Pelkėmis vadinami nuolatos užmirkę žemės paviršiaus plotai, kuriuos dengia storesnis nei 30 cm durpių sluoksnis. Jeigu užmirkę žemės paviršiaus plotai turi mažesnį urpių sluoksnį, vadiami – supelkėjusiomis žemėmis – šlapžemėmis arba šlapynėmis.
Pelkės susidaro dėl drėgmės pertekliaus, kurį lemia teritorijos klimatas, reljefas, hidrogeologinės sąlygos, dirvožemis ir augalija.
Lietuvos klimato sąlygos - nedidelis iškritusių kritulių garinimas, vėsios vasaros - sudaro palankias sąlygas drėgmės pertekliui kauptis. Lietuvoje užpelkėja ežerai, šaltiniuotos pakrantės arba sausuma. Pelkės susidaro ten kur yra vandeniui nepralaidus podirvis ir negiliai esantys gruntiniai vandenys. Intensyviau pelkėja rūgštūs, nedaug maisto medžiagų turintys dirvožemiai. Palankiausios sąlygos pelkėms susidaryti yra Vakarinėje Lietuvos dalyje, kur daug nukalkėjusių dirvožemių, o nepalankiausios – Vidurio žemumoje, ku dirvožemiai mažai nukalkėję. Daugiausia pelkių yra Baltijos ir Žemaitijos aukštumose.
Apie du trečdaliai Lietuvos pelkių yra ežerinės kilmės. Seklūs ežerai užpelkėja pakrančių augalijai plintant nuo ežero pakraščio jo vidurio link.
Gilūs ežerai pelkėja gerokai lėčiau nei seklūs. Jie pradeda pelkėti dėl pakrantėse augančių augalų, kurie sudaro vandens paviršiuje plūduriuojantį liūną.
Nuolat šlapiose šaltinių išsiliejimo vietose gali augti tik prie tokių augavieičų prisitaikę augalai, dėl kurių ir prasideda pelkėjimas.
Miškai supelkėja, kai jų paklotėje susikaupia nesusiskaidžiusios augalų liekanos ir įsiveisia higroskopinės samanos, pvz., kiminai (Sphagnum spp.). Taip pat gali supelkėti pievos, kuriose susikaupia nesuirusių žolinių augalų šaknų ir antžeminių dalių, sugeriančių daug vandens.
Pelkes galima suskirstyti į gėlavandens ir sūraus vandens.
Sūraus vandens pelkės skirstomos į mangrovų pelkes ir maršas.
Gėlavandenės pelkės skirstomos į aukštepelkes (oligotrofines), tarpinio tipo (mezotropines) ir žemapelkes (eutrofines).
Lietuvoje vyrauja žemapelkės. Dideliuose pelkių masyvuose aptinkama visų tipų pelkių, bet didžiausią plotą paprastai užima aukštapelkė. Mažos pelkaitės dažniausiai būna žemapelkės. Didžiosios pelkės daugiausia paplitusios pereinamoje zonoje iš aukštumų į žemumas, mažosios telkiasi aukštumose, kur užima beveik visas tarpukalvių daubas.
Aukštapelkės (1 paveikslas) maitinamos tik kritulių vandeniu. Mineralinių medžiagų yra labai mažai. Aukštapelkių paviršius dažnai išgaubtas. Jei aukštapelkė yra aktyvi joje vis dar kaupiasi durpės. Pagrindinis aukštapelkių augalas yra kiminai....
Šį darbą sudaro 2064 žodžiai, tikrai rasi tai, ko ieškai!
★ Klientai rekomenduoja
Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?
Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!
Norint atsisiųsti šį darbą spausk ☞ Peržiūrėti darbą mygtuką!
Mūsų mokslo darbų bazėje yra daugybė įvairių mokslo darbų, todėl tikrai atrasi sau tinkamą!
Panašūs darbai
Atsisiuntei rašto darbą ir neradai jame reikalingos informacijos? Pakeisime jį kitu nemokamai.
Pirkdamas daugiau nei vieną darbą, nuo sekančių darbų gausi 25% nuolaidą.
Išsirink norimus rašto darbus ir gauk juos akimirksniu po sėkmingo apmokėjimo!