Šreiderio paveikslas (B. Sruoga „Dievų miškas")

Šreiderio paveikslas

Anot Nobelio premijos laureato Albero Kamiu, „Rašytojas turi tarnauti tiesai“. Balys Sruoga- abiejų XX a. totalitarinių režimų auka. Lietuvai lemtingu ir skaudžiu okupaciniu laikotarpiu dėstytojavo Vilniaus universitete bei užsiėmė antinacistine veikla (ragino studentus nestoti į SS dalinius). Būtent už tai 1943 m. buvo ištremtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Patekęs į niveliuojančią aplinką, kurioje vyrauja smurtas, keiksmai, teatralas stengėsi išlikti orus. Rašytojas, išgyvenęs civilizuotam pasauliui nepriimtiną elgesį, prižadėjo išleisti memuarų knygą, kurioje demaskavo totalitarinio valdymo žiaurumus ir atskleidė tiesą apie dramatiškus kalinių išgyvenimus. B. Sruogos kūrinyje „Dievų miškas“ aprašoma ne tik kalinių dalia, bet ir darbo vadovų elgesys su kitais. 1943-1944 m. politinio skyriaus darbo komandos kapu buvo išrinktas jaunas vokietis Šreideris. Pats žodis kapas yra dviprasmis – iš esmės, šis žodis kilęs iš itališko žodžio capo, reiškiančio galva, tačiau kūrinyje aprašomas ir lietuviškas žodžio atitikmuo – kapoti, kuris labiau tinka SS‘ininkų paskirtam budeliui apibūdinti. Šreideris buvo gražus vyras, aukšto vokiečių valdininko sūnus, laivyno jūrininkas, į lagerį patekęs už kleptomaniškus polinkius. Jis nešiojo politinio kalinio ženklą – raudoną trikampį. Kadangi buvo raštingas, o svarbiausia vokietis, Šreideris pateko dirbti į politinį skyrių. Deminutyvas „razbaininkėlis“ ironiškai pašiepia kalinio darbą – žudikas, dirbantis darbą su „dvasios pakilimu“. Nors pagrindinis Šreiderio darbas buvo matuoti naujoko belaisvio ūgį ir imti pirštų nuospaudas, jis, kaip ir daugelis to lagerio darbuotojų, negailestingai skriaudė kitus žmones. Vis šaukdamas kalinį jis bedieviškai iškraipydavo pavardę, tad ne visi, ypač tie, kurie nebuvo vokiečiai, suprasdavo, jog jau yra kviečiami. Didžioji dalis naujokų, nežinojo, kaip vyksta toks procesas, tad Šreideris iš karto negailestingai skriausdavo žmones: ,,<...> su lenta per ausį, su batu per pilvą, su kumščiu, su rimbu, su pagaliu...“ Pasisekdavo tiems, kurie turėjo vertingų daiktų. Tokius naujokus Šreideris pasitikdavo kaip „mandagus džentelmenas“. Retorišku klausimu „O kuris naujokas nieko neturi – ko jis gali būti vertas?“ ypač pabrėžiama lagerio kalinių aplinka. Žiauraus elgesio alinami, kaliniai nukenčia ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai, tačiau niekas nedrausdavo smurtauti prieš belaisvius. Šreideris, būdamas apsukrus vagis, lageryje itin stipriai išsiskyrė savo išvaizda – avėjo odinius pusbačius bei dėvėjo odines pirštinaites. Tokia neįprasta lagerio kaliniams apranga išryškinama retoriniu sušukimu: „<...> prašmatni karo metui elegancija!“ Vis dėlto valdžia buvo nepatenkinta budelio turtų nesidalijimu, todėl iš politinio skyriaus jį perkėlė į miško komandą, tačiau ir ten veikėjas įsigalėjo – nieko nedirbo: „Kastuvo nebuvo nė į rankas paėmęs. Saulėj pilvą šildėsi ir cigaretes čiulpė.“ 1944 metais Šreideris ir dar 3000 kalinių darbininkų iš Štuthofo buvo perkelti į Pelicą. Ten, būdamas kartu su kitais į smurtą linkusiais kaliniais, pražudė tūkstantį nekaltų belaisvių, o kitiems sulaužė kaulus. Sužeistųjų žmonių mastai pabrėžiami palyginimu: „Pelice kalinių kaulai tratėjo it sudžiūvusios eglės šakelės.“ Taigi, Šneideris buvo profesionalus galvažudys, kuris atlikdavo nemokamą darbą naciams – naikindavo nekaltus žmones, kurie, anot totalitarinės valdžios, būdavo valstybės priešai.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!