B. Sruoga "Dievų miškas" konspektas

 Balys Sruoga “Dievų Miškas” Štuthofas – viena iš daugelio hitlerinių koncentracijos stovyklų , įkurta 1939 m.Atsiminimų knygose,straipsniuose Štuthofas apibūdinamas kaip “eilinė”, “provincinė” stovykla, nes turėjo mažiau kalinių ,buvo ato- kiai nuo Berlyno ir aukščiausių SS pareigūnų .Tačiau nuo kitų stovyklų skyrėsi tik savo dydžiu ir kai kuriomis žudymo “technologijos” detalėmis.  Kalinys Štuthofe išlaikydavo 3 –4 mėnesius. Tad nors 1943 m. pavasarį atvežti lietuviai inteligentai gavo dvidešimt antrojo tūkstančio numerius, kalinių stovykloje tebuvo maždaug 4000. Lietuvių inteligentų grupė, kurioje buvo ir B.Sruoga, praėjo visus hitlerinės stovyklos pragaro ratus. Ypač sunkios buvo pirmos savaitės . Mušami, plūstami ,jie praėjo žeminančias “nuutėlinimo”, “dezinfekcijos”, “sveikatos patikrinimo” procedūras , buvo pervilkti katorgininkų drabužiais ir apgyvendinti naujokų bloke. Iš karto buvo paskirti įsunkiausią –miško darbų komandą . B.Sruoga ten ištvėrė tik vieną savaitę. Pablogėjus sveikatai, buvo paguldytas į ligoninę. Vėliau pervestas į klipatas. Tačiau padėtis netikėtai pasikeitė. Visi gyvi likę lietuvia inteligentai gavo geresnius darbus pastogėje. Jie buvo perrengti geresniais rūbais ir apgyvendinti atskirame bloke. Taip pat aukštesnės vyriausybės įsakymu pavadinti “garbės kaliniais” arba įkaitais.  “Dievų miškas” –memuarų apie Štuthofo koncentracijos stovyklą knyga.B.Sruoga rašo tik apie tai ką pats patyrė,bet niekur nepraveria vidinių iš – gyvenimų. Šiurpiausi epizodai aprašomi santūriai , lakoniškai , be senti – mentų. Beveik nekalbama apie tėvynės ir šeimos ilgesį, kurį , sprendžiant iš laiškų , B.Sruoga išgyveno labai stipriai :“Jeigu  tėvynės pasiilgimas yra liga, tai aš ja sergu sunkia forma” –rašė jis .Kitoks šiuo atžvilgiu nebent skyrius “Klipatų klipatos”. Rašytoją sukrečia šmėkliškos mirtininkų kolonos vaizdas.“Kokį moralinį ,kokį istorinį pateisinimą būtų galima sugalvoti tiems, kurie kitus tokia lengva širdimi siunčia į koncentracijos lagerius ? Jokios politinės, jokios religinės ,jokios pasaulėžiūrinės idėjos jų niekuomet nepateisins” –rašo jis. B.Sruogai –rašytojui humanistui buvo svarbu atskleisti fašizmo esmę.Kūrinio potekstėje svarstomas klausimas: kaip fašizmas XX a.vid. galėjo paversti žmogų žvėrimi. Pasakojimo ir analizės objektas –pats vidinis mechanizmas.Knygos skyriai skirti lagerio tvarkai,papročiams,supažindinama su įvairiomis kalinių grupėmis .Knygoje daugiau kaip 100 veikėjų.Didžiąją jų dalį sudaro stovyklos viršininkų ir prižiūrėtojų paveikslai . Daugelis “Dievų miško” esesininkų ar kapų –“razbaininkai –meisteriai”, “galvažudžiai –menininkai”. Jie turi savo pamėgtą kalinių kankinimo būdą , net savą “mušeikizmo”,žmonių naikinimo “filosofiją”, kuri B.Sruogą ypač domina , nes leidžia prasiskverbti iki šiuos personažus suformavusios visuomeninės politinės sistemos šaknų .Rašytoją jaudino lageryje vyravusios nužmoginimo sistemos poveikis kalinių sąmonei, kai etinės normos yra paminamos gyvybės instinkto . Mirtis lageryje netekusi prasmės, ypatingumo. B.Sruogos kūrinys pirmiausia išsiskiria savotišku ironišku autoriaus požiūriu į vaizduojamą tikrovę. Ironiškasis požiūris viską aprėpiąs ir įprasminąs.Didžiausia aštraus, pikto , geliančio juoko dozė pliekia absurdišką lagerio tvarką , esesininkus , kapus ,autorius juokiasi iš savo klipatiškos padėties, negalios, lagerio gyvenimo . “Majerio dūšia buvo plati kaip jūra. Visoks šlamštas joje sutilpdavo. Pavyzdžiui, 1944 metų Kalėdom lageryje buvo padaryta eglaitė. Ne eglaitė, bet didžiulė eglė buvo atitempta ir įvairiaspalvėm elektros lemputėm apkabinėta. Pirmą Kalėdų dieną Majeriui išėjo toks reikalas porą katorgininkėlių viešai pakarti. Jo įsakymu šalia žiburiuojančios eglės buvo pastatytos kartuvės. Tam tikru skambalu iškilmingai buvo sušaukti visi katorgininkai , dailiai išrikiuoti:tuodu katorgininkėliu buvo labai gražiai Kalėdų proga pakabinti šalia eglelės su margaspalvėm lemputėm. Taip ir buvo visą Kalėdų pirmą dieną iki vakaro: čia spindi , žybčioja eglė savo žiburėliais , čia šalia jos –pakaruoklėliain kabalduoja. Pavyzdingas to Majerio skonis buvo!” Autorius savo “piktą įpratimą šypsotis tenai, kur paprastai niekas nesišypso”, pavadino kažkuo daugiau nei teatrinė kaukė –tai esąs apsigynimo būdas, priemonė pakelti tai, kas pasaulyje yra siaubinga : “aš taip dažnai ašaras slepiu po šypsena, ir juo man skaudžiau –juo beprasmiškiau kvatojuos”.  Pirmą kartą “Dievų miškas” išleistas 1957m. ,nors autorius leidyklai memuarus buvo įteikęs prieš 10m. Nors tais metais buvo išleista daugybė prisiminimų, bet iš visų ši knyga išsiskiria ironišku pasakojimo tonu, giliomis kultūrologinėmis įžvalgomis, atsiribojimu muo asmeninių ir grupinių išgyvenimų. Tai viena ryškiausių lietuvių grotesko knygų. Balys Sruoga ,, Dievų miškas” ištraukos interpretacija B. Sruoga platesniame kultūros kontekste įsitvirtino kaip savito kūrinio – ,,Dievų miškas’’ – autorius. Tai memuarinis veikalas apie Štuthofo koncentracijos stovyklą. ,,Kaip rašytojas humanistas, kaip filosofas ir psichologas, B. Sruoga ieškojo atsakymo į pagrindinį XX a. klausimą: kaip ir kodėl atsirado nežmoniška fašizmo ideologija, kaip vieni žmonės pavirto žvėrimis, o kiti, silpni, iškamuoti, bejėgiai, iš paskutiniųjų stengėsi išlikti žmonėmis.’’ Noras išlikti , savo vertės ir dvasios stiprybės pajautimas ypač ryškus XXI skyriaus ,, Aplink kelmą visą dieną ” ištraukoje. Labai tiksliai žymimas laikas ir vieta – 1943 metų pavasaris, Velykos – Kristaus prisikėlimo, atgimimo ir atsinaujinimo šventė. Ištraukos pradžioje pasakotojo balse galime išgirsti ironijos gaidelę pasakojant apie tai, kaip ,, kažkoks vargšas katorgininkėlis ’’ ( mažybinė – maloninė forma leidžia pajusti užuojautą ir meilę likimo draugui ) padovanojęs kaliniams kiaušinį. ( Kiaušinis – gyvybės, kuriamųjų galių, naujos pradžios simbolis). Ta netikėta dovana padeda kaliniams pajusti savąją gyvybę dar esant ne kažkur šalia, o juose pačiuose: ,, Ir mes dabar, kaip visi gyvieji žmonės, švenčiame Velykas! ’’ Gyvieji!.. Galbūt pirmą kartą per ilgą laiką pasijunta ne tik dar gyvi, bet svarbiausia – Žmonės! Ištraukos nuotaika kinta. Atsiranda gyvybingumo bei vilties pulsavimas. Ypatingą, sakralinę prasmę įgyja ir kiaušinio ,, plonučiuką gabalėlį ’’ dalinimas iš vyriausiojo rankų ( lyg kunigo ar išrinktojo statusas ) : kiaušinio gabalėlis čia tarsi komunija, kurią priimdamas žmogus ne tik išsivaduoja iš nuodėmių, bet drauge suvokia savąją auką... Šventų Velykų Komunija... Velykos – Išganytojo Jėzaus Kristaus atėjimo šventė, siejama su atgimimu naujam gyvenimui, viltimis, tikėjimu...Gal ir jiems, Štuthofo kaliniams, dar lemta atgimti žmonių gyvenimui?! Gal ne viskas prarasta, juk kiekvienas tikintysis priimdamas komuniją kartoja: ,, ... ir gelbėk mus nuo pikto...’’, ir įsižiebia Viltis... – taip būtų galima įvardyti ištraukos prasmę. Kas gali pakylėti žmogų virš to negyvo pasaulio, jei ne tikėjimas, viltis ir mažas stebuklas - ,, plonučiukas gabalėlis’’ kiaušinio , suteikiąs ne tik palaimą, ramybę. ,, Buvome sotūs tuo kiaušinio gabalėliu,- ir dar kaip sotūs!’’ Būtent jis ( kiaušinio gabalėlis) tampa dvasios stiprybės simboliu, atgaivinusiu užmirštą žmogiškąjį išdidumą. Ištraukos pabaigoje nuotaika vėl kinta, pasakotojo balse atsiranda ne nugalėtų, o prisikėlusių , gyvų žmonių tvirtybės gaidos... Dar esu ... Žmogus!.. Pats pasakotojas ištraukoje yra vienas iš tų silpnų, iškankintų, bejėgių padarų, kuris iš paskutiniųjų stengiasi išlikti žmogumi, todėl jo pasakojimas būtent toks, - pritrenkiantis šokiruojančia tikrove... B. Sruoga ,,Dievų miške’’ išraiškingomis detalėmis išsako žmonių išgyvenimų niuansus, pabrėždamas viltį, tikėjimą, patriotizmą, gailestį, atjautą, didelį norą išlikti žmonėmis kaip didžiausias vertybes. „Dievų miškas" Memuarai, dokumentika. „Dievų miškas" - dokumentinė knyga apie dvejus metus, pasakotojo išgyventus nacių koncentracijos lage­ryje. Minimos tikros vietovės, įvykiai, konkretūs sutikti žmonės (pa­vardės, tautybės), laikomasi įvykių chronologijos (1943-1945 metai). Atsiminimų knygose paprastai pasakojama sava gyvenimo istorija. Sruogos atsiminimai kiek kitokie - jie nuoseklaus siužeto neturi, iš aprašytų įvykių nesudėstoma konkreti pasakotojo gyvenimo istorija. Tik atsiminimų pradžioje ir pabaigoje pasakojama daugiau apie save (suėmimą, kelionę į lagerį, kelionę iš jo), o visa knyga skirta lageriui ir jo gyventojams pavaizduoti. Sruogos atsiminimai - liudijimas ateinančioms kartoms apie nu­sikaltimus ir žmogaus dehumanizavimą. „Sruogai labiausiai rūpėjo, kaip fašizmas XX amžiaus viduryje galėjo paversti žmogų žvėrimi" (A. Samulionis). Pasakotojas. Ironiškas pasakojimas. Knyga - prisiminimai apie nacių koncentracijos lagerį. Pasakotojas yra ir kūrinio veikėjas, šio lagerio kalinys. Jis stengiasi nežiūrėti į save rimtai, nedramatinti likimo. Kad skausmas nebūtų toks atviras, pasakojimui ieškoma nuotolio. Tragiški dalykai vaizduojami komiškai (sarkastiškai, iro­niškai, humoristiškai). Dažniausia viena komizmo formų - ironija, kai teigiama viena, o turima galvoje priešinga prasmė, kai žodis (vertinantis, apibūdinantis) neatitinka kontekste vaizduojamos situacijos. Plačiau apie tai bus kalbama skyriuje „Pasakojimo būdas“. Kelios pasakojimo pozicijos. Knyga pradedama rašyti ne kaip asmeninis prisiminimas, o kaip tariamai mokslinis vieno Europos regiono kultūros tyrinėjimas: apibūdinama geografinė vietovė, pri­menama jos istorija. Pasakotojas - plataus akiračio, išsilavinęs, pa­žįstantis daugelį kultūrų, mokantis gretinti ir apibendrinti. Atsimi­nimuose vaizduojama, kaip kultūros žmogus patenka į nekultūros pasaulį. Apie lagerį ir jo tvarką pasakotojas kalba Europos kultūros sąvokomis. Ypač tai ryšku skyriuose „Dievų miškas“, „Barakinė kultūra“. Pvz., žodžių žaismas „barokas - barakas" išreiškia mintį, kad Barokas, viena iš Europos kultūros epochų, išsigimsta iki barako. Architektū­ros sąvokų žaismu kalbama apie žmonių santykių Europos visuome­nėje žlugimą. Iš šio neatitikimo (lageris - Europos kultūra) ir gimsta ironiškas stilius. Pasakojama ne vien kultūros žmogaus požiūriu. Jį labai dažnai permuša absoliutaus neišmanėlio, naivuolio požiūris. Tais atvejais kalbama iš anonimiškos, žmogiškumo matmenį praradusios, ver­tybių tuštumoje esančios, savarankiškai nemąstančios institucijos pozicijų. Jai atstovauja lagerio viršininkai. Pasakotojas vartoja tokią intonaciją ir tokį žodyną, kuris sukuria įspūdį, tarsi žmoniškumą praradęs SS karininkas dramatiškas istorijas pasakotų kaip anekdotus ar linksmus nuotykius, visiškai nesuprasdamas savo vie­tos žmogiškųjų verčių pasaulyje. Absoliutus naivumas ir cinizmas yra lygūs (antivertybių, vertybių nežinojimo, jų praradimo požiūriu). Tekste kankintojų argumentai perpasakojami perdėm linksma ar rimta intonacija ir čia pat pateikiamas tokio linksmumo ar rimtumo neatitinkantis kontekstas. SS karininko balsas imituojamas XLVIII skyriuje „Statybinis karštis ir organizacija":

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!