrodymai; 3. nustatoma juridinė nusikaltimo kvalifikacija su išvada, kad reikia kaltinamąjį atiduoti teismui. Atskiri tardytojo pavedimai - BPK 146 str. : esant reikalui atskirus tardymo veiksmus atlikti kitame rajone, tardytojas turi teisę pats juos atlikti arba pavesti raštu arba žodžiu jų atlikimą atitinkamam tardytojui ar kvotos organui. Šie privalo pavedimą dėl atskirų tardymo veiksmų atlikimo įvykdyti ne vėliau kaip per 10 dienų. Pagal vadovėlį: pavedimas duodamas raštu. Jame nurodomas atskirojo pavedimo vykdytojas ir tikslus jo adresatas. Jame trumpai aprašoma nusikaltimo esmė, po to nurodomas tardymo veiksmas, kurį reikia atlikti. Užduotis turi būti aiški ir tiksli. Atskirojo pavedimo pabaigoje nurodoma, kam turi būti išsiųsta medžiaga. Atskirą pavedimą pasirašo tardytojas. Jasaitis: pagrindinis skirtumas nuo grupės – tai trumpalaikiai pavedimai. Grupės narys nuodugniai žino bylą, pavestas asmuo – tik dalį informacijos. Pagal hierarchiją. Tardytojo raštiškas reikalavimas pateikti daiktus, atlikti revizijas, pateikti specialisto išvadą (BPK 84 (2) str. ). Prokuroro nurodymai ir pavedimai  BPK 141 ir 160 str. Skiriant kardomąjį kalinimą prokuroras rašo pareiškimą. Prokuroras turi pranešti apie suėmimą. Teisėjo nutartis skirti kardomąją priemonę. Prokuroro įgaliojimai kontroliuojant parengtinį tyrimą Prokuroras užtikrina parengtinio tyrimo teisėtumą, pilnumą bei visapusiškumą, kaltinimo teisingumą bei pagrįstumą. Prokuroro įgaliojimai nustatyti BPK 141 str. /kvotos atžvilgiu/ ir 160 str. /parengtinio tardymo atžvilgiu/ Pagal BPK 9 (2) str. prokuroras su teisėjo sankcija gali nukelti/nutraukti baudžiamąją bylą, kai yra tam tikros aplinkybės (pvz. , prisipažino, padeda išsiaiškinti). Tik prokuroras gali paleisti suimtą kaltinamąjį arba įtariamąjį. Pagal vadovėlį: Prokuroras, prižiūrėdamas parengtinį tyrimą, turi teisę: 1. Duoti nurodymus (kurie yra privalomi) raštu dėl nusikaltimų tyrimo, kardomosios priemonės parinkimo, pakeitimo ar panaikinimo, nusikaltimo kvalifikavimo, atskirų tardymo veiksmų atlikimo ir nusikaltimus padariusių asmenų paieškos; 2. Reikalauti iš parengtinio tyrimo organų pateikti patikrinimui baudžiamąsias bylas, dokumentus, medžiagas ir kitokias žinias apie padarytus nusikaltimus, parengtinio tardymo eigą ir nusikaltimus padariusių asmenų nustatymą; 3. Dalyvauti darant tyrimą baudžiamosiose bylose, ir reikiamais atvejais pats atlikti tyrimą bet kurioje byloje; 4. Sankcionuoti tardymo veiksmus, kuriais taikomos procesinės prievartos priemonės; 5. Grąžinti baudžiamąsias bylas parengtinio tyrimo organams su savo nurodymais papildomam tyrimui padaryti; 6. Panaikinti tardytojų neteisėtus ir nepagrįstus nutarimus; 7. Nušalinti tardytoją nuo tolesnio parengtinio tardymo darymo, jeigu jis, tirdamas bylą, pažeidė įstatymą; 8. Perduoti bylą iš vieno tardytojo kitam; 9. Perduoda baudžiamąsias bylas teismui. Kviestinių dalyvavimas Kviestinių dalyvavimas – tai tardymo veiksmo dalyvių elgesio teisingumo ir teisėtumo garantija. O taip pat – visuomenės atstovų pasitelkimo, atliekant parengtinį tardymą, forma, kuri tardymo metu gautus duomenis daro įtikinamesnius. BPK 153 str. : atliekant tardymo veiksmus, išskyrus apklausas, tardytojas turi teisę šaukti kviestinius. Kviestiniais gali būti šaukiami bet kurie byloje nesuinteresuoti piliečiai. Kviestinis privalo patvirtinti veiksmų, kuriuos atliekant jis buvo akivaizdoje, faktą, turinį ir rezultatus (tai pagrindinė jo pareiga). Atliekant tardymo veiksmą kviestiniai privalo dalyvauti nuo pradžios iki pabaigos. Kviestinis turi teisę daryti pastabas dėl atliktų veiksmų. Kviestinio pastabos turi būti įrašomos į atitinkamo tardymo veiksmo protokolą. Prieš pradėdamas tardymo veiksmą, kurį atliekant yra akivaizdoje kviestiniai, tardytojas išaiškina jiems jų pareigas ir teises. Jeigu asmuo be svarbių priežasčių atsisako atlikti kviestinio pareigas, jis atsako BPK 64 (3) straipsnyje nustatyta tvarka. Tokiam asmeniui gali būti skiriama administracinė nuobauda - bauda iki 50 litų. Neleistinumas pagarsinti tyrimo duomenų Parengtinio tyrimo duomenų pagarsinimas gali neigiama atsiliepti visam parengtiniam tardymui. Parengtinio tyrimo duomenys gali būti pagarsinami tik kvotėjo, tardytojo ar prokuroro leidimu ir tik ta apimtimi, kurią šie pripažįsta tai esant galima (BPK 151 str. ). Reikiamais atvejais kvotėjas, tardytojas ar prokuroras įspėja liudytoją, taip pat nukentėjusįjį ir jo atstovą, civilinį ieškovą, civilinį atsakovą arba jų atstovus, kaltinamojo gynėją, ekspertą, specialistą, vertėją, kviestinius ir kitus asmenis, buvusius akivaizdoje, atliekant tardymo veiksmus, kad neleistina be jo leidimo pagarsinti parengtinio tyrimo duomenų. Tuo reikalu iš šių asmenų gali būti paimamas atitinkamas rašytinis pasižadėjimas su įspėjimu dėl atsakomybės pagal BK 299 straipsnį. Vertėjo dalyvavimo būtinumas Tai taip pat įeina į parengtinio tyrimo sąlygas. BPK 151 str. : Kai įtariamasis, kaltinamasis, nukentėjusysis, civilinis ieškovas, civilinis atsakovas, liudytojas, ekspertas, specialistas nemoka kalbos, kuria vyksta bylos procesas ir kai tardytojas nemoka nurodytųjų asmenų gimtosios kalbos arba kitos kalbos, kurią šie asmenys moka, tardytojas kviečia vertėją. Apklausiant nebylį ar kurčiąjį, ta pačia tvarka kviečiamas asmuo, suprantantis nebylio ar kurčiojo ženklus. Jeigu vertėjas neatvyksta be svarbios priežasties arba atsisako be teisėto pagrindo atlikti savo pareigas, jis atsako BPK 64(3) straipsnyje nustatyta tvarka. Už žinomai neteisingą išvertimą vertėjas atsako pagal BK 293 straipsnį. Už žinomai neteisingą atsakomybėn bendra tvarka. 4. Tardymo veiksmai Tardymo veiksmai – įstatymo reglamentuoti procesiniai veiksmai, kuriuos atliekant surenkami, įtvirtinami ir patikrinami įrodymai. Pagrindiniai veiksmai yra įrodymų rinkimas. Atlikti tardymo veiksmus reikalingas teisinis ir faktinis pagrindas. Teisinis pagrindas – įstatymo reglamentuotas leidimas tą tardymo veiksmą atlikti atitinkamiems pareigūnams, įstatymo numatytais atvejais turėjimas nutarimo ar prokuroro sankcijos ar teismo nutarties. Faktinis pagrindas – tam tikri faktiniai duomenys, gauti procesine ar neprocesine tvarka, kuriais remiantis nutariama atlikti tą tardymo veiksmą. BPK 14-19 skirsniuose numatytos tardymo veiksmų rūšys ir jų atlikimo tvarka. Ta tvarka privaloma visiems proceso dalyviams ir jos taisyklių nesilaikymas yra esminis BP pažeidimas. Tardymo veiksmų darymą nagrinėja kriminalistika, kuri rengia rekomendacijas - moksliškai parengtus nurodymus ir sąlygas. Atlikti tardymo veiksmus turi teisę kvotos įstaigų pareigūnai, tardytojai, prokurorai, teisėjai, taip pat teismas. Teisėjai neatlieka tų tardymo veiksmų, kurie yra susiję su betarpišku prievartos priemonių panaudojimu. Teisinis reglamentavimas yra vieningas visiems dalyviams, visose stadijose. Liudytojo ir nukentėjusiojo apklausa Liudytojo šaukimo tvarka (BPK 175 str. ) Liudytojas šaukiamas pas tardytoją šaukimu, kuris pasirašytinai įteikiamas liudytojui, o jam laikinai nesant, - kuriam nors iš kartu su juo gyvenančių suaugusių liudytojo šeimos narių, butų eksploatavimo organizacijai, jo darbovietės administracijai ar vietos savivaldybės valdymo organui. Liudytojas gali būti šaukiamas taip pat telefonograma ar telegrama, kurios pasirašytinai įteikiamos jam, ir 1iudytojo parašas, kad šaukimas įteiktas, grąžinamas tardytojui prijungti prie bylos. Šaukime turi būti nurodoma: 1. Kas šaukiamas liudytoju; 2. Kur ir pas ką; 3. Atvykimo diena ir valanda; 4. Neatvykimo pasekmės, nurodytos BPK 81 straipsnyje. Jaunesnis kaip šešiolikos metų amžiaus asmuo paprastai liudytoju šaukiamas per savo tėvus ar kitus įstatyminius atstovus. Kitokia tvarka leidžiama tik tais atvejais, kai to reikalauja bylos aplinkybės. Liudytojo apklausos tvarka (BPK 178 str. ) Prieš pradėdamas apklausą, tardytojas: 1. Įsitikina liudytojo asmens tapatybe; 2. Išaiškina jam jo pareigą teisingai papasakoti visa, kas jam žinoma byloje; 3. Įspėja jį dėl atsakomybės pagal LR BK 293 str. už žinomai melagingus parodymus. Tai pažymima protokole ir patvirtinama liudytojo parašu. Apklausos pradžioje tardytojas nustato, kokie liudytojo santykiai su kaltinamuoju, ir išaiškina reikiamas žinias apie apklausiamojo asmenybę. Protokolo titulinio lapo, numatančio pagrindinius duomenis, surašymas turi 2 funkcijas: 1. Patikrinama tapatybė (nustato pagal asmens kodą pase); 2. Įvyksta pirminis psichologinis kontaktas. Apklausa dėl bylos esmės pradedama pasiūlymu liudytojui papasakoti visa, kas jam žinoma apie aplinkybes, ryšium su kuriomis jis pašauktas apklausti. Liudytojui papasakojus, tardytojas gali duoti jam klausimų. Menantieji atsakymą klausimai neleidžiami. Pasiūlymas pačiam papasakoti yra psichologijos mokslo rekomendacijų įtvirtinimas BP-e. Taip geriau atsispindi tiesa. Liudytojai apklausiami po vieną, nesant akivaizdoje kitiems liudytojams. Be to, tardytojas imasi priemonių, kad liudytojai, pašaukti apklausai toje pačioje byloje, negalėtų iki apklausos pabaigimo tarpusavyje susižinoti. Nepilnamečio liudytojo apklausos tvarka (BPK 179 str. ) Apklausiant liudytoją, jaunesnį kaip 14 metų amžiaus, o tardytojo nuožiūra - ir apklausiant liudytoją, turintį nuo 14 iki 18 metų amžiaus, šaukiamas pedagogas. Esant reikalui, šaukiami taip pat nepilnamečiai liudytojo tėvai ar kiti įstatyminiai jo atstovai. Nurodytieji asmenys būna akivaizdoje apklausos metu ir gali, tardytojo leidimu, duoti liudytojui klausimų, o baigus apklausą, susipažinti su apklausos protokolu ir raštu pateikti pastabas dėl esančių jame įrašų teisingumo ir pilnumo. Baigus apklausą, tie asmenys savo parašais patvirtina nepilnamečio liudytojo parodymų užrašymo teisingumą. Prieš pradėdamas apklausą, tardytojas turi išaiškinti pedagogui, nepilnamečio liudytojo tėvams ar kitiems įstatyminiams atstovams jų teises apklausoje. Tai pažymima apklausos protokole. Jaunesniems kaip 16 metų amžiaus liudytojams tardytojas išaiškina reikalingumą teisingai papasakoti visa, kas jiems žinoma byloje; tačiau jie neįspėjami dėl atsakomybės už atsisakymą ar vengimą duoti parodymus ir už žinomai melagingus parodymus. Liudytojo apklausos protokolas (BPK 180 str. ) Apie liudytojo apklausą surašomas protokolas, laikantis šio kodekso 114 ir 115 str. numatytų reikalavimų. Liudytojo parodymai užrašomi pirmuoju asmeniu ir kiek galima pažodžiui. Esant reikalui, pažymimi liudytojui duoti klausimai ir jo atsakymai. Baigus apklausą, protokolas pateikiamas liudytojui pačiam perskaityti arba, liudytojo prašymu, protokolą jam perskaito tardytojas. Tai pažymima protokole. Liudytojas turi teisę reikalauti papildyti protokolą ir padaryti jame pataisas. Šie papildymai ir pataisos būtinai turi būti įrašomi į protokolą. Jeigu liudytojas prašo, jam suteikiama galimybė po apklausos pačiam surašyti parodymus. Perskaičius protokolą, liudytojas patvirtina, kad jo parodymai surašyti teisingai. Tai pažymima protokole prieš liudytojo parašą. Jeigu protokolas surašytas keliuose puslapiuose, liudytojas pasirašo kiekvieną puslapį atskirai. Jeigu, darant apklausą, dalyvauja vertėjas, tai apklausos protokolą pasirašo vertėjas ir liudytojas, laikantis BPK 170 str. 6 d. nustatytų taisyklių. Apklausos metu gali būti daromi vaizdo ir garso įrašai, tai numato 114’str. Parodymai, gauti apklausos metu įrašant garsą ir vaizdą, surašomi apklausos protokole laikantis šio kodekso taisyklių. Prokuroras, taip pat prokuroro sutikimu tardytojas sunkių nusikaltimų bylose, norėdami užtikrinti liudytojo ar nukentėjusiojo asmens saugumą, turi teisę įslaptinti jų pavardę ir kitus asmens tapatybę nustatančius duomenis – 156’str. Stengiamasi protokoluoti taip, kad pagal turinį nebūtų galima iššifruoti liudytoją ar nukentėjusįjį. 2000 rugsėjo 15 dienos nutarimu Konstitucinis teismas konstatavo, kad 156’ str. neprieštarauja Konstitucijai, bet apklausos tvarka, kuri taikoma teisme (317’ str. ) pažeidžia teisiamojo teisę į gynybą ir pažeidžia Konstituciją. Pagal ją negalima užduoti klausimų įslaptintam liudytojui ar nukentėjusiajam, todėl teisė į gynybą nėra užtikrinama. Turi būti sudaromos vizualinės ir akustinės priemonės, kurios padėtų įslaptinti tapatybę, bet būtų galima ir apklausti. Akistata Tai yra apklausos atmaina, kurios metu yra apklausiami 2 asmenys vienu metu. Taip tikimasi pašalinti prieštaravimus ir pan. Svarbus yra tardytojo vaidmuo. Akistaton suvedami tik pirmiau apklausti asmenys. BPK 183 str. : Kai akistatoje dalyvauja liudytojas ar nukentėjusysis, tardytojas įspėja juos dėl atsakomybės pagal LR BK 293 str. už žinomai melagingus parodymus. Tai pažymima protokole ir patvirtinama liudytojo ar nukentėjusiojo parašu. Pradėdamas suvedamų akistaton asmenų apklausą, tardytojas paklausia juos, ar pažįsta jie vienas antrą ir kokie jų tarpusavio santykiai. Po to nurodytiesiems asmenims iš eilės pasiūloma duoti parodymus apie tas aplinkybes, kurioms išaiškinti jie yra suvesti akistaton. Kiekvienam iš apklausiamųjų davus parodymus, tardytojas turi teisę duoti jiems klausimų. Suvestieji akistaton asmenys gali, tardytojo leidimu, duoti klausimai vienas antram. Tie klausimai. ir atsakymai į juos taip pat įrašomi į protokolą. Paskelbti akistatos dalyvių parodymus, esančius pirmesniųjų apklausų protokoluose, taip pat perklausyti šių parodymų garso įrašą leidžiama, tik davus jiems parodymus akistatoje ir užrašius juos į protokolą. Akistatos protokole apklausiamųjų asmenų parodymai užrašomi ta eile, kuria jie buvo duodami. Kiekvienas akistatos dalyvis pasirašo savo parodymus. Jeigu akistatos protokolas susideda iš kelių puslapių, tai kiekvieną puslapį pasirašo abu apklaustieji asmenys. Parodymas atpažinti Labai svarbią informaciją duodantis veiksmas. Esant reikalui, tardytojas gali parodyti asmenį ar daiktą atpažinti. Liudytojas, nukentėjusysis, įtariamasis ar kaltinamasis, kuriems bus parodomas atpažinti asmuo ar daiktas, pirmiau apklausiami apie tas aplinkybes, kuriomis jie yra matę atitinkamą asmenį ar daiktą, ir apie žymes bei ypatybes, pagal kurias jie gali atpažinti. Parodymo atpažinti tvarka (BPK 185 str. ) Atpažintinas asmuo parodomas atpažįstančiajam drauge su kitais tos pačios lyties asmenimis kiek galima savo išore panašiais į atpažintiną. Bendras parodomų atpažinti asmenų skaičius turi būti ne mažesnis kaip 3. Ši taisyklė netaikoma lavono atpažinimo atvejams. Prieš pradedant parodymą, atpažintinam asmeniui pasiūloma užimti bet kurią vietą parodomų asmenų tarpe. Tai pažymima protokole. Jeigu parodyti asmenį negalima, atpažinimas gali būti daromas pagal jo fotografiją, parodomą kartu su ne mažiau kaip trimis kitų asmenų fotografijomis. Daiktas parodomas kitų vienarūšių daiktų grupėje. Parodomų asmenų ar daiktų grupė nufotografuojama. Jeigu nefotografuojama, atliekant šį veiksmą dalyvauja kviestiniai. Asmuo ar daiktas gali būti parodomas atpažinti ir iš vaizdo įrašo, laikantis šio straipsnio pirmojoje dalyje nustatytų taisyklių. Jeigu asmuo ar daiktas parodomas atpažinti liudytojui ar nukentėjusiajam, jie įspėjami dėl atsakomybės pagal LR BK 293 str. už žinomai melagingus parodymus. Tai pažymima protokole ir patvirtinama liudytojo ar nukentėjusiojo parašu. Atpažįstančiajam pasiūloma nurodyti asmenį ar daiktą, apie kurį jis davė parodymus. Menantieji atsakymą klausimai neleidžiami. Jeigu atpažįstantysis nurodo vieną iš parodytų jam asmenų ar daiktų, jam pasiūloma paaiškinti, pagal kurias žymes ar ypatybes jis pažino tą asmenį ar daiktą. Kviestiniai privalomi, kada nefotografuojama ar nedaromas garso įrašas. Laikytis tvarkos labai svarbu, nes kitaip bus grubus BP-o pažeidimas. Jei parodymas atpažinti vyksta ne pagal įstatymą, labai svarbi informacija gali būti prarandama. Apie parodymą atpažinti surašomas protokolas, laikantis BPK 114 ir 115 straipsniuose numatytų reikalavimų. Protokole nurodomos žinios apie atpažįstančiojo asmenybę, apie parodytus atpažinti asmenis ar daiktus ir kiek galima pažodžiui išdėstomi atpažįstančiojo parodymai. Apžiūra Siekdamas rasti nusikaltimo pėdsakus ir kitus daiktinius įrodymus, išaiškinti įvykio situaciją, taip pat kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai, tardytojas daro įvykio vietos, vietovės, patalpų, daiktų ir dokumentų apžiūrą. Išimtiniais neatidėliotinais atvejais įvykio vietos apžiūra gali būti daroma iki baudžiamosios bylos iškėlimo!!! Šiais atvejais, kai yra tam pagrindas, baudžiamoji byla iškeliama tuojau pat po įvykio vietos apžiūros padarymo. Apžiūros darymo tvarka (BPK 200 str. ) Reikiamais atvejais tardytojas, darydamas apžiūrą, gali kviesti dalyvauti atitinkamus specialistus. Apžiūros vieta gali būti apsupama iki apžiūros pabaigos. Reikiamais atvejais, tardytojas, darydamas apžiūrą, išmatuoja, nufotografuoja ir nufilmuoja apžiūrimąją vietą ir atskirus objektus, sudaro planus ir schemas, pagamina pėdsakų atliejas ir atspaudus, Daiktus ir dokumentus, rastus, darant poėmį, kratą ar įvykio vietos, vietovės ir patalpos apžiūrą, tardytojas apžiūri toje vietoje, kur atliekamas atitinkamas tardymo veiksmas. Jeigu daiktams ar dokumentams apžiūrėti reikia ilgo laiko arba jeigu yra kitų priežasčių, tardytojas juos apžiūri ten, kur daromas tardymas. Pašto-telegrafo korespondencija apžiūrima, laikantis BPK l96 straipsnyje numatytų taisyklių. Jeigu, darant apžiūrą, iškyla reikalas padaryti poėmį, kratą, parodymą atpažinti, tai tardytojas tuos veiksmus atlieka, laikydamasis šio kodekso l84-l94 straipsniuose numatytų taisyklių. Kriminalistika duoda labai daug rekomendacijų, kaip kuo geriau atlikti šį tardymo veiksmą. Dalyvauti gali būti kviečiami kviestiniai, specialistai. Specifinės sąlygos lavono apžiūrai (201 str. ). Išorinę lavono apžiūrą tardytojas daro dalyvaujant gydytojui - teismo medicinos srities specialistui, o jeigu jo dalyvavimas negalimas, - dalyvaujant kitokiam gydytojui. Esant reikalui, lavonui apžiūrėti pritraukiamas ir kitoks specialistas. Prireikus iškasti lavoną iš palaidojimo vietos, tardytojas priima tuo reikalu nutarimą. Lavonas iškasamas, esant akivaizdoje tardytojui ir gydytojui - teismo medicinos srities specialistui, o prireikus, - esant akivaizdoje ir kitokiam specialistui. Asmens apžiūra (BPK 202 str. ) Tardytojas turi teisę atlikti įtariamojo, kaltinamojo ar nukentėjusiojo asmens apžiūrą, prireikus nustatyti ant jo kūno nusikaltimo pėdsakus ar ypatingas žymes, jeigu nereikalinga teismo medicininė ekspertizė. Jeigu asmuo nesutinka, kad būtų atlikta jo kūno apžiūra, tuo atveju tardytojas priima nutarimą. Nutarimas atlikti asmens apžiūrą yra privalomas tam asmeniui, dėl kurio jis priimtas. Asmens apžiūrą atlieka tardytojas reikiamais atvejais dalyvaujant gydytojui. Tardytojas nedalyvauja apžiūrint kitos lyties asmenį, jeigu apžiūra yra susijusi su šio asmens apnuoginimu. Šiuo atveju asmens apžiūrą atlieka gydytojas. Atliekant asmens apžiūrą, neleidžiami tokie veiksmai, kurie žemina apžiūrimojo asmens orumą arba yra pavojingi jo sveikatai. Surašomas apžiūros protokolas (203 str. ). Krata ir poėmis Šie tardymo veiksmai yra susiję su procesine prievarta, jais pažeidžiamas asmens būsto neliečiamumas, gali būti pažeistos asmens teisės. Veiksmai atskiriami pagal pagrindus atlikti kratą ar poėmį. Pagrindai poėmiui daryti (BPK 187 str. ) Jeigu reikia paimti tam tikrus daiktus ar dokumentus, turinčius reikšmės bylai, ir jeigu tiksliai žinoma, kur ir pas ką jie yra, tardytojas daro poėmį. Jeigu dokumente yra žinių, kurios sudaro valstybinę paslaptį, jo poėmis daromas, tik gavus prokuroro arba jo pavaduotojo sankciją ir su atitinkamos įstaigos vadovu suderinta tvarka. Poėmis daromas motyvuotu tardytojo nutarimu. Pagrindas kratai daryti (BPK188 str. ) Turėdamas pakankamą pagrindą manyti, kad kurioje nors patalpoje ar kitokioje vietoje arba pas kurį nors asmenį yra nusikaltimo įrankiai. , nusikalstamu būdu gauti ar įgyti daiktai bei vertybės, taip pat kiti daiktai ar dokumentai, galintys turėti reikšmės bylai, tardytojas jiems surasti ir paimti daro kratą. Krata gali būti daroma ir surasti paieškomiems asmenims, taip pat lavonams. Krata daroma motyvuotu tardytojo nutarimu ir tik esant prokuroro sankcijai. Kratą sankcionuoja prokuroras arba jo pravaduotojas. Neatidėliotinais atvejais krata gali būti daroma be prokuroro sankcijos, bet apie padarytą kratą paskiau per vieną parą turi būti pranešama prokurorui. Darant poėmį ar kratą, tardytojas turi teisę šaukti kviestinius ir atitinkamą specialistą. Darant poėmį ar kratą turi būti užtikrinamas buvimas akivaizdoje to asmens, pas kurį daromas poėmis ar krata, arba pilnamečių jo šeimos narių, o nesant galimumo užtikrinti jų buvimą akivaizdoje, poėmis ar krata daromi, esant akivaizdoje pakviestiems butų eksploatavimo organizacijos ar vietos savivaldybės valdymo organo atstovams. Poėmiai ar kratos valstybinės ir visuomeninės įmonės, įstaigos, organizacijos patalpoje daromi tos įstaigos, įmonės, organizacijos atstovo akivaizdoje ir reikiamais atvejais -kviestinių akivaizdoje. Asmenims, pas kuriuos daromas poėmis ar krata, kviestiniams ir atstovams turi būti išaiškinama jų teisė būti akivaizdoje, atliekant visus tardytojo veiksmus, ir dėl šių veiksmų daryti pareiškimus, kurie turi būti įrašomi į protokolą. Tardytojas, pradėdamas poėmį ar kratą, privalo paskelbti nutarimą šiuo reikalu, po to pasiūlyti išduoti nutarime nurodytus daiktus ar dokumentus arba nurodyti besislapstančio nusikaltėlio buvimo vietą. Darydamas poėmį ar kratą, tardytojas turi teisę atidaryti užrakintas patalpas ir laikyklas, jeigu valdytojas atsisako atidaryti jas geruoju; šiuo atveju tardytojas turi vengti nereikalingo užraktų, durų ir kitų daiktų žalojimo. Tardytojas turi teisę uždrausti asmenims, esantiems patalpoje ar vietoje, kur daromas poėmis ar krata, taip pat asmenims, ateinantiems į šią patalpą ar vietą, išeiti iš jos, taip pat susižinoti tarpusavyje arba su kitais asmenimis iki poėmio ar kratos pabaigos. Patalpa ar vieta, kur daromas poėmis ar krata, prireikus, gali būti apsupama. Daryti poėmius ir kratas nakties metu, išskyrus neatidėliotinus atvejus, neleidžiama. Praktikoje, deja, darant kratą, ieškoma visko ir tai neatitinka įstatymo reikalavimo, kad turi būti griežtai apibrėžtos patalpos ir reikalaujami daiktai. Turto areštas Siekdamas užtikrinti civilinį ieškinį, galimą turto konfiskavimą, tardytojas privalo uždėti areštą įtariamojo, kaltinamojo ar pagal įstatymą materialiai atsakingo už jų veiksmus fizinio asmens turtui arba turtui kitų fizinių asmenų, pas kuriuos yra nusikalstamu būdu gautas ar įgytas turtas. Turtas gali būti areštuojamas kartu su poėmiu ar krata arba skyrium nuo jų. (195 str. ) Šios priemonės dabar yra labai išplėstos. Konstitucinio teismo nutarime buvo pripažinta, kad 195 str. neprieštarauja Konstitucijai, bet 242 str. ta apimtimi, kad draudžiama skųstis, Konstitucijai prieštarauja. Projekte tokių nuostatų nebėra, siejama tik su teismo prerogatyva. Tardymo eksperimentas BPK 204 str. : Kad patikrintų ir patikslintų duomenis, turinčius reikšmės bylai, tardytojas turi teisę padaryti tardymo eksperimentą, atkurdamas tam tikro įvykio veiksmus, situaciją ar kitokias aplinkybes ir atlikdamas reikiamus bandomuosius veiksmus. Kartu tardytojas reikiamais atvejais matuoja, fotografuoja, filmuoja, sudaro planus ir schemas, pagamina pėdsakų atliejas ir atspaudus. Daryti tardymo eksperimentą neleidžiama ta sąlyga, jeigu tuo nežeminamas jame dalyvaujančių bei aplinkinių asmenų orumas ir nesudaroma pavojaus jų sveikatai, taip pat nepadaroma esminės materialinės žalos. Esant reikalui, tardymo eksperimente gali dalyvauti įtariamasis, kaltinamasis, nukentėjusysis, liudytojai. Tardytojas turi teisę įtraukti dalyvauti tardymo eksperimente atitinkamus specialistus. Apie tardymo eksperimento padarymą surašomas protokolas, laikantis BPK 114 ir 115 straipsniuose numatytų reikalavimų. Protokole smulkiai išdėstomos padaryto tardymo eksperimento sąlygos, eiga ir rezultatai. Labai svarbią vietą užima tiriant autoįvykius. Eksperimentai turi būti daromi “su galva”, kad neiškiltų grėsmė žmonių gyvybėms. Parodymų patikrinimas vietoje Labai plačiai naudojamas, ypač kai asmuo prisipažįsta padaręs t. t. veiksmus. BPK 205 straipsnis: Prireikus patikrinti ar patikslinti įtariamojo, kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo parodymus, kiek jie liečia įvykio vietą arba situaciją, jo dalyvių veiksmus ar kitas aplinkybes, kurios turi reikšmės bylai, tardytojas gali atvykti su asmeniu, kurio parodymai patikrinami ar patikslinami, į šio asmens nurodytą vietą ir sugretinti tikrinamuosius parodymus su faktinėmis aplinkybėmis vietoje. Šiuo atveju tardytojas, esant reikalui, daro matavimus, fotografuoja, filmuoja, sudaro planus ir schemas. Tikrinant parodymus vietoje, neleidžiami veiksmai, kurie žemina esančių akivaizdoje, darant patikrinimą, asmenų orumą arba yra pavojingi jų sveikatai. Apie parodymų patikrinimą vietoje tardytojas surašo protokolą, laikydamasis BPK 114 ir 115 str. numatytų reikalavimų. Telefoninių pokalbių klausymas BPK 1982 straipsnis. Techninių priemonių panaudojimas atliekant operatyvinius veiksmus BPK 1981 straipsnis. Atlikdamas operatyvinius veiksmus, kvotos organo pareigūnas gali fotografuoti, filmuoti, daryti vaizdo ar garso įrašą apie rengiamą, daromą ar padarytą nusikaltimą. Apie techninių priemonių naudojimą fiksuojant rengiamą, daromą ar padarytą nusikaltimą kvotos organo pareigūnas surašo protokolą, kuriame nurodo panaudotų techninių priemonių techninius duomenis, fiksuojamo įvykio vietą, laiką ir turinį. Prie protokolo pridedami fotografijų negatyvai ir nuotraukos, kino juostos, vaizdo ar garso įrašai. Protokolas kartu su priedais pridedamas prie baudžiamosios bylos ir turi įrodymų reikšmę. Kvotos organo pareigūnas, panaudojęs šiame straipsnyje nurodytas technines priemones, tardymo metu ir teisme gali būti apklausiamas kaip liudytojas. Tai ne tas pats, kai operatyviniai veiksmai atliekami pagal Operatyvinės veiklos įstatymą. BPK kalbama tik apie procesinius veiksmus. Tai liudija ir Aukščiausio teismo konsultacijos (1998 03 30) (pasiskaityti). Kaltinimo pareiškimas Pas mus baudžiamoji byla keliama pagal nusikaltimo faktą. Dažniausiai byla iškeliama kai dar nežinomas asmuo. Jis paprastai išaiškinamas atlikus parengtinį tyrimą. Tuomet ir atsiranda pagrindas pradėti baudžiamąjį persekiojimą. Tas pagrindas – tai parengtinio tyrimo metu surinkti įrodymai, kurie suformavo tardytojo vidinį įsitikinimą, kad asmuo yra kaltas. Patraukimas kaltinamuoju. BPK 161 str. nurodo, kad esant pakankamai įrodymų, duodančių pagrindą pareikšti kaltinimą nusikaltimo padarymu, tardytojas priima motyvuotą nutarimą patraukti tą asmenį kaltinamuoju. [S. Goda – patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagrindas – nusikaltimo sudėtis. Kai byloje nustatytas subjektas, objektyvioji pusė, subjektyvioji pusė ir nusikalstamų veiksmų objektas, esant įrodymams apie nusikaltimo sudėtį, galima patraukti asmenį kaltinamuoju]. Taigi, sprendimas patraukti kaltinamuoju išreiškiamas nutarimu. Šis nutarimas susideda iš trijų dalių (BPK 162 str. ): 1. Įžanginė dalis (Nutarimo surašymo laikas ir vieta; kas jį surašė; traukiamo kaltinamuoju asmens pavardė, vardas. ); 2. Aprašomoji dalis (Nusikaltimas, kurio padarymu kaltinamas tas asmuo; taip pat nurodomas nusikaltimo padarymo laikas, vieta ir kitos aplinkybės, kiek jos nustatytos bylos. O taip pat pagrindiniai įrodymai, kuriuos tardytojas laiko esant galima nurodyti. ); 3. Rezoliucinė dalis (Baudžiamasis įstatymas, numatantis tą nusikaltimą. ). Šis nutarimas – labai svarbus dokumentas. Jis pakeičia asmens statusą. Pažymėtina tai, kad nutarimas priimamas tuomet, kai nusprendžia tardytojas. Kaltinimo pareiškimas. Bendra tvarka priėmus nutarimą asmuo, kurio atžvilgiu priimtas nutarimas, įvardijamas kaltinamuoju ir šaukiamas kaltinimo pareiškimui (pateikimui). BPK 166 str. numato, kad kaltinimas turi būti pareiškiamas ne vėliau, kaip per 2 dienas nuo nutarimo patraukti kaltinamuoju priėmimo momento ir jokiu būdu ne vėliau kaip kaltinamojo atvykimo arba jo atvesdinimo dieną. Kaltinimo pareiškimo terminas nutrūksta, jeigu kaltinamasis: 1. Pasislepia nuo tardymo; 2. Tardytojo šaukiamas neatvyksta. Kaltinimo pareiškimas pasireiškia tuo, kad tardytojas, įsitikinęs kaltinamojo asmens tapatybe, paskelbia jam nutarimą patraukti kaltinamuoju ir išaiškina pareikštojo kaltinimo esmę, o taip pat teises, numatytas BPK 52 str. Šių veiksmų atlikimas patvirtinamas nutarime patraukti kaltinamuoju kaltinamojo parašu, taip pat tardytojo parašu. Kai kyla konfliktinė situacija, t. y. kaltinamasis atsisako pasirašyti, tardytojas nutarime patraukti kaltinamuoju pažymi, kad nutarimo tekstas kaltinamajam paskelbtas. Naujovė  BPK 166 str. 6 dalis numato, kad genocidu arba karo nusikaltimais kaltinamam kaltinamajam, kuris yra ne LR teritorijoje ir vengia atvykti pas tardytoją, kaltinimas nepareiškiamas. Kaltinimo nepareiškimas netrukdo užbaigti byloje parengtinį tardymą ir bylą perduoti į teismą. Įstatymas reglamentuoja ir tai, kaip kaltinamasis turi būti šaukiamas ar atvesdinamas. Kaltinamojo šaukimo tvarka (BPK 163 str. ): laisvas kaltinamasis šaukiamas pas tardytoją šaukimu, kuris įteikiamas kaltinamajam pasirašytinai, kartu nurodant įteikimo laiką. Šaukimas gali būti perduodamas taip pat telefonograma ar telegrama, kurios įteikiamos kaltinamajam pasirašytinai. Jo parašas, kad šaukimas įteiktas, grąžinamas tardytojui prijungti prie bylos. Šaukime turi būti nurodoma: 1. Kas šaukiamas kaltinamuoju; 2. Kur ir pas ką; 3. Atvykimo diena ir valanda; 4. Neatvykimo pasekmės. Kaltinamajam laikinai nesant, šaukimas jam perduoti įteikiamas pasitašytinai kuriam nors iš kartu su juo gyvenančių suaugusių šeimos narių, butų eksploatavimo organizacijai, kaltinamojo darbovietės administracijai ar vietos savivaldybės valdymo organui. Jaunesnis kaip 16 metų amžiaus asmuo kaltinamuoju šaukiamas paprastai per savo tėvus ar kitus įstatyminius atstovus. Kitokia tvarka leidžiama tik tais atvejais, kai to reikalauja bylos aplinkybės. Jeigu kaltinamasis be svarbios priežasties neatvyksta į kvotos organą ar pas tardytoją, jis atsako BPK 64 (3) str. nustatyta tvarka (kai šaukiamas ir neatvyksta nepilnametis, atsakomybė tenka tėvams ar kitiems įstatyminiams atstovams). Suimtas kaltinamasis šaukiamas per kalinimo vietos administraciją. Kaltinamojo atvesdinimas (BPK 165 str. ): jeigu kaltinamasis neatvyksta be svarbios priežasties, jis, tardytojo nutarimu, gali būti atvesdinamas. Tardytojo nutarimas atvesdinti paskelbiamas kaltinamajam. Kaltinamasis negali būti atvesdinamas naktį, išskyrus neatidėliotinus atvejus. Atvesdinti kaltinamąjį be išankstinio šaukimo galima tik tais atvejais, kai kaltinamasis slapstosi nuo tardymo arba neturi aiškios gyvenamosios vietos. Atvesdina, tardytojo pavedimu, policija. Tam tikrų ypatumų yra pareiškiant kaltinimą nepilnamečiui, neregiui, kurčiajam ar nebyliui. BPK 169 str. nurodo, kad šiems ir kitiems asmenis, kurie dėl fizinių ar psichinių trūkumų negali patys pasinaudoti teise į gynybą, kaltinimas pareiškiamas ir jie apklausiami kaip kaltinamieji, laikantis, BPK 166-168 straipsniuose numatytų reikalavimų. Be to, tai gali būti atliekama gynėjo akivaizdoje, o apklausiant nepilnametį kaltinamąjį, tardytojo leidimu, taip pat ir pedagogo, nepilnamečio kaltinamojo tėvų ar kitų įstatyminių atstovų akivaizdoje. Nurodytieji asmenys užtikrina kaltinamojo teisę į gynybą, padeda užmegzti psichologinį kontaktą. Tam tikrų ypatumų yra pareiškiant kaltinimą ir asmeniui, kaltinamam genocidu arba karo nusikaltimais. BPK 169 (1) str. nurodo, kad kaltinamam asmeniui, kuris dėl sveikatos būklės, esant atitinkamai teismo medicinos ekspertizės išvadai, negali atvykti pas tardytoją ir būti apklaustas, taip pat negali būti apklaustas jo buvimo vietoje, nutarimas patraukti kaltinamuoju yra įteikiamas jo gynėjui. Kartu įteikiamas BPK 52 straipsnyje numatytų teisių išaiškinimas bei pasiūloma paaiškinimus dėl pareikšto kaltinimo pateikti raštu. Kaltinamojo apklausa BPK 168 str. nurodo, kad tardytojas privalo apklausti kaltinamąjį tuojau po to, kai jam pareiškiamas kaltinimas. Jeigu negalima apklausti tuojau, tai apie tokio uždelsimo priežastis turi būti surašomas protokolas. Kaltinamasis apklausiamas parengtinio tardymo darymo vietoje. Tardytojas turi teisę, jeigu jis pripažįsta tai esant reikalinga, apklausti kaltinamąjį jo buvimo vietoje. Kaltinamasis negali būti apklausiamas nakties metu, išskyrus neatidėliotinus atvejus. Jeigu toje pačioje byloje yra keli kaltinamieji jie apklausiami atskirai. Be to, tardytojas imasi priemonių, kad kaltinamieji, pašaukti apklausai, negalėtų tarpusavyje susižinoti. Apklausos pradžioje tardytojas turi paklausti kaltinamąjį, ar jis prisipažįsta kaltas dėl pareikšto jam kaltinimo. Kaltinamasis atsako: 1. Taip; 2. Ne; 3. Iš dalies. Po to kaltinamasis duoda parodymus, apie kaltinimo esmę. Būtina išsiaiškinti, ką reiškia kaltinamojo atsakymas, nes kartais kaltinamasis gali neteisingai suprasti (pvz. , pripažįsta, kad kažką padarė, bet sako, kad nekaltas). Apklausa, kaip ir liudytojo apklausos atveju, vyksta laisvo pasakojimo forma. Esant reikalui, tardytojas duoda kaltinamajam klausimus. Menantieji atsakymą klausimai neleidžiami. Be to, draudžiama stengtis išgauti kaltinamojo parodymus neteisėtais būdais – smurtu, grasinimais ir t. t. Kaltinamojo apklausa turi specifiką. Būtent jos metu kaltinamasis ginasi. Galima konfliktinė (pvz. , kai išsisukinėja) ar nekonfliktinė situacija. Bet kokiu atveju reikia užduoti klausimus ir vykdyti kuo išsamesnę apklausą. Apklausos metu galima naudoti įvairius metodus. Pvz. , jei įtariama, kad meluoja, po kiekvieno atsakymo į užduotą klausimą reikalaujama pasirašyti. Kaltinamojo apklausos rezultatai fiksuojami apklausos protokole. BPK 170 str. : apklausos protokole nurodoma: 1. Apklausos pradėjimo ir pabaigimo laikas; 2. Kaltinamojo pavardė, vardas ir tėvavardis, jo gimimo metai, mėnuo, diena ir vieta, pilietybė, tautybė, gyvenamoji vieta, darbovietė ir užsiėmimas, išsilavinimas, šeiminė padėtis, pirmesnis teistumas ir kitos žinios apie kaltinamąjį, kurios pagal bylos aplinkybes pasirodo esančios reikalingos. Kaltinamojo parodymai į protokolą įrašomi pirmuoju asmeniu, kiek galima pažodžiui. Jei po laisvo pasakojimo užduodami klausimai, fiksuojami ir jie. Baigus apklausą, protokolas pateikiamas kaltinamajam pačiam perskaityti arba, kaltinamojo prašymu, tardytojas perskaito jam protokolą. Tai pažymima protokole. Kaltinamasis turi teisę reikalauti: 1. Papildyti protokolą; 2. Padaryti jame pataisas sutinkamai su savo duotais parodymais. Šie papildymai ir pataisymai būtinai turi būti įrašomi į protokolą. Perskaičius protokolą, kaltinamasis patvirtina, kad jo parodymai užrašyti teisingai. Tai pažymima protokole prieš kaltinamojo parašą. Jeigu protokolas surašytas keliuose puslapiuose, tam, kad užtikrinti dokumento autentiškumą, kaltinamasis pasirašo kiekvieną puslapį atskirai. Kaltinamojo prisipažinimo stimuliavimas. BPK 168 (1) str. nurodo, kad jei kaltinamasis parengtinio bylos tyrimo metu prisipažino ir aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą, prokuroras gali priimti motyvuotą nutarimą, kuriame išdėsto prašymą teismui dėl LR BK 41 (1) str. nurodytų bausmės skyrimo taisyklių taikymo. Teismas neturėtų ignoruoti tokio nutarimo. Kaltinamajam atsisakius savo parodymų, prokuroras gali šį nutarimą panaikinti. Kaltinimo pakeitimas ir papildymas Kartais tardymas vyksta labai ilgai. Vieną kartą pareikštas kaltinimas po tam tikro laiko gali nebeatitikti situacijos. Todėl įstatymas numato kaltinimo keitimo ir papildymo galimybę. Kaltinimo pakeitimas. Kai atlikus parengtinio tardymo veiksmus nustatoma, kad: 1. Veika buvo neteisingai kvalifikuota; 2. Yra naujų atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių; 3. Yra nauja bendrininkavimo forma ir pan. Tokiu atveju tardytojas privalo pareikšti kaltinamajam naują kaltinimą, laikydamasis BPK nustatytų reikalavimų. Apklausti kaltinamąjį pagal naują kaltinimą galima tik tuo atveju, kai naujasis kaltinimas iš esmės skiriasi nuo pareikšto kaltinimo ir dėl to būtina pritaikyti baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą. Kaltinimo papildymas. Kai paaiškėja, kad kaltinamasis pvz. yra padaręs dar kitą nusikaltimą, nei jam kvalifikuotas, tardytojas: 1. Nustatyta tvarka priima papildomą nutarimą; 2. Paskelbia šį nutarimą kaltinamajam; 3. Apklausia kaltinamąjį dėl papildomų kaltinimo aplinkybių. BPK 174 str. 2 dalis nurodo, kad jeigu parengtinio tardymo eigoje kuri nors pareikštojo kaltinimo dalis nepasitvirtina, tardytojas savo nutarimu dėl tos kaltinimo dalies baudžiamąją bylą nutraukia ir tai paskelbia kaltinamajam. [S. Goda: pagal galiojančius įstatymus tardytojas kaltinamajam pareikšti naują kaltinimą privalo tik tais atvejais, kai naujasis kaltinimas iš esmės skiriasi nuo pareikšto ir dėl to būtina pritaikyti baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą. Kitais atvejais tardytojas priima papildomą nutarimą, paskelbia šį nutarimą kaltinamajam ir apklausia kaltinamąjį dėl papildomų kaltinimo aplinkybių. ]. Parengtinio tardymo sustabdymas ir pabaigimas Parengtinio tardymo sustabdymas. Kartais gali būti tokių aplinkybių, kurios trukdo užbaigti parengtinį tardymą. Todėl BPK numatyta parengtinio tardymo sustabdymo galimybė. [S. Goda: PT sustabdymas reiškia, kad byloje daroma pertrauka ir joje procesiniai veiksmai neatliekami. PT sustabdomas, kai atsiranda tam tikrų kliūčių, kurios neleidžia normaliai tęsti proceso. Šios kliūtys yra objektyvios, nepriklauso nuo tardytojo sąmonės, jo profesionalumo. ]. BPK 218 str. numatyti 4 parengtinio tardymo sustabdymo pagrindai: 1. Jeigu nežinoma, kur yra kaltinamasis. [S. Goda: byloje priimtas nutarimas patraukti kaltinamuoju; kaltinimas gali būti pareikštas, kaltinamasis gali būti apklaustas, o po to dingti. Skelbiama paieška, keičiama kardomoji priemonė. Paieška gali būti paskelbta atskiru nutarimu, ją vykdo policija, tardytojas privalo pateikti visus duomenis policijai. ]; 2. Jeigu kaltinamasis suserga psichine ar kitokia sunkia liga, nustatyta gydymo įstaigos arba atitinkamos ekspertų komisijos. [S. Goda: šą ligą turi konstatuoti komisija, jei kita sunki liga, konstatuoti gali gydymo įstaiga. ]; 3. Jeigu nenustatomas trauktinas baudžiamojon atsakomybėn asmuo (byla sustabdoma ir toliau ieškoma asmens); 4. Jeigu negaunama pagal pavedimą iš užsienio valstybės turinti reikšmės bylai medžiaga arba neišduodamas kaltinamasis (be kurių negalima baigti parengtinio tardymo). (1) Parengtinis tardymas sustabdomas, iki bus surastas kaltinamasis. (2) Parengtinis tardymas sustabdomas, iki kaltinamasis pasveiks. Šiuo atveju tardytojas turi teisę motyvuotu nutarimu perkelti kaltinamąjį, kuris yra suimtas, į atitinkamą medicinos įstaigą gydyti. Kaltinamojo, kuris nėra suimtas, atidavimo į medicinos įstaigą gydyti klausimas sprendžiamas ta pačia tvarka, kaip kardomojo kalinimo (suėmimo) skyrimas. (3) Parengtinis tardymas sustabdomas, iki bus nustatytas asmuo, trauktinas baudžiamojon atsakomybėn. (4) Parengtinis tardymas sustabdomas, iki bus gauta iš užsienio valstybės turinti reikšmės bylai medžiaga arba išduotas ir pristatytas į Lietuvos Respubliką kaltinamasis, išskyrus atvejus, numatytus šio kodekso 223 straipsnio 2 dalyje. 1 ir 3 – byla sustabdoma iki tol, kol bus surastas ar išaiškintas kaltininkas. Esant vienai iš šių aplinkybių, tardytojas priima motyvuotą nutarimą sustabdyti parengtinį tardymą. Jeigu byloje patraukti atsakomybėn du ar daugiau kaltinamųjų, o sustabdymo pagrindai liečia ne visus kaltinamuosius, tardytojas turi teisę išskirti ir sustabdyti bylą atskirų kaltinamųjų atžvilgiu arba sustabdyti visą bylą. (1) ir (3) atvejais parengtinis tardymas sustabdomas, tik pasibaigus jo darymo terminui; (2) atveju jis gali būti sustabdomas ir prieš pasibaigiant parengtinio tardymo terminui. Prieš sustabdydamas parengtinį tardymą, tardytojas privalo atlikti visus tardymo veiksmus, kuriuos galima atlikti, nesant akivaizdoje kaltinamajam, imtis visų priemonių jam surasti arba nustatyti asmeniui, padariusiam nusikaltimą. Kaltinamojo paieška. Jei byla nėra sudėtinga, paieška vykdoma pasitelkiant vietines pajėgas. Kitais atvejais gali būti pasitelkiamas ir Interpolas. BPK 220 str. : jeigu nežinoma kaltinamojo buvimo vieta, tardytojas skelbia jo paiešką ir paveda ją kvotos organams. Tai atitinkamai nurodoma nutarime sustabdyti parengtinį tardymą arba priimamas atskiras nutarimas. Kartu tardytojas privalo imtis betarpiškų priemonių kaltinamajam surasti. Esant BPK 95 str. nurodytam pagrindui (kardomųjų priemonių skyrimas), tardytojas gali parinkti paieškomajam kardomąją priemonę. Paieška jam būti paskelbiama tiek parengtinio tardymo metu, tiek ir jį sustabdant. Parengtinio tardymo atnaujinimas. Kai išnyksta sustabdymo pagrindai, tardytojas priima nutarimą atnaujinti parengtinį tardymą. Parengtinis tardymas gali būti atnaujinamas, kai reikia atlikti papildomus procesinius veiksmus. Taigi, gali būti sustabdomas ir atnaujinamas ne vieną kartą. X tema. Teismingumas. 1. Teismingumo sąvoka ir reikšmė. Norint patekti su byla į teismą, reikia žinoti, į kurį teismą bylą siųsti. Būtent teismingumas apibrėžia tam tikrą sąrašą bylų, kurias gali nagrinėti vienas ar kitas teismas. Nustatyti teismingumą reiškia nustatyti tai, koks teismas yra kompetentingas nagrinėti konkrečią baudžiamąją bylą. Teismingumas – tai įstatymo numatyti baudžiamosios bylos požymiai ir savybės, pagal kuriuos nustatoma, koks pirmosios instancijos teismas privalo nagrinėti bylą. “Teismingumo” sąvokai yra tapati sąvoka “teisminis priklausymas”. Taip pat “teismingumo” sąvoka yra gimininga tokioms sąvokoms, kaip “žinybingumas”, “kompetentingumas” (CP), tačiau BP šios sąvokos nereikalingos, nes baudžiamosios bylos visuomet turi būti nagrinėjamos teisme, o ne kitose institucijose. Visų šalių BPK numato griežtas teismingumo taisykles. Europos žmogaus teisių konvencijos 6 str. nurodo, kad kiekvienas žmogus turi teisę, kad jo bylą nagrinėtų įstatyminis teisėjas. JAV teismingumo klausimas yra sprendžiamas Konstitucijoje. Teismingumo taisyklės reikalingos dėl to, kad nebūtų savivalės. Jos garantuoja tai, kad visos baudžiamosios bylos paskirstomos tarp teismų po lygiai. Tiksliai vykdant teismingumo taisykles, pasiekiama, kad į tokios pačios rūšies teismus patektų maždaug vienodas bylų skaičius, o taip pat teismui sudaroma galimybė priimti teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, atsižvelgiant į bylos specifiką bei vietos, kur padarytas nusikaltimas, sąlygas. B. bylos teismingumo klausimas sprendžiamas įvairiose BP stadijose: preliminariai teismingumą nustato tardytojas ir kvotėjas, nes jie, surašydami kaltinamąją išvadą, nurodo, kuriame teisme bus nagrinėjama b. byla; prokuroras, patvirtinęs kaltinamąją išvadą, perduoda bylą į teismą, kuriam ji teisminga; galutinai teismingumo klausimą atidavimo teismui stadijoje sprendžia teismas, gavęs b. bylą. Jasaitis. Nešališkumo taisyklės nereikėtų sieti su teismingumu. Nešališkumo klausimą dabar sprendžia pats teisėjas. Yra spec. žurnalai, kuriuose teisėjai surašyti ABC tvarka. Bylos atitenka pagal eiles tvarką. Tuo tarpu kažkada bylas paskirstydavo teismo pirmininkas. Žurnalų pagalba bandyta išspręsti nešališkumo problemą. 2. Teismingumo rūšys. Išskiriamos tokios teismingumo rūšys: 1) Dalykinis; 2) Teritorinis; (3) Personalinis (ši rūšis išskiriama su “klaustuku”). Dalykinis teismingumas parodo, kuris – apylinkės ar apygardos – teismas privalo nagrinėti b. bylą. Tai taisyklės, kurios parodo, kurios rūšies teismas turi nagrinėti bylą. Teritorinis teismingumas parodo, kuris tos pačios rūšies teismas privalo nagrinėti bylą. Personalinis teismingumas parodo, kokie teismai nagrinėja bylas, kai nusikaltimą yra padaręs tam tikras pareigas užimantis asmuo (pareigūnas). Dalykinis teismingumas. Šios rūšies teismingumas parodo, kurios rūšies teismas privalo nagrinėti b. bylą. BPK 36 str. nurodo, kad apylinkės teismui teismingos visos baudžiamosios bylos, išskyrus tas, kurios teismingos apygardos teismui. BPK 37 str. išvardija BK straipsnius. Bylos dėl šių nusikaltimų priklauso apygardos teismams. Pagrindinis kriterijus – nusikaltimų sunkumas. Viršutinė sankcijos riba yra griežtesnė nei 5 metai laisvės atėmimo (bet tai ne šimtaprocentinė taisyklė). Šiame straipsnyje išvardinti BK straipsniai suskirstyti į dvi dalis. 1 dalyje nurodyti BK straipsniai (62 – 72, 75 ir kt. ), kai dėl juose numatytų nusikaltimų bylas nagrinėja trijų teisėjų kolegija, o 2 dalyje nurodyti BK straipsniai (73, 83, 104 ir kt. ), kai dėl juose numatytų nusikaltimų bylas nagrinėja vienas teisėjas. BPK 37 str. 3 dalis nurodo, kad priverčiamųjų medicininio pobūdžio priemonių skyrimo, bylas nagrinėja apygardos teismas pagal šio straipsnio 1 ir 2 dalių nustatytas teismingumo taisykles. Apylinkės teisme bylas nagrinėja 1 teisėjas, o apygardos – 1 arba 3. BPK 37 str. 5 dalyje nurodyta, kad apygardos teismo pirmininko arba baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko patvarkymu nusikaltimų bylas, kurias pagal šį straipsnį turi nagrinėti vienas teisėjas, gali nagrinėti trijų teisėjų kolegija. Jasaitis. Dalykinis teismingumas. BPK 37 str. Apygardos teismo kompetenciją galima suskirstyti į tris dalis: 1. Nagrinėja bylas pagal BK išvardintus straipsnius (pagal N sunkumą ir sankcijos dydį). a) nagrinėja 3 teisėjų kolegija (37 str. 1 d. ); b) nagrinėja 1 teisėjas (37 str. 1 d. ). 2. Bylas nagrinėja 3 teisėjų kolegija dėl N, kuriuos padarė LRS, LRV nariai, KT ir kitų visų lygių teismų teisėjai, prokurorai (37 str. 4 d. ) 3. Apygardos teismas gali priimti savo žinion ir išnagrinėti bet kurią bylą BPK 38 str. nustatyta tvarka (37 str. 6 d. ). Kažkada buvo ir specialusis teismingumas. Bylas nagrinėjo karinis tribunolas. Pvz. , šnipinėjimo bylas. Teritorinis teismingumas. BPK 39 str. , nurodo, kad b. byla nagrinėtina tame teisme, kurio veikimo rajone /tiksliau – teismo veikimo teritorijoje (apygarda apima rajonus, pvz. , Kauno apygardos teismas apima 11 rajonų)/ padarytas nusikaltimas. Jeigu nusikaltimo padarymo vietos negalima nustatyti, byla teisminga tam teismui, kurio veiklos teritorijoje pabaigtas bylos parengtinis tyrimas. Taigi, pagal šį straipsnį sprendžiama, kurio rajono, miesto teismas turi nagrinėti bylą. Šis BPK straipsnis nurodo du kriterijus, pagal kuriuos nustatomas teritorinis teismingumas. Pagrindinis kriterijus – nusikaltimo padarymo vieta. Nusikaltimo padarymo vieta yra tokia vieta, kur kaltinamasis padarė veiksmus, atitinkančius nusikaltimo sudėtį, nepriklausomai nuo to, kur rasti nusikaltimo padariniai ar pėdsakai. B. byla nagrinėjama tame teisme, kurio veiklos teritorijoje padarytas nusikaltimas. Teismas, kurio veikimo teritorijoje padarytas nusikaltimas, nagrinėdamas bylą, gali pilniau, objektyviau ir greičiau ištirti jos aplinkybes, be to, toks teisminis nagrinėjimas turi didesnį auklėjamąjį ir prevencinį poveikį. Papildomas kriterijus numatytas tuo atveju, kai negalima aiškiai nustatyti, kur nusikaltimas padarytas (pvz. , važiuojančiame transporte). Papildomas kriterijus – vieta, kur baigtas b. bylos parengtinis tyrimas. Taigi, jeigu negalima nustatyti nusikaltimo padarymo vietos, byla teisminga tam teismui, kurio veikimo teritorijoje pabaigtas parengtinis tyrimas. Yra dar ir papildomų taisyklių. BPK 42 str. nurodo atvejus, kai tam tikrais atvejais galima nesivadovauti 39 str. išvardintom taisyklėm, o perduoti bylą į kitą /tokios pat rūšies/ teismą, siekiant tam tikrų tikslų. Kad byla būtų išnagrinėta kuo greičiau, visapusiškiau, išsamiau ir objektyviau, tam tikrais atvejais ji gali būti nagrinėjama: 1) pagal nusikaltimo iškėlimo aikštėn vietą /ne ten kur padaryta, o ten kur apie N su=inota/ ar 2) pagal nusikaltimo pasekmių kilimo vietą, taip pat 3) pagal kaltinamojo ar daugumos liudytojų buvimo vietą. Šiuo pagrindu perduoti bylą iš vieno teismo kitam tokios rūšies teismui leidžiama tik prieš pradedant ją nagrinėti teisiamajame posėdyje. Be to, šiais 3 atvejais reikalinga aukštesnio teismo valia /kai pagal pagr. ir papild. kriterijus – sprendžia prokuroras arba teismas/. Klausimą dėl bylos perdavimo šiais trim aukščiau išvardintais atvejais iš vieno teismo kitam išsprendžia: (1) jeigu bylą norima perduoti iš apylinkės teismo kitam apylinkės teismui - apygardos teismo, kuriam priklauso šie apylinkės teismai, pirmininkas arba šio teismo baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas, (2) jeigu iš vienos apygardos apylinkės teismo kitos apygardos apylinkės teismui arba iš vieno apygardos teismo kitam apygardos teismui -- Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas arba šio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas. Taigi, iš viso yra 5 požymiai, reikalingi nustatyti, kuris tos pačios rūšies (pakopos) teismas turi nagrinėti b. bylą. Personalinis teismingumas. BPK 37 str. 4 dalis nurodo, kad jei nusikaltimą padaro tam tikras pareigybes užimantis asmuo, tai bylą visada nagrinėja apygardos teismo trijų teisėjų kolegija. Taigi apygardos teismui teismingos bylos, kuriose kaltinamieji nusikalstamos veikos padarymo metu buvo Lietuvos Respublikos Seimo ar Vyriausybės nariais, Konstitucinio Teismo teisėjais, teisėjais ar prokurorais. Iš dalies personalinį teismingumą galima laikyti dalykinio teismingumo atmaina. Todėl teismingumo rūšių klasifikacija gali būti dvejopa. Vienu atveju: 1) dalykinis teismingumas; 2) teritorinis teismingumas; 3) personalinis teismingumas. Kitu atveju: 1) dalykinis teismingumas: a) BK straipsniai; b) Pareigos; 2) teritorinis teismingumas. BPK 38 str. numato, kad apygardos teismas turi teisę priimti savo, kaip pirmosios instancijos teismo, žinion bet kurią baudžiamąją bylą, teismingą šios apygardos apylinkės teismui (37 str. nurodo, kad tokiu atveju bylas nagrinėja vienas apygardos teismo teisėjas). Sudėtingiau yra, kai padaryti keli nusikaltimai ir bylos dėl jų yra sujungtos. Tuomet teismingumo kriterijai gali susipinti. Išeitį parodo BPK 40 str. BPK 40 str. 1 dalis numato, kad, jeigu baudžiamoji byla, kurioje kaltinamas vienas ar keli asmenys, kartu yra teisminga dviems ar daugiau tokios pat rūšies teismų, ją nagrinėja tas teismas, kurio veiklos teritorijoje pabaigtas parengtinis tyrimas. (BPT vadovėlyje apie tai kalbama prie teritorinio teismingumo). BPK 40 str. 2 dalis nurodo, kad, jeigu byla, kurioje vienas asmuo arba asmenų grupė kaltinami kelių nusikaltimų padarymu, yra teisminga apygardos teismui bent dėl vieno nusikaltimo ar kaltinamojo, ji nagrinėjama apygardos teisme (suteikiamas prioritetas apygardos teismui). (BPT vadovėlyje apie tai kalbama prie dalykinio teismingumo). Jasaitis. Kai bylos sujungiamos dėl teismingumo nustatymo turi būti priimta nutartis. 3. Baudžiamosios bylos perdavimas iš vieno teismo kitam. Teismų praktikoje kai kada tenka b. bylas perduoti iš vieno teismo kitam. Jos gali būti perduodamos dviem atvejais: 1) jei byla gavusiam ją teismui nėra teisminga ir 2) jei bylą tikslinga nagrinėti kitame teisme, kuriam ji neteisminga. Tam tikrais atvejais atsitinka taip, kad b. byla patenka ne į tą teismą, į kurį patekti ji turėtų. BPK 41 str. nurodo 2 b. bylos perdavimo pagal teismingumą variantus: (1) Atidavimo teismui stadijoje dar tik ruošiamasi būsimam teisminiam nagrinėjimui, vyksta formalus bylos tyrimas. Kai teisėjas arba teismas, kaltinamojo atidavimo teismui stadijoje nustato, kad gautoji baudžiamoji byla neteisminga tam teismui, tai tuomet perduoda ją pagal teismingumą. (2) Teisminio nagrinėjimo stadijoje byla jau nagrinėjama iš esmės, aiškinamasi ar asmuo kaltas ir pan. Šioje stadijoje: • Teismas, nustatęs, kad esanti jo žinioje byla teisminga kitam tokios pat rūšies teismui, turi teisę palikti bylą savo žinioje tik tuo atveju, jeigu jis jau yra pradėjęs ją nagrinėti teisiamajame posėdyje. (Rekomenduojama, kad tais atvejais, kai jau atlikta daug veiksmų, geriau bylą užbaigti neperduodant kitam teismui). • Teismas, teisiamajame posėdyje išaiškinęs, kad byla teisminga aukštesniam teismui, visais atvejais perduoda ją pagal teismingumą. Taigi apylinkės teismas visada privalo perduoti apygardos teismui pastarajam teismingą b. bylą. • Perduoti apylinkės teismui bylą, pradėtą nagrinėti apygardos teismo teisiamajame posėdyje, neleidžiama. Kaip jau minėta, b. byla perduodama kitam teismui ne tik dėl teismingumo taisyklių pažeidimo, bet ir tikslingumo sumetimais. BPK 42 str. numato: kad byla būtų išnagrinėta kuo greičiau, visapusiškiau, išsamiau ir objektyviau, tam tikrais atvejais ji gali būti nagrinėjama pagal nusikaltimo iškėlimo aikštėn vietą ar pagal nusikaltimo pasekmių kilimo vietą, taip pat pagal kaltinamojo ar daugumos liudytojų buvimo vietą. Šiuo pagrindu perduoti bylą iš vieno teismo kitam tokios rūšies teismui leidžiama tik prieš pradedant ją nagrinėti teisiamajame posėdyje. Klausimą dėl bylos perdavimo šiais atvejais iš vieno teismo kitam išsprendžia: jeigu bylą norima perduoti iš apylinkės teismo kitam apylinkės teismui - apygardos teismo, kuriam priklauso šie apylinkės teismai, pirmininkas arba šio teismo baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas, jeigu iš vienos apygardos apylinkės teismo kitos apygardos apylinkės teismui arba iš vieno apygardos teismo kitam apygardos teismui - Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas arba šio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas. BPK 43 str. numato ginčų dėl teismingumo neleistinumą: kiekvieną bylą, iš vieno teismo perduodamą kitam šio kodekso 41 ir 42 straipsniuose nustatyta tvarka privalo priimti savo žinion tas teismas, kuriam ji perduodama, ir jokie ginčai šiuo reikalu tarp teismų neleidžiami. Numatyta išimtis - apylinkės teismas, gavęs iš kito teismo bylą, teismingą apygardos teismui, perduoda ją apygardos teismui. Jasaitis: Teismai tarpusavyje ginčytis formaliai negali. AT pirmininkas ar baudž. bylų skyriaus pirmininkas gali išspręsti klausimą dėl teismingumo. XI tema. Atidavimas teismui 1. Atidavimo teismui stadijos sąvoka, uždaviniai ir reikšmė BP susideda iš įvairių stadijų. Viena iš jų – atidavimas teismui. Atidavimas teismui – tai BP stadija, kurioje teisėjas vienasmeniškai ar tvarkomajame posėdyje teismas įstatymo nustatyta tvarka sprendžia klausimą, ar byloje pakanka faktinių duomenų ir ar yra teisinis pagrindas atiduoti kaltinamąjį teismui ir nagrinėti bylą iš esmės teisiamajame posėdyje. Jasaitis: Yra išlyga – BPK 300 str. Gali būti, kad byla iš esmės dar nebus pradėta nagrinėti. Ši stadija prasideda nuo bylos gavimo teisme momento. Joje sprendžiami uždaviniai yra kontrolinio ir paruošiamojo pobūdžio. Atidavimo teismui stadijos kontrolinį pobūdį sudaro tai, kad teisėjas ar teismas tvarkomajame posėdyje patikrina byloje surinktus įrodymus, kaltinamojoje išvadoje suformuluotus teiginius; išaiškina, ar parengtinis tyrimas atliktas visapusiškai, išsamiai ir objektyviai. Šios stadijos paruošiamasis pobūdis pasireiškia tuo, kad atidavimo teismui metu nustačius, jos yra pagrindas atiduoti kaltinamąjį teismui, turi būti išspręsta nemažai klausimų, susijusių su bylos paruošimu nagrinėti teisiamajame posėdyje (pvz. , dėl valstybinio kaltintojo, gynėjo dalyvavimo, dėl papildomų įrodymų išreikalavimo ir t. t. ). Nurodytieji uždaviniai atidavimo teismui stadijoje išsprendžiami specifinėmis proceso sąlygomis. BPK straipsniai numato, kokius veiksmus, susijusius su kontrolės ar paruošiamąja funkcijomis, gali atlikti teisėjas ar tvarkomajame posėdyje teismas. BPK 249 str. yra nurodyti veiksmai, susiję su kontrolės funkcija. Šis straipsnis įvardija aplinkybes, kurios turi būti išaiškintos atiduodant kaltinamąjį teismui. Tai yra: 1. Ar byla teisminga šiam teismui /turi būti patikrinta, ar teisingai bylos teismingumo klausimą išsprendė tardytojas, surašydamas kaltinamąją išvadą, ir prokuroras, ją patvirtindamas ir perduodamas teismui; jei neteisminga – t. b. perduota pagal teismingumą/; 2. Ar buvo veika, kuria kaltinamas kaltinamasis; 3. Ar yra šioje veikoje nusikaltimo sudėtis /be to, ar ji atitinka kaltinamojoje išvadoje nurodytą BK straipsnį/; 4. Ar nėra byloje aplinkybių, dėl kurių baudžiamoji byla turi būti nutraukiama ar sustabdoma; 5. Ar parengtinis tyrimas padarytas visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai /t. y. , ar byloje nustatytos visos įrodinėtinos aplinkybės (BPK 71 ir 73 str. ); ar iškeltos ir patikrintos visos galimos versijos; ar nėra aplinkybių, dėl kurių turėjo būti nušalintas kvotėjas, tardytojas ar prokuroras/; 6. Ar pareikštasis kaltinimas pagrįstas byloje esančiais įrodymais /parengtinio tyrimo metu surinktus įrodymus galima laikyti pakankamais, jeigu jais nustatyta: a) nusikaltimo įvykis (laikas, vieta, būdas); b) kaltinamojo kaltumas nusikaltimo padarymu; c) kaltinamojo atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės; d) nusikaltimu padarytos žalos pobūdis ir dydis. / 7. Ar pagal visas parengtiniame tyrime nustatytas nusikalstamas kaltinamojo veikas, išaiškintas iki bylos tyrimo pabaigimo, pareikštas kaltinimas; 8. Ar patraukti kaltinamaisiais visi asmenys, kurie parengtiniame tyrime surinktais įrodymais įkaltinami nusikaltimo padarymu; 9. Ar tinkamai pritaikytas kaltinamojo veikoms baudžiamasis įstatymas /t. y. , ar surinktais įrodymais patvirtinama nusikaltimo kvalifikacija ir ar nėra pagrindo grąžinti bylą tyrimui papildyti ir pareikšti kaltinamajam naują kaltinimą/; 10. Ar kaltinamoji išvada surašyta sutinkamai su BPK 230 ir 231 str. numatytais reikalavimais /t. y. , teisingai ir be klaidų; jei pažeidžiant įstatymo reikalavimus arba taip, kad sunku suprasti ir negalima jos pagarsinti teisme, šis grąžina bylą prokurorui iš naujo surašyti kaltinamąją išvadą/; 11. Ar tinkamai parinkta kaltinamajam kardomoji priemonė /esant reikalui, teismas gali ją pakeisti griežtesne ar švelnesne, o jei kardomoji priemonė nebuvo paskirta – ją paskirti/; 12. Ar imtasi priemonių pareikštam ar galinčiam būti pareikštam civiliniam ieškiniui ir galimam turto konfiskavimui užtikrinti; 13. Ar laikytasi, darant parengtinį tyrimą, visų kitų BPK numatytų reikalavimų. Visi šie klausimai sprendžiami laikantis eilės tvarkos, nustatytos įstatymu. Jei bent vienam punktui yra neigiamas atsakymas, nelabai realu, kad byla bus perduota teisminiam nagrinėjimui BPK 250 str. yra nurodyti veiksmai, susiję su paruošiamąja funkcija. Kai viskas yra gerai pagal BPK 249 str. , yra pagrindas kaltinamąjį atiduoti teismui. O tuomet jau reikia galvoti apie bylos nagrinėjimą, ruoštis jam. BPK 250 str. nurodo, kad pripažinęs, jog yra pakankamas pagrindas kaltinamajam atiduoti teismui, teisėjas vienasmeniškai ar teismas tvarkomajame posėdyje turi išspręsti šiuos klausimus: 1. Dėl paskyrimo gynėjo arba leidimo būti gynėju kaltinamojo pasirinktam asmeniui; 2. Dėl kardomosios priemonės kaltinamajam; 3. Dėl asmens pripažinimo civiliniu ieškovu, jeigu civilinis ieškinys nebuvo pareikštas, darant parengtinį tyrimą; 4. Dėl priemonių civiliniam ieškiniui ar galimam turto konfiskavimui užtikrinti; 5. Dėl asmenų, šauktinų į teisiamąjį posėdį nukentėjusiuoju, civiliniu ieškovu, civiliniu atsakovu ir jų atstovais, taip pat liudytojais, ekspertais ir specialistais; 6. Dėl vertėjo šaukimo; 7. Dėl papildomų įrodymų išreikalavimo; 8. Dėl advokato paskyrimo teikti valstybinę teisinę pagalbą nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui, jei yra gauti šių asmenų prašymai. Teisėjas ar teismas privalo ištirti ir įvertinti įrodymus. Tačiau, skirtingai nuo teisminio nagrinėjimo, atidavimo teismui stadijoje įrodymai iš esmės /tiesiogiai/ nėra tiriami (pvz. , neapklausiami liudytojai, teisiamieji). Taip yra todėl, kad šioje stadijoje kaltinamojo kaltumas nėra sprendžiamas (jis sprendžiamas teisminio nagrinėjimo metu). Šioje stadijoje tiesiog tikrinama, ar išlaikyta formalioji pusė: ar priimti reikalingi procesiniai sprendimai, ar teisingai surašyti dokumentai, ar laikytasi jų surašymui skirtų reikalavimų. Taigi, teisėjas ar tvarkomajame posėdyje teismas daro tik preliminarines išvadas apie kaltinajam pareikšto kaltumo pagrįstumą ir teisėtumą. Todėl įrodymai jų tikrumo prasme ne įvertinami, o tik žiūrima, ar jų pakanka byloje, kad būtų galima teisti kaltinamąjį. Vadinasi, teismas, nagrinėdamas bylą iš esmės teisiamajame posėdyje, nėra saistomas sprendimu atiduoti kaltinamąjį teismui. Pvz. , kartais būna taip, kad teismas, galutinai ištyręs ir įvertinęs įrodymus teisiamajame posėdyje, priima išteisinamąjį nuosprendį. Atidavimo teismui stadija turi didelę reikšmę: • Patikrinant bylą garantuojama, kad bylos, kuriose parengtinis tyrimas atliktas netinkamai, teismo nepasieks. Į teisiamąjį posėdį perduodamos išsamiai ir visapusiškai ištirtos bylos; • Teismas šioje stadijoje pasiruošia bylos nagrinėjimui, o tai didina jo efektyvumą – bylos nagrinėjamos greičiau, visapusiškiau; • Atidavimo teismui stadija parodo kvotos ir tardytojų darbo trūkumus. Teismas, laiku pastebėjęs parengtinio tyrimo organų trūkumus bylose ir ėmęsis reikiamų priemonių jiems pašalinti, padeda gerinti šių organų darbą; • Atidavimo teismui stadija – tai tam tikras filtras, garantija, kad kaltinamasis be pagrindo nebus atiduotas teismui; • Atidavimo teismui stadija apibrėžia teisminio nagrinėjimo ribas, pagal kurias ir bus nagrinėjama byla. 2. Atidavimo teismui tvarka BPK 245 str. numato du atidavimo teismui variantus: 1. Kai teisėjas atiduoda kaltinamąjį teismui; 2. Kai kaltinamąjį teismui atiduoda teismas tvarkomajame posėdyje. 1 - Teisėjas priima nutartį atiduoti kaltinamąjį teismui tuomet, kai nėra jokių problemų, t. y. parengtinis tyrimas atliktas teisingai, tvarkingai ir t. t. Vadovėlyje nurodyta, kad teisėjas atidavimo teismui klausimą gali spręsti vienasmeniškai (išskyrus išimtis ↓), jeigu jis sutinka su kaltinamosios išvados teiginiais ir kaltinamajam paskirta kardomąja priemone. 2 - Tvarkomasis posėdis skiriamas: a) bylose dėl nusikaltimų, už kuriuos gali būti skiriamas laisvės atėmimas iki gyvos galvos; b) jeigu teisėjas nesutinka su kaltinamojoje išvadoje daromomis išvadomis c) jeigu prokuroras pripažįsta, kad parengtinis tyrimas yra neišsamus, o jo papildyti teisme negalima, ir raštu prašo teismą leisti jam pateikti naujus įrodymus. Jasaitis: Pastarasis pagrindas atsirado dėl to, kad iki tol, jei PT būdavo nekokybiškas, teismas grąžindavo bylą tardymui papildyti. Tokiu būdu bylos neretai būdavo užvilkinamos. Ši straipsnio dalis leidžia pateikti naujus įrodymus. Konstitucinis teismas 99 02 05 priėmė nutarimą, kuriuos kai kurie BPK straipsniai buvo pripažinti prieštaraujančiais LRK. Iki tol buvo numatyta, kad “paaiškėjus, kad tardytojo darbas atliktas iš esmės nekokybiškai, teismas turi teisę pats imtis jį taisyti: negrąžindamas bylos tyrimui papildyti, bet ją sustabdydamas jis įpareigoja tardytoją ar kvotos organą pateikti naujus įrodymus bei nustato terminus tokiam darbui atlikti”. KT nusprendė, kad taip negalima. Teismas negali įpareigoti tai daryti. Priimti tokį sprendimą ir pateikti įrodymus – tai prokuroro darbas. 3. Tvarkomasis posėdis Jeigu yra BPK 245 str. 2 dalyje nurodyti pagrindai, atiduoti kaltinamąjį teismui vienas teisėjas negali. Turi būti šaukiamas tvarkomasis posėdis. BPK 246 str. numato, kad baudžiamąsias bylas visų teismų tvarkomuosiuose posėdžiuose nagrinėja vienas teisėjas. Į tvarkomąjį posėdį turi būti pakviesti prokuroras ir gynėjas (247 str. 1d. ). Jame gali dalyvauti ir kiti BP dalyviai: nukentėjusysis ir jo atstovas, civilinis ieškovas ir jo atstovas, kaltinamasis, jo įstatyminis atstovas, civilinis atsakovas ir jo atstovas. Teismas bet kokiu atveju privalo jiems pranešti apie šaukiamą posėdį. Tačiau jei jie neatvyksta, tai nėra kliūtis nagrinėti bylą. Jasaitis: Prokuroras ir gynėjas privalo dalyvauti. Kitaip tvarkomasis posėdis neįvyks. Jiems nėra teikiami šaukimai. Yra teismo pranešimas, kuris registruojamas. Tą pranešimą gauna prokuratūros vadovas. Jis jį vizuoja t. t. prokurorui /pranešime nenurodoma kuriam/. Gynėjui teikiamas individualus pranešimas. Kam siųsti nustatoma pagal orderį. Jeigu tvarkomajame posėdyje yra sprendžiamas kardomojo kalinimo (suėmimo) paskyrimo ar termino pratęsimo kaltinamajam klausimas, kaltinamojo dalyvavimas tvarkomajame posėdyje yra būtinas (BPK 247 str. 2 d. ). BP dalyviai apie tvarkomąjį posėdį gali būti informuoti per spaudą (BPK 247 str. 2 d. ). Turi būti sąlyga – daug nukentėjusiųjų ar civilinių ieškovų /dėl to “daug” nelabai aišku; turėtų būti maždaug ne mažiau kaip 10/. Taigi, šiuo atveju šaukimai šiems asmenims gali būti nesiunčiami, o apie baudžiamosios bylos nagrinėjimo laiką ir vietą tokie asmenys gali būti informuojami per spaudą. Skelbimas turi būti išspausdintas vietiniame laikraštyje ir šalies laikraštyje ar dienraštyje ne vėliau kaip likus 10 dienų iki tvarkomojo posėdžio dienos. Šiuo atveju yra laikoma, kad nukentėjusiesiems ir civiliniams ieškovams yra pranešta apie tvarkomojo posėdžio laiką ir vietą. Skelbimo išspausdinimo diena laikoma šaukimo minėtiems asmenims įteikimo diena. Jų neatvykimas jokių pasekmių nesukelia. Jasaitis: Šaukimas siunčiami registruotu paštu (įteikiami pasirašytinai). Šaknelė su parašu grįžta į teismą. Jei yra, vadinasi, kad šaukimas įteiktas. Jei pašto darbuotojas asmens neranda, jis tą šaknelę siunčia į teismą. Tai reiškia, kad proceso dalyvis laiku nebuvo informuotas. Parengtinio tyrimo metu pačio įteikimo nereikia. Pašto darbuotojas įmeta į pašto dėžutę ir tiek. Siuntimas AT ir TN stadijose yra brangesnis. Apskaičiuojama, kas bus pigiau - ar siuntimas, ar skelbimas laikraštyje. Tai vienas iš pagrindų. Kitas – daug nukentėjusiųjų ir CI. “Daug” – vertinamasis kriterijus. Teismo tvarkomojo posėdžio tvarka BPK 248 str. nurodo, kad baudžiamoji byla tvarkomajame posėdyje pradedama nagrinėti teisėjo pranešimu, kuriame jis: 1. Išdėsto bylos esmę arba 2. Pagrindžia savo nesutikimą su kaltinamojoje išvadoje daromomis išvadomis /konkrečiai nurodo/ arba 3. Nurodo, kuo pasireiškia parengtinio tyrimo neišsamumas. Paskui pasisako prokuroras, nukentėjusysis ir jo atstovas, civilinis ieškovas ir jo atstovas, kaltinamasis, jo įstatyminis atstovas, civilinis atsakovas ir jo atstovas, gynėjas. Kaltinamasis ir nukentėjusysis tvarkomajame posėdyje neapklausiami. Jie tik išreiškia nuomonę dėl tvarkomojo posėdžio. Kai visi pasisako, teismas priima nutartį. Jei tvarkomasis posėdis sušauktas dėl neišsamaus parengtinio tyrimo, o teisiamajame posėdyje jo papildyti negalima, išklausius teisėjo pranešimą, prokuroras gali prašyti leisti jam pateikti teismui naujus įrodymus, o jeigu prokuroro tokio prašymo nėra, teismas gali bylą grąžinti tyrimui papildyti. Po to teismas pasitarimo kambaryje priima nutartį. Tvarkomojo posėdžio metu teismo posėdžių sekretorius rašo protokolą, laikydamasis BPK 116 str. nustatytų reikalavimų. Jame turi būti nurodyta: 1. Posėdžio vieta ir laikas; 2. Teismo pavadinimas ir sudėtis; sekretorius; prokuroras; teismo pašaukti asmenys; 3. Nagrinėjamoji byla; 4. Teismo veiksmai ta eile, kuria jie buvo atliekami; 5. Pašauktų į tvarkomąjį posėdį asmenų pareiškimai ir prašymai; 6. Nutartys, priimtos, neišeinant į pasitarimo kambarį; 7. Nurodymas apie nutarčių priėmimą pasitarimo kambaryje. Protokolą pasirašo pirmininkaujantysis ir sekretorius. Jasaitis: 248 str. tvarka – imperatyvinė. Turi vykti taip, kaip nurodyta. Pirmas pasisako teisėjas, po to nukentėjusysis ir t. t. Šios eilės turi būti laikomasi. 4. Atidavimo teismui tvarka bylose, kuriose nebuvo daromas parengtinis tardymas ir kvota BPK 261 str. nurodo teisėjo veiksmus baudžiamosiose bylose, kuriose neatliekamas parengtinis tyrimas. Tai privataus kaltinimo baudžiamosios bylos, numatytos BK 126 str. 1 dalyje. Yra keturios nusikaltimų sudėtys: 1. Tyčinis lengvas kūno sužalojimas, užkrėtimas liga ar kitoks susargdinimas (BK 116 str. ); 2. Tyčinis smūgio sudavimas arba kitoks smurto veiksmas, sukėlęs fizinį skausmą (BK 117 str. 1 d. ); sistemingas smūgių sudavimas arba kitokie žiauraus kankinimo pobūdžio smurto veiksmai (BK 117 str. 3 d. ); 3. Prispyrimas moteries lytiškai santykiauti (BK 119 str. ); 4. Įžeidimas (BK 133 str. ). Bylos dėl šių nusikaltimų keliamos tik esant nukentėjusiojo skundui. Tiesa, jei byla, dėl kurio nors minėto nusikaltimo, turi ypatingą visuomeninę reikšmę arba nukentėjusysis dėl bejėgiškos savo būklės, priklausomybės nuo kaltinamojo ar dėl kitokių priežasčių neįstengia ginti savo teisių ir teisėtų interesų, ją galima iškelti ir be nukentėjusiojo skundo /iškelia prokuroras/. Tuomet yra atliekamas parengtinis tyrimas, procesas vyksta bendra tvarka (BPK 126 str. 5 d. ). Taigi, jeigu yra pakankamai duomenų, rodančių, kad yra padarytas nusikaltimas, nurodytas BPK 126 str. 1 d. , teisėjas savo nutartimi iškelia bylą ir atiduoda kaltinamąjį teismui. Prieš iškeldamas bylą dėl nukentėjusiojo skundo, teisėjas imasi priemonių nukentėjusiajam sutaikyti su asmeniu, prieš kurį paduotas skundas. Jei šie asmenys susitaiko, tai tuo viskas ir pasibaigia. Jeigu nesusitaiko, teisėjas priima vieną iš šių nutarčių: 1. Iškelti baudžiamąją bylą ir atiduoti teismui asmenį, prieš kurį paduotas skundas; 2. Atsisakyti iškelti baudžiamąją bylą, jeigu nėra pakankamo pagrindo atiduoti teismui asmenį, prieš kurį paduotas skundas; 3. Perduoti nukentėjusiojo skundą išnagrinėti visuomeninei organizacijai. Teisėjo nutartyje iškelti baudžiamąją bylą turi būti nurodoma: 1. Vados ir pagrindai bylai iškelti; 2. Traukiamasis baudžiamojon atsakomybėn asmuo; 3. Baudžiamasis įstatymas, numatantis atitinkamą veiką; 4. Teisiamojo posėdžio data ir jo pradžios valanda; 5. Šaukiami į teisiamąjį posėdį asmenys. Ne vėliau kaip 3 dienos iki bylos nagrinėjimo teisme teisiamajam turi būti įteikiamas: 1. Nukentėjusiojo skundo nuorašas; 2. Šaukimas atvykti į teisiamąjį posėdį, kartu nurodant baudžiamąjį įstatymą, pagal kurį teisiamasis kaltinamas; 3. Šaukiamų į teisiamąjį posėdį asmenų sąrašas. Teisiamajam, nemokančiam kalbos, kuria vyksta bylos procesas, BPK 261 str. nurodyti dokumentai įteikiami išversti į jo gimtąją kalbą arba į kitą kalbą, kurią jis moka. 5. Teisėjo ar teismo tvarkomajame posėdyje priimamos nutartys Atidavimo teismui stadija baigiasi arba teisėjo nutartimi, arba teismo tvarkomojo posėdžio nutartimi. Teisėjas gali priimti nutartį: 1. Atiduoti kaltinamąjį teismui; 2. Perduoti bylą pagal teismingumą. Teisėjo nutartyje atiduoti kaltinamąjį teismui turi būti nurodyta: a) nutarties surašymo laikas ir vieta; b) priėmusio nutartį teisėjo pareigos ir pavardė; c) išvada apie duomenų pakankamumą bylai nagrinėti teisiamajame posėdyje; d) atiduodamas teismui asmuo ir jo veiksmų kvalifikacija e) prašymų ir pareiškimų, taip pat klausimų, išvardytų BPK 250 str. , išsprendimas. Nutartį pasirašo teisėjas. Jasaitis: Čia priimamas vienas procesinis dokumentas – nutartis. Iki KT nutarimo teisėjas vienasmeniškai galėjo ir sustabdyti bylą. Tačiau dabar to daryti jis nebegali. Tvarkomajame posėdyje teismas priima vieną iš BPK 252 str. nurodytų nutarčių: 1. Atiduoti kaltinamąjį teismui ir paskirti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje; 2. Nutraukti bylą; 3. Grąžinti bylą tyrimui papildyti; 4. Sustabdyti bylą; 5. Perduoti bylą pagal teismingumą. Teismo tvarkomojo posėdžio nutartyje nurodoma: 1. teismo posėdžio laikas ir vieta; 2. teismo pavadinimas; 3. teisėjo pavardė; 4. teismo posėdžio sekretorius, posėdyje dalyvavę prokuroras, gynėjai ir kiti proceso dalyviai; 5. nagrinėjamoji byla ir teismo priimti sprendimai dėl prašymų ir pareiškimų, taip pat dėl klausimų, išvardytų BPK 250 str. . Nutartį pasirašo pirmininkaujantysis. Jasaitis: Čia priimami du pagrindiniai procesiniai dokumentai – nutartis ir protokolas. Be to, kiti neprocesiniai – teismo šaukimas ir pan. Teisėjas privalo paskelbti visą nutartį. Kitų rūšių nutartys gali būti visos neskelbiamos. Gali būti skelbiama pvz. , jų rezoliucinė dalis. Kiekviena iš teismo priimamų nutarčių parodo bylos likimą. Nutartis atiduoti kaltinamąjį teismui ir paskirti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 253 str. ). Kai yra pakankamas pagrindas atiduoti kaltinamąjį teismui, tvarkomajame posėdyje teismas priima nutartį atiduoti kaltinamąjį teismui ir paskirti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje. Tvarkomajame posėdyje yra leidžiama tam tikra kaltinamosios išvados korekcija. Pažymėtina, kad vienas teisėjas taip pat gali atiduoti kaltinamąjį teismui, tačiau kaltinamosios išvados keisti negali. Tvarkomajame posėdyje yra dvi galimybės keisti kaltinamąją išvadą: 1) teismas turi teisę tvarkomajame posėdyje pašalinti iš kaltinamosios išvados atskirus kaltinimo punktus 2) arba pritaikyti baudžiamąjį įstatymą, kuris numato lengvesnį nusikaltimą (galimas veikos perkvalifikavimas į lengvesnę pusę), tačiau tik su ta sąlyga, kad naujasis kaltinimas pagal faktines savo aplinkybes esmingai nesiskirtų nuo kaltinimo, esančio kaltinamojoje išvadoje. Šiuo atveju naujos faktinės aplinkybės nesiaiškinamos, vadovaujamasi ta pačia medžiaga, ta pačia faktinių aplinkybių baze. Be to, šis sprendimas pašalinti atskirus kaltinimo punktus arba pritaikyti kitą baudžiamąjį įstatymą turi būti tvarkomojo posėdžio nutartyje motyvuojamas. Nutartyje padaręs išvadą keisti kaltinamąją išvadą, teismas turi nurodyti tokio sprendimo motyvus. Svarbu tai, kad kaltinimas turi būti reiškiamas toks pat, koks ir buvo. Yra tokie keturi dokumentai: nutarimas patraukti asmenį kaltinamuoju, kaltinamoji išvada, nutartis atiduoti kaltinamąjį teismui ir apkaltinamasis nuosprendis; visuose šiuose dokumentuose turi būti toks pat kaltinimas. Nutartis nutraukti bylą (BPK 254 str. ). Tokios nutarties priėmimas reiškia, kad procesas turi sustoti. Šiuo atveju paaiškėja kliūtis, dėl ko byla toliau negali būti nagrinėjama, dėl ko nėra pagrindo toliau ją tirti. Esant bent vienai BPK 5, 6, 91, 92 straipsniuose nurodytų aplinkybių, teismas tvarkomajame posėdyje bylą nutraukia. Pažymėtina, kad bylai nutraukti parengtiniame tyrime numatyti tokie patys pagrindai, išskyrus BPK 6 str. numatytus pagrindus. Taigi tvarkomajame posėdyje teismas nutraukia bylą įvairiais pagrindais: 1) kai nustatomos aplinkybės, kurios daro b. bylą negalima (BPK 5 str. ); 2) atleidžiant kaltinamąjį nuo baudžiamosios atsakomybės (BPK 6, 91, 92 str. ). BPK 5 str. nurodo aplinkybes, darančias b. bylą negalima. BP turės prasmę tada, kai manoma, kad jis pasibaigs apkaltinamuoju nuosprendžiu; jei paaiškėja, kad tokia perspektyva negalima, tokios baigties ir nebus. Baudžiamoji byla negali būti keliama, o iškelta byla turi būti nutraukiama: 1) jeigu nėra nusikaltimo įvykio; 2) jeigu veikoje nėra nusikaltimo sudėties; 3) jeigu yra suėję senaties terminai; 4) dėl amnestijos akto, jeigu jis panaikina bausmės skyrimą už padarytąją veiką, taip pat dėl bausmės dovanojimo atskiriems asmenims malonės suteikimo tvarka (čia yra nelogiškumas: malonė suteikiama prezidento dekretu, LRK nurodo, kad prezidentas malonę teikia nuteistiesiems, o šiuo atveju kalba eina apie tą asmenį, kuris galbūt bus nuteistas); 5) asmeniui, iki pavojingos visuomenei veikos padarymo momento dar neturėjusiam tokio amžiaus, kuriam suėjus, pagal įstatymą yra galima baudžiamoji atsakomybė; 6) jeigu nukentėjusysis susitaikė su kaltinamuoju BPK 126 straipsnyje numatytais atvejais; 7) jeigu nėra nukentėjusiojo skundo, kai byla gali būti keliama tik dėl jo skundo; 8) mirusiajam, išskyrus tuos atvejus, kai byla reikalinga mirusiajam reabilituoti arba kitų asmenų bylai atnaujinti dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių; 9) asmeniui, kurio atžvilgiu yra įsiteisėjęs teismo nuosprendis dėl to paties kaltinimo arba nutartis ar nutarimas nutraukti bylą tuo pačiu pagrindu; 10) asmeniui, kurio atžvilgiu yra nepanaikintas kvotos organo, tardytojo, prokuroro nutarimas nutraukti bylą dėl to paties kaltinimo, išskyrus atvejus, kai būtinumą iškelti bylą pripažino teismas, kurio žinioje yra baudžiamoji byla. BPK 6 str. kalba apie aplinkybių pasikeitimą. Teismas turi teisę nutraukti baudžiamąją bylą, jeigu: 1) pripažįstama, kad iki kvotos, parengtinio tardymo ar bylos nagrinėjimo teisme asmens padaryta veika dėl aplinkybių pasikeitimo neteko pavojingos visuomenei veikos pobūdžio 2) arba tas asmuo pasidarė nebepavojingas visuomenei. Tokių pagrindų nutraukti bylą parengtiniame tyrime nėra. Pagal šį straipsnį byla gali būti nutraukta tik teismo. Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad tokį sprendimą teismas gali priimti tik dėl bylos, esančios jo žinioje. Yra tam tikras nesuderinamumas su LR BK 51 str. , kuriame nurodoma, kad asmuo, padaręs nusikaltimą, atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės, jei teismas pripažįsta, jog iki bylos nagrinėjimo teisme veika prarado pavojingumą dėl aplinkybių pasikeitimo. Čia nekalbama apie asmens nepavojingumą visuomenei. Kadangi BK norma yra naujesnė, todėl, matyt, ja ir reiktų vadovautis (anksčiau BK numatė, kad asmuo atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės ir veikai praradus pavojingumą, ir asmeniui tapus nepavojingam visuomenei). BPK 91 ir 92 str. numatyti santykinai nauji pagrindai. Iki nepriklausomybės laikų tokiais pagrindais bylos nutraukti nebuvo galima. Šie straipsniai turi atitikimus BK. Europoje tokie pagrindai labai plačiai taikomi. BPK 91 str. nurodo, kad b. byla gali būti nutraukiama kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius. Klasikinė BT tam prieštarauja, nes BT ir BPT – tai viešosios teisės šakos, ir viskas yra imperatyvu. Tačiau tokių pagrindų numatymas sudaro sąlygas valstybei išvengti išlaidų. Byla gali būti nutraukta remiantis BK 531 str. nurodytais pagrindais. Kad bylą galima būtų nutraukti, turi būti tam tikros sąlygos ir pagrindai: 1) byla turi būti dėl nusikaltimo, kuris yra 531 str. pateiktame nusikaltimų sąraše; 2) asmuo turi prisipažinti padaręs nusikaltimą; 3) asmuo savanoriškai atlygino žalą, padarytą valstybei, fiziniam ar juridiniam asmeniui; 4) turi būti užfiksuota, kad kaltininkas susitaikė su nukentėjusiuoju arba valstybės institucijos ar juridinio asmens atstovu; 5) asmuo negali būti teistas ir negali būti anksčiau atleistas nuo BA dėl susitaikymo su nukentėjusiuoju. BPK 92 str. numato b. bylos nutraukimą asmeniui, padėjusiam išaiškinti organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo nusikalstamą veiklą. Jei asmuo būdamas organizuotos grupės nariu dalyvavo grupės daromuose nusikaltimuose, tačiau prisipažino apie dalyvavimą tokioje nusikalstamoje veikoje ir suteikė teisėsaugos organams vertingos informacijos, kurios pagrindu buvo: a) užkirstas kelias organizuotos grupės veiklai; b) arba jos nariai buvo patraukti BA, teismas gali bylą nutraukti. Tačiau tai netaikoma asmeniui: a) dalyvavusiam darant tyčinį nužudymą, b) kai atleidimas nuo atsakomybės jau buvo jam taikytas, c) tokios grupės organizatoriui. Jei asmuo dalyvavo nusikalstamo susivienijimo daromuose nusikaltimuose arba priklausė tokiam susivienijimui, tačiau prisipažinęs teisėsaugos organams suteikė vertingos informacijos, kurios pagrindu buvo: d) užkirstas kelias nusikalstamo susivienijimo veiklai; e) arba jo nariai buvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn, teismas gali bylą nutraukti. Tai netaikoma asmeniui, dalyvavusiam darant tyčinį nužudymą. Nutraukdamas bylą, teismas panaikina pritaikytas kardomąsias priemones ir civilinio ieškinio, taip pat galimo turto konfiskavimo užtikrinimo priemones ir išsprendžia daiktinių įrodymų klausimą. Teismo nutarties nutraukti bylą nuorašas įteikiamas asmeniui, kuris buvo traukiamas BA, ir nukentėjusiajam. Jeigu kaltinamasis yra suimtas, teismo nutarties nutraukti bylą nuorašas pasiunčiamas kalinimo vietos administracijai, kad kaltinamasis būtų tuojau paleistas iš suėmimo. Nustačius faktų, reikalaujančių taikyti visuomeninio ar drausminio poveikio priemones, asmeniui, kuris buvo patrauktas BA, arba kitokiems asmenims, teismas, nutraukdamas baudžiamąją bylą, su šiais faktais supažindina: a) visuomeninę organizaciją, b) arba darbo kolektyvą, c) arba nepilnamečių reikalų tarnybą, d) arba įmonės, įstaigos, organizacijos administraciją, kad jie imtųsi atitinkamų poveikio priemonių. Nutartis grąžinti bylą tyrimui papildyti (BPK 255 str. ). Po 1999 07 01 pakeitimų, padaugėjo atvejų, kai byla grąžinama tyrimui papildyti. Bylos grąžinimas – tai bylos perdavimas į prieš tai buvusią stadiją. BPK 255 str. išvardija 4 punktus, kai byla grąžinama, tačiau iš esmės tai yra 5 atvejai (nes 4 punktą sudaro 2 atvejai). Teismas tvarkomajame posėdyje priima nutartį grąžinti baudžiamąją bylą tyrimui papildyti šiais atvejais: 1) jeigu prokuroras neprašo leisti jam pateikti teismui naujų įrodymų, kai parengtinis tyrimas iš esmės yra neišsamus, o teisiamajame posėdyje jo papildyti negalima. 2) kai darant parengtinį tyrimą yra iš esmės pažeistas proceso įstatymas ir tai kliudo teismui nagrinėti bylą. Šiuo atveju praktikoje vadovaujamasi BPK 382 str. , nors apskritai BPK šių straipsnių nesieja. Byla turi būti grąžinta, jei: a) pažeista teisė turėti gynėją; b) jei byloje nebuvo vertėjo, ir dėl to pažeistos asmens teisės; c) jei nebuvo pareikštas kaltinimas; d) jei kaltinamasis nesupažindintas su bylos medžiaga, išskyrus BPK numatytas išimtis. Kiti punktai susiję su klaidom, kurias daro teismas /kiti punktai susiję su teisminiu nagrinėjimu/. BPK 382 str. pateiktas sąrašas yra nebaigtinis, todėl gali būti byla grąžinama ir kitais pagrindais. 3) kai yra pagrindas patraukti BA toje byloje kitus asmenis, jeigu apie juos bylos medžiagos negalima išskirti (Jasaitis: ar teismas gali iškelti baudžiamąją bylą tvarkomajame posėdyje? Ne. Jis turi grąžinti bylą papildymui. Taip yra todėl, kad tvarkomajame posėdyje teismas įrodymų netiria ir nevertina); 4) kai yra pagrindas pakeisti kaltinimui iš esmės skirtingu pagal faktines aplinkybes nuo kaltinimo, esančio kaltinamojoje išvadoje, 5) taip pat prokuroro pasiūlymu, kai yra pagrindas pareikšti kaltinamajam kitą kaltinimą, susijusį su pirmiau pareikštu toje byloje kaltinimu, ir reikia atlikti papildomą aplinkybių tyrimą. Jei priimama nutartis grąžinti bylą tyrimui papildyti, byla tyrimui papildyti perduodama prokurorui. Šiuo atveju teismas nutartyje nurodo: 1) kuo pasireiškia parengtinio tyrimo neišsamumas 2) arba kokie esminiai proceso pažeidimai buvo padaryti ir kokiomis priemonėmis, darant papildomą parengtinį tyrimą, šie pažeidimai turėtų būti pašalinti. Po to byla į teismą grįžta bendra tvarka. 255 str. 3 dalis kalba apie tai, kad tuo atveju, kai kvotėjas ar tardytojas nėra ėmęsis priemonių, kad būtų užtikrintas nusikaltimu padarytos valstybinei ar visuomeninei įmonei, įstaigai, organizacijai materialinės žalos atlyginimas arba galimas turto konfiskavimas, tai teismas, jeigu jis tokių priemonių negali imtis tiesiogiai, negrąžindamas bylos tyrimui papildyti, savo nutartimi įpareigoja tardytoją ar kvotos organą imtis atitinkamų užtikrinimo priemonių. Nutartis sustabdyti bylą (BPK 256 str. ). Yra numatyti keli atvejai, kada byla sustabdoma: 1) Jeigu, nagrinėjant bylą tvarkomajame teismo posėdyje, nustatoma, kad kaltinamasis pasislėpė nuo teismo ir nežinia kur yra, tai teismas priima nutartį sustabdyti bylą, iki bus surastas kaltinamasis, ir paskelbia kaltinamojo paiešką. Teismo nutarties nuorašas pasiunčiamas į policiją paieškai daryti, o byla grąžinama atitinkamam prokurorui. 2) Jeigu kaltinamasis suserga psichine ar kitokia sunkia liga, paliudyta gydymo įstaigos arba atitinkamos ekspertų komisijos, teismas sustabdo bylą, iki kaltinamasis pasveiks. Jeigu psichinė kaltinamojo liga pripažįstama neišgydoma, tai byla išsprendžiama BPK 358-361 str. nustatyta tvarka (tokiam asmeniui gali būti taikomos priverčiamojo medicininio pobūdžio priemonės). 3) Jeigu prokuroras prašo leisti jam pateikti teismui naujų įrodymų, teismas priima nutartį sustabdyti bylą ir nustato naujų įrodymų pateikimo terminą. 4) Jeigu nagrinėjant bylą tvarkomajame posėdyje prireikia kreiptis į Konstitucinį Teismą prašant spręsti, ar įstatymas arba kitas teisinis aktas neprieštarauja Konstitucijai, teismas priima nutartį sustabdyti bylą iki bus gautas Konstitucinio Teismo nutarimas. Nutartis perduoti bylą pagal teismingumą. Tai išsprendžiama pagal BPK 36 – 43 str. (žr. temą “Teismingumas”). BPK 257 str. numato teismo tvarkomojo posėdžio nutarties apskundimo tvarką. Šiame straipsnyje minimo dvi nutartys: 1) teismo tvarkomojo posėdžio nutartį nutraukti bylą turi teisę apeliacine tvarka apskųsti proceso dalyviai, išvardyti šio kodekso 247 straipsnio 1 ir 2 dalyse (prokuroras, gynėjas, nukentėjusysis ir jo atstovas, c. ieškovas ir jo atstovas, kaltinamasis, jo įstatyminis atstovas. , c. atsakovas ir jo atstovas). 2) teismo tvarkomojo posėdžio nutartį bylą grąžinti tyrimui papildyti turi teisę apeliacine tvarka apskųsti prokuroras, nukentėjusysis ir jo atstovas, kaltinamasis, jo įstatyminis atstovas ir gynėjas. Apie kitas tris nutartis nekalbama. Tačiau BPK 372 str. (pirmosios instancijos teismo ar teisėjo nutarčių apskundimo tvarka) nurodo, kad neskundžiamos nutartys dėl bylų perdavimo pagal teismingumą ir dėl bylos atidavimo teismui (šiais atvejais yra pasisakyta aiškiai). O kaip su nutartimi sustabdyti bylą? Šiuo atveju vis dėlto ši nutartis, pasak doc. Godos, gali būti apskundžiama, nes nėra imperatyvaus draudimo (Jasaitis: tai neprieštarauja bendriems principams – bylos ištyrimo greitumui, visapusiškumui ir išsamumui). Jasaitis: Jeigu būtų galima apskųsti nutartį atiduoti kaltinamąjį teismui – BP būtų labai vilkinamas. Apskųsti galima per 20 d. (BPK 367 str. ). BPK 258 str. nurodo, kad prokuroras, teisiamasis, įstatyminis jo atstovas, gynėjas, taip pat nukentėjusysis ir jo atstovas, civilinis ieškovas, civilinis atsakovas arba jų atstovai ir visuomeninis kaltintojas bei visuomeninis gynėjas turi teisę susipažinti su visa bylos medžiaga ir daryti iš jos atitinkamus išrašus. Teisėjas privalo užtikrinti nurodytiesiems asmenims galimybę susipažinti su bylos medžiaga. Jasaitis: tvarkomąjį posėdį galima atidėti tuomet, kai neatvyksta būtinas asmuo. Čia pertraukos daryti negalima. Pertrauka gali būti skelbiama tuomet, kai proceso dalyvis nesusipažino su bylos medžiaga. Jeigu pasikeičia teisėjas, viskas prasideda iš naujo. BPK 259 str. nurodo, kad teismas turi įteikti teisiamajam kaltinamosios išvados nuorašą (teismas turi užtikrinti, kad kaltinamasis laiku gautų kaltinamosios išvados nuorašą). Jeigu sprendžiant atidavimo teismui klausimą buvo pakeistas kaltinimas arba kardomoji priemonė, arba šauktinų į teismą asmenų sąrašas, tai teisiamajam įteikiamas ir teismo ar teisėjo nutarties nuorašas. Teisiamajam, nemokančiam kalbos, kuria vyksta bylos procesas, nurodytieji šiame straipsnyje dokumentai įteikiami išversti į jo gimtąją kalbą arba į kitą kalbą, kurią jis moka. Nagrinėti teisiamajame posėdyje byla gali būti skiriama ne anksčiau kaip po trijų dienų nuo šių dokumentų įteikimo teisiamajam momento. BPK 260 str. nurodo teisėjo veiksmus teisiamajam posėdžiui paruošti. Teisėjas paskiria baudžiamosios bylos nagrinėjimo laiką bei vietą ir patvarko šaukti į teisiamąjį posėdį asmenis, nurodytus pridėtame prie kaltinamosios išvados sąraše, arba asmenis, nurodytus teisėjo ar teismo tvarkomojo posėdžio nutartyje atiduoti kaltinamąjį teismui, taip pat imasi kitų priemonių teisiamajam posėdžiui paruošti. Jeigu baudžiamojoje byloje yra daug nukentėjusiųjų ar civilinių ieškovų, tai šaukimai šiems asmenims gali būti nesiunčiami, o apie baudžiamosios bylos nagrinėjimo laiką ir vietą tokie asmenys gali būti informuojami per spaudą BPK 247 str. 2 dalyje nustatyta tvarka. Jeigu teisminio nagrinėjimo dalyvis, jau įvykus tvarkomajam teismo posėdžiui, prašo šaukti papildomus liudytojus, teisėjas patvarko šaukti į teisiamąjį posėdį teisminio nagrinėjimo dalyvio nurodytus asmenis, o paskui visa teismo sudėtis išsprendžia, ar jie apklaustini kaip liudytojai. Tuo atveju, kai kvotėjas ar tardytojas nėra ėmęsis priemonių nusikaltimu padarytos valstybinei ar visuomeninei įmonei, įstaigai, organizacijai materialinės žalos atlyginimui ar galimam turto konfiskavimui užtikrinti, jeigu tokių priemonių negali imtis teismas betarpiškai, teisėjas savo nutartimi įpareigoja tardytoją ar kvotos organą imtis atitinkamų užtikrinimo priemonių. Teismas privalo supažindinti proceso dalyvius su naujai gautais įrodymais iki teisminio tardymo pradžios. BPK 262 str. nurodo b. bylos nagrinėjimo terminus. Atidavimo teismui klausimą teisėjas turi išspręsti ne vėliau kaip per penkiolika dienų nuo bylos gavimo teisme. Byla teisiamajame posėdyje turi būti pradedama nagrinėti ne vėliau kaip per penkiolika dienų nuo teisėjo nutarties atiduoti kaltinamąjį teismui priėmimo. Apylinkės teismo pirmininkas ar jo pavaduotojas, apygardos teismo pirmininkas ar šio teismo baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas, atsižvelgdamas į jo teismo žinioje esančios bylos didelę apimtį ir sudėtingumą, šio straipsnio pirmojoje dalyje numatytą terminą gali pratęsti iki dviejų mėnesių, o numatytą antrojoje dalyje - iki vieno mėnesio (tos 15 dienų įskaitomos). Jasaitis: “proceso dalyviai” – 5 skirsnis. Ratas kitoks nei teisminio nagrinėjimo dalyvių. XII tema. Teisminis nagrinėjimas 1. Teisminio nagrinėjimo sąvoka ir reikšmė Teisminis nagrinėjimas – svarbiausia BP stadija, kurioje sprendžiami svarbiausi BP uždaviniai: 1. Kaltumo klausimas; 2. Bausmės paskyrimo klausimas. Šioje stadijoje sprendžiama, ar buvo padarytas nusikaltimas; jei taip, asmuo pripažįstamas kaltu ir jam paskiriama bausmė. Visos BP stadijos, esančios iki teisminio nagrinėjimo stadijos (t. y. , baudžiamosios bylos iškėlimo; parengtinio tyrimo; atidavimo teismui), yra paruošiamojo pobūdžio. Be jų teisminis nagrinėjimas negalėtų vykti. Po teisminio nagrinėjimo einančios BP stadijos (t. y. , apeliacinio proceso; nuosprendžio vykdymo; kasacinio proceso; bylos atnaujinimo dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių) taip pat svarbios, bet jos daugiau kontrolinio, patikrinamojo pobūdžio. Taigi, teisminis nagrinėjimas – svarbiausias BP etapas. Šioje stadijoje realizuojamas konstitucinis principas – teisingumas. Teisminis nagrinėjimas užbaigia tam tikrą etapą, kol teisiamasis nelaikomas kaltu Pasibaigus jam asmuo gali būti pripažintas kaltu. (Nekaltumo prezumpcija – BPK 11 str. 2 d. : niekas negali būti pripažintas kaltu nusikaltimo padarymu, taip pat negali būti nubaustas kriminaline bausme kitaip, kaip teismo nuosprendžiu ir sutinkamai su įstatymu. ). Teisminis nagrinėjimas – BP stadija, kurioje I-osios instancijos teismas dalyvaujant šalims (teisminio nagrinėjimo dalyviams) teisiamojo posėdžio metu nagrinėja baudžiamąją bylą, nustatydamas teisiamojo kaltumą ar nekaltumą nusikaltimo padarymu ir paskirdamas pripažintam kaltu teisiamajam įstatyme numatytą bausmę ar išteisindamas teisimąjį. Taigi, teisminis nagrinėjimas – tai stadija, kurioje vykdomas teisingumas. Jį vykdo tik teismas, kuris turėdamas parengtinio tyrimo paruoštą medžiagą, vadovaudamasis BP principais, patikrina, ištiria bei įvertina visus įrodymus, nustato tiesą byloje ir valstybės vardu priima nuosprendį Teisminio nagrinėjimo reikšmė: • Šioje stadijoje sprendžiami svarbiausi klausimai – kaltumo ir bausmės. BPK 2 str. išvardinti uždaviniai išsprendžiami būtent teisminio nagrinėjimo stadijoje (pagrindiniai BP uždaviniai: a) greitai ir pilnutiniai išaiškinti nusikaltimus; b) įkaltinti kaltininkus; c) tinkamai pritaikyti įstatymą, kad kiekvienas nusikaltimą padaręs asmuo būtų teisingai nubaudžiamas ir nė vienas nekaltas asmuo nebūtų patraukiamas baudžiamojon atsakomybėn ir nuteisiamas). • Ši stadija turi auklėjamąjį poveikį. Joje gali dalyvauti ir visuomenė. Tokiu būdu ji mato, ką galima daryti ir ko negalima; bei kas būna, jei nepaklūstama. • Ši stadija turi ir prevencinį pobūdį. Prevencija ne tik specialioji, bet ir bendroji, t. y. , ne tik teisiamojo, bet ir kitų asmenų atžvilgiu. • Šioje stadijoje išaiškėja, kokios yra nusikaltimų darymo sąlygos ir priežastys (tai ypač akcentuota sovietmečiu). • Šioje stadijoje ypač aiškiai ir visapusiškai įgyvendinami BP principai bei teisminio nagrinėjimo sąlygos: betarpiškumas, žodiškumas, visapusiškumas, objektyvumas, viešumas, teismo proceso dalyvių procesinių teisių lygybė ir t. t. 2. Bendrosios teisminio nagrinėjimo sąlygos ir jų reikšmė BPK 263 – 287 str. – “Bendrosios teisminio nagrinėjimo taisyklės”. Šios taisyklės (BPK – taisyklės, teorijoje – sąlygos) – bendroji teisminio nagrinėjimo dalis. Teisminis nagrinėjimas susideda iš penkių nuoseklių dalių: 1. Parengiamoji; 2. Teisminio tardymo; 3. Teisminių ginčų; 4. Teisiamojo paskutinio žodžio; 5. Nuosprendžio priėmimo ir paskelbimo. Kiekviena šių dalių yra reglamentuojama atskiro BPK skirsnio, kuris nurodo, kaip tas etapas turi vykti. Tačiau yra ir bendros taisyklės, kurios skirtos visoms aukščiau paminėtoms teisminio nagrinėjimo dalims, t. y. visam teisminiam nagrinėjimui. Bendrosios teisminio nagrinėjimo sąlygos – tai teisės normos, reguliuojančios bendrus visai teisminio nagrinėjimo stadijai klausimus ir veikiančios visos šios stadijos metu. Šios teisės normos yra reikšmingos atliekant bet kokį procesinį veiksmą. Jos parodo teisminio nagrinėjimo savitumą, skirtingumą nuo kitų stadijų. 2. 1. Teisminio nagrinėjimo principai Teisės principai – tai idėjos, kuriomis grindžiama teisės šaka. Yra bendri principai, skirti visam BP. Bet teisminis nagrinėjimas turi ir specialių principų. Jie gali būti skirstomi į: 1. Konstitucinius (LRK 31, 109 ir 117 straipsniai): a) teisminio nagrinėjimo viešumo; b) teisingo bylos išsprendimo; c) teismo, teisėjo nepriklausomumo ir bešališkumo; d) teisingumą vykdo tik teismas; e) valstybinės kalbos. 2. Įtvirtintus BPK. BPK atkaroti kai kurie konstituciniai principai, bet yra ir kitų: a) betarpiškumo; b) žodiškumo; c) teisminio nagrinėjimo dalyvių lygybės; d) rungimosi. Konstituciniai principai: Teisminio nagrinėjimo viešumo principas. Jis įtvirtintas LRK 117 straipsnyje (jis bendras visiems procesams – visuose teismuose bylos nagrinėjamos viešai) ir 31 straipsnyje (asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir bešališkas teismas), o taip pat BPK 16 straipsnyje “Teisminio nagrinėjimo viešumas”. Šis principas įtvirtintas ir tarptautiniuose dokumentuose. Viešumas reiškia, kad visi gali stebėti, kaip vyksta procesas. Galimos išimtys iš šio principo. Jos reikalingos tam, kad būtų apsaugoti žmogaus ar valstybės interesai. Pagal LRK 117 str. teismo posėdis gali būti uždaras, kai: 1. Reikia apsaugoti žmogaus asmeninio ar šeimyninio gyvenimo slaptumą; 2. Viešai nagrinėjama byla gali atskleisti valstybinę, profesinę ar komercinę paslaptį. BPK 16 str. numatyta kiek kitaip, bet konstitucijai tai neprieštarauja. Taigi, bylos visuose teismuose nagrinėjamos viešai, išskyrus tuos atvejus, kada: 1. Tai prieštarauja valstybinės paslapties saugojimo interesams; 2. Nagrinėjamos bylos dėl nusikaltimų, kuriuos padarė asmenys, būdami jaunesni kaip 16 metų amžiaus (turi būti motyvuota teismo nutartis); 3. Nagrinėjamos lytinių nusikaltimų bylos; 4. Nagrinėjamos kitos bylos, bet siekiama užkirsti kelią pagarsinimui žinių apie intymias byloje dalyvaujančių asmenų gyvenimo puses; 5. Apklausiamas įslaptintas liudytojas ar nukentėjusysis. Neviešame teismo posėdyje bylos nagrinėjamos laikantis visų proceso taisyklių. Teisingo bylos išnagrinėjimo principas. Kartais jis vadinamas sąžiningo bylos išnagrinėjimo principu. Šis principas perimtas iš anglų teisės. Jis įtvirtintas LRK 31 str. (asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir bešališkas teismas). Be to, ji įtvirtintas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijoje. Ten jis įvardijamas kaip “fear trial”. Valstybė negali bausti už tai, ką pati paskatino padaryti. KT 00 05 08 nutarimas: “Konstitucinis Teismas pabrėžia, kad valstybės ir jos institucijų pareiga yra užkirsti kelią nusikaltimams. Nusikalstamą veiką imituojantis elgesio modelis gali būti tik viena iš priemonių, kai reikia išaiškinti asmens rengiamą ar jau pradėtą daryti nusikaltimą. Valstybės valdžios institucijos negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris leistų valstybės specialiosioms tarnyboms kurstyti, provokuoti asmenį padaryti nusikaltimą, kad vėliau dėl to atsirastų pagrindas pastarąjį asmenį nubausti”. Teismo, teisėjo nepriklausomumo ir bešališkumo principas. Jis įtvirtintas LRK 31 straipsnyje (asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir bešališkas teismas), 109 straipsnyje (teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi; teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo) ir BPK 14 straipsnyje (vykdydami teisingumą baudžiamosiose bylose, teisėjai yra nepriklausomi ir klauso tik įstatymo; teisėjai sprendžia baudžiamąsias bylas remdamiesi įstatymu ir pagal savo sąžinę, tokiomis sąlygomis, kurios daro negalima teisėjus paveikti iš šalies. Bet koks kišimasis į teisėjo ar teismo veiklą vykdant teisingumą draudžiamas ir užtraukia įstatymo numatytą atsakomybę). Nepriklausomumas šiuo atveju pirmiausia reiškia nepriklausomumą nuo bet kokios kitos valdžios. Teismo, teisėjo nepriklausomumo ir bešališkumo principas reiškia, kad niekas neturi teisės duoti nurodymus, patarimus teismui, teisėjui, kaip išspręsti bylą, kas turi būti nuteistas ar išteisintas, kaip kvalifikuoti nusikaltimą, kokią bausmę paskirti. Teisėjas negali turėti privataus intereso byloje, o taip pat ir išankstinės nuomonės. Tam, kad būtų užtikrintas teismo, teisėjo nepriklausomumas ir bešališkumas yra numatytos tam tikros garantijos (pvz. , teisėjų skyrimo ir atleidimo tvarka; teisėjų politinės bei komercinės veiklos apribojimai; draudimas kištis į teisėjo ir teismo veiklą; specialios teisėjų socialinės garantijos). Teisingumą vykdo tik teismas. Tai reiškia, kad niekas kitas negali išspręsti kaltumo ir bausmės paskyrimo klausimų. Tik teismas visapusiškai ir objektyviai ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus galutinai išsprendžia kaltės ir, jei reikia, bausmės paskyrimo klausimus. Valstybinės kalbos principas. Jis įtvirtintas LRK 117 straipsnyje (teismo procesas LR vyksta valstybine kalba), o taip pat BPK 15 straipsnyje (LR baudžiamųjų bylų procesas vyksta lietuvių kalba). BPK įtvirtinti principai. Betarpiškumo ir žodiškumo principai. Šis principas įtvirtintas BPK 264 straipsnyje – I-osios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, privalo betarpiškai ištirti byloje įrodymus: a) apklausti teisiamuosius, nukentėjusiuosius, liudytojus; b) išklausyti ekspertų išvadų; c) apžiūrėti daiktinius įrodymus; d) balsu perskaityti protokolus ir kitokius dokumentus. Prieš porą metų šalia šių dviejų principų buvo įtvirtintas ir proceso nepertraukiamumo principas, kuris reiškė, kad neišnagrinėjus vienos bylos, negalima buvo pradėti nagrinėti kitos. Betarpiškumas reiškia, kad teismas pats turi betarpiškai tirti visus įrodymus. Pažymėtina tai, kad Lietuvoje betarpiškumas suprantamas formaliąja prasme. Kitose valstybėse be formalaus betarpiškumo yra ir materialusis betarpiškumas, kuris reikalauja, kad teismas tiesiogiai ištirtų ir įvertintų įrodymus (pvz. , teismas turi pats apklausti liudytoją). Žodiškumas yra priešingybė rašytiniam procesui. Teismo procese viskas turi būti ištirta žodžiu (balsu perskaitomi rašytiniai įrodymai ir t. t. ). Kiekvienas įrodymas turi būti paminėtas ir įvertintas. Teisminio nagrinėjimo dalyvių lygybės ir rungimosi principas. Jis įtvirtintas BPK 256 straipsnyje – kaltintojas, teisiamasis, gynėjas, nukentėjusysis ir jo atstovas, taip pat civilinis ieškovas, civilinis atsakovas ir jų atstovai teisminiame nagrinėjime turi lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti, tiriant įrodymus, ir pareikšti prašymus; bylos nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Taigi, lygybė reiškia, kad teisminio nagrinėjimo dalyviai turi lygias teises dalyvauti tiriant įrodymus, teikiant prašymus ir pan. Lygybe yra paremtas ir rungimosi principas. Jis reiškia, kad byla sprendžiama ginčo forma. Išskiriamos 3 proceso rūšys: 1. Inkvizicinis-tiriamasis. Šio proceso bruožas – visi pareigūnai įpareigoti tirti bylą; teismas įpareigotas nustatyti byloje tiesą; 2. Klasikinis-rungtyninis. Tikras rungtyninis principas yra anglosaksų valstybėse. Toks procesas neretai kritikuojamas, nes čia tikroji tiesa nenustatoma (laimi šalis, kuri yra stipresnė, pateikia daugiau įrodymų); 3. Mišrus. Tai pats geriausias procesas (Skandinavijos šalys, Italija). Teismas iš pradžių nesikiša, bet vėliau, jei reikia, gali įsikišti (pvz. , užduoti klausimų, imtis iniciatyvos rinkti įrodymus). Įstatymai to nedraudžia. 2. 2. Teisminio nagrinėjimo dalyviai. Teisminio nagrinėjimo dalyviai dalyvauja nagrinėjant b. bylą pirmosios instancijos teisme. Teisėjas (arba teisėjai). Pagrindiniai teisminio nagrinėjimo dalyviai yra teisėjas (arba teisėjai). Teisėjo pagrindinė pareiga – išspręsti bylą. Yra apylinkių teismai ir apygardų teismai. Todėl yra tokie du variantai: 1) apylinkės teisme b. bylas visada nagrinėja vienas teisėjas; 2) apygardos teisme b. bylas nagrinėja trijų teisėjų kolegija arba vienas teisėjas. Kalbant apie teisėjus, kaip teisminio nagrinėjimo dalyvius, daugiausiai dėmesio reikia skirti pirmininkaujančiam. Pirmininkaujantysis yra tuomet, kai bylą nagrinėja teisėjų kolegija. Kai bylą nagrinėja vienas teisėjas – tai jis pats ir pirmininkauja. BPK 263 str. 1 d. nurodo, kad: • Apylinkės teismo posėdyje pirmininkauja: 1) šio teismo pirmininkas, 2) pavaduotojas ar 3) teisėjas, • Apygardos teismo posėdyje pirmininkauja 1) šio teismo pirmininkas, 2) baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas arba 3) teisėjas. Tai reiškia, kad pirmininkaujančiu gali būti bet kuris teisėjas. Lietuvoje visi teisėjai lygūs, o užsienio valstybėse yra šiek tiek kitaip: ten teisėjai skirstomi į teisėjus, turinčius teisę pirmininkauti, ir teisėjus, neturinčius teisės pirmininkauti. Pirmininkaujantysis atlieka tokius veiksmus (BPK 263 str. 2 d. ): 1) Vadovauja teisiamajam posėdžiui; 2) Imasi BPK numatytų priemonių visoms bylos aplinkybėms visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai ištirti ir tiesai nustatyti (BPK 18 str. yra įtvirtintas ir toks BP principas) (BPK projekte: išsamiai ištirti, o tik vėliau sprendžiama, ar byla išnagrinėta pilnutinai); 3) Šalina iš teisminio nagrinėjimo visa tai, kas neturi ryšio su nagrinėjama byla; 4) Užtikrina auklėjamąjį teismo proceso poveikį (Šiais laikais tai diskutuotinas dalykas. Tai priklauso nuo pirmininkaujančio, kiek jis stengiasi užtikrinti auklėjamąjį poveikį). Tai pagrindinės pirmininkaujančio funkcijos. Konkrečių pirmininkaujančio veiksmų yra labai daug. Jis bendrai vadovauja teisiamajam posėdžiui. Pirmininkaujantysis turi: a) pradėti teisiamąjį posėdį, b) pranešti, kokia byla bus nagrinėjama, c) patikrinti teisiamojo, nukentėjusiojo asmenybę, d) išaiškinti iškviestiems į teisiamąjį posėdį asmenims jų teises bei pareigas, e) įspėti dėl atsakomybės liudytojus, nukentėjusiuosius ir ekspertus. Visi teisminio nagrinėjimo dalyviai, kiti teisiamojo posėdžio salėje esantys asmenys privalo klausyti pirmininkaujančio nurodymų. Jis prižiūri, kad visi dalyviai laikytųsi įstatymų, kad kiekvienas jų atliktų jam priklausantį procesinį vaidmenį. Nuo pirmininkaujančio daug kas priklauso. Pvz. , kaip sparčiai bus nagrinėjama byla, kaip bus vertinami įrodymai ir t. t. Pirmininkaujančio teisės sutampa su jo pareigomis. Jis turi ne tik teisę atlikti aukščiau išvardintus veiksmus, bet kartu ir pareigą juos atlikti. BPK 263 str. 3 d. nurodo, kad, jeigu kuris nors iš dalyvaujančių teisminiame nagrinėjime asmenų prieštarauja pirmininkaujančiojo veiksmams, tie prieštaravimai įrašomi į teisiamojo posėdžio protokolą. Teisėjai, kaip teisminio nagrinėjimo dalyviai, yra visiškai savarankiški, nuo nieko nepriklausomi, objektyvūs, bešališki ir teisingi. Teismas nustato tiesą byloje, todėl jis turi objektyviai išnagrinėti visas aplinkybes, surinkti kitus reikalingus įrodymus, užtikrinti galimybes kitiems proceso dalyviams įrodinėti bylos aplinkybes. Teisiamasis. Tai centrinė teisminio nagrinėjimo figūra. Be teisėjo ir teisiamojo teismas ir teisiamasis posėdis neįsivaizduojamas. BPK 266 str. yra įtvirtinta tokia taisyklė: “Byla pirmosios instancijos teismo posėdyje nagrinėjama dalyvaujant teisiamajam. Teisiamojo atvykimas į teismą yra būtinas”. Tačiau iš šios taisyklės yra numatytos dvi išimtys: 1. Nagrinėti bylą nesant teisiamojo leidžiama tik tais atvejais, kai: a) jis yra ne LR teritorijoje ir b) vengia atvykti į teismą. Abi šios sąlygos yra būtinos. Tačiau praktikoje tokių bylų beveik nėra, nes gana sunku nustatyti tų sąlygų buvimą. 2. Jei asmuo, kaltinamas genocidu arba karo nusikaltimais (BK 71 str. , 333 - 339 str. ), remiantis ekspertų išvada, dėl fizinės sveikatos būklės negali atvykti į teismo posėdžio vietą (Doc. S. Goda: tai daugiau politinis sprendimas). Tokiu atveju teisiamajam jo buvimo vietoje sudaromos techninės sąlygos (t. y. garsinis regimasis ryšys tarp teismo salės ir teisiamojo buvimo vietos) tiesiogiai dalyvauti teisminiame nagrinėjime duodant parodymus teismui, užduodant klausimus kitiems proceso dalyviams ir atliekant kitus procesinius veiksmus. Teisiamasis turi teisę nuspręsti, kokiuose procesiniuose veiksmuose jis dalyvaus kartu su advokatu, kokiuose ginsis vien tik per advokatą, taip pat kokius įrodymus ir prašymus jis teiks pats ir kokius per advokatą. Teismas gali atvykti į teisiamojo buvimo vietą ir atlikti tam tikrus procesinius veiksmus, jei tai neprieštarauja teismo medicinos ekspertizės išvadoms. Advokato dalyvavimas teismo salėje arba teisiamojo buvimo vietoje, turint garsinį regimąjį ryšį su teismo sale, yra būtinas viso bylos teisminio nagrinėjimo metu. Prezidentas siūlo ir trečiąją išimtį iš taisyklės – t. y. , kai teisiamasis slapstosi. Užsienyje tokie atvejai vadinami “absentija” ir tuomet, kai žmogus atsiranda – reikia jį perteisti. Tais atvejais, kai buvo priimtas nuosprendis dėl asmens, kuris buvo ne LR ir vengė atvykti į teismą, pastarasis turi teisę paduoti apeliacinį skundą (dėl nuosprendžio), nepriklausomai nuo apskundimo termino suėjimo (Doc. S. Godos mintis, bet ji kažkokia neaiški). Genocidu ir karo nusikaltimais kaltinamą asmenį nuteisus, apkaltinamasis nuosprendis perduodamas vykdyti (pagal BPK 401(1) str. ) tik šiam asmeniui pasveikus tiek, kad jis galėtų fiziškai dalyvauti procese teismo salėje. Jei pasveikęs asmuo nesutinka su teismo nuosprendžiu, jis turi teisę: 1) Nuosprendį apskųsti apeliacine tvarka pagal BPK 369(1) str. (369(1) str. : Nuteistasis, kurio byla buvo nagrinėjama BPK 266 str. nustatyta tvarka, turi teisę paduoti apeliacinį skundą ir praėjus tokio skundo padavimo terminams, pareikšdamas, kad jis dalyvaus nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. Kartu su skundu teisiamasis turi teismui paduoti prašymą dėl nuosprendžio apskundimo termino atstatymo. Prašymą teismas nagrinėja BPK 368 str. nustatyta tvarka. Kartu nuosprendį priėmęs teismas sprendžia klausimą, ar nuosprendžio vykdymas asmenims, kurie nuteisti nedalyvaujant jiems teismo posėdyje dėl to, kad buvo ne Lietuvos Respublikos teritorijoje ir vengė atvykti į teismą, turi būti sustabdytas. ). 2) Kreiptis į teismą su pareiškimu dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo pagal BPK 13 skyriaus taisykles (Bylų nagrinėjimas dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių). Teisiamasis turi tokias teises (BPK 267 str. ) (jos panašios į BPK 52 str. išvardintas teises): 1. Gauti įstatymo nustatytu laiku kaltinamosios išvados nuorašą ir BPK 259 str. numatytais atvejais - teismo tvarkomojo posėdžio nutarties ar teisėjo nutarimo atiduoti teismui nuorašą (ne vėliau kaip 3 dienos iki teisiamojo posėdžio pradžios; nedarbo dienos neįskaičiuojamos); 2. Turėti gynėją; 3. Pareikšti prašymus; 4. Pareikšti nušalinimą teisėjams, prokurorui, teisiamojo posėdžio sekretoriui, vertėjui, ekspertui ir specialistui; 5. Dalyvauti tiriant visus įrodymus (anksčiau buvo išimtis kažkokia); 6. Duoti klausimus liudytojams, ekspertams, specialistams, kitiems teisiamiesiems, taip pat nukentėjusiajam, civiliniam ieškovui ir civiliniam atsakovui bei jų atstovams; 7. Bet kuriuo teisminio tardymo momentu duoti paaiškinimus apie teismo tiriamas bylos aplinkybes ir pareikšti savo nuomonę apie kitų teisminio nagrinėjimo dalyvių pareikštus prašymus; 8. Dalyvauti teisminiuose ginčuose, jeigu nėra gynėjo; 9. Kreiptis į teismą paskutiniu žodžiu; 10. Pateikti pastabas dėl teisiamojo posėdžio protokolo; 11. Apskųsti teismo nuosprendį ir nutartis (atitinkamai tiek apeliacine, tiek kasacine tvarka). Savo teisėmis teisiamasis naudojasi arba pats asmeniškai, arba gynėjui padedant, tačiau duoti parodymus, pasakyti paskutinį žodį gali tiks pats teisiamasis. BPK 268 str. numato specialų subjektą. Jei teisiamasis yra nepilnametis, tai į teisiamąjį posėdį turi būti šaukiami nepilnamečio teisiamojo tėvai ar kiti įstatyminiai atstovai. Jie turi teisę: 1. Dalyvauti, tiriant teisminiame tardyme įrodymus; 2. Teikti įrodymus; 3. Pareikšti prašymus ir nušalinimus. BPK 25 str. 10 p. apibrėžia įstatyminį atstovą – tai kaltinamojo, teisiamojo, nuteistojo: a) tėvai, b) įtėviai, c) globėjai, d) rūpintojai, e) atstovai tų įstaigų ir organizacijų, kurių rūpyboje yra kaltinamasis, teisiamasis, nuteistasis. Prokuroras. BPK 270 str. nurodo, kad prokuroras dalyvauja visų baudžiamųjų bylų teisminiame nagrinėjime, išskyrus tas bylas, kurios nagrinėjamos: 1) Privataus kaltinimo tvarka (BPK 126 str. 1d. ) ir 2) Sumarinio proceso tvarka (BPK 440 str. numatytos bylos). Tačiau prokuroras turi teisę palaikyti kaltinimą teisme ir BPK 126 str. 1 dalyje bei 440 str. numatytose bylose, jeigu to reikalauja piliečių teisių ir teisėtų interesų apsauga. Tarybiniais laikais prokuroro dalyvavimas buvo neprivalomas. Jis teisiamajame posėdyje būtinai dalyvauti privalėdavo tuomet, kai teismas pripažindavo tai esant reikalinga. Prokuroro funkcijos: 1. Palaiko teisme valstybinį kaltinimą (tai pagrindinė šio dalyvio funkcija. Prokuroras užima tam tikrą poziciją, yra proceso šalis, kuri kaltina. Kaltinti – tai konstitucinė prokuroro funkcija); 2. Dalyvauja tiriant įrodymus; 3. Pateikia teismui savo pasiūlymus dėl baudžiamojo įstatymo taikymo ir dėl bausmės skyrimo teisiamajam. Palaikydamas kaltinimą, prokuroras vadovaujasi: 1) įstatymo reikalavimais ir 2) vidiniu savo įsitikinimu, pagrįstu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pagal 270 str. , prokuroras nėra įpareigotas bet kokia kaina palaikyti kaltinimą. Jeigu, išnagrinėjus bylą teisme, prokuroras įsitikina, kad teisminio tardymo duomenys nepatvirtina pareikšto teisiamajam kaltinimo (įsitikina kaltinimo nepagrįstumu), jis privalo: 1) atsisakyti nuo kaltinimo ir 2) išdėstyti teismui atsisakymo motyvus. Tačiau prokuroro atsisakymas nuo kaltinimo neatleidžia teismo nuo pareigos toliau nagrinėti bylą ir bendra tvarka išspręsti teisiamojo kaltumo ar nekaltumo klausimą. Baudžiamasis įstatymas įpareigoja prokurorą ne tik palaikyti valstybinį kaltinimą, bet ir nurodo, kad prokuroras pats (1)pareiškia arba (2)palaiko nukentėjusiojo pareikštą civilinį ieškinį, su ta sąlyga, kad to reikalauja valstybės ar visuomenės interesų arba piliečių teisių apsauga. Gynėjas. BPK 269 str. nurodo, kad gynėjo dalyvavimą teisminiame nagrinėjime apibrėžia BPK 53-57 straipsniai. Tai nukreipiančioji norma. BPK 269 str. 2 d. nurodo, kad gynėjas padeda teisiamajam pasinaudoti savo teisėmis ir turi BPK 58, 169, 227, 326 ir 327 straipsniuose numatytas teises. BPK 53 str. nurodo, kad teisiamasis gali turėti kelis gynėjus. BPK 54 str. nurodo, kad būti gynėjais leidžiama advokatams. Tas pats asmuo negali būti dviejų ir daugiau teisiamųjų gynėju, jei nors vieno iš jų gynybos interesai prieštarauja kito gynybos interesams. BPK 55 str. : gynėją kviečia teisiamasis, jo įstatyminis atstovas, kiti asmenys, teisiamajam pavedus ar sutikus. Teisiamajam prašant, gynėjo dalyvavimą užtikrina teisėjas ar teismas. Tam tikrais atvejais gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 56 str. ), pvz. : 1. Kai teisiamasis dėl fizinių ar psichinių trūkumų negali pats pasinaudoti teise į gynybą, 2. Kai teisiamasis nemoka kalbos, kuria vyksta procesas, 3. Kai asmuo teisiamas dėl nusikaltimo, už kurį gali būti paskirta laisvės atėmimo bausmė iki gyvos galvos, 4. Kai byloje dalyvauja valstybinis kaltintojas (jei byloje yra prokuroras, tai būtinai turi būti ir gynėjas. Doc. S. Goda: kadangi praktiškai visada dalyvauja prokuroras, tai atitinkamai praktiškai visada dalyvauja ir gynėjas, todėl praktiškai gynėjo dalyvavimas yra būtinas), 5. Kai yra prieštaravimų tarp teisiamųjų gynybos interesų, jei bent vienas iš jų turi gynėją ir t. t. BPK 57 str. kalba apie tai, kad teisiamasis turi teisę atsisakyti nuo gynėjo. Tačiau teisėjui ar teismui nėra privalomas atsisakymas gynėjo, pareikštas nepilnamečio, ar asmens, kuris dėl fizinių ar psichinių trūkumų negali pats pasinaudoti savo teise į gynybą, taip pat asmens, nemokančio kalbos, kuria vyksta procesas, taip pat asmens, kuriam gresia laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Advokatas, apsiėmęs ginti asmenį, neturi teisės nuo to atsisakyti. Gynėjas, gindamas asmenį, privalo panaudoti visus įstatymais numatytus gynybos būdus ir priemones, išaiškindamas aplinkybes, teisinančias kaltinamąjį ir lengvinančias jo atsakomybę, bei teikdamas jam juridinę pagalbą. Gynėjas turi teisę bylos nagrinėjimo metu pareikšti nušalinimus, susipažinti su visa bylos medžiaga, matytis su teisiamuoju, teikti įrodymus, pareikšti nuomonę bei prašymus, apskųsti teismo veiksmus bei sprendimus ir pan. Nukentėjusysis. Nukentėjusiuoju laikomas asmuo, kuriam nusikaltimu padaryta moralinės, fizinės ar turtinės žalos. Nukentėjusiuoju pripažįstamas tik fizinis asmuo. Paprastai asmenį nukentėjusiuoju pripažįsta tardytojas, tačiau, jei tokio nutarimo nėra, tą gali padaryti teismas. BPK 273 str. nurodo, kad teismas, iš bylos matydamas, kad nusikaltimu padaryta piliečiui moralinės, fizinės ar turtinės žalos, (1)savo iniciatyva ar (2)remdamasis gautu iš to asmens pareiškimu, priima nutartį pripažinti jį nukentėjusiuoju, jeigu jis nebuvo nukentėjusiuoju pripažintas, darant kvotą ar parengtinį tardymą. Kartu teismas išaiškina nukentėjusiajam jo teises, numatytas BPK 60 str. Nukentėjusysis ir jo atstovas dalyvauja teisiamajame posėdyje per visą bylos nagrinėjimą. Nukentėjusysis ir jo atstovas teisiamajame posėdyje turi teisę: 1. Susipažinti su bylos medžiaga, 2. Pareikšti nušalinimus, prašymus, 3. Duoti paaiškinimus, 4. Teikti įrodymus, 5. Dalyvauti tiriant įrodymus teisminiame tardyme, 6. Apskųsti teismo nuosprendį, ar nutartis ir teisėjo nutarimus, 7. Palaikyti kaltinimą tais atvejais, kai byloje nedalyvauja prokuroras (pvz. , privataus kaltinimo bylose). Nukentėjusysis savo procesine padėtimi yra panašus į liudytoją. Nukentėjusysis atsako už atsisakymą ar vengimą duoti parodymus bei už žinomai melagingus parodymus lygiai taip, kaip ir liudytojas. Tačiau nukentėjusysis, skirtingai nuo liudytojo, teisiamojo poėdžio metu neturi pareigos “būti už durų”, kol nėra davęs parodymų. B. byla liudytojui, nukentėjusiajam už žinomai melagingą parodymą gali būti teisme iškeliama tik priimant nuosprendį. Civilinis ieškovas ir civilinis atsakovas. Paprastai jie turi atsirasti parengtinio tyrimo metu. Tačiau jei dėl tam tikrų priežasčių c. ieškinys nebuvo pareikštas, jį galima pareikšti teisminio nagrinėjimo pradžioje – iki prasidedant teisminiam tardymui. Jeigu civilinis ieškinys pareiškiamas teisiamajame posėdyje, prieš pradedant teisminį tardymą, teismas priima nutartį: 1. Pripažinti pilietį, įmonę, įstaigą ar organizaciją, turėjusius dėl nusikaltimo materialinės žalos, civiliniu ieškovu, 2. Atitinkamais atvejais patraukti civiliniu atsakovu kaltinamojo tėvus, globėjus, rūpintojus ar kitus asmenis arba įmones, įstaigas ar organizacijas, kurie pagal įstatymą materialiai atsako už žalą, padarytą nusikalstamais kaltinamojo veiksmais. 3. Kartu teismas išaiškina civiliniam ieškovui, civiliniam atsakovui ir jų atstovams BPK 61 ir 62 straipsniuose numatytas jų teises. C. ieškovas turi teisę: 1. Susipažinti su bylos medžiaga, 2. Dalyvauti teisminiame nagrinėjime, 3. Pareikšti nušalinimus, prašymus, 4. Teikti įrodymus, 5. Prašyti teismą imtis priemonių pareikštam ieškiniui užtikrinti, 6. Palaikyti c. ieškinį, 7. Apskųsti teismo veiksmus, 8. Apskųsti teismo nuosprendį ar nutartis, kiek jie liečia c. ieškinį. C. atsakovas turi teisę: 1. Susipažinti su bylos medžiaga, 2. Dalyvauti teisminiame nagrinėjime, 3. Pareikšti nušalinimus, 4. Teikti įrodymus, 5. Prieštarauti pareikštam ieškiniui, 6. Duoti paaiškinimus dėl pareikšto ieškinio esmės, 7. Pareikšti prašymus, 8. Apskųsti teismo veiksmus, 9. Apskųsti teismo nuosprendį ar nutartis, kiek jie liečia c. ieškinį. Vertėjas. (BPK 275 str. ) Tais atvejais, kai dalyvaujantys byloje asmenys nemoka kalbos, kuria vyksta bylos procesas, teisiamajame posėdyje dalyvauja vertėjas. Jeigu vertėjas nebuvo pašauktas teismo tvarkomojo posėdžio ar teisėjo nutartimi atiduoti kaltinamąjį teisimui, jis kviečiamas į teisiamąjį posėdį teismo nutartimi. Vertėjo atsakomybė: 1. Jeigu vertėjas be svarbios priežasties neatvyksta ar atsisako atlikti savo pareigas, jis atsako BPK 643 straipsnyje nustatyta tvarka. 2. Už žinomai neteisingą išvertimą vertėjas atsako pagal LR BK 293 straipsnį. Baudžiamoji byla vertėjui už žinomai neteisingą išvertimą teisme iškeliama, laikantis BPK 282 str. 3 d. dalyje numatytų taisyklių (t. y. , b. byla už žinomai melagingą išvertimą gali būti teisme iškelta tik priimant nuosprendį). Specialistas. (BPK 2751 str. ) BPK numatytais atvejais teismas turi teisę šaukti dalyvauti teisiamajame posėdyje specialistą, nesuinteresuotą bylos baigtimi. Teismo reikalavimas, kuriuo šaukiamas specialistas, yra privalomas įmonės, įstaigos ar organizacijos, kur specialistas dirba, vadovui. Jeigu specialistas nebuvo pašauktas teisėjo ar teismo tvarkomojo posėdžio nutartimi atiduoti kaltinamąjį teismui, tai jis gali būti į teisiamąjį posėdį kviečiamas teismo nutartimi. Teisiamajame posėdyje dalyvaujantis specialistas privalo, naudodamasis savo specialiomis žiniomis ir įgūdžiais padėti teismui, duodamas paaiškinimus specialiais kIausimais, kylančiais teisminio tardymo eigoje, ir turi teisę daryti įrašytinus į teisiamojo posėdžio protokolą pareiškimus dėl šių klausimų. Specialistas taip pat pateikia išvadą (BPK 842 straipsnio nustatyta tvarka). Taigi yra dvi specialisto dalyvavimo formos: 1) padėjimas teismui, duodant paaiškinimus; 2) išvados pateikimas. Specialisto atsakomybės formos: 1) Jeigu specialistas be svarbios priežasties neatvyksta arba be teisėto pagrindo atsisako atlikti savo pareigas, jis atsako BPK 643 straipsnyje nustatyta tvarka. 2) Už žinomai melagingą paaiškinimą ar išvadą specialistas atsako pagal LR BK 293 straipsnį. Baudžiamoji byla specialistui už žinomai melagingą paaiškinimą ar išvadą teisme iškeliama, laikantis BPK 282 straipsnio 3 d. numatytų taisyklių (t. y. , b. byla už žinomai melagingos išvados davimą, žinomai melagingą paaiškinimą gali būti teisme iškeliama tik priimant nuosprendį). Visuomeninis kaltintojas ir visuomeninis gynėjas. BPK 271 str. reglamentuoja visuomeninių organizacijų ir darbo kolektyvų atstovų dalyvavimą teisminiame nagrinėjime Baudžiamųjų bylų procese leidžiama dalyvauti visuomeninių organizacijų ir darbo kolektyvų atstovams. Visuomeninių organizacijų ir darbo kolektyvų atstovams gali būti teismo nutartimi leidžiama dalyvauti teisminiame baudžiamųjų bylų nagrinėjime kaip visuomeniniams kaltintojams ar visuomeniniams gynėjams. Juos skiria bendras visuomeninės organizacijos susirinkimas arba įmonės, įstaigos, organizacijos darbo kolektyvas, taip pat cecho, skyriaus ar kito padalinio kolektyvas, kurie raštu patvirtina jų įgaliojimus. Visuomeninis kaltintojas turi teisę: 1. Teikti įrodymus, 2. Dalyvauti tiriant įrodymus, 3. Pareikšti teismui prašymus ir nušalinimus, 4. Dalyvauti teisminiuose ginčuose, išdėstydamas teismui nuomonę apie kaltinimo įrodytumą, teisiamojo ir jo veikos pavojingumą visuomenei. Visuomeninis kaltintojas gali pareikšti samprotavimus dėl baudžiamojo įstatymo bei bausmės taikymo teisiamajam ir kitais bylos klausimais. Visuomeninis kaltintojas turi teisę atsisakyti nuo kaltinimo, jeigu teisminio tardymo duomenys duoda tam pagrindą. Visuomeninis gynėjas turi teisę: 1. Teikti įrodymus, 2. Dalyvauti tiriant įrodymus, 3. Pareikšti teismui prašymus ir nušalinimus, 4. Dalyvauti teisminiuose ginčuose, išdėstydamas teismui nuomonę apie teisiamojo atsakomybę švelninančias ar teisiamąjį teisinančias aplinkybės, taip pat ir apie galimybę sušvelninti bausmę teisiamajam, arba taikyti bausmės vykdymo atidėjimą. Visuomeninis kaltintojas ir gynėjas yra savarankiški teisminio nagrinėjimo dalyviai, dalyvaujantys teisminiame nagrinėjime lygiagrečiai atitinkamai su valstybiniu kaltintoju ar gynėju. Visuomeninis kaltintojas/gynėjas pateikia visuomeninį aspektą, o valstybinis kaltintojas/gynėjas – teisinį aspektą. (Pavyzdys – Butkevičiaus byloje buvo visuomeninis gynėjas). Dar yra BPK 272 straipsnis, kuris reglamentuoja įmonių, įstaigų ir organizacijų atstovų dalyvavimą nepilnamečių bylų teisminiame nagrinėjime Nepilnamečių bylose teismas turi teisę pakviesti dalyvauti teisminiame nagrinėjime įmonių, įstaigų ir organizacijų, kuriose mokėsi ar dirbo nepilnametis, atstovus, nepilnamečių reikalų tarnybų ir inspekcijų, o prireikus ir kitokių organizacijų atstovus. Apie nepilnamečio bylos nagrinėjimo laiką ir vietą teismas praneša įmonei, įstaigai ir organizacijai, kurioje mokėsi ar dirbo nepilnametis, nepilnamečių reikalų tarnybai ir inspekcijai, o prireikus ir kitokioms organizacijoms. Prireikus teismas turi teisę šaukti į teisminį posėdį šių organizacijų atstovus, taip pat teisiamojo tėvų, globėjo ar rūpintojo darbovietės visuomeninių organizacijų atstovus. Teismo leidimu nurodytų organizacijų atstovai gali dalyvauti tiriant įrodymus. Reikiamais atvejais jie gali būti apklausiami kaip liudytojai. 2. 3. Teisminio nagrinėjimo ribos Teisminio nagrinėjimo ribos reiškia, kad bylą galima nagrinėti tam tikrose ribose. Tas ribas (bendrai) apibrėžia BPK. BPK 279 str. 1 d. įtvirtina pagrindinę taisyklę, pagal kurią, byla teisme nagrinėjama tik teismui atiduotų kaltinamųjų atžvilgiu. Taigi, kaltais galima pripažinti tik tuos asmenis, kurie yra atiduoti teismui, ir tik pagal tuos kaltinimus, dėl kurių jie atiduoti teismui. Tačiau yra išimčių iš šios taisyklės. BPK 279 str. 2 d. nurodo, kad tam tikrais atvejais gali būti laikomasi BPK 280-282 straipsniuose nustatytų taisyklių. Šios taisyklės taikomos tuomet, kai prireikia: 1. Papildyti ar pakeisti kaltinimą (280 str. ); 2. Iškelti baudžiamąją bylą pagal naują kaltinimą (281 str. ) 3. Iškelti baudžiamąją bylą naujiems asmenims (282 str. ). Praktikoje šių išimtinių atvejų nėra daug. Dažniausiai tenka vadovautis pagrindine taisykle. Taigi, teisminio nagrinėjimo ribas sąlygoja pareikštas kaltinimas. Jis yra nurodytas nutartyje atiduoti kaltinamąjį teismui. Tačiau ši nutartis yra susijusi su kitais tarpusavyje susijusiais nutarimais ar nutartimis. Todėl realiai teisminio nagrinėjimo ribos pradedamos apibrėžti kur kas anksčiau. Tai galima pavaizduoti tokia schema: Nutarimas/nutartis iškelti baudžiamąją bylą (tiesa, čia dar įmanoma tam tikra korektūra: iš pradžių veika gali būti kvalifikuota pagal vieną straipsnį, vėliau – pagal kitą) → nutarimas/nutartis patraukti kaltinamuoju → kaltinamoji išvada → nutartis atiduoti kaltinamąjį teismui (svarbiausi pastarieji trys). Šie visi dokumentai yra tarpusavyje susiję. Jie negali vienas kitam prieštarauti. Galutinai teisminio nagrinėjimo ribas apibrėžia nutartis atiduoti kaltinamąjį teismui. Čia nurodoma, kas kaltinimas ir kokiu nusikaltimu. Kaltinimo keitimas (BPK 280 str. ). Išskiriamos dvi linkmės: 1. Kaltinimo keitimas, naudingas teisiamajam; 2. Kaltinimo keitimas, nenaudingas teisiamajam. 1 – Keičiant kaltinimą teisiamojo naudai, galimi tokie variantai: a) Keisti kaltinimą į lengvesnį. Šiuo atveju reikia perkvalifikuoti veiką, tačiau naujasis kaltinimas savo faktinėmis aplinkybėmis iš esmės negali skirtis nuo pradinio kaltinimo. Faktinės aplinkybės turi išlikti tos pačios, negali būti aiškinamos ir tiriamos naujos aplinkybės. b) Pašalinti dalį kaltinimo arba atsisakyti aplinkybių, sunkinančių teisiamojo atsakomybę. 2 – Keičiant kaltinimą teisiamojo nenaudai, galimi tokie variantai: a) Pakeisti kaltinimą į sunkesnį ir teisiamojo veiką kvalifikuoti pagal kitą baudžiamąjį įstatymą. Tokiu būdu pabloginti teisiamojo padėtį galima tuomet, (1) jeigu to raštu paprašo prokuroras ar nukentėjusysis (iki teisminio tardymo pabaigos) ir (2) jeigu pakeistas kaltinimas savo faktinėmis aplinkybėmis iš esmės nesiskiria nuo pradinio kaltinimo. Su šiuo prašymu teismo posėdžio pirmininkas supažindina visus teisiamajame posėdyje dalyvaujančius teisminio nagrinėjimo dalyvius. Kadangi tokio prašymo pareiškimas teisiamajam ir jo gynėjui yra netikėtas, BPK numato galimybę skirti laiko pasiruošti gynybai (teismas, teisiamojo ar gynėjo prašymu, padaro pertrauką). Jei tokia galimybė nebūtų užtikrinta, būtų pažeista Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. Pažymėtina tai, kad iki 99 02 05 Konstitucinio Teismo nutarimo, pakeisti kaltinimą į sunkesnį galėjo ir teismas. Konstitucinis teismas nurodė, kad teismas turi būti nepriklausomas ir bešališkas. Keisdamas kaltinimą teismas iš esmės parodo, kokia linkme jis kreips bylos nagrinėjimą. Toks kaltinimo pakeitimas gali kliudyti teisėjui bešališkai nagrinėti bylą ir objektyviai vertinti bylos aplinkybes. Be to, teismas atlieka teisingumo funkciją, o ne kaltinimo, todėl neturėtų atlikti prokuroro darbo. Tiesa, į Konstitucinį Teismą buvo kreiptasi ir dėl 280 str. 1 dalies. Tačiau jis konstatavo, kad pakeisti kaltinimą į lengvesnį teismas gali. Tai nepažeidžia LR Konstitucijos, nes tokiu būdu teismas neperžengia asmeniui laiduotas teises į bešališką teisminį nagrinėjimą, nepažeidžia Konstitucijoje įtvirtinto teismo ir prokurorų funkcijų atskyrimo. Taigi, jeigu yra pagrindas pakeisti kaltinimą sunkesniu, tačiau prokuroras ar nukentėjusysis to neprašo, teismas teturi teisę grąžinti bylą tyrimui papildyti (BPK 255 str. tvarka). Visgi šiuo atveju tas papildomas tyrimas nelabai reikalingas, nes visa reikiama medžiaga jau yra. Paprastai tokiu atveju atidavus bylą tyrimui papildyti surašoma nauja kaltinamoji išvada. Po to procesas vyksta bendra tvarka (prasideda atidavimo teismui stadija ir t. t. ). Tokiu būdu neretai bylos vilkinamos. b) Nagrinėti dar ir kitą (papildomą) kaltinimą. Tokį kaltinimą prokuroro, o jam nedalyvaujant ir nukentėjusiojo, prašymu teismui leidžiama nagrinėti, (1) jeigu jis yra susijęs su pirmiau pareikštu toje byloje kaltinimu ir (2) jeigu nereikia atlikti papildomo aplinkybių tyrimo. Prokuroras ar nukentėjusysis pareikšti teismui prašymą nagrinėti kitą kaltinimą, susijusį su pirmiau pareikštu toje byloje kaltinimu, gali iki teisminio tardymo pabaigos. Pareikšdami tokį prašymą, prokuroras įteikia teismui naują kaltinimą (raštu), o nukentėjusysis – naują skundą (raštu). Esant didesnės apimties kaltinimui, teismas prokuroro ar nukentėjusiojo prašymu gali padaryti pertrauką naujam kaltinimui ar skundui parengti. Prokuroro surašytas kaltinimas savo prigimtimi, turiniu prilygsta kaltinamajai išvadai. Teismas, gavęs naują kaltinimą ar skundą, motyvuota nutartimi išsprendžia kaltinamojo atidavimo teismui pagal naują kaltinimą klausimą. Šiuo atveju teismas daro tai, ką turėtų daryti atidavimo teismui stadijoje. Į šią stadiją teismas “grįžta” mintimis, o ne proceso prasme. Jei neatiduoda teismui, reiškia, kad prokuroro prašymas nėra tenkinamas. Naujo kaltinimo ir skundo nuorašai turi būti įteikti teisiamajam ir gynėjui susipažinti. Teismas gali padaryti pertrauką ne tik tam, kad teisimasis ir gynėjas pasiruoštų gynybai, bet kad ir kiti proceso dalyviai pasiruoštų tolesniam bylos nagrinėjimui (prašymą pateikia proceso dalyviai). BPK 280 str. 7 d. nurodo, kad jeigu pakeistas kaltinimas savo faktinėmis aplinkybėmis iš esmės skiriasi nuo pradinio kaltinimo, byla turi būti grąžinta tyrimui papildyti. Tai gali padaryti teismas savo iniciatyva. Prokuroro siūlymu visa byla grąžinama tyrimui papildyti tuo atveju, jeigu dėl kito kaltinimo, susijusio su pirmiau pareikštu toje byloje kaltinimu, reikia atlikti papildomą aplinkybių tyrimą. Taigi, visų kaltinimo keitimo būdų bendra taisyklė yra ta, kad faktinės aplinkybės turi būti tos pačios. Baudžiamosios bylos iškėlimas pagal naują kaltinimą (BPK 281 str. ). Išskiriami trys etapai: 1. Teisminio tardymo metu nustatomos aplinkybės, kurios rodo, kad teisiamasis yra padaręs kitą nusikaltimą, dėl kurio kaltinimas teisiamajam pirmiau nebuvo pareikštas (apie tą kaltinimą nei kaltinamojoje išvadoje, nei nutartyje atiduoti kaltinamąjį teismui nebuvo užsiminta); 2. Tokiu atveju, teismas, nesustabdydamas bylos nagrinėjimo, priima nutartį iškelti baudžiamąją bylą pagal naująjį kaltinimą; 3. O taip pat perduoda nutartį iškelti baudžiamąją bylą bei reikiamą medžiagą parengtiniam tyrimui daryti bendra tvarka. Šiuo atveju kaltinimai nėra susiję. Yra realioji nusikaltimų sutaptis, t. y. asmuo keliais savarankiškais veiksmais padaro du ar daugiau nusikaltimų, numatytų skirtinguose BK straipsniuose. Iškeldamas baudžiamąją bylą, teismas realizuoja vieną iš savo pareigų – iškelti baudžiamąją bylą iškilus aikštėn nusikaltimo požymiams (BPK 3 str. ). BPK 281 str. 2 d. nurodo, kad ryšium su naujuoju kaltinimu teismas gali pakeisti arba parinkti teisiamajam kardomąją priemonę. Baudžiamosios bylos iškėlimas naujam asmeniui (BPK 282 str. ). BPK 282 str. nurodo, kad jeigu teisminio tardymo metu nustatomos tokios aplinkybės, kurios rodo, kad nusikaltimą yra padaręs nepatrauktas baudžiamojon atsakomybėn asmuo, teismas: 1. Priima nutartį iškelti tam asmeniui baudžiamąją bylą; 2. Perduoda tą nutartį bei reikiamą medžiagą parengtiniam tyrimui daryti, išskyrus BPK 81 str. 4 d. numatytus atvejus (81 str. 4 d. : Jeigu liudytojas be svarbios priežasties neatvyksta pas kvotėją, tardytoją, prokurorą ar į teismą, jis atsako BPK 64(3) straipsnyje nustatyta tvarka. Be to, kvotėjas, tardytojas, prokuroras, teisėjas ar teismas turi teisę neatvykusįjį liudytoją atvesdinti. ). Gali būti taip, kad naujai iškelta byla yra susijusi su nagrinėjamąja byla ir atskirai nagrinėti šias bylas nėra galima. Tokiu atveju teismas visą bylą perduoda tyrimui papildyti. BPK 282 str. 3 d. nurodo, kad baudžiamoji byla (1) liudytojui, (2) nukentėjusiajam, (3) ekspertui, (4) specialistui ar (5) vertėjui atitinkamai už žinomai melagingą parodymą (1 ir 2) ar žinomai melagingos išvados davimą (3), žinomai melagingą paaiškinimą (4) arba žinomai neteisingą išvertimą (5) gali būti teisme iškeliama, tik priimant nuosprendį. Teismas turi teisę paskirti tam asmeniui, kuriam iškelta baudžiamoji byla, kardomąją priemonę. 2. 4. Nutartys, teismo priimamos teisminiame nagrinėjime Bendra taisyklė, įtvirtinta BPK 276 str. , yra tokia, kad visais klausimais, kuriuos teisumas išsprendžia teisminio nagrinėjimo metu, yra priimamos nutartys. Jei nėra nutarties, reiškia, kad klausimas neišspręstas. Nutartis gali būti: 1. Atskiras dokumentas; 2. Įrašyta į teisiamojo posėdžio protokolą. Kokią formą ji įgis, priklauso nuo jos svarbumo. Labiau svarbios nutartys surašomos kaip atskiri dokumentai. BPK 276 str. pateikia sąrašą atvejų, kada būtina surašyti atskirą nutartį: 1. Dėl uždaro teisminio nagrinėjimo; 2. Dėl bylos iškėlimo pagal naują kaltinimą arba naujam asmeniui; 3. Dėl bylos išskyrimo; 4. Dėl bylos perdavimo tyrimui papildyti; 5. Dėl bylos sustabdymo; 6. Dėl bylos nutraukimo; 7. Dėl kardomosios priemonės parinkimo, pakeitimo ar panaikinimo; 8. Dėl nušalinimų; 9. Dėl ekspertizės paskyrimo; 10. Dėl teisiamojo pašalinimo iš teisiamojo posėdžio salės; 11. Dėl baudos skyrimo BPK 81 (liudytojui), 88 (ekspertui), 151 (vertėjui), 152(1) (specialistui), 153 (kviestiniams), 275 (vertėjui), 275 (1) (specialistui) ir 286 (teisiamojo posėdžio tvarkos pažeidėjams); 12. BPK 351 str. (“Teismo atskiroji nutartis”) numatytais atvejais. (→ Teismo atskiroji nutartis (tai sovietų reliktas, bet kartais naudingas): Teismas, turėdamas tam pagrindą, priima atskirą nutartį, kuria atkreipia valstybinių organų, visuomeninių organizacijų ar pareigūnų dėmesį į: 1. Byloje nustatytus įstatymo pažeidimo faktus; 2. Į priežastis ir sąlygas, padėjusias padaryti nusikaltimą ir reikalaujančias imtis atitinkamų priemonių. Atskiroji nutartis taip pat gali būti priimta, kai teismas nustato piliečių teisių bei kitus įstatymų pažeidimus, padarytus atliekant kvotą arba parengtinį tardymą. Teismas turi teisę atskirąja nutartimi atkreipti visuomeninių organizacijų ir darbo kolektyvų dėmesį į: 1. Neteisingą atskirų piliečių elgesį gamyboje ar buityje; 2. Į jų pažeidimą savo visuomeninės pareigos. Reikiamais atvejais atskirosios nutarties nuorašas gali būti nusiųstas atitinkamai visuomeninei organizacijai ar darbo kolektyvui. Teismas, remdamasis teisminio nagrinėjimo medžiaga, turi teisę priimti atskirą nutartį ir kitais atvejais, jeigu pripažįsta reikalinga. Teismas gali atskirąja nutartimi pranešti atitinkamai įmonei, įstaigai ar organizacijai apie piliečio didelį sąmoningumą, didvyriškumą, kurį jis parodė atlikdamas visuomeninę pareigą ir padėdamas užkirsti kelią nusikaltimui ar jį išaiškinti. Ne vėliau kaip per vieną mėnesį ryšium su atskirąja nutartimi turi būti imtasi reikalingų priemonių ir apie rezultatus pranešta atskirąją nutartį priėmusiam teismui). Šias aukščiau paminėtas nutartis teismas priima pasitarimo kambaryje. Jos turi būti surašomos kaip atskiri dokumentai, kuriuos pasirašo visa teismo sudėtis ar teisėjas. Visos kitos nutartys, priklausomai nuo bylos aplinkybių, gali būti priimamos kaip atskiri dokumentai arba įrašomos į teisiamojo posėdžio protokolą. Nutartys, kurias teismas priima teisminio nagrinėjimo metu, turi būti balsu perskaitomos. Nutartis dėl baudžiamųjų bylų sujungimo ar išskyrimo (BPK 277(1) str. ). Teismas, teisminio nagrinėjimo metu nustatęs BPK 149 str. numatytas aplinkybes, gali baudžiamąsias bylas sujungti arba išskirti. (BPK 149 str. : Baudžiamųjų bylų sujungimas ir išskyrimas Į vieną bylą gali būti sujungiamos tik tos bylos, kuriose: 1. Keli asmenys kaltinami bendrininkavimu viename ar keliuose nusikaltimuose; 2. Vienas asmuo kaltinamas kelių nusikaltimų padarymu; 3. Vienas asmuo kaltinamas nusikaltimo padarymu, o kitas iš anksto nepažadėtu to paties nusikaltimo slėpimu ar nepranešimu apie jį. Gali būti nesujungiamos baudžiamosios bylos, kuriose tas pats asmuo kaltinamas numatytais tuose pačiuose baudžiamuosiuose įstatymuose nusikaltimais, jeigu jie buvo išaiškinti, kai kitos bylos buvo baigtos tirti arba perduotos teismui nagrinėti. Išskirti bylą leidžiama tik tais atvejais, kada tai būtinai reikalinga, jeigu tat neatsiliepia bylos ištyrimo bei išsprendimo visapusiškumui, pilnumui ir objektyvumui. (!!!Ši dalis taikoma tik parengtiniam tyrimui!!! Taip išaiškino AT senatas). Išimtiniais atvejais generalinio prokuroro ar jo pavaduotojo sutikimu leidžiama išskirti bylą vienam ar keliems asmenims, kaltinamiems vienu ar keliais nusikaltimais, tačiau padariusiems daugiau tuose pačiuose ar kituose baudžiamuosiuose įstatymuose numatytų nusikaltimų, kurių tyrimas nėra baigtas. Baigus bylos tyrimą arba perdavus nagrinėti teismui, kitų nusikaltimų tyrimas vyksta įprasta tvarka. Bylos sujungiamos ir išskiriamos tardytojo ar prokuroro nutarimu). Nutartis nutraukti baudžiamąją bylą (BPK278 str. ). Byla turi būti teismo nutartimi nutraukiama teisiamajame posėdyje, jeigu teisminio nagrinėjimo metu išaiškinami bylai nutraukti pagrindai, nustatyti BPK 5 str. 5-9 punktuose (1-4, 10 dalys – taikomos tik parengtinio tyrimo metu) ir 6, 9(1), 9(2) straipsniuose. BPK 5 str. : 5. Asmeniui, iki pavojingos visuomenei veikos padarymo momento dar neturėjusiam tokio amžiaus, kuriam suėjus, pagal įstatymą yra galima baudžiamoji atsakomybė; 6. Jeigu nukentėjusysis susitaikė su kaltinamuoju BPK 126 str. numatytais atvejais; 7. Jeigu nėra nukentėjusiojo skundo, kai byla gali būti keliama tik dėl jo skundo; 8. Mirusiajam, išskyrus tuos atvejus, kai byla reikalinga mirusiajam reabilituoti arba kitų asmenų bylai atnaujinti dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių; 9. Asmeniui, kurio atžvilgiu yra įsiteisėjęs teismo nuosprendis dėl to paties kaltinimo arba nutartis ar nutarimas nutraukti bylą tuo pačiu pagrindu. BPK 6 str. : Teismas turi teisę nutraukti baudžiamąją bylą, jeigu pripažįstama. kad iki kvotos, parengtinio tardymo ar bylos nagrinėjimo teisme asmens padaryta veika dėl aplinkybių pasikeitimo: 1. Neteko pavojingos visuomenei veikos pobūdžio; 2. Asmuo pasidarė nebepavojingas visuomenei. BPK 9(1) str. → baudžiamosios bylos nutraukimas nukentėjusiajam ir kaltininkui susitaikius. BPK 9(2) str. → baudžiamosios bylos nutraukimas asmeniui, padėjusiam išaiškinti organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo nusikalstamą veiklą BPK 278 str. 2 d. nurodo, kad jaunesnio kaip 18 metų amžiaus asmens, padariusio veiką, turinčią nusikaltimo, kuris nėra labai pavojingas visuomenei, požymių, byla teismo nutartimi teisiamajame posėdyje gali būti nutraukta, ir jaunesniam kaip 18 metų amžiaus asmeniui taikomos priverčiamosios auklėjamojo pobūdžio priemonės, numatytos BK 61 straipsnyje. BPK 278 str. 3 d. nurodo, kad jeigu: 1. Yra kitų aplinkybių, darančių baudžiamąją bylą negalimą, nurodytų BPK 5 straipsnyje; 2. Neįrodyta, kad teisiamasis dalyvavo nusikaltimo padaryme, → teismas priima atitinkamai arba išteisinamąjį nuosprendį, arba apkaltinamąjį nuosprendį ir atleidžia nuteistąjį nuo bausmės. Jeigu baudžiamoji byla šaukiamojo atžvilgiu nutraukiama, teismas nedelsiant praneša apie tai rajono (miesto) karinei komendantūrai. 3. Baudžiamosios bylos nagrinėjimo atidėjimas ir jos sustabdymas BPK 283 str. 1 d. nurodo, kad baudžiamosios bylos nagrinėjimas gali būti atidedamas kitam teisiamajam posėdžiui tada, kai: 1. Neatvyksta kuris nors iš pašauktųjų asmenų; 2. Reikia išreikalauti naujus įrodymus. Tokiu atveju teismas, kaip jau minėta, atideda bylos nagrinėjimą ir imasi priemonių neatvykusiems asmenims pašaukti arba naujiems įrodymams išreikalauti, jeigu tai galima. Teismas turi siekti, kad kitas atidėtos bylos teisiamasis posėdis būtų surengtas per kiek įmanoma trumpesnį laiką. BPK 283 str. 2 d. nurodo, kad baudžiamosios bylos nagrinėjimas gali būti sustabdytas, jeigu teisiamasis: 1. Slapstosi nuo teismo; 2. Suserga psichine ar kitokia sunkia liga, dėl kurios jis negali atvykti į teismą, teismas, išskyrus atvejus, nurodytus BPK 266 str. 1 d. (genocidas, karo nusikaltimai). Šiuo atveju teismas sustabdo bylą to teisiamojo atžvilgiu, iki jis bus surastas arba pasveiks, ir nagrinėja toliau bylą kitų teisiamųjų atžvilgiu. Tačiau jeigu atskiras nagrinėjimas apsunkina nustatyti tiesą, sustabdoma visa byla. Sustabdydamas bylą dėl to, kad teisiamasis slapstosi, teismas pasitarimo kambaryje priima nutartį dėl jo paieškos. Baudžiamoji byla taip pat sustabdoma, kai teismas kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar įstatymas arba kitas teisinis aktas neprieštarauja Konstitucijai, ir kai teismas nusprendžia leisti prokurorui pateikti teismui naujų įrodymų. 4. Baudžiamosios bylos perdavimas tyrimui papildyti Kvotos ar parengtinio tardymo padaryti byloje trūkumai, kurie nepastebėti ir nepašalinti atiduodant kaltinamąjį teismui, gali išryškėti teisminio bylos nagrinėjimo metu (dažniausi trūkumai – parengtinio tyrimo neišsamumas). Jeigu tie trūkumai gali turėti reikšmės bylai, teismas nusprendžia, ar galima jiems esant, tęsti bylos nagrinėjimą. Baudžiamoji byla perduodama tyrimui papildyti tais atvejais, kai nustatomos BPK 255 str. nurodytos aplinkybės (BPK 284 str. ). BPK 284 str. įtvirtinta teismo teisę, o ne pareigą, nustačius 255 str. išvardintas aplinkybes, perduoti bylą tyrimui papildyti. Bylą perduoti tyrimui papildyti teisiamojo posėdžio metu teismas gali savo iniciatyva. Tačiau dažniausiai to reikalauja proceso dalyviai. Jeigu to prašo proceso dalyviai, teismas pareikalauja, kad tas prašymas būtų pagrįstas, nurodant, kokios būtent aplinkybės trukdo nagrinėti bylą ir kodėl tie trūkumai gali būti pašalinti tik parengtinio tyrimo metu. Byla perduodama tyrimui papildyti motyvuota teismo nutartimi, kuri gali būti priimta bet kuriuo teisminio nagrinėjimo metu. Ši nutartis priimama pasitarimo kambaryje (BPK 276 str. ). Nutartis tyrimui papildyti su byla perduodama prokurorui. Teismas turi nurodyti, kurios aplinkybės turi būti išaiškinamos, darant parengtinį tyrimą. Teismo nutartis grąžinti bylą tyrimui papildyti neapskundžiama, tačiau ji gali būti prokuroro užprotestuota. Baigus papildomąjį tyrimą, byla vėl perduodama teismui bendra tvarka. 2. 7. Teisiamojo posėdžio tvarka BPK 285 str. aprašoma teisiamojo posėdžio tvarka. Įeinant teisėjams ar teisėjui, teismo tvarkdarys ar teisiamojo posėdžio sekretorius paskelbia: "Teismas eina, prašom stoti". Visi esantieji teisiamojo posėdžio salėje atsistoja, paskui, pirmininkaujančiajam pakvietus, užima savo vietas. Visi dalyvaujantys byloje asmenys į teismą kreipiasi ir savo parodymus bei paaiškinimus duoda stovėdami. Jeigu kuris nors iš dalyvaujančiųjų byloje asmenų yra ligotas, pirmininkaujantysis gali leisti jam duoti parodymus ar paaiškinimus sėdomis. Visi: 1. Dalyvaujantys byloje asmenys; 2. Asmenys, esantys teisiamojo posėdžio salėje → privalo neprieštaraudami klausyti pirmininkaujančiojo patvarkymų dėl nustatytosios teisiamojo posėdžio tvarkos laikymosi. BPK 286 str. nurodo priemones, kurios taikomos teisiamojo posėdžio tvarkos pažeidėjams. Jeigu teisiamojo posėdžio metu teisiamasis: a) pažeidžia tvarką; b) neklauso pirmininkaujančiojo patvarkymų, → pirmininkaujantysis įspėja teisiamąjį, kad pasikartojus minėtiesiems veiksmams, jis bus pašalintas iš posėdžio salės. Pakartotinai pažeidęs tvarką, teisiamasis gali būti teismo nutartimi pašalinamas iš posėdžio salės, ir byla gali būti toliau nagrinėjama, jam nesant akivaizdoje. Tačiau nuosprendis: a) paskelbiamas teisiamajam esant akivaizdoje; b) perskaitomas jam tuojau po paskelbimo. Jeigu pirmininkaujančiojo patvarkymo neklauso (1)prokuroras, (2)visuomeninis kaltintojas, (3)gynėjas ar (4)visuomeninis gynėjas, pirmininkaujantysis juos įspėja. Kuriam nors iš nurodytųjų asmenų toliau neklausant pirmininkaujančiojo patvarkymų, bylos nagrinėjimas gali būti teismo nutartimi atidedamas, jeigu negalima be žalos bylai pakeisti to asmens kitu. Kartu teismas praneša apie tai atitinkamai aukštesniajam prokurorui, Advokatų kolegijos prezidiumui, visuomeninei organizacijai arba darbo kolektyvui. Kiti dalyvaujantys byloje asmenys: a) pažeidę tvarką teisiamajame posėdyje b) nepaklausę pirmininkaujančiojo patvarkymų, → gali būti pašalinami iš teisiamojo posėdžio salės teismo nutartimi, o nedalyvaujantys byloje asmenys - pirmininkaujančiojo patvarkymu. Šiems asmenims (t. y. kitiems dalyvaujantiems byloje asmenims ir nedalyvaujantiems byloje asmenims), piktybiškai: a) nepaklususiems pirmininkaujančiojo patvarkymui b) pažeidusiems tvarką teismo posėdžio metu, → teismo nutartimi gali būti skiriama: 1) iki 500 litų bauda 2) arba areštas iki 15 parų. BPK 2861 str. nurodo, kad asmuo, kuriam paskirtas areštas, gali būti policijos sulaikytas teismo posėdžio salėje. Nutarties skirti areštą nuorašas įteikiamas jos priėmimo dieną asmeniui, kuriam paskirtas areštas. BPK 2862 str. nurodo, kad asmuo, kuriam paskirtas areštas, gali prašyti teismą, paskyrusį areštą, 1) panaikinti areštą; 2) sumažinti jo trukmę; 3) pakeisti areštą bauda. Tas prašymas ne vėliau kaip per 3 dienas nagrinėjamas teismo posėdyje, pranešus asmeniui, kuriam paskirtas areštas. Tačiau šio asmens neatvykimas nekliudo išnagrinėti prašymą. Areštuotas asmuo teismo pareikalavimu policijos atvedamas į teismo posėdį. 2. 8. Teisiamojo posėdžio protokolas Teisiamojo posėdžio protokolas yra svarbus procesinis dokumentas. BPK 287 str. nurodo, kad teisminio nagrinėjimo metu teisiamojo posėdžio sekretorius rašo protokolą, laikydamasis BPK 117 straipsnyje numatytų reikalavimų. BPK 117 str. nurodo, kad teisiamojo posėdžio protokole pažymima: 1) posėdžio vieta ir laikas, nurodant, kada jis buvo pradėtas ir pabaigtas; 2) teismo pavadinimas ir sudėtis, sekretorius, vertėjas, teisminio nagrinėjimo dalyviai ir kiti teismo pašaukti asmenys; 3) nagrinėjamoji byla; 4) teisiamajam parinkta kardomoji priemonė; 5) duomenys apie teisiamojo asmenybę; 6) teismo veiksmai ta eile, kuria jie buvo atliekami; 7) teisminio nagrinėjimo dalyvių, liudytojų, ekspertų ir kitų asmenų pareiškimai bei prašymai; 8) nutartys, teismo priimtos, neišeinant į pasitarimo kambarį; 9) nurodymas apie nutarčių priėmimą pasitarimo kambaryje; 10) išaiškinimas teisiamajam ir kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims jų teisių ir pareigų; 11) kaltinamųjų, nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymų turinys, kartu nurodant jų pavardes, vardus ir gimimo metus, taip pat ekspertų išvadų turinys; 12) teisiamajame posėdyje padarytų apžiūrų ir kitų įrodymų rinkimo bei tyrimo veiksmų rezultatai; 13) turinys viso to, ką teisminio nagrinėjimo dalyviai prašė įrašyti į protokolą; 14) nurodymas apie teisiamojo posėdžio sa1ėje tvarkos pažeidimo faktus, jeigu jų buvo, ir pažeidėjo asmenybę; 15) trumpas teismo nagrinėjimo dalyvių ginčų turinys; 16) trumpas teisiamojo paskutinio žodžio turinys; 17) nurodymas apie nuosprendžio paskelbimą ir tvarkos bei termino nuosprendžiui apskųsti išaiškinimą. Teisminio nagrinėjimo metu gali būti naudojamas apklausos garso įrašymas. Šiuo atveju fonograma pridedama prie teisiamojo posėdžio protokolo, kuriame pažymima apie garso įrašymo panaudojimą. Proceso dalyvių prašymu asmenų parodymai, paaiškinimai arba pareiškimai ištisai arba atskiros jų dalys posėdžio pirmininko patvarkymu į teisiamojo posėdžio protokolą įrašomi pažodžiui. Tada asmenys, kurie byloje davė parodymus arba paaiškinimus, padarė pareiškimus arba pareiškė prašymus, turį teisę perskaityti teisiamojo posėdžio protokole savo parodymų, paaiškinimų, pareiškimų arba prašymų įrašus, prašyti papildyti protokolą ir padaryti jame pataisas bei patvirtinti parašu protokolo įrašų tikrumą. Teisiamojo posėdžio protokolas turi būti pasirašomas tuojau pat po to, kai pasibaigia teisiamasis posėdis, bet nieku būdu ne vėliau kaip per tris dienas po to, kai pasibaigia teisiamasis posėdis. Protokolą pasirašo: 1) pirmininkaujantysis ir 2) sekretorius. BPK 287 str. 2 d. nurodoma, kad pastabos dėl protokolo išnagrinėjamos BPK 118 straipsnyje nustatyta tvarka. BPK 118 str. nurodo, kad per tris dienas po teisiamojo posėdžio protokolo pasirašymo teisminio nagrinėjimo dalyviai gali 1)su juo susipažinti ir 2)pateikti savo pastabas, nurodydami jo (1)neteisingumą ar (2)neišsamumą. Pateiktąsias pastabas išnagrinėja posėdžio pirmininkas ir, jeigu su jomis sutinka, patvirtina jų teisingumą ir prideda prie teisiamojo posėdžio protokolo. Jeigu posėdžio pirmininkas nesutinka su pateiktomis pastabomis, jos pateikiamos išnagrinėti teismo tvarkomajame posėdyje, kolegialiai išnagrinėtose bylose - tiems patiems teisėjams, kurie nagrinėjo bylą. Jeigu ta pati teismo sudėtis negalima, du iš teisėjų turi būti iš nagrinėjusiųjų bylą. Reikiamais atvejais į tvarkomąjį posėdį šaukiami asmenys, pateikę pastabų dėl protokolo. Išnagrinėjęs pastabas, teismas priima motyvuotą nutartį 1) patvirtinti jų teisingumą arba 2) jas atmesti. Pastabos dėl teisiamojo posėdžio protokolo ir teismo priimta nutartis pridedamos prie protokolo. 3. Parengiamoji teisiamojo posėdžio dalis. Teisminis nagrinėjimas susideda iš penkių nuosekliai einančių dalių: parengiamosios, teisminio tardymo, teisminių ginčų, teisiamojo paskutinio žodžio ir nuosprendžio priėmimo. Parengiamoji teisiamojo posėdžio dalis skirta paruošti procesines teisėto ir pagrįsto nuosprendžio priėmimo sąlygas. Šios teisiamojo posėdžio dalies tvarką reglamentuoja BPK 25 skirsnis (288-306 str. ). Parengiamoji teisminio nagrinėjimo dalis vyksta griežtai laikantis tam tikrų veiksmų eiliškumo. BPK tas eiliškumas nėra aiškiai matomas. Tačiau galima išskirti pagrindinius 9 veiksmus (9 procedūras), kurie atliekami parengiamojoje teisminio posėdžio dalyje: 1) teisiamojo posėdžio atidarymas; 2) atvykimo į teismą patikrinimas; 3) išaiškinimas vertėjui jo pareigų; 4) liudytojų pašalinimas iš teismo salės; 5) teisiamojo asmenybės nustatymas, kaltinamosios išvados nuorašo teisiamajam įteikimo savalaikiškumo nustatymas; 6) paskelbimas teismo sudėties ir išaiškinimas nušalinimo teisės; 7) išsprendimas klausimo, ar galima nagrinėti b. bylą, neatvykus kuriam nors iš byloje dalyvaujančių asmenų; 8) teisių išaiškinimas; 9) prašymų pareiškimas ir išsprendimas. 3. 1. Teisiamojo posėdžio atidarymas. Teisiamąjį posėdį pradeda pirmininkaujantysis. BPK 288 str. nurodo, kad paskirtu baudžiamajai bylai nagrinėti laiku pirmininkaujantysis atidaro teisiamąjį posėdį ir paskelbia, kuri byla turi būti nagrinėjama. Tai labai trumpas veiksmas. Tai pranešimas apie tai, kokia b. byla bus nagrinėjama teisiamajame posėdyje. 3. 2. Atvykimo į teismą patikrinimas. Šią procedūrą reglamentuoja BPK 289 str. , kuriame nurodoma, kad pirmininkaujantysis suteikia teisiamojo posėdžio sekretoriui žodį padaryti pranešimui apie (1) prokuroro, visuomeninio kaltintojo, teisiamojo, įstatyminio jo atstovo, gynėjo visuomeninio gynėjo, taip pat nukentėjusiojo ir jo atstovo, civilinio ieškovo, civilinio atsakovo arba jų atstovų, eksperto, specialisto, vertėjo atvykimą (2) ir apie nesančiųjų neatvykimo priežastis. Apie liudytojus pranešama atskirai. 289 str. 3 d. nurodoma, kad sekretorius 1) balsu perskaito pašauktų į teisiamąjį posėdį liudytojų sąrašą ir 2) praneša, kurie iš nurodytųjų asmenų atvyko ir 3) kokios nesančiųjų neatvykimo priežastys. Tokiu pranešimu sekretorius informuoja tiek teismą, tiek kitus dalyvaujančius byloje asmenis. 3. 3. Išaiškinimas vertėjui jo pareigų. Jeigu teisiamajame posėdyje vertėjas nedalyvauja, tokio veiksmo parengiamojoje teisiamojo posėdžio dalyje nėra. Tačiau jeigu teisiamajame posėdyje dalyvauja vertėjas, tai, pagal 290 str. , pirmininkaujantysis: 1) išaiškina vertėjui jo pareigą išversti dalyvaujantiems byloje asmenims, nemokantiems kalbos, kuria vyksta procesas, parodymų, pareiškimų, perskaitomų teisme dokumentų, taip pat pirmininkaujančiojo patvarkymų ir teismo sprendimų turinį; 2) įspėja vertėją a) dėl atsakomybės, numatytos BPK 275 str. už atsisakymą be svarbių priežasčių atlikti savo pareigas (atsako pagal BPK 64(3) str. ), b) ir dėl atsakomybės pagal LR BK 293 str. už žinomai neteisingą išvertimą. Apie tai, kad vertėjas įspėtas dėl atsakomybės, iš vertėjo paimamas atitinkamas rašytinis pasižadėjimas. 3. 4. Pašalinimas liudytojų iš teismo salės. Tą reglamentuoja 291 str. Nurodoma, kad atvykusieji liudytojai pašalinami iš teismo salės. Visi kiti proceso dalyviai lieka salėje. Visa tai reikalinga tam, kad liudytojų parodymų neįtakotų kitų liudytojų parodymai. Pirmininkaujantysis imasi priemonių, kad teismo apklausti liudytojai nesusižinotų teismo patalpoje su neapklaustaisiais liudytojais. Liudytojai kviečiami duoti parodymus po vieną, o apklausti liudytojai lieka teisiamojo posėdžio salėje. Nukentėjusysis iš teismo salės nepašalinamas. Taip yra todėl, kad nukentėjusysis ne tik duoda parodymus, bet ir yra proceso dalyvis. 3. 5. Teisiamojo asmenybės nustatymas, taip pat kaltinamosios išvados nuorašo teisiamajam įteikimo savalaikiškumo nustatymas (BPK 298 str. ). Pirmiausia pirmininkaujantysis nustato teisiamojo asmenybę, išaiškindamas jo 1) pavardę, 2) vardą, 3) amžių, 4) gimimo vietą, 5) gyvenamąją vietą, 6) užsiėmimą, 7) šeiminę padėtį, 8) taip pat kitus duomenis, apibūdinančius teisiamojo asmenybę. Po to pirmininkaujantysis paklausia teisiamąjį, ar 1) jam įteiktas 2) ir kada būtent kaltinamosios išvados nuorašas, 3) taip pat kiti dokumentai, nurodyti BPK 259, 261 ir 452 straipsniuose. BPK 259 str. kalba apie tai, kad teismas turi įteikti teisiamajam kaltinamosios išvados nuorašą. Jeigu sprendžiant atidavimo teismui klausimą buvo pakeistas kaltinimas arba kardomoji priemonė, arba šauktinų į teismą asmenų sąrašas, tai teisiamajam įteikiamas ir teismo ar teisėjo nutarties nuorašas. Teisiamajam, nemokančiam kalbos, kuria vyksta bylos procesas, nurodytieji šiame straipsnyje dokumentai įteikiami išversti į jo gimtąją kalbą arba į kitą kalbą, kurią jis moka. Nagrinėti teisiamajame posėdyje byla gali būti skiriama ne anksčiau kaip po trijų dienų nuo šių dokumentų įteikimo teisiamajam momento. BPK 261 str. kalba apie tai, kad tai atvejais, kai yra pakankamai duomenų, rodančių, kad yra padarytas nusikaltimas, nurodytas BPK 126 str. 1 dalyje, teisėjas savo nutartimi iškelia bylą ir atiduoda kaltinamąjį teismui (tai privataus kaltinimo bylos). Ne vėliau kaip trys dienos iki bylos nagrinėjimo teisme teisiamajam turi būti įteikiamas nukentėjusiojo skundo nuorašas, šaukimas atvykti į teisiamąjį posėdį, kartu nurodant baudžiamąjį įstatymą, pagal kurį teisiamasis kaltinamas, ir šaukiamų į teisiamąjį posėdį asmenų sąrašas. Ši taisyklė taikoma taip pat ir priešpriešinio kaltinimo procesui. Teisiamajam, nemokančiam kalbos, kuria vyksta bylos procesas, šiame straipsnyje nurodyti dokumentai įteikiami išversti į jo gimtąją kalbą arba į kitą kalbą, kurią jis moka. BPK 452 str. kalba apie sumarinio proceso metu priimamą teisėjo nutartį atiduoti kaltinamąjį teismui. Šios nutarties nuorašas įteikiamas teisiamajam ne vėliau kaip likus trims dienoms iki teisiamojo posėdžio. BPK 298 str. 3 d. nurodo, kad jeigu šie dokumentai (1)neįteikti arba (2)įteikti ne tuo laiku, kuris nustatytas šio kodekso 259, 261 ir 452 straipsniuose, bylos nagrinėjimas turi būti atidedamas atitinkamam laikui. 3. 6. Paskelbimas teismo sudėties ir išaiškinimas nušalinimo teisės (BPK 299 str. ). Pirmininkaujantysis: 1) paskelbia teismo sudėtį, 2) praneša, kas yra kaltintoju ir gynėju, taip pat teisiamojo posėdžio sekretoriumi, ekspertu, specialistu ir vertėju, 3) išaiškina teisiamajam ir kitiems teisminio nagrinėjimo dalyviams jų teisę pareikšti nušalinimą (a)teismo sudėčiai ar (b)kuriam nors iš teisėjų, (c)prokurorui, (d)teisiamojo posėdžio sekretoriui, (e)vertėjui, (f)ekspertui ir (g)specialistui. Jeigu teisiamajame posėdyje yra atsarginis teisėjas, pirmininkaujantysis paskelbia apie tai. Atsarginiam teisėjui taip pat gali būti pareiškiamas nušalinimas. Jeigu baudžiamajai bylai nagrinėti reikia ilgo laiko. gali būti kviečiamas atsarginis teisėjas. (BPK 28 str. : atsarginis teisėjas būna teisiamojo posėdžio salėje nuo tos bylos nagrinėjimo pradžios ir jeigu pasitraukia iš teismo sudėties teisėjas, jį pakeičia. Jeigu atsarginis teisėjas, stojęs į pasitraukusiojo vietą, nereikalauja atnaujinti teismo veiksmų, byla toliau nagrinėjama be atnaujinimo). BPK 299 str. 3 d. nurodo, kad pareikštas nušalinimas išsprendžiamas pagal BPK 32, 34 ir 46 str. nustatytas taisykles. BPK 29 str. nurodo, kad teisėjas negali nagrinėti baudžiamosios bylos bet kurioje proceso stadijoje, jeigu: 1) jis yra toje byloje nukentėjusysis, civilinis ieškovas, civilinis atsakovas arba jų atstovas, kurio nors iš šių asmenų giminaitis, kaltinamojo ar įstatyminio jo atstovo giminaitis, kito teisėjo toje byloje, prokuroro, visuomeninio kaltintojo, gynėjo, visuomeninio gynėjo, tardytojo ar kvotėjo toje byloje giminaitis; 2) jis yra dalyvavęs toje byloje kaip liudytojas, ekspertas, specialistas, revizorius, vertėjas kvotėjas, tardytojas, prokuroras, teisėjas, dalyvavus atliekant parengtinio tyrimo veiksmus byloje (paskyręs kardomąjį kalinimą (suėmimą), apklausęs suimtąjį, sankcionavęs telefoninių pokalbių klausymą, prevencinį asmens sulaikymą, nagrinėjęs skundus dėl išvardytų veiksmų), visuomeninis kaltintojas, gynėjas, įstatyminis kaltinamojo atstovas, visuomeninis gynėjas, nukentėjusiojo, civilinio ieškovo ar civilinio atsakovo atstovas; 3) jis pats arba jo giminaičiai yra tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi; 4) byloje dalyvaują asmenys nurodo kitokias aplinkybes, keliančias abejonių teisėjo nešališkumu. BPK 31 str. nurodo, kad esant BPK 29 str. nurodytoms aplinkybėms, teisėjas privalo nusišalinti. Tuo pačiu pagrindu gali pareikšti teisėjui nušalinimą prokuroras, visuomeninis kaltintojas, teisiamasis, įstatyminis jo atstovas, gynėjas, visuomeninis gynėjas, taip pat nukentėjusysis ir jo atstovas, civilinis ieškovas, civilinis atsakovas arba jo atstovai. Nušalinimas turi būti motyvuojamas ir pareiškiamas tuo metu, kai posėdžio pirmininkas arba teisėjas paskelbia teismo sudėtį ir išaiškina proceso dalyviams teisę pareikšti teisėjams nušalinimą. Vėliau pareikšti nušalinimą leidžiama tik tais atvejais, kai nušalinimo pagrindą teismas ar pareiškiantis nušalinimą asmuo sužino vėlesnio proceso metu. BPK 32 str. nurodo, kad teisėjui pareikštą nušalinimą išsprendžia kiti teisėjai, nesant nušalinamojo. Balsams pasidalijus pusiau, teisėjas laikomas nušalintu. Dviems teisėjams ar visai teismo sudėčiai pareikštą nušalinimą išsprendžia tą bylą nagrinėjanti teisėjų kolegija paprasta balsų dauguma. Teisėjai, kuriems pareikštas nušalinimas, turi teisę viešai padaryti pareiškimą dėl šio nušalinimo. Nusišalinimo ar nušalinimo klausimą teismas išsprendžia pasitarimo kambaryje. BPK 33 str. nurodo, kad tais atvejais, kai teisėjas baudžiamąją bylą nagrinėja vienas, jam pareikštą nušalinimą išsprendžia pats. Jis turi teisę viešai padaryti pareiškimą dėl šio nušalinimo. BPK 35 str. nurodoma, kad BPK 29 ir 31 straipsniuose išdėstytos taisyklės taikomos taip pat ir teismo posėdžių sekretoriui, vertėjui, ekspertui, specialistui bei revizoriui, tačiau su tuo apribojimu, kad pirmesnis jų dalyvavimas byloje kaip sekretoriaus, vertėjo, eksperto, specialisto ar revizoriaus negali būti pagrindas jiems nušalinti. Vertėjas, ekspertas, specialistas ir revizorius negali dalyvauti byloje, jeigu paaiškėja, jog jie nekompetentingi. Nušalinimą išsprendžia bylą nagrinėjantis teismas. BPK46 str. nurodo, kad taisyklės, išdėstytos BPK 29 ir 31 str. , taikomos ir prokurorui. Tačiau prokuroro dalyvavimas, darant parengtinį tardymą ar kvotą, arba jo palaikymas kaltinimo, arba jo pareiškimas toje byloje išvados teisme negali būti pagrindas jam nušalinti. Nušalinimą prokurorui gali pareikšti įtariamasis, kaltinamasis, jo gynėjas ir įstatyminis atstovas visuomeninis atstovas, visuomeninis gynėjas, visuomeninis kaltintojas, taip pat nukentėjusysis ir jo atstovas, civilinis ieškovas, civilinis atsakovas arba jų atstovai. Nušalinimas turi būti motyvuojamas. Klausimas dėl prokuroro nušalinimo, darant parengtinį tardymą ir kvotą, išsprendžiamas aukštesnio prokuroro nutarimu, o teisme - bylą nagrinėjančio teismo nutartimi. Pagal BPK 276 str. , nutartys dėl nušalinimų turi būti motyvuotos, teismo priimamos pasitarimo kambaryje. Jos turi būti surašomos kaip atskiri dokumentai, kuriuos pasirašo visa teismo sudėtis ar teisėjas. Tos nutartys turi būti perskaitomos balsu. 3. 7. Išsprendimas klausimo, ar galima nagrinėti baudžiamąją bylą, neatvykus kuriam nors iš byloje dalyvaujančių asmenų (BPK 300 str. ). Neatvykus kuriam nors iš (1)teisminio nagrinėjimo dalyvių, (2)taip pat liudytojui, ekspertui ar specialistui, teismas: 1) išklauso teisiamojo, jo gynėjo, nukentėjusiojo, civilinio ieškovo, civilinio atsakovo arba jų atstovų nuomones; 2) išklauso prokuroro išvadą dėl galimo nagrinėti bylą; 3) ir priima nutartį (a) toliau nagrinėti bylą arba (b) atidėti jos nagrinėjimą. BPK 300 str. 2 d. nurodo, kad tuo atveju, kai teismas priėmė nutartį atidėti bylos nagrinėjimą, jis gali apklausti atvykusius liudytojus, ekspertą ar specialistą, nukentėjusįjį, civilinį ieškovą, civilinį atsakovą arba jų atstovus. Jeigu atidėjus bylos nagrinėjimą teismas ją nagrinėja tos pačios sudėties, į teisiamąjį posėdį nurodyti asmenys pakartotinai šaukiami tik būtinais atvejais. Klausimą, ar galima nagrinėti b. bylą, neatvykus kuriam nors iš byloje dalyvaujančių asmenų, teismas išsprendžia remdamasis BPK 292 – 296 str. BPK 292 str. kalba apie teisiamojo neatvykimo pasekmes. Kategoriškai nurodoma, kad neatvykus teisiamajam, byla turi būti atidedama, išskyrus BPK 266 str. numatytus atvejus. Teismas turi teisę savo nutartimi atvesdinti neatvykusį teisiamąjį, taip pat parinkti arba pakeisti jam kardomąją priemonę. Jeigu teisiamasis be svarbios priežasties neatvyksta į teismą, jis atsako BPK 643 str. nustatyta tvarka. BPK 293 str. kalba apie įstatyminių nepilnamečio teisiamojo atstovų neatvykimo pasekmes. Nurodoma, kad įstatyminių nepilnamečio teisiamojo atstovų neatvykimas nesustabdo bylos nagrinėjimo, jeigu teismas nepripažįsta jų dalyvavimo būtinu. BPK 294 str. kalba apie prokuroro, visuomeninio kaltintojo, gynėjo, visuomeninio gynėjo neatvykimo pasekmes. Nurodoma, kad : 1) neatvykus prokurorui ar gynėjui ir 2) nesant galimumo juos pakeisti tame posėdyje, bylos nagrinėjimas atidedamas. Pakeisti gynėją, neatvykusį į teisiamąjį posėdį, leidžiama tik teisiamajam sutinkant, išskyrus BPK 55 str. 3 dalyje numatytus atvejus. 55 str. 3 d. numatyta, kad tais atvejais, kai : 1) įtariamojo, kaltinamojo ar teisiamojo pasirinktas gynėjas daugiau negu penkias dienas negali dalyvauti byloje 2) arba pakartotinai be svarbios priežasties neatvyksta dalyvauti procese, kvotėjas, tardytojas, prokuroras, teisėjas ar teismas turi teisę pasiūlyti įtariamajam, kaltinamajam ar teisiamajam pasikviesti kitą gynėją arba patys paskirti gynėją iš advokatų. Tuo atveju, kai teisiamasis turi kelis gynėjus ir bent vienas iš jų atvyksta į teisiamąjį posėdį, teismas, išklausęs teisminio nagrinėjimo dalyvių nuomones, gali nuspręsti bylą nagrinėti. Naujai įstojusiam į bylą prokurorui ar gynėjui turi būti duodamas laikas, reikalingas pasipuošti dalyvauti teisminiame nagrinėjime. Apie prokuroro ar gynėjo neatvykimą be svarbiu priežasčių teismas praneša atitinkamai aukštesniam prokurorui ar Lietuvos advokatų tarybai. Neatvykus visuomeniniam kaltintojui ar visuomeniniam gynėjui, teismas išsprendžia klausimą, ar galima nagrinėti bylą, jiems nesant. BPK 295 str. kalbama apie nukentėjusiojo neatvykimo pasekmes. Neatvykus nukentėjusiajam, teismas, 1) išklausęs teisminio nagrinėjimo dalyvių nuomones, 2) išsprendžia klausimą, ar nagrinėti bylą, ar atidėti ją, priklausomai nuo to, ar galima, nesant nukentėjusiajam, pilnutinai išaiškinti visas bylos aplinkybes ir apginti jo teises bei teisėtus interesus. Neatvykus be svarbių priežasčių nukentėjusiajam ar jo atstovui BPK 126 str. 1 dalyje nurodytose bylose (privataus kaltinimo bylose), byla turi būti nutraukiama, išskyrus tuos atvejus, 1) kai prokuroras laiko esant reikalinga palaikyti kaltinimą toje byloje arba 2) kai joje buvo daromas parengtinis tyrimas. Neatvykus nukentėjusiajam, kurio asmens duomenys byloje buvo įslaptinti (BPK 1141 str. numatyta tvarka), teismas gali nagrinėti bylą tame pačiame posėdyje nesant nukentėjusiajam. BPK 296 str. kalba apie civilinio ieškovo ar civilinio atsakovo neatvykimo pasekmes. Nurodoma, kad neatvykus civiliniam ieškovui ar jo atstovui, teismas civilinį ieškinį palieka nenagrinėtą. Tokiu atveju asmeniui, turėjusiam dėl nusikaltimo materialinės žalos, paliekama teisė pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka. Teismas turi teisę, civilinio ieškovo prašymu, nagrinėti civilinį ieškinį, nesant civiliniam ieškovui. Teismas nagrinėja civilinį ieškinį nepriklausomai nuo civilinio ieškovo ar jo atstovo atvykimo, 1) jeigu ieškinį palaiko prokuroras, 2) jeigu ieškinys yra pareikštas valstybinės ar visuomeninės įmonės, įstaigos ar organizacijos arba 3) jeigu teismas pripažįsta tai esant reikalinga. Civilinio atsakovo ar jo atstovo neatvykimas nesustabdo civilinio ieškinio nagrinėjimo. BPK 297 str. nurodoma, kad, prireikus bylos nagrinėjimą atidėti, remiantis BPK 292-296 str. išdėstytais pagrindais, teismas, prieš uždarydamas teisiamąjį posėdį, privalo: 1) išklausyti teisminio nagrinėjimo dalyvių prašymų ir 2) priimti dėl jų reikiamus sprendimus. 3. 8. Teisių išaiškinimas (BPK 301 – 3051str. ). Pirmiausia išaiškinamos teisės teisiamajam. Pagal 301 str. , pirmininkaujantysis išaiškina teisiamajam jo teises, numatytas BPK 267 str. , t. y. teisę: 1) gauti įstatymo nustatytu laiku kaltinamosios išvados nuorašą ir BPK 259 str. numatytais atvejais - teismo tvarkomojo posėdžio nutarties ar teisėjo nutarimo atiduoti teismui nuorašą; 2) turėti gynėją; 3) pareikšti prašymus; 4) pareikšti nušalinimą teisėjams, prokurorui, teisiamojo posėdžio sekretoriui, vertėjui, ekspertui ir specialistui; 5) dalyvauti tiriant visus įrodymus; 6) duoti klausimus liudytojams, ekspertams, specialistams, kitiems teisiamiesiems, taip pat nukentėjusiajam, civiliniam ieškovui ir civiliniam atsakovui bei jų atstovams; 7) bet kuriuo teisminio tardymo momentu duoti paaiškinimus apie teismo tiriamas bylos aplinkybes ir pareikšti savo nuomonę apie kitų teisminio nagrinėjimo dalyvių pareikštus prašymus; 8) dalyvauti teisminiuose ginčuose, jeigu nėra gynėjo; 9) kreiptis į teismą paskutiniu žodžiu; 10) pateikti pastabas dėl teisiamojo posėdžio protokolo; 11) apskųsti teismo nuosprendį ir nutartis. BPK 302 str. nurodoma, kad pirmininkaujantysis išaiškina įstatyminiams nepilnamečio teisiamojo atstovams jų teises, numatytas BPK 268 str. , t. y. teisę: 1) dalyvauti, tiriant teisminiame tardyme įrodymus, 2) teikti įrodymus, 3) pareikšti prašymus ir nušalinimus. BPK 303 str. nurodoma, kad pirmininkaujantysis išaiškina nukentėjusiajam ir jo atstovui jų teises ir pareigas teisminiame nagrinėjime, numatytas šio kodekso 60 str. Pilietis, pripažintas nukentėjusiu nuo nusikaltimo, turi teisę duoti byloje parodymus. Nukentėjusysis ir jo atstovas turi teisę: 1) teikti įrodymus; 2) pareikšti prašymus; 3) susipažinti su visa bylos medžiaga nuo to momento, kai pabaigtas parengtinis tardymas; 4) dalyvauti teisminiame nagrinėjime; 5) pareikšti nušalinimus; 6) apskųsti kvotėjo, tardytojo, prokuroro ir teismo veiksmus, taip pat apskųsti teismo nuosprendį arba nutartis ir teisėjo nutarimus; 7) palaikyti kaltinimą teisminiame nagrinėjime. Nukentėjusysis privalo duoti parodymus ir atsako už atsisakymą arba vengimą duoti parodymus lygiai kaip ir liudytojas. Nukentėjusysis visais atvejais atsako už žinomai melagingus parodymus lygiai kaip ir liudytojas. Bylose, nurodytose BPK 126 str. 1 dalyje, pirmininkaujantysis išaiškina nukentėjusiajam, kad, jam susitaikius su teisiamuoju, byla būtų nutraukta, išskyrus BPK 126 straipsnio 3, 4 ir 5 dalyse numatytus atvejus (t. y. tie atvejai, kai prokuroras turi teisę iškelti b. bylą, tuomet kai yra visuomeninė bylos reikšmė ar pats nukentėjusysis negali gintis). BPK 304 str. pirmininkaujantysis išaiškina civiliniam ieškovui, civiliniam atsakovui ir jų atstovams jų teises teisminiame nagrinėjime, numatytas BPK 61 ir 62 str. BPK 61 str. nurodo, kad civilinis ieškovas ar jo atstovas turi teisę: 1 ) teikti įrodymus; 2) pareikšti prašymus; 3) prašyti kvotos organą, tardytoją ir teismą imtis priemonių jų pareikštam ieškiniui užtikrinti; 4) palaikyti civilinį ieškinį; 5) susipažinti su bylos medžiaga nuo to momento, kai pabaigtas parengtinis tardymas, o bylose, kuriose parengtinis tardymas nebuvo daromas, - nuo atidavimo teismui momento; 6) dalyvauti teisminiame nagrinėjime; 7) pareikšti nušalinimus; 8) apskųsti kvotėjo, tardytojo, prokuroro ir teismo veiksmus, taip pat apskųsti teismo nuosprendį ar nutartis, kiek jie liečia civilinį ieškinį. BPK 62 str. nurodo, kad civilinis atsakovas ar jo atstovas turi teisę: 1) prieštarauti pareikštam ieškiniui; 2) duoti paaiškinimus dėl pareikšto ieškinio esmės; 3) teikti įrodymus; 4) pareikšti prašymus; 5) susipažinti su bylos medžiaga nuo to momento, kai pabaigtas parengtinis tardymas, o bylose, kuriose parengtinis tardymas nebuvo daromas, - nuo atidavimo teismui momento; 6) dalyvauti teisminiame nagrinėjime; 7) pareikšti nušalinimus; 8) apskųsti kvotėjo, tardytojo, prokuroro ir teismo veiksmus, taip pat apskųsti teismo nuosprendį ar nutartis, kiek jie liečia civilinį ieškinį. BPK 305 str. nurodoma, kad pirmininkaujantysis: (1) išaiškina ekspertui jo pareigas ir teises, numatytas BPK 88 ir 89 straipsniuose, (2) ir įspėja jį dėl atsakomybės už atsisakymą be svarbių priežasčių atlikti savo pareigas ir dėl atsakomybės pagal LR BK 293 straipsnį už žinomai melagingos išvados davimą. Tuo reikalu iš eksperto paimamas atitinkamas rašytinis pasižadėjimas. BPK 88 str. nurodoma, kad ekspertu šaukiamas asmuo privalo 1) atvykti į kvotos organą, pas tardytoją, prokurorą bei į teismą ir 2) duoti objektyvią išvadą jam pateiktais klausimais. BPK 89 str. nurodo, kad ekspertas turi teisę: 1 ) susipažinti su baudžiamosios bylos medžiaga, liečiančia ekspertizės dalyką; 2) prašyti kvotos organą, tardytoją, prokurorą ir teismą pateikti jam papildomą medžiagą, reikalingą išvadai duoti; 3) kvotėjo, tardytojo, prokuroro leidimu, dalyvauti, apklausiant kaltinamąjį, nukentėjusįjį, liudytojus ir atliekant kitus tardymo veiksmus; kvotėjo, tardytojo, prokuroro ir teismo leidimu, duoti kaltinamajam (teisiamajam), nukentėjusiajam ir liudytojams klausimus, liečiančius ekspertizės dalyką; 4) teisminio nagrinėjimo metu būti posėdžio salėje. Ekspertas gali atsisakyti duoti išvadą, jeigu pateiktoji jam medžiaga yra nepakankama išvadai duoti arba jeigu jis mano, kad pateiktasis jam klausimas išeina už specialių jo žinių ribų. Šiais atvejais ekspertas raštu praneša, kad jis negali duoti išvados. Ekspertas teisminio nagrinėjimo metu būva posėdžio salėje. Atskirais atvejais teismas, išklausęs teisminio nagrinėjimo dalyvių nuomonės, gali savo nutartimi atleisti ekspertą, jeigu jis to prašo, nuo buvimo posėdžio salėje, kol bus atliekami atskiri teismo veiksmai. BPK 3051 str. nurodo, kad pirmininkaujantysis: (1) išaiškina specialistui jo pareigas ir teises, numatytas BPK 2751 straipsnyje, (2) ir įspėja jį dėl atsakomybės už atsisakymą be teisėto pagrindo atlikti savo pareigas ir už žinomai melagingą paaiškinimą ar išvadą. Tuo reikalu iš specialisto paimamas atitinkamas rašytinis pasižadėjimas. BPK 2751 str. nurodo, kad teisiamajame posėdyje dalyvaujantis specialistas: 1) privalo, naudodamasis savo specialiomis žiniomis ir įgūdžiais, padėti teismui, duodamas paaiškinimus specialiais klausimais, kylančiais teisminio tardymo eigoje, 2) ir turi teisę daryti įrašytinus į teisiamojo posėdžio protokolą pareiškimus dėl šių klausimų. Šiame straipsnyje taip pat nurodoma, kad specialistas taip pat pateikia išvadą (BPK 842 straipsnio nustatyta tvarka). 3. 9. Prašymų pareiškimas ir išsprendimas (BPK 306 str. ). Pirmininkaujantysis paklausia prokurorą, visuomeninį kaltintoją, teisiamąjį, įstatyminį jo atstovą, gynėją, visuomeninį gynėją, taip pat nukentėjusįjį ir jo atstovą, civilinį ieškovą, civilinį atsakovą arba jų atstovus, ar jie prašo 1) šaukti naujus liudytojus, ekspertus bei specialistus 2) ir išreikalauti kitus įrodymus. Asmuo, pareiškęs prašymą, privalo nurodyti, kurioms aplinkybėms nustatyti reikia šaukti papildomus liudytojus bei ekspertus ir išreikalauti kitus įrodymus. Prokuroras, visuomeninis kaltintojas, teisiamasis, įstatyminis jo atstovas, gynėjas, visuomeninis gynėjas, taip pat nukentėjusysis ir jo atstovas, civilinis ieškovas, civilinis atsakovas arba jų atstovai turi teisę teisiamojo posėdžio metu pareikšti prašymus visais byloje iškylančiais klausimais, nepriklausomai nuo to, ar šie prašymai jau buvo sprendžiami, (1)darant parengtinį tyrimą (2)arba sprendžiant kaltinamojo atidavimo teismui klausimą. Teismas, išklausęs kitų teisminio nagrinėjimo dalyvių nuomonės, 1) turi apsvarstyti kiekvieną pareikštą prašymą, 2) patenkinti jį, jeigu išaiškintinos aplinkybės turi reikšmės bylai, arba priimti motyvuotą nutartį atmesti pareikštą prašymą. Patenkinęs pareikštą prašymą, teismas turi imtis priemonių, kad būtų užtikrintas greitas bylos išnagrinėjimas. Prašymo atmetimas neapriboja to asmens, kurio prašymas atmestas, teisės vėl pareikšti jį vėliau, priklausomai nuo teisminio nagrinėjimo eigos. Dėl pareikštų prašymų teismas priima nutartį. Teismas turi teisę, nepriklausomai nuo to, ar yra pareikštas prašymas, savo iniciatyva priimti nutartį 1) šaukti naujus liudytojus, 2) paskirti ekspertizę, 3) išreikalauti dokumentus 4) ir kitus įrodymus. • Išsprendus visus parengiamosios teisiamojo posėdžio dalies klausimus ir nutarus b. bylą nagrinėti šiame teisiamajame posėdyje, pirmininkaujantysis praneša, kad teismas pradeda teisminį tardymą. 4. Teisminis tardymas 4. 1. Teisminio tardymo sąvoka ir reikšmė Teisminis tardymas yra centrinė teisminio nagrinėjimo dalis, kurioje tikrinami bei tiriami parengtinio tardymo metu surinkti, proceso dalyvių pristatyti bei paties teismo išreikalauti įrodymai. Nuo šios teisminio nagrinėjimo dalies priklauso, koks sprendimas bus priimtas. Teismas, tikrindamas bei tirdamas įrodymus, yra savarankiškas. Jis nėra saistomas kvotėjo, tardytojo, prokuroro išvadomis ir pats visapusiškai, objektyviai ir pilnutinai ištiria visas bylos aplinkybes: 1. Nusikaltimo padarymo laiką, būdą ir vietą; 2. Teisimojo kaltumą nusikaltimo padarymu; 3. Aplinkybes, turinčias įtakos teisiamojo atsakomybės laipsniui ir pobūdžiui; 4. Nusikaltimo padarytos žalos dydį ir pobūdį. Teisminis tardymas nėra tik parengtinio tyrimo pakartojimas kitomis sąlygomis (teisminiame tardyme taikomi tie BP principai, kurie parengtiniame tyrime netaikintini, t. y. – betarpiškumas, viešumas, žodiškumas, rungtyniškumas, procesinė teisminio nagrinėjimo dalyvių lygybė) arba tik parengtinio tyrimo išvadų patikrinimas. Teisminio tardymo metu patikrinama ir ištiriama iš esmės visa surinkta medžiaga, nes proceso dalyviai teisminiuose ginčuose ir teismas, priimdamas nuosprendį gali remtis tik teisminio tardymo duomenimis. Tiesa, tais atvejais, kai vykstant kitoms teisminio nagrinėjimo dalims paaiškėja, kad nepatikrintas ir neištirtas svarbus įrodymas, teisminį tardymą galima atnaujinti. 4. 2. Teisminio tardymo eiga Teisminis tardymas skirstomas į 3 etapus: 1. Teismo veiksmai iki įrodymų tyrimo; 2. Įrodymų tyrimas (plačiausias); 3. Teisminio tardymo užbaigimas. 1. Teismo veiksmai iki įrodymų tyrimo. • BPK 307 str. nurodo, kad teisminis tardymas pradedamas kaltinamosios išvados paskelbimu. Ją balsu perskaito prokuroras (anksčiau kaltinamąją išvadą galėjo perskaityti pats teisėjas arba teisiamojo posėdžio sekretorius). Negalima skaityti tik kaltinamosios išvados ištrauką arba atpasakoti jos turinį (kai kuriose valstybėse leidžiama perskaityti tik rezoliucinę kaltinamosios išvados dalį). Tokiu draudimu siekiama, kad teisminio nagrinėjimo dalyviai ir visi kiti teisiamajame posėdyje dalyvaujantys asmenys gerai išgirstų ir suvoktų kaltinamosios išvados turinį. Jeigu tvarkomajame teismo posėdyje kaltinimas buvo pakeistas (tokią galimybę numato BPK 253 str. 2 d. ), tai turi būti perskaitoma ir tvarkomojo posėdžio nutartis. BPK 253 str. 2 d. : Teismas turi teisę tvarkomajame posėdyje: 1. Pašalinti iš kaltinamosios išvados atskirus kaltinimo punktus arba 2. Pritaikyti baudžiamąjį įstatymą, kuris numato lengvesnį nusikaltimą, → tačiau tik su ta sąlyga, kad naujasis kaltinimas pagal faktines savo aplinkybes esmingai nesiskirtų nuo kaltinimo, esančio kaltinamojoje išvadoje. Tais atvejais, kai parengtinis tyrimas byloje nebuvo daromas (tai privataus kaltinimo bylos), teisminis tardymas pradedamas, balsu perskaitant nukentėjusiojo pareiškimą. Bylose dėl nusikaltimų, išvardytų BPK 440 straipsnyje (tai akivaizdūs nusikaltimai, kurie tiriami sumarinio proceso tvarka), teisminis tardymas pradedamas, balsu perskaitant teisėjo nutartį atiduoti kaltinamąjį teismui. • BPK 307 str. nurodo, kad po to, kai perskaitoma kaltinamoji išvada, tvarkomojo posėdžio nutartis, nukentėjusiojo skundas ar teisėjo nutartis atiduoti kaltinamąjį teismui, pirmininkaujantysis paklausia kiekvieną teisiamąjį, ar suprantamas jam pareikštas kaltinimas, reikiamais atvejais išaiškina teisiamajam to kaltinimo esmę (t. y. , kuo kaltinamas, pagal kokį BK straipsnį) ir paklausia, ar jis prisipažįsta kaltas. Teisiamajam pageidaujant, pirmininkaujantysis suteikia jam galimumą motyvuoti savo atsakymą. Šis atsakymas, o taip pat jo paaiškinimas, nėra laikomi teisiamojo parodymais. • BPK 308 str. nurodo, kad apklausus teisiamuosius, ar jie prisipažįsta ar neprisipažįsta kalti, teismas išklauso prokuroro, visuomeninio kaltintojo, teisiamojo, įstatyminio jo atstovo, gynėjo, visuomeninio gynėjo, taip pat nukentėjusiojo, civilinio ieškovo bei civilinio atsakovo ir jų atstovų pasiūlymų dėl teisiamųjų, nukentėjusiųjų, liudytojų, ekspertų apklausos ir bylos daiktinių įrodymų bei dokumentų tyrimo eilės ir priima nutartį dėl įrodymų tyrimo tvarkos. Pažymėtina, kad įstatymas jokių reikalavimų tai tvarkai nekelia (yra tik įsakmiai nurodyta, kad nukentėjusiuosius būtina apklausti anksčiau nei liudytojus). Taigi, teismas pats nustato įrodymų tyrimo eiliškumą. Paprastai nustatoma tokia tvarka: 1. Teisiamojo apklausa; 2. Nukentėjusiojo apklausa; 3. Liudytojų apklausa; 4. Ekspertų apklausa; 5. Daiktinių įrodymų apžiūra; 6. Bylos medžiagos pagarsinimas, t. y. byloje esančių dokumentų perskaitymas. Svarstant įrodymų tyrimo tvarką reikia nustatyti ne vien teisiamųjų, liudytojų apklausos eilę, bet ir tos pačios rūšies įrodymų tyrimo eiliškumą, pvz. , kuria eile apklausti kelis teisiamuosius (jei yra keli teisiamieji tikslinga pirmiausia apklausti prisipažįstančius kaltais), liudytojus. Tais atvejais kai byloje yra keli nusikaltimai (kelių epizodų bylos), svarbu nustatyti ne tik įrodymų tyrimo pagal kiekvieną epizodą tvarką, bet ir nuspręsti, kokiu nuoseklumu nagrinėti kiekvieną epizodą. Įrodymų tyrimo tvarka teisminiame tardyme turi didelę reikšmę, nes nuo šios tvarkos priklauso bylos aplinkybių išaiškinimas, tiesos byloje nustatymas. Lietuvoje yra kitokia įrodymų tyrimo tvarka nei kitose valstybėse. Pvz. , JAV įrodymai yra: 1. Kaltinantys; 2. Teisinantys. Pirmiausia tiriami kaltinantys, o po to – teisinantys. 2. Įrodymų tyrimas. Įrodymai tiriami pagal nustatytą tvarką. Teisiamojo apklausa. Ją reglamentuoja BPK 309 str. Teisiamojo apklausa pradedama pirmininkaujančiojo pasiūlymu teisiamajam duoti parodymus apie: 1. Pareikštą jam kaltinimą ir 2. Žinomas jam bylos aplinkybes. Teisiamasis parodymus duoda laisvo pasakojimo forma. Jis negali būti verčiamas duoti parodymus, įspėjamas dėl atsakomybės už vengimą duoti parodymus ar žinomai melagingų parodymų davimą. (Kai kurie mano, kad įspėti reikėtų, bet tokiu būdu būtų suvaržyta teisė į gynybą). Jeigu teisiamasis atsisako duoti parodymus, jam paaiškinama, kad šia parodymai labai svarbūs jo gynybai nuo pareikšto kaltinimo. Po to kai išklausomas teisiamojo laisvas pasakojimas, jį apklausia (BPK 309 str. 2 d. ): a) prokuroras, b) visuomeninis kaltintojas, c) nukentėjusysis ir jo atstovas, d) civilinis ieškovas ir jo atstovas, e) civilinis atsakovas ir jo atstovas, f) įstatyminis teisiamojo atstovas, g) gynėjas (gynėjas, apklausdamas teisiamąjį vienas iš paskutiniųjų, jau žino teisiamojo išdėstytus argumentus, jo atsakymus į pateiktus klausimus, todėl jis, į tai atsižvelgdamas, gali pateikti tinkamiausius gynybos interesams klausimus), h) visuomeninis gynėjas. Paskui teisiamajam klausimus gali duoti kiti teisiamieji, įstatyminiai jų atstovai, gynėjai ir visuomeniniai gynėjai. Kiekvienas teisminio nagrinėjimo dalyvis, pirmininkaujančiajam leidus, gali užduoti teisiamajam klausimus, papildančius ir patikslinančius jo atsakymus į kitų dalyvių klausimus. Jeigu užduoda klausimus vienam asmeniui apie tą pačią aplinkybę du dalyviai — tai yra kryžminė apklausa. Jeigu, apklausiant vieną asmenį, apie tą pačią aplinkybę užduodami klausimai ir kitiems asmenims, toks apklausos būdas vadinamas šachmatiniu. Teisėjai turi teisę apklausti teisiamąjį bet kuriuo teisminio tardymo momentu (BPK 309 str. 3 d. ). Jeigu teismo posėdyje dalyvauja du teisiamieji, išimtiniais atvejais teismo nutartimi vienas jų gali būti pašalinamas iš teismo salės, kai jo buvimas kliudo kitam teisiamajam duoti parodymus. Tai numatyta BPK 309 str. 4 d. , kurioje nurodyta, kad apklausti teisiamąjį, nesant akivaizdoje kitam teisiamajam, leidžiama tik pagal teismo nutartį išimtiniais atvejais, kai to reikalauja tiesos nustatymo interesai. Teisiamajam grįžus į teisiamojo posėdžio salę, pirmininkaujantysis: 1. Painformuoja jį apie duotų, jam nesant akivaizdoje, parodymų turinį ir 2. Suteikia jam galimumą: a) duoti klausimus teisiamajam, kuris buvo apklausiamas, jam nesant, ir b) duoti savo parodymus. Teisiamasis, pirmininkaujančiojo leidimu, gali savo parodymus duoti bet kuriuo teisminio tardymo momentu (BPK 309 str. 5 d. ). Šiais savo parodymais jis paaiškina atskirus kitų asmenų parodymų momentus, teisminio tardymo veiksmais nustatytus faktus ir t. t. BPK 309 str. 6 d. nurodyta, kad jei teisminio tardymo metu paaiškėja aplinkybės, galinčios padaryti nepilnamečiui neigiamos įtakos, teismas, išklausęs: a) nepilnamečio teisiamojo gynėjo bei įstatyminio jo atstovo ir b) prokuroro nuomonės → turi teisę savo nutartimi pašalinti nepilnametį teisiamąjį iš teisiamojo posėdžio salės tam laikui, kuriam bus tiriamos tos aplinkybės. Grįžus nepilnamečiui teisiamajam į posėdžių salę, pirmininkaujantysis jam praneša atitinkamas žinias, kurios buvo sužinotos, jam nedalyvaujant, ir suteikia galimybę užduoti klausimus. Kad būtų galima tinkamai apklausti teisiamąjį bei nuodugniai patikrinti jo parodymus, įstatymas suteikia teisę, esant reikalui, balsu perskaityti jo parodymus, duotus darant parengtinį tyrimą, o taip pat perklausyti bei peržiūrėti prie apklausos protokolo pridėtus teisiamojo parodymų garso ir vaizdo įrašus. Tačiau tai padaryti galima tik šiais BPK 310 str. numatytais atvejais: 1. Jeigu yra esminių prieštaravimų tarp parodymų, duotų atliekant parengtinį tyrimą, ir parodymų, teisiamojo duotų teisme; 2. Jeigu teisiamasis atsisako arba vengia duoti parodymus teisme; 3. Jeigu teisiamojo nėra akivaizdoje arba jeigu jis yra miręs. Minėtoji taisyklė taikoma taip pat ir teisiamojo pirmiau duotų teisme parodymų perskaitymo atvejams. Išklausęs anksčiau duotus teisiamojo parodymus, teismas išsiaiškina atsiradusių prieštaravimų priežastis ir paršo tai paaiškinti teisiamąjį. Perklausyti garso įrašą, peržiūrėti vaizdo įrašą galima tik po to, kai balsu perskaitomi teisiamojo parodymai, esantys atitinkamame apklausos ar teisiamojo posėdžio protokole. Apie teisiamojo anksčiau duotų parodymų perskaitymą, taip pat apie garso ir vaizdo įrašo perklausymą ir peržiūrimą pažymima teisiamojo posėdžio protokole. Teisiamajame posėdyje gali būti apklausti ir nepilnamečio teisiamojo tėvai ar kiti jo įstatyminiai atstovai. BPK 311 str. nurodo, kad jie apklausiami kaip liudytojai. Šis straipsnis taipogi nurodo, kad teisiamojo posėdžio salėje nepilnamečio teisiamojo įstatyminiais atstovai būna per visą teisminį nagrinėjimą. Tačiau išimtiniais atvejais, kai įstatyminio atstovo buvimas teisiamajame posėdyje gali padaryti žalos nepilnamečio teisiamojo interesams, teismas turi teisę motyvuota savo nutartimi a) arba visiškai pašalinti įstatyminį atstovą iš teisiamojo posėdžio, b) arba apriboti jo buvimą tam tikroje teisiamojo posėdžio dalyje. Liudytojo apklausa. BPK 312 str. nurodo, kad prieš liudytojui duodant parodymus, pirmininkaujantysis: 1. Nustato jo asmens tapatybę; 2. Išaiškina jo pilietinę priedermę ir pareigą teisingai papasakoti visa, kas jam byloje žinoma; 3. Įspėja jį, dėl atsakomybės už: a) atsisakymą arba vengimą duoti parodymus, b) už žinomai melagingus parodymus. Iš liudytojo paimamas rašytinis pasižadėjimas. Jo turinys apibrėžtas BPK 312 str. 2 d. : "Aš, …(liudytojo pavardė, vardas, tėvavardis), pasižadu duoti teismui parodymus apie visa, kas man žinoma byloje, kurioje esu pašauktas liudytoju. Man išaiškinta, kad už atsisakymą arba vengimą duoti parodymus ir už žinomai melagingus parodymus atsakau pagal LR BPK 64(3) straipsnį ir LR BK 293 straipsnį". Rašytinis liudytojo pasižadėjimas pridedamas prie teisiamojo posėdžio protokolo. Liudytojui, jaunesniam kaip 16 metų amžiaus, pirmininkaujantysis išaiškina jo pareigą teisingai papasakoti visa, kas jam žinoma byloje, bet jis neįspėjamas dėl atsakomybės už atsisakymą arba vengimą duoti parodymus ir už žinomai melagingus parodymus. Taigi, rašytinis pasižadėjimas iš jo neimamas. Asmuo negali būti verčiamas duoti parodymus prieš savo šeimos narius ar artimus giminaičius (LRK 31 str. ). Būtina išsiaiškinti, ar asmuo tai žino, supranta. Tik tuomet, kai jis žino ir sutinka duoti parodymus, iš jo gali būti paimamas rašytinis pasižadėjimas. Liudytojo apklausos tvarka numatyta BPK 313 str. Liudytojai apklausiami po vieną, nesant akivaizdoje dar neapklaustiems liudytojams. Pirmininkaujantysis: 1. Išaiškina liudytojo santykius su teisiamuoju bei nukentėjusiuoju ir 2. Pasiūlo liudytojui, kad jis praneštų teismui visa, ką pats žino byloje, vengdamas dėstyti žinias kurių šaltinio jis negali nurodyti. Liudytojas parodymus duoda laisvo pasakojimo forma. Kai liudytojas viską papasakoja, jam gali būti užduodami papildomi ir kontroliniai klausimai (menantieji atsakymą klausimai negalimi). Pirmiausia klausimus liudytojui duoda teisėjai (teisėjai turi teisę duoti liudytojui klausimus bet kuriuo teisminio tardymo metu), po to – kaltintojai, taip pat nukentėjusysis, civilinis ieškovas, civilinis atsakovas ir jų atstovai, gynėjai, įstatyminiai teisiamųjų atstovai ir teisiamieji. Tačiau jeigu liudytojas yra pašauktas į teisiamąjį posėdį vieno iš teisminio nagrinėjimo dalyvių prašymu, šis dalyvis tokiam liudytojui klausimus duoda pirmasis. Liudytojui gali būti duodami klausimai jo pirmiau duotiems parodymams papildyti ir išaiškinti. Bet pirmininkaujantysis šalina tokius klausimus, kurie neturi ryšio su byla. Apklaustieji liudytojai lieka teismo posėdžio salėje ir negali pasišalinti iš teismo iki teisminio tardymo pabaigos. Kai apklaustas liudytojas prašo, pirmininkaujantysis gali teismo nutartimi leisti apklaustiems liudytojams, pasišalinti iš teisiamojo posėdžio salės, prieš pasibaigiant teisminiam tardymui, tiktai išklausius kaltintojo, teisiamojo, įstatyminio jo atstovo, gynėjo, taip pat nukentėjusiojo, civilinio ieškovo, civilinio atsakovo ir jų atstovų nuomonės. BPK 314 str. nurodo, kad tais atvejais, kai parodymai liečia kokius nors skaitmeninius ir kitokius duomenis, kuriuos sunku atsiminti, liudytojas, duodamas parodymus, gali turėti su savimi užrašus. Šiuos užrašus, pirmininkaujančiojo ar teisminio nagrinėjimo dalyvių reikalavimu, jis turi pateikti jiems susipažinti. Liudytojui taip pat leidžiama perskaityti savo turimus dokumentus, liečiančius duotąjį parodymą. Šie dokumentai pateikiami teismui bei teisminio nagrinėjimo dalyviams ir, teismo nutartimi, gali būti prijungiami prie bylos. Nepilnamečių apklausa turi savų ypatumų. BPK 315 str. 1 d. nurodyta, kad apklausiant liudytoją, jaunesnį kaip 14 metų amžiaus, o teismo nuožiūra - ir apklausiant liudytoją, turintį nuo 14 iki 18 metų amžiaus, šaukiamas pedagogas. Pedagogas: 1. Padeda geriau susikalbėti; 2. Saugo nepilnametį nuo neigiamo poveikio. Prireikus, gali būti šaukiami ir nepilnamečio liudytojo tėvai ar kiti įstatyminiai jo atstovai. Šie asmenys (t. y. , pedagogas, įstatyminiai atstovai), pirmininkaujančiojo leidimu, gali duoti liudytojui klausimus. Išimtiniais atvejais, kai to reikalauja bylos aplinkybių išaiškinimo ir tiesos nustatymo interesai, nepilnametis liudytojas teismo nutartimi gali būti apklausiamas, nesant akivaizdoje teisiamajam. Tačiau teisiamajam grįžus į teismo salę, jam turi būti: 1. Pranešamas liudytojo parodymas, duotas, nesant akivaizdoje teisiamajam, ir 2. Suteikiamas galimumas duoti šiam liudytojui klausimus. Apklaustas jaunesnis kaip 16 metų amžiaus liudytojas pašalinamas iš posėdžio salės, baigus jo apklausą, išskyrus tuos atvejus, kai teismas, savo iniciatyva ar kurio nors iš teisminio nagrinėjimo dalyvių prašymu, pripažįsta esant reikalingą tolesnį šio liudytojo buvimą posėdžio salėje. Liudytojo parodymai taip pat gali būti perskaitomi. Tokią galimybę numato BPK 316 str. , kuriame nurodyta, kad liudytojo parodymai, duoti darant parengtinį tyrimą, gali būti balsu perskaitomi, taip pat pridėtas prie apklausos protokolo jo parodymų garso ir vaizdo įrašas gali būti perklausomas ir peržiūrimas šiais atvejais: 1. Kai yra esminių prieštaravimų tarp parodymų, duotų parengtinio tyrimo metu, ir liudytojo parodymų, duotų teisme; 2. Kai liudytojas atsisako arba vengia duoti parodymus teisme; 3. Kai liudytojo nėra teisiamajame posėdyje dėl priežasčių, kurios jo atvykimą į teismą daro negalimą. Ši taisyklė taikoma taip pat ir liudytojo pirmiau duotų teisme parodymų perskaitymo atvejams ir neatvykusio į posėdį įslaptinto liudytojo parodymams. Teisiamajame posėdyje taip pat gali būti perskaityti pagal BPK 300 str. 2 d. teismo apklausto liudytojo parodymai. BPK 300 str. 2 d. : Tuo atveju, kai teismas priėmė nutartį atidėti bylos nagrinėjimą, jis gali apklausti atvykusius liudytojus, ekspertą ar specialistą, nukentėjusįjį, civilinį ieškovą, civilinį atsakovą arba jų atstovus. Jeigu atidėjus bylos nagrinėjimą teismas ją nagrinėja tos pačios sudėties, į teisiamąjį posėdį nurodyti asmenys pakartotinai šaukiami tik būtinais atvejais. Neleidžiama perklausyti ir peržiūrėti garso ir vaizdo įrašo pirmiau neperskaičius parodymų, esančių atitinkamame apklausos protokole ar teisiamojo posėdžio protokole. Teisiamojo posėdžio protokole pažymima apie garso ir vaizdo įrašo perklausymą ir peržiūrėjimą. Liudytojo ir nukentėjusiojo apklausos ypatumai, kai jų tapatybę nustatantys duomenys yra įslaptinti. Įslaptintų liudytojų ir nukentėjusiųjų apklausą reglamentuoja BPK 317(1) str. Liudytojas ar nukentėjusysis, kurio asmens tapatybę nustatantys duomenys yra įslaptinti, apklausiami laikantis BPK 313 straipsnyje nustatytos tvarkos su numatytomis išimtimis. Jeigu parengtinio tardymo metu liudytojo ar nukentėjusiojo asmens tapatybę nustatantys duomenys buvo įslaptinti, teismas paveda byloje dalyvaujančiam prokurorui taip suorganizuoti jo atvykimą į apklausą, kad būtų garantuotas asmens tapatybę nustatančių duomenų slaptumas. Liudytojas ar nukentėjusysis, kurio asmens tapatybę nustatantys duomenys yra įslaptinti, apklausiamas: 1. Neviešame teismo posėdyje, 2. Sudarius akustines ir vizualines kliūtis kitiems teisminio nagrinėjimo dalyviams nustatyti apklausiamojo asmens tapatybę. Jeigu teismo posėdžių salėje nėra galimybių sudaryti akustinių ir vizualinių kliūčių kitiems teisminio nagrinėjimo dalyviams nustatyti apklausiamojo asmens tapatybę, liudytojas ar nukentėjusysis, kurio asmens tapatybę nustatantys duomenys yra įslaptinti, apklausiamas ne teismo posėdžių salėje, o kitoje vietoje, nedalyvaujant kitiems teisminio nagrinėjimo dalyviams. Prieš tokio asmens apklausą kiti teisminio nagrinėjimo dalyviai pirmininkaujančiam raštu pateikia klausimus, kuriuos jie nori užduoti liudytojui ar nukentėjusiajam. Apklaustojo parodymus teisiamojo posėdžio protokole užrašo pirmininkaujantis arba vienas iš teisėjų. Apklausto liudytojo ar nukentėjusiojo parodymus pirmininkaujantis ar kitas teisėjas balsu perskaito teisiamajame posėdyje. Kitų teisminio nagrinėjimo dalyvių pakartotiniai ar papildomi klausimai, kuriuos šie nori užduoti po to, kai apklausto liudytojo ar nukentėjusiojo parodymus pirmininkaujantis ar kitas teisėjas balsu perskaito teisiamajame posėdyje, užduodami ir į juos atsakoma minėta nustatyta tvarka. Šis BPK straipsnis 01 03 23 buvo pakeistas (KT nusprendė, kad jie prieštaravo konstitucijai). Pagal ankstesnę redakciją į teisiamąjį posėdį įslaptinto liudytojo ar nukentėjusiojo iškviesti nereikėdavo. Nukentėjusiojo apklausa. Įstatymas nurodo, kad nukentėjusieji turi būti apklausiami pirmiau nei liudytojai. Nukentėjusieji yra suinteresuoti proceso dalyviai, jie lieka posėdžio salėje viso teisminio nagrinėjimo metu. Būtent todėl tikslinga juos apklausti anksčiau už liudytojus. Jų parodymai bus objektyvesni. Nukentėjusieji apklausiami laikantis liudytojų apklausai nustatytų taisyklių. Nukentėjusysis įspėjamas dėl atsakomybės už a) atsisakymą arba vengimą duoti parodymus ir b) už žinomai melagingus parodymus, → laikantis visų taisyklių, nustatytų liudytojui įspėti. Nukentėjusysis apklausiamas ir jo parodymai perskaitomi, laikantis visų taisyklių, nustatytų liudytojo apklausai ir liudytojo parodymų perskaitymui. Ekspertizės darymas teisme. Tai reglamentuoja BPK 319 str. Ekspertizė paprastai daroma parengtinio tyrimo metu. Tačiau pasitaiko atvejų, kai ekspertizė parengtinio tyrimo metu nebuvo atlikta, o teismas pripažįsta tai esant būtina, arba ji parengtinio tyrimo metu buvo atlikta, bet netinkamai. Tokiu atveju teismas nusprendžia kviesti ekspertą. Ekspertas dalyvauja, tiriant įrodymus, ir gali, teismo leidimu, duoti: a) teisiamajam, b) nukentėjusiajam ir c) liudytojams → klausimus apie aplinkybes, kurios turi reikšmės išvadai duoti. Išaiškinus visas aplinkybes, kurios turi reikšmės išvadai duoti, pirmininkaujantysis pasiūlo teisminio nagrinėjimo dalyviams pateikti raštu klausimus, kuriuos ekspertas turi išspręsti. Pateiktieji klausimai turi būti balsu perskaitomi ir išklausoma dėl jų kitų teisminio nagrinėjimo dalyvių nuomonės. Teismas išnagrinėja šiuos klausimus, atmeta tuos iš jų, kurie neturi ryšio su byla arba nepriklauso eksperto kompetencijai, taip pat suformuluoja naujus klausimus ir priima nutartį paskirti ekspertizę BPK 276 straipsnyje numatyta tvarka. (BPK 276 str. kalbama apie tai, kad ši nutartis turi būti surašyta kaip atskiras dokumentas, kurį pasirašo visa teismo sudėtis ar teisėjas). Nutartį paskirti ekspertizę paskelbia pirmininkaujantysis ir įteikia ją ekspertui. Atsižvelgdamas į ekspertizės pobūdį bei trukmę, teismas gali jos metu: 1. Atidėti bylos nagrinėjimą (???); 2. Padaryti teisiamojo posėdžio pertrauką; 3. Tęsti teisminį tardymą, pvz. , jeigu dar reikia išaiškinti bylos aplinkybes, nesusijusias su ekspertizės darymu (???). Ekspertizė gali būti daroma arba teismo patalpoje, arba kitoje vietoje, priklausomai nuo to, kokius tyrimus reikia atlikti ir kokios tam reikalingos techninės ar kitos priemonės. Ekspertas savo išvadą duoda raštu – ekspertizės akte, kurio turinys apibrėžtas BPK 214 str. (BPK 214 straipsnis. Ekspertizės akto turinys: Atlikęs reikiamus tyrimus, ekspertas surašo ekspertizės aktą, kuriame nurodoma: 1. Kur, kada, kieno (pavardė, vardas, tėvavardis, išsilavinimas, specialybė, mokslo laipsnis, einamosios pareigos) ir kuriuo pagrindu buvo padaryta ekspertizė; 2. Kurie klausimai buvo pateikti; 3. Kas dalyvavo ir buvo akivaizdoje, darant ekspertizę; 4. Kurią medžiagą ekspertas panaudojo ir kuriuos tyrimus atliko. Ekspertizės akto pabaigoje išdėstoma motyvuota eksperto išvada pateiktaisiais klausimais. Jeigu ekspertas, darydamas ekspertizę, nustato turinčias bylai, reikšmės aplinkybes, dėl kurių jam nebuvo pateikta klausimų, jis turi teisę nurodyti jas savo ekspertizės akte. Jeigu ekspertas pripažįsta, kad pateiktoji jo dispozicijai medžiaga yra nepakankama išvadai duoti arba kad pateiktieji klausimai išeina už specialių jo žinių ribų, jis raštu painformuoja tardytoją, kad negali duoti išvados). Toliau BPK 319 str. nurodyta, kad ekspertizės aktą ekspertas skelbia teisiamajame posėdyje. Aktas pridedamas prie bylos. Jeigu ekspertas, darydamas ekspertizę, nustato aplinkybes, turinčias reikšmės bylai, dėl kurių jam nebuvo pateikta klausimų, jis turi teisę nurodyti jas savo ekspertizės akte. Jeigu ekspertas mano, kad a) pateiktoji jo dispozicijai medžiaga yra nepakankama išvadai duoti arba b) pateiktieji klausimai nepriklauso jo kompetencijai, → jis raštu praneša teismui, kad negali duoti išvados. BPK 320 str. nurodo, kad ekspertui balsu perskaičius savo ekspertizės aktą, gali būti pateikiama klausimų šiam ekspertizės aktui išaiškinti ar papildyti. Iš pradžių klausimus ekspertui duoda teisėjai, po to a) prokuroras, b) visuomeninis kaltintojas, c) nukentėjusysis ir jo atstovas, d) civilinis ieškovas ir jo atstovas, e) civilinis atsakovas ir jo atstovas, f) teisiamasis, g) gynėjas, h) visuomeninis gynėjas. Klausimai, duoti ekspertui žodžiu, ir jo atsakymai į tuos klausimus įrašomi į teisiamojo posėdžio protokolą. BPK 321 str. nurodo, kad BPK 85 straipsnyje numatytais atvejais teismas, savo iniciatyva ar teisminio nagrinėjimo dalyvių prašymu, motyvuota nutartimi paskiria papildomąją ar pakartotinę ekspertizę. BPK 85 str. 3 d. nurodo, kad jeigu kvotėjas, tardytojas, prokuroras ar teismas nesutinka su ekspertizės aktu dėl nepakankamo jo aiškumo ar pilnumo, gali būti skiriama papildoma ekspertizė, kurią daryti pavedama tam pačiam ar kitam ekspertui. BPK 85 str. 4 d. nurodo, kad jeigu kvotėjas, tardytojas, prokuroras ar teismas nesutinka su ekspertizės aktu dėl jo nepagrįstumo, gali būti skiriama pakartotinė ekspertizė, kurią daryti pavedama kitam ekspertui ar kitiems ekspertams. Kai paskiriama papildoma ar pakartotinė ekspertizė, bylos nagrinėjimas atidedamas. Papildomoji ar pakartotinė ekspertizė daroma pagal BPK 85-89 straipsniuose nustatytas taisykles. BPK 86 str. nurodo, kad daryti ekspertizę būtina: 1. Mirties priežastims nustatyti; 2. Kaltinamojo psichinei būklei nustatyti tais atvejais, kai kvotėjui, tardytojui, prokurorui ar teismui kyla abejonė dėl kaltinamojo pakaltinamumo ar jo galėjimo bylos proceso metu suprasti veiksmų esmę ar valdyti juos. BPK 87 str. nurodo, kad ekspertu gali būti asmuo, turintis reikiamas žinias specialiais klausimais, kylančiais baudžiamosios bylos procese. Ekspertus skiria kvotėjas, tardytojas, prokuroras ir teismas. Ekspertizes daro paprastai atitinkamų ekspertizės įstaigų ekspertai, tačiau ekspertizei padaryti kvotėjas, tardytojas, prokuroras ir teismas turi teisę paskirti taip pat ir kitus asmenis. Kvotėjo, tardytojo, prokuroro ir teismo reikalavimas, kuriuo šaukiamas ekspertas, yra privalomas įmonės, įstaigos ar organizacijos, kur dirba ekspertas, vadovui. Ekspertas duoda išvadą savo vardu ir pats atsako už savo duotą išvadą. Esant reikalui, byloje gali būti skiriami keli ekspertai (šios ekspertizės gali būti komisijinės ir kompleksinės). Jeigu byloje paskirti keli ekspertai, tai prieš surašydami ekspertizės aktą, jie pasitaria tarpusavyje. Jeigu ekspertai prieina bendrą išvadą, tai ekspertizės aktą surašo ir pasirašo jie visi. Jeigu ekspertai tarpusavyje nesutaria, kiekvienas ekspertas surašo ekspertizės aktą atskirai. BPK 88 str. išvardina eksperto pareigas. Ekspertu šaukiamas asmuo privalo a) atvykti į kvotos organą, pas tardytoją, prokurorą bei į teismą ir b) duoti objektyvią išvadą jam pateiktais klausimais. Jeigu ekspertas be svarbios priežasties neatvyksta arba be teisėto pagrindo atsisako atlikti savo pareigas, jis atsako BPK 64(3) straipsnyje nustatyta tvarka. Už žinomai melagingo ekspertizės akto surašymą ir pateikimą ekspertas atsako pagal LR BK 293 straipsnį. Ekspertas už žinomai melagingo akto surašymą ir pateikimą baudžiamojon atsakomybėn traukiamas bendra tvarka. Teisme baudžiamoji byla už žinomai melagingo ekspertizės akto surašymą ir pateikimą ekspertui keliama laikantis BPK 282 str. 3 d. numatytos taisyklės (ji numato, kad byla gali būti iškelta tik priimant nuosprendį). BPK 89 str. išvardina eksperto teises. Ekspertas turi teisę: 1. Susipažinti su baudžiamosios bylos medžiaga, liečiančia ekspertizės dalyką; 2. Prašyti kvotos organą, tardytoją, prokurorą ir teismą pateikti jam papildomą medžiagą, reikalingą išvadai duoti; 3. Kvotėjo, tardytojo, prokuroro leidimu, dalyvauti, apklausiant kaltinamąjį, nukentėjusįjį, liudytojus ir atliekant kitus tardymo veiksmus; kvotėjo, tardytojo, prokuroro ir teismo leidimu, duoti kaltinamajam (teisiamajam), nukentėjusiajam ir liudytojams klausimus, liečiančius ekspertizės dalyką; 4. Teisminio nagrinėjimo metu būti posėdžio salėje. Ekspertas gali atsisakyti duoti išvadą, jeigu pateiktoji jam medžiaga yra nepakankama išvadai duoti arba jeigu jis mano, kad pateiktasis jam klausimas išeina už specialių jo žinių ribų. Šiais atvejais ekspertas raštu praneša, kad jis negali duoti išvados. Yra keletas ekspertizės skyrimo teisme variantų: (1) Paprastai ekspertizė daroma parengtinio tyrimo metu. Jei ji buvo parengtinio tyrimo metu daryta ir jei ji buvo atlikta tinkamai, tuomet jokių problemų nekyla ir ekspertas teisme nereikalingas. Jei ekspertizė parengtinio tyrimo metu buvo atlikta kokybiškai, tinkamai, tai ekspertas į teismą nekviečiamas. Tačiau teismas gali nuspręsti pasikviesti ekspertą tam, kad šis paaiškintų tai, ką jis atliko, kad išaiškintų ekspertizės aktą. Ekspertas kviečiamas ir tais atvejais, kai kas nors nesutinka su ekspertizės aktu. Jei paaiškėja, kad ekspertizė parengtinio tyrimo metu buvo atlikta netinkamai, teismas teisminio tardymo metu gali nuspręsti skirti naują ekspertizę (pakartotinę ar papildomą). (2) Kitas variantas – kai ekspertizė parengtinio tyrimo metu nebuvo daryta, o teismas mano, kad ją atlikti būtina. Tuomet ekspertas kviečiamas į teismą ir jam pavedama daryti ekspertizę. Jis sėdi teismo posėdžio salėje, dalyvauja tiriant įrodymus. Išaiškinus visas aplinkybes, kurios turi reikšmės išvadai duoti, pirmininkaujantysis pasiūlo teisminio nagrinėjimo dalyviams pateikti raštu klausimus, kuriuos ekspertas turi išspręsti. Teismas išnagrinėja šiuos klausimus, atmeta tuos iš jų, kurie neturi ryšio su byla arba nepriklauso eksperto kompetencijai, taip pat suformuluoja naujus klausimus ir priima nutartį paskirti ekspertizę. Nutartį paskirti ekspertizę paskelbia pirmininkaujantysis ir įteikia ją ekspertui. Tokia pati ekspertizės paskyrimo tvarka yra ir pirmuoju variantu. Paskyrus ekspertizę, paprastai posėdyje daroma pertrauka. Atlikus ekspertizę, ekspertas balsu perskaito ekspertizės aktą ir jam gali būti užduodami klausimai. Pažymėtina, kad paprastai klausimas dėl ekspertizės skyrimo turi būti išsprendžiamas atidavimo teismui stadijoje (pagal BPK 250 str. ). Daiktinių įrodymų apžiūra. Daiktinius įrodymus turi apžiūrėti teismas. Daiktiniai įrodymai taip pat turi būti parodomi teisminio nagrinėjimo dalyviams. Prireikus, daiktiniai įrodymai gali būti parodomi taip pat liudytojams, ekspertui ir specialistui. Daiktinių įrodymų apžiūra, tiek teismo iniciatyva, tiek ir teisminio nagrinėjimo dalyvių prašymu, gali būti atliekama bet kuriuo teisminio tardymo metu. BPK 322 str. nurodoma, kad asmenys, kuriems parodomi daiktiniai įrodymai, gali atkreipti teismo dėmesį į kurias nors aplinkybes, susijusias su apžiūra, t. y. jie gali daryti pastabas dėl daiktinių įrodymų. Tai pažymima teisiamojo posėdžio protokole. Daiktinius įrodymus, kurių negalima pristatyti į teismą, apžiūri, esant reikalui, visa teismo sudėtis daiktinių įrodymų buvimo vietoje, laikydamasi šio straipsnio pirmojoje dalyje nustatytų taisyklių. Be to, gali prireikti apžiūrėti tiesiog į teisiamąjį posėdį proceso dalyvių atneštus daiktinius įrodymus. Juos apžiūri teismas ir kiti teisminio nagrinėjimo dalyviai. Nustatoma, kokiomis aplinkybėmis tas asmuo juos gavo. Dokumentų apžiūra ir perskaitymas. Prie bylos prijungti ar teisiamajame posėdyje pateikti teismui dokumentai, jeigu juose išdėstytos ar patvirtintos aplinkybės turi reikšmės bylai, gali būti, tiek teismo iniciatyva, tiek ir teisminio nagrinėjimo dalyvių prašymu, pilnai ar dalinai apžiūrimi bei balsu perskaitomi bet kuriuo teisminio tardymo metu. Dokumentai, pateikti teismui teisiamajame posėdyje, gali būti, teismo nutartimi, prijungiami prie bylos (BPK 323 str. ). Dokumentų apžiūra – tai patikrinimas, ar dokumentai atitinka formos reikalavimus. Dokumentų perskaitymas – tai dokumento turinio tyrimas. Įrodomąją reikšmę turi tik turinys, tačiau dokumentas turi būti reikiamos formos. Paprastai skaitomi parengtinio tyrimo( metu surašyti dokumentai (įvairūs protokolai), taip pat įvairios pažymos apie teistumą, pažymos iš psichiatrinių ligoninių, pažymos iš įvairių oficialių įstaigų apie pajamas, turtą. Teisiamajame posėdyje gali būti apžiūrimi tiek byloje esantys, tiek pateikti nauji dokumentai. Apžiūrėti galima visus dokumentus arba jų dalį ir , kai tik reikia kuriuo nors dokumentu patvirtinti ar paneigti tiriamas bylos aplinkybes, jis perkaitomas bet kuriuo teisminio tardymo metu. Jeigu pateikti teisiamajame posėdyje dokumentai gali turėti reikšmės, teismo nutartimi jie gali būti prijungiami prie bylos. Dokumentų apžiūra ir perskaitymas yra labai susijęs su teisminio nagrinėjimo žodiškumo principu. Žodiškumo principas reikalauja, kad, jeigu yra dokumentai, tai jie turi būti perskaitomi balsu. Jei dokumentas balsu neperskaitytas, juo remtis, rašant nuosprendį, negalima. Be aukščiau išvardintų ir apibūdintų pagrindinių veiksmų, taip pat yra ir kiti, papildomi, veiksmai, kurie atliekami įrodymų tyrimo metu: Asmens ir daiktų parodymas atpažinti teisiamajame posėdyje. Teismas, savo iniciatyva ar kurio nors iš teisminio nagrinėjimo dalyvių prašymu, gali parodyti liudytojui, nukentėjusiajam ar teisiamajam atpažinti asmenį ar daiktus, kurie pirmiau jam nebuvo parodyti. Asmuo ar daiktas parodomas atpažinti pagal BPK 184 ir 185 straipsniuose nustatytas taisykles ir tik po to, kai liudytojas, nukentėjusysis ar teisiamasis yra davęs smulkius parodymus apie žymes ir ypatybes, pagal kurias jis gali atpažinti šį asmenį ar daiktą. Parodžius asmenį ar daiktą, liudytojas, nukentėjusysis ar teisiamasis turi nurodyti, ar jis atpažįsta parodytą jam asmenį arba daiktą ir pagal kuriuos būtent požymius. Teisėjai ir teisminio nagrinėjimo dalyviai gali duoti atpažįstančiajam papildomų klausimų. Teisiamojo posėdžio protokole turi būti smulkiai užrašyta: 1) kuriuos asmens ar daikto požymius atpažįstantysis nurodė, prieš parodant jam atpažinti; 2) kas būtent ir kuria tvarka buvo parodyta atpažįstančiajam; 3) parodymo atpažinti rezultatai; 4) atpažįstančiajam duoti klausimai ir atsakymai į juos. BPK 184 str. Parodymas atpažinti Esant reikalui, tardytojas gali parodyti asmenį ar daiktą atpažinti. Liudytojas, nukentėjusysis, įtariamasis ar kaltinamasis, kuriems bus parodomas atpažinti asmuo ar daiktas, pirmiau apklausiami apie tas aplinkybes, kuriomis jie yra matę atitinkamą asmenį ar daiktą, ir apie žymes bei ypatybes, pagal kurias jie gali atpažinti. BPK 185 str. Parodymo atpažinti tvarka Atpažintinas asmuo parodomas atpažįstančiajam drauge su kitais tos pačios lyties asmenimis kiek galima savo išore panašiais į atpažintiną. Bendras parodomų atpažinti asmenų skaičius turi būti ne mažesnis kaip trys. Ši taisyklė netaikoma lavono atpažinimo atvejams. Prieš pradedant parodymą, atpažintinam asmeniui pasiūloma užimti bet kurią vietą parodomų asmenų tarpe. Tai pažymima protokole. Jeigu parodyti asmenį negalima, atpažinimas gali būti daromas pagal jo fotografiją, parodomą kartu su ne mažiau kaip trimis kitų asmenų fotografijomis. Daiktas parodomas kitų vienarūšių daiktų grupėje. Parodomų asmenų ar daiktų grupė nufotografuojama. Jeigu nefotografuojama, atliekant šį veiksmą dalyvauja kviestiniai. Asmuo ar daiktas gali būti parodomas atpažinti ir iš vaizdo įrašo, laikantis šio straipsnio pirmojoje dalyje nustatytų taisyklių. Jeigu asmuo ar daiktas parodomas atpažinti liudytojui ar nukentėjusiajam, jie įspėjami dėl atsakomybės pagal LR BK 293 straipsnį už žinomai melagingus parodymus. Tai pažymima protokole ir patvirtinama liudytojo ar nukentėjusiojo parašu. Atpažįstančiajam pasiūloma nurodyti asmenį ar daiktą, apie kurį jis davė parodymus. Menantieji atsakymą klausimai neleidžiami. Jeigu atpažįstantysis nurodo vieną iš parodytų jam asmenų ar daiktų, jam pasiūloma paaiškinti, pagal kurias žymes ar ypatybes jis pažino tą asmenį ar daiktą. Įvykio vietos apžiūra. BPK 324 str. nurodo, kad teismas, pripažinęs, kad reikia apžiūrėti įvykio vietą, daro apžiūrą visa teismo sudėtimi kartu su teisminio nagrinėjimo dalyviais, o jeigu to reikalauja bylos aplinkybės - tai ir esant akivaizdoje liudytojams, ekspertui bei specialistui. Atvykus į apžiūros vietą, pirmininkaujantysis paskelbia, kad teisiamasis posėdis vyksta toliau ir teismas pradeda apžiūrą. Šiuo atveju teisiamajam, liudytojams, nukentėjusiajam, ekspertui ir specialistui gali būti pateikiami klausimai ryšium su apžiūra. Teisminio nagrinėjimo dalyviai, taip pat liudytojai, ekspertas ir specialistas turi teisę, darant apžiūrą, atkreipti teismo dėmesį į visą tai, kas, jų nuomone, gali padėti išaiškinti bylos aplinkybes. Apžiūros darymo tvarka ir jos rezultatai pažymimi teisiamojo posėdžio protokole. Teisminio nagrinėjimo dalyviai turi teisę reikalauti, kad būtų įrašomi į protokolą jų pareiškimai ryšium su padarytąja apžiūra. Įvykio vietos apžiūros metu gali būti panaudotos kriminalistinės technikos priemonės, atitinkami taktiniai būdai bei metodai. Kadangi įvykio vietos apžiūra yra teisiamojo posėdžio dalis, tai teisiamojo posėdžio protokole pažymima, kada ji pradėta ir baigta, kas joje dalyvavo, kokia tvarka buvo daroma apžiūra, kas buvo nustatyta apžiūros metu, kokie teisminio nagrinėjimo dalyvių pareiškimai ir t. t. 3. Teisminio tardymo užbaigimas. Ta reglamentuoja BPK325 str. Išnagrinėjus visus byloje esančius įrodymus, pirmininkaujantysis apklausia teisminio nagrinėjimo dalyvius, ar jie nori papildyti teisminį tardymą ir būtent kuo. Jeigu pareikšta prašymų papildyti teisminį tardymą, teismas apsvarsto juos ir priima dėl jų nutartį (nutartį patenkinti prašymus ar juos atmesti). Jeigu prašymai patenkinami, teismas atlieka atitinkamus papildomus veiksmus. Išsprendus prašymus ir atlikus reikiamais atvejais papildomus veiksmus, pirmininkaujantysis paskelbia, kad teisminis tardymas yra baigtas. Po šio paskelbimo teismas jau negali rinkti, tikrinti ar tirti įrodymų, neatnaujinęs teisminio tardymo. Pirmininkaujančiam paskelbus, kad teisminis tardymas baigtas, pereinama prie kitos teisminio nagrinėjimo dalies – teisminių ginčų. 5. Teisminiai ginčai. 5. 1. Teisminių ginčų sąvoka, esmė, reikšmė. BPK 326 str. 1d. nurodoma, kad baigęs teisminį tardymą, teismas pradeda klausyti teisminių ginčų. Teisminiai ginčai – tai trečia teisminio nagrinėjimo dalis. Teisminiai ginčai tai teisminio nagrinėjimo dalyvių kalbos ir replikos, pasakomos tam tikra tvarka (kai kas teigia, kad tai tik kalbos). Teisminio nagrinėjimo dalyviai teisminiuose ginčuose turi pasisakyti dėl svarbiausių byloje klausimų: dėl kaltinimo pagrįstumo, dėl asmens kaltumo/nekaltumo, dėl atsakomybės laipsnio, bausmės, materialinės žalos atlyginimo ir pan. Įstatymas nenustato, kas ką turi kalbėti. Kiekvienas kalba laisvai, bet tai turi būti susiję su byla, kalba turi būti paremta byloje ištirtais įrodymais. Reikšmė. Rungimosi principo elementų Lietuvoje nėra labai daug, tačiau būtent teisminiai ginčai yra ta vieta, kur rungimosi principas aiškiausiai ir geriausiai pasireiškia. Teisminių ginčų metu pasisako abi suinteresuotos pusės. Išklausęs abiejų pusių, teismas turi nuspręsti, kurie argumentai svaresni. Teisminiai ginčai padeda teisėjo vidiniam įsitikinimui susiformuoti ir taip pat padeda priimti teisėtą, pagrįstą ir teisingą nuosprendį. Teisminiai ginčai turi ir auklėjamąjį poveikį. O taip pat teisminių ginčų metu išryškėja nusikaltėlio ir nusikaltimo pavojingumas visuomenei, aplinkybės, lėmusios nusikaltimą. Labai svarbu, kad prieš priimant teismo nuosprendį, teisminio nagrinėjimo dalyvis turėtų galimybę išdėstyti savo nuomonę, nes jeigu teisminio nagrinėjimo dalyviams nebuvo suteiktas žodis teisminiuose ginčuose, nuosprendis turi būti panaikintas (BPK 382 str. ). Teisminiai ginčai yra gana atsakingas etapas, todėl, kad jiems pasiruošti, daroma pertrauka, ypač, jei byla yra didelės apimties. Pagrindiniai teisminių ginčų dalyviai yra: 1) gynėjas; 2) prokuroras. Teisminių ginčų trukmė nėra ribojama. BPK 326 str. 6 d. nurodo, kad teismas negali apriboti teisminių ginčų trukmės tam tikru laiku, bet pirmininkaujantysis turi teisę sustabdyti dalyvaujančius ginčuose asmenis, jeigu jie savo kalbose išeina už nagrinėjamosios bylos ribų (tai reiškia, kad teisminių ginčų metu turi būti kalbama tik apie tuos dalykus, kurie susiję su byla). Teisminių ginčų dalykas – faktinių aplinkybių visuomeninis ir politinis įvertinimas, nustatytųjų faktų teisinis įvertinimas, teisiamojo, nukentėjusiojo ir kitų proceso dalyvių asmenybės įvertinimas, baudžiamosios atsakomybės skyrimo/neskyrimo, materialinės žalos dydžio ir c. ieškinio klausymų svarstymas, palengvinusių padaryti nusikaltimą aplinkybių išaiškinimas ir priemonių joms pašalinti numatymas (taip nurodo vadovėlis). 5. 2. Teisminių ginčų tvarka. Teisminių ginčų tvarka – tai eilės tvarka, kuria kalba teisminių ginčų dalyviai. Teisminių ginčų eilės tvarką nustato 326 str. 2 d. : 1) valstybinis kaltintojas; 2) visuomeninis kaltintojas (jei toks yra); 3) nukentėjusysis ir jo atstovas; 4) civilinis ieškovas ar jo atstovas; 5) civilinis atsakovas ar jo atstovas; 6) gynėjas; 7) visuomeninis gynėjas (jei toks yra). Jei nagrinėjant bylą gynėjas nedalyvauja, tuomet kalba pats teisiamasis (tačiau tai būna labai retai). Valstybinio ir visuomeninio kaltintojų kalbų eilė, taip pat gynėjo ir visuomeninio gynėjo kalbų eilė kiekvieną kartą nustatoma jų savitarpio susitarimu, kurį tvirtina teismas (BPK 326 str. 3 d. ). Jei yra keli gynėjai arba keli kaltintojai, arba keli nukentėjusieji – jie turi susitarti tarpusavyje, kas iš jų kalbės pirmiau, kas paskiau. Tokį susitarimą teismas tvirtina. BPT vadovėlyje nurodoma, kad jei teisminiuose ginčuose dalyvauja nukentėjusysis ar jo atstovas, tai jie pasako kalbas anksčiau už gynėją ir teisiamąjį. Privataus kaltinimo bylose nukentėjusysis kalba tuoj po kaltintojo. BPK 326 str. 4 d. nurodoma, kad jeigu vienoje byloje yra sujungti priešpriešiniai kaltinimai, kalbų eilę teisminiuose ginčuose tose bylose nustato teismas. Vieni teisminio nagrinėjimo dalyviai turi pareigą dalyvauti teisminiuose ginčuose, o kiti – tik teisę. Pagrindiniai teisminių ginčų dalyviai, t. y. prokuroras ir gynėjas – turi pareigą teisminių ginčų metu pasakyti kalbą. O kiti dalyviai gali ir atsisakyti nuo kalbų, kadangi tai nėra jų pareiga. Teisminių ginčų dalyviai neturi teisės remtis įrodymais, kurie nebuvo išnagrinėti teisminiame tardyme. Esant reikalui pateikti naujų įrodymų, jie gali prašyti atnaujinti teisminį tardymą. Baigęs atnaujintą teisminį tardymą, teismas vėl pradeda teisminius ginčus (BPK 326 str. 5 d. ). Kaip jau minėta, teismas negali apriboti teisminių ginčų trukmės tam tikru laiku, bet pirmininkaujantysis turi teisę sustabdyti dalyvaujančius ginčuose asmenis, jeigu jie savo kalbose išeina už nagrinėjamosios bylos ribų (BPK 326 str. 6 d. ), jeigu jų kalbose yra prieštaravimų moralės normoms, yra įžeidžiančių kitus proceso dalyvius posakių. 5. 3. Teisminių ginčų metu pasakomų kalbų turinys. Teisminių ginčų dalyviai savo kalboms turi tinkamai pasiruoši. Tam tikslui jie susipažįsta su bylos medžiaga, joje esančius duomenis papildo teisminio tardymo medžiaga. Reikiami faktai ir duomenys gali būti užsirašomi, kad būtų galima laisviau jais operuoti teisminių ginčų metu. Tikslingiausia visos kalbos nerašyti, o tik raštu sudaryti jos planą, pažymėti svarbesnius momentus. Prokuroro kalba. Tai pagrindinis prokuroro darbas teisme. Prokuroro kalba teisminiuose ginčuose yra svarbi valstybinio kaltinimo palaikymo prasme. Valstybinio kaltinimo palaikymas – viena iš prokuroro funkcijų, ir ši funkcija pasireiškia būtent per prokuroro kalbą. Prokuroras turi visuomeniškai, politiškai ir teisiškai įvertinti nusikaltimą, teisiamojo asmenybę. Jis turi kalbėti argumentuoti, objektyviai ir remtis teisiamajame posėdyje nustatyta faktine medžiaga. Kaltinamosios prokuroro kalbos turinys ir prasmė priklauso nuo nusikaltimo pobūdžio, nuo esančios byloje medžiagos ir kitokių aplinkybių. Įstatymas prokuroro kalbos turinio nenustato, tačiau praktikoje (1) prokuroro kalba turi apimti viską, kas reikšminga toje byloje, ir (2) kalba turi būti valstybės vardu. Paprastai prokuroro kalba susideda iš tokių dalių: 1) įžanginė dalis (įvadas į kalbą); 2) analizuoja nusikaltimo padarymo aplinkybes (išdėsto nusikaltimo padarymo aplinkybes); 3) surinktų byloje įrodymų analizavimas ir vertinimas; 4) nusikaltimo kvalifikavimo pagrindimas; 5) teisiamojo ir nukentėjusiojo charakterizavimas (tai svarbu sprendžiant bausmės skyrimo klausimą, taip pat tuomet, kai nukentėjusysis yra bejėgis ar pan. ); 6) pasiūlymai dėl bausmės (kokia konkrečiai bausmė turi būti paskirta, jos dydis, trukmė, režimas ir pan. ); 7) prokuroro pozicija dėl c. ieškinio išsprendimo (jei toks byloje yra). Prokuroras, objektyviai analizuodamas bylos aplinkybes, gali ne tik kaltinti teisiamąjį, bet ir, esant reikiamam pagrindui, siūlyti mažesnę bausmę, išteisinti teisiamąjį. Jis taip pat gali atsisakyti nuo kaltinimo (turi tokiu atveju nurodyti motyvus). Visuomeninio kaltintojo kalba. Visuomeninis kaltintojas gali kalbėti taip, kaip ir valstybinis kaltintojas, tačiau paprastai jis pareiškia savo nuomonę dėl teisiamojo ir jo padarytos veikos visuomeninio pavojingumo, dėl b. įstatymo bei bausmės taikymo teisiamajam ir kitais bylos klausimais. Turi teisę atsisakyti nuo kaltinimo. Civilinio ieškovo kalba ir civilinio atsakovo kalba. Civilinis ieškovas savo kalboje iš esmės liečia tik c. ieškinį. Jis įrodinėja, kad teisiamasis nusikalstamais veiksmai padarė jam tam tikrą materialinę žalą, ir nurodo, kuria bylos medžiaga tai nustatyta. Tačiau c. ieškovas neliečia bausmės skyrimo klausimo, nes tai neturi reikšmės c. ieškiniui. Civilinis atsakovas savo kalboje gali nepripažinti c. ieškinio, gali pripažinti jį visą, gali prieštarauti dėl jo dydžio ir pateikti tam savo argumentus. Jis taip pat gali pareikšti savo samprotavimus dėl nusikaltimo įrodytumo, materialinės žalos dydžio ir pan. Gynėjo kalba. Gynėjo kalba yra viena iš svarbiausių gynybos priemonių. Sutikęs ginti teisiamąjį, gynėjas turi dalyvauti teisminiuose ginčuose nepriklausomai nuo to, ar dalyvauja byloje prokuroras, ar jis nuo kaltinimo atsisako, ar teisiamasis prisipažįsta padaręs nusikaltimą, ar neprisipažįsta. Gynėjo kalba turi būti gerai apgalvota, konkreti, įtikinanti, pagrįsta bylos medžiaga. Tačiau ji laisviau sukonstruota. Gynėjo kalbos turinys priklauso nuo tokių bylos aplinkybių, kaip įrodomosios medžiagos pobūdis, teisiamojo pozicija (prisipažino/neprisipažino), teisminio tardymo rezultatai ir pan. Savo kalboje gynėjas, laikydamasis gynybos pozicijos, analizuoja ir vertina visą bylos medžiagą. Gynėjas advokatas negali užimti kaltinimo pozicijos bei atsisakyti ginti teisiamąjį. Jis privalo panaudoti visas įstatyme nurodytas gynybos priemones ir būdus, kad būtų išaiškintos aplinkybės, teisinančios kaltinamąjį ar lengvinančios jo atsakomybę. Gynėjo kalba yra tam tikra reakcija į prokuroro pasakytą kalbą, į prokuroro pateiktus argumentus. Gindamas teisiamąjį, gynėjas gali įrodinėti teisiamojo visišką ar dalinį nekaltumą. Ginčyti nusikaltimo kvalifikavimo teisingumą, bausmės dydį, nurodyti švelninančias aplinkybes. Priklausomai nuo to, ar teisiamasis prisipažįsta kaltu, ar ne, galima išskirti tokias prokuroro pozicijas: • jei teisiamasis tvirtina, kad jis nekaltas, gynėjas įrodinės, kad nusikaltimo nebuvo arba kad neįrodytas teisiamojo dalyvavimas nusikaltime (taip bandoma išteisinti); • jei įrodymai akivaizdžiai įrodo, kad teisiamasis kaltas, jei teisiamasis prisipažįsta kaltu, gynėjas kalbės kitaip, jis bandys surasti lengvinančių aplinkybių; • trečia gynėjo pozicija, - kai siekiama perkvalifikavimo (siekiama perkvalifikuoti veiką pagal palankesnį teisiamajam straipsnį ar siekiama švelnesnės bausmės). Gynėjo ir teisiamojo pozicijos turi būti suderintos (nes po teisminių ginčų teisiamasis sako paskutinį žodį). Jeigu gynėjas numato keisti savo požiūrį teisiamojo atžvilgiu, jis turi apie tai jam pranešti. Pastarasis gali atsisakyti nuo to gynėjo ir gintis pats arba kvieti kitą gynėją. Gynėjas teisminių ginčų metu gali prašyti ne tik priimti išteisinamąjį nuosprendį, bet gali prašyti nutraukti bylą (gali įrodinėti, kad yra aplinkybių, darančių b. bylą negalimą) ar grąžinti ją tyrimui papildyti, ar prašyti kreiptis į Konstitucinį Tesimą dėl tam tikro įstatymo atitikimo LRK. Visuomeninio gynėjo kalba. Visuomeninis gynėjas yra visuomenės atstovas, jis kalba apie teigiamas teisiamojo savybes. Visuomeninis gynėjas išdėsto teismui visuomenės nuomonę apie teisiamojo atsakomybę švelninančias ar jį teisinančias aplinkybes, taip pat apie galimybę nuteisti jį lygtinai, atleisti jį nuo bausmės ir pan. Visuomeninis gynėjas savo kalboje paliečia teisiamojo asmenybės charakteristiką ir pan. Jeigu teisminiuose ginčuose kalba nukentėjusysis ir teisiamasis, jie pareiškia savo nuomones dėl visų jiems reikšmingų bylos aplinkybių. Visi teisminių ginčų dalyviai gali prašyti atnaujinti teisminį tardymą. Jei teismas patenkina tokį prašymą, teisminis tardymas yra atnaujinamas, o po jo vėl vyksta teisminiai ginčai. Jų metu turėtų būti kreipiamas dėmesys į naujai išaiškintas aplinkybes, kad nebūtų kartojamasis. Ginčų dalyvių replikos. BPK 327 str. nurodo, kad po ginčų dalyvavusieji juose asmenys gali dar po vieną kartą pasisakyti replikos tvarka dėl to, kas buvo pasakyta pirmesnėse kalbose. Paskutinės replikos teisė visada priklauso gynėjui, o jeigu jo nėra, - teisiamajam. Taigi pasibaigus visoms kalboms, dalyvavusieji teisminiuose ginčuose asmenys gali dar po vieną kartą pasisakyti. Šis pasisakymas vadinamas replika. Replika – tai vieno teisminio ginčo dalyvio atsakymas į kitų dalyvių pirmiau pasakytas kalbas. Replika neturi būti naudojama nereikalingiems, nedalykiniams ginčams. Ją tinka panaudoti tais atvejais, kai teisminio ginčo dalyvis iškraipo bylos aplinkybes, faktinę medžiagą, kitų proceso dalyvių pareikštas mintis. Pasisakymų replikos tvarka eilė tokia pat, kaip ir teisminiuose ginčuose. Paskutinės replikos teisė visada priklauso gynėjui, arba, jei jo nėra, teisiamajam. Replikos teise galima ir nepasinaudoti, ir tai dar nereiškia, kad sutinkama su kito dalyvio nuomone. Pažymėtina, kad pagal LR BPK galima pareikšti tik po vieną repliką, tuo tarpu užsienio šalyse replikų skaičius neribojamas (NBPK matyt tas skaičius taip pat bus neribojamas). Tiek teisminių ginčų, tiek replikų metu negalima uždavinėti klausimų. Tai yra pozicijos dėstymas, o ne apklausa. Pirmininkaujantysis turi stebėti, kad būtų laikomasi nustatytos tvarkos. Teisminių ginčų pagrindu teismui susiformuoja vidinis įsitikinimas ir nuo to priklauso bylos baigtis. 6. Teisiamojo paskutinis žodis Tai taip pat gana svarbi teisminio nagrinėjimo dalis. Jai skirtas BPK 328 straipsnis, kurio 1 dalis nurodo, kad pasibaigus teisminiams ginčams, pirmininkaujantysis suteikia teisiamajam paskutinį žodį. Jei yra keli teisiamieji, teismas nustato jų pasisakymo eiliškumo tvarką. Vadovėlyje nurodyta, kad nustatant eiliškumo tvarką reikėtų atsižvelgti į teisiamųjų interesų pobūdį, į tai kurie iš jų prisipažįsta padarę nusikaltimą (jiems tikslinga pirmiau suteikti žodį), ir kurie neprisipažįsta. Teisiamojo paskutinis žodis – svarbi teisiamojo gynybos priemonė. Jei pamirštama teisiamajam suteikti paskutinį žodį, teismo nuosprendis turi būti panaikintas, nes tai esminis BP pažeidimas. Teisiamasis gali atsisakyti paskutinio žodžio. Paskutinis teisiamojo žodis yra jo teisė, o ne pareiga, todėl jis gali tuo ir nepasinaudoti. Tačiau teismas visuomet pasibaigus teisminiams ginčams turi priminti teisiamajam apie galimybę pasakyti paskutinį žodį. Jei teisiamasis atsisako nuo paskutinio žodžio, apie tai reikia pažymėti teisiamojo posėdžio protokole. Teismas negali apriboti teisiamojo paskutinio žodžio trukmės tam tikru laiku. Teisiamasis savo paskutiniame žodyje, įvertindamas visa tai, kas buvo svarstoma teisiamajame posėdyje, turi galimybę pasakyti savo galutinę nuomonę dėl: a) nusikaltimo; b) kaltinimo; c) kalbų, pasakytų teisminiuose ginčuose. Pirmininkaujantysis turi stebėti, kad teisiamojo kalba nenukruptų nuo bylos. Jis turi teisę sustabdyti teisiamąjį tais atvejais, kai jis liečia aplinkybes, aiškiai neturinčias ryšio su byla. Tais atvejais, kai teisiamasis savo kalba įžeidinėja kitus proceso dalyvius, pirmininkaujantysis taipogi gali sustabdyti ir pasiūlyti kalbėti apie tai, kas susiję su byla. Klausimai teisiamajam jo paskutinio žodžio metu neleidžiami. Klausinėti galima tik teisminio tardymo metu. Galimi atvejai, kad viso proceso metu asmuo neigė savo kaltę, o per paskutinį žodį prisipažįsta kaltu, pateikia ar nurodo naujų įrodymų. BPK 328 str. 4 d. nurodyta, kad jeigu paskutiniame žodyje teisiamasis praneša apie naujas aplinkybes, turinčias esminę reikšmę bylai, teismas privalo atnaujinti teisminį tardymą. Teisminis tardymas turi būti atnaujinamas dėl to, kad teismas savo nuosprendį gali pagrįsti tik tais įrodymais, kurie išnagrinėti teisminiame tardyme. Dėl teisminio tardymo atnaujinimo priimama nutartis. Jei teisminis tardymas atnaujinamas, po jo vėl seka teisminiai ginčai bei paskutinis teisiamojo žodis. Paskutinio teisiamojo žodžio reikšmė. Tai gynybos priemonė, galimybė išdėstyti paskutinius argumentus. Paskutinis teisiamojo žodis atskleidžia teisiamojo asmenybę, į kurią atsižvelgiant galima teisingiau paskirti bausmę. BPK 329 straipsnis nurodo, kad išklausęs teisiamojo paskutinio žodžio, teismas tuojau išeina į pasitarimo kambarį priimti nuosprendžio. Apie tai pirmininkaujantysis paskelbia esantiesiems teisiamojo posėdžio salėje. 7. Nuosprendžio priėmimas ir paskelbimas 7. 1 Nuosprendžio sąvoka, esmė ir reikšmė. Teisminis nagrinėjimas baudžiamojoje byloje paprastai užbaigiamas nuosprendžio priėmimu. Teismo nuosprendis – tai svarbiausias teisingumo aktas, kuriame teismas išsprendžia: 1. Ar yra nusikaltimas, ar nėra; 2. Ar kaltas teisiamasis dėl nusikaltimo padarymo, ar nekaltas; 3. Ar skiriama teisiamajam bausmė, ar neskiriama. Taigi išsprendžiami trys svarbiausi klausimai: nusikaltimo buvimo, kaltumo ir bausmės paskyrimo. Šių klausimų išsprendimas – teisingumo įvykdymas. Teismo nuosprendis – svarbiausias dokumentas. Jį koreguoti galima tik apeliacine arba kasacine tvarka. BPK 330 str. : LR teismai nuosprendį priima LR vardu. Nuosprendyje išreiškiama valstybės pozicija. Todėl pareigūnams tenka labai svarbus vaidmuo. Jei byla patenka į Strasbūrą, tai ji – prieš valstybę. Tai, kad nuosprendis priimamas LR vardu stiprina šio procesinio akto autoritetą, didina teisėjų atsakomybę už tinkamą teisingumo vykdymą. Nuosprendžio reikšmė. Nuosprendyje duodamai atsakymai į tai, ką reikėjo išspręsti. Apie nuosprendžio tikrąją reikšmę galima kalbėti tik po to, kai jis įsiteisėja. Po jo įsiteisėjimo išnyksta nekaltumo prezumpcija. Asmeniui atsiranda teistumas, o tuo pačiu ir įvairūs apribojimai (dirbti tam tikrą darbą, užimti tam tikras pareigas). Nuosprendis turi ir auklėjamąją reikšmę. Tai ne tik specialiosios, bet ir bendrosios prevencijos priemonė. Nuosprendis stiprina teisėtumą, įrodo, kad už padarytus nusikaltimus baudžiama. Per nuosprendį pasireiškia BP uždavinių įgyvendinimas. (BPK 2 str. : Baudžiamojo proceso uždaviniai yra: a) greitai ir pilnutinai išaiškinti nusikaltimus, b) įkaltinti kaltininkus ir c) tinkamai pritaikyti įstatymą, kad kiekvienas nusikaltimą padariusis asmuo būtų teisingai nubaudžiamas ir nė vienas nekaltas asmuo nebūtų patraukiamas baudžiamojon atsakomybėn ir nuteisiamas. Baudžiamasis procesas turi padėti: a) stiprinti teisėtumą ir teisėtvarką, b) užkirsti kelią nusikaltimams, c) saugoti piliečių teises ir laisves, visuomenės bei valstybės interesus, d) auklėti piliečius, kad jie nenukrypstamai laikytųsi LRK ir kitų įstatymų, gerbtų bendrojo gyvenimo taisykles). Išspręsta byla po nuosprendžio įsiteisėjimo negali būti nagrinėjama antrą kartą. Valstybės vardu priimtas įsiteisėjęs teismo nuosprendis konkrečiam atvejui įgyja įstatymo reikšmę ir todėl yra privalomas visoms valstybinėms ir visuomeninėms įstaigoms, įmonėms, organizacijoms, visiems pareigūnams ir piliečiams ir turi būti be prieštaravimų vykdomas. 7. 2 Nuosprendžio teisėtumas ir pagrįstumas BPK 331 straipsnis: Teismo nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas. Taigi teismo nuosprendžiui keliami du reikalavimai. Jis turi būti: 1. Teisėtas, t. y. susijęs su tinkamu įstatymų taikymu; 2. Pagrįstas, t. y. pagrįstas išnagrinėtais įrodymais. Teisėtumas reiškia, kad turi būti tiksliai pritaikyti visi įstatymai, kuriais konkrečioje byloje buvo remtasi. Tiksliai reikia pritaikyti: a) BPK. Visa procedūra turi būti atlikta pagal BPK įtvirtinus reikalavimus; b) Kiti įstatymai, kurie pvz. , reguliuoja darbo, civilinius santykius, patikslina blanketines sudėtis. Taigi teisėtas yra toks nuosprendis: 1. Kuriuo tiksliai pritaikytas baudžiamasis ar kuris nors kitas įstatymas ir 2. Kuris priimtas laikantis visų BP įstatymo reikalavimų. Negalima siaurinti nuosprendžio teisėtumo sąvokos ir apriboti ją reikalavimu laikytis materialinių ir procesinių įstatymų tiktai nuosprendžio priėmimo stadijoje. Griežtai laikytis įstatymų reikia ir parengtinio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo stadijose, nes juose padaryti BP įstatymo pažeidimai gali turėti įtakos nuosprendžio teisėtumui. Teisėtumas – tai atitikimas įstatymams. Pagrįstumas reiškia, kad nuosprendis turi būti paremtas įrodymais. Įrodymų turi būti pakankama, kad jie leistų daryti neabejotiną išvadą. Pagrįstumas susijęs su visapusišku, objektyviu ir pilnutiniu bylos aplinkybių išnagrinėjimo principu. Jei bylos aplinkybės išnagrinėtos visapusiškai, objektyviai ir pilnutinai, nuosprendis bus pagrįstas. Taigi pagrįstumas – tai tokia nuosprendžio savybė, kuri parodo, ar nuosprendis atitinka faktines bylos aplinkybes, ir jo ryšį su nustatytais byloje faktais, ištirtais įrodymais. BPK 331 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Teisėtumas ir pagrįstumas – skirtingos savybės, reikalavimai. Tačiau jos labai susijusios. Jei nuosprendis neteisėtas, tai jis yra ir nepagrįstas, nes BP įstatymo pažeidimas neleidžia teisingai nustatyti faktinių aplinkybių ir priimti pagrįstą nuosprendį. Jei nuosprendis nepagrįstas, tai jis yra ir neteisėtas, nes nuo teisingo faktinių bylos aplinkybių nustatymo priklauso ir teisingas baudžiamojo įstatymo pritaikymas. Kalbant apie nuosprendį dar vartojama sąvoka “teisingas”. Tačiau tai nėra procesinė sąvoka. Tai vertinamoji sąvoka. Teisingas nuosprendis yra tas, kuris yra teisėtas ir pagrįstas. Teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimai yra “einantys” per visas BP stadijas. Apeliacine ir kasacine tvarka tikrinama, ar nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. 7. 3 Nuosprendžių rūšys Nuosprendžiu teisiamas gali būti pripažintas kaltu nusikaltimo padarymu arba išteisintas. Kitokių išvadų dėl teisiamojo kaltumo teismas negali daryti, nes BPK nurodo tik dvi nuosprendžių rūšis (339 str. 1 d. ) – apkaltinamasis ar išteisinamasis. Apkaltinamasis nuosprendis priimamas tais atvejais, kai teismas nustato nusikaltimo sudėtį teisiamojo veikoje ir kai įrodo, kad teisiamasis yra kaltas dėl nusikaltimo padarymo. Apkaltinamasis nuosprendis yra trijų rūšių: 1. Apkaltinamasis nuosprendis, kuriuo teisiamajam paskiriama bausmė, kurią reikia atlikti. Tai įprastinis apkaltinamasis nuosprendis. 2. Apkaltinamasis nuosprendis, kuriuo teisiamajam bausmė neskiriama. Tai išimtinis atvejis. Tokį nuosprendį galima priimti tuomet, jeigu iki to momento, kai byla nagrinėjama teisme, veika: a) pasidarė nebepavojinga visuomenei arba b) ją padariusis asmuo pasidarė nebepavojingas visuomenei. 3. Apkaltinamasis nuosprendis, kuriuo nuteistasis atleidžiamas nuo bausmės. Tai taip pat išimtinis atvejis. Toks nuosprendis priimamas, jeigu teisminio nagrinėjimo stadijoje iškeliamos aikštėn šios aplinkybės: a) suėjo senaties terminai (5 str. 3 p. ) /anksčiau senatis sustodavo, kai asmuo buvo patraukiamas baudžiamojon atsakomybėn; dabar senatis nesustoja, skaičiuojama iki nuosprendžio priėmimo/; b) amnestijos aktas panaikina bausmės skyrimą už padarytąją veiką (5 str. 4 p. ), c) bausmė dovanojama malonės suteikimo tvarka (5 str. 4 p. ) /realiai malonė čia būti negali/. Apkaltinamieji nuosprendžiai savo teisine prigimtimi skiriasi nuo išteisinamųjų nuosprendžių, nes visais atvejais, kai priimamas apkaltinamasis nuosprendis, asmuo pripažįstamas kaltu. Išteisinamuoju nuosprendžiu teisiamasis pripažįstamas nekaltu ir visiškai reabilituojamas. Išteisinamasis nuosprendis priimamas tais atvejais, kai: 1. Nenustatytas nusikaltimo įvykis /t. y. , jo iš viso nebuvo arba jis nenustatytas/; 2. Teisiamojo veikoje nėra nusikaltimo sudėties /t. y. , (a) nėra bent vieno būtino nusikaltimo sudėties elemento, pvz. , nepakaltinamas; (b) veiksmai buvo teisėti, pvz. , būtinoji gintis/ 3. Neįrodytas teisiamojo dalyvavimas nusikaltimo padaryme /t. y. , nusikalstama veika buvo, bet neįrodyta, kad teisiamasis joje dalyvavo; neįrodytas kaltumas = įrodytas nekaltumas/. Pažymėtina, kad kai priimamas (1) ar (2) išteisinamasis nuosprendis, procesas baigiasi. Tuo tarpu tais atvejais, jeigu, priimant išteisinamąjį nuosprendį dėl neįrodytumo, kad teisiamasis dalyvavo nusikaltimo padaryme, asmuo, padariusis šį nusikaltimą, lieka neišaiškintas, tai, įsiteisėjus nuosprendžiui, teismas perduoda bylą prokurorui, kad šis imtųsi priemonių nustatyti asmeniui, trauktinam kaltinamuoju. Apkaltinamasis nuosprendis ir išteisinamasis nuosprendis turi būti teismo motyvuojami. 7. 4 Klausimai, teismo išsprendžiami nuosprendyje BPK 333 straipsnis nurodo, kokius klausimas teismas priimdamas nuosprendį turi išspręsti, t. y. : 1. Ar buvo veika, kurios padarymu kaltinamas teisiamasis; 2. Ar yra šioje veikoje nusikaltimo sudėtis ir kuris būtent baudžiamasis statymas tą veiką numato; 3. Ar teisiamasis padarė šią veiką; 4. Ar kaltas teisiamasis šio nusikaltimo padarymu; 5. Ar baustinas teisiamasis už savo padarytą nusikaltimą; 6. Kokia būtent bausmė turi būti skiriama teisiamajam ir ar turi teisiamasis atlikti ją; 7. Ar tenkintinas civilinis ieškinys, kieno naudai, iš ko būtent ir kokio dydžio; ar atlygintina BPK 70 str. 4 d. numatyta tvarka materialinė žala, padaryta nusikaltimu, jeigu civilinis ieškinys nebuvo pareikštas; ar išieškotinos privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšos, išleistos asmenų, nukentėjusių nuo tyčinių nusikaltimų, sveikatos priežiūrai; 8. Kaip pasielgti su daiktiniais įrodymais; 9. Kas turi apmokėti teismo išlaidas ir kokio dydžio; 10. Dėl kardomosios priemonės teisiamajam iki nuosprendžio įsiteisėjimo; 11. Dėl pripažinimo teisiamojo itin pavojingu recidyvistu LR BK 26 str. numatytais atvejais; 12. Kurią pataisos darbų įstaigų rūšį su atitinkamu režimu nustatyti teisiamajam sutinkamai su LR BK 25 str. , jeigu jam paskiriama laisvės atėmimo bausmė; 13. Dėl galimybės atidėti bausmės vykdymą, kai teisiamajam paskiriama laisvės atėmimo ar pataisos darbų be laisvės atėmimo bausmė. (70 str. 3 d. : Prokuroras, teisme palaikantis valstybinį kaltinimą, privalo pareikšti civi1inį ieškinį, jeigu jis nėra pareikštas, tuo atveju, kai nusikaltimu padaryta materialinės žalos valstybinei ar visuomeninei nuosavybei, taip pat kai nusikaltimu padaryta materialinės žalos asmeniui, kuris dėl nepilnametystės, ligos, priklausomybės nuo kaltinamojo ar dėl kitų priežasčių negali ginti teisme teisėtų savo interesų ir neturi savo atstovo. 70 str. 4 d. : Jeigu šio straipsnio 3 dalyje nurodytais atvejais byla nagrinėjama, nedalyvaujant valstybiniam kaltintojui, ir civilinis ieškinys liko nepareikštas, tai teismas, priimdamas nuosprendį, privalo savo iniciatyva išspręsti nusikaltimu padarytos materialinės žalos atlyginimo klausimą). Jeigu teisiamasis kaltinamas kelių nusikaltimų padarymu, teismas 1-7 punktuose nurodytus klausimus išsprendžia dėl kiekvieno nusikaltimo atskirai. Jeigu nusikaltimo padarymu kaltinami keli teisiamieji, teismas visus klausimus išsprendžia kiekvieno teisiamojo atžvilgiu atskirai. Taigi visus šiuos klausimus galima sugrupuoti į keturias grupes: 1. Klausimai, liečiantys nusikaltimą (1-4); 2. Klausimai, liečiantys bausmę (5, 6, 11, 12); 3. Klausimai, susiję su civiliniu ieškiniu ir materialinės žalos atlyginimu (7); 4. Kiti papildomi klausimai. Nagrinėdami šiuo klausimus, teisėjai išanalizuoja ir vertina visus įrodymus, sprendžia, kurie iš jų priimtini ir kurie atmestini, kokie faktai jais nustatyti ir kokios išvados, remiantis tais faktais, turi būti padarytos. 7. 5 Civilinio ieškinio išsprendimas Civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje išsprendžiamas remiantis BPK 340-342 straipsniais. • Civilinio ieškinio išsprendimas, priimant apkaltinamąjį nuosprendį (340 str. ). Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, priklausomai nuo civilinio ieškinio pagrindo ir dydžio įrodytumo, pilnutinai ar dalinai patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba atmeta jį. Civilinio ieškinio atmetimas reiškia, kad bylinėjimasis dėl ieškinio yra baigtas (CP tvarka nagrinėti jau nebegalima). Išimtiniais atvejais, kai negalima civilinio ieškinio smulkiai apskaičiuoti, neatidėjus baudžiamosios bylos nagrinėjimo ar negavus papildomos medžiagos, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, gali pripažinti civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, o ieškinio dydžio klausimą perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka. Kai nurodoma, kad klausimas išsprendžiamas CP tvarka, naujas ieškininis pareiškimas nereikalingas. Rašomas pareiškimas-prašymas nustatyti dydį. Taigi CP papildo baudžiamąją bylą. Pažymėtina, kad civilinio ieškinio dydį nustato baudžiamųjų bylų skyriaus (jei teisme yra skyriais) teisėjai. Jeigu priimant apkaltinamąjį nuosprendį sprendimas dėl privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto arba valstybės biudžeto lėšų, išleistų asmenų, nukentėjusių nuo tyčinių nusikaltimų, sveikatos priežiūrai nebuvo priimtas, jos išieškomos civilinio proceso tvarka. • Civilinio ieškinio išsprendimas, priimant išteisinamąjį nuosprendį (341 str. ). Priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, teismas: 1. Atmeta civilinį ieškinį, jeigu nenustatytas nusikaltimo įvykis arba neįrodytas teisiamojo dalyvavimas nusikaltimo padaryme; 2. Palieka civilinį ieškinį nenagrinėtą, jeigu teisiamasis išteisinamas dėl nusikaltimo sudėties nebuvimo. Civilinį ieškinį palikus nenagrinėtą, civilinis ieškovas turi teisę iš naujo pareikšti jį civilinio proceso tvarka. Taigi palikti civilinį ieškinį nenagrinėtą galima tik vienu atveju – kai nėra nusikaltimo sudėties. Tačiau jos nebuvimas nereiškia, kad nebuvo padarytas administracinės teisės pažeidimas, žala. BPK 342 straipsnis. Civilinio ieškinio ir turto konfiskavimo užtikrinimas Patenkinęs civilinį ieškinį, teismas turi teisę, iki nuosprendžiui įsiteisėjant, nutarti imtis priemonių šiam ieškiniui užtikrinti, jeigu tokių priemonių nebuvo imtasi pirmiau. Jeigu civilinis ieškinys nebuvo pareikštas ir žala nebuvo atlyginta, teismas, matydamas, kad nusikaltimu padaryta materialinės žalos, turi teisę, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nutarti imtis priemonių užtikrinti ieškiniui, kuris gali būti pareikštas vėliau civilinio proceso tvarka. Priimdamas nuosprendį su nuteistojo turto konfiskavimu, teismas imasi priemonių turto konfiskavimui užtikrinti, jeigu tokių priemonių nebuvo imtasi anksčiau. 7. 6 Nuosprendžio priėmimo tvarka Svarbiausia sąlyga, užtikrinanti teisėto ir pagrįsto nuosprendžio priėmimą, yra teisėjų pasitarimo slaptumas. BPK 332 straipsnis nurodo, kad nuosprendį teismas priima pasitarimo kambaryje. Pasitarimo ir nuosprendžio priėmimo metu pasitarimo kambaryje gali būti tik teisėjai, kurie yra tos bylos teismo sudėtyje. Būti kitiems asmenims pasitarimo kambaryje neleidžiama. Teisėjai neturi teisės pagarsinti nuomonių, pareikštų, priimant nuosprendį. Jei slaptumas pažeidžiamas – nuosprendis turi būti panaikintas. BPK išskirta teisėjų pasitarimo tvarka apygardos teisme. 336 str. : Prieš priimant nuosprendį vyksta teisėjų pasitarimas, vadovaujamas posėdžio pirmininko. Pirmininkas pateikia teismui išspręsti BPK 333 (tai klausimai, teismo išsprendžiami nuosprendyje) 335 (tai teisiamojo pakaltinamumo klausimo apsvarstymas) straipsniuose nurodyta tvarka klausimus. Kiekvienas klausimas formuluojamas taip, kad į jį galėtų būti duodamas arba teigiamas, arba neigiamas atsakymas. (BPK 335 straipsnis. Teisiamojo pakaltinamumo klausimo apsvarstymas. Tais atvejais, kai parengtinio tyrimo ar teisminio nagrinėjimo metu iškyla teisiamojo pakaltinamumo klausimas, teismas, priimdamas nuosprendį, privalo dar kartą apsvarstyti šį klausimą. Pripažinęs, kad teisiamasis visuomenei pavojingos veikos padarymo metu buvo nepakaltinamumo būsenoje, tai yra negalėjo suprasti savo veiksmų esmės arba jų valdyti dėl chroninės psichinės ligos, laikino psichinės veiklos sutrikimo, silpnaprotystės ar kitokios patologinės būklės, ar kad teisiamasis, nusikaltimo padarymo metu buvęs pakaltinamumo būsenoje, po to susirgo psichine liga, dėl kurios jis nebegali suprasti savo veiksmų esmės ar valdyti jų, teismas priima nutartį šio kodekso 361 straipsnyje nustatyta tvarka. 361 str. (1-3 d. ): Teismas, pripažinęs esant įrodyta, kad baudžiamojo įstatymo numatytą pavojingą visuomenei veiką asmuo padarė nepakaltinamumo būsenoje arba kad tas asmuo po nusikaltimo padarymo susirgo chronine psichine liga, atimančia iš jo galėjimą suprasti savo veiksmų esmę arba juos valdyti, remdamasis LR BK 12 straipsniu, priima nutartį atleisti šį asmenį atitinkamai nuo baudžiamosios atsakomybės ar nuo bausmės ir paskirti jam priverčiamąją medicininio pobūdžio priemonę, kartu nurodydamas, kurią būtent, arba nutraukti bylą ir neskirti tokių priemonių tais atvejais, kai asmuo pagal savo padarytos veikos pobūdį ir patologinę savo būseną nėra pavojingas visuomenei ir nereikalingas priverčiamojo gydymo. Šiais atvejais teismas apie ligonį praneša vietiniams sveikatos apsaugos organams. Pripažinęs esant įrodyta, kad asmuo po nusikaltimo padarymo susirgo laikino pobūdžio psichine liga, atimančia iš jo galėjimą suprasti savo veiksmų esmę arba juos valdyti, teismas priima nutartį sustabdyti bylą ir paskirti jam priverčiamąją medicininio pobūdžio priemonę arba tokios priemonės neskirti. Pripažinęs, kad asmens, kurio byla nagrinėjama, nepakaltinamumas nenustatytas arba kad nusikaltimą padariusio asmens susirgimas nepašalina bausmės jam skyrimo, teismas savo nutartimi grąžina bylą tardymui papildyti ir toliau perduoti bendra tvarka. ). Sprendžiant kiekvieną klausimą, nė vienas iš teisėjų neturi teisės susilaikyti nuo balsavimo. Pirmininkas balsuoja paskutinis. Visi klausimai sprendžiami balsų dauguma. Pirmininkas ar teisėjas, likęs atskiros nuomonės, turi teisę išdėstyti ją pasitarimo kambaryje raštu. Atskiroji nuomonė skelbiant nuosprendį neskaitoma, bei pridedama prie bylos. Jeigu byla, kurioje yra atskiroji nuomonė, nebuvo nagrinėjama apeliacinės arba kasacinės instancijos teisme, tai įsiteisėjus nuosprendžiui, atskiroji nuomonė kartu su byla turi būti pasiunčiama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkui, kad jis išspręstų klausimą dėl kasacinio teikimo padavimo. BPK numatyta nuosprendžio priėmimo tvarka ir apylinkės teisme. 3371 straipsnis nurodo, kad apylinkės teismo teisėjas nuosprendį priima atskirame kambaryje vienas. BPK 338 straipsnis numato galimybę (1) atnaujinti teisminį tardymą ar (2) perduoti baudžiamąją bylą papildymui: (1) Jeigu, pasitarimo kambaryje svarstydamas BPK 333 (tai klausimai, teismo išsprendžiami nuosprendyje) ir 335 (tai teisiamojo pakaltinamumo klausimo apsvarstymas) straipsniuose nurodytus klausimus, teismas pripažįsta, kad reikia išaiškinti kurias nors aplinkybes, turinčias reikšmės bylai, tai jis, nepriimdamas nuosprendžio, atnaujina teisminį tardymą. Tuo reikalu teismas priima nutartį. Baigęs atnaujintą teisminį tardymą, teismas vėl pradeda teisminius ginčus ir išklauso teisiamojo paskutinio žodžio. (2) Jeigu svarstymo metu pasitarimo kambaryje teismas prieina išvadą, kad bylą reikia perduoti tyrimui papildyti, tai jis priima tuo reikalu motyvuotą nutartį, laikydamasis BPK 255 straipsnyje numatytų reikalavimų. (255 str. Bylos grąžinimas tyrimui: Teismas tvarkomajame posėdyje priima nutartį grąžinti baudžiamąją bylą tyrimui papildyti šiais atvejais: 1) jeigu prokuroras neprašo leisti jam pateikti teismui naujų įrodymų, kai parengtinis tyrimas iš esmės yra neišsamus, o teisiamajame posėdyje jo papildyti negalima; 2) kai darant parengtinį tyrimą yra iš esmės pažeistas proceso įstatymas ir tai kliudo teismui nagrinėti bylą; 3) kai yra pagrindas patraukti baudžiamojon atsakomybėn toje byloje kitus asmenis, jeigu apie juos bylos medžiagos negalima išskirti; 4) kai yra pagrindas pakeisti kaltinimui iš esmės skirtingu pagal faktines aplinkybes nuo kaltinimo, esančio kaltinamojoje išvadoje, taip pat prokuroro pasiūlymu, kai yra pagrindas pareikšti kaltinamajam kitą kaltinimą, susijusį su pirmiau pareikštu toje byloje kaltinimu, ir reikia atlikti papildomą aplinkybių tyrimą. Byla tyrimui papildyti perduodama prokurorui. Šiuo atveju teismas nutartyje nurodo, kuo pasireiškia parengtinio tyrimo neišsamumas arba kokie esminiai proceso pažeidimai buvo padaryti ir kokiomis priemonėmis, darant papildomą parengtinį tyrimą, šie pažeidimai turėtų būti pašalinti. Tuo atveju, kai kvotėjas ar tardytojas nėra ėmęsis priemonių, kad būtų užtikrintas nusikaltimu padarytos valstybinei ar visuomeninei įmonei, įstaigai, organizacijai materialinės žalos atlyginimas arba galimas turto konfiskavimas, tai teismas, jeigu jis tokių priemonių negali imtis tiesiogiai, negrąžindamas bylos tyrimui papildyti, savo nutartimi įpareigoja tardytoją ar kvotos organą imtis atitinkamų užtikrinimo priemonių). 7. 7 Nuosprendžio forma ir turinys Nuosprendžio forma – tai nuosprendžio surašymo būdas, jo kalba, vidinė struktūra, atskirų jo dalių ir kiekvienoje dalyje išdėstytų klausimų eiliškumas. Nuosprendžio forma turi atskleisti nuosprendžio turinį, atitikti jį. Jei neatitinka, gali būti iškreipta nuosprendžio prasmė. BPK nuosprendžio formai kelia šiuo reikalavimus: 344 straipsnis. Nuosprendžio surašymas Išsprendęs BPK 333-335 straipsniuose nurodytus klausimus, teismas imasi rašyti nuosprendį. Nuosprendis išdėstomas ta kalba, kuria vyko teisminis bylos nagrinėjimas, ir turi būti surašomas vieno iš teisėjų, dalyvavusių jo priėmime. Nuosprendį pasirašo visi teisėjai, dalyvavę jo priėmime. Teisėjas, likęs atskiros nuomonės, taip pat pasirašo nuosprendį. Ištaisymai nuosprendyje turi būti aptariami ir aptarimai pasirašomi visų teisėjų pasitarimo kambaryje, prieš paskelbiant nuosprendį. Nuosprendis turi būti rašomas aiškiais, suprantamais posakiais ir susidėti iš įžanginės, aprašomosios ir rezoliucinės dalių. Nuosprendžio turinys – tai jame išdėstytos aplinkybės ir teismo sprendimai dėl jų, priimti visapusiškai ir pilnai ištyrus tas aplinkybes ir objektyviai įvertinus visus bylos įrodymus. Pagal turinį teismo nuosprendis turi būti teisėtas, pagrįstas ir motyvuotas, kad kiekvieną įtikintų teismo sprendimo teisingumu. Nuosprendis susideda iš šių dalių: 1. Įžanginės; 2. Aprašomosios; 3. Rezoliucinės. • Įžanginė nuosprendžio dalis. BPK 345 straipsnis nurodo, kad įžanginėje nuosprendžio dalyje nurodoma: 1. LR teismo nuosprendžio priėmimas Lietuvos Respublikos vardu; 2. Nuosprendžio priėmimo laikas ir vieta; 3. Nuosprendį priėmusio teismo pavadinimas, teisėjų, teisiamojo posėdžio sekretoriaus, prokuroro, visuomeninio kaltintojo, nukentėjusiojo ir jo atstovo, civilinio ieškovo, civilinio atsakovo ir jų atstovų, gynėjo, visuomeninio gynėjo, vertėjo pavardės. Jeigu nukentėjusysis buvo įslaptintas, vietoj pavardės nurodomas slapyvardis; 4. Teisiamojo pavardė, vardas, jo gimimo metai, mėnuo, diena ir vieta, pilietybė, tautybė, gyvenamoji vieta, darbovietė ir užsiėmimas, išsilavinimas, šeiminė padėtis, pirmesnis teistumas ir kitokios žinios apie jo asmenybę, turinčios reikšmės bylai; 5. Baudžiamasis įstatymas, numatantis tą nusikaltimą, kurio padarymu teisiamasis kaltinamas (įstatymo pavadinimas, straipsnis, dalis, punktas). • Aprašomoji nuosprendžio dalis. Tai centrinė jo dalis, kurioje išdėstomos ir analizuojamos bylos aplinkybės, įvertinami įrodymai, pagrindžiamos teismo išvados, sprendžiami teisiniai klausimai ir motyvuojami teismo sprendimai. Taigi, aprašomąją dalį iš esmės sudaro du svarbūs momentai: a) kaltinimo formulavimas; b) teismo išvadų bei priimtų sprendimų motyvavimas. BPK 346 straipsnio 1 dalis nurodo, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstoma: 1. Nusikalstamos veikos, pripažintos įrodyta, aplinkybės, nurodant jos padarymo vietą, laiką, būdą, kaltės pobūdį, nusikaltimo motyvus ir pasekmes; 2. Įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus; 3. Atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės; prokuroro prašymo taikyti LR BK 411 straipsnyje numatytas sąlygas, įvertinimas; 4. Pripažinus dalį kaltinimo nepagrįsta, - to pagrindas; 5. Kaltinimo pakeitimo motyvai, jeigu kaltinimas buvo pakeistas teisme. (BK 41(1) straipsnis. Bausmės skyrimas, visiškai pripažinus kaltę: Jei kaltininkas visiškai prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą ir byloje nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, teismas skiria jam laisvės atėmimo bausmę, ne didesnę kaip įstatymo sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytas bausmės vidurkis, arba bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu). Teismas privalo taip pat motyvuoti: a) laisvės atėmimo bausmės skyrimą, jeigu baudžiamųjų įstatymų sankcija numato ir kitas bausmes, nesusijusias su laisvės atėmimu; b) teisiamojo pripažinimą itin pavojingu recidyvistu; c) bausmės vykdymo atidėjimo taikymą; d) bausmės, žemesnės už žemiausiąją ribą, baudžiamojo įstatymo numatytos už tą nusikaltimą skyrimą, prie kitos, švelnesnės bausmės perėjimą; e) pataisos darbų kolonijos arba auklėjimo-darbo kolonijos rūšies skyrimą nesilaikant bendrų taisyklių; f) klausimų, susijusių su bausmės vykdymo atidėjimu, sprendimą. BPK 346 straipsnio 3 dalis nurodo, kad išteisinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstoma: 1. Esmė kaltinimo, dėl kurio teisiamasis buvo atiduotas teismui; 2. Teismo nustatytos bylos aplinkybės; 3. Įrodymai, kurie buvo pagrindas teisiamajam išteisinti, kartu nurodant motyvus, paaiškinančius, kodėl teismas atmeta įrodymus, kuriais buvo grindžiamas kaltinimas. Neleidžiama į išteisinamąjį nuosprendį įrašyti formulavimų, keliančių abejonę išteisintojo nekaltumu. Toks draudimas numatytas dėl to, kad išteisinamasis nuosprendis visiškai reabilituoja teisiamąjį. Tiek apkaltinamojo ir išteisinamojo nuosprendžių aprašomojoje dalyje turi būti motyvai, pagrindžiantys teismo sprendimą dėl civilinio ieškinio ar dėl nusikaltimu padarytos materialinės žalos atlyginimo. Vadovėlyje nurodyta, kad visos teismo išvados ir sprendimai, išdėstyti tiek apkaltinamojo ir išteisinamojo nuosprendžių aprašomojoje dalyje, turi būti motyvuoti, tai yra pagrįsti konkrečiai įrodymais, konkrečia baudžiamosios bylos medžiaga. BPK 3461 straipsnis numato sutrumpintos aprašomosios nuosprendžio dalies galimybę. Tokią sutrumpintą nuosprendžio dalį gali surašyti tik apylinkės teisėjas, surašydamas apkaltinamąjį nuosprendį bylose: 1. Kai asmenys nuteisiami už nusikaltimus, kurie nėra sunkūs ir teisiamieji prisipažįsta kaltais; 2. Kurios buvo ištirtos sumarinio proceso tvarka. Tokiu atveju teisėjas gali nedėstyti BPK 346 straipsnio 1 d. 2-5 punktuose numatytų aplinkybių, o jeigu teisiamasis dar sutinka atlyginti nusikaltimu padarytą materialinę žalą, tai ir 346 straipsnio 5 dalyje numatytų aplinkybių. Neleidžiama surašyti sutrumpintos aprašomosios nuosprendžio dalies tais atvejais, (1) kai teisme pakeičiamas kaltinimas ir dėl to būtina pritaikyti kitą baudžiamąjį įstatymą, taip pat tais atvejais, (2) kai byloje, išnagrinėtoje ne sumarinio proceso tvarka, nuteisiami keli asmenys, bet ne visi teisiamieji prisipažįsta kaltais. Jeigu nuosprendis, kuriame surašyta sutrumpinta aprašomoji dalis, apskundžiamas apeliacinės instancijos teismui, tai jį priėmęs teisėjas per 3 dienas nuo skundo gavimo dienos surašo pirmiau neišdėstytą aprašomąją nuosprendžio dalį. Naujai surašytą nuosprendžio dalį teisėjas pasirašo ir prideda prie jau esančio nuosprendžio. Jeigu apeliacinės instancijos teismui apskundžiamas nuosprendis, kuriame surašyta sutrumpinta aprašomoji dalis, ir juo nuteisti keli asmenys arba kai nuteistieji pripažinti kaltais kelių nusikaltimų padarymu, tai pirmiau neišdėstyta nuosprendžio dalis surašoma pilnai. • Rezoliucinė nuosprendžio dalis. Tai užbaigiamoji jo dalis, kurioje nurodomi teismo sprendimai visais tais klausimais, kuriuos teismas turi išspręsti išnagrinėjęs baudžiamąją bylą. Šioje dalyje suformuoti teismo sprendimai turi būti įvykdyti. BPK 347 straipsnis nurodo, kad apkaltinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodoma: 1. Teisiamojo pavardė, vardas ir tėvavardis; 2. Sprendimas pripažinti teisiamąjį kaltu; 3. Baudžiamasis įstatymas, pagal kurį teisiamasis pripažintas kaltu; 4. Teisiamajam paskirtos už kiekvieną pripažintą įrodytu nusikaltimą bausmės rūšis ir dydis; galutinė atliktina bausmė; 5. Sprendimas dėl parengtinio kalinimo įskaitymo, jeigu teisiamasis iki nuosprendžio priėmimo buvo laikomas suimtas kardomosios priemonės taikymo ar sulaikymo tvarka; 6. Sprendimas dėl kardomosios priemonės teisiamajam, iki įsiteisės nuosprendis; 7. Bausmės vykdymo atidėjimo nuteistajam trukmė; jam duoti įpareigojimai. Jeigu teisiamajam pareikšti keli kaltinimai ir kai kurie iš jų pripažinti neįrodytais, tai nuosprendyje turi būti tiksliai nurodoma, pagal kurį kaltinimą teisiamasis išteisinamas ir pagal kurį nuteisiamas. Jeigu teisiamasis pripažįstamas itin pavojingu recidyvistu, teismas nurodo tai apkaltinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje. Apkaltinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje teismas taip pat nurodo, kuri pataisos darbų įstaigų rūšis su atitinkamu režimu teisiamajam paskiriama laisvės atėmimui atlikti. Tuo atveju, kai teisiamasis atleidžiamas nuo bausmės atlikimo LR BK 51 straipsnyje nurodytais pagrindais, teismas tai pažymi rezoliucinėje dalyje. (BK 51 str. Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės veikai praradus pavojingumą Asmuo, padaręs nusikaltimą, atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės, jei teismas pripažįsta, jog iki bylos nagrinėjimo teisme veika prarado pavojingumą dėl aplinkybių pasikeitimo). Visais atvejais bausmė turi būti nurodoma taip, kad vykdant nuosprendį nekiltų jokių abejonių dėl teismo paskirtos bausmės rūšies ir dydžio. BPK 348 straipsnis nurodo, kad išteisinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje turi būti: 1. Teisiamojo pavardė, vardas ir tėvavardis; 2. Sprendimas išteisinti teisiamąjį; 3. Nurodymas apie kardomosios priemonės panaikinimą, jeigu ji buvo pritaikyta; 4. Nurodymas apie priemonių civiliniam ieškiniui ir turto konfiskavimui užtikrinti panaikinimą, jeigu tokių priemonių buvo imtasi. BPK 349 straipsnis nurodo, kad tiek apkaltinamojo, tiek ir išteisinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje be aukščiau minėtų klausimų reikiamais atvejais turi būti: 1. Sprendimas dėl pareikšto civilinio ieškinio, ar sprendimas dėl materialinės žalos atlyginimo BPK 70 straipsnio 4 dalyje numatyta tvarka; 2. Daiktinių, įrodymų klausimo išsprendimas; 3. Nurodymas apie teismo išlaidų paskirstymą; 4. Nurodymas apie nuosprendžio apskundimo apeliacinės instancijos teismui tvarką bei terminus. 7. 8 Nuosprendžio paskelbimas BPK 352 straipsnis nurodo, kad pasirašęs nuosprendį, teismas ar teisėjas grįžta į teisiamojo posėdžio salę, ir posėdžio pirmininkas ar teisėjas paskelbia nuosprendį. Visi esantieji teisiamojo posėdžio salėje, jų tarpe ir teismo sudėtis, nuosprendžio išklauso stovėdami. Jeigu teisiamasis nemoka lietuviškai, tai paskelbtą nuosprendį tuojau pat turi dalyvaujantis teisiamajame posėdyje vertėjas išversti į teisiamojo gimtąją kalbą arba kitą kalbą, kurią moka teisiamasis. Nuosprendžio paskelbimas – būtinas teismo veiksmas, nes nepaskelbtas nuosprendis laikomas negaliojančiu, jis nėra teisminis aktas. Teismo sprendimas visuomet skelbiamas viešai, net ir tuo atveju, kai teisminis nagrinėjimas buvo neviešas (BPK 16 str. ) Skelbiant nuosprendį, prokuroras ir gynėjas privalo būti teismo salėje. Jeigu teisiamasis už pakartotinį teismo posėdžio tvarkos pažeidimą buvo pašalintas iš teisiamojo posėdžio salės, nuosprendis jam perskaitomas tuojau po jo paskelbimo (BPK 286 str. ). Nuosprendis turi būti perskaitomas visas. Neleidžiama skaityti tik atskiras jo ištraukas arba tiktai vieną rezoliucinę jo dalį. Paskelbus nuosprendį, pirmininkaujantysis išaiškina teisminio nagrinėjimo dalyviams nuosprendžio apskundimo apeliacinės instancijos teismui tvarką ir terminą. BPK 353 straipsnis numato, kad išteisinamasis nuosprendis ir nuosprendis, kuriuo teisiamasis atleidžiamas nuo bausmės, vykdomi tuojau po nuosprendžio paskelbimo. Tais atvejais, kai teisiamasis išteisinamas ar atleidžiamas nuo bausmės arba nuteisiamas bausme, nesusijusia su laisvės atėmimu, taip pat kai teisiamajame posėdyje yra teismo priimama nutartis nutraukti bylą, teismas, jeigu teisiamasis yra suimtas, paleidžia jį iš suėmimo teisiamojo posėdžio salėje. BPK 354 straipsnis nurodo, kad ne vėliau kaip per 3 dienas po nuosprendžio paskelbimo jo nuorašas turi būti įteikiamas teisiamajam. Jeigu nuosprendis surašytas tokia kalba, kurios teisiamasis nemoka, jam turi būti įteikiamas rašytinis nuosprendžio vertimas į jo gimtąją kalbą arba į kitą kalbą, kurią jis moka. Jeigu teisiamajam buvo įteiktas nuosprendžio, kuriame surašyta sutrumpinta aprašomoji dalis, nuorašas, o po to buvo surašyta pirmiau neišdėstyta nuosprendžio dalis, tai teisiamajam papildomai įteikiama naujai surašytoji nuosprendžio dalis. BPK 351 straipsnis. Teismo atskiroji nutartis Teismas, turėdamas tam pagrindą, priima atskirą nutartį, kuria atkreipia valstybinių organų, visuomeninių organizacijų ar pareigūnų dėmesį į byloje nustatytus įstatymo pažeidimo faktus, į priežastis ir sąlygas, padėjusias padaryti nusikaltimą ir reikalaujančias imtis atitinkamų priemonių. Atskiroji nutartis taip pat gali būti priimta, kai teismas nustato piliečių teisių bei kitus įstatymų pažeidimus, padarytus atliekant kvotą arba parengtinį tardymą. Teismas turi teisę atskirąja nutartimi atkreipti visuomeninių organizacijų ir darbo kolektyvų dėmesį į neteisingą atskirų piliečių elgesį gamyboje ar buityje arba į jų pažeidimą savo visuomeninės pareigos. Reikiamais atvejais atskirosios nutarties nuorašas gali būti nusiųstas atitinkamai visuomeninei organizacijai ar darbo kolektyvui. Teismas, remdamasis teisminio nagrinėjimo medžiaga, turi teisę priimti atskirą nutartį ir kitais atvejais, jeigu pripažįsta reikalinga. Teismas gali atskirąja nutartimi pranešti atitinkamai įmonei, įstaigai ar organizacijai apie piliečio didelį sąmoningumą, didvyriškumą, kurį jis parodė atlikdamas visuomeninę pareigą ir padėdamas užkirsti kelią nusikaltimui ar jį išaiškinti. Ne vėliau kaip per vieną mėnesį ryšium su atskirąja nutartimi turi būti imtasi reikalingų priemonių ir apie rezultatus pranešta atskirąją nutartį priėmusiam teismui. XIII tema. Bylų procesas apeliacinės instancijos teisme. 1. Bylų proceso apeliacinės instancijos teisme esmė ir reikšmė. Žodis “apeliacija” yra lotynų kalbos žodis. Apeliatio – kreipimasis, skundas. Šis žodis yra žinomas nuo Romėnų teisės laikų. Terminas “apeliacija”, kuris naudojamas šių laikų prasme, atsirado nuo Prancūzijos BPK (Napoleono BPK). Apeliacija – tai galimybė apskųsti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ar nutartį. Lietuvoje šis terminas atsirado nuo 1995 01 01 (tarpukario Lietuvoje apeliacija taip pat buvo). Sovietmečiu toks terminas nebuvo naudojamas. Pažymėtina, kad nuo 1995 m. BPK Penktasis skyrius “Bylų procesas apeliacinės instancijos teisme” buvo kelis kartus keistas. Esminis pakeitimas padarytas prieš 3 metus, kai buvo atsisakyti dalinės ir pilnosios apeliacijos. Dabar apeliacijos skirstymo į dalinę ir pilnąją nėra. Apeliacija yra vieninga, vienoda nuo pradžios iki galo. Bylų procesas apeliacinės instancijos teisme – tai BP stadija, kurioje apeliacinės instancijos teismas pagal proceso dalyvių apeliacinius skundus patikrina neįsiteisėjusių pirmosios instancijos teismo nuosprendžių ir nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, o taip pat iš naujo išnagrinėja baudžiamąją bylą iš esmės. Šios BP stadijos principai yra panašūs į tuos, kurie figūruoja Teisminio nagrinėjimo stadijoje (pvz. , viešumo principas). Tarp teisminio nagrinėjimo ir bylų proceso apeliacinės instancijos teisme stadijų yra tam tikrų skirtumų. Apeliacinės proceso stadijos metu jau yra tam tikras rezultatas, t. y. nuosprendis. Kol tas nuosprendis neįsiteisėjęs, jį galima apskųsti. Apeliacinės proceso stadijos esmė – patikrinti pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Kartu šioje stadijoje iš naujo iš esmės išnagrinėjama b. byla. Apeliacine tvarka bylas nagrinėja dviejų pakopų teismai. BPK 365 str. nurodo, kad baudžiamąsias bylas dėl neįsiteisėjusio nuosprendžio ar nutarties apeliacine tvarka nagrinėja: 1) apygardų teismai, kaip apeliacinė instancija, 2) ir Lietuvos apeliacinis teismas. Apygardos teismas apeliacine tvarka nagrinėja bylas, išnagrinėtas apylinkės teisme. Lietuvos apeliacinis teismas apeliacine tvarka nagrinėja bylas, išnagrinėtas pirmojoje instancijoje apygardos teisme. Visais atvejais bylas apeliacine tvarka nagrinėja 3 teisėjai, kurių vienas yra pirmininkas. Apeliacinės baudžiamojo proceso stadijos reikšmė. Kadangi teismo padarytos klaidos galimybė egzistuoja, yra įprasta, kad teismo priimtą nuosprendį galima apskųsti. Šios stadijos reikšmė yra tokia: • Tai priemonė, kuri šalina anksčiau procese padarytas klaidas, taiso padėtį. • Yra gerinama parengtinio tyrimo organų ir pirmosios instancijos teismų darbo kokybė. • Apeliacinės instancijos teismai formuoja kriminalinę politiką (šis aspektas diskutuotinas, nes tą šiaip jau daro Aukščiausiasis teismas). • Apeliacinis procesas yra svarbi BP dalyvių teisių garantija. 2. Nuosprendžio apskundimas apeliacine tvarka. BPK 366 str. nurodo asmenis, kurie gali apskųsti pirmosios instancijos teismų priimtus nuosprendžius. Šiame straipsnyje yra minimi visi BP dalyviai, išskyrus visuomeninį kaltintoją ir visuomeninį gynėją. Yra išskirtos tam tikros situacijos, kai tam tikri BP dalyviai turi teisę apskųsti teismo nuosprendį apeliacine tvarka: (1) Apeliacinius skundus dėl neįsiteisėjusio nuosprendžio, remdamiesi bet kuriais pagrindais ir motyvais (tai plačiausios galimybės apskųsti), turi teisę paduoti: a) prokuroras, b) nuteistasis, c) nuteistojo gynėjas, d) nuteistojo įstatyminis atstovas, e) nukentėjusysis, f) nukentėjusiojo atstovas. (2) Apeliacinius skundus dėl nuosprendžio tiek, kiek jis yra susijęs su išteisinimo motyvais ir pagrindu, turi teisę paduoti: a) išteisintasis, b) išteisintojo gynėjas, c) išteisintojo įstatyminis atstovas. (3) Apeliacinius skundus dėl nuosprendžio dalies, kuri yra susijusi su civiliniu ieškiniu, turi teisę paduoti: a) civilinis ieškovas, b) civilinis atsakovas, c) jų atstovai. Pažymėtina, kad gynėjas savarankiškai skundų paduoti negali. Nurodoma, kad nuteistojo ar išteisintojo gynėjas turi teisę paduoti apeliacinį skundą tik tada, kai tai neprieštarauja raštu išreikštai nuteistojo ar išteisintojo valiai. Asmens, kuris (1)dėl fizinių ar psichinių trūkumų negali pats pasinaudoti savo teise į gynybą, ir (2)nepilnamečio nuteistojo ar išteisintojo gynėjas gali paduoti apeliacinį skundą, nepaisydamas nuteistojo ar išteisintojo valios. Įstatyminiai atstovai, paduodami apeliacinį skundą, nesaistomi nuteistojo ar išteisintojo valios. BPK reglamentuoja ir apeliacinio skundo turinį. BPK 367 str. 1 d. nurodoma, kad apeliaciniai skundai dėl neįsiteisėjusio teismo nuosprendžio surašomi raštu ir turi būti pasirašyti apelianto. Apeliaciniame skunde turi būti nurodoma: 1) apeliacinės instancijos teismo pavadinimas; 2) byla, dėl kurios paduodamas skundas; 3) nuosprendžio esmė; 4) nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai; 5) apelianto reikalavimai. BPK 367 str. 2 d. numatyta, kad apeliaciniai skundai paduodami apeliacinės instancijos teismui per nuosprendį priėmusį teismą. Skundo padavimas tiesiog apeliacinės instancijos teismui nekliudo šiam teismui išnagrinėti bylą apeliacine tvarka. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas pasiunčia skundą pirmosios instancijos teismui spręsti klausimus šio BPK 368 (Tvarka, kuria atstatomas nuosprendžio apskundimo terminas), 371 (Pranešimai apie paduotus apeliacinius skundus) ir 373 (Bylos su gautu apeliaciniu skundu pasiuntimas) straipsniuose nustatyta tvarka. Pakartotinai nagrinėjant bylą priimtas nuosprendis gali būti apskundžiamas ta pačia tvarka. Apeliacinis skundas dėl teismo nuosprendžio gali būti paduodamas per dvidešimt dienų nuo nuosprendžio paskelbimo dienos (anksčiau buvo 14 dienų). Suimtam nuteistajam terminas apeliaciniam skundui paduoti skaičiuojamas nuo nuosprendžio nuorašo įteikimo jam dienos. Per nustatytą nuosprendžiui apskųsti terminą byla turi būti nuosprendį priėmusiame teisme ir BPK 366 straipsnyje išvardyti asmenys () turi teisę susipažinti teisme su byla. Apeliacinis skundas, paduotas praleidus terminą, grąžinamas apeliantui. Praleistas 20 dienų terminas skundui paduoti gali būti atstatytas. Tvarką, kuria atstatomas nuosprendžio apskundimo terminas, reglamentuoja BPK 368 str. • Asmenys, turintys teisę paduoti apeliacinį skundą, bet dėl svarbių priežasčių praleidę apskundimo terminą, turi teisę prašyti priėmusį nuosprendį teismą atstatyti praleistą terminą. • Nuteistojo, nurodyto BPK 369(1) straipsnyje, atžvilgiu svarbia priežastimi, be kitų, laikoma tai, kad jis nebuvo grįžęs į Lietuvos Respublikos teritoriją arba apskundimo terminą praleido dėl ligos ar fizinės sveikatos būklės (BPK 266 str. ). Praleisto termino atstatymo klausimą teismas ar teisėjas išsprendžia tvarkomajame posėdyje. Į šį posėdį gali būti šaukiamas prašantysis asmuo paaiškinimams duoti. Teismo ar teisėjo nutartis, kuria atmestas prašymas atstatyti praleistą terminą, gali būti apskundžiama apeliacinės instancijos teismui, kuris turi teisę atstatyti praleistą terminą ar palikti nutartį nepakeistą. Kai apeliacinės instancijos teismas atstato praleistą terminą, apeliacinės instancijos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas apeliacinį skundą su byla perduoda šio teismo teisėjui. BPK 369 (1) str. reglamentuoja apeliacinio skundo padavimą dėl nuosprendžio, kuris buvo priimtas teisiamajam nedalyvaujant. Nurodoma, kad nuteistasis, kurio byla buvo nagrinėjama BPK 266 str. nustatyta tvarka, turi teisę paduoti apeliacinį skundą ir praėjus tokio skundo padavimo terminams, pareikšdamas, kad jis dalyvaus nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. Kartu su skundu teisiamasis turi teismui paduoti prašymą dėl nuosprendžio apskundimo termino atstatymo. Prašymą teismas nagrinėja BPK 368 straipsnio nustatyta tvarka. Kartu nuosprendį priėmęs teismas sprendžia klausimą, ar nuosprendžio vykdymas asmenims, kurie nuteisti nedalyvaujant jiems teismo posėdyje dėl to, kad buvo ne Lietuvos Respublikos teritorijoje ir vengė atvykti į teismą, turi būti sustabdytas. BPK 266 str. reglamentuoja teisiamojo dalyvavimą teisminiame nagrinėjime. Nurodoma, kad byla pirmosios instancijos teismo posėdyje nagrinėjama dalyvaujant teisiamajam. Teisiamojo atvykimas į teismą yra būtinas. Nagrinėti bylą nesant teisiamojo leidžiama tik tais atvejais, kai jis yra ne LR teritorijoje ir vengia atvykti į teismą. Jei asmuo, kaltinamas genocidu, karo nusikaltimais, remiantis ekspertų išvada dėl fizinės sveikatos būklės negali atvykti į teismo posėdžio vietą, teisiamajam jo buvimo vietoje sudaromos techninės sąlygos tiesiogiai dalyvauti teisminiame nagrinėjime duodant parodymus teismui, užduodant klausimus kitiems proceso dalyviams ir atliekant kitus procesinius veiksmus. Teisiamasis turi teisę nuspręsti, kokiuose procesiniuose veiksmuose jis dalyvaus kartu su advokatu, kokiuose ginsis vien tik per advokatą, taip pat kokius įrodymus ir prašymus jis teiks pats ir kokius per advokatą. Teismas gali atvykti į teisiamojo buvimo vietą ir atlikti tam tikrus procesinius veiksmus, jei tai neprieštarauja teismo medicinos ekspertizės išvadoms. Advokato dalyvavimas teismo salėje arba teisiamojo buvimo vietoje, turint garsinį regimąjį ryšį su teismo sale, yra būtinas viso bylos teisminio nagrinėjimo metu. Nurodytais nusikaltimais kaltinamą asmenį nuteisus aukščiau išdėstyta tvarka, apkaltinamasis nuosprendis perduodamas vykdyti pagal BPK 401(1) straipsnį tik šiam asmeniui pasveikus tiek, kad jis galėtų fiziškai dalyvauti procese teismo salėje. Jei pasveikęs asmuo nesutinka su teismo nuosprendžiu, jis turi teisę nuosprendį apskųsti pagal šio kodekso 369(1) straipsnį arba kreiptis į teismą su pareiškimu dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo pagal BPK 13 skyriaus taisykles. BPK 369 str. nurodo apeliacinio skundo padavimo pasekmes. Apeliacinio skundo padavimas sustabdo nuosprendžio vykdymą. Nuosprendis gali būti pradėtas vykdyti tik tuo atveju, jeigu nuteistasis pareiškia norą pradėti atlikti bausmę, iki byla bus išnagrinėta apeliacine tvarka. BPK 370 str. nurodoma, kad asmuo, padavęs apeliacinį skundą, turi teisę jį atšaukti. Prokuroro paduotą skundą taip pat gali atšaukti aukštesnysis prokuroras. Gynėjas atšaukti savo skundą gali pirma tai raštu suderinęs su nuteistuoju ar išteisintuoju. Pareiškimai dėl skundų atšaukimo gali būti paduoti iki teismo išėjimo į pasitarimo kambarį priimti nuosprendžio ar nutarties. Gavęs apeliacinį skundą, teismas yra įpareigotas pranešti apie jį kitiems BP dalyviams. BPK 371 str. nurodo, kad apie apeliacinio skundo padavimą priėmęs nuosprendį teismas praneša nuteistajam, išteisintajam ar kitiems proceso dalyviams, kurių interesus liečia skundas. Jeigu skundas liečia nukentėjusiųjų ar civilinių ieškovų, kurių baudžiamojoje byloje yra daug, interesus, pranešimai šiems asmenims gali būti nesiunčiami, o apie paduotą skundą ir apie galimybę susipažinti su juo tokie asmenys informuojami per spaudą. Skelbimas turi būti išspausdintas vietiniame laikraštyje ir šalies laikraštyje ar dienraštyje ne vėliau kaip likus 10 dienų iki nurodytos susipažinimo su paduotu skundu dienos. Šie asmenys turi teisę susipažinti su gautais teisme skundais ir paduoti dėl jų savo atsikirtimus (atsikirtimai yra BP dalyvių teisė, bet ne pareiga). Nuteistajam arba išteisintajam pasiunčiamas prokuroro ar nukentėjusiojo, ar nukentėjusiojo atstovo skundo nuorašas. Gauti atsikirtimai dėl skundo pridedami prie bylos arba pasiunčiami apeliacinės instancijos teismui bylai papildyti. BPK 373 str. nurodo, kad pasibaigus terminui, kuris nustatytas apeliaciniam skundui paduoti, teismas per tris dienas pasiunčia bylą su gautais skundais bei atsikirtimais į juos apeliacinės instancijos teismui. Pirmosios instancijos teismas turi pranešti proceso dalyviams apie bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka vietą ir laiką. Jeigu apeliacinis skundas paduodamas pagrindais, bloginančiais nuteistojo ar išteisintojo padėtį, pirmosios instancijos teismas išsiunčia reikalavimą pristatyti suimtą nuteistąjį į apeliacinės instancijos teismą, o išteisintajam pasiunčiamas šaukimas. Jeigu baudžiamojoje byloje yra daug nukentėjusiųjų ar civilinių ieškovų, tai šaukimai šiems asmenims gali būti nesiunčiami, o apie baudžiamosios bylos nagrinėjimo laiką ir vietą tokie asmenys gali būti informuojami per spaudą (BPK 247 str. 2 dalyje nustatyta tvarka (ne vėliau kaip likus10 d. )). Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje bylą išnagrinėja pirmosios instancijos teismo nurodytą dieną. Pirmosios instancijos teismas negali skirti bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme anksčiau negu po vieno mėnesio nuo bylos su gautais skundais bei atsikirtimais į juos pasiuntimo apeliacinės instancijos teismui dienos. BPK 372 straipsnis reglamentuoja pirmosios instancijos teismo ar teisėjo nutarčių apskundimo tvarką. Jame nurodyta, kad: (1) Prokuroras, nuteistasis (išteisintasis), jo gynėjas ir įstatyminis atstovas, nukentėjusysis ir jo atstovas, civilinis ieškovas, civilinis atsakovas ir jų atstovai (šie asmenys išvardinti 366 straipsnyje) gali paduoti skundus dėl pirmosios instancijos teismo ar teisėjo nutarčių. Apskųsti teismo ar teisėjo nutartį gali taip pat ir kiti asmenys, jeigu nutartis liečia jų teises. (2) Teismo ar teisėjo nutartys apskundžiamos BPK 367 (Nuosprendžio apskundimo tvarka ir terminai) ir 368 (Tvarka, kuria atstatomas nuosprendžio apskundimo terminas) straipsniuose nustatyta tvarka bei terminais su sąlyga, kad skundas dėl nutarties visada turi būti paduodamas per tą nutartį priėmusį teismą. (3) Skundai, paduoti dėl nutarčių, priimtų teisminiame nagrinėjime, pasibaigusiame nuosprendžio priėmimu, kartu su byla pasiunčiami apeliacinės instancijos teismui tik pasibaigus šio nuosprendžio apskundimo terminui. (4) Negali būti skundžiamos teismų ar teisėjų priimtos kaltinamojo atidavimo teismui ir teisminio nagrinėjimo metu priimtos nutartys dėl: 1. Bylos teismingumo, 2. Kaltinamojo atidavimo teismui, 3. Galimumo nagrinėti bylą nesant kurio nors iš byloje dalyvaujančių asmenų, 4. Naujų įrodymų rinkimo, 5. Proceso dalyvių prašymų išnagrinėjimo, 6. Baudžiamosios bylos iškėlimo pagal naują kaltinimą ar naujam asmeniui, išskyrus nutartis dėl bylos iškėlimo naujam asmeniui, kuriomis perduodama visa byla tyrimui papildyti, 7. Pastabų teisiamojo posėdžio protokole, 8. Tvarkos palaikymo teisiamajame posėdyje, išskyrus nutartis dėl baudos paskyrimo. Prieštaravimai šioms nutartims gali būti nurodyti apeliaciniame skunde dėl nuosprendžio. 3. Bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme BPK 374 straipsnis reglamentuoja bylų apeliacinio nagrinėjimo bendruosius nuostatus. Šiame straipsnyje nurodyta, kad: (1) Nuosprendžių teisėtumas ir pagrįstumas apeliacine tvarka patikrinamas, tik jeigu yra apeliacinių skundų, paduotų BPK 367-369 straipsniuose nustatyta tvarka ir terminais. (2) Baudžiamąsias bylas apeliacine tvarka teismo posėdyje nagrinėja trijų teisėjų kolegija. (3) Nagrinėdamas bylą, apeliacinės instancijos teismas patikrina nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą pagal byloje esančią bei proceso dalyvių pateiktą ar teismo pareikalautą medžiagą, taip pat pagal duomenis, nustatytus tiriant įrodymus teisminio tardymo metu. (4) Teismas patikrina bylą neviršydamas apeliacinių skundų ribų ir tik tų asmenų atžvilgiu, dėl kurių paduoti skundai. Tačiau, jeigu teismas nagrinėdamas bylą nustato esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus, nepaisant to, ar gautas dėl jų skundas, teismas patikrina, ar tai turėjo įtakos ne tik asmens, dėl kurio skundo nagrinėjama byla, bet ir kitų nuteistųjų, kurie nepadavė skundų, nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui. (5) Pabloginti nuteistojo ar išteisintojo padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik esant prokuroro, nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo apeliacinių skundų dėl nuteistojo ar išteisintojo. Tačiau apeliacinės instancijos teismas negali pagriežtinti bausmės paskirdamas mirties (laisvės atėmimo iki gyvos galvos) bausmę. Nuteistojo ar išteisintojo padėtis negali būti pabloginta labiau, nei to prašoma apeliaciniame skunde. (6) Jeigu apeliacinė instancija švelnina nuosprendį nuteistiesiems, kurių atžvilgiu nuosprendis apskųstas, remdamasi pagrindais, kurie liečia ir kitus nuteistuosius, kurių atžvilgiu nuosprendis neapskųstas, ji gali sušvelninti nuosprendį ir tiems nuteistiesiems. (7) Priimdamas nuosprendį ar nutartį apeliacinės instancijos teismas gali iškelti baudžiamąją bylą BPK 282 straipsnio 3 dalyje numatytais atvejais (t.y. baudžiamoji byla liudytojui, nukentėjusiajam, ekspertui, specialistui ar vertėjui atitinkamai už žinomai melagingą parodymą ar žinomai melagingos išvados davimą, žinomai melagingą paaiškinimą arba žinomai neteisingą išvertimą). (8) Apeliacinės instancijos teismas bylas nagrinėja viešai, išskyrus BPK 16 straipsnyje nurodytus atvejus. (9) Teismo posėdyje rašomas protokolas, laikantis BPK 117 straipsnyje nurodytų reikalavimų. BPK 375 straipsnis numato baudžiamosios bylos nagrinėjimo terminus: (1) Apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje bylą išnagrinėja pirmosios instancijos teismo nurodytą dieną. Pirmosios instancijos teismas negali skirti bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme anksčiau negu po vieno mėnesio nuo bylos su gautais skundais bei atsikirtimais į juos pasiuntimo apeliacinės instancijos teismui dienos. (2) Jeigu byla yra itin sudėtinga, ar kitais išimtiniais atvejais (a) Lietuvos apeliacinio teismo ir apygardos teismo pirmininkas ar (b) šių teismų Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas gali atidėti bylos nagrinėjimą iš pirmosios instancijos teismo nurodytos dienos į kitą dieną, bet ne ilgiau kaip vienam mėnesiui. Šiuo atveju byloje dalyvaujantiems asmenims pranešama apie bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje dieną. BPK 376 straipsnis nurodo, kokie asmenys dalyvauja nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismo posėdyje: (1) Teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. (2) Šiame posėdyje turi teisę dalyvauti: a) nuteistasis ir jo įstatyminis atstovas arba b) išteisintasis ir jo įstatyminis atstovas; c) nukentėjusysis ir jo atstovas, d) civilinis ieškovas, civilinis atsakovas ir jų atstovai. Nurodytų asmenų, jeigu jie laiku buvo informuoti apie bylos nagrinėjimo laiką, neatvykimas nagrinėti bylą nekliudo. (3) Jeigu apeliacinis skundas paduodamas pagrindais, bloginančiais nuteistojo ar išteisintojo padėtį ar numatoma atlikti teisminį tardymą, suimtas nuteistasis pristatomas į teismą. Laisvėje esantis nuteistasis ar išteisintasis kviečiamas šaukimu. Nuteistojo ar išteisintojo laikinai nesant, šaukimas jam perduoti įteikiamas pasirašytinai kuriam nors iš kartu su juo gyvenančių suaugusių šeimos narių arba nuteistojo ar išteisintojo darbovietės administracijai. Nuteistojo ar išteisintojo neatvykimas nagrinėti bylą nekliudo. Tuo atveju, kai nuteistasis ar išteisintasis nėra pakvietęs gynėjo, teismas privalo gynėją paskirti. BPK 377 straipsnis reglamentuoja bylos parengimo nagrinėti teismo posėdyje tvarką: (1) (a) Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkas, apygardos teismo pirmininkas ar (b) vieno iš šių teismų Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas, gavęs apeliacinį skundą ir baudžiamąją bylą, ne vėliau kaip per tris dienas nuo skundo gavimo dienos patikrina, ar skundas atitinka įstatymo reikalavimus. Jeigu apeliacinis skundas surašytas nesilaikant įstatymo reikalavimų, jis grąžinamas skundą padavusiam asmeniui. (2) Jeigu apeliacinis skundas atitinka įstatymo reikalavimus, skundą gavusio atitinkamo teismo pirmininkas ar šio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas paskiria pranešėją. (3) Pranešėjas susipažįsta su apeliaciniu skundu ir baudžiamąja byla, jeigu reikia: 1. Patvarko šaukti į teismo posėdį: a) liudytojus, b) nukentėjusiuosius, c) ekspertus, d) specialistus. 2. Išreikalauja papildomą medžiagą. (4) Pranešėjui parengus bylą posėdžiui, (a) Apeliacinio teismo pirmininkas, apygardos teismo pirmininkas arba (b) vieno iš šių teismų Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas 1. Sudaro Baudžiamųjų bylų skyriaus trijų teisėjų kolegiją, 2. Patvirtina vieną iš teisėjų kolegijos pirmininku. Kolegijos teisėjai susipažįsta su apeliaciniu skundu ir baudžiamąja byla. Atlikus paruošiamuosius veiksmus, nustatytą dieną rengiamas apeliacinio teismo posėdis. Posėdžio tvarką reglamentuoja BPK 378 straipsnis. Ši tvarka (jos struktūra) šiek tiek panaši į teisminio nagrinėjimo tvarką. Parengiamoji apeliacinės instancijos teismo posėdžio dalis. Ją reglamentuoja BPK 378 straipsnio 1 ir 2 dalys. BPK 378 str. 1 d.: • Kolegijos pirmininkas pradeda posėdį, paskelbia, kuri byla, dėl kieno apeliacinio skundo ir kurio teismo nuosprendžio nagrinėjama. • Paskui pirmininkas patikrina: a) kas atvyko į posėdį ir b) ar buvo informuoti apie bylos nagrinėjimo laiką asmenys, nurodyti BPK 376 straipsnyje (t.y. asmenys, dalyvaujantys nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme). • Po to pirmininkas paskelbia teismo sudėtį, jeigu dalyvauja vertėjas, vertėjo pavardę ir paklausia atvykusius į posėdį asmenis, ar jie turi pareiškimų dėl nušalinimo. Tokius pareiškimus teismas išsprendžia BPK 29-32 straipsniuose nustatyta tvarka. • Teismas išsprendžia klausimą, ar galima nagrinėti bylą neatvykus kuriam nors iš proceso dalyvių. Sprendimas turi būti priimamas vadovaujantis BPK 300 straipsniu. [300 straipsnis. Išsprendimas klausimo, ar galima nagrinėti baudžiamąją bylą, neatvykus kuriam nors iš byloje dalyvaujančių asmenų (1) Neatvykus kuriam nors iš teisminio nagrinėjimo dalyvių, taip pat liudytojui, ekspertui ar specialistui, teismas išklauso teisiamojo, jo gynėjo, nukentėjusiojo, civilinio ieškovo, civilinio atsakovo arba jų atstovų nuomones ir prokuroro išvadą dėl galimo nagrinėti bylą ir priima nutartį toliau nagrinėti bylą arba atidėti jos nagrinėjimą. (2) Tuo atveju, kai teismas priėmė nutartį atidėti bylos nagrinėjimą, jis gali apklausti atvykusius liudytojus, ekspertą ar specialistą, nukentėjusįjį, civilinį ieškovą, civilinį atsakovą arba jų atstovus. Jeigu atidėjus bylos nagrinėjimą teismas ją nagrinėja tos pačios sudėties, į teisiamąjį posėdį nurodyti asmenys pakartotinai šaukiami tik būtinais atvejais]. BPK 378 str. 2 d.: • Kolegijos pirmininkas paklausia atvykusius į posėdį asmenis, ar jie turi prašymų. Šie asmenys gali prašyti, kad teismas: 1. Pakviestų į posėdį: a) liudytojus, b) nukentėjusiuosius, c) ekspertus, d) specialistus. 2. Išreikalautų bylos nagrinėjimui reikalingą medžiagą. Dėl pareikštų prašymų teismas priima nutartį. Jeigu prašymui patenkinti reikia papildomai laiko, teismas gali atidėti bylos nagrinėjimą. Bylos nagrinėjimas iš esmės (teisminiame nagrinėjime – teisminis tardymas). Šią dalį reglamentuoja BPK 378 straipsnio 3-7 dalys. BPK 378 str. 3 d.: • Bylos nagrinėjimas pradedamas vieno iš teisėjų pranešimu, kuriame jis išdėsto: 1. Bylos esmę; 2. Pagrindines pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvadas; 3. Apeliacinių skundų ar atsikirtimų į juos motyvus. Dalyvaujantieji byloje asmenys gali prašyti pranešėją papildyti pranešimą. BPK 378 str. 4 d.: • (a) Teismo iniciatyva arba (b) byloje dalyvaujančių proceso dalyvių prašymu gali būti perskaitytas pirmosios instancijos teismo nuosprendis ir kiti toje byloje priimti nuosprendžiai arba nutartys, taip pat šio teismo teisiamojo posėdžio protokolas arba jo dalys. BPK 378 str. 5 d.: • Jeigu teismui pateikiama papildoma medžiaga, kolegijos pirmininkas ar kitas teisėjas perskaito ją ir perduoda susipažinti dalyvaujantiems byloje asmenims, jeigu jie to prašo. BPK 378 str. 6 d.: • Apeliacinės instancijos teismas gali atlikti teisminį tardymą (Teisminiame nagrinėjime – būtina, nes nuosprendį galima pagrįsti tik tais įrodymais, kurie išnagrinėti teisminio tardymo metu). • Nagrinėdamas nuteistųjų, nurodytų BPK 266 straipsnyje (apkaltintų genocido ar karo nusikaltimų padarymu), apeliacinį skundą, teismas privalo pakartotinai atlikti tuos pirmosios instancijos teisme atliktus teisminio tardymo veiksmus, kurių metu nagrinėtais įrodymais buvo grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis, jei nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo nesutinkąs su tų įrodymų vertinimu. Pakartotinai šie teisminio tardymo veiksmai turi būti atliekami nepaisant, ar ši byla jau buvo nagrinėta apeliacine arba kasacine tvarka pagal kitų proceso dalyvių skundus. Teisminis tardymas atliekamas pagal BPK 4 skyriaus 26 skirsnyje nustatytas taisykles (pagal teisminio tardymo, kaip teisminio nagrinėjimo etapo, taisykles). BPK 378 str. 7 d. • Jeigu parengtinio tardymo metu nenustatytos tokios aplinkybės, kurių nenustatė ir pirmosios instancijos teismas, o apeliacinės instancijos teismo posėdyje nustatyti jas sunku, apeliacinės instancijos teismas gali įpareigoti tardytoją ar kvotos organą atlikti reikiamus tardymo veiksmus. Jeigu reikia, kol bus atlikti tokie veiksmai, byla gali būti sustabdoma. Ši dalis yra problematinė. Konstitucinis Teismas nusprendė, kad I-osios instancijos teisme tokių įpareigojimų būti negali. Dėl BPK 378 str. 8 d. KT nieko nenurodė, nes niekas nepateikė skundo dėl šios dalies konstitucingumo. Teisminiai ginčai. Šią dalį reglamentuoja BPK 378 straipsnio 8 dalis. BPK 378 str. 8 d.: • Teisminiai ginčai prasideda asmens, padavusio apeliacinį skundą, kalba (tuo skiriasi nuo teisminio nagrinėjimo). • Jeigu apeliacinius skundus yra padavę keli asmenys, tarp jų prokuroras ir nukentėjusysis, pirmieji kalba prokuroras ir nukentėjusysis. • Teisminiai ginčai baigiami nuteistojo ir gynėjo kalbomis (visais atvejais). Nuosprendžio priėmimas ir paskelbimas. Šią dalį reglamentuoja BPK 378 straipsnio BPK 378 str. 9 d.: • Po teisminių ginčų teismas išeina į pasitarimo kambarį priimti nuosprendžio ar nutarties. BPK 378 str. 10 d.: • Teisėjų pasitarimo tvarką priimant nuosprendį ar nutartį nustato BPK 336 straipsnis (Teisėjų pasitarimo tvarka apygardos teisme). BPK 378 str. 11 d.: • Priėmęs nuosprendį ar nutartį, teismas grįžta į posėdžio salę ir kolegijos pirmininkas ar kitas teisėjas nuosprendį ar nutartį paskelbia. BPK 378 str. 12 d.: • Kai byla yra sudėtinga ar didelė, teismas turi teisę pasitarimo kambaryje parašyti nuosprendžio ar nutarties įžanginę ir rezoliucinę dalis. Šiuo atveju teismas paskelbia nuosprendžio ar nutarties rezoliucinę dalį ir žodžiu išdėsto jos priėmimo argumentus. Motyvuotą nuosprendį ar nutartį surašo ir pasirašo posėdyje dalyvaujantys teisėjai ne vėliau kaip per penkias dienas po sprendimo priėmimo. BPK 378 str. 13 d.: • Ne vėliau kaip per penkias dienas po nuosprendžio ar nutarties paskelbimo, o kai buvo paskelbta tik rezoliucinė dalis, - per tą patį laiką po jų pasirašymo, nuosprendžio ar nutarties nuorašas turi būti pasiunčiamas suimtam nuteistajam, kuris apskundė nuosprendį arba kurio interesus palietė apeliacinės instancijos teismo nuosprendis ar nutartis. • Kitiems apeliantams nuosprendžio ar nutarties nuorašas įteikiamas, jeigu jie to prašo. BPK 378 str. 14 d.: • Jeigu nuteistasis ar išteisintasis nemoka lietuvių kalbos, jam pasiunčiamas ar įteikiamas rašytinis nuosprendžio ar nutarties vertimas į jo gimtąją kalbą arba į tą kalbą, kurią jis moka. BPK 379 straipsnis reglamentuoja skundų dėl pirmosios instancijos teismo ar teisėjo nutarčių nagrinėjimo tvarką. Taigi: (1) Skundus dėl pirmosios instancijos teismo ar teisėjo nutarčių apeliacinės instancijos teismas nagrinėja teismo posėdyje BPK 378 straipsnyje (↑) nustatyta tvarka. (2) Apeliacinės instancijos teismas skundus dėl nutarčių nagrinėja tik tiek, kiek jie liečia asmenis, dėl kurių skundai paduoti. Teismo sprendimai Išskiriamos dvi rūšys: 1. Teismo nuosprendis; 2. Teismo nutartis Pažymėtina, kad kai skundžiamas I-osios instancijos teismo nuosprendis, apeliacinės instancijos teismas priima nutartį dėl nuosprendžio arba nuosprendį, kai I-osios instancijos teismo nutartis – nutartį dėl nutarties. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas sprendimą, yra susaistytas apeliaciniu skundu. Spręstini tik tie klausimai, kurie nurodyti apeliaciniame skunde. !!!Yra AT Senato apžvalga (2000 06 16) Nr. 26 „Dėl teismų praktikos, taikant BPK normas, reguliuojančias bylų nagrinėjimą apeliacine tvarka“. Taigi apeliacinis skundas apsprendžia tai, kokius sprendimus gali priimti teismas. BPK 374 straipsnyje yra numatytos dvi išimtys: a) 4 dalis numato, kad jeigu teismas, nagrinėdamas bylą, nustato esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus, nepaisant to, ar gautas dėl jų skundas, teismas patikrina, ar tai turėjo įtakos ne tik asmens, dėl kurio skundo nagrinėjama byla, bet ir kitų nuteistųjų, kurie nepadavė skundų, nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui; b) 6 dalis nurodo, kad jeigu apeliacinė instancija švelnina nuosprendį nuteistiesiems, kurių atžvilgiu nuosprendis apskųstas, remdamasi pagrindais, kurie liečia ir kitus nuteistuosius, kurių atžvilgiu nuosprendis neapskųstas, ji gali sušvelninti nuosprendį ir tiems nuteistiesiems. Bloginti padėtį galima tik tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Teismas savo nuožiūra dar labiau pabloginti negali. Jei skunde nepasakyta, kiek turėtų būti bloginama, bloginama sankcijos ribose. 4. Apeliacinės instancijos teismo priimami sprendimai Apeliacinės instancijos teismo sprendimų, priimamų išnagrinėjus bylą, rūšys nurodytos BPK 380 straipsnyje: (1) Išnagrinėjęs bylą teismo posėdyje, dėl nuosprendžio apeliacinės instancijos teismas priima tokias nutartis: 1. Atmeta apeliacinį skundą; 2. Panaikina nuosprendį ir perduoda bylą iš naujo tirti arba iš naujo nagrinėti teisme; 3. Panaikina nuosprendį ir nutraukia bylą; 4. Pakeičia nuosprendį. (2) Teismas turi teisę panaikinti ar pakeisti nuosprendį atskiriems nuteistiesiems ar išteisintiesiems, jeigu tai neturi įtakos teisingam bylos išnagrinėjimui. (3) Išnagrinėjęs bylą teismo posėdyje, dėl nutarties apeliacinės instancijos teismas priima tokias nutartis: 1. Atmeta apeliacinį skundą; 2. Panaikina nutartį; 3. Pakeičia nutartį. (4) Išnagrinėjęs bylą teismo posėdyje, apeliacinės instancijos teismas BPK 389 straipsnyje numatytais pagrindais panaikina pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priima naują nuosprendį. Nutartys • Nutartis atmesti apeliacinį skundą. BPK to nereglamentuoja. Paprastai, jei teismas nusprendžia, kad skundas nepagrįstas, tai jį ir atmeta. I-osios instancijos teismo nuosprendis lieka galioti. • Nutartis panaikinti nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo tirti arba iš naujo nagrinėti teisme. BPK 381 straipsnis nurodo pagrindus tokiai nutarčiai priimti: (1) Nuosprendis turi būti panaikintas ir byla perduota iš naujo tirti arba iš naujo nagrinėti teisme, jeigu tiriant bylą arba nagrinėjant ją teisme buvo padarytas esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas. Byla perduodama iš naujo tirti ir tais atvejais, kai nustatomos aplinkybės, numatytos BPK 255 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose (2 p.: kai darant parengtinį tyrimą yra iš esmės pažeistas proceso įstatymas ir tai kliudo teismui nagrinėti bylą; 3 p.: kai yra pagrindas patraukti baudžiamojon atsakomybėn toje byloje kitus asmenis, jeigu apie juos bylos medžiagos negalima išskirti). (2) Byla perduodama iš naujo tirti, kai esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas buvo padarytas tiriant bylą, o teismui nagrinėti iš naujo - kai toks pažeidimas buvo padarytas nagrinėjant bylą teisme. BPK 382 straipsnis apibrėžia esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus. (1) Esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais pripažįstami tokie BPK reikalavimų pažeidimai, kurie atėmė ar suvaržė proceso dalyvių teises arba kitokiu būdu sukliudė teismui visapusiškai išnagrinėti bylą ir paveikė teisėto bei pagrįsto nuosprendžio priėmimą. (2) Kiekvienu atveju nuosprendis turi būti panaikintas, jeigu: 1. Pažeista nuteistojo teisė turėti gynėją; 2. Pažeista nuteistojo teisė naudotis gimtąja kalba ar kita kalba, kurią jis moka, arba byla išnagrinėta nedalyvaujant vertėjui; 3. Kai kaltinamajam nepareikštas kaltinimas; 4. Pabaigus parengtinį tardymą kaltinamasis nesupažindintas su byla, išskyrus atvejus, kai kaltinamasis nebuvo supažindintas su visa bylos medžiaga dėl BPK 226 straipsnio 6 dalies (akivaizdžiai vilkino susipažinimą) ir 228 straipsnio 3 dalies (kai asmuo, kaltinamas genocidu ar karo nusikaltimais, remiantis eksperto išvada, negali susipažinti su bylos medžiaga) numatytų aplinkybių; 5. Kaltinamasis neatiduotas teismui; 6. Byla išnagrinėta teismo, kuriam ji neteisminga; 7. Byla išnagrinėta nedalyvaujant teisiamajam, kai pagal įstatymą jo dalyvavimas yra būtinas; 8. Bylą išnagrinėjo neteisėta teismo sudėtis; 9. Teisminio nagrinėjimo dalyviams nesuteiktas žodis teisminiuose ginčuose; 10. Teisiamajam nesuteiktas paskutinis žodis; 11. Priimant nuosprendį pažeistas svarstymo slaptumas; 12. Nuosprendis nepasirašytas kurio nors teisėjų; 13. Nėra byloje teisiamojo posėdžio protokolo. • Nutartis panaikinti nuosprendį ir nutraukti bylą. BPK 383 straipsnis įtvirtina šios nutarties priėmimo pagrindus: (1) Apeliacinės instancijos teismas panaikina apkaltinamąjį nuosprendį ir nutraukia bylą, jeigu yra BPK 5 straipsnio 5-10 punktuose ir 6, 9(1), 9(2) straipsniuose nurodytos aplinkybės. (2) Jeigu yra BPK 5 straipsnio 3 ir 4 punktuose nurodytos aplinkybės, apeliacinės instancijos teismas priima sprendimą, vadovaudamasis BPK 5 straipsnio 2 dalimi. [BPK 5 str. nurodo aplinkybes, darančias baudžiamąją bylą negalima. Baudžiamoji byla negali būti keliama, o iškelta byla turi būti nutraukiama: 3) jeigu yra suėję senaties terminai; 4) dėl amnestijos akto, jeigu jis panaikina bausmės skyrimą už padarytąją veiką, taip pat dėl bausmės dovanojimo atskiriems asmenims malonės suteikimo tvarka (čia yra nelogiškumas: malonė suteikiama prezidento dekretu, LRK nurodo, kad prezidentas malonę teikia nuteistiesiems, o šiuo atveju kalba eina apie tą asmenį, kuris galbūt bus nuteistas); 5) asmeniui, iki pavojingos visuomenei veikos padarymo momento dar neturėjusiam tokio amžiaus, kuriam suėjus, pagal įstatymą yra galima baudžiamoji atsakomybė; 6) jeigu nukentėjusysis susitaikė su kaltinamuoju BPK 126 straipsnyje numatytais atvejais; 7) jeigu nėra nukentėjusiojo skundo, kai byla gali būti keliama tik dėl jo skundo; 8) mirusiajam, išskyrus tuos atvejus, kai byla reikalinga mirusiajam reabilituoti arba kitų asmenų bylai atnaujinti dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių; 9) asmeniui, kurio atžvilgiu yra įsiteisėjęs teismo nuosprendis dėl to paties kaltinimo arba nutartis ar nutarimas nutraukti bylą tuo pačiu pagrindu; 10) asmeniui, kurio atžvilgiu yra nepanaikintas kvotos organo, tardytojo, prokuroro nutarimas nutraukti bylą dėl to paties kaltinimo, išskyrus atvejus, kai būtinumą iškelti bylą pripažino teismas, kurio žinioje yra baudžiamoji byla. BPK 6 str. : Teismas turi teisę nutraukti baudžiamąją bylą, jeigu pripažįstama. kad iki kvotos, parengtinio tardymo ar bylos nagrinėjimo teisme asmens padaryta veika dėl aplinkybių pasikeitimo: 3. Neteko pavojingos visuomenei veikos pobūdžio; 4. Asmuo pasidarė nebepavojingas visuomenei. BPK 9(1) str. → baudžiamosios bylos nutraukimas nukentėjusiajam ir kaltininkui susitaikius. BPK 9(2) str. → baudžiamosios bylos nutraukimas asmeniui, padėjusiam išaiškinti organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo nusikalstamą veiklą]. • Nutartis pakeisti nuosprendį. BPK 384 straipsnis numato pagrindus, kuriais remiantis priimama pastaroji nutartis: Apeliacinės instancijos teismas pakeičia pirmosios instancijos teismo nuosprendį, jeigu (ŠIUOS ATVEJUS ŽINOTI BŪTINA): 1. Nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir jeigu dėl to nereikia priimti naujo nuosprendžio; 2. Netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas; 3. Neteisingai paskirta bausmė; 4. Jeigu yra BPK 5 straipsnio 3 ir 4 punktuose nurodytos aplinkybės ir nėra pagrindo nutraukti dėl jų bylą. 1 – BPK 385 straipsnis nurodo, kad nuosprendis pripažįstamas neatitinkančiu faktinių bylos aplinkybių, jeigu: a) teismo išvadų nepatvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje; b) teismas neatsižvelgė į bylos aplinkybes, kurios galėjo esmingai paveikti teismo išvadas; c) kai yra prieštaringų įrodymų, turinčių esminės reikšmės teismo išvadoms, nuosprendyje nenurodyta, kuo remdamasis teismas priėmė vieną iš šių įrodymų ir atmetė kitus; d) nuosprendyje išdėstytose teismo išvadose yra esminių prieštaravimų, kurie paveikė nuteistojo kaltumo ar išteisintojo nekaltumo klausimo išsprendimą, baudžiamojo įstatymo pritaikymą ar bausmės paskyrimą. 2 – BPK 386 straipsnis nurodo, kad baudžiamojo įstatymo pritaikymas laikomas netinkamu, kai a) neteisingai kvalifikuojama veika ar b) nepagrįstai paskiriama bausmė. Netinkamas baudžiamojo įstatymo pritaikymas yra: 1. Netinkamas Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normų pritaikymas; 2. Nusikaltimų kvalifikavimas ne pagal tuos Baudžiamojo kodekso straipsnius, dalis ir punktus, kuriuos reikėjo pritaikyti; Bausmės, kurios rūšies ar dydžio nenustato pritaikytas Baudžiamojo kodekso straipsnis ar išvis Baudžiamasis kodeksas, paskyrimas nuteistajam. 3 – BPK 387 straipsnis nurodo, kad neteisinga bausme pripažįstama tokia bausmė, kuri nors ir atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytas ribas, tačiau savo rūšimi ar dydžiu yra aiškiai per švelni ar per griežta. BPK 388 straipsnis apibrėžia apeliacinės instancijos teismo nutarties turinį: (1) Apeliacinės instancijos teismo nutartis, priimta išnagrinėjus bylą, susideda iš įžanginės, aprašomosios ir rezoliucinės dalių. (2) Įžanginėje dalyje nurodoma: a) nutarties priėmimo laikas ir vieta; b) nutartį priėmusio teismo pavadinimas ir sudėtis; c) prokuroras, gynėjas ir kiti proceso dalyviai, dalyvavę nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teismo posėdyje; d) asmuo, padavęs apeliacinį skundą; e) teismo, priėmusio apskųstą nuosprendį, pavadinimas; f) nuosprendžio priėmimo laikas ir rezoliucinės dalies turinys. (3) Aprašomojoje dalyje trumpai (a) išdėstomos apskųstu nuosprendžiu nustatytos bylos aplinkybės, susijusios su apeliaciniu skundu, (b) nurodoma apeliacinio skundo esmė, (c) byloje dalyvavusių proceso dalyvių prašymai, (d) išdėstomos apeliacinės instancijos teismo motyvuotos išvados dėl apeliacinio skundo. (4) Rezoliucinėje dalyje nurodomas apeliacinės instancijos teismo sprendimas dėl apeliacinio skundo. (5) Jeigu apeliacinis skundas atmetamas, nutartyje turi būti nurodyti motyvai, paaiškinantys, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu. (6) Jeigu nuosprendis panaikinamas ir byla perduodama iš naujo tirti arba iš naujo nagrinėti teisme, nutartyje turi būti nurodyti konkretūs esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai, taip pat kurios aplinkybės turi būti išaiškinamos darant papildomą tyrimą ar teisminio nagrinėjimo metu. (7) Jeigu nuosprendis panaikinamas ir byla nutraukiama, nutartyje turi būti nurodomas bylos nutraukimo pagrindas. (8) Jeigu apeliacinės instancijos teismas pakeičia pirmosios instancijos teismo nuosprendį, jis nurodo motyvus, kodėl kitaip įvertino apskųsto nuosprendžio įrodymus, taip pat pagrindžia Apeliacinio teismo išvadas dėl baudžiamojo įstatymo taikymo ir bausmės skyrimo. Nuosprendis Nuosprendžiu užbaigiama byla, ki reikia priešingo sprendimo (vietoj išteisinimo, apkaltinimo ir t.t.). Jei priešingo sprendimo nereikia, priimama nutartis. BPK 389 straipsnis įtvirtinta nuosprendžio panaikinimo bei naujo nuosprendžio priėmimo pagrindai: Pirmosios instancijos teismo nuosprendis panaikinamas ir priimamas naujas nuosprendis, jeigu: 1. Pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, jog a) neįrodytas teisiamojo dalyvavimas nusikaltimo padaryme arba b) nėra nusikaltimo įvykio arba c) teisiamojo veikoje nėra nusikaltimo sudėties. 2. Pirmosios instancijos teismas priėmė išteisinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, kad reikia priimti apkaltinamąjį nuosprendį. BPK 390 straipsnis apibrėžia apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinį: (1) Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis surašomas laikantis BPK 344-349 straipsniuose numatytų pagrindinių nuostatų. Be to, nuosprendyje nurodoma: a) pirmosios instancijos teismo pavadinimas, b) nuosprendžio priėmimo laikas ir rezoliucinės dalies turinys, c) pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatytos apelianto ginčijamos bylos aplinkybės, d) apeliacinio skundo esmė. (2) Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, nurodo: a) apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie buvo pagrindas apeliacinės instancijos teismui nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti arba išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, b) taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė arba kitaip įvertino apskųsto nuosprendžio įrodymus. BPK 391 straipsnis numato apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio ar nutarties perdavimą vykdyti: (1) Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis ar nutartis kartu su baudžiamąja byla, apeliaciniu skundu ir papildomai pateikta medžiaga ne vėliau kaip per septynias dienas nuo šių sprendimų surašymo dienos pasiunčiami nuosprendį priėmusiam pirmosios instancijos teismui vykdyti. (2) Panaikinus pirmosios instancijos teismo nuosprendį, byla turi būti nagrinėjama bendra tvarka. (3) Teismo, išnagrinėjusio apeliacinę bylą, nurodymai yra privalomi pirmosios instancijos teisme iš naujo nagrinėjant bylą. Tačiau apeliacinės instancijos teismas neturi teisės iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą. (4) Iš naujo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, pagriežtinti bausmę ar pritaikyti įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą, leidžiama tik su sąlyga, jeigu nuosprendis yra panaikintas dėl bausmės švelnumo ar reikalingumo pritaikyti įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą, taip pat jeigu po nuosprendžio panaikinimo iš naujo nagrinėjant bylą, nustatomos aplinkybės, rodančios, kad teisiamasis yra padaręs sunkesnį nusikaltimą. (5) Iš naujo išnagrinėjus bylą, pirmosios instancijos teismo priimtas nuosprendis gali būti apskundžiamas bendra tvarka. (6) Apeliacinės instancijos teismo priimtas išteisinamasis nuosprendis ar nutartis nutraukti bylą vykdomi nedelsiant. Dalyvavęs apeliacinės instancijos teismo posėdyje suimtas nuteistasis paleidžiamas iš posėdžio salės. Jei suimtas nuteistasis nedalyvavo posėdyje, nuosprendžio ar nutarties paleisti iš suėmimo nuorašas šių sprendimų priėmimo dieną pasiunčiamas tiesiog kalinimo vietos administracijai vykdyti. Kalinimo vietos administracija privalo per vieną dieną pranešti nuosprendį priėmusiam pirmosios instancijos teismui apie apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio ar nutarties įvykdymą. XIV tema. Nuosprendžio vykdymas 1. Nuosprendžio vykdymo sąvoka, esmė ir reikšmė Nuosprendžio vykdymas – tai baigiamoji BP stadija. Tiesa, gali būti dar kasacija, tačiau tai išimtinė BP stadija, kurioje tikrinamas teismo sprendimo teisėtumas. Nuosprendžio vykdymo stadijoje realizuojami BP uždaviniai, įgyvendinami bausmių tikslai. Pažymėtina, kad ši stadija yra glaudžiai susijusi su kita teisės šaka – bausmių vykdymo teise. Bausmių vykdymo teisės dalykas – nustatyti pačią nuosprendžio vykdymo tvarką. BP teisėje ta tvarka nenustatyta. BPK yra įtvirtintos tik kai kurios bendrosios nuostatos. Nuosprendžio vykdymas – tai BP stadija, kurioje: 1. Teismas perduoda vykdyti nuosprendį; 2. Kontroliuojama, kaip jis vykdomas; 3. Sprendžiami klausimai, susiję su nuosprendžiu. Su nuosprendžio vykdymu yra glaudžiai susijusi nuosprendžio įsiteisėjimo sąvoka. Priimtas teismo nuosprendis pradedamas vykdyti ne tuoj po jo priėmimo, o tik jam įsiteisėjus, t.y. pasibaigus apeliacinio apskundimo terminui, jeigu jis nebuvo paskųstas. Išimtį sudaro tik išteisinamasis nuosprendis ir nuosprendis, atleidžiantis asmenį nuo bausmės, nes šie nuosprendžiai vykdomi tuoj pat po jų paskelbimo. BPK 398 straipsnis reglamentuoja nuosprendžio įsiteisėjimą ir jo vykdymą (1) Pirmosios instancijos teismo nuosprendis įsiteisėja pasibaigus apeliacinio apskundimo terminui, jeigu šis nuosprendis nėra apskųstas. (2) Padavus apeliacinį skundą, pirmosios instancijos teismo nuosprendis įsiteisėja, jeigu išnagrinėjęs bylą apeliacinės instancijos teismas paliko nuosprendį nepakeistą, o apeliacinį skundą atmetė. Šiuo atveju nuosprendis įsiteisėja nuo apeliacinės instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos. (3) Pirmosios instancijos teismo nuosprendis lieka neįsiteisėjęs, jeigu apeliacinės instancijos teismas panaikino nuosprendį ir perdavė bylą iš naujo tirti arba iš naujo nagrinėti teisme. (4) Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos. (5) Jeigu apeliacinės instancijos teismas savo nuosprendžiu pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendį, nepakeista pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis įsiteisėja kartu su apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu nuo šio nuosprendžio paskelbimo dienos. (6) Įsiteisėjusį nuosprendį perduoda vykdyti jį priėmusios pirmosios instancijos teismas ne vėliau kaip per tris dienas nuo nuosprendžio įsiteisėjimo arba nuo bylos grąžinimo iš apeliacinės instancijos teismo dienos. (7) Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis vykdomas po to, kai jis įsiteisėja. (8) Išteisinamasis nuosprendis ir nuosprendis, atleidžiantis teisiamąjį nuo bausmės, vykdomi tuojau pat po jų paskelbimo. Jeigu teisiamasis yra suimtas, teismas paleidžia jį iš suėmimo teisiamojo posėdžio salėje. BPK 399 straipsnis reglamentuoja pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo nutarties įsiteisėjimą ir jos vykdymą: (1) Pirmosios instancijos teismo nutartis įsiteisėja ir vykdoma pasibaigus jos apskundimo terminui, jeigu ji nebuvo apskųsta. Kai dėl teismo nutarties paduotas skundas, jeigu nutartis nepanaikinama, ji įsiteisėja apeliacinės instancijos teismui išnagrinėjus skundą. (2) Pirmosios instancijos teismo nutartis, kuri negali būti apskundžiama, įsiteisėja ir vykdoma nuo jos paskelbimo. (3) Prokuroro kasacinis skundas dėl teismo nutarties atleisti nuteistąjį nuo bausmės atlikimo, lygtinai atleisti nuo bausmės prieš terminą arba pakeisti bausmę švelnesne sustabdo nutarties vykdymą. (4) Apeliacinės instancijos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos. Nuosprendžio vykdymo stadijos esmė ir reikšmė BPK 400 straipsnis įtvirtina esminę taisyklę – teismo nuosprendžio, nutarties ir nutarimo privalomumas. Įsiteisėję teismo nuosprendis bei nutartis yra privalomi: a) visoms valstybinėms ir visuomeninėms įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms; b) visiems pareigūnams ir piliečiams → ir turi būti be prieštaravimų vykdomi visoje LR teritorijoje. Taigi nors teismo sprendimas yra individualus teisės taikymo aktas, jis yra privalomas visiems FA ir JA ir turi būti besąlygiškai vykdomas. Nuosprendžio vykdymo stadijoje tam tikras pareigas turi skirtingi subjektai: 1. Teismai; 2. Prokuroras 3. Įmonės, kurioms pavestas nuosprendžio vykdymas. Teismai. I-osios instancijos teismo pareiga – užtikrinti, kad nuosprendis būtų vykdomas. Teismas nuosprendį siunčia institucijai, kuriai pavestas teismo sprendimo vykdymas, bei seka, kad jis būtų įvykdytas. [BPK 401 straipsnis: Teismo nuosprendžio ir nutarties perdavimo vykdyti tvarka (1) Perduoti teismo nuosprendį ir nutartį vykdyti pavedama bylą nagrinėjusiam pirmosios instancijos teismui. Patvarkymą vykdyti nuosprendį teisėjas nusiunčia kartu su nuosprendžio nuorašu tam organui, kuris įpareigotas tą nuosprendį vykdyti. Jeigu nuosprendis yra pakeistas nagrinėjant by1ą apeliacine ar kasacine tvarka, prie nuosprendžio nuorašo pridedamas apeliacinės ar kasacinės instancijos teismo nuosprendžio ar nutarties nuorašas. (2) Vykdantieji nuosprendį organai tuojau praneša nuosprendį priėmusiam teismui apie nuosprendžio vykdymą. Pataisos darbų įstaigos administracija turi pranešti nuosprendį priėmusiam teismui apie vietą, kur nuteistasis atlieka bausmę. (3) Nuosprendį priėmusis teismas privalo sekti, kad nuosprendis, nutartys būtų įvykdyti. (4) Siekiant padidinti auklėjamąjį nuosprendžio poveikį, po to, kai nuosprendis įsiteisėja, priėmusis nuosprendį teismas reikiamais atvejais pasiunčia jo nuorašą į nuteistojo darbovietę, mokymosi ar gyvenamąją vietą.] Prokuroras. BPK 404 straipsnis nurodo, kad: 1. Nuosprendžio vykdymo teisėtumą kontroliuoja prokuroras. 2. Prokuroras stebi, kad įsiteisėjęs nuosprendis būtų laiku nukreipiamas vykdyti. Doc. Goda paminėjo BPK 401(1) straipsnį, kuris reglamentuoja teismo nuosprendžio, priimto taikant BPK 266 straipsnį, perdavimo vykdyti tvarką: (1) Asmens, nuteisto už BPK 266 straipsnio 1 dalyje nurodytus nusikaltimus, atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jei byla buvo nagrinėta BPK 266 straipsnyje nustatyta tvarka, perduodamas vykdyti: a) tik šiam asmeniui pasveikus ir b) tik tuo atveju, jei jis neapskundžia šio nuosprendžio 3691 straipsnyje (Apeliacinio skundo padavimas dėl nuosprendžio, kuris buvo priimtas teisiamajam nedalyvaujant) nustatyta tvarka arba nesikreipia į teismą su pareiškimu dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo BPK XIII skyriuje nustatyta tvarka. Nuosprendis perduodamas vykdyti jį priėmusio teismo nutartimi. (2) Kontroliuoti, kad nuosprendis 266 straipsnyje numatytu nusikaltimu kaltinamam asmeniui pasveikus būtų perduotas vykdyti, privalo prokuroras. Prokuroras: a) periodiškai iš medicinos įstaigų reikalauja informacijos apie nuteistojo sveikatos būklę ir b) prireikus skiria medicinos ekspertizę. Nustatęs, kad toks asmuo pasveiko, prokuroras privalo per 5 dienas pasirašytinai jam pranešti, kad jei jis per dvidešimt dienų nuo šio pranešimo gavimo dienos nepasinaudos 369(1) straipsnyje numatyta teise apskųsti nuosprendį arba BPK 266 straipsnio 2 dalyje ir 41 skirsnyje nustatyta teise kreiptis dėl bylos atnaujinimo proceso, nuosprendis bus perduotas vykdyti. Kartu prokuroras privalo informuoti nuosprendį priėmusį teismą apie tai, kad 266 straipsnyje numatytu nusikaltimu kaltinamas asmuo pasveiko, bei nurodyti terminą, iki kada šis asmuo gali paduoti skundą 369(1) straipsnyje nustatyta tvarka arba pareiškimą 41 skirsnyje nustatyta tvarka. Nuosprendžio vykdymo atidėjimas BPK 406 straipsnis nurodo, kad nuosprendžio, kuriuo asmuo nuteistas (a) laisvės atėmimu ar (b) pataisos darbais be laisvės atėmimo, vykdymas gali būti atidedamas, esant vienam iš šių pagrindų: 1. Kai nuteistasis serga sunkia liga, kliudančia atlikti bausmę, - iki jis pasveiks; 2. Kai nuteistoji yra nėščia pradedant vykdyti nuosprendį, ne daugiau kaip vieneriems metams; 3. Kai nuteistoji moteris turi mažamečius vaikus - iki sueis vaikui treji metai amžiaus; 4. Kai nedelsiamas bausmės atlikimas gali sukelti itin sunkias pasekmes nuteistajam ar jo šeimai ryšium su gaisru ar kitokiomis gaivalinėmis nelaimėmis, vienintelio darbingo šeimos nario sunkia liga ar mirtimi arba kitomis nepaprastomis aplinkybėmis - teismo nustatomam laikui, bet ne daugiau kaip trims mėnesiams. Atidėti nuosprendžio vykdymą neleidžiama nuteistiesiems už sunkius nusikaltimus, numatytus LR BK 81 straipsnyje. Taigi atidėti nuosprendžio vykdymą teismas neprivalo (tai tėra teismo teisė). Nuosprendžio vykdymo atidėjimą negalima painioti su bausmės vykdymo atidėjimu BK 471 str. pagrindu. Sprendimas pagal BK 471 str. priimamas teismui išnagrinėjus teisiamajame posėdyje bylą ir priimant nuosprendį. Tuo tarpu nuosprendžio vykdymo atidėjimas vyksta jau įsiteisėjus nuosprendžiui ir pradėjus jį vykdyti. BPK 414 straipsnis nurodo, kaip turi būti sprendžiami tam tikri procesiniai klausimai, susiję su nuosprendžio vykdymu. Šiame straipsnyje nurodyta, kad klausimai dėl: 1. Nuosprendžio vykdymo atidėjimo; 2. Baudos sumokėjimo, atidėjimo ar išdėstymo; 3. Pataisos darbų be laisvės atėmimo ir baudos pakeitimo kitomis bausmėmis; 4. Atleidimo prieš terminą nuo atėmimo teisės eiti tam tikras pareigas ar dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla; 5. Laisvės atėmimo atlikimo laiko įskaitymo į bendrąjį darbo stažą; 6. Dėl priverčiamųjų medicininio pobūdžio priemonių taikymo pakeitimo arba nutraukimo psichiniams ligoniams ir t.t. → taip pat visokie abejojimai ir neaiškumai, kylantys vykdant nuosprendį, išsprendžiami priėmusio nuosprendį teismo nutartimi. BPK 414 straipsnyje nurodyta, kad klausimus, susijusius su nuosprendžio vykdymu, sprendžia teismas teisiamajame posėdyje. Teisiamajame posėdyje dalyvauja prokuroras, taip pat šaukiamas nuteistasis. Jeigu klausimas yra susijęs su nuosprendžio dėl civilinio ieškinio vykdymu, šaukiami taip pat civilinis ieškovas ir civilinis atsakovas arba jų atstovai. Jeigu civilinių ieškovų yra daug, šaukimai šiems asmenims gali būti nesiunčiami, o apie teisiamojo posėdžio vietą ir laiką tokie asmenys informuojami per spaudą BPK 247 straipsnio 2dalyje nustatyta tvarka. Nurodytųjų asmenų neatvykimas bylos nagrinėjimo nesustabdo. Bylos nagrinėjimas pradedamas pirmininkaujančiojo pranešimu. Po to teismas išklauso atvykusių į posėdį asmenų pasisakymų ir prokuroro nuomonės. Nutartį dėl klausimų susijusių su nuosprendžio vykdymu, teismas priima pasitarimo kambaryje. [414 straipsnis. Klausimų, susijusių su nuosprendžio vykdymu, išsprendimo tvarka Klausimai dėl a) nuosprendžio vykdymo atidėjimo sutinkamai su BPK 406 straipsniu, b) baudos sumokėjimo atidėjimo ar išdėstymo sutinkamai su BPK 407 straipsniu, c) pataisos darbų be laisvės atėmimo ir baudos pakeitimo kitomis bausmėmis BPK 411 straipsnio numatytais atvejais, d) atleidimo prieš terminą nuo atėmimo teisės eiti tam tikras pareigas ar dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla sutinkamai su BPK 413 straipsniu, e) laisvės atėmimo atlikimo laiko įskaitymo į bendrąjį darbo stažą remiantis LR pataisos darbų kodekso 521 straipsniu, f) pataisos darbų be laisvės atėmimo atlikimo laiko įskaitymo į bendrąjį darbo stažą sutinkamai su LR BK 29 straipsniu, g) nuosprendžio nevykdymo sutinkamai su LR BK 50 straipsniu, išskyrus to straipsnio trečiojoje dalyje numatytus atvejus, h) priverčiamųjų medicininio pobūdžio priemonių taikymo pakeitimo arba nutraukimo psichiniams ligoniams sutinkamai su LR BK 59 straipsniu, i) taip pat visokie abejojimai ir neaiškumai, kylantys vykdant nuosprendį, → išsprendžiami priėmusio nuosprendį teismo nutartimi. Jeigu nuosprendis vykdomas ne priėmusio nuosprendį teismo veikimo rajone, tai šiuos klausimus išsprendžia tokios pat rūšies teismas. Šiuo atveju nutarties nuorašas pasiunčiamas priėmusiam nuosprendį teismui. Klausimai dėl nuteistojo atleidimo nuo bausmės atlikimo ryšium su liga ar invalidumu, dėl lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietų, dėl lygtinai paleistųjų iš laisvės atėmimo vietų pasiuntimo atlikti laisvės atėmimo bausmę, dėl perkėlimo iš vienos pataisos darbų arba auklėjimo darbų kolonijos į kitą skirtingos režimo rūšies koloniją, iš auklėjimo darbų kolonijos į pataisos darbų koloniją, iš pataisos darbų kolonijos į kalėjimą ir iš kalėjimo į pataisos darbų koloniją, dėl darbo kolonijose-gyvenvietėse laiko įskaitymo į bendrąjį darbo stažą išsprendžiami nuteistojo bausmės atlikimo vietos apylinkės teismo nutartimi nepaisant to, koks teismas priėmė nuosprendį. Klausimai dėl bandomojo laiko, atidėjus bausmės vykdymą, sutrumpinimo arba dėl bausmės vykdymo atidėjimo panaikinimo ir nuteistojo pasiuntimo atlikti nuosprendžiu paskirtąją bausmę, remiantis LR BK 47(1) straipsniu, išsprendžiami nuteistojo gyvenamosios vietos apylinkės teismo nutartimi. Senaties taikymo klausimą BK 50 straipsnio trečiojoje dalyje numatytais atvejais išsprendžia priėmęs nuosprendį apygardos teismas arba apygardos teismas, kurio veiklos teritorijoje buvo priimtas nuosprendis. Klausimus, susijusius su nuosprendžio vykdymu, sprendžia teismas teisiamajame posėdyje. Teisiamajame posėdyje dalyvauja prokuroras, taip pat šaukiamas nuteistasis. Jeigu klausimas yra susijęs su nuosprendžio dėl civilinio ieškinio vykdymu, šaukiami taip pat civilinis ieškovas ir civilinis atsakovas arba jų atstovai. Jeigu civilinių ieškovų yra daug, šaukimai šiems asmenims gali būti nesiunčiami, o apie teisiamojo posėdžio vietą ir laiką tokie asmenys informuojami per spaudą BPK 247 straipsnio antrojoje dalyje nustatyta tvarka. Nurodytųjų asmenų neatvykimas bylos nagrinėjimo nesustabdo. Teismui sprendžiant klausimą dėl nuteistojo atleidimo prieš terminą nuo bausmės atlikimo ryšium su liga ar invalidumu, būtinas gydytojų komisijos, davusios išvadą apie nuteistojo sveikatos būklę, atstovo dalyvavimas. Jeigu tos gydytojų komisijos atstovas negali dalyvauti teisiamajame posėdyje, šaukiamas kitas kompetentingas asmuo. Teismui nagrinėjant klausimą dėl lygtinai paleistųjų iš laivės atėmimo vietų pasiuntimo atlikti laisvės atėmimo bausmę, dėl perkėlimo iš vienos pataisos darbų ar auklėjimo darbų kolonijos į kitą skirtingos režimo rūšies koloniją, iš auklėjimo darbų kolonijos į pataisos darbų koloniją, iš pataisos darbų kolonijos į kalėjimą ir iš kalėjimo į pataisos darbų koloniją, šaukiamas organo, kurio žinioje yra bausmės vykdymas, atstovas. Apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą teismas praneša nepilnamečių reikalų tarnybai. Teismui nagrinėjant klausimus, susijusius su bandomojo laiko, atidėjus bausmės vykdymą, sutrumpinimu, atleidimu nuo bausmės nuteistojo, kuriam bausmės vykdymas buvo atidėtas, arba susijusius su šių asmenų siuntimu atlikti nuosprendžiu paskirtąją bausmę, šaukiami jų elgesį kontroliuojančių organų atstovai. Bylos nagrinėjimas pradedamas pirmininkaujančiojo pranešimu. Po to teismas išklauso atvykusių į posėdį asmenų pasisakymų ir prokuroro nuomonės. Nutartį dėl klausimų susijusių su nuosprendžio vykdymu, teismas priima pasitarimo kambaryje.] Teismo priimta nutartis gali būti skundžiama BPK 4151 str. nustatyta tvarka. Doc. Goda paminėjo tik tai, kad priimamas vienas iš šių sprendimų: 1. Atmesti skundą ir palikti galioti teismo nutartį; 2. Panaikinti teismo nutartį ir priimti dėl skundo naują sprendimą; 3. Pakeisti teismo nutartį; 4. Panaikinti teismo nutartį ir pavesti tam pačiam teismui iš naujo išnagrinėti susijusį su nuosprendžio vykdymu klausimą; 5. Panaikinti teismo nutartį ir nutraukti skundo, susijusio su nuosprendžio vykdymu, nagrinėjimo procesą. [4151 straipsnis. Nutarčių, susijusių su nuosprendžio vykdymu, apskundimas ir skundų nagrinėjimas Skundą dėl apylinkės teismo nutarties, susijusios su nuosprendžio vykdymu, nagrinėja apygardos teismas, dėl apygardos teismo nutarties - Lietuvos apeliacinis teismas. Nutartį a) vykdyti nuosprendį, esant kitiems neįvykdytiems nuosprendžiams (BPK 405 straipsnis), b) atidėti nuosprendžio vykdymą (BPK 406 straipsnis), c) atidėti baudos sumokėjimą ir išdėstymą (BPK 407 straipsnis), d) atleisti nuteistąjį nuo bausmės atlikimo dėl ligos (BPK 408 straipsnis), e) pakeisti nuteistų laisvės atėmimu asmenų laikymo sąlygas jiems atliekant bausmę (BPK 410 straipsnis), f) pakeisti pataisos darbus ir baudą kitomis bausmėmis (BPK 411 straipsnis), g) lygtinai atleisti nuo bausmės prieš terminą ir pakeisti bausmę švelnesne bausme (BPK 412 straipsnis), h) lygtinai paleisti iš laisvės atėmimo vietų (BPK 4121 straipsnis), i) atleisti prieš terminą nuo atėmimo teisės eiti tam tikras pareigas arba dirbti tam tikrą darbą, ar užsiiminėti tam tikra veikla (BPK 413 straipsnis), j) lygtinai paleistą iš laisvės atėmimo vietos asmenį pasiųsti pagal nuosprendį į laisvės atėmimo vietą (BPK 4l31 straipsnis), k) panaikinti bausmės vykdymo atidėjimą (BPK 4132 straipsnis), l) išspręsti visokius abejojimus ir neaiškumus, kylančius vykdant nuosprendį (BPK 414 straipsnis), m) nustatyti teistumo išnykimą ir panaikinti teistumą prieš terminą. (BPK 415 straipsnis) → gali apskųsti prokuroras, nuteistasis ir jo gynėjas, nepilnamečio nuteistojo įstatyminis atstovas, o jeigu klausimas susijęs su nuosprendžio vykdymu civilinio ieškinio atžvilgiu, taip pat civilinis ieškovas ir civilinis atsakovas arba jų atstovai. Skundas dėl apylinkės teismo nutarties paduodamas apygardos teismui, dėl apygardos teismo nutarties - Lietuvos apeliaciniam teismui per penkias dienas nuo nutarties priėmimo dienos. Skundas paduodamas per nutartį priėmusį teismą. Skundą gavęs teismas per tris dienas perduoda jį kartu su medžiaga atitinkamam teismui. Skundo padavimas sustabdo teismo nutarties atidėti nuosprendžio vykdymą, atleisti nuteistąjį nuo bausmės atlikimo dėl ligos, lygtinai atleisti nuo bausmės prieš terminą ir pakeisti bausmę švelnesne bausme vykdymą. Skundas turi būti išnagrinėtas apygardos teismo ar Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus trijų teisėjų kolegijos posėdyje per septynias dienas nuo skundo gavimo apygardos teisme ar Lietuvos apeliaciniame teisme dienos. Nagrinėjant skundą kolegijos posėdyje, gali dalyvauti prokuroras, skundą padavęs asmuo, taip pat nuteistasis ir jo gynėjas. Šių asmenų, jeigu jie buvo laiku informuoti apie teismo posėdžio dieną, neatvykimas nagrinėti skundą nekliudo. Jeigu skundu siekiama pabloginti nuteistojo padėtį, reikiamais atvejais suimtas nuteistasis pristatomas į teismą. Skundą padavęs asmuo gali duoti paaiškinimus skundo argumentams patikslinti ir papildyti, taip pat pateikti su skundu susijusius dokumentus. Paaiškinimus dėl skundo turi teisę duoti posėdyje dalyvaujantys asmenys. Išnagrinėjusi skundą, teisėjų kolegija pasitarimo kambaryje priima vieną iš šių sprendimų: 1) atmesti skundą ir palikti galioti teismo nutartį; 2) panaikinti teismo nutartį ir priimti dėl skundo naują sprendimą; 3) pakeisti teismo nutartį; 4) panaikinti teismo nutartį ir pavesti tam pačiam teismui iš naujo išnagrinėti susijusį su nuosprendžio vykdymu klausimą; 5) panaikinti teismo nutartį ir nutraukti skundo, susijusio su nuosprendžio vykdymu, nagrinėjimo procesą. Apygardos teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir negali būti apskundžiama.] XV tema. Bylų procesas kasacinės instancijos teisme 1. Bylų proceso kasacinės instancijos teisme esmė ir reikšmė. Bylų procesas kasacinės instancijos teisme – tai nauja stadija, kuri atsirado 1995 metais. Tarybiniais laikais taip pat buvo kasacinis procesas, tačiau jis buvo kitaip suprantamas (panašus į dabartinę apeliaciją). Pažymėtina, kad nuo 1995 metų kasacinio proceso reglamentavime buvo padaryta mažiau pakeitimų nei apeliacinio proceso reguliavime. Kasacijos terminas yra kilęs iš lotyniško žodžio „cquasio“, kuris reiškia „naikinu“, „griaunu“. Taigi kasacija – tai etapas, kuriame galima panaikinti tai, kas buvo anksčiau. Kitose valstybėse vietoj kasacijos vartojamas revizijos terminas. Nors revizija – tai daugiau keitimas, iš esmės du minėtieji terminai reiškia tą patį (kasacijos terminas yra senesnis). Kasacinės instancijos stadija – patikrinimas, ar teismas teisingai išsprendė bylą. Apeliacinės instancijos stadija – taip pat patikrinimas. Visgi kuo daugiau instancijų, tuo didesnė tikimybė, kad byla bus išspręsta teisingai. Bylų procesas kasacinės instancijos teisme – tai BP stadija, kurioje pagal proceso dalyvių kasacinius skundus patikrinami įsiteisėję I-osios instancijos teismo ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiai, o taip pat nutartys teisės taikymo aspektu. Apeliacinėje stadijoje tikrinamas teismo sprendimų teisėtumas ir pagrįstumas. Tuo tarpu kasacinėje – tik teisėtumas (žiūrima, ar tinkamai pritaikytas įstatymas). Kasacinės instancijos reikšmė. Ši stadija reikalinga tam, kad nagrinėjant bylas nebūtų daromos klaidos, o padarytos klaidos būtų ištaisytos. BPK 416 str. nurodo, kad 1. Kasacine tvarka bylas dėl pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų įsiteisėjusių nuosprendžių ar nutarčių nagrinėja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. 2. Kasacines bylas nagrinėja teismo posėdyje Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus trijų ar septynių teisėjų kolegija arba Aukščiausiojo Teismo plenarinė sesija. Taigi kasacine tvarka bylas nagrinėja tik Aukščiausiasis Teismas. Joks kitas teismas (apylinkės, apygardos, apeliacinis) kasacine tvarka bylų nenagrinėja. Aukščiausiasis Teismas nurodo, kaip reikia suprasti ir taikyti įstatymą, kaip elgtis konkrečioje situacijoje. Tai savotiška teisių apsauga. Kasacinėje instancijoje bylos nagrinėjamos pagal paduotus: a) kasacinius skundus; b) kasacinius teikimus (Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato pirmininko). 2. Įsiteisėjusių nuosprendžių ir nutarčių apskundimas Aukščiausiasis Teismas – vienintelė institucija, galinti nagrinėti bylas kasacine tvarka (anksčiau galėjo ir apygardų teismai). Taigi skundai paduodami Aukščiausiajam teismui. Šie skundai gali būti tik dėl įsiteisėjusių nuosprendžių ir nutarčių. Pažymėtina, kad nėra būtina pirmiausia apskųsti teismo sprendimą apeliacine tvarka. BPK 417 str. nurodo, kas turi teisę apskųsti teismo nuosprendį ar nutartį kasacine tvarka (1) Apskųsti įsiteisėjusį teismo nuosprendį ar nutartį BPK 418(1) straipsnyje numatytais pagrindais turi teisę: a) prokuroras, b) nuteistasis, jo gynėjas ir įstatyminis atstovas, c) išteisintasis, jo gynėjas ir įstatyminis atstovas, d) nukentėjusysis ir jo atstovas. ↑ Tai tie patys asmenys, kurie gali paduoti skundą apeliacine tvarka (nėra tik civilinio ieškovo ir civilinio atsakovo). (2) Nuteistojo ar išteisintojo gynėjas turi teisę paduoti kasacinį skundą tik tada, kada tai neprieštarauja raštu išreikštai nuteistojo ar išteisintojo valiai. Asmens, kuris dėl fizinių ar psichinių trūkumų negali pats pasinaudoti savo teise į gynybą, ir nepilnamečio nuteistojo ar išteisintojo gynėjas gali paduoti kasacinį skundą, nepaisydamas nuteistojo valios. (3) Negali būti apskundžiamas nuosprendis ar nutartis ir bylos nagrinėjamos kasacine tvarka: 1. Privataus kaltinimo bylose, numatytose BPK 126 straipsnyje; 2. Bylose, kuriose tyrimas atliktas sumarinio proceso tvarka. (4) Negali būti kasacine tvarka skundžiamos: 1. Teismo nutartys, išvardytos BPK 372 straipsnio 4 dalyje [372 str. 4 d.: Negali būti skundžiamos teismų ar teisėjų priimtos kaltinamojo atidavimo teismui ir teisminio nagrinėjimo metu priimtos nutartys: a) dėl bylos teismingumo, b) dėl kaltinamojo atidavimo teismui, c) dėl galimumo nagrinėti bylą nesant kurio nors iš byloje dalyvaujančių asmenų, d) dėl naujų įrodymų rinkimo, e) dėl proceso dalyvių prašymų išnagrinėjimo, f) dėl baudžiamosios bylos iškėlimo pagal naują kaltinimą ar naujam asmeniui, išskyrus nutartis dėl bylos iškėlimo naujam asmeniui, kuriomis perduodama visa byla tyrimui papildyti, g) dėl pastabų teisiamojo posėdžio protokole bei tvarkos palaikymo teisiamajame posėdyje, išskyrus nutartis dėl baudos paskyrimo.] 2. Nutartis skirti baudą BPK 64(3) ir 286 straipsniuose numatytais atvejais; 3. Nutartis atsisakyti iškelti bylą BPK 261 straipsnyje (Teisėjo veiksmai baudžiamojoje byloje, kurioje nebuvo daromas parengtinis tyrimas) numatyta tvarka. (5) Pakartotiniai kasaciniai skundai nepriimami ir nenagrinėjami. Pakartotiniu laikomas kasacinis skundas, jeigu: 1. Baudžiamojoje byloje tas pats proceso dalyvis paduoda antrą kartą kasacinį skundą po to, kai kasacinės instancijos teismas išnagrinėjo bylą; 2. Išnagrinėjus bylą pagal nuteistojo ar išteisintojo skundą, jį paduoda savo vardu pilnamečio nuteistojo gynėjas, arba toks skundas; 3. Išnagrinėjus bylą pagal pilnamečio nuteistojo ar išteisintojo gynėjo skundą, jį paduoda nuteistasis ar išteisintasis. 4. Jį paduoda proceso dalyvis dėl to paties dalyko, kuris buvo kasacinėje byloje išnagrinėtas pagal anksčiau paduotą kito proceso dalyvio kasacinį skundą. (6) Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas ir šio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas turi teisę savo iniciatyva pateikti kasacinį teikimą dėl įsiteisėjusių nuosprendžių ar nutarčių. Kasaciniai teikimai gali būti pateikiami per šešis mėnesius nuo nuosprendžio ar nutarties įsiteisėjimo dienos. Šie teikimai paduodami tokiais pačiais pagrindais ir nagrinėjami tokia pat tvarka kaip ir kasaciniai skundai. (7) Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas turi teisę savo iniciatyva pateikti kasacinį teikimą tuo atveju, kai Europos Žmogaus teisių teismas nustato, kad tiriant ar nagrinėjant baudžiamąją bylą Lietuvoje buvo pažeista Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija ar jos papildomi protokolai. Tokiu atveju kasacinis teikimas gali būti paduotas neatsižvelgiant į tai, kada įsiteisėjo paskutinis teismo nuosprendis ar nutartis ir koks teismas tą nuosprendį ar nutartį priėmė. Tokį kasacinį teikimą tokia pat tvarka kaip ir kasacinį skundą nagrinėja septynių teisėjų kolegija. BPK 418 straipsnis įtvirtina reikalavimus, keliamus kasaciniam skundui. (1) Įsiteisėję teismo nuosprendis ar nutartis apskundžiami paduodant kasacinį skundą. (2) Kasaciniame skunde turi būti nurodoma: 1. Kasacinio teismo pavadinimas; 2. Byla, dėl kurios paduodamas skundas; 3. Nuosprendžio ar nutarties esmė; 4. Nuosprendžio ar nutarties apskundimo pagrindai ir motyvai; 5. Kasatoriaus reikalavimai. Kasacinį skundą pasirašo kasatorius. (3) Kasatorius turi teisę atšaukti savo skundą. Prokuroro paduotą skundą gali atšaukti aukštesnysis prokuroras. Gynėjas atšaukti savo skundą gali pirma tai suderinęs su nuteistuoju ar išteisintuoju. Atšaukti skundą leidžiama iki teismo išėjimo į pasitarimo kambarį priimti nutarties. Labai svarbus ir žinotinas BPK 418(1) straipsnis, kuris nurodo apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacinius pagrindus: (1) Įsiteisėję nuosprendis ar nutartis apskundžiami ir bylos nagrinėjamos kasacine tvarka, jeigu: 1. Netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BPK 386 straipsnis); 2. Padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai (BPK 382 straipsnis); 3. Padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai nagrinėjant bylas apeliacine tvarka: a) neišnagrinėtas byloje paduotas apeliacinis skundas; b) neįvykdyti, nagrinėjant bylą, kasacinės instancijos teismo nutartyje pateikti nurodymai; c) taip pat padaryta kitokių įstatymo pažeidimų, kuriuos kasacinės instancijos teismas gali pripažinti esminiais pažeidimais. Visi šie pagrindai suvedami į teisės taikymą. BPK 419 straipsnis nurodo kasacinio apskundimo terminus: apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį leidžiama per tris mėnesius nuo jų įsiteisėjimo dienos. 3. Bylų nagrinėjimo kasacinėje instancijoje tvarka BPK 420 straipsnis reglamentuoja kasacinių skundų padavimo tvarką: dėl pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų įsiteisėjusių nuosprendžių ir nutarčių kasaciniai skundai paduodami Lietuvos Aukščiausiajam Teismui. BPK 421 straipsnis nurodo, kokie sprendimai gali būti priimti dėl gauto kasacinio skundo: (1) Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas ar Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas gavęs kasacinį skundą patikrina, ar skundas atitinka įstatymo reikalavimus. Jeigu: 1. Kasacinis skundas surašytas nesilaikant įstatymo reikalavimų arba 2. Gaunamas pakartotinis kasacinis skundas, → jis grąžinamas skundą padavusiam asmeniui. (2) Jeigu kasacinis skundas atitinka įstatymo reikalavimus, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas ar Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas patvarko išreikalauti baudžiamąją bylą. Kai gaunama byla, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas ar Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas priima nutartį nagrinėti skundą Baudžiamųjų bylų skyriuje. BPK 422 straipsnis reglamentuoja kasacinės bylos parengimą teismo posėdžiui: (1) Kai Baudžiamųjų bylų skyriuje gaunamas kasacinis skundas ir byla, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas ar Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas: 1. Paskiria pranešėją 2. Ir, suderinęs su pranešėju, nustato bylos parengimo terminą. (2) Pranešėjas susipažįsta su kasaciniu skundu ir baudžiamąja byla, jeigu reikia, išreikalauja papildomą medžiagą. (3) Pranešėjui parengus kasacinę bylą posėdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas ar Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas: 1. Sudaro Baudžiamųjų bylų skyriaus trijų teisėjų kolegiją, 2. Patvirtina vieną iš teisėjų kolegijos pirmininku ir 3. Paskiria teismo posėdžio datą. Kolegijos teisėjai susipažįsta su kasaciniu skundu ir baudžiamąja byla. Pranešėjas patvarko šaukti į teismą asmenis, išvardytus BPK 425 straipsnyje. BPK 423 straipsnis nurodo, kad kai priimama dėl gauto kasacinio skundo nutartis nagrinėti skundą Baudžiamųjų bylų skyriuje, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas ar kolegija, kuriai pavesta nagrinėti kasacinę bylą, taip pat šios kolegijos teisėjas nutartimi gali sustabdyti, iki byla bus išspręsta kasacinio teismo posėdyje, bet kurio Lietuvos Respublikos teismo nuosprendžio ir nutarties vykdymą. BPK 424 straipsnis nurodo, kad kasacinė byla turi būti išnagrinėta ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo nutarties dėl gauto kasacinio skundo priėmimo dienos. Jeigu byla yra itin didelė ir sudėtinga, šį terminą gali pratęsti Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas, bet ne ilgiau kaip dviem mėnesiams. BPK 425 straipsnis išvardina asmenis, kurie dalyvauja teisiamajame posėdyje nagrinėjant kasacinę bylą (1) Nagrinėjant teismo posėdyje kasacinę bylą dalyvauja prokuroras. Posėdyje taip pat dalyvauja gynėjas, kurį kviečia nuteistasis ar išteisintasis arba kiti asmenys nuteistajam ar išteisintajam sutikus. Suimtam nuteistajam pranešama apie teisę prašyti per septynias dienas nuo pranešimo gavimo dienos paskirti gynėją. (2) Posėdyje turi teisę dalyvauti nuteistasis, išteisintasis, jų įstatyminis atstovas, nukentėjusysis ir jo atstovas. Jeigu nukentėjusiųjų baudžiamojoje byloje yra daug, šaukimai šiems asmenims gali būti nesiunčiami, o apie kasacinės bylos nagrinėjimo vietą ir laiką tokie asmenys informuojami per spaudą BPK 247 straipsnyje nustatyta tvarka. (3) Nurodytų asmenų, jeigu jie buvo laiku informuoti apie bylos nagrinėjimo dieną, neatvykimas nagrinėti bylą nekliudo. (4) Jeigu kasacinis skundas paduodamas pagrindais, bloginančiais nuteistojo ar išteisintojo padėtį, suimtas nuteistasis pristatomas į teismą. Laisvėje esantis nuteistasis ar išteisintasis kviečiamas šaukimu. Nuteistojo ar išteisintojo laikinai nesant, šaukimas jam perduoti įteikiamas pasirašytinai kuriam nors iš kartu su juo gyvenančių suaugusių šeimos narių arba nuteistojo ar išteisintojo darbovietės administracijai. (5) Nuteistojo ar išteisintojo neatvykimas nagrinėti bylą nekliudo. BPK 426 straipsnis apibrėžia teismo įgaliojimų, nagrinėjant kasacinę bylą, ribas: (1) Nagrinėdamas kasacinę bylą, teismas patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių yra paduotas skundas, teisės taikymo aspektu. (2) Jeigu byloje nuteisti keli asmenys, teismas išnagrinėja bylą to asmens, dėl kurio paduotas skundas. Tačiau jeigu netinkamas baudžiamojo įstatymo pritaikymas ir esminiai baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimai galėjo turėti įtakos ir kitiems nuteistiesiems, teismas patikrina ir kitų nuteistųjų, kurie nepadavė skundų, nuosprendį teisės taikymo aspektu. (3) Nagrinėdamas kasacinę bylą, teismas gali: a) pritaikyti įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą, arba b) nutraukti baudžiamąją bylą; c) pritaikyti įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą, jeigu dėl to yra paduotas skundas d) sušvelninti arba pagriežtinti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu. Pagriežtinti bausmę teismas gali tuo atveju, jeigu dėl to yra paduotas skundas, tačiau jis negali pagriežtinti bausmės, paskirdamas mirties bausmę. (4) Pritaikydamas kitą baudžiamąjį įstatymą arba paskirdamas naują bausmę, teismas privalo remtis teismo posėdyje išnagrinėtais įrodymais. (5) Tuo atveju, kai paduotas skundas, kuriuo siekiama pabloginti nuteistojo ar išteisintojo padėtį, teisėjas turi teisę paskirti nuteistajam ar išteisintajam kardomąją priemonę BPK 8 skirsnyje numatytais pagrindais ir tvarka. BPK 427 straipsnis reglamentuoja kasacinės bylos nagrinėjimo tvarką: (1) Asmenims, išvardytiems BPK 425 straipsnyje, užtikrinama teisme galimybė susipažinti su kasaciniu skundu ir papildomai surinkta medžiaga. (2) Kasacinės instancijos teismas bylas nagrinėja viešame teismo posėdyje, išskyrus BPK 16 straipsnyje nurodytus atvejus. (3) Paskirtu bylai nagrinėti laiku kolegijos pirmininkas pradeda teismo posėdį ir paskelbia: a) kuri byla, b) dėl kieno kasacinio skundo ir c) dėl kurio teismo nuosprendžio ar nutarties turi būti nagrinėjama. Paskui kolegijos pirmininkas įsitikina, kas atvyko į posėdį ir ar buvo informuoti apie bylos nagrinėjimo laiką asmenys, nurodyti BPK 425 straipsnyje. (4) Po to kolegijos pirmininkas paskelbia teismo sudėtį ir paklausia atvykusius į posėdį asmenis, ar jie turi pareiškimų dėl nušalinimo. Tokius pareiškimus teismas išsprendžia BPK 29-32 straipsniuose nustatyta tvarka. (5) Bylos nagrinėjimo pradžioje kolegijos teisėjas gali nurodyti, kad skunde nėra kasacinių pagrindų, nustatytų BPK 418(1) straipsnyje, ir todėl skundas gali būti paliktas nenagrinėtas. Kolegijos pirmininkas paklausia tuo reikalu atvykusių į teismo posėdį asmenų nuomonės. Po to teismas išeina į pasitarimo kambarį, kuriame gali priimti nutartį palikti skundą nenagrinėtą, o teismo procesą nutraukti. Tokia nutartis paskelbiama į posėdį atvykusiems asmenims. (6) Jeigu posėdžio pradžioje nebuvo pagrindo svarstyti skundo palikimo nenagrinėtu klausimą arba svarstant šį klausimą pasitarimo kambaryje buvo nutarta tęsti posėdį, kasacinis skundas nagrinėjamas teisme iš esmės. (7) Kolegijos pirmininkas paklausia atvykusių į posėdį asmenų, ar jie turi prašymų. Dėl pareikštų prašymų teismas priima nutartį. (8) Vienas iš teisėjų savo pranešime išdėsto: a) bylos esmę, b) nuosprendžio ar nutarties, taip pat kasacinio skundo turinį. (9) Po teisėjo pranešimo prokuroras ir gynėjas bei nuteistasis, išteisintasis, jų įstatyminis atstovas, nukentėjusysis ir jo atstovas turi teisę žodžiu duoti paaiškinimus. Pirmiausia žodis suteikiamas kasatoriui. Po šių proceso dalyvių paaiškinimų teismas papildomiems paaiškinimams suteikia žodį nuteistajam ar išteisintajam, jų gynėjui ar įstatyminiam atstovui. (10) Teismas, išnagrinėjęs bylą, priimti nutarties išeina į pasitarimo kambarį. Priėmęs nutartį, teismas grįžta į teismo posėdžio salę, ir kolegijos pirmininkas ar kitas teisėjas paskelbia rezoliucinę nutarties dalį ir išdėsto jos priėmimo argumentus. Motyvuotą nutartį surašo ir ją pasirašo visa teismo teisėjų kolegija ne vėliau kaip per septynias dienas nuo sprendimo priėmimo. (11) Jeigu, išnagrinėjus bylą kasacine tvarka, nuteistasis turi būti iš suėmimo paleistas, nutartis turi būti galutinai surašyta ir perduota vykdyti tą pačią dieną. (12) Teismo posėdyje rašomas protokolas. BPK 427(1) straipsnis nurodo atvejus, kada byla perduodama nagrinėti septynių teisėjų kolegijos teismo posėdyje arba Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinėje sesijoje (1) Nagrinėjant bylą trijų teisėjų kolegijos teismo posėdyje, ji gali būti perduota nagrinėti septynių teisėjų kolegijos teismo posėdyje, jeigu: 1. Tinkamas baudžiamojo ar baudžiamojo proceso įstatymo pritaikymas byloje reikštų naujo teisės normos aiškinimo pavyzdžio teismų praktikai suformulavimą; 2. Gali tekti taikyti byloje tarptautinės teisės normas; 3. Byla yra itin sudėtinga. (2) Nagrinėjant bylą trijų teisėjų kolegijos teismo posėdyje, ji gali būti perduota nagrinėti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinėje sesijoje, jeigu: 1. Remiantis baudžiamojo ar baudžiamojo proceso įstatymo pritaikymu byloje gali atsirasti pagrindas nukrypti nuo susiklosčiusios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos; 2. Teisėtų ir pagrįstų sprendimų baudžiamojoje byloje priėmimas yra susijęs su tiesioginiu Lietuvos Respublikos Konstitucijos taikymu; 3. Byla yra ypač reikšminga vienodam įstatymų taikymo praktikos formavimui. (3) Byla septynių teisėjų kolegijos posėdžiui ar Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinei sesijai perduodama nutartimi bet kuriuo teismo posėdžio metu, apie tai paskelbiama posėdyje dalyvaujantiems asmenims. Bylos nagrinėjimas septynių teisėjų kolegijos teismo posėdyje BPK 427(2) straipsnis: (1) Byla parengiama nagrinėti septynių teisėjų kolegijos teismo posėdyje laikantis BPK 422 straipsnyje numatytų taisyklių su papildymu, kad septynių teisėjų kolegijoje paprastai dalyvauja teisėjai, nagrinėję tą pačią bylą teismo posėdyje. (2) Byla nagrinėjama teismo posėdyje vadovaujantis BPK 427-430(1) straipsnių reikalavimais. (3) Septynių teisėjų kolegijos posėdyje, remiantis BPK 427(1) straipsnio 2 dalyje numatytais pagrindais, byla gali būti perduota nagrinėti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinėje sesijoje. Bylos nagrinėjimas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinėje sesijoje BPK 427(3) straipsnis: (1) Byla Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinėje sesijoje nagrinėjama vadovaujantis BPK 427-430(1) straipsnių reikalavimais su šiame straipsnyje numatytomis išimtimis. (2) Plenarinės sesijos teisėjų sudėtis yra teisėta, jeigu joje dalyvauja ne mažiau kaip trys ketvirtadaliai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų. (3) Plenarinėje sesijoje pirmininkauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas. (4) Kasacinę nutartį pasirašo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas ir pranešėjas. 4.Kasacinės instancijos priimamų nutarčių rūšys. Kasacinės instancijos teismas gali priimti tik nutartis (skirtingai nuo apeliacinės instancijos teismo). Kasacinės instancijos teismo nutartys klasifikuojamos nepriklausomai nuo to, ar jas priėmė 3 ar 7 teisėjų kolegija, ar plenarinė sesija. BPK 429 str. nurodo, kad teismas, išnagrinėjęs kasacinę bylą, priima tokius sprendimus: 1) atmeta kasacinį skundą; 2) panaikina nuosprendį bei paskesnes teismų nutartis ir nutraukia bylą; 3) panaikina nuosprendį bei paskesnes teismų nutartis ir perduoda bylą iš naujo tirti ar iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme; 4) panaikina apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ar nutartį ir palieka galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ar nutartį su pakeitimais ar be pakeitimų; 5) panaikina apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ar nutarError! Bookmark not defined. ar nutartį. Visos šios 6 nutartys – tai visi logiškai galimi variantai. Taigi, kasacinės instancijos teismas turi teisę ne tik grąžinti ar naikinti žemesnės instancijos nuosprendį ar nutartį, bet turi teisę ir daryti pakeitimus. Kaip ir visose stadijose, kasacinėje stadijoje galimas bylos nutraukimas. BPK 430 str. labai lakoniškai nurodo pagrindus, reikalingus nuosprendžiui ar nutarčiai pakeisti ar panaikinti kasacinės instancijos teisme. 430 str.: Kasacinės instancijos teismas panaiipsnio reikalavimais. Pastarasis yra esminis dabartinės kasacijos straipsnis. BPK 418(1) str. kalba apie apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacinius pagrindus: Įsiteisėję nuosprendis ar nutartis apskundžiami ir bylos nagrinėjamos kasacine tvarka, jeigu: 1) netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BPK 386 straipsnis); 2) padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai (BPK 382 straipsnis); 3) padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai nagrinėjant bylas apeliacine tvarka: neišnagrinėtas byloje paduotas apeliacinis skundas; neįvykdyti, nagrinėjant bylą, kasacinės instancijos teismo nutartyje pateikti nurodymai, taip pat padaryta kitokių įstatymo pažeidimų, kuriuos kasacinės instancijos teismas gali pripažinti esminiais pažeidimais. Šie 3 išvardinti pagrindai yra svarbūs tuo, kad jie turi būti nurodyti kasaciniame skunde, o taip pat tik esant vienam iš jų galima ir kasacinės instancijos teismo nutartis (viena iš aukščiau paminėtų 6 nutarčių). [ BPK 386 str. Netinkamas baudžiamojo įstatymo pritaikymas Baudžiamojo įstatymo pritaikymas laikomas netinkamu, kai neteisingai kvalifikuojama veika ar nepagrįstai paskiriama bausmė. Netinkamas baudžiamojo įstatymo pritaikymas yra: 1) netinkamas Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normų pritaikymas; 2) nusikaltimų kvalifikavimas ne pagal tuos Baudžiamojo kodekso straipsnius, dalis ir punktus, kuriuos reikėjo pritaikyti; 3) bausmės, kurios rūšies ar dydžio nenustato pritaikytas Baudžiamojo kodekso straipsnis ar išvis Baudžiamasis kodeksas, paskyrimas nuteistajam. ] [ BPK 382 str. Esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai Esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais pripažįstami tokie šio kodekso reikalavimų pažeidimai, kurie atėmė ar suvaržė proceso dalyvių teises arba kitokiu būdu sukliudė teismui visapusiškai išnagrinėti bylą ir paveikė teisėto bei pagrįsto nuosprendžio priėmimą. Kiekvienu atveju nuosprendis turi būti panaikintas, jeigu: 1) pažeista nuteistojo teisė turėti gynėją; 2) pažeista nuteistojo teisė naudotis gimtąja kalba ar kita kalba, kurią jis moka, arba byla išnagrinėta nedalyvaujant vertėjui; 3) kai kaltinamajam nepareikštas kaltinimas; 4) pabaigus parengtinį tardymą kaltinamasis nesupažindintas su byla, išskyrus atvejus, kai kaltinamasis nebuvo supažindintas su visa bylos medžiaga dėl šio kodekso 226 straipsnio 6 dalies ir 228 straipsnio 3 dalies numatytų aplinkybių; 5) kaltinamasis neatiduotas teismui; 6) byla išnagrinėta teismo, kuriam ji neteisminga; 7) byla išnagrinėta nedalyvaujant teisiamajam, kai pagal įstatymą jo dalyvavimas yra būtinas; 8) bylą išnagrinėjo neteisėta teismo sudėtis; 9) teisminio nagrinėjimo dalyviams nesuteiktas žodis teisminiuose ginčuose; 10) teisiamajam nesuteiktas paskutinis žodis; 11) priimant nuosprendį pažeistas svarstymo slaptumas; 12) nuosprendis nepasirašytas kurio nors teisėjų; 13) nėra byloje teisiamojo posėdžio protokolo. ] BPK 4301 str. kalba apie kasacinės instancijos teismo nutarties turinį. (1)Kasacinės instancijos teismo nutartis susideda iš 1) įžanginės, 2) aprašomosios ir 3) rezoliucinės dalių. (2)Įžanginėje dalyje nurodoma: nutarties priėmimo laikas ir vieta; nutartį priėmusio teismo pavadinimas ir sudėtis; prokuroras, gynėjas ir kiti proceso dalyviai, dalyvavusieji nagrinėjant baudžiamąją bylą kasacinio teismo posėdyje; asmuo, padavusis kasacinį skundą; teismo, priėmusio apskųstą nuosprendį ar nutartį, pavadinimas, nuosprendžio ar nutarties priėmimo laikas ir rezoliucinės dalies turinys; byloje dalyvavusių proceso dalyvių prašymai. (3)Aprašomojoje dalyje trumpai išdėstomos apskųstu nuosprendžiu ar nutartimi nustatytos bylos aplinkybės, susijusios su kasaciniu skundu, nurodoma kasacinio skundo esmė, motyvuotos kolegijos išvados dėl kasacinio skundo. (4)Rezoliucinėje dalyje nurodomas kolegijos sprendimas dėl kasacinio skundo. (5)Jeigu kasacinis skundas atmetamas, nutartyje turi būti nurodyti motyvai, paaiškinantys, kodėl kasacinis skundas laikomas nepagrįstu, o nuosprendis kasacinio skundo ribose pripažįstamas teisėtu. (6)Jeigu nuosprendis ar nutartis panaikinami ir byla nutraukiama, nutartyje turi būti nurodomas bylos nutraukimo pagrindas. (7)Jeigu nuosprendis ar nutartis panaikinami ir byla perduodama iš naujo tirti arba iš naujo nagrinėti teisme, nutartyje turi būti nurodomi konkretūs esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai. (8)Jeigu nuosprendis ar nutartis pakeičiami, nutartyje turi būti nurodoma, kuo pasireiškė netinkamas baudžiamojo įstatymo pritaikymas, taip pat kurie baudžiamojo proceso įstatymo straipsniai buvo pažeisti. (9)Kasacinę nutartį pasirašo visi kolegijos teisėjai. BPK 4302 straipsnis nurodo, kad kasacinės instancijos teismas, panaikinęs ar pakeitęs teismų nuosprendžius ar nutartis dėl esminių įstatymo pažeidimų, kasacinės nutarties nuorašą pasiunčia Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai. BPK 431 straipsnis kalba apie bylos nagrinėjimą panaikinus teismo nuosprendį arba apeliacinės instancijos nuosprendį ar nutartį (1)Panaikinus pradinį teismo nuosprendį arba apeliacinės instancijos nuosprendį ar nutartį, byla turi būti nagrinėjama bendra tvarka. (2)Teismo, išnagrinėjusio kasacinę bylą, nurodymai yra privalomi teisme iš naujo nagrinėjant bylą (tai tam tikra specifika, anot Doc.S.Godos). Tačiau kasacinis teismas neturi teisės iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas iš naujo nagrinėdamas bylą. (3)Iš naujo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ar apeliacinėje instancijoje, pagriežtinti bausmę ar pritaikyti įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą, leidžiama tik su sąlyga: 1) jeigu pradinis nuosprendis ar nutartis yra panaikinti dėl bausmės švelnumo ar reikalingumo pritaikyti įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą, 2) taip pat jeigu po nuosprendžio panaikinimo iš naujo nagrinėjant bylą nustatomos aplinkybės, rodančios, kad teisiamasis yra padaręs sunkesnį nusikaltimą. (4)Iš naujo išnagrinėjus bylą, pirmosios instancijos teismo priimtas nuosprendis ar apeliacinės instancijos teismo nuosprendis ir nutartis gali būti apskundžiami bendra tvarka. 5.Apeliacinio ir kasacinio procesų skirtumai. Apeliacija – tai pirmas apskundimas, o kasacija – tai antras apskundimas, tai dar viena “galimybė”. Tačiau pažymėta, kad kasacinis procesas gali būti ir prieš tai nebuvus apeliacinio proceso. Esminis šių procesų skirtumas: pagal dabartinę kasaciją, kasacinėje instancijoje nuosprendžiai ir nutartys tikrinami tik teisės taikymo aspektu (BPK 426 str. 1 d.), o apeliacinėje instancijoje – nuosprendžių ir nutarčių teisėtumas bei pagrįstumas. Kiti formalaus pobūdžio skirtumai: 1) Apeliacinėje instancijoje tikrinami pirmosios instancijos teismo nuosprendžiai ir nutartys, kurie dar nėra įsiteisėję, o kasacinėje instancijoje procesas vyksta tik dėl įsiteisėjusių nuosprendžių ir nutarčių (tiek I instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismų). 2) Apeliacinėje instancijoje yra skundai ir procesas vyksta tik pagal apeliacinius skundus. Kasacine tvarka nagrinėjami tiek kasaciniai skundai, tiek kasaciniai teikimai, kuriuos teikia AT pirmininkas arba AT b.bylų skyriaus pirmininkas. 3) Skirtingi apskundimo terminai ir momentas. Apeliacine tvarka paduoti skundą galima per 20 dienų nuo nuosprendžio/nutarties paskelbimo, o kasacine tvarka – per 3 mėnesius nuo nuosprendžio/nutarties įsiteisėjimo. 4) Skirtingi priimami sprendimai. Apeliacinėje instancijoje priimami nuosprendžiai ar nutartys, o kasacinėje instancijoje – tik nutartys. 5) Skirtingi teismai. Apeliacine tvarka bylas nagrinėja apygardų teismai ir Lietuvos apeliacinis teismas, o kasacine tvarka bylas nagrinėja tik Lietuvos Aukščiausiasis teismas (anksčiau apygardų teismai ir AT, kiek vėliau – apygardų, apeliacinis ir AT). XVI tema.Bylų sumarinis procesas. 1.Bylų sumarinio proceso esmė ir reikšmė. Žodis “sumarinis” yra kilęs iš anglų kalbos ir reiškia trumpas, sutrauktas. Sumarinis procesas yra daug paprastesnis, trumpesnis ir greitesnis procesas. Toks procesas reikalingas tam, kad tam tikrais atvejais tam tikras bylas būtų galima ištirti greičiau. Toks procesas taikomas beveik visose valstybėse, tačiau tokio proceso pavadinimas gali skirtis. Tendencija tokia, kad sumarinio proceso bylų nuolat daugėja. Kai kuriose valstybėse tokios bylos sudaro apie 50 proc. visų bylų. Lietuvoje šis procesas yra kiek kitoks nei kitose V.Europos šalyse, tačiau jo esmė ta pati. Toks procesas buvo ir tarpukario Lietuvoje. Sovietmečiu tokia forma taip pat buvo. BPK projekte toks procesas išlieka, tačiau jis skiriasi. Pažymėtina, kad tokį procesą reglamentuojančias taisykles turėti reikalinga ir tikslinga. Sumarinis procesas Lietuvoje atsirado 1991 12 10. Šiuo metu LR Seime yra projektas, pateiktas prezidento, kuriuo numatoma BPK VIII skyrių panaikinti ir nustatyti kitokį sumarinį procesą. Bylų sumarinis procesas atliekamas tais atvejais, kai (bylų sumarinio proceso nuostatos): 1) nusikaltimas yra akivaizdus, t.y. kai nusikaltimo aplinkybėms nustatyti nereikia sudėtingos tyrimo metodikos; 2) sumariniame procese tiriami tik tokie nusikaltimai, kurie nėra sunkūs, ir sankcijos už juos paprastai neviršija 5 m. laisvės atėmimo (to tiesiogiai BPĮ nepasako); 3) sumarinis procesas, sumarinio proceso sumariškumas, greitumas pasireiškia tik dviejose stadijose: a) parengtinio tyrimo stadijoje; b) atidavimo teismui stadijoje. Teisminis nagrinėjimas, apeliacinis procesas vyksta tokia pat tvarka, kaip ir kitose bylose. Pažymėtina, kad sumarine tvarka išnagrinėtoms byloms kasacijos iš vis negali būti, t.y. sumarine tvarka išnagrinėtose bylose priimti nuosprendžiai kasacine tvarka skundžiami negali būti. Bylų sumarinis procesas gali būti tik dėl akivaizdžių nusikaltimų. BPK 441 str. nurodo, kad akivaizdus nusikaltimas yra toks nusikaltimas, kai jo darymo metu ar po padarymo yra aiškus nusikaltimą padaręs asmuo. Duomenys, duodantieji pagrindą manyti, kad šis asmuo padarė nusikaltimą, yra tokie: 1)asmens užklupimas jam bedarant nusikaltimą arba tuoj po nusikaltimo padarymo; 2)mačiusiųjų, tarp jų ir nukentėjusiųjų, tiesioginis nurodymas į asmenį, kaip padariusį nusikaltimą; 3)ant asmens ar jo drabužių, prie jo arba jo būste aiškių nusikaltimo pėdsakų suradimas; 4)asmens atvykimas ir prisipažinimas padarius nusikaltimą. BPK 440 str. išvardija LR BK straipsnius, dėl kuriuose numatytų nusikaltimų galimas sumarinis procesas. Nurodoma, kad akivaizdžių nusikaltimų, numatytų LR BK 80, 82, 821, 112, 115, 126, 132, 144, 145, 1992, 1993, 200-203, 204-207, 210-217, 2171 straipsniuose, 225 straipsnio pirmojoje dalyje, 227, 234, 235, 2361, 2391, 2501 straipsniuose, 271 straipsnio pirmojoje ir antrojoje dalyse, 274 straipsnio pirmojoje ir antrojoje dalyse, 275 straipsnio pirmojoje dalyje, 276 straipsnyje, 278 straipsnio pirmojoje dalyje, 279, 281, 282, 283, 284, 291-296, 300-302, 304 straipsniuose, 306 straipsnio pirmojoje dalyje, 307, 310, 311, 319 straipsniuose, 320 straipsnio pirmojoje dalyje, 321-323 straipsniuose, 324 straipsnio pirmojoje dalyje, 325 straipsnio pirmojoje dalyje, 330, 331 straipsniuose, proceso tvarką nustato bendrosios šio kodekso taisyklės su išimtimis, kurias nustato šio skyriaus straipsniai. Tačiau yra atvejų, kai nors nusikaltimas ir yra akivaizdus, nors jis ir numatytas atitinkamame BK straipsnyje, tačiau sumarinis procesas dėl jo nėra galimas. BPK 443 str. 1 d. nurodo, kad jeigu akivaizdžius nusikaltimus, išvardytus BPK 440 straipsnyje, padaro: 1) nepilnamečiai ar 2) asmenys, kurie dėl fizinių ar psichinių savo trūkumų negali pasinaudoti teise į gynybą, dėl šių nusikaltimų būtina atlikti parengtinį tardymą. Doc.S.Goda: parengtinio tardymo atlikimo būtinybė reiškia, kad sumarinis procesas negalimas. BPK 443 str. taip pat numato atvejus, kai iš sumarinio proceso galima pereiti į normalų procesą. 443 str. 2 d. nurodo, kad jeigu tiriant nusikaltimus, išvardytus BPK 440 straipsnyje: 1) paaiškėja, kad jie nėra akivaizdūs, 2) taip pat kad dėl didelės bylos apimties ar sudėtingumo negali būti išsamiai ištirti sumarinio proceso tvarka, byloje atliekamas parengtinis tardymas. Nutarimą perduoti bylą parengtiniam tardymui atlikti priima kvotėjas, kvotos organo viršininkui sutikus. Ginčus dėl parengtinio tardymo būtinumo šiais atvejais sprendžia teisėjas. BPK 443 str. 3 d. nurodo, kad parengtinį tardymą bylose atlieka prokuratūros ar vidaus reikalų organų tardytojai, vadovaudamiesi BPK 143 straipsnyje numatytomis taisyklėmis (Parengtinio tardymo būtinumas ir tardyminis priklausomumas). BPK 442 str. nurodo, kad dėl akivaizdžių nusikaltimų, išvardytų BPK 440 straipsnyje, daroma kvota BPK VIII skyriuje (Bylų sumarinis procesas) nustatyta tvarka. Kvotą daro policija ir kiti kvotos organai. BPK 444 str. kalba apie teismingumą. Nurodoma, kad bylas dėl akivaizdžių nusikaltimų, išvardytų BPK 440 straipsnyje, tvarkomajame ir teisiamajame posėdžiuose nagrinėja teisėjas vienas bendra tvarka su išimtimis, numatytomis BPK 449-456 straipsniuose. Reikšmė. • Tam tikrų kategorijų bylose rezultatas pasiekiamas, panaudojant mažiau pastangų (ir fizinių, ir intelektualinių, ir mažiau finansinių išteklių ir pan.). • Nuosprendžio priėmimas priartėja prie nusikaltimo padarymo momento, kadangi procesas yra daug greitesnis. Todėl bausmė skiriama gan greitai nuo nusikaltimo padarymo, todėl toks procesas užtikrina BP didesnį efektyvumą. • Teisėsaugos pareigūnai dėl to, kad tam tikri nusikaltimai ištiriami sumarinio proceso tvarka, gali daugiau skirti dėmesio sudėtingesniems ir sunkesniems nusikaltimams. Greitumas padeda taupyti. 2.Kvota sumariniame procese. Kvota – tai vienintelė parengtinio tyrimo forma sumariniame procese. Čia, skirtingai nuo paprasto b.proceso, parengtinio tardymo nėra. Kitas skirtumas nuo paprasto b.proceso tas, kad sumariniame procese prokuroras neturi jokių kontrolės teisių, visos sankcijos gaunamos iš apylinkės teismo. BPK 445 str. nurodo kvotą atliekančius asmenis: kvotą dėl akivaizdžių nusikaltimų, išvardytų BPK 440 straipsnyje, atlieka kvotėjas kvotos organo viršininkui pavedus. Anot. Doc.S.Godos, svarbiausi yra trys straipsniai: 446, 447 ir 448 str. KVOTOS PRADŽIA (446 str.). (1)Jeigu yra akivaizdaus nusikaltimo požymių, kvotėjas nedelsdamas, bet jokiu būdu ne vėliau kaip per tris dienas (!!!) nuo pareiškimo ar pranešimo apie nusikaltimą gavimo momento, iškelia asmeniui baudžiamąją bylą [skirtumas nuo paprasto proceso tas, kad pastarajame šis terminas išimtiniais atvejais gali būti ir iki 10 dienų. Be to, pažymėtina, kad sumariniame procese apie b.bylos iškėlimo stadiją atskirai nekalbama.]. Nutarimą iškelti asmeniui baudžiamąją bylą patvirtina kvotos organo viršininkas. Apie iškeltą bylą pranešama apylinkės teismo pirmininkui ar jo pavaduotojui [normaliame procese – prokurorui]. Doc.S.Goda: tai prieštarauja LR konstitucijai, nes teismas šiuo atveju kontroliuoja kvotą. (2)Nutarime iškelti asmeniui baudžiamąją bylą nurodomas: 1) nusikaltimas, 2) jį padaręs asmuo [paprastame procese nutarime iškelti b.bylą asmens nurodyti nereikia] 3) bei baudžiamasis įstatymas, numatantis šį nusikaltimą. Nuo nutarimo iškelti asmeniui baudžiamąją bylą priėmimo momento asmuo, padaręs nusikaltimą, tampa kaltinamuoju, jis supažindinamas su nutarimu pasirašytinai [skirtumas tas, kad čia nėra nutarimo patrakti kaltinamuoju, šiuo atveju b.byla keliama asmeniui, o ne dėl nusikaltimo padarymo fakto]. (3)Kaltinamasis turi teises, numatytas BPK 52 straipsnyje, išskyrus tai, kad: 1) atliekant kvotą, kaltinamasis ir gynėjas su kvotos medžiaga susipažįsta perdavus bylą teismui [paprastame procese – po parengtinio tyrimo]; 2) apskųsti kvotėjo veiksmus kaltinamasis gali apylinkės teismo pirmininkui ar jo pavaduotojui [paprastame procese – prokurorui]. [ BPK 52 str. 2 ir 3 d.: Kaltinamasis turi teisę: 1) žinoti, kuo jis kaltinamas, ir duoti paaiškinimus dėl pareikšto jam kaltinimo; 2) teikti įrodymus; 3) pareikšti prašymus; 4) baigus parengtinį tardymą, susipažinti su visa bylos medžiaga; 5) turėti gynėją; 6) dalyvauti teisminiame nagrinėjime pirmosios instancijos teisme; 7) pareikšti nušalinimus; 8) apskųsti kvotėjo, tardytojo, prokuroro ir teismo veiksmus bei sprendimus. Teisiamasis turi paskutinio žodžio teisę. ] KVOTOS ATLIKIMAS (447 str.). (1)Kvotėjas, vadovaudamasis BPK nustatytomis taisyklėmis: a) atlieka tardymo veiksmus akivaizdaus nusikaltimo aplinkybėms įrodyti, b) taip pat surenka duomenis apie kaltinamojo asmenybę ir kitą medžiagą, turinčią reikšmės bylai teisme nagrinėti. (2)Jeigu atliekant kvotą atsiranda pagrindas pritaikyti baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą (t.y.perkvalifikavimo būtinybė), kvotėjas priima naują nutarimą iškelti baudžiamąją bylą asmeniui [normaliame procese būtų kaltinimo pakeitimas]. Kai nustatoma, kad (a)kaltinamasis yra padaręs dar kitą nusikaltimą arba (b)paaiškėja naujos kaltinimo aplinkybės, kvotėjas priima papildomą nutarimą iškelti baudžiamąją bylą asmeniui [paprastame procese visos tokios problemos sprendžiamos per nutarimą iškelti b.bylą (BPK 147 str.) ]. Jeigu kvotos metu nustatomas dar kitas tą patį nusikaltimą padaręs asmuo, tokiam asmeniui iškeliama baudžiamoji byla. (3)Įstatyme numatytais atvejais kratą ir poėmį sankcionuoja apylinkės teismo pirmininkas ar jo pavaduotojas [ Taigi, jei reik atlikti veiksmus, susijusius su žmogaus teisių suvaržymu, tai tokius veiksmus sankcionuoja apylinkės teismo pirmininkas ar jo pavaduotojas. Normaliame procese tą daro prokuroras]. Neatidėliotinais atvejais krata gali būti daroma be apylinkės teismo pirmininko ar jo pavaduotojo sankcijos, bet apie padarytą kratą per vieną parą turi būti pranešama apylinkės teismo pirmininkui ar jo pavaduotojui. (4)Kvotėjas, vadovaudamasis BPK 137 straipsnio taisyklėmis, turi teisę sulaikyti asmenį, padariusį nusikaltimą, jeigu yra pagrindas manyti, kad jis, būdamas laisvas: 1) pasislėps nuo kvotos ir teismo arba 2) kliudys nustatyti baudžia joje byloje tiesą, 3) arba toliau darys nusikaltimus. (5)Kaltinamajam, remiantis BPK nustatytais pagrindais ir tvarka, gali būti paskirta kardomoji priemonė. Kvotėjas turi teisę paskirti šias kardomąsias priemones: 1) rašytinį pasižadėjimą neišvykti 2) ir užstatą. Paskirti kardomąją priemonę- suėmimą turi teisę tik teisėjas [taigi galima paskirti tik vieną iš trijų kard.priemonių]. (6)Esant BPK 218 straipsnio 1 ir 2 punktuose numatytiems pagrindams ( t.y., jeigu nežinoma, kur yra kaltinamasis, arba jeigu kaltinamasis suserga psichine ar kitokia sunkia liga, nustatyta gydymo įstaigos arba atitinkamos ekspertų komisijos), kvotėjas bylą sustabdo. Atnaujinus bylą, kvotos terminą nustato apylinkės teismo pirmininkas ar jo pavaduotojas, vadovaudamasis BPK 448 straipsnio pirmojoje dalyje numatyta taisykle. [ BPK 137 str. Laikinas sulaikymas Kvotėjas, tardytojas arba prokuroras ga1i sulaikyti asmenį, užkluptą darant nusikaltimą ar tuoj po to, kai jis nusikaltimą padarė, jei yra pagrindo manyti, kad toks asmuo gali pabėgti, ar tuoj pat neįmanoma nustatyti jo asmenybės, taip pat kitais atvejais, kai yra kardomajam kalinimui (suėmimui) taikyti būtinos sąlygos ir pagrindai. Laikinasis sulaikymas negali trukti ilgiau kaip 48 valandas. Jei sulaikytajam asmeniui reikia skirti kardomąjį kalinimą (suėmimą), tai jis ne vėliau kaip per 48 valandas turi būti pristatytas teisėjui, kuris šio kodekso nustatyta tvarka išsprendžia kardomojo kalinimo (suėmimo) skyrimo klausimą. ] KVOTOS PABAIGIMAS (448 str.). (1)Kvota pabaigiama ne vėliau kaip per penkiolika dienų nuo bylos iškėlimo momento. (2)Iš surinktos medžiagos matydamas pakankamą pagrindą perduoti bylą teismui, kvotėjas surašo pranešimą teismui [normaliame procese – kaltinamoji išvada. Sumariniame procese kaltinamosios išvados nėra, tačiau pranešimo teismui paskirtis yra tokia pati, kaip ir kaltinamosios išvados]. Pranešime teismui nurodoma: 1) duomenys apie kaltinamojo asmenybę; 2) nusikaltimo padarymo vieta, laikas, būdai, motyvai, pasekmės ir kitos svarbios aplinkybės; 3) pagrindiniai įrodymai, patvirtinantys nusikaltimo padarymą ir kaltinamojo kaltumą; 4) baudžiamasis įstatymas numatantis tą nusikaltimą. Prie pranešimo teismui pridedamas šauktinų į teismą asmenų sąrašas. Pranešimą teismui patvirtina kvotos organo viršininkas. (3)Pranešimas teismui su bylos medžiaga perduodamas teismui. (4)Kvotėjas, tyrimo metu nustatęs, kad yra aplinkybės, numatytos šio kodekso 5 straipsnyje, sutikus kvotos organo viršininkui ir teisėjui, bylą nutraukia. [ BPK 5 str. 1d. Aplinkybės, darančios baudžiamąją bylą negalimą Baudžiamoji byla negali būti keliama, o iškelta byla turi būti nutraukiama: 8) jeigu nėra nusikaltimo įvykio; 9) jeigu veikoje nėra nusikaltimo sudėties; 10) jeigu yra suėję senaties terminai; 11) dėl amnestijos akto, jeigu jis panaikina bausmės skyrimą už padarytąją veiką, taip pat dėl bausmės dovanojimo atskiriems asmenims malonės suteikimo tvarka; 12) asmeniui, iki pavojingos visuomenei veikos padarymo momento dar neturėjusiam tokio amžiaus, kuriam suėjus, pagal įstatymą yra galima baudžiamoji atsakomybė; 13) jeigu nukentėjusysis susitaikė su kaltinamuoju šio kodekso 126 straipsnyje numatytais atvejais; 14) jeigu nėra nukentėjusiojo skundo, kai byla gali būti keliama tik dėl jo skundo; 8) mirusiajam, išskyrus tuos atvejus, kai byla reikalinga mirusiajam reabilituoti arba kitų asmenų bylai atnaujinti dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių; 9) asmeniui, kurio atžvilgiu yra įsiteisėjęs teismo nuosprendis dėl to paties kaltinimo arba nutartis ar nutarimas nutraukti bylą tuo pačiu pagrindu; 10) asmeniui, kurio atžvilgiu yra nepanaikintas kvotos organo, tardytojo, prokuroro nutarimas nutraukti bylą dėl to paties kaltinimo, išskyrus atvejus, kai būtinumą iškelti bylą pripažino teismas, kurio žinioje yra baudžiamoji byla. ] 3. Atidavimas teismui Atidavimas teismui – tai viena iš sumarinio proceso stadijų, kurioje pasireiškia šio proceso greitumas ir paprastumas (kita stadija – kvota). Pažymėtina, kad atidavimo teismui stadijos tikslas – sudaryti procesinį balansą (kvotos metu lieka nenagrinėta nemažai klausimų, kurie įprastiniame procese išnagrinėjami parengtinio tyrimo metu), leidžiant pasireikšti tiek kaltinimo, tiek gynybos šalims, kad būtų sukurtos visos objektyvios prielaidos bylos visapusiškam ir išsamiam teisminiam nagrinėjimui. Atidavimo teismui stadiją reglamentuoja BPK 449-456 straipsniai. BPK 449 straipsnis reglamentuoja atidavimo teismui tvarką. Šiame straipsnyje nurodyta, akivaizdžių nusikaltimų, išvardytų BPK 440 straipsnyje, bylose atidavimo teismui klausimus sprendžia teisėjas tvarkomajame posėdyje. Tuo atidavimo teismui stadija sumariniame procese skiriasi nuo atidavimo teismui stadijos įprastame procese, kuriame teisėjas vienasmeniškai išnagrinėja atidavimo teismui klausimus, ir tik tam tikrais atvejais šaukiamas tvarkomasis posėdis (BPK 245 str. 2 d. Bylose dėl nusikaltimų, už kuriuos gali būti skiriamas laisvės atėmimas iki gyvos galvos, taip pat jeigu teisėjas nesutinka su kaltinamojoje išvadoje daromomis išvadomis ar prokuroras pripažįsta, kad parengtinis tyrimas yra neišsamus, o jo papildyti teisme negalima, ir raštu prašo teismą leisti jam pateikti naujus įrodymus, šaukiamas tvarkomasis teismo posėdis). Taigi tvarkomajame posėdyje gali dalyvauti: a) kaltinamasis, jo įstatyminis atstovas; b) kaltinamojo gynėjas; c) nuo nusikaltimo nukentėjęs asmuo ar jo atstovas; d) įmonės, įstaigos ar organizacijos, kuriai nusikaltimu padaryta materialinė žala, atstovas; e) asmuo arba įmonės, įstaigos ar organizacijos, kurie materialiai atsako už žalą, padarytą nusikalstamais kaltinamojo veiksmais, atstovas. Skirtingai nuo įprasto proceso čia dar nėra nukentėjusiojo (yra nuo nusikaltimo nukentėjęs asmuo), o taip pat civilinio ieškovo ar atsakovo. Taip yra todėl, kad parengtinio tyrimo metu, kuris šiuo atveju pasireiškia tik kvotos forma, negali būti išspręsti visi procesiniai klausimai. Tam paprasčiausiai pritrūksta laiko. Minėtųjų asmenų neatvykimas į tvarkomąjį posėdį nėra kliūtis nagrinėti baudžiamąją bylą šiame posėdyje. Tvarkomajame posėdyje būtinai dalyvauja kvotos organo, dariusio kvotą, atstovas. Jeigu šis atstovas neatvyksta, posėdis turi būti atidedamas. BPK 450 straipsnis reglamentuoja tvarkomojo posėdžio tvarką. Šiame straipsnyje nurodyta, kad tvarkomasis posėdis pradedamas kvotos organo, atlikusio kvotą, atstovo pranešimu, kuriame jis išdėsto bylos esmę. Pažymėtina, kad įprastame procese tokio pranešimo nėra, o ir kvotos organo atstovas į tvarkomąjį posėdį nekviečiamas. Po to, kai kvotos organo atstovas išdėsto bylos esmę, pasisako dalyvaujantieji šiame posėdyje asmenys ir: 1. Pareiškia savo nuomonę, ar yra pagrindo atiduoti kaltinamąjį teismui, ar jo nėra, 2. Pareiškia prašymus dėl naujų bylos aplinkybių išaiškinimo bei papildomų įrodymų surinkimo. Tvarkomajame posėdyje išsprendžiamas pripažinimo nukentėjusiuoju, civiliniu ieškovu ar civiliniu atsakovu klausimas. BPK 450 str. 2 d. nurodo, kad tvarkomajame posėdyje dalyvaujantieji asmenys raštu ar žodžiu pareiškia prašymus pripažinti nukentėjusiuoju, civiliniu ieškovu ar patraukti civiliniu atsakovu. Jeigu šie asmenys nedalyvauja tvarkomajame posėdyje, tačiau yra gauti pareiškimai raštu, teisėjas tokius pareiškimus apsvarsto. Asmuo gali būti pripažįstamas nukentėjusiuoju ir be jo pareiškimo, jeigu nustatyta, kad nusikaltimu asmeniui buvo padaryta žalos. Teisėjas savo iniciatyva gali priimti sprendimą patraukti civiliniu atsakovu. Tvarkomajame posėdyje apsvarstytais klausimais teisėjas priima nutartis, kurios įrašomos į tvarkomojo posėdžio protokolą. Tiesa, BPK 452-453 straipsniuose numatytais atvejais teisėjo nutartis dar parašoma atskirame dokumente (nutartis atiduoti kaltinamąjį teismui ir nutartis paskirti arba pakeisti kardomąją priemonę). Tvarkomojo posėdžio metu rašomam protokolui keliami bendri reikalavimai (rašomas pagal BPK 116 str.). BPK 451 straipsnis nurodo, kad išnagrinėjęs bylą tvarkomajame posėdyje, teisėjas gali priimti nutartį: 1. Atiduoti kaltinamąjį teismui ir paskirti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje; 2. Perduoti bylą parengtiniam tardymui atlikti BPK 443 straipsnyje numatytais atvejais (šis straipsnis nurodo, kad jeigu akivaizdžius nusikaltimus padaro nepilnamečiai ar asmenys, kurie dėl fizinių ar psichinių savo trūkumų negali pasinaudoti teise į gynybą, būtina atlikti parengtini tardymą); 3. Duoti nurodymus kvotos organui atlikti tardymo veiksmus, kai reikia išaiškinti papildomas esmines nusikaltimo aplinkybes, kurios negali būti nustatytos teisiamajame posėdyje (baudžiamoji byla šiuo atveju negrąžinama papildomam tyrimui daryti) /ši dalis nesiderina su KT 99 02 05 nutarimo nuostatomis); 4. Nutraukti baudžiamąją bylą BPK 5-9 straipsniuose numatytais atvejais (5 str. – aplinkybės, darančios baudžiamąją bylą negalima; 6 str. – baudžiamosios bylos nutraukimas dėl aplinkybių pasikeitimo; 9 str. – panaikintas, galima taikyti 91 (kaltininko ir nukentėjusiojo susitaikymas) su sąlyga, kad nusikaltimas numatytas BK 531 str.); 5. Sustabdyti bylą, remiantis BPK 256 straipsniu, taip pat tuo atveju, kai kvotos organui reikia daug laiko papildomiems tardymo veiksmams atlikti. Šiuo atveju byla gali būti sustabdoma ne ilgiau kaip septynioms dienoms /šio punkto fragmentas, susijęs su bylos sustabdymu, taip pat nesiderina su LRK ir neturėtų būti taikomas praktikoje/. Taip pat teisėjas priima nutartį pripažinti nukentėjusiuoju ar civiliniu ieškovu ir patraukti civiliniu atsakovu bei nutartį paskirti ar pakeisti kardomąją priemonę. [BPK 256 straipsnis. Baudžiamosios bylos sustabdymas Jeigu, nagrinėjant bylą tvarkomajame teismo posėdyje, nustatoma, kad kaltinamasis pasislėpė nuo teismo ir nežinia kur yra, tai teismas priima nutartį sustabdyti bylą, iki bus surastas kaltinamasis, ir paskelbia kaltinamojo paiešką. Teismo nutarties nuorašas pasiunčiamas į policiją paieškai daryti, o byla grąžinama atitinkamam prokurorui. Jeigu kaltinamasis suserga psichine ar kitokia sunkia liga, paliudyta gydymo įstaigos arba atitinkamos ekspertų komisijos, teismas sustabdo bylą, iki kaltinamasis pasveiks. Jeigu psichinė kaltinamojo liga pripažįstama neišgydoma, tai byla išsprendžiama šio kodekso 358-361 straipsniuose nustatyta tvarka. Jeigu prokuroras prašo leisti jam pateikti teismui naujų įrodymų, teismas priima nutartį sustabdyti bylą ir nustato naujų įrodymų pateikimo terminą. Jeigu nagrinėjant bylą tvarkomajame posėdyje prireikia kreiptis į Konstitucinį Teismą prašant spręsti, ar įstatymas arba kitas teisinis aktas neprieštarauja Konstitucijai, teismas priima nutartį sustabdyti bylą iki bus gautas Konstitucinio Teismo nutarimas]. BPK 451 straipsnyje nekalbama apie nutartį perduoti bylą pagal teismingumą; apie nutartį grąžinti bylą tyrimui papildyti (įprastame procese tokios nutartys priimamos). BPK detaliau reglamentuotos tik dvi nutartys – nutartis atiduoti kaltinamąjį teismui ir nutartis paskirti arba pakeisti kardomąją priemonę. Kaip minėta, jos surašomi kaip atskiri dokumentai. Teisėjo nutartis atiduoti kaltinamąjį teismui Ši nutartis reglamentuojama BPK 452 straipsnyje. (1) Teisėjo nutartyje atiduoti kaltinamąjį teismui turi būti nurodoma:: a) nutarties parašymo laikas ir vieta; b) teisėjo pavardė; c) išvada apie duomenų pakankamumą bylai nagrinėti teisiamajame posėdyje; d) atiduodamas teismui asmuo; e) kaltinimo esmė; f) baudžiamasis įstatymas, numatantis tą nusikaltimą; g) šaukiami į teisiamąjį posėdį asmenys. (2) Nutartį pasirašo teisėjas. Nutarties nuorašas įteikiamas teisiamajam ne vėliau kaip likus trims dienoms iki teisiamojo posėdžio. Įprastame procese kalbama apie kaltinamąją išvadą. Teisėjo nutartis paskirti ar pakeisti kardomąją priemonę Ši nutartis reglamentuojama BPK 453 straipsnyje. Teisėjas, vadovaudamasis BPK aštuntojo skirsnio („Kardomosios priemonės“) taisyklėmis, gali paskirti ar pakeisti kaltinamajam kardomąją priemonę. BPK 454 straipsnis nurodo, kad kaltinamasis ir jo gynėjas turi teisę susipažinti su visa bylos medžiaga nuo tos dienos, kai byla perduota teismui. Įprastam procese su visa bylos medžiaga galima susipažinti po parengtinio tardymo. Galima ir teisme, tačiau pirma galimybė – po parengtinio tardymo. BPK 454 str. 2 d. nurodo, kad nukentėjusysis, civilinis ieškovas, civilinis atsakovas ir jų atstovai turi teisę susipažinti su bylos medžiaga po tvarkomojo posėdžio. BPK 455 straipsnis reglamentuoja teisėjo nutarčių apskundimą: (1) Teisėjo nutartys (1) paskirti ar pakeisti kardomąją priemonę ir (2) nutraukti baudžiamąją bylą gali būti apskundžiamos apylinkės teismo pirmininkui (įprastame procese – aukštesnės grandies teismui). Nutartis paskirti ar pakeisti kardomąją priemonę gali būti apskundžiama per vieną dieną nuo jos priėmimo, nutartis nutraukti baudžiamąją bylą - per penkias dienas nuo pranešimo apie bylos nutraukimą gavimo momento. Teismo pirmininkas privalo išnagrinėti ir išspręsti skundą dėl kardomosios priemonės ne vėliau kaip per dvi dienas nuo jo gavimo momento, o dėl bylos nutraukimo - ne vėliau kaip per penkias dienas. (2) Išnagrinėjęs skundą, apylinkės teismo pirmininkas turi teisę: 1. Pakeisti teisėjo paskirtą kardomąją priemonę; 2. Panaikinti teisėjo nutarimą nutraukti baudžiamąją bylą ir pavesti nagrinėti šią bylą tvarkomajame posėdyje kitam teisėjui. (3) Kai apylinkės teisme yra tik vienas teisėjas arba nutartį priėmė apylinkės teismo pirmininkas, šios nutartys gali būti apskundžiamos apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkui arba šio skyriaus teisėjui. BPK 456 straipsnis reglamentuoja baudžiamosios bylos nagrinėjimo terminą: (1) Atidavimo teismui klausimą teisėjas turi išspręsti ne vėliau kaip per dešimt dienų nuo bylos gavimo teisme momento. (2) Byla turi būti pradedama nagrinėti teisiamajame posėdyje ne vėliau kaip per dešimt dienų nuo to momento, kai teisėjas priėmė nutarimą atiduoti kaltinamąjį teismui. XVII tema. Bylų procesas dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių Baudžiamosios bylos atnaujinimas dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių – antroji (po kasacijos) įsiteisėjusių teismo nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimo forma. Tokia stadija žinoma ir užsienio valstybėse. BPK 463 straipsnis reglamentuoja įsiteisėjusio teismo nuosprendžio ar nutarties panaikinimą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių: (1) Įsiteisėjęs teismo nuosprendis ir nutartis gali būti panaikinti dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, kurias nustato BPK 464 straipsnis. (2) Įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį panaikina ir bylas dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių atnaujina nuosprendį ar nutartį priėmęs teismas tik kitos teisėjų sudėties. Nuo nuosprendžio ar nutarties patikrinimo kasacijoje ši stadija skiriasi tikrinimo pagrindais ir šių pagrindų nustatymo specifika. BPK 464 straipsnis išvardija naujai paaiškėjusias aplinkybes, kurioms esant galima atnaujinti baudžiamąją bylą. Jas galima suskirstyti į dvi grupes: aplinkybes, bylojančias, kad buvo padarytas nusikaltimas, ir kitas aplinkybes. Taigi, (1) Naujai paaiškėjusios aplinkybės, kurioms esant galima panaikinti nuosprendį ar nutartį ir atnaujinti baudžiamąją bylą, yra šios: 1. Įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatytas žinotinis liudytojo ar nukentėjusiojo parodymų arba ekspertizės akto melagingumas, taip pat kitų įrodymų, kuriais paremtas nuosprendis ar nutartis, netikrumas; 2. Įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyti nusikalstami teisėjų piktnaudžiavimai, buvę nagrinėjant bylą (pvz., kyšio paėmimas); 3. Įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyti nusikalstami dariusių byloje tyrimą asmenų piktnaudžiavimai, dėl kurių buvo priimtas neteisėtas ir nepagrįstas nuosprendis; 4. Kitokios aplinkybės, kurios teismui nebuvo ir negalėjo būti žinomos priimant nuosprendį ar nutartį, nors parengtinis bei teisminis tardymas buvo atliktas išsamiai ir visapusiškai, ir kurios atskirai ar kartu su pirmiau nustatytomis aplinkybėmis įrodo, kad: a) nuteistasis yra nekaltas arba kad jis padarė lengvesnį ar sunkesnį nusikaltimą negu tas, už kurį jis nuteistas, b) išteisintasis arba asmuo, kurio byla nutraukta, yra kaltas. (2) Tuo atveju, kai pirmosios dalies 1-3 punktuose išvardytų asmenų atžvilgiu negalima priimti nuosprendžio dėl kaltinamojo mirties arba dėl patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminų suėjimo, arba dėl amnestijos ar malonės akto, naujai paaiškėjusias aplinkybes nustato tyrimas, atliekamas BPK 466 ir 467 straipsniuose nustatyta tvarka. BPK 465 straipsnis reglamentuoja terminus baudžiamajai bylai atnaujinti dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių: peržiūrėti teismo nuosprendį ar nutartį dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių teismas gali ne vėliau kaip per vienerius metus nuo naujų aplinkybių paaiškėjimo dienos. BPK 466 straipsnis reglamentuoja proceso dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių pradėjimą. (1) Pareiškimą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių prokurorui gali paduoti a) nuteistasis, išteisintasis, jų gynėjas ir įstatyminis atstovas, b) nukentėjusysis, civilinis ieškovas, civilinis atsakovas ir jų atstovai. (2) Asmenų pareiškimus dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, susijusius su apylinkių teismų įsiteisėjusiais nuosprendžiais, nagrinėja apylinkės vyriausiasis prokuroras; pareiškimus, susijusius su apygardos teismų nuosprendžiais ir nutartimis - apygardos vyriausiasis prokuroras; pareiškimus, susijusius su Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžiais ir nutartimis bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis - Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras. (3) Prokuroras, manydamas, kad gali būti viena iš BPK 464 straipsnyje nustatytų aplinkybių, (a) savo iniciatyva, taip pat (b) proceso dalyvių prašymu priima nutarimą pradėti procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių ir, remdamasis BPK taisyklėmis, pats atlieka tų aplinkybių tyrimą arba paveda tai atlikti tardytojui ar kvotos organui. (4) Jeigu prokuroras neranda pagrindo pradėti procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, jis atsisako tai padaryti motyvuotu savo nutarimu. Apie tokį prokuroro nutarimą pranešama suinteresuotiems asmenims ir išaiškinama teisė apskųsti nutarimą aukštesniajam prokurorui. BPK 467 straipsnis reglamentuoja prokuroro veiksmus baigus tirti naujai paaiškėjusias aplinkybes: (1) Baigus tirti naujai paaiškėjusias aplinkybes ir esant pagrindui atnaujinti baudžiamąją bylą, prokuroras tyrimo medžiagą ir savo išvadą perduoda teismui, priėmusiam naikintiną nuosprendį ar nutartį. (2) Jeigu nėra pagrindo atnaujinti bylą, prokuroras savo motyvuotu nutarimu nutraukia procesą. Apie šį nutarimą pranešama suinteresuotiems asmenims ir išaiškinama teisė apskųsti nutarimą. Nutarimas per penkias dienas nuo pranešimo gavimo gali būti apskundžiamas aukštesniajam prokurorui. BPK 468 straipsnis reglamentuoja baudžiamosios bylos atnaujinimo dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių teisme tvarką. (1) Apylinkės teisme bylos atnaujinimo dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių klausimą nagrinėja ir išsprendžia teisėjas, anksčiau nenagrinėjęs šios baudžiamosios bylos. (2) Lietuvos Aukščiausiajame Teisme, Lietuvos apeliaciniame teisme ar apygardos teisme bylos atnaujinimo dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių klausimą nagrinėja ir išsprendžia vieno iš šių teismų Baudžiamųjų bylų skyriaus trijų teisėjų, anksčiau nedalyvavusių nagrinėjant šią bylą, kolegija, kurią sudaro ir vieną iš teisėjų patvirtina kolegijos pirmininku Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, Apeliacinio teismo pirmininkas, apygardos teismo pirmininkas arba vieno iš šių teismų Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas. (3) Teisėjas arba kolegija teismo posėdyje nagrinėja prokuroro išvadą su tyrimo medžiaga. Esant reikalui, gali būti išreikalauta baudžiamoji byla, kurioje naikintinas nuosprendis ar nutartis, taip pat BPK 423 straipsnio tvarka išspręstas nuosprendžio ar nutarties vykdymo sustabdymo klausimas. (4) Posėdyje dalyvauja prokuroras. BPK 466 straipsnio pirmojoje dalyje nurodytam asmeniui, padavusiam pareiškimą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, pranešama apie posėdžio vietą ir laiką, tačiau jo neatvykimas nagrinėti bylą nekliudo. (5) Paskirtu laiku teisėjas arba kolegijos pirmininkas pradeda teismo posėdį, paskelbia, kokio prokuroro išvada ir dėl kurio teismo nuosprendžio ar nutarties turi būti nagrinėjama. Paskui teisėjas arba kolegijos pirmininkas įsitikina, kas atvyko į posėdį, paskelbia teismo sudėtį, teismas išsprendžia, jeigu iškyla, nušalinimo klausimą šio kodekso nustatyta tvarka. (6) Byla pradedama nagrinėti teisėjo arba vieno iš kolegijos teisėjų pranešimu, kuriame išdėstoma prokuroro išvados esmė, nuosprendžio ar nutarties turinys. (7) Po teisėjo pranešimo paaiškinimus duoda prokuroras ir dalyvaujantis byloje proceso dalyvis. (8) Priimti nutartį teismas išeina į pasitarimo kambarį. Priėmęs nutartį, teismas grįžta į posėdžio salę ir teisėjas arba kolegijos pirmininkas paskelbia rezoliucinę nutarties dalį ir žodžiu išdėsto jos priėmimo argumentus. Motyvuotą nutartį surašo ir ją pasirašo teisėjas arba visa teisėjų kolegija ne vėliau kaip per tris dienas nuo sprendimo priėmimo. BPK 469 straipsnis reglamentuoja teismo nutartis dėl prokuroro išvados baudžiamajai bylai atnaujinti: Teismas, išnagrinėjęs prokuroro išvadą su tyrimo medžiaga, gali priimti vieną iš šių nutarčių: 1. Panaikinti teismo nuosprendį ar nutartį, atnaujinti bylą ir perduoti ją iš naujo tirti ar iš naujo nagrinėti teisme (ši nutartis priimama, kai nustatomi pažeidimai, įrodantys, kad byla buvo išspręsta neteisingai).; 2. Panaikinti teismo nuosprendį ar nutartį ir nutraukti bylą (ši nutartis priimama , kai nustatomas bent vienas BPK 5 ir 6 straipsniuose numatytas pagrindas); 3. Atsisakyti atnaujinti bylą (ši nutartis priimama, kai nenustatomos naujai paaiškėjusios aplinkybės; kai nustatoma, kad jos neturėjo įtakos nuosprendžio ar nutarties pagrįstumui; kai suėjo vienerių metų terminas). BPK 470 straipsnis nurodo, kad atnaujinus baudžiamąją bylą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, parengtinis tardymas daromas ir teisminis nagrinėjimas vyksta, taip pat paskesnis nuosprendis apskundžiamas bendrais pagrindais. Doc. Goda paminėjo ir BPK 41 skirsnį, reglamentuojantį bylų, išnagrinėtų taikant BPK 266 straipsnio taisykles, atnaujinimo procesą /reikia žinoti, bet egzamine iš to klausimo nebus/. 471 straipsnis. Apkaltinamojo teismo nuosprendžio panaikinimas pagal asmens, nuteisto taikant BPK 266 straipsnio taisykles, prašymą Pareiškimą dėl apkaltinamojo teismo nuosprendžio panaikinimo ir bylos atnaujinimo gali paduoti nuteistasis, dėl fizinės sveikatos būklės dalyvavęs bylos teisminiame nagrinėjime 266 straipsnyje nustatyta tvarka. Apkaltinamąjį nuosprendį panaikina ir bylą pagal šio straipsnio 1 dalyje nurodyto asmens pareiškimą atnaujina nuosprendį priėmęs, bet kitos sudėties teismas. 472 straipsnis. Pareiškimo padavimas Pareiškimas dėl apkaltinamojo teismo nuosprendžio panaikinimo ir bylos atnaujinimo paduodamas nuosprendį priėmusiam teismui. 473 straipsnis. Pareiškimo patenkinimo pagrindai Pareiškimas dėl apkaltinamojo nuosprendžio panaikinimo ir bylos atnaujinimo patenkinamas, jei teismas, įvertinęs ekspertų išvadas ir kitus įrodymus, nustato, kad nuteistasis bylos nagrinėjimo metu dėl psichinės ar kitokios būklės arba kitų aplinkybių negalėjo naudotis visomis savo procesinėmis teisėmis ir galės dalyvauti teisminiame nagrinėjime teismo posėdžio salėje visą bylos nagrinėjimo laiką. Pareiškimas dėl apkaltinamojo nuosprendžio panaikinimo ir bylos atnaujinimo netenkinamas, jei nuteistasis tuo pat metu naudojasi BPK 369(1) straipsnyje nustatyta teise apskųsti nuosprendį apeliacine tvarka. Pareiškimas netenkinamas, jei jis paduotas praėjus daugiau kaip 20 dienų nuo BPK 401(1) straipsnio 2 dalyje nurodyto prokuroro pranešimo gavimo dienos. Pareiškimas taip pat netenkinamas, jei teismas neginčijamai nustato, kad nuteistasis ankstesnio bylos nagrinėjimo metu iki pat nuosprendžio priėmimo simuliavo ligą. 474 straipsnis. Baudžiamosios bylos atnaujinimo tvarka Apygardos teisme bylos atnaujinimo klausimą nagrinėja ir išsprendžia šio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus trijų teisėjų, anksčiau nedalyvavusių nagrinėjant šią bylą, kolegija, kurią sudaro ir vieną iš teisėjų patvirtina kolegijos pirmininku apygardos teismo pirmininkas arba šio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas. Posėdyje dalyvauja nuteistasis, jo gynėjas ir prokuroras. Paskirtu laiku teisėjas arba kolegijos pirmininkas pradeda teismo posėdį, paskelbia, koks pareiškimas ir dėl kurio nuosprendžio turi būti nagrinėjamas. Po to teisėjas arba kolegijos pirmininkas įsitikina, kas atvyko į posėdį, paskelbia teismo sudėtį, teismas, jeigu reikia, išsprendžia nušalinimų klausimus šio kodekso nustatyta tvarka. Byla pradedama nagrinėti teisėjo arba vieno iš kolegijos teisėjų pranešimu, kuriame išdėstoma pareiškimo esmė. Po teisėjo pranešimo išklausomi prokuroras, nuteistasis ir jo gynėjas. Priimti nutartį teismas išeina į pasitarimo kambarį. Priėmęs nutartį, teismas grįžta į posėdžio salę ir teisėjas arba kolegijos pirmininkas paskelbia rezoliucinę nutarties dalį bei žodžiu išdėsto jos priėmimo argumentus. Motyvuotą nutartį surašo ir ją pasirašo teisėjas arba visa teisėjų kolegija ne vėliau kaip per tris dienas nuo sprendimo priėmimo. 475 straipsnis. Teismo nutartys dėl pareiškimo baudžiamajai bylai atnaujinti Teismas, išnagrinėjęs pareiškimą, gali priimti vieną iš šių nutarčių: 1) panaikinti teismo nuosprendį, atnaujinti bylą ir perduoti ją iš naujo nagrinėti teisme; 2) atsisakyti atnaujinti bylą. Jei teismas atsisako atnaujinti bylą, nuteistasis turi teisę apskųsti nuosprendį apeliacine tvarka per 20 dienų nuo nutarties, kuria atsisakoma atnaujinti bylą, įsigaliojimo dienos, išskyrus atvejus, kai atsisakoma 473 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytais atvejais. 476 straipsnis. Procesas atnaujinus baudžiamąją bylą Atnaujinus baudžiamąją bylą pagal asmens, nurodyto 471 straipsnio 1 dalyje pareiškimą, teisminis nagrinėjimas vyksta, taip pat paskesnis nuosprendis apskundžiamas bendrais pagrindais. Privataus kaltinimo bylų nagrinėjimas Svarbūs du – BPK 126 ir 261 – straipsniai. BPK 126 straipsnis reglamentuoja baudžiamosios bylos iškėlimą tik dėl nukentėjusiojo skundo (1) Baudžiamosios bylos dėl nusikaltimų, numatytų LR BK (1) 116 straipsnyje (tyčinis lengvas kūno sužalojimas, užkrėtimas liga ar kitoks susargdinimas), (2) 117 straipsnio 1 dalyje (tyčinis smūgio sudavimas arba kitoks smurto veiksmas, sukėlęs fizinį skausmą) ir 3 dalyje (sistemingas smūgių sudavimas arba kitokie žiauraus kankinimo pobūdžio smurto veiksmai), (3) 119 straipsnyje (prispyrimas moteries lytiškai santykiauti) ir 133 straipsnyje (įžeidimas), keliamos tik dėl nukentėjusiojo skundo. Šiose bylose kaltinimo teisė, nagrinėjant bylą teisme, priklauso nukentėjusiajam ir byla turi būti nutraukiama, jeigu nukentėjusysis susitaiko su kaltinamuoju. (2) Nukentėjusiajam susitaikyti su kaltinamuoju leidžiama tik iki teismo išėjimo į pasitarimo kambarį priimti nuosprendžio. (3) Šio straipsnio pirmojoje dalyje nurodytas bylas teisėjas iškelia dėl nukentėjusiojo skundo ir teismas nagrinėja be parengtinio tyrimo. (4) Prokuroras turi teisę palaikyti kaltinimą teisme, jeigu to reikalauja piliečių teisių ir teisėtų interesų apsauga. (5) Išimtiniais atvejais, jeigu byla dėl kurio nors nusikaltimo, numatyto LR BK 116 straipsnyje, 117 straipsnio 1 ir 3 dalyse, 133 straipsnyje, turi ypatingą visuomeninę reikšmę arba jeigu nukentėjusysis šioje byloje ar byloje dėl nusikaltimų, numatytų LR BK 119 straipsnyje dėl (a) bejėgiškos savo būklės, (b) priklausomybės nuo kaltinamojo ar (c) dėl kitokių priežasčių neįstengia ginti savo teisių ir teisėtų interesų, prokuroras turi teisę iškelti tokią bylą ir nesant nukentėjusiojo skundo. Šiais atvejais procesas byloje vyksta bendra tvarka. (6) Jeigu parengtinio tyrimo metu nustatyta, kad padariusio veiką asmens veiksmuose yra ir tokio nusikaltimo požymių, dėl kurių bylos keliamos tik pagal nukentėjusiojo skundą, tai byloje esant nukentėjusiojo skundui dėl tokio nusikaltimo, daromas parengtinis tyrimas. Doc. Goda, remdamasis 126 straipsniu, išskyrė tris atvejus: 1. Pats asmuo kreipiasi su skundu į teismą; 2. Kai į privataus kaltinimo bylas kišasi valstybė (126 str. 5 d.); 3. Pats asmuo kreipiasi į teismą, tačiau prokuroras gali padėti (126 str. 4 d.). BPK 261 straipsnis reglamentuoja teisėjo veiksmus baudžiamojoje byloje, kurioje nebuvo daromas parengtinis tyrimas (1) Jeigu yra pakankamai duomenų, rodančių, kad yra padarytas nusikaltimas, nurodytas BPK 126 straipsnio pirmojoje dalyje, teisėjas savo nutartimi iškelia bylą ir atiduoda kaltinamąjį teismui. (2) Prieš iškeldamas bylą dėl nukentėjusiojo skundo, teisėjas imasi priemonių nukentėjusiajam sutaikyti su asmeniu, prieš kurį paduotas skundas. Jeigu jie nesusitaiko, teisėjas priima vieną iš šių nutarčių: 1) iškelti baudžiamąją bylą ir atiduoti teismui asmenį, prieš kurį paduotas skundas; 2) atsisakyti iškelti baudžiamąją bylą, jeigu nėra pakankamo pagrindo atiduoti teismui asmenį, prieš kurį paduotas skundas; 3) perduoti nukentėjusiojo skundą išnagrinėti visuomeninei organizacijai (tai sovietmečio reliktas). (3) Priešpriešinius kaltinimus teisėjas gali sujungti į vieną bylą. (4) Teisėjo nutartyje iškelti baudžiamąją bylą turi būti nurodoma: a) vados ir pagrindai bylai iškelti; b) traukiamasis baudžiamojon atsakomybėn asmuo; c) baudžiamasis įstatymas, numatantis atitinkamą veiką; d) teisiamojo posėdžio data ir jo pradžios valanda; e) šaukiami į teisiamąjį posėdį asmenys. (5) Ne vėliau kaip trys dienos iki bylos nagrinėjimo teisme teisiamajam turi būti įteikiamas (1) nukentėjusiojo skundo nuorašas, (2) šaukimas atvykti į teisiamąjį posėdį, kartu nurodant baudžiamąjį įstatymą, pagal kurį teisiamasis kaltinamas, ir (3) šaukiamų į teisiamąjį posėdį asmenų sąrašas. Ši taisyklė taikoma taip pat ir priešpriešinio kaltinimo procesui. (6) Teisiamajam, nemokančiam kalbos, kuria vyksta bylos procesas, šiame straipsnyje nurodyti dokumentai įteikiami išversti į jo gimtąją kalbą arba į kitą kalbą, kurią jis moka. Kasacija privataus kaltinimo bylose negalima.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!