Diskriminacija kaip folkloro žanras

Tarptautinių žodžių žodynas diskriminaciją aiškina kaip teisių sumažinimą arba atėmimą asmeniui ar asmenų kategorijai dėl rasinių požymių, kalbos, religinių ar politinių įsitikinimų, tautinės ar socialinės priklausomybės, turtinės padėties, gimimo vietos ir kt. Diskriminacija gali būti skirstoma į tiesioginę ir netiesioginę. Tiesioginė diskriminacija pasireiškia tada, kai dėl rasinės ar tautinės kilmės, religijos ar įsitikinimų, negalios, amžiaus ar lytinės orientacijos su vienu žmogumi elgiamasi ne taip palankiai kaip su kitu tokioje pačioje situacijoje. Netiesioginė diskriminacija būna tada, kai neutrali iš pažiūros sąlyga, kriterijus ar praktinė veikla stato žmones į nepalankią padėtį dėl rasinės ar tautinės kilmės, religijos ar įsitikinimų, negalios, amžiaus ar lytinės orientacijos, išskyrus tuos atvejus, kai tokią praktiką pateisina įstatymu pagrįsti tikslai.
Nors šie apibūdinimai labiau kalba apie darbo aplinką, gyvendami šiandieniniame daugiakultūriame pasaulyje, žmonės su diskriminacija susiduria kasdien ir įvairiomis aplinkybėmis. Pasirinkau šią temą, nes tai yra labai aktualus klausimas sociokultūrinėje aplinkoje, kurioje gyvename. Nuolat siekiama aktualinti problemas, kylančias dėl žmonių netolerancijos, vykdomi įvairūs projektai. Taigi pačių žmonių kasdieniniai pokalbiai ir mintys apie tai gali atskleisti dar neatrastas šios problemos puses. Šiame darbe žmonių asmeniniai pasakojimai apie diskriminaciją analizuojami kaip folkloro žanras, tad siekiu apžvelgti ne tik pačių pasakojimų aktualumą, bet ir jų variacijas, pasakojimų kokybę, funkcijas ir kt.
Tyrimo tikslas: Suprasti kaip pasakojimai apie diskriminaciją padeda žmonėms įsisąmoninti netolerancijos problemą.
1. Išanalizuoti mokslinę literatūrą, kalbančią apie asmeninius pasakojimus kaip folkloro žanrą.
2. Surinkti tiriamąją medžiagą (žmonių pasakojimai apie diskriminaciją).
3. Išanalizuoti kaip konkrečioje sociokultūrinėje aplinkoje gyvenantys žmonės suvokia diskriminaciją, kaip apie ją kalbą.
Tyrimo metodai: mokslinės literatūros analizė, dalyvaujantis stebėjimas.
Dažniausiai žmonės pasakoja istorijas kokiu nors tikslu – pasiskųsti, pasigirti, informuoti, įspėti, paaiškinti, pasiteisinti ar patvirtinti, arba sukurti aplinką bendravimui, kurio eigoje, kontekste ar tarpuose tokie veiksmai ar bendravimo moduliacijos ir gali būti atliktos. Klausytojai yra nukreipiami į istoriją ne tik kaip diskurso vienetą, bet ir į tai, kokį vaidmenį ji atlieka, kas su ja...

Daugiau informacijos...