Dailės žanrų įvairovė

Dailė. Dailė, architektūra, dizainas, fotografija priskiriami prie plastinių menų, kurie suvokiami lytėjimu ir regėjimu, o laiko atžvilgiu yra nekintantys, egzistuojantys erdvėje.
Dailė. Dailė, architektūra, dizainas, fotografija priskiriami prie plastinių menų, kurie suvokiami lytėjimu ir regėjimu, o laiko atžvilgiu yra nekintantys, egzistuojantys erdvėje.
• taikomąją dekoratyvinę dailę.
VAIZDUOJAMOJI DAILĖ, dailės šaka: kūriniai, kuriems būdingi iliuziniai arba sąlygiški tikrovės vaizdai.
• grafiką,
• skulptūrą,
• tapybą,
o pagal temas – į žanrus. Vaizduojamosios dailės priemonėmis atspindimos tam tikro istorinio laikotarpio filosofinės, religinės, socialinės idėjos, keliamos moralinės, psichologinės, visuomeninės problemos. Vaizduojamosios dailės elementų turi ir taikomosios dailės dirbiniai (dažniausiai jų dekoras).
Tapyba – vaizduojamosios dailės šaka, kurianti vaizdą plokštumoje. Jos pagrindinės išraiškos meninės priemonės yra spalva ir koloritas.
• Tapyba – vaizduojamosios dailės šaka, kurianti vaizdą plokštumoje. Jos pagrindinės išraiškos meninės priemonės yra spalva ir koloritas.

• Koloritas – tapybos kūrinyje vyraujančių spalvų derinys. Koloritas pagal vyraujančias spalvas dailės kūrinyje gali būti “šaltas” arba “šiltas”, šviesus, tamsus, kontrastingas, ryškus, monochorminis, arba polichorminis ir kt. Ypatingas dėmesys kaip į kaloritą, kaip į pagrindinę tapybos meninę išraiškos priemonę, buvo atkreiptas XVI a. Venecijoje. Čia tapyba buvo grindžiama spalvinių derinių išraiškingumu. Taip pat kaloritui daug dėmesio buvo skiriama baroko ir romantizmo tapyboje. Kaloritas XIX a. antroje pusėje postimpresionistų kūryboje tampa svarbia , o XX a. kai kuriose dailės kryptyse tampa pačia svarbiausia menine išraiškos priemone (pavyzdžiui, abstrakčiame impresionizme). Lietuvoje kolorito mokykla formuojasi arsininkų kūryboje, o 7-8 dešimtmečio Lietuvos dailėje susiformuoja koloristinė tapybos mokykla.
Kitos tapybos kūriniui būdingos meninės išraiškos priemonės yra: potėpis, faktūra, šviesotamsa.
Potėpis – teptuko ar mentelės paliktas dažų pėdsakas ant paveikslo paviršiaus. Potėpis gali būti ryškus, smulkus, išraiškingas, mechaniškas, postozinis, stiprus, dinamiškas. Ypač ryškiai potėpius naudojo olandų dailininkas Vincentas van Gogas, taip pat daugelis ekspresionistinės krypties dailininkų.

Faktūra – dailės kūrinio paviršius. Faktura gali buti lygi, reljefinė, ryški. Faktūrai paryškinti dailininkai taiko pjuvenas, dervas, kurias padengia plonu dažų sluoksniu. Lygiai paviršiaus faktūrai išgauti dailininkas naudoja lesiruotę:...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!