Darbo poetizavimas lietuvių literatūroje (K. Donelaitis, V. Kudirka, Vaižgantas)

Darbas visais laikais žmogui buvo ir yra neatsiejama jo gyvenimo dalis. Tik per darbą žmogus įprasmina savo gyvenimą, išmoksta pažinti kitus ir patį save, leidžia užsiimti naudinga veikla, kuri atneša finansinę gerovę, taip pat kuria darbštumo bei kitas vertybes. Iš kartos į kartą buvo mokoma su dainomis dirbti darbus, galbūt todėl lietuvių literatūroje darbo poetizavimas užima labai svarbią vietą. Labiausiai darbo prasmę lietuvių literatūroje atskleidė klasicizmo atstovas Kristijonas Donelaitis, realistas Vincas Kudirka ir neoromantikas Juozas Tumas-Vaižgantas. XVIII a. evangelikų liuteronų kunigas, Mažosios Lietuvos lietuvių grožinės literatūros pradininkas Kristijonas Donelaitis. Savo poemoje ,,Metai" pabrėžė darbo reikšmę ir naudą žmogaus gyvenimui. „Metuose“ jis vaizduoja būrams keliamus darbo iššūkius, akcentuoja, jog darbas žmogui yra prigimties būdas ir pareiga, teikiantis finansinės naudos, taip pat ugdantis ištvermės bei leidžiantis suprasti, jog gyvenime ne viskas taip lengvai yra pasiekiama. Donelaitis žino, kad būrai velka sunkią baudžiavos naštą: „būrą baudžiava baudžia“, tačiau tokia Dievo valia ir žmogui daug vargo skirta patirti: „Nes be trūso Dievs mus išmaitint nežadėjo,/ O tingėdami vis ir snausdami sviete netinkam.“ Taigi dirbantis žmogus taip atlieka pareigą, prisitaiko prie savo prigimties būdo bei pasaulio tvarkos. Poemoje aprašomi būrams keliami sunkaus darbo ir gamtos iššūkiai, kurie verčia vienytis į bendruomenę. „Metuose“ būrai skirstomi į teigiamus, „viežlybuosius“, ir neigiamus- „nenaudėlius“. Neigiami personažai paklūsta prigimties impulsams, o ne bendruomenės taisyklėms, todėl pažeidžia gyvenimo tvarką ir smerkiamai kalbama apie būrus vengiančius darbo. Slunkius, bandantis pateisinti savo tingėjimą, rūsčiai smerkiamas: „"Eik, - tarė, - šūdvabali! kur šūdvabaliai pasilinksmin./ Juk tu jau su savo namais, kasmets šūdinėdams,/ Sau ir mums, lietuvninkams, padarei daug gėdos.“ Slunkius savo apsileidimu daro gėdą bendruomenei, pažeidžia jos tautinį orumą. Atlikdamas darbus žmogus nedaro gėdos nei sau, nei bendruomenei. Taipogi darbas svarbus socialiniu ir moraliniu požiūriu- susieja žmogų su bendruomene ir gamtos pasauliu, moko išminties. Dirbantis žmogus jaučiasi esąs prasminga pasaulio dalis, o jo gyvenimas atrodo kaip pareigos Dievui ir bendruomenei vykdymas. Dar vienas svarbus aspektas, jog per darbą žmogus įprasmina savo gyvenimą, įgauna daugiau pasitikėjimo savimi. Donelaitis pabrėžia, kad su džiaugsmu dirbamas darbas tarsi pašventina būtį, padeda pajusti savo vertę, moko darbštumo jausmo bei kitų vertybių. Dirbdami būrai taip susipažįsta su gamtos skirtais iššūkiais, o patirdami pirmuosius vargus suvokia, jog darbas yra gyvenimo pagrindas, įprasminantis kasdieninius rūpesčius ir teikiantis išminties. Taigi darbas pirmučiausia žmogaus reikmė, lemianti fizinį ir moralinį tvirtumą, atnešanti naudos gyvenime bei nusakanti žmogaus vertę. Jeigu Kristijonas Donelaitis savo poemoje ,,Metai" pabrėžė darbo reikšmę ir naudą žmogaus gyvenimui tai, Juozas Tumas-Vaižgantas apysakoje „Dėdės ir dėdienės“ parodė, kad pavergtas, užguitas, išnaudojamas žmogus išlieka pačiu savimi. Apysakoje pabrėžiama, kad „dėdės ir dėdienės“ sąvoka anuolaik ne visada reiškė giminės ar šeimos santykį, kartais tik tam tikrą socialinį vienetą šeimoje. „Vargingoji buitis“, „žemės vargai ir kartybės“- taip ne kartą nusakomas veikėjų gyvenimas. Pagrindiniam veikėjui Mykoliukui J. Tumas- Vaižgantas buvo paruošęs ne lengva, o itin sunkią jo baudžiavinio gyvenimo dalią. Pamilęs Severiutę, Mykoliukas supranta, jog negalės jos vesti ir sukurti savo šeimos, nes reali ateitis jiems laimės nežadėjo. Ir be to, tomis vedybomis sugriautų brolio ir jo vaikų gyvenimą, nes jam tenka išlaikyti brolio šeimą, todėl jis suvokia, kad sunkios gyvenimo sąlygos ir darbas moko pasiaukoti dėl artimų žmonių. Mykoliukas pamažu virto “dėde”, kuris aria, akėja, dvare lažą atlieka, namie berną atstoja. Nors “dėdė” tylus kaip žemė, šis nedraugiškas pasaulis jam gerokai apkarsta, o užspausta meilė Severiutei tampa vieninteliu tyru dalyku Mykoliuko gyvenime. Todėl dėl nelaimingos meilės žmogus atsiduoda darbui ir visą skausmą išlieja tik per jį. Dar labiau atsidavęs darbui Mykoliukas jau tampa Dzidoriumi Artoju, kuris aria, knisa žemę. Jis jau ne minkštaširdis, jaunystės audros nurimo, praėjo ir visos nelaimės. Užgniaužęs savy buvusią meilę, atsidavė vien darbui, kuris suteikia paguodą, leidžia pasinerti į vienatvę, pabėgti nuo kasdieną slegiančių bėdų. O meilę, kurios trupinius tebenešiojo širdy, atidavė dabar žemei, jaučiams. Kai jį apimdavo skausmas ir sugniauždavo širdį: “… skubinos į laukus, į pamiškę, kur nėra žmonių, kur jautėsi vienas pats besąs

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!