Dievas – tolygus žodžiui nepažįstamas

 Šiaulių kolegija SVEIKATOS FAKULTETAS NSD1 I. Petkūnienė TEMA: Dievas – tolygus žodžiui nepažįstamas Pranešimas Tikrino docentė Nijolė Borusevičienė Šiauliai 2006 TEMA: Dievas - tolygus žodžiui nepažįstamas. TIKSLAS: Palyginti, kaip tikėjimą Dievu aiškina tikintieji ir netikintieji. Įrodyti Dievo sampratą, kaip tolygu žodžiui nepažįstamas. Žmogui būdinga tkėti. Vieni tiki Dievu, tiki Kristumi, Buda ar Mahometu, kiti parapsichologais, ekstrasensais. Tikime tuo ko nesuprantame. Tikintieji tiki, kad Dievas tikrai yra. Abejingiesiems viskas vis tiek. Daug žmonių Dievu apskritai netiki. Tiek tikėjimas tiek netikėjimas yra natūralūs reiškiniai. Netikintieji atstovauja materialią Visatos būklę. Jų kūnas, mintys sudaryti taip, kad materialusis pasaulis jiems daug svarbiau. Tikintieji jautresni. Jų biolaukų struktūra kitokia. Jie atstovauja energetinei Visatos pusei. Žmonija turi būti dvilypė. Jeigu visi būtų tikintys irgi būtų negerai. Kas yra Dievas? Iki šiol žmonės jį dalinai suvokdavo per pasąmonėje kilusias mintis ir per kai kuriuos paranormaliuosius reiškinius. Žmogus nesąmoningai jaučia, kad kažkas aukštesnis yra. Žmogaus biolaukai sukasi begalybėje matmenų pagal bendrus Visatos dėsnius, pulsuoja bendru ritmu. Šiuo požiuriu Visata yra visagalė. Taip galima suvokti Dievą, todėl pasakymas, kad Dievas viską gali, viską mato, viską girdi yra teisingas. Tikriausia jį dera vadinti ne tiek kosminiu protu kiek energetiniu Visatos laukų ryšiu. Dievas yra vienas visiems. Ir medžiui , ir gyvūnui, ir akmeniui. Viskas žemėje sukurta pagal Visatos modelį ir viskas yra lygiateisės jos detalės. Kai buvome maži, galvojome, kad Dievas yra senyvas vyras sėdintis danguje ir stebintis visą žmoniją iš viršaus, tačiau taip nėra ir visi tai žino. Jis yra visur ir tuo pačiu yra arba pernelyg didingas, arba pernelyg abstraktus, tačiau vis dėlto yra tikėjimo objektas. Dievybę suprantame kaip begalybę, kaip neapribotą, be galo tobulą esybę. Taigi užtenka vien tik galvoti apie Dievą, kad žinotume jog jis yra. Galime suklysti priskirdami Dievui tik tai, ką aiškiai matome darant be galo tobulai Esybei. Juk niekada neapsiriktume, spręsdami apie Dievo kūrinius tik iš to, ką aiškiai ir akivaizdžiai matome jų idėjose, nes jei Dievas juos sukūrė pagal tas idėjas, kurios yra jų pirmavaizdžiai, tai negali būti, kad jos atvirai neparodytų jų prigimties, - juo labiau neklystame, priskirdami Dievui tik tai ką aiškiai ir akivaizdžiai matome priklausant be galo tobulai Esybei. Taigi, Dievas yra nepriklausomas, vadinasi jis nekintamas, nes Dievas į kurį mes tikime šiandien yra tas pats Dievas, kuriuo tikėjo žmonės ir prieš kelis tūkstančius metų. Nėra padarinio arba pakitimo be priežasties, tačiau Dievas nepriklauso nuo priežastingumo. Taigi, jei Dieve kas nors pakistu, jis pats būtų šito priežastis, ir jei jis pakistų, tai pakistų ir tūkstantmečius nusistovėjęs tikėjimas juo. Mat jo sprendimai, nors ir visiškai laisvi, yra amžini ir nekintami. Dievas sumanė, arba, tikriau, parengė, savo sprendimus, remdamasis amžinąja išmintimi, kuri yra nepažeidžiama jo valios taisyklė. Ir nors tų sprendimų padarinių yra begalybė ir jie sukelia tūkstančius pakitimų visatoje, tie sprendimai visada yra tie patys. Dievas yra laisvas ir abejingas tūkstančiams veiksmų, tačiau Dievui nebūdinga minčių ir norų kaita ir kad vienu amžinu ir nekintamu veiksmu jis žino viską. Taigi Dievas, arba be galo tobula esybė, yra nepriklausomas ir nekintamas. Be to, jis yra visagalis, amžinas, būtinas, neaprėpiamas… Dievas yra nekūniškas, todėl jis gali būti visur. Jeigu jis būtų kūniškas, jis negalėtų isikverbti į kūnus, kaip yra įsiskverbęs dabar. Dievas yra mumyse, gamtoje ir visoje aplinkoje, kurioje mes gyvename. Jis visada yra visas, koks yra, be jokios laiko sekos. Jo būtis neturi nei praeities, nei ateities, viskas yra nekintama, amžina dabartis. Niekas nėra nei mažas, nei didelis, viskas yra paprasta, vienoda, be pabaigos. Dievo neradimas virsta ir savęs paties užmiršimu. Kas Dievo neiško, tas ir neranda. Dievas randamas tik ieškant. Jo niekas neparodys, neįrodis, o jį reikia susitikti asmeniškai. Dievas randamas rūpinantis kam gyvename, koks mūsų pašaukimas, kokia gyvenimo prasmė. Dažnai Dievas sutinkamas gyvenimo krizesė.„Dvasinė žmogaus prigimtis, moralinė sąmonė ir amžinybės ilgesys yra tie pagrindiniai žmogiškosios egzistencijos faktai, kurie žmogaus klausimą paverčia drauge ir Dievo klausimu“ (Girnius Juozas. Lietuvos filosofinė mintis. 1996). „Kai sakau, „tikiu tavimi“, drauge išreiškiu savo pritarimą, pagarbą ir meilę tau. Tikėjimas, atverdamas tavęs kaip asmens pažinimo kelią, leidžia man patirti bendrumą su tavimi, gyventi tavo gyvenimą, mąstyti tavo mintimis, žinoti tavo žinojimu, pažinti tavo pažinimu, dalyvauti tavo valios aktuose, matyti pasaulį tavo akimis. Tikėjimas pakeičia mano egzistavimą, išplėčia jį... Tiksliau tariant, pakeistų ir išplėstų, jei... patikėčiau...“ (Sodeika Tomas. Lietuvos filosofinė mintis. 1996). Nuo XIX a. antrosios pusės tikėjimo - netikėjimo problema tapo esminiu ne tik filosofijos, bet ir viešojo gyvenimo klausimu. Dievas neigiamas dėl žmogaus proto sprendimų įvairovės: įvairios religijos Dievą supranta nevienodai. Jis esąs tik žmogaus proto ir jausmų padarinys. Tikinčiuosius ir netikinčiuosius jungia - tai žmogiškumas ir tiesos siekimas. Tikėti Dievą neužtenka loginio pažinimo. Kaip atrasti Dieva? Būtina išgyventi Dievą, kaip asmenį, kaip mano Tu. Žmogus gali ir nelaikyti Dievo savo Tu. Kaip žmogui patirti Dievo meilę? Siūloma ieškoti gyvenimo prasmės, pasitikėti kitu, asmeniu kaip mano Tu. Tai padėtų peržengti save, įgyti tikrąjį savo asmeniškumą, pamatyti save ir pasaulį kito akimis. Antanas Jasmantas Aš paliečiau tave Aš paliečau Tave, tylus Kūrėjau, Lyg vaikas žvakės liepsną piršteliu Tiktai mintim. Užpūsti nenorėjau. Bet užgesai, ir aš įžiebti negaliu Tavęs , kursai papėdėje Hareko Sausos šakos liepsna pats prabilai. Jau tūkstančiai žvaigždžių pas mus sužibo, Ugnim jau blyksi miško vabalai Naktis kaip karalienė žengia Su palydovų dūzgančia minia. Tik tu tamsiu apsiaustu prisidengęs, Tik kur Tavęs ieškot man – nežinia. Algimantas Mackus Netikėjimas Nebeieškokime – mes nieko nesurasime : nei žemės , nei pavasario, žaliom raidėm užrašomo, tik vakarą ir elgetas smuikuojančius prie katedrų. Nebeieškokime – mes nieko nesurasime, kol patys sau nebūsime ir žemės, ir pavasariai. UŽDAVINAI: Palyginome kaip Dievą aiškina tikintieji ir netikintieji. Dievo buvimo nėra kaip įrodyti. Dievą žmonės išpažįsta kaip meilę, kaip kažką aukštesnį. Tikintieji Dievą kuria panašų į save. Jie pažįsta Dievą, nes Dievas yra su jais visur ir visada, Dievas juos gydo, atnaujina, atkuria, teikia gyvenimo džiaugsmą. Netikintiesiems Dievo egzistavimu patikėti labai sunku, nes jiems reikia įrodymų. Jie jo negirdi, nemato. Jiems Dievas – paslaptis. Jų protas atsisako pripažinti Dievo buvimą. Jie linkę vadovautis savo protu. Nereikia žvalgytis į kitus žmones, lyginti savo gyvenimo su jų patirtimi, išgyvenimais, prarasti dvasinę ramybę ir pusiausvyrą. Visi turime asmeninį savo santikį su Dievu. Kaip tikėjimas Dievą slepia savyje žmogaus apsisprendimą išpažinti Dievą, taip Dievo netikėjimas slepia savyje apsisprendimą paneigti Dievą. Neigiamas tikėjimas taip pat yra tikėjimas. Nagrinėjant šią temą supratom, kad Dievo buvimo įrodymų nėra. SĄVOKOS: „Dievą visuomet reikia vaizduoti tokį, koks jis yra ištikrųjų, nesvarbu, ar tai būtų epinis veikalas, ar lyriškos eilės, ar tragedija

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!