„Dievų miškas“ konspektas

Kūrinio priešistorė. Poetas, dramaturgas, prozininkas Balys Sruoga, Vilniaus universiteto profesorius, 1943 m. su būreliu kitų inteligentų buvo išvežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą, tapo prievartos sistemos liudininku ir jos auka. Grįžęs iš nacių pragaro, per porą mėnesių parašė memuarus „Dievų miškas“ tarsi siekdamas išsilaisvinti iš slegiančios absurdiškos patirties. Deja, romanas, parašytas Stalino laikais, nebuvo išleistas, nes sovietinė valdžia rankraštinį tekstą kritikavo dėl nebūtų dalykų – neva autorius šaiposi iš nacių aukų, nerodo pasipriešinimo kovos. Iš tiesų Sovietų Sąjunga ir nacistinė Vokietija iš esmės buvo tokios pačios totalitarinės valstybės, žlugdžiusios bet kokią laisvą ir originalią mintį. Todėl „Dievų miškas“ pasiekė skaitytojus tik praėjus dešimčiai metų po rašytojo mirties (rašytpjas mirė tuoj po karo, grįžimo iš koncentracijos stovyklos), 1957 m., vadinamuoju „atšilimo“ laikotarpiu.
Ironijos reikšmė. Kūrinys originalus tuo, kad koncentracijos stovyklos patirtis perteikiama pasitelkiant juoką. Juoko vaidmuo „Dievų miške“ labai svarbus. Ką reiškia, anot P. Cvirkos, „sruogiškas juokas“? „Dievų miško“ juokas – pirmiausia ironija. Ironija – paslėpta, pikta pajuoka, kurios prasmė yra priešinga tam, kas sakoma. Ironija romane pateikiama dvejopai: pirma, kaip meninė priemonė (pavyzdžiui, esesininkai vadinami „narsuoliais“, „karžygiais“); antra, kaip stiliaus ypatybė, kaip aplinkos vertinimo priemonė, kuria pasinaudojus vaizduojama žmogiškumą žlugdanti koncentracijos stovyklos sistema, budeliai profesionalai ir „mėgėjai“. Ironijos paskirtis - skydas, saugantis pasakotojo orumą, žmogiškumą ir nuo visiško beprasmybės pojūčio ir nuo sunkiai pakeliamos siaubo patirties .
Juoko formos. „Dievų miškas“ – dokumentinė knyga, kurioje perteikiami realūs faktai, tačiau grožiniu kūriniu ją paverčia ypatingas vaizdavimo stilius. Juokas memuarų romane įvairus.
Ironija kūrinyje – pasakotojo pozicija, įvykių vertinimas, būdas atsitraukus nuo baisiausių išgyvenimų pavaizduoti „Dievų miško“ pasaulį. Ironiškasis pasakojimas prasideda jau kūrinio pradžioje. Tik atvykusius į stovyklą kalinius esesininkai „pasveikina“ lazdomis – pasakotojas šį veiksmą palydi tokiomis mintimis: „Vis dėlto keistoki šitos šalies papročiai! Man jau geriau patiktų senasai Azijos gyventojų pasisveikinimo būdas, kai susitikę vyrai nosimis pasitrina.“; pats romano pavadinimas ironiškas, nes ten, kur...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!