Dirvožemis ir ekosistemos

2.2 ATKURIAMIEJI SKLYPAI Atkuriamųjų sklypų steigimo tikslai: 1) atkurti veiklos nuskurdintas gamtos išteklių rūšis arba jų kompleksus; 2) pagausinti bendrą gamtos išteklių fondą; 3) garantuoti atsinaujinančių gamtos išteklių išsaugojimą ir racionalų naudojimą. Atkuriamieji sklypai steigiami valstybinėje žemėje uogynų, grybynų, vaistažolynų, gyvūnijos, durpynų, požeminio vandens ir kitiems atsinaujinantiems ištekliams atkurti ir pagausinti. Jie steigiami gamtos ištekliams atkurti reikalingam laikotarpiui. 2004 m. įsteigti Kalvių (Klaipėdos r., Klaipėdos apskritis), Pabradės (Švenčionių r.,Vilniaus apskritis) ir Sulinkių (Radviliškio r., Šiaulių apskritis) atkuriamieji sklypai, patvirtintos jų ribos Biosferos poligonai steigiami vykdyti nacionalinę ir regioninę aplinkos stebėseną (monitoringą) ypatingą geoekologinę svarbą turinčiose teritorijose. 2004 m. įsteigti Apšės, Baltosios Vokės, Birvėtos, Svylos, Vasarnų, Biržų girios, Rūdninkų girios, Šimonių girios, Žaliosios girios, Babtų-Varluvos miškų, Balbieriškio miškų, Būdos-Pravieniškių miškų, Adutiškio-Guntauninkų miškų, Gedžiūnų miško, Gubernijos miško, Padauguvos miško, Plinkšių miško, Taujėnų-Užulėnio miškų, Vainuto miškų biosferos poligonai. 2005 m. įsteigti Vizbarų, Pertako miško, Gelednės miško, Blinstrubiškio miško, Dotnuvos – Josvainių miškų, Labūnavos miško ir Lančiūnavos miško biosferos poligonai. 1937 m. Žuvinto ežerui buvo suteiktas rezervato apsaugos statusas – pirmoji saugoma teritorija įsteigta Lietuvoje. Žuvinto biosferos rezervatas yra Alytaus, Marijampolės ir Lazdijų rajonuose. Biosferos rezervatas įsteigtas 2002 m. Žuvinto valstybinio rezervato, Žaltyčio ir Amalvo botaninių-zoologinių draustinių pagrindu, įgyvendinant tarptautinę biosferos pokyčių stebėsenos (monitoringo) programą. Tai pirmasis tokio tipo rezervatas Lietuvoje. Rezervato plotas - 18489 ha. Žuvinto (5 983 ha; didžiausias Lietuvoje pelkinis kompleksas su ežeru, svarbi vandens paukščių perėjimo ir apsistojimo migracijų metu vieta.), Liūliškynės ir Buktbalės gamtiniai rezervatai, Liepakojų botaninis, Paželsvių botaninis–zoologinis, Želsvos botaninis–zoologinis, Žaltyčio botaninis–zoologinis, Amalvo botaninis–zoologinis ir Kiaulyčios botaninis–zoologinis draustiniai. 2.22Regioniniai parkai Regioniniai parkai – saugomos teritorijos, steigiamos gamtiniu, kultūriniu ir rekreaciniu požiūriu regioninės svarbos kraštovaizdžio kompleksams ir ekosistemoms saugoti, jų rekreaciniam bei ūkiniam naudojimui reguliuoti. Net 30 regioninių parkų užima daugiau kaip pusę visų Lietuvos saugomų teritorijų ploto, visi jie turi direkcijas, kai kurie – informacijos centrus, gamtos mokyklas. Kiekvieno parko teritorija yra suskirstyta į funkcines zonas – išsaugančiąją (rezervatai ir draustiniai), apsauginę, rekreacinę bei ūkinę. Parkų rezervatams ir draustiniams taikomi tokie pat reikalavimai kaip ir kitiems valstybiniams rezervatams bei draustiniams. Parkų lankytojai privalo laikytis jų nuostatų, taip pat ūkinės veiklos bei kitų apribojimų, kuriuos nurodo informaciniai ženklai. Nacionaliniai parkai Lietuvos nacionaliniai parkai įsteigti vertingiausiems kraštovaizdžio kompleksams ir antropoekosistemoms, reprezentuojančioms Lietuvos Respublikos etnokultūrinių sričių gamtinius bei kultūrinius savitumus, išsaugoti, tvarkyti ir naudoti. Jų paskirtis - išsaugoti gamtiniu, kultūriniu požiūriais vertingus kraštovaizdžio kompleksus ir objektus, išlaikyti ekosistemų stabilumą, atkurti sunaikintus ir pažeistus gamtinius, kultūrinius kompleksus bei objektus, plėtoti mokslinius tyrimus, propaguoti ir remti Lietuvos regionų tradicinę gyvenseną. Šiuo metu Lietuvoje yra 5 nacionaliniai parkai. 1991 m. įsteigti Dzūkijos, Kuršių nerijos ir Žemaitijos nacionaliniai bei Trakų istorinis nacionalinis parkai bei pervadintas Aukštaitijos nacionaliniu parku 1974-aisiais įsteigtas LTSR nacionalinis parkas. Visi nacionaliniai parkai užima 1523 kvadratinių kilometrų, tai sudaro daugiau kaip du proc. šalies teritorijos. 8.Lietuvos saugomų teritorijų sistema lr gamtinis karkasas Lietuvos saugomų teritorijų sistemos tikslas - išsaugoti gamtinius, kultūros paveldo kompleksus bei objektus, kraštovaizdžio ekologinę pusiausvyrą, biologinę jvairovę ir genetini fondą, sudaryti sąlygas aplinkos būklės stebėjimams, propaguoti gamtos ir kultūros paveldo vertybių apsaugą. Lietuvos saugomų teritorijų sistemą sudaro: 1. Išsaugančios, arba konservacinės, teritorijos, kuriose saugomi unikalūs arba tipiški gamtinio bei kultūrinio kraštovaizdžio kompleksai ir objektai. Joms priskiriami rezervatai, draustiniai bei saugomi kraštovaizdžio objektai ir paminklai. 2. Apsaugančios, arba prezervacinės, teritorijos, išskiriamos norint išvengti neigiamo poveikio saugomiems gamtos kompleksams bei objektams arba neigiamo antropogeninių objektų poveikio aplinkai. Šiai kategorijai priskiriamos visų rūšių apsaugos zonos. 3. Gamtos išteklius atkuriančios, arba rekuperacinės, teritorijos, skiriamos gamtos išteklių atsistatymui, pagausinimui ir apsaugai. Joms priskiriami saugomi gamtos išteklių sklypai - medynų, uogynų ir grybynų, vaistažolynų, gyvūnijos biotopų, atsistatančių pelkių, požeminių vandens telkinių. 4. Kompleksinės paskirties, arba integracinės, teritorijos, kuriose sujungiaDios išsaugančios, apsaugančios, rekreacinės ir ūkinės zonos pagal bendrą apsaugos, tvarkymo ir naudojimo programą. Joms priskiriami valstybiniai - nacionaliniai ir regioniniai - parkai bei biosferos monitoringo teritorijos - biosferos rezervatai ir biosferos poligonai. Pirmoji saugoma teritorija Lietuvoje - Žuvinto rezervatas - isteigtas profesoriaus Tado Ivanausko iniciatyva 1937 m. Tik 1960 m. mokslinių institucijų siūlymais realiai pradėtas formuoti saugomų teritorijų tinklas, jsteigiant pirmuosius draustinius. 1970 - 1980 m. laikotarpiu buvo išplėstas draustinių tinklas, jsteigti Čepkelių ir Kamanų rezervatai, Aukštaitijos nacionalinis parkas. Iki 1986 m. saugomų teritorijų tinklas buvo formuojamas gana stichiškai, neturint aiškios programos, 0 vėliau šis darbas jgavo kryptingą pobūdi. 1992 m. buvo sukurtas regioninių parkų tinklas, savo funkcine sudėtimi analogiškos nacionaliniams parkams teritorijos. Labai svarbus vaidmuo sistemoje tenka draustiniams, kurie skirstomi i gamtinius, kultūrinius ir kompleksinius. Valstybinių draustinių tinklą papildo draustiniai, išskirti nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose. Draustinių paskirtis - išsaugoti gamtos ir kultūros paveldo kompleksus ar atskirus jų elementus, augalijos ir gyvūnijos rūšis, užtikrinti kraštovaizdžio ir biologinę jvairovę bei ekologinę pusiausvyrą, būti mokslinių tyrimų bei pažintinės rekreacijos objektais. Net optimaliausia saugomų teritorijų sistema negali išsaugoti visos biologinės jvairovės. Todėl ieškoma būdų sukurti bendrą gamtinių teritorijų sistemą, kaip atsvarą technogeninių teritorijų tinklui. Lietuvoje yra juridiškai jteisinta gamtinio karkaso koncepcija. Gamtinis karkasas jungia visas gamtinio pobūdžio saugomas teritorijas ir kitas ekologiškai svarbias bei pakankamai natūralias teritorijas j bendrą ekologinio kompensavimo zonų sistemą. Jo paskirtis ne tik sukurti vientisą gamtinio ekologinio kompensavimo sistemą, užtikrinti gamtinius ryšius tarp visų saugomų teritorijų, bet ir saugoti natūralų kraštovaizdj, gamtinius rekreacinius išteklius, sudaryti sąlygas miškams atkurti, optimizuoti agrarinio kraštovaizdžio struktūrą geoekologiniu požiūriu, reguliuoti agrarinės veiklos ir urbanizacijos bei technogenizacijos plėtrą. Gamtinj karkasą sudaro: 1 - geoekologinės takoskyros - teritorijų juostos, atskiriančios stambi as geosistemas ir atliekančios ekologinj kompensavimą tarp sistemų; 2 - geosistemų stabilizavimo židiniai - teritorijos, atliekančios ekologinj kompensavimą geosistemose; 3 - migracijos koridoriai - slėniai bei dubakloniai, kuriais vyksta intensyvi geodinaminė bei bioinformacinė apykaita. Gamtinio karkaso teritorijose saugomas arba palaikomas mažiausiai pakeistas kraštovaizdžio kompleksų pobūdis, ribojama techninės infrastruktūros plėtra. Gamtinis karkasas formuojamas pagal respublikinius, rajoninius bei vietinius teritorinio planavimo dokumentus. Gamtinio karkaso formavimas susijęs su daugybe sunkumų, nes apie pusė potencialių jo teritorijų - gamtinis karkasas turi būti formuojamas pagal principą - ten, kur jis reikalingas, 0 ne ten, kur jis išlikęs ­naudojamos intensyviam žemės ūkiui ir yra praradusios savo natūralią struktūrą. Tuo tarpu ypač svarbu šioms teritorijoms sugrąžinti biotos komponentus, t.y. suformuoti laukų giraičių kompleksus. Šiuo metu yra parengtas regioninio lygmens gamtinio karkaso sistemos visiems Lietuvos administraciniams rajonams. Pradėtos rengti ir vietinio lygmens gamtinio karkaso schemos. Ruošiant regioninio lygmens gamtinio karkaso schemas, surinkus papildomą medžiagą, atlikus hidrogeologinę bei geocheminę analizę, patikslintos respublikiniam lygmeniui suprojektuotos gamtinio karkaso struktūros, jvertintas gamtinio karkaso teritorijų potencialas ekologinio kompensavimo funkcijoms vykdyti, išskiriant patikimo, riboto, silpno ir labai silpno potencialo kategorijas, taip pat degraduotus plotus, negalinčius atlikti kompensacinių funkcijų. 10. Lietuvos Raudonoji knyga Plečiant ūkinę veiklą, didėja aplinkos užterštumas, sparčiai kinta natūrali gamta, blogėja augalų ir gyvūnų gyvenimo sąlygos,siaurėja jų paplitimas ir daugybei rūšių gręsia išnykimo pavojus. Žmogus negali atkurti išnykusių floros ir faunos rūšių, todėl kiekvienos jų netektis yra didelis nuostolis pasaulio gyvajai gamtai, žmonijai. Būtina išsaugoti visą Žemės genofondą, nes tai, kas šiandien atrodo žalinga, rytoj gali būti naudinga. Viena tokių apsaugos priemonių yra Raudonoji knyga. Visos gyvosios gamtos išsaugojimu rūpinasi Tarptautinė gamtos išteklių apsaugos sąjunga. Šios sąjungos retų ir nykstančių rūšių komisija 1966 m. sudarė Tarptautinę raudonąją knygą. Į šią knygą irašomi augalai ir gyvūnai, kuriems gręsia pavojus išnykti. Svarbu išsaugoti visą gamtos ivairovę ir atskiruose kraštuose. Todėl sudaromos nacionalinės raudonosios knygos. Lietuvos raudonoji knyga jsteigta 1976 m. 1980 m. i ją buvo irašyta 30 augalų ir 42 gyvūnų rūšys. I Lietuvos raudonąją knygą irašytos retos bei nykstančios gyvūnų, augalų ir grybų rūšys, kurios natūralai gyvena ir dauginasi Lietuvos teritorijoje bei kontinentiniame šios teritorijos šelfe. Šios rūšys pagal apsaugos reikalingumą ir saugojimo būdus suskirstytos i šias kategorijas: o - išnykusios ar galbūt išnykusios rūšys; šių rūšių augalų Lietuvoje dar buvo aptinkama po 1800 metų, gyvūnų ir grybų - po 1900 metų, tačiau pastaraisiais metais jų nerandama; I - išnykstančios rūšys; šių rūšių gyvūnų, augalų ir grybų populiacijos yra ant išnykimo ribos ir jas imanoma išsaugoti tik naudojant specialias apsaugos priemones; 2 - sparčiai nykstančios rūšys; šių rūšių gyvūnų, augalų ir grybų populiacijų skaičius ir individų gausumas populiacijose sparčiai mažėja; 3 - retos rūšys; populiacijų labai mažai dėl šių rūšių gyvūnų, augalų ir grybų biologinių ir ekologinių ypatybių; 4 - retos, nepakankamai ištirtos rūšys; dėl duomenų stokos rūšies negalima irašyti i aukštesnę, t.y. 1 - 3, kategoriją; 5 - išsaugotos rūšys; anksčiau jrašytų i Lietuvos raudonąją knygą rūšių gausumas jau atstatyats. 19. Dirvožemis lr biosfera Dirvožemis - tai viršutinis, purusis Žemės plutus sluoksnis, susidan,;s iš gimtosios uolienos, veikiant dirvodaros faktoriams, ir gehantis duoti auga'll derlių. Dirvožemiai susidarė per milijonus metų iš sudūlėjusių uolienų ir jame isikūrusių gyvų organizmų dėka. Tai vienas svarbiausių biosferos komponentų. Būdamas ir vystydamasis litosfcros, atmosferos ir hidrosfcros sąvcikoje, dirvožemis yra specifinis Žemės gcosfcrų sistemoje ir sudaro išskirtiny geosferą ­pedosferą, apimačią paviršini sluoksni, kur vyksta dirvodara. Dirvodara vadiname medžiagų ir energijos kitimo bei judėjimo reiškinių visumą, vykstančią dirvodarinėje uolienoje ir pačiame dirvožemyje. Ją sudarantys reiškiniai yra labai ncvienodos kilmės - mechaniniai, fizikiniai, cheminiai, biologiniai ir kt. Jie pasireiškia nevienodai intensyviai. Todėl viršutiniai bet kurių uolienų sluoksniai virsta ivairiais dirvožemiais, turinčiais savitą sandarą, sudėti ir savybes. Gamtoje dirvožemis yra ekosistemos - augalų, gyvūnų ir mikroorganizmų bendrijos, esančios apibrėžtame Žemės paviršiaus plote, su jam būdingu mikroklimatu, geologine sandara, reljefu, drėgmės režimu - sudėtinė dalis. Būtina pabrėžti abipusę gyvųjų organizmų ir dirvožemio sąveiką. Dėl gyvųjų organizmų veiklos viršutiniuose dirvodarinės uolienos sluoksniuose nuolat kaupiasi organinių medžiagų sintezės ir irimo produktai, besijungiantys su uolienos mineraliniais junginiais. Ši sąveika yra cikliška (evoliucijos, metų ir sezonų). Tai iš esmės ir lemia dirvodaros procesą. Dirvožemio reikšmė biosferoje yra labai didelė ir ivairiapusė. Pirma ­svarbiausia - dirvožemis sudaro sąlygas gyvybei vystytis Žemėje. Dirvožcmis aprūpina augalus vandeniu ir maisto medžiagomis, 0 augalai - gyvulius ir žmogų maistu. Antra ­dirvožemis užtikrina didžiosios geologinės ir mažosios biologinės medžiagų apykaitųsąveiką. Gyviems organizmams veikiant viršutiniuose dirvodarinės uolienos sluoksniuose susidarę nauji tirpūs produktai ivairių druskų forma, iš dalies kritulių vandens, gali būti išplauti i upes, kuriomis jie patenka i didžiąją geologinę medžiagų apykaitą. Trečia - nuo dirvožemio priklauso atmosferos ir hidrosferos cheminė sudėtis. Ketvirta - dirvožemio derlingumas lemia gyvųjų organizmų pasiskirstymą ir jų tanki Žemėje. Pagaliau, penkta - akumuliuodamas organinę medžiagą, dirvožemis Žemės paviršiuje sukaupia ir tam tikrą laiką išlaiko daug cheminės energijos. Dirvožemis - dinamiškas gamtos kūnas, sudarytas iš keturių fazių - kietosios, skystosios, dujinės ir gyvosios. Dirvožemio pagrindą sudaro kietoji fazė, kurios didžioji dalis paveldėta iš dirvodarinės uolienos su jos sudėtimi ir savybėmis. Todėl dažnai ji vadinama kietąja dirvožemio faze. Šios fazės sudėtyje yra pirminiai ir antriniai mineralai su augalų irimo liekanomis. Skystajai fazei priklauso dirvožemio poras užpildanti drėgmė, virslanli dirvožemio tirpalu. Jos kiekis ir savybės labai dinamiškos, priklauso nuo krilulill kickio, oro temperatūros, gruntinio vandens lygio. Neturinčias drėgmės dirvožcmio poras užpildantis oras sudaro dirvožemio dujinę fazę. (iyvl,jll dlrvožcmio fa0':9 sudaro visi jamc esantys ir dalyvaujantys dirvodaroje organizmai: bakterijos, dumbliai, kirmeles, augalų šaknys. Būdamas toks sudėtingas gamtos kūnas, susidaręs veikiant labai kontrastingoms klimato ir augalijos sezoniškumo sąlygoms, dlrvožcmis skiriasi gana nevienodu temperatūros, drėgnumo, aeracijos, chcminčs sudėties režimu. Esant vienodoms sąlygoms, šiuos režimus lemia dirvožemio fizikinės ir cheminės savybės. 19.1 Dirvožemio mineralai Pirminiais dirvožemio mineralais vadinami tokie mineralai, kurie i dirvožemi patenka chemiškai nepakitę dūlėjimo metu, t.y. jie mechaniškai susmulkėja ir susimaišo su antriniais mineralais. Labiausiai paplitę pirminiai mineralai: kvarcas; lauko špatai, kurių gausu aliumosilikatinėse uolienose; žėručiai, pvz. muskovitas; biotitas; hematitas; magnetitas ir kt. Antrinių mineralų, susidariusių dūlėjant pirminiams mineraIams, yra pakitusi chemine:: sude::tis. Didžioji jų dalis yra koloidinės būklės. Dirvožemyje sutinkamos tokios antrinių mineralų grupės: silicio dioksidas : opalas, kvarcas; aliumosilikatai ir florosilikatai: kaolinitas, nontronitas; aliuminio hidroksidai: disporitas; geležies hidroksidai: limo 19.2 Uolienų dūlėjimas Dirvožemio susidarymas kietose uolienose yra lėtas procesas. Visos aprašytos magminės, nuosėdinės ir metamorfinės uolienos, esančios Žemės plutos paviršiuje, yra veikiamos dūlėjimo, dėl kurio pašalinamos purios uolienos, atidengiami vis nauji pirminių kietų uolienų klodai tolesniam dūlėjimui. Dūlėjimas - tai uolienų pasikeitimas, ardymo ir sintezės mišinys, kuriame dažnai dalyvauja ir gyvieji organizmai. Prasidedant dūlėjimui, kietos uolienos pirmiausia yra fiziškai suardomos i mažesnius gabalėlius ir galiausiai - i atskirus mineralus, iš kurių jos yra sudarytos. Suirusios uolienų dalelės bei mineralai yra veikiami ivairių cheminių reakcijų jėgų ir pavirsta naujais mineralais arba visai chemiškai suyra. Dalelių nuolatos mažėja ir atsipalaiduoja tirpių junginių, kuriuos išplauna prasisunkiantys vandenys arba jie sujungiami i naujus antri nius mineralus. Priklausomai nuo dūlėjimo veiksnių ir jų poveikio dūlėjimas skirstomas taip: 1) fizikinis - mechaninis (ardymas): a) temperatūrinis - šiems reiškiniams būdingas nevienodas mineralų kristalų išsiplėtimas ir uolienų lukštenimas; b) mechaninis - užšąlančio vandens poveikis, druskų kristalizacija, augalų ir gyvūnų poveikis, erozija ir defliacija, perklostymas i kitą vietą - vandens, ledo ir vėjo itaka; 2) cheminis - biologinis (skaidymas): a) tirpinimas; b) hidrolizė; c) hidratacija; d) oksidacija; e) dūlėjimas veikiant rūgštiems tirpalam&. Fizikinio - mechaninio dūlėjimo metu kietas uolienos subyra i nuolaužas, skaldą, smėli, guralą. Vykstant cheminiam - biologiniam dūlėjimui (veikiant vandeniui, anglies dioksidui ir organizmams), susidaro nauji mineralai. Fizikinis, cheminis - biologinis dūlėjimas vyksta tuo pačiu metu. Dūlėjimo tipą, inlensyvumą, vyravimą lemia klimatas, reljefas, proceso trukmė, uolienų sudėtis (magminės ir metamorfinės uolienos dažniausiai dūla cheminiu, kvarcas ir smillainiai - tik fizikiniu būdu). Cheminės reakcijos, vykstančios dūlėjimo metu, yra labai sudėtingos ir ivairios. 19.4 Dirvodaros veiksniai Sąlygos, veikiančios dirvožemio susidarymo krypti ir greiti, vadinamos dirvožemio susidarymo veiksniais. 1. Gimtosios uolienos. Uolienos, ant kurių formuojasi dirvožemis, vadinamos gimtosiomis. Tai pagrindinis šaltinis dirvožemiui susidaryti. Cheminė gimtųjų uolienų sudėtis vienaip ar kitaip pakreipia dirvožemio susi formavimo procesą. 2. Augalija ir gyvūnija. Dirvožemio formavimasis prasideda tada, kai gimtosiose uolienose isikuria augalija ir mikroorganizmai. Apmirę organizmai, veikiami bakterijų mineralizuojasi ir praturtina dirvožemi maisto medžiagomis, 0 dirvožemio gyvūnija, praleisdama per savo organizmą organines liekanas, pakeičia jų fizines savybes. 3. Klimatas. Klimatas - veiksmingas dirvodaros veiksnys, 0 Saulės spinduliai ir atmosferiniai krituliai - svarbiausi jo elementai. Jei temperatūra nebūna aukščiau nulio, toje vietoje dirvožemis nesiformuoja. 4. Vietovės reljefas. Lygumose atmosferos, kritulių, šilumos ir šviesos pasiskirstymas yra beveik vienodas. Raižytame reljefe žemesnės vietos yra visuomet drėgnesnės už aukštu mas, 0 pietiniai šlaitai gauna daugiau šilumos ir šviesos už šiaurinius. 5. Dirvožemio amžius. Dirvožemio amžius - tai laiko tarpas per kuri susiformuoja dirvožemis. Šis amžius skirstomas i dvi grupes: absoliutų ir santykini amžių. Absoliučiu dirvožemio amžiumi vadinamas laiko tarpas, praėjęs nuo dirvožemio atsiradimo momento iki dabartinės jo susiformavimo stadijos. Toje pačioje teritorijoje gali skirtis dirvožemių formavimosi sąlygos. Pvz., nusausinus pelkini dirvožėmi po tam tikro laiko susiformavo naujas dirvožemis ir tas laiko tarpas yra vadinamas santykiniu dirvožemio amžiumi. 6. Žmogaus veikla. Dirvožemio susidarymo krypti ir jo savybes dažnai iš esmės pakeičia žmogaus veikla: žemės tręšimas, jos kalkinimas, nusausinimas, drėkinimas ir kt. 19.6 Dirvožemio spalva Dirvožemio spalva yra vienas iš svarbiausių morfologinių požymių. Ji priklauso nuo vienų ar kitų cheminių junginių kiekio dirvožemyje. Tamsi (juoda) dirvožemio spalva dažniausiai priklauso nuo puveninės medžiagos (humuso) kiekio. Kuo daugiau humuso - tuo spalva tamsesnė. Raudoną ir rausvą dirvožemio spalvą sąlygoja trivalentės geležies hidratas. Jeigu dirvožemyje daug trivalentės geležies hidrato, spalva būna raudona arba tamsiai ruda, jei nedaug - geltona arba oranžinė. Baltą dirvožemio spalvą sąlygoja arba silicio oksido, arba kalcio karbonato, arba koalino žymūs kiekiai dirvožemyje. Melsvai pilką spalvą dirvožemiui suteikia dvivalentės geležies junginiai, kurie susidaro dirvožemiuose esant drėgmės pertekliui. Dirvožemiai, arba atskiri jų horizontai, nudažyti ivairiais melsvai pilkos spalvos tonais, vadinami glėjiniais. Naujadarais vadinamos ivairių medžiagų išskiros ir sankaupos, atsiradusios dirvodaros procese. Naujadarai būna cheminės ir biologinės kilmės. Cheminės kilmės: kalcio karbonatas, silicio oksidas, geležies hidroksidas, mangano oksidas ir kt. Biologinės kilmės: kurmiarausių, sliekų, skruzdžių, pelių išrausti urveliai, šaknų antspaudai ir kt. Intarpais vadinami mechaniškai i dirvožemi patekę daiktai, kurių buvimas nėra susietas su dirvožemio susidarymo procesais. Pvz. kaulai, indų šukės, geležies dirbiniai, medžių liekanos ir pan. 19.9 Dirvožemio granuliometrinė ( mechaninė) sudėtis Pagal kilmę dirvožemio mechaniniai elementai būna mineraliniai, organiniai ir organiniai - mineraliniai. Daugumą uolienų ir dirvožemių sudaro mineraliniai elementai - 80-90 procentų jų masės. Dirvožemis daugiausia paveldi dirvodarinės uolicnos mcchaninoy sudėlj. Rūgščios, turinčios daug kvarco magminės uolienos dūlėdamos palieka daug stamhių žvyro ir smėlio mechaninių elementų. Šarminčsc uolienose yra nemažai smulkių molio dalelių. Purių nuosėdinių uolienų mechaninė sudėtis priklauso nuo jų kilmės. Aliuvinių ir eolinių nuosėdų mcchaniniai clcmentai yra gcrai surūšiuoti pagal parnešimo krypti: arčiau nusėda stambesnės, 0 toliau - smulkcsnės dalclės. Organiniai ir organiniai - mineraliniai mechaniniai clementai susidaro dirvodaros mctu ir yra labai smulkūs. Dirvožemio kietoji dalis skirstoma: 1. Skeletas - dalelės,stambesnės už 1 mm; 2. Fizinis smėlis - 0,01-1,0 mm skersmens dalelės; 3. Fizinis molis - dalelės, mažesnės už 0,01 mm; 4. Koloidinės dalelės - mažesnės žu 0,001 mm. Dirvožemis skirstomas j frakcijas pagal dalelių skersmenj: 1. Akmenys- stambesnės už 10 mm;2. Stambus žvyras 10-5 mm;3. Smulkus žvyras - 5-3 mm;4. Stambus smėlis 3-1mm;5.Vidutinio stambumo smėlis - 1-0.5 mm;6. Smulkus smėlis- 0,5-0,25 mm;7. Dulkinis smėlis - 0,25-0,05 mm;8. Smulkus dulkinis smėlis- 0,05-0,01 mm;9. Vidutinio stambumo dulkės - 0,01-0,005 mm;10. Smulkiosios dalelės - 0,005-0,001 mm.11. Koloidinės dalelės- smulkesnės už 0,001 mm. Lengvo priemolio ir vidutinio sunkumo priemolio dirvožemiai pasižymi geriausiomis sąlygomis dujų apykaitai ir vandens režimui susidaryti. Juose efektyviausiai veikia cheminiai ir biologiniai procesai. 19.10 Dirvožemio cheminė sudėtis Dirvožemio cheminėje sudėtyje ivairių mineralinių ir organinių junginių forma yra didelė grupė žemiau išvardytų cheminių elementų. Deguonis yra vienas pagrindinių dirvožemio vandens, daugumos pirminių ir antrinių mineralų Vidutinis jo kiekis dirvožemiuose - 55 procentai. Silicis dažniausiai randamas pirminio mineralo kvarco forma, dirvožemyje jo yra vidutiniškai 25 procentai. Aliuminis yra pirminių ir antrinių Būdamas dirvožemio sorbuojamajame komplekse ji parūgština. Vidutiniškai dirvožemyje jo yra 7 procentai. Geležis randama pirminių ir antrinių mineralų sudėtyje, kuriems dūIant susidaro mažai judrus geležies hidroksidas, iškrintantis amorfinio gelio forma. Labai rūgščios reakcijos terpėje išsiskyrę geležies jonai sudaro tirpias geležies druskas arba su organinėmis rūgštimis - judrius kompleksinius junginius, judančius dirvožemio profilyje. Geležis - būtina chlorofilui susidaryti augaluose. Vidutiniškai šio elemento dirvožemiuose yra 2 procentai. Anglis yra visų organinių liekanų dirvožemyje, humuso, angliarūgštės druskų sudėtyje. Vidutinis jos kiekis dirvožemiuose - 5 procentai. Kalcis ir magnis dirvožemiuose būna pirminių ir antrinių mineralų pavidale, sorbuojamajame komplekse ir tirpiose druskose. Dirvožemiuose vidutinis kalcio kiekis - 2 procentai, magnio - 0,6 procentai. Jų katijonai dirvožemio tirpale vyrauja, paprastai kalcio katijonų būna daugiau negu magnio. Pagrindinis šių katijonų šaltinis yra klintys, dolomitai, gipsas. Kalcis ir magnis svarbūs augalų mitybai. Papildomai jų augalai gauna, kai dirvožemiai kalkinami ar gipsinami. Kalis ir natris dirvožemiuose yra labai svarbūs augalų maisto elementai. Abiejų druskos labai tirpios ir gali būti iš dirvožemių išplautos i gruntinius vandenis. Sunkios mechaninės sudėties dirvožemiuose kalio yra daugiau negu lengvuose. Šių elementų dirvožemiuose vidutiniškai būna 2 procentai. Didelis natrio kiekis dirvožemyje daugeliui augalų yra kenksmingas. Azotas - labai svarbus biogeninis elementas, daugiausia esantis organinėje dirvožemio dalyje: kuo daugiau dirvožemyje humuso, tuo jame gausiau azoto. Jo vidutinis kiekis dirvožemyje 0,1 - 0,2 procento. Fosforas dirvožemyje yra organinių, mineralinių fosforo rūgšties druskų sudėtyje ir sorbuojamajame komplekse, vidutinis jo kiekis - 0,08 procento. Kalcio fosfatai vyrauja neutralios arba šarminės reakcijos dirvožemiuose, geležies ir aliiuminio fosfatai - rūgščios reakcijos dirvožemiuose. Molio mineralai fosforo jonus stipriausiai adsorbuoja rūgščios reakcijos terpėje. Daug fosforo būna ne tik viršutiniuose dirvožemio horizontuose, ši svarbų maisto elementą lengviausiai augalai isisavina silpnai rūgščios reakcijos terpėje (pH 6 - 6,5). Sieros augalams dirvožemyje yra pakankamai - apie 0,04 procento. Čia ji yra organinių medžiagų, lengvai tirpių kalio, natrio, magnio sulfatų sudėtyje. 19.12 Humusas Humusu vadinami kompleksiniai junginiai, susidarę biocheminių procesų metu, vykstant pirminei organinės medžiagos mineralizacijai ir jos sintezei - humifikacijai, susidarant naujiems sudėtingesniems organiniams junginiams. Humusas susidaro iš organinių liekanų, dalyvaujant dirvožemio biotai, oro deguoniui ir vandeniui. Humusą sudaro nehumifikuojančios, t.y. baltymai, angliavandeniai, ligninas, derva ir raugai, ir humifikuojančios, t.y. azoto turintys kompleksiniai junginiai, medžiagos. Didesnę humuso dali sudaro huminės ir fulvo rūgštys. Huminės rūgštys yra labai didelio molekulinio svorio azotiniai organiniai junginiai, tampriai susiję su mineralinėmis dirvožemio dalelėmis. Jos praktiškai netirpsta vandenyje hei rūgštyse, 0 reaguodamos su dirvožemio mineralais, sudaro druskas - humatus. Fulvo rūgštys nuo huminių skiriasi tuo, kad jos ir jų druskos - fulvalai gerai tirpsta vandenyje. Fulvo rūgštys pasižymi labai rūgščia reakcija ir jos aktyviai ardo dirvožemio mineralus. Dirvožemio humuso reikšmė yra labai ivairiapusė. Humuso medžiagos ir tarpiniai organinių liekanų irimo produktai jau pačiose pirmose dirvodaros stadijose dalyvauja biologiniame uolienų dūlėjime. Vėliau dirvožemio mineralinius junginius aktyviai ardo ir jų judrumą padidina fulvorūgštys. Huminės rūgštys ir jų druskos, ypač kalcio humatas, dirvožemyje sukaupia organinių medžiagų atsargų, kuriose gausu augalams reikalingo azoto ir kitų maisto medžiagų. Priklausomai nuo klimato sąlygų dirvožemyje susidaro nuo 5 - 20 iki 50 - 70 cm storio humusinis horizontas. Dirvožemyje humusas atlieka ir sanitarinę - apsauginę funkciją: skatina pesticidų irimą, sorhuoja ivairias toksines medžiagas ir neleidžia joma patekti i augalus. Pagrindinės priemonės, padedančios sudaryti geros kokybės humuso atsargas, yra šios: sistemingas tręšimas organinėmis trąšomis - mėšlu, kompostu, durpėmis; lengvuose dirvožemiuose ankštinių augalų (Iubinų ir kt.) sėjimas žaliajai trąšai; daugiamečių žolių auginimas sėjomainos laukuose; dirvožemių reakcijos reguliavimas kalkinant rūgščios reakcijos ir gipsinant daug tirpių druskų turinčius dirvožemius; optimalaus drėgmės režimo sudarymas sausinant šlapius dirvožemius; antierozinių ir antidefIiacinių priemonių bei tinkamos agrotechnikos taikymas, tręšimas bakterinėmis trąšomis. 19.13.Dirvožemio gyvieji organizmai (biota) Dirvožemio gyvąją dali sudaro ivairiausių organizmų (augalų, gyvūnų, mikroorganizmų) populiacijos bei populiacijų grupės, kurias apjungia bendras terminas "dirvožemio biota". Dirvožemio biota skirstoma i keturias grupes: I - augalai - organinių m'edžiagų producentai (nuo vienaląsčių dumblių iki aukštesniųjų augalų); II - gyvūnai - organinių medžiagų vartotojai (nuo vienaląsčių pirmuonių iki žinduolių); III - grybai - pagrindiniai organinių medžiagų skaidytojai; IV - prokariotai - dažniausiai vienaląsčiai bei siūliniai mikroskopiniai organizmai, ekologinėse grandyse atliekantys tiek producentų, tiek ir skaidytojų vaidmeni. Aukštesnieji augalai dirvožemyje isitvirtina šaknimis, 0 žemesnieji augalai ­dumbliai - auga dirvožemio paviršiuje arba jo viršutiniuose sluoksniuose. Vieni gyvūnai dirvožemyje gyvena nuolat (vandens plėvelėse, porose, ivairiose ertmėse), antri - didžiąją laiko dali (rausdami urvelius, olas), treti - laikinai (slėpdamiesi nuo priešų ar žiemos imygio metu). Pirmuonys dirvožemio aplinkoje išlieka tipiškais vandeninės terpės gyvūnais. Mikroorganizmai prisitvirtina prie dirvožemio dalelių arba plaukioja dirvožemio vandeniniuose tirpaluose. Drivožemio biotos visuma nuolat kinta laike ir erdvėje, tačiau kiekvienas dirvožemio tipas turi sau būdingą biotos rūšinę sudėti, jos funkcionavimo ypatybes. Augalų šaknų sistemos keičia dirvožemio fizines ir, chemines savybes, jo biologini aktyvumą. Šaknų išskiriami organiniai junginiai lemia svarbių biocheminių procesų aktyvumą bei mikroorganizmų vystymosi intensyvumą augalų šaknų zonoje. Šaknų paviršiuje, arba arti jo, kaupiasi mikroorganizmai, atliekantys pagrindines azoto apykaitos reakcijas - nitrifikaciją ir denitrifikaciją. Dirvožemio dumbliai skirstomi i tris ekologines grupes: 1 - antžemines, augančias dirvožemio paviršiuje; 2 - drėgnamėges, augančias pastoviai šlapių dirvožemių vandeninėje aplinkoje; 3 - dirvožemio, augančias tik jo sluoksnyje. Dauguma dirvožemio dumblių - mikroskopiniai organizmai, tačiau jų sankaupas galima jžiūrėti plika akimi. Dumbliai apauga uolų paviršių, medžių kamienus, statinių sienas, jei pakanka drėgmės ir šviesos. Dumbliai turi itakos dirvožemio dujiniam režimui, struktūrai, azoto kaupimui. Dumblių rūšys gali būti indikatoriais, tiriant dirvos dujini režimą, taršą pramoniniais teršalais. Pagal gyvenimo būdą ir poveiki divožemiui, ivairių dydžių gyvūnai skirstomi i penkias grupes: nanofauną, mikrofauną, mezofauną, makrofauną ir megafauną. Nanofaunai priklauso mikroskopinio dydžio vienaląsčiai pirmuonys, gyvenantys dirvožemio vandeniniuose tirpaluose. Kai kurių rūšių populiacijos gyvena tiek dirvožemyje, tiek ir natūraliuose vandens telkiniuose. Mikrofaunai priklauso mikroskopinio dydžio daugialąsčiai gyvūnai, gyvenantys drėgname dirvožemyje, prisotintame vandens garų. Jos ivairovę lemia augalinių liekanų ir humuso gausa. Mezofaunos atstovus, daugiausia nariuotakojus gyvūnus, galima ižiūrėti plika akimi arba su padidinamuoju stiklu. Jie gyvena dirvožemio porose, kuriose gali laisvai judėti ir migruoti. Dirvožemio makrofaunai atstovauja sliekai, šimtakojai, vabzdžių lervos ir kiti gyvūnai, kurie dirvožemyje rausia urvelius ar praplečia esamas ertmes. Sausros ar jšalo atveju sugeba migruoti i gilesnius dirvožemio horizontus. Megafaunai priskiriami stambūs gyvūnai: dideli sliekai, žinduoliai (kurmiai, kirstukai, pelėnai), kurie sugeba permaišyti ivairių horizontų dirvožemi, pakeisti natūralų jo susiklostymą. Pagal gyvenimo pobūdi dirvožemio gyvūnija skirstoma i tris grupes: 1. Geobiontai - organizmai, visą gyvenimo ciklą gyvenantys dirvožemyje, pvz. sliekai, dirvožemio erkės, kurmiai ir kt. 2. Geofilai - organizmai, dali gyvenimo, t.y. vieną iš aktyviausių raidos stadijų praleidžiantys dirvožemyje. 3. Geoksenai - organizmai, pasyviąją gyvenimo dali praleidžiantys dirvožemyje, pvz. vabzdžių lervos. Dar išskiriami kriptozojai - tai judrūs makroskopiniai bestuburiai organizmai, gyvenantys tarp mineralinio dirvožemio ir miško paklotės, pvz. svirpliai, dirvožemio tarakonai ir vabalai, vorai ir kt. Pagal mitybos pobūdi dirvožemio gyvūnija skirstoma i augalų šaknimis bei dumbliais, zoofagus, kurie minta kitais skaidančius atmirusius augalus bei jų šaknis. Dirvožemio grybai - pagrindiniai mineralinių medžiagų gamintojai, skaidantys augalų ir gyvūnų organines liekanas - net celiuliozę ir ligniną, taip pat formuojantys humusą. Jie auga dirvožemio paviršiuje bei pačiame dirvožemyje, turėdami ekologinių savybių, vienodai būdingų tiek augalams, tiek ir gyvūnams. Dirvožemio biotai priskiriamos kerpės, kurių kūną sudaro simbiozėje gyvenantis grybas bei dumblis. Išskiriamos dvi ekologinės kerpių grupės: 1 - augančios skurdžių maisto medžiagomis dirvožemių paviršiuje; 2 - augančios ant uoJų bei akmenų paviršiaus. Dirvožemio prokariotams - savo sandara paprasčiausiems dirvožemio biotos nariams - atstovauja ivairios bakterijos, virusai, fagai. 19.14 Dirvožemio koloidai Pagal sudėti dirvožemio koloidai skirstomi i tris grupes: mineralinius; organinius; organinius mineralinius. Dirvožemyje vyrauja mineralinės kilmės koloidai, sudaryti iš antrinių mineralų. Organinės kilmės kol oi dai daugiausia sudaryti iš humusinių medžiagų, iš dalies ir huminių rūgščių. Organiniai mineraliniai koloidai susideda iš dalelių, kurias sudaro organinių ir mineralinių koloidų tarpusavio sąveika. Turtingiausi koloidais yra molio ir priemolio dirvožemiai, turintys didesni humuso kiekio Kiekviena koloidinė dalelė turi elektrini krūvio Dauguma koloidų turi neigiamą krūvio Pagrindinė koloido dalis yra branduolys, kuris susideda iš vienos ar kelių rūšių molekulių. Branduolio paviršių dengia molekulių sluoksnis. Dirvožemyje esančių koloidų branduoliai daugiausia sorbuoja neigiamus jonus ir tokiu būdu virsta neigiamais koloidais, 0 aliuminio ir geležies hidroksidai sudaro teigiamus koloidus. Koloidų būvis yra dvejopas. Tai koloidinis tirpalas (zolis) ir nuosėdos (gelis). Zolio būvyje koloidinės dalelės yra tol, kol turi elektrini krūvio Kai i koloidini tirpalą patenka elektrolitas, koloidinės dalelės, netekę elektrinio krūvio, iškrinta nuosėdomis. Šis procesas vadinamas koaguliacija. Grižtamoji koaguliacija, kuomet, sumažėjus elektrolito koncentracijai, koloidinės dalelės iš gelio pereina i zolio būvi vadinama koloidų peptizacija. Koloidai sudaro aktyviąją dirvožemio dali. Jie sudaro dirvožemio absorbuojamą kompleksą, nulemianti dirvožemio absorbuojamąsias savybes. Dirvožemio absorbuojamosios savybės Dirvožemio absorbavimas yra sudėtingas procesas, vykstantis dėl ivairios kilmės koloidų tarpusavio sąveikos. Išskiriamos penkos absorbavimo rūšys: mechaninis; molekulinis (fizinis); cheminis; fizinis cheminis; biologinis. Tik molekulinis ir fizinis cheminis procesai yra tiesiogiai susijęs su dirvožemio koloidais. Mechaninis absorbavimas - tai dirvožemio savybė nepraleisti vandens iš suspcnsijose esančių dalelių, stambcsnių už dirvožemio poras. Molekulinis (fizinis) absorhavimas pasižymi tuo, kad dalelės, turėdamos didt:lc,; paviršiaus traukos energiją, absorbuoja vandens garus, dujas ir vandenyje ištirpusias medžiagas, nevykstant cheminėms reakcijoms. Tokiu būdu dirvožemyje yra absorbuojamas nuo išgaravimo amoniakas. Cheminio absorbavimo metu dirvožemio tirpūs junginiai virsta netirpiais arba mažai tirpiais junginiais, apsaugant juos nuo išplovimo iš dirvožemio, tačiau neigiama yra tai ,kad tie elementai neprieinami augalams. Fizinis cheminis absorbavimas yra pagristas tuo, kad beveik visada mineralinės druskos ir rūgštys dirvožemio tirpale yra stipriai disocijuotos i katijonus ir anijonus. Todėl iš dirvožemio tirpalo absorbuojamos ištirpusių medžiagų molekulės bei jonai. Kadangi dirvožemio koloidai dažniausiai turi neigiamą elektrini krūvi, tai iš dirvožemio bus absorbuojami tik katijonai. Biologinis absorbavimas turi didelę reikšmę maisto medžiagų absorbavimui ir jų apsaugojimui nuo išplovimo. Dirvožemyje gyvenantys mikroorganizmai ir augalai paima ir sukaupia savyje lengvai tirpstančius azoto, fosforo, sieros, kalio ir kitus junginius. Skirtingi katijonai turi nevienodą absorbuojamąją energiją. Didesne absorbuojamąja energija pasižymi dvivalenčiai, mažesne - vienvalenčiai katijonai. Absorbavimo pajėgumui daug reikšmės turi dirvožemio tirpalo koncentracija. 19.15 Dirvožemio rūgštingumas Dirvožemiui rūgščią reakciją suteikia dirvožemio tirpalai bei koloidai. Dirvožemio rūgštingumas yra išreiškiamas vandenilio jonų koncentracija tirpale, kuris žymimas simboliu pH. Pagal pH dirvožemiai skirstomi i rūgštingumo grupes: 1. Stipriai rūgštūs - pH mažiau už 4,5; 2. Vidutinio rūgštingumo - pH - 4,6 - 5,0; 3. Silpnai rūgštūs - pH - 5,1 - 5,5; 4. Artimi neutraliems - pH - 5,6 - 6,9; 5. Neutralūs - pH - 7,0; 6. Silpnai šarminiai - pH - 7,1 - 8,0; 7. Šarminiai - pH - 8,1 - 9,0; 8. Stipriai šarminiai - pH - daugiau už 9,0. Išskiriamos dvi dirvožemio rūgštingumo rūšys: aktualusis ir potencialusis. Aktualusis dirvožemio rūgštingumas yra toks rūgštingumas, kuris yra dirvožemio tirpale. Ji sudaro anglies rūgštis, iš dalies tirpios organinės rūgštys ir hidrolitiškai rūgščios druskos. Šis rūgštingumas turi jtakos a~galų augimui ir mikroorganizmų vystymuisi. Potencialusis dirvožemio rūgštingumas susidaro koloidinėje dirvožemio dalyje, absorbuojant vandenilio ir aliuminio jonus, kurie yra lyg paslėpti - neveiklūs ir vadinami potencialiais. Potencialusis rūgštingumas yra skirstomas i mainų ir hidrolitinj rūgštingumą. Dirvožemio buferingumas Dirvožemio buferingumas - tai jo gebėjimas priešintis tirpalo reakcijos pasikeitimams dirvožemj paveikus stipriomis rūgštimis arba stipriais šarmais, rūgščiomis arba šarminėmis druskomis. Dirvožemio tirpalo buferingumą lemia jo cheminėje sudėtyje esančiGs silpnos rūgštys ir jų druskos, vandenyje tirpios organinl:s rūgštys bei jų druskos, kurios su H ir 011 jonais sudaro sunkiai disocijuojančius junginius. Pavyzdžiui, dirvožemio tirpale esant kalcio hidrokarbonato, nitrifikacijos metu susidariusi azoto rūgštis labai neparūgštins dirvožemio tirpalo reakcijos, nes susidariusi angliarūgštė mažai disocijuoja arba gali skilti i vandeni ir anglies dioksidą. Daugiausia dirvožemio buferingumas susietas su kictąja dirvožemio faze. Kuo dirvožemis turi daugiau koloidų ir humuso, kuo jo sorbuojamajame komplekse daugiau bazių, tuo jo buferingumo savybė bus ryškesnė. Mažo buferingumo dirvožemiuose (smėliuose, priesmėliuose, nedaug turinčiuose humuso), išbėrus rūgščios ar šarminės reakcijos medžiagas, gali smarkiai pasikeisti dirvožemio tirpalo reakcija ir susidaryti nepalankios sąlygos augalams ir mikroorganizmams. To nebus didelio buferingumo dirvožemiuose. 19.16 Dirvožemio tirpalai Dirvožemio tirpalus sudaro dirvožemio vandenyje ištirpusios medžiagos. Dirvožemio tirpalai yra labai judri ir aktyvi dirvožemio dalis, tiesiogiai dalyvaujanti dirvožemio susidaryme biocheminėse ir fizinėse cheminėse reakcijose, maisto medžiagų apytakoje ir augalų mityboje. Pagal cheminę sudėti dirvožemio tirpalai yra mineraliniai: nitratai, nitritai, karbonatai, fosfatai, sulfatai ir kt.; organiniai: ištirpę organinės rūgštys, pvz. kreninė rūgštis ir jos druskos, ištirpę amidai, baltymai ir kt.; organiniai mineraliniai junginiai. Nedidelė reikšmė tenka dirvožemio tirpalo koloidinei daliai. Dirvožemio tirpalo koncentracija yra nepastovus dydis. Ji keičiasi priklausomai nuo laiko ir vietos sąlygų, kietosios dalies sudėties, dirvožemio drėgmės. Kylant temperatūrai, daugelio druskų tirpstamumas padidėja. Taip pat kuo didesnė dirvožemio tirpalo koncentracija, tuo didesnis jo osmotinis slėgis. Optimalus osmotinis dirvožemio tirpalo slėgis, kuriam esant augalai palankiausiai jsisavina maisto medžiagas iš dirvožemio, yra 2-3 atmosferų slėgis. Dirvožemyje nuolat vyksta oksidacijos ir redukcijos procesai. Dirvožemio paviršiuje, kur daugiau oro deguonies, vyrauja oksidacijos procesai. Gilesniuose dirvožemio sluoksniuose, kur nepreina ar mažai patenka oro deguonies, vyrauja redukcijos procesai. Vykstant oksidacijai, medžiaga atiduoda elektroną j aplinką, 0 vykstant redukcijai - priima vieną elektroną iš aplinkos. Taip pasikeičia potencialas. Pagal potencialo energijos dydi sprendžiama apie oksidacijos ir redukcijos procesus dirvožemyje. Jis žymimas Eh ir išreiškiamas milivoltais. 19.18 Vandens režimas dirvožemyje Dirvožemyje išskiriamos šios vandens formos: chemiškai surištas; absorbuotas; dujinis; laisvas. Chemiškai surištas vanduo, nedalyvaudamas fiziniuosc procesuose dirvožemyjc, yra svarbus dirvožemio sudėties rodiklis. Išskiriamos dvi chemiškai surišto vandens formos: konstitucinis vanduo - tai sudėtinė dirvožemio mineralo dalis, kuris atsiskiria pakaitinus dirvožemj aukštesnėje negu 150 - 200 laipsnių temperatūroje; kristalinis vanduo, jeinantis i mineralų kristalų struktūros sudėtj ir atsiskiriantis pakaitinus dirvožemj neaukštoje temperatūroje. Absorbi1otas vanduo laikosi ko]oidų paviršiuje ir yra skirstomas i dvi formas: stipriai absorbuotą, arba higroskopinj; silpnai absorbuotą, arba plėvelini, vandeni. Higroskopinis vanduo - tai drėgmė, apsupanti vandens mo]ekulėmis dirvožemio daleles, besilaikanti molekulinės jėgos dėka. Higroskopinė drėgmė gali judėti tik perėjusi j dujų formą. Ji laikosi kartais ]0000 ir daugiau atmosferų slėgio jėga. Todėl atskirti higroskopinę drėgmę nuo dirvožemio dalelių galima, tik 2 - 4 valandas kaitinant 105 laipsnių temperatūroje. Ši drėgmė visiškai neprieinama augalams. Virš higroskopinio vandens ant dirvožemio dalelių gali telktis nauji ploni vandens sluoksniai. Šis vanduo juda iš drėgnesnės vietos i sausesnę ir dirvožemio dalelė visiškai aptraukiama plėveliniu vandeniu, kuris iš dalies yra prieinamas augalams. Dujinis vanduo susidaro garuojant kitų formų vandeniui. Jis juda iš didesnio sl.;gio. Arti sausumos paviršiaus i dirvožemi šis vanduo gali patekti iš atmosferos. Dujinis vanduo iš gilesnių ir šiltesnių sluoksnių kyla i paviršutinius - vėsesnius sluoksnius. Pasiekęs kapiliarini vandeni, gali juo pavirsti, 0 pereidamas iš gilesnių sluoksnių i paviršutini, gali. išgaruoti. Dujinis vanduo vaidina svarbų vaidmeni, keičiantis vandens formoms dirvožemyje ir podirvyje. Laisvas vanduo dirvožemyje gali būti ledo ir skysčio pavidale. Laisvoji vandens forma skirstoma i kapiliarini ir gravitacini vandeni. Kapiliariniu vandeniu vadiname vandeni. esanti smulkiose porose, kapiliaruose. Kapiliarinis vanduo papildomai yra skirstomas: i nejudrų kapiliarini, kuris gali pereiti i dujini vandeni arba iš dalies gali pavirsti plėveliniu vandeniu; judrų kapiliarinj, kuris prieinamas augalams; ir lengvai judanti kapiliarini - pagrindini augalų drėgmės šaltini. Jei dirvožemi, kuriame visi kapiliarai pripildyti drėgmės, dar drėkinsime, tai vanduo užpildys ir nekapiliarinius tarpus ir jis laisvai cirkuliuos dirvožemyje. Tokia drėgmė vadinama gravitaciniu vandeniu. Svorio jėgos veikiamas, vanduo skverbsis i gilesnius sluoksnius. Gruntiniu vandeniu vadinamas toks vanduo, kuris tam tikrame gylyje sudaro vandens veidrodi. arba sluoksnio Šis vanduo dalyvauja dirvožemio susidarymo procese ir augalų maitinime. Gruntinis vanduo laikosi ant nelaidžių jam uolienų. 19.19 Oro režimas dirvožemyje Oras užpildo be vandens esančias dirvožemio poras. Tai ne tik dirvožemio mineralinės dalies dūlėjimo veiksnys, bet ir būtina biologinių procesų vystymosi sąlyga. Tarp dirvožemio ir atmosferos vykstantis oro pasikeitimas vadinamas aeracija. Dieną dirvožemis i kaista, todėl oras iš dirvožemio išsiskiria ir patenka i atmosferą. Nakti dirvožemis atvėsta, ir iš atmosferos turtingesnis deguonimi oras patenka i dirvožemio Aeracija vyksta dėl difuzijos, temperatūros svyravimų, drėgmės i dirvožemi patekimo ypatybių, vėjo itakos ir gruntinio vandens lygio svyravimų. Difuzija - tai dujų pasikeitimas tarp dirvožemio ir atmosferos. Dirvožemio ore yra mažiau deguonies ir daugiau anglies dvideginio negu atmosferoje. Tai sudaro sąlygas patekti deguoniui i dirvožemi, 0 anglies dvideginiui - iš dirvožemio i atmosferą. Dirvožemyje oras yra trijų būsenų: laisvas; ištirpęs kit:losios dirvožemio dalies absorbuotas oras. Trūkstant dirvožemyje sumažėja organinės medžiagos skaidymas susidarymas, intensyviau vyksta redukciniai procesai. 19.20 Šilumos režimas dirvožemyje Dirvožemio šiluma - dirvožemio energijos fizikinė savybė. pasireiškianti atskirų genetinių horizontų temperatūra. Šiluma labai svarbi visai dirvodarai ir ypač dirvožemio biologiniams, cheminiams procesams. Nuo šilumos priklauso cheminių reakcijų greitis, difuzija, drėgmės išgaravimas, dirvožemio gyvūnų aktyvumas, augalų derlingumas. Labai svarbus dirvožemio fizikinių savybių rodiklis yra dirvožemio temperatūros dinamika paros metu ir augalų vegetacijos metu. Pagrindinis šilumos šaltinis yra Saulės radiacija. Be jos, dirvožemi šildo Žemės rutulio vidinė energija, organinių liekanų irimo biocheminė energija ir radioaktyvių medžiagų skilimo energija. Dirvožemio ir šilumos santykių požymių visumą nusako dirvožemio šiluminės savybės - šilumos sorbavimas, šilumos imlumas ir šilumos laidumas. Šilumos sorbavimas - dirvožemio savybė sorbuoti saulės spindulių energiją. Šią energiją nusako albedas, rodantis nuo dirvožemio paviršiaus atsispindėjusios saulės energijos kieki procentais. Kuo jis mažesnis, tuo dirvožemis daugiau sorbuoja energijos, tuo jis šiltesnis. Pietiniai kalvų šlaitai spindulių sorbuoja daugiau negu šiauriniai. Augalijos danga mažina sorbavimą, plikos vietos išyla daugiau už apaugusi as. Dirvožemio šilumos imlumas - jo savybė sukaupti ir išlaikyti tam tikrą šilumos kieki, kurio reikia 1 g sauso dirvožemio temperatūrą pakelti nuo 14,5 iki 15,5 laipsnių. Dirvožemio šilumos imlumas priklauso nuo dirvožemio drėgnumo, humusingumo, struktūringumo, koloidinės, mineralinės ir mechaninės sudėties. Drėgnesnių dirvožemių šilumos imlumas yra didesnis, purių ir sausų - mažesnis. Todėl pavasari smėliai išyla greičiau negu moliai. Dirvožemio šilumos laidumas - jo savybė praleisti šilumą iš šiltesnių horizontų i šaltesnius. Išreiškiama šilumos kiekių, per 1 s praėjusiu pro 1 cm sluoksnio 1 kvadratinio centimetro ploto dirvožemi, jo temperatūrai pasikeičiant 1 laipsniu. Dėl jos dirvožemyje vyksta šilumos mainai. Šilumos laidumui svarbūs dirvožemio cheminė sudėtis, drėgnumas, oro kiekis ir jo t.emperatūra. Šilumą blogiau praleidžia sausi, humusingi, poringi dirvožemiai. Juo dalelės stambesnės, tuo dirvožemis laidesnis šilumai. Laidumas didėja ir kylant dirvožemio temperatūrai. 19.21 Dirvožemio naikinimas Pramoninis dirvožemio nalkinimas Dirvožemio dangos naikinimą sąlygoja ir pramoninė žmogaus veikla. Intensyviausiai dirvožemio danga ir landšaftas apskritai sunaikinami kasant naudingąsias iškasenas atviru būdu. Nors taip išgauti iškasenas labai perspektyvu, tačiau labai pažeidžiama augalinė ir dirvožemio danga, nusistovėję teritorijos hidrologinis bei hidrocheminis režimai. Daugelyje šalių nemažus plotus užima ivairūs karjerai, nuogriuvos ir terikonai. Kietos sąnašos ir toksiški junginiai užteršia pra tekančio vandens šaltinius ir taip papildomai pažeidžiama maždaug dar antra tiek teritorijos, kiek jo reikia pačiam karjerui. JAV taip pažeistų plotų yra apie 1,3 mln. ha, Anglijoje - apie 60 tūkst. ha, Vokietijoje - apie 30 tūkst. ha. Lietuvoje pažeistų žemių (dažniausiai išnaudotų žvyro, smėlio, molio ir durpių karjerų) plotas yra per 30 tūkst. ha. Tiesa, mūsų išnaudoti karjerai nedideli ir negilūs. Gilesnis karjeras yra tik prie Akmenės. Eksploatuojant naudingąsias iškasenas, i paviršių išmetama daug nelabai tinkamų augalams augti gruntų ir net toksiškų uolienų. Toksiškumą čia sąlygoja uolienų mineralinė ir cheminė (druskų) sudėtis. Pavyzdžiui, jei uolienoje yra pirito, t,ai, jam sudūlėjus, galime laukti, kad padidės dirvožemio rūgštumas. Praėjus 30 - 40 dienų, kai tokia uoliena atsiduria paviršiuje, jos pH nuo 5,5 sumažėja iki 2,1, ryškiai padidėja judriosios geležies (1500 - 1800 mg!kg dirvožemio), 0 judriojo aliuminio nėra daugiau negu didžiausias leistinas kiekis. Naudingąsias iškasenas kasant požeminiu (šachtiniu) būdu, taip pat pažeidžiami dirvožemis ir kraštovaizdis, kadangi nuo prie šachtų supiltų terikonų nuplaunamos ar nupustomos kietos sąnašos ir ivairūs cheminiai junginiai blogina greta esančių teritorijų dirvožemio ir mažų upelių vandens savybes. Be tikslo daug prarandama produktyvių žemių ir sandėliuojant kietas kai kurių gamyklų, perdirbančių mineralines žaliavas, ir šiluminių elektrinių kuro atliekas. Dirvožemi teršia ir nešiuolaikiškais būdais utilizuojamos miestų ir didesnių gyvenviečių komunalinio ir buitinio sektoriaus kietos atliekos. Jų sąvartynai ne tik patys užima daug vietos, darko miestų vaizdą, nepageidaujami sanitariniu požiūriu (teršia orą dulkėmis, kenksmingomis dujomis), bet ir aplink juos reikia palikti iki 1000 m pločio sanitarinės apsaugos zonas. Pagaliau neišvengiamai daug produktyviojo dirvožemio prarandame tiesdami kelius, elektors linijas, vykdydami civilinę ir pramoninę statybas. Skiriamų šiems reikalams žemių, ypač ariamųjų, plotai turi būti griežtai kontroliuojami. 19.23 Fizinė ir cheminė dirvožemio degradacija Fizinę dirvožemio degradaciją sąlygoja mechaninis poveikis, kuris gamtinėse ekosistemose, ypač miškuose, retai sukelia negrižtamus dirvožemio pokyčius. Didesnes ar mažesnes fizinės kilmės apkrovas patiria antropogeninių vietovių dirvožemis. Išskiriama tiesioginis mechaninis poveikis: 1 - padidintas slėgis i dirvožemio augaliją traktoriais, ištrypiant, išmindžiojant ir kt; 2 - agrotechninės priemonės, atliekamos dirvožemio ariamajame sluoksnyje bei podirvyje. Didelę svarbą igyja procesai, susiję su dirvožemio pernešimu - vandens bei vėjo sukelta erozija. Labai sunkūs mechanizmai suslegia dirvožemi, jis netenka purumo, pablogėja aeracinės savybės, 0 pakitus fizinėms struktūroms pablogėja ekologinės sąlygos dirvožemio faunai ir mikroorganizmams. Intensyviai eksploatuojant dirvą žemės ūkio tikslams, vyksta viršutinių jos horizontų degradacija (erozija, defliacija ir kt.). Ekosistemose stebima pasunkėjęs augalų sėklų išdygimas, sulėtėjęs daigų bei šaknų augimas. Svarbu atskirti poveikius, kurie pasireiškia tik dirvos sluoksnyje, ir tuos, kurie tuo pačiu metu paliečia ir dirvožemio augalinę dangą, ar tik ją vieną (pvz., žolinės augalijos ištrypimas ar išmindžiojimas). Taip pat sumažėja gyvūnų (dirvožemio bestuburių ir mikroorganizmų), skaidančių organines medžiagas, aktyvumas bei skaitlingumas. Šios pasekmės išryškėja pažeidus per milijonus metų susiklosčiusių medžiagų ir energijos apykaitą. Cheminę dirvų degradaciją sukelia dujų ar tirpalų (dažniausiai - vandeninių) būvio medžiagos bei fiziniai kietieji kūnai. Cheminis užterštumas žymiai kenksmingesnis dirvožemiui, lyginant su bendra sumine fizine degradacija. Ne visada pavyksta nustatyti tiesioginio ir netiesioginio cheminio užterštumo ribos. Išskiriami šie cheminės degradacijos šaltiniai: 1 - dujos (ypač sieringi pramoniniai teršalai, halogenidai ir azoto oksidai); 2 - dulkės (pelenai, ivairios dulkės, ypač su sunkiaisiais metalais); 3 - druskos (pernešamos vėjo bei vandens; ypač susiję su druskos panaudojimu gatvių bei kelių valymui nuo ledo ir sniego); 4 - agrochemikalai (trąšos, preparatai, naudojami augalų apsaugoje); 5 - organinės dujos ir skysčiai (ypač perdirbti naftos produktai); 6 - radioaktyvūs krituliai. 19.24 Dirvožemio erozija Erozija - tai paviršinių dirvožemio sluoksnių - dažnai ir paklotinių uolienų ­irimas, sukeliamas vandens ir vėjo, išnešančių dirvožemio daleles i kitą vietą. Erozija vyksta visur, kur teka lietaus ar polaidžio vandenys, dirvožemj veikia vėjas. Dėl erozijos mažėja dirvožemio derlingumas, galimas dalinis ar visiškas dirvožemio nuplovimas. Pagrindiniai veiksniai, turintys itakos dirvožemio erozijos intensyvumui: krituliai - lietaus stiprumas, trukmė, tirpstančio sniego kiekis, jo tirpimo staigumas; temperatūros režimas; vėjų aktyvumas; augalija (erozija stipriausia, kai menka augalija); reljefas; dirvožemio struktūra. Vėjo sukeliama erozija gali pasireikšti bet kokiame reljefe - net lygumose, 0 vandens sukeliama - šlaituose, t.y. kuo jie statesni ir ilgesni, tuo labiau dirvožemis nuplaunamas ir išplaunamas. Vandens sukeliama erozija būna normali ir greita. Normalioji erozija vyksta Il:tai, nemažindama dirvožemio derlingumo, nes jos daromus nuostolius padengia natūralioji dirvodara. Greitoji erozija susidaro dėl netinkamos žmogaus ūkinės veiklos - ne racionalios žemdirbystės, galvijų ganymo, miškų kirtimo ir kt. Lietuvoje mechaninė, vandens ir vėjo erozija pažeidžia žemės ūkyje naudojamus plotus. Mažėjant žemės ūkio intensyvumui ir suartų žemių plotams, erozinių procesų mastai taip pat mažėja. Vakarinėje Lietuvos dalyje aktuali dirvožemių vėjo erozija, kilusi dėl sausinamosios žemių melioracijos bei ariamų smėlingo dirvožemio plotų didinimas. 19.25Apsauga nuo erozijos Hidrotechniniai priešeroziniai griovų įrenginiai Inžinerinėss priešerozinės melioracijos priemonės yra brangios ir naudojamos, kai eroziją reikia sustabdyti greitai, iškilus grėsmei pastatams, keliams, geležinkeliams ir kt. Inžinerinės priemonės - tai ivairūs hidrotechniniai priešeroziniai statiniai, kurie pagal statybos vietą skirstomi i tris grupes: statiniai griovos baseino šlaituose, griovos viršūnėje; griovos dugne. Griovos baseine erozija i sumažinti rengiami nesudėtingi hidrotechniniai irenginiai: terasos, arba pylimėliai, vandeni sulaikantys pylimai, vandeni kr~ipiantys grioviai, nuotėkio sklaidytuvai, drenažo nuleidžiamieji šuliniai. Šių irenginių tikslas ­sumažinti arba išvis panaikinti paviršini nuotėki. Griovos viršūnėje statomos greitvietės, vienpakopiai, daugiapakopiai bei konsoliniai, arba gembiniai, slenksčiai. Šių visų statinių paskirtis - paviršini vandeni surinkti griovos viršūnėje ir nuleisti i griovą jos neardant. Paviršinis vanduo, patekęs i griovos dugną, ardo ji ir gilina daubą. Pagilėjus daubos dugnui, griūna jos šlaitai ir erozija tęsiasi. Dugno ardymui sustabdyti griovos dugne irengiamos užtūros, dugniniai sIenksčiai bei užtvankos, sumažinančios tėkmės greiti ir sulaikančios nešmenis. Užtūros daromos iš žabų tvorelių, lentų, akmenų, betono arba gelžbetonio. Griovose, pastačius užtvankų, susidaro priešerozinių tvenkinių, kurių vandeni galima naudoti ivairiems tikslams. Įrenginiai vagos dugne pakelia erozijos bazę, ir erozija susilpnėja. Erozijos baze vadinamas paviršiaus lygis, kuri pasiekusi griova nebegilina savo vagos. Griovų šlaituose veikiant erozijai susidariusios išgraužos užlyginamos idirbant žemę, 0 didesnės - buldozeriu. Stambių griovų, siekiančių 5 - 6 m gylio ir 500 - 600 m ilgio, šlaitai lėkštinami, terasuojami ir užsodinami. Ilgainiui priešerozinius hidrotechninius irenginius veikia natūralūs ir dirbtiniai veiksniai: statybinės medžiagos, ypač mediena, yra, pasitaiko projektuotųjų ir statybininkų klaidų, stichinių gamtos reiškinių - potvynių ir šalčių, pakenkia erozija. Įrenginius būtina nuolat prižiūrėti, ypač stebėti, ar nėra plyšių, itrūkimų, šiai tų ar griovos dugno deformacijų. Ypač daug žalos gali padaryti potvyniai, kuriems privalu iš anksto ruoštis. Per potvyni reikia laiku pašalinti kamščius, kuriuos gali sudaryti ledas arba pašaliniai daiktai, patekę i vandens srovę. Prieš potvyni paruošiamos medžiagos, pvz. akmenys, nesušalusio grunto atsargos, lentos, skaida ir kt., jeigu tektų remontuoti sugedusius ar a~arijos ištiktus statinius. Upių krantų prešerozlnės priemonės Aukšti upių krantai, kalvų, griovų bei pylimų šlaitai išorinių jėgų ir vandens tėkmės yra eroduojami. Gruntinio vandens tėkmės neretai sukelia šlaitų nuošliaužas. Dažnai krantų ardymo priežastimi būna vandens bangavimas Upe tekantis vanduo ardo upės krantus posūkiuose. Įgaubtas krantas plaunamas, 0 prieš išgaubtą krantą sodinami nešmenys. Šiems reiškiniams pašalinti vandens tėkmė gali būti kreipiama j vagos viduri dambomis, arba pylimais, ir bunomis. Damba - masyvus pylimas, irengiamas išilgai upės tėkmės. Jos dažniausiai supilamos iš žemių, tačiau tada jas reikia tvirtinti. Bunos - masyvūs skersiniai statiniai, kurių vienas galas jtvirtintas krante, 0 kitas išeina i vagą. Jos statomos iš grunto, akmenų, žabų. Esant būtinybei tvirtinami patys krantai. Tvirtinimui naudojami lengvieji ir sunkieji žabiniai. Lengvieji žabiniai - tai žabų ryšuliai nuo 2 iki 5 m ilgio ir 0,2 - 0,4 m skersmens, tvirtinami prie upės dugno kuolais. Sunkieji žabiniai daromi i žabų dangalą dedant akmenų, žvyro ar skaldos. Sunkiųjų žabinių upės dugne tvirtihti nereikia. Žabų čiužiniai daromi suklojant kelis žabų, surištų viela, sluoksnius. Čiužinio storis - apie 0,5 m. Sudėti i vandeni jie prispaudžiami akmenimis arba skaida. Gabionai - stačiakampės dėžės iš vielos tinklo, pilnos akmenų, skaldos arba kitų kietų medžiagų. Jų amžių riboja vielos atsparumas korozijai. Upės krantai taip pat tvirtinami gelžbetoninėmis dangomis. Kapitališkai, dažniausiai miestų teritorijose, upių krantai tvirtinami statant krantines. 19.26 Dirvožemio tarša Įvairiose Lietuvos dalyse dirvožemio teršėjai yra pramonė, transportas, žemės ūkis, Sovietų armijos karinių dalinių paliktos teritorijos. Labiausiai užterštas dirvožemis aptinkamas didžiuosiuose šalies miestuose pramonės imonių, transporto magistralių ir mazgų teritorijose ir šalia jų. Sunkiųjų metalų, policiklinių aromatinių angliavandenilių, anglies monoksido, azoto oksidų ir kitų medžiagų koncentracijos dirvožemyje šiose vietose neretai viršija didžiausią leistiną koncentraciją (DLK). Žemės ūkio, miškų teritorijose dirvožemiai labiau užteršti judriųjų automagistrlių apsaugos zonose, stambiųjų gamyklų (Mažeikių NPĮ, N.Akmenės CG, Jonavos AB "Achema", Kėdainių AB "Fostra", Elektrėnų ŠE ir kt.) itakos zonose. Žemaičių aukštumose pastebėtam didesniam sunkiųjų metalų (Ni, Cu, V, Cr) susikaupimui dirvožemyje lemiamą itaką turi tolimos pernašos, taip pat tai, kad čia iškrinta daugiau kritulių. Tiriant dirvožemio užterštumą dėl žemės ūkio veiklos, pasitaiko pavieniai neleistini užteršimai nesaikingai arba nemokšiškai naudojant trąšas, pesticidus, kitas chemines medžiagas. Nafta ir naftos produktais užteršiamas dirvožemis ten, kur vyksta naftos produktų transportavimas ir perpylimas (geležinkelio stotyse, naftos bazėse ir kt.). Dirvožemis neretai užteršiamas nevykusiai irengtų sąvartynų apylinkėse, ypač teritorijose su laidžiais dirvožemiais ir gruntais. Pastaruoju metu yra sumažėjusi teehnogeninė ir agrogenini: dirvožemio tarša, dėl to dirvožemio ekologinė būklė visumoje yra pagerėjusi. Trąšų ir pestieidų žemi:s ūkyje 1994 metais sunaudota 80% mažiau negu 1988 m. Teritorijų teršimas iš pramonės imonių taip pat sumažėjo dėl gamybos apimčių. Tačiau gana intensyviai tebeteršiamos judri ųjų automagistralių pakelių zjnų dirvožemis. Sovietų sąjungos (vėliau Rusijos Federacijos) kariškių kontroliuotos teritorijos, kurių bandras plotas sudarė 67762 ha arba 1,04 procentus šalies teritorijos. Šiose teritorijose buvo dislokuoti 462 kariniai daliniai. Beveik penkiasdešimt metų karinio naudojimo teritorijose buvo vykdoma praktiškai niekieno nekontroliuojama karinė ­ūkinė veikla, dėl kurios ekologinė būklė daugelyje vietų pasiekė kritin

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!