Dauguma žmonių gauna savo gamybos produkto dalį „darbo užmokesčio“ formą. Šis terminas ekonomikos teorijoje vartojamas bet kokiam darbo arba paslaugos apmokėjimui apibūdinti. Įvairūs darbininkai ir kitokie dirbantys žmonės gauna darbo užmokestį, kaip atlyginimą už dalyvavimą gamyboje savo pastangomis – protinėmis arba fizinėmis. Nors, kai kuriuose visuomenės sluoksniuose, šis atlyginimas kilnesniu „algos“ terminu, esmė visais atvejais lieka ta pati ir kitoks apibrėžimas čia nereiškia, kokių nors principinių skirtmų.
Atlyginimas už darbą yra samdomųjų darbuotojų kiekybinis reliatyvios vertės matas. Jis ne tik tiesiogiai veikia daugumos žmonių gyvenimo lygį, bet ir visuomeninę padėtį bei pripažinimą įmonės viduje ir už jos ribų. Todėl atlyginimas už darbą turi būti ne tik teisingas, bet ir reikšmingas. Darbuotojams labai svarbu palyginti tai, ką jie gavo už darbą, ir tai, ką jie tikėjosi už jį gauti. Todėl atlyginant už darbą organizacijose turi būti aiškiai parodytas darbinio aktyvumo, kokybiško ir punktualumo darbo atlyginimo mechanizmas.
Darbo apmokėjimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos darbo kodekso XV skyrius „Darbo užmokestis. Garantijos ir kompensacijos“.
Darbo tikslas – susipažinti su darbo užmokesčio apskaita ir ją pritaikyti konkrečioje įmonėje.
Darbo objektas – darbo užmokesčio apskaita.
4) išnagrinėti atostoginių, kompensacijų ir nedarbindumo pašalpos apskaičiavimą;
5) sužinoti, kokie naudojami darbo užmokesčio apskaitoje dokumentai;
6) darbo užmoksčio apskaitą pritaikyti konkrečiai įmonei.
TEORINĖ DALIS (INFORMACIJOS ŠALTINIŲ APŽVALGA)
Teisiniai darbo apmokėjimo pagrindai
Darbo užmokesčio reglamentavimui nemažą dėmesį skiria valstybė, teisės aktuose įtvirtindama darbuotojams garantuojamų lengvatų (pavyzdžiui, reikalavimas mokėti atlyginimą, ne mažesnį už minimalų darbo užmokestį) minimumą. Tačiau valstybės garantuojamos lengvatos neužtikrina itin puikaus darbuotojo darbo, todėl įmonės, siekdamos geresnių veiklos rezultatų, darbuotojams nustato daugiau teisių ir geresnes darbo užmokesčio sąlygas nei tos, kurias garantuoja valstybė. Taigi darbo užmokestį reglamentuoja ir valstybė, ir darbdavys, tuo pagrindu skiriami du darbo užmokesčio reglamentavimo metodai – valstybinis ir lokalinis (įmonės vidaus).
Įmonė, pagal savo poreikį pasirinkdama tinkamiausią darbo užmokesčio tvarką ir formą bei nustatydama pagrįstas darbo normas ir įkainius, turi galimybę pasiekti kiekvieno darbdavio trokštamą tikslą –...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!