Kas dalyką daro gražų: grožis atsiskleidžiantis Balio Sruogos memuarose „Dievų miškas”

Gražu yra intelektualaus individo sugebėjimas nepalūžti, išlaikyti humanizmo principus nužmogėjusioje aplinkoje. 16 amžiuje Renesanso epochoje atsiranda humanistinės idėjos – žmogaus intelektinių bei vaizduotės galių, asmenybės laisvės ir išsilavinimo aukštinimas. Buvo peršama idėja, kad žmogaus gyvybė – tai aukščiausia vertybė mūsų pasaulyje. Sunku nuneigti mintį, kad tokio tipo idėjos yra ganėtinai optimistiškos bei naudingu būdu gali padėti žmogui įveikti įvairias problemas, sudėtingas situacijas, nes žmogus besivadovaujantis humaniškomis vertybėmis stengsis nežaloti, nekelti skausmo kitiems žmonėms. Tačiau 20 amžiuje žmoniją sukrėtė du pasaulinio lygio karai, kurių metu mirė, buvo sužalota ar suluošinta daugybė žmonių. Tuo pačiu metu, atsiranda Vokiečių koncentracijos stovyklos ir SSRS gulagai, kurie nusižengė žmogiškumui ir humanizmo vertybiniams principams. Tokį Vokietijos ir SSRS gebėjimą be sąžinės graužaties tremti, uždaryti į koncentracijos lagerius ir net žūdyti neįtikančius intelentualus bei žydus, kurie „kėlė grėsmę rėžimų egzistavimui” galime drąsiai laikyti nusikaltimais prieš žmoniją. 20 a. vidurio katastrofų literatūros atstovas Balys Sruoga Štuthofo koncentracijos gyvenimo aprašė memuariniame romane „Dievų miškas”. Lagerio aplinkoje išnyksta garbės, narsos ir sąžinės sąvokos. Kaliniai mušami prižiūrėtojų lazdomis, marinami badu ir yra priverčiami į lavoninę nešti savo mirusius draugus. Pasakotojas kūrinyje yra intelektualus, nes pasitelkia ironiją, kad pasmerktų nužmogėjimą ir žiaurumą. Į situaciją žvelgiama plačiau – kaip į 20 amžiaus žmoniją ištikusią tragediją. Pasmerkdamas dehumanizuojančius veiksmus pasakotojas išlaiko žmogiškumą ir orią laikyseną, nes pašiepia budelius kurdamas jų šaržus ir renka slaptus lagerio raštinės dokumentus, kad šviestų kitus žmonės apie koncentracijos stovyklos patiriamą siaubą. Kalba apie Vokietijos kaip šalies kultūrinius pokyčius – iš „kultūrtrėgės” tapo „lagertrėgė”. Įdomu tai, kad ganėtinai šiurpūs koncentracijos lagerio prisiminimai pasakojami santūriai, be sentimentų, mažai kalbama apie gimtinės ir šeimos ilgesį, mažai pasipiktinimo bei protesto žodžių. Žvelgiama intelektualiu, blaiviu žvilgsniu. Tarsi vadovaudamasis lotynišku posakiu „Per aspera ad astra” (lot. per kančias į žvaigdžes) pasakotojas renkasi sunkesnį kelią gresmės akivaizdoje, jis nepasiduoda nužmogėjimui. Pats rašytojas teigė, kad ironija buvo...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!