Daiktai - civilinės teisės objektai

ĮŽANGA Lietuvos Respublikos konstitucijoje ir kituose įstatymuose įtvirtinus privačią nuosavybę ir užtikrinus pagrindines asmens teise ir laisves, atsirado galimybė ir būtinumas sukurti daiktinės teisės institutą, kuris jau buvo plačiai žinomas pasaulinės teisės teorijai. Naujajame LR Civiliniame kodekse (patvirtintas 2000 liepos mėn.) daiktinei teisei kaip civilinės teisės šakai buvo paskirta netgi visa knyga. O tai rodo šios teisės svarbą žmonių gyvenime. Daiktinė teisė skirstoma į keletą šakų (tokių kaip nuosavybės teisė, turto patikėjimo teisė ir t.t.). Daiktai yra bene svarbiausi daiktinės teisės objektai (tiesa kitose teisėse taip pat figūruoja daiktų sąvoka, tačiau ne taip ryškiai kaip daiktinėje), nes vis labiau vystantis žmonijai atsirado tokios sąvokos kaip nuosavybė ir turtas, kuriems reikėjo duoti kažkokį civilinį statusą, kad toji nuosavybė būtų saugi ir neliečiama. Taigi dabar daiktas yra materialiojo pasaulio dalykas, galintis patenkinti tam tikrus materialinius ar kultūrinius asmens poreikius. Be abejo daiktai, kaip civilinės teisės objektai yra skirstomi į daugelį grupių pagal turimas savybes ar paskirtį. Detalesnius daiktų skirstymus aš pabandysiu aprašyti šiame referate, trumpai paliesdama ir nuosavybės teisę bei kitas daiktines teises, nes ir jose figūruoja daiktai ir jų įgaunamas statusas. Taip pat pakalbėsiu apie daiktų valdymą, registravimą bei iškylančias problemas susijusias su daiktų valdymu, taip pat kaip ir su registravimu. DAIKTAI IR JŲ RŪŠYS Yra kelios civilinės teisės objektų rūšys - tai dokumentai, vertybiniai popieriai, asmeninės neturtinės teisės, pinigai bei svarbiausia iš visų rūšių - daiktai. Daiktus Lietuvos Respublikos Civilinio Kodekso 4.1 straipsnis apibūdina kaip iš gamtos pasisavintus arba gamybos procese sukurtus materialaus pasaulio dalykus. Daiktai, kaip objektai figūruoja daugelyje civilinės teisės šakų, antai kaip daiktinėje teisėje ir jos dalyse - nuosavybės teisėje, turto patikėjimo teisėje ir t.t. Būtent dėl daiktų atsiranda daugelis civilinių teisinių santykių. Skirtingi daiktai, be abejo, turi ir skirtingas fizines savybes, taip pat skiriasi jų paskirtis bei ekonominė reikšmė. Nevienodiems daiktams dažnai nustatomas ir nevienodas teisinis rėžimas. Būtent dėl šios priežasties daiktai ir klasifikuojami į rūšis pagal įvairius kriterijus. Nekilnojamieji ir kilnojamieji daiktai Kaip teigia LR Civilinio Kodekso 4.2 straipsnis: „Nekilnojamieji daiktai pagal prigimtį yra žemės sklypas ir su juo susiję daiktai, kurie negali būti perkeliami iš vienos vietos į kitą nepakeitus jų paskirties ir iš esmės nesumažinus jų vertės.” O tuo tarpu kilnojami daiktai apibrėžiami štai kaip: „Kilnojamieji daiktai pagal prigimtį yra daiktai, kurie iš vienos vietos į kitą gali būti perkelti nepakeitus jų paskirties ir iš esmės nesumažinus jų vertės.“ Svarbu paminėti, kad kilnojamasis daiktas gali būti ir nekilnojamojo daikto dalis, jei jis yra praradęs savo individualius požymius bei įeina į tą nekilnojamą daiktą. Tačiau kilnojamas daiktas negali būti patvirtintas kaip nekilnojamo daikto dalis, jei jis fiziškai ar kaip kitaip prijungtas prie nekilnojamo daikto ir yra įeinantis į tą daiktą, bet nepraradęs savo individualių požymių. Galime pastebėti, kad pagrindinis skirstymų kriterijus yra daikto sąryšis su žeme. Tačiau daiktus į kilnojamus ir nekilnojamus galima skirtyti ir ne tik pagal šį kriterijų – jie gali būti skirstomi į mikrodaiktus ir makrodaiktus (t.y pagal dydį). Tokie daiktai, kaip lėktuvai, laivai, traukiniai – makrodaiktai - teisiškai yra priskiriami nekilnojamiems daiktams, nors pagal savo prigimtį jie ir yra kilnojami. Todėl nustatant daiktų skirstymą tik į kilnojamuosius ir nekilnojamuo­sius daiktus, kai greta neišskiriami makrodaiktai ir mikrodaiktai, įtvirtinta nuostata, kad nekilnojamaisiais laikomi daiktai, kurie pagal prigimtį yra nekilnojamieji ir pagal prigimtį tie kilnojamieji daiktai, kuriuos nekilnojamaisiais pripažįsta įstatymai. Taipgi CK numato, kad jei laikinai atskirtas neatskiriamąsias nekilnojamo daikto dalis numatoma grąžinti atgal, jos išsaugo nekilnojamojo daikto savybes, nepaisant net atskyrimo. O tuo tarpu taisyklės nustatytos nekilnojamiems pagal prigimtį daiktams gali būti taikomos ir kilnojamiems pagal prigimtį daiktams ir atvirkščiai, jeigu tai nustatyta įstatymo arba šalių susitarimu, kai susitarimas neprieštarauja galiojantiems įstatymams. Įstatymiškai reguliuojamas turi būti nekilnojamojo turto nuosavybės perleidimas ar pardavimas. Pakeičiamieji ir nepakeičiamieji daiktai bei individualiais ir rūšies požymiais apibūdinti daiktai Taip skirstomi daiktai yra todėl, kad rūšiniais požymiais apibrėžti daiktai remiantis teisinėmis normomis gali būti pakeičiami kitais daiktais, o individualiais požymiais apibūdinti daiktai yra nepakeičiami. Taipogi, rūšiniais požymiais apibūdinti, bet individualizuoti daiktai gali būti laikomi ir pakeičiamaisiais ir nepakeičiamaisiais – tai priklauso nuo atskiro atvejo. Svarbu, kad pavyzdžiui nuomos ar panaudos sutartyje gali būti tik daiktai, kurie yra apibūdinti individualiais požymiais, tokie kaip Pikaso paveikslo originalas, o štai paskolos ar tiekimo sutartyse gali būti tik rūšiniais požymiais apibūdinti daiktai, pvz. 12 kėdžių, 100 kg miltų ar pan. Tuo tarpu, pirkimo-pardavimo, draudimo ar pasaugos sutartyse gali būti ir rūšies požymiais ir individualiais požymiais apibūdinti daiktai, pavyzdžiui kėdė ar paveikslas, kuriuos aš, kaip pirkėja, noriu nusipirkti. Pakeičiamieji yra tokie daiktai, kurie apibūdinti tik rūšiniais požymiais ir neturi individualių požymių. Šie daiktai išsiskiria tuo, kad yra apibūdinami bendrais visai rūšiai požymiais ir negali būti atskiriami vienas nuo kito pagal kokius nors požymius, tačiau jie gali būti individualizuojami taip išskiriant iš kitų vienarūšių daiktų. O štai nepakeičiamieji yra tokie daiktai, kurie yra apibūdinti individualiais požymiais ir jiems būdinga skirtis nuo kitų panašių daiktų tik pagal jiems būdingus požymius. Individualiais požymiais apibūdinami daiktai dažniausiai kildinami iš trijų pagrindų. Visų pirmiausia tai, kad jie yra vieninteliai ir unikalūs tos rūšies daiktai, kaip pavyzdį galima pateikti paveikslus, skulptūras ar panašius meno ir kitokius dirbinius. Taip pat, tai gali būti daiktai, kurie nuo kitų panašių į juos daiktų skiriasi tik nedidelėmis detalėmis, kaip pavyzdžiui pagal tą patį projektą pastatyti, bet skirtingose vietose esantys gyvenamieji ar kitokie namai. Galima paminėti ir tai, kad daiktai gali būti išskirti iš kitų vienarūšių daiktų pagal šalių susitarimą ar vykdant administracinį aktą, pavyzdžiu galima būtų pateikti bulves, kurios yra atskirai į rūsį ar į maišus supiltos. Galima būtų ginčytis dėl tokių apibrėžimų. Daugelio autorių nuomone, daiktus apibrėžtus individualiais požymiais ir patalpintus kitoje vietoje nei kiti tos pačios rūšies daiktai, geriau yra laikyti rūšies požymiais apibūdintais, bet individualizuotais daiktais. Tačiau tam tikrais atvejais individualizuoti rūšies požymiais apibūdinti daiktai gali būti labai pakeičiami juos apdorojant ar atliekant kitokius veiksmus, taip leidžiant daiktams įgyti naujų požymių. Dėl to, tokie daiktai pagal naujus ir tik jiems būdingus požymius gali įgyti nepakeičiamo daikto statusą. Tačiau gali būti, kad nors ir daiktas yra pakeistas ir įgijęs naujų požymių, jis ne daug kuo skiriasi nuo kitų pakeičiamųjų daiktų, ir nors yra individualizuotas, jam nesuteikiamas nepakeičiamo daikto statusas. Dėl šios painiavos, svarbu yra paminėti, kad rūšiniais požymiais apibrėžti, bet individualizuoti daiktai, gali būti laikomi pakeičiamais arba nepakeičiamais daiktais, priklausomai uo to, kokie yra nauji įgyti tų daiktų požymiai. Suvartojamieji ir nesuvartojamieji daiktai Į šias sritis daiktai skirstomi pagal pasikeitimus, atsirandančius vartojant daiktą pagal jo paskirtį. Suvartojamais laikomi tokie daiktai, kurie yra sunaikinami ar esmingai pakeičiami vienu jų panaudojimo aktu, vartojant juos pagal paskirtį, pavyzdžiui, tai gali būti maisto produktai, gėrimai, statybinės medžiagos ar sėklos. O tuo tarpu, nesuvartojamaisiais laikomi daiktai, kurie naudojami, nors ir laipsniškai susidėvėdami, išlaiko kokybę ilgesnį laiko tarpą ir iš esmės nepasikeičia, pavyzdžiui namas ar automobilis. Kai kuriose įstatymuose numatytose sutartyse jų objektais gali būti tik tam tikri daiktai, kaip pavyzdį galima pateikti nuomos ar panaudos sutartį, kurioms yra būtina, kad daiktai būtų tik nesuvartojami, nes viena sutarties šalis ją sudarydama įsipareigoja grąžinti tą patį daiktą tos pačios būklės, kokios jis buvo sudarant sutartį. Tuo tarpu, kitos sutartys , tokios kaip pirkimo-pardavimo, tiekimo, pasaugos ar dovanojimo gali būti sudaromos dėl bet kokių daiktų, nekreipiant dėmesio į tai, kad jie yra suvartojami ar nesuvartojami. Dalieji ir nedalieji daiktai Civilinėje teisėje yra svarbus toks daiktų skirstymas, priklausomai nuo to, kaip padalijus į dalis pasikeičia ūkinė jų paskirtis. Tokie daiktai, kurie juos išardžius ar dar kitaip fiziškai padalinus, pakeičia savo tikslinę paskirtį vadinami nedaliaisiais. Taip pat nedaliaisiais daiktais gali būti pripažįstami ir dalieji pagal prigimtį daiktai, tačiau tai turi padaryti įstatymai. Pavyzdžiui, išardžius automobilį jo detalės praranda susisiekimo priemonės funkcijas, taigi šis daiktas yra nedalus. O štai įstatymai daliuosius daiktus pagal prigimtį gali pripažinti nedaliais, nes susiklosčius tam tikroms aplinkybėms yra netikslinga tą daiktą dalyti. Remiantis LR CK dalieji daiktai yra tokie, kuriuos padalijus į atskiras dalis, nepasikeičia jų tikslinė paskirtis, o kiekviena daikto dalis yra savarankiška ir gali būti panaudojama atlikti tas pačias funkcijas, kurias daiktas būtų galėjęs atlikti iki jo padalijimo. Kaip pavyzdį galima paminėti maisto produktus ar naftos produktus. Daiktų skirstymas į daliuosius ir nedaliuosius turi reikšmę nuosavybės ir prievoliniuose teisiniuose santykiuose, pavyzdžiui LR Civilinis kodeksas nustato, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu esantis daiktas negali būti padalijamas natūra tarp bendrasavininkių, jei dalijant tą daiktą gali būti padaryta neproporcinga žala jo paskirčiai. Taip pat norėčiau pateikti ir dar vieną pavyzdį: prievolės objektui esant nedaliam, kai prievolėje dalyvauja keli skolininkai arba keli kreditoriai, skolininkai laikomi solidariais skolininkais, o kreditoriai – solidariais kreditoriais. Išimti iš apyvartos, ribotai esantys apyvartoje ir neišimti iš apyvartos daiktai Kiekvienas asmuo nuosavybės teise gali turėti bet kuriuos daiktus, jeigu tie daiktai neišimti iš apyvartos arba nėra ribotai esantys apyvartoje. Išimtais iš apyvartos laikomi tokie daiktai, kurie yra išimtinė valstybės nuosavybė ir jie negali pereiti piliečių ar visuomeninių organizacijų nuosavybėn, tokių daiktų pavyzdžiai galėtų būti žemė, jos gelmės, vandenys, branduolinis kuras, keliai ra pan. Neišimti iš apyvartos daiktai gali būti kiekvieno asmens nuosavybė, pavyzdžiui automobilis, batai ir t.t. Kai kurių daiktų buvimas apyvartoje apribotas saugumo, sveikatos apsaugos ar kitų visuomeninių interesų. Tai – ribotai esantys apyvartoje daiktai. Tokius daiktus galima įsigyti ar perleisti galima tik laikantis ypatingų taisyklių ar turint atitinkamus leidimus. Tokių daiktų pavyzdžiai yra ginklai ar stipriai veikiantys nuodai ir pan. Įprastinę vertę, išskirtinę vertę, asmeniniais tikslais pagrįstą vertę turintys daiktai Pagal vertę daiktai gali būti skirstomi į įprastinę vertę turinčius, išskirtinę vertę turinčius ir į asmeniniais tikslais pagrįstą vertę turinčius daiktus. Įprastinė daikto vertė priklauso nuo naudos, kurią galima iš daikto gauti. Yra visiškai nesvarbu kas tokį daiktą valdo, nes bet kuriam žmogui panaudojus tokį daiktą gaunama vertė yra tokia pati (arba labai mažais skiriasi). Įprastinę vertę turinčių daiktų pavyzdžiai yra: dviratis, televizorius ar kėdė. Be abejo, yra daiktų turinčių ypatingą (išskirtinę) vertę. Tokių daiktų vertė priklauso nuo naudos, kurią gauna pats asmuo tiesiogiai valdydamas tokį daiktą. Taip pat išskirtinę vertę turinčius daiktus dažniausiai naudoja ar turi naudoti tik išskirtinių žinių ar gabumų turintys asmenys. Tokiais daiktais galėtume įvardinti stomatologinę ar chirurginę įrangą, nes jomis gali naudotis tik reikiamų žinių turintys asmenys, antraip toks daiktas neduos laukiamos naudos. Asmeniniais tikslais pagrįsta daikto vertė priklauso nuo savybių, kurias asmuo priskiria daiktui dėl savo išskirtinių ryšių su tuo daiktu, nepaisant naudos, kurią paprastai galima gauti iš tokio daikto. Pavyzdžiui daikto turėtojas labai vertina daiktą dėl istorinės to daikto praeities susijusios su daikto turėtojo gimine ar išskirtinai vertina tą daiktą dėl jam pačiam svarbių moralinių priežasčių. Pagrindiniai ir antraeiliai daiktai Tie patys daiktai vienomis aplinky­bėmis gali būti savarankiški teisinių santykių objektai, o kitomis - tik su pagrindiniu daiktu susiję daiktai, kurių teisinę padėtį dažniausiai lemia pag­rindinio daikto likimas. Būtent tai, kad antraeilio daikto likimą dažniausiai nulemia pagrindinio daikto likimas, daiktų skirstymas į pagrindinius ir antraeilius daiktus turi svarbią teisinę reikšmę. Pagrindiniai daiktai yra tokie daiktai, kurie gali egzistuoti kaip savarankiški civilinių teisinių santykių objektai, o štai antraeiliai daiktai yra tokie daiktai, kurie egzistuoja tik su pagrindiniais daiktais arba jiems priklauso, ar yra dar kaip nors susiję su pagrindiniais daiktais. Antraeiliai daiktai gali būti skirstomi į esmines pagrindinio daikto dalis, pagrindinio daikto duodamus vaisius, pajamas, produkciją ar pagrindinio daikto priklausinius daiktus. Esminės pagrindinio daikto dalys yra tokie daiktai, kuri yra pagrindinio daikto sudėtyje ir yra su juo susiję taip neatskiriamai, kad be esminės pagrindinio daikto dalies pagrindinis daiktas negali būti naudojamas pagal paskirtį ar yra pripažįstamas nepilnaverčiu. Esminių pagrindinio daikto dalių kaip antraeilių daiktų išskyrimas turi teisinę reikšmę, kaip pavyzdžiui tokiais atvejais, kai perduodant nuosavybėn pagrindinį daiktą iškyla ginčų dėl kai kurių šiame daikte esančių daiktų ir jų teisinio likimo. Pavyzdžiui, kai parduodamo namo pardavėjas sugalvoja išsiimti jau parduoto namo duris, langus ar namo šildymo katilą. Vaisiais laikomi tokie daiktai, kurie organiškai vystantis pačiam daiktui, turi atsiskirti ar yra atskiriami nuo jo nepažeidžiant pagrindinio daikto vientisumo ir paskirties. Kaip pavyzdį galėčiau pateikti, vaismedžių vaisius ar uogas, gyvulių prieaugį ir pan. Atsiskyrę ar atskirti nuo pagrindinio daikto, tokie daiktai jau gali būti atskirais civilinių teisinių santykių objektais. Produkcija laikomi tokie daiktai, kuriuos žmogus gamybos procese sukuria kaip darbo vaisių, pačiame gamybos procese naudodamas ir pagrindinį daiktą. Pavyzdžiui, pasiūti drabužiai, o pagrindinis daiktas čia būtų siuvimo mašina. Iš daikto gaunamomis pajamomis laikomi pinigai ir kitos materialinės vertybės, kurios gaunamos naudojant pagrindinį daiktą civilinėje apyvartoje. Tačiau pajamomis taip pat gali būti laikomi visi daiktai, kurie gali būti gaunami visokeriopai naudojant pagrindinį daiktą, t.y pinigai ir kitos materialinės vertybės. Be abejo, šia prasme pajamomis laikomi ne tik neseniai nurodyti daiktai. Kuriuos naudojant civilinėje apyvartoje gaunamos pajamos, bet taip pat vaisiai ir produkcija. Priklausiniais laikomi savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti daiktai, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu. LR Civiliniame Kodekse numatyta, kad priklausiniai yra netik tokie daiktai, kurie yra susiję su pagrindiniu daiktu ūkine paskirtimi, bet ir tokie, kurie yra susiję kultūrine ar dar kitokiomis paskirtimis. Priklausinį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu įstatymas ar šalių sutartis nenusako kitaip. Kadangi daiktas gali būti laikomas priklausiniu tik tuo atveju, jeigu jis pagal savo savybes yra nuolat susijęs su pagrindiniu daiktu, taigi dviejų ar dar daugiau daiktų susijungimas negali padaryti nei vieno iš jų kito daikto priklausiniu, jei tarp tų daiktų nėra požymių būdingų pagrindiniam daiktui ir priklausiniam daiktui. Namų apyvokos daiktai Nuo 2001 metų liepos 1 dienos galioja ir nauja daiktų rūšis – namų apyvokos daiktai. Namų apyvokos daiktai yra tokie daiktai, kurie yra kilnojamieji ir yra naudojami namų ūkyje. Pavyzdžiui, baldai, dekoracijos ir kiti panašus daiktai, išskyrus knygų rinkinius (bibliotekas), meno kūrinių ir kitas vertingas kolekcijas, taip pat mokslinės, istorinės ar kitokios reikšmės daiktus. DAIKTINĖS TEISĖS SUVARŽYMAI Daiktinės teisės suvaržymais (apsunkinimais) laikomi su daiktu susieti įsipareigojimai. Daiktinės teisės suvaržymai kartu su daiktu perleidžiami naujajam daikto savininkui. Kaip pavyzdį pateikiant hipoteką – įkeisto turto nuosavybės teisei perėjus kitam savininkui, hipoteka sekas paskui turtą ir taip pat pereina naujam savininkui, o išnuomoto turto nuosavybės teisei perėjus iš nuomotojo kitam asmeniui, nuomos sutartis lieka galioti ir naujam savininkui. Taip pat, pavyzdžiui nustatytas servitutas visais atvejais bus privalomas tarnaujančiojo sklypo nuomininkui ar kitokiam naudotojui. Štai kaip tai skamba LR CK „ Jeigu daiktinės teisės suvaržymai turi būti registruojami, kartu su daiktu perleidžiami tik įregistruoti suvaržymai. Įstatymų numatytais atvejais arba asmenų susitarimu daiktinės teisės suvaržymai kartu su daiktu gali būti perleidžiami ir kitam asmeniui. Nekilnojamąjį daiktą padalijus arba sujungus su kitu nekilnojamuoju daiktu, viešame registre įregistruotos daiktinės teisės ir jų suvaržymai išlieka, jeigu įstatymas nenustato kitaip.“ IŠLAIDOS DAIKTUI Kiekvieno daikto naudojimas susijęs ne tik su pajamų gavimu iš jo, bet ir taip pat su išlaidomis. Išlaidos daiktui dažniausiai yra apibūdinamos kaip būtinos išlaidos – tokios, kurių reikia turtui išsaugoti, jam naudoti pagal paskirtį, siekiant, kad turtas nežūtų ar jo padėtis, jis pats nepablogėtų. Tačiau dar gali būti ir kitokios išlaidos skirtos daiktui. Išlaidos skirtos pagerinti daiktui, ar padidinti jo vertę yra vadinamos ypatingomis išlaidomis, dėl to, kad jos nėra įprastinės. Išlaidų daiktui skirstymas į įprastines ir ypatingas turi svarbią teisinę reikšmę, nes įstatymai nusako, kad vienais atvejais turi būti atlyginamos tik vienokios išlaidos, pavyzdžiui, tik būtinos išlaidos, o štai kitais atvejais, gali būti reikalaujama atlyginti visas išlaidas (ir įprastines, ir ypatingas). Pavyzdžiui remiantis keliais LR CK straipsniais galiu teigti, kad pamestą daiktą saugojęs asmuo gali reikalauti iš pamestojo daikto savininko atlyginti daikto saugojimo išlaidas, t.y. įprastines (būtinąsias) išlaidas. Čia ir išaiškėja išlaidų skirstymo būtinumas. DAIKTO VALDYMAS „Daikto valdymu, kaip savarankiška daiktine teise, kuri yra pagrindas nuosavybės teisei pagal įgyjamąją senatį įgyti, laikomas faktinis daikto turėjimas turint tikslą jį valdyti kaip savą.” - štai kaip skamba daikto valdymo apibrėžimas LR Civiliniame Kodekse. Be abejo yra ir išimčių, pavyzdžiui, jei faktinis daikto turėtojas daikto savininku ar valdytoju pripažįsta kitą asmenį, tokiu atveju daikto valdymas nelaikomas savarankiška daiktine teise. Daikto valdymas gali būti dviejų rūšių – teisėtas ir neteisėtas daikto valdymas. Civiliniame kodekse yra nuostata (prezumpcija), teigianti, kad daikto valdymas yra teisėtas tol, kol nėra įrodoma priešingai. Teisėtu daiktu valdymu laikomas toks valdymas, kai daiktas gytas tokiais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o štai neteisėtas daikto valdymas yra toks valdymas, kai daiktas įgyjamas ir valdomas per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus. Valdymo atsiradimas Valdymas gali atsirasti užvaldant daiktą, perduodant ar paveldint valdymo teisę. Taip pat valdymas atsiranda kai asmuo fiziškai užvaldo daiktą ir gali tą daiktą paveikti pagal savo valią. Labai svarbu, kad asmuo norėdamas užvaldyti daiktą turi pareikšti savo norą (valią) tą daiktą turėti kaip nuosavą. Įdomu tai, kad CK teigia jog asmuo gali užvaldyti daiktą net jeigu nebuvo jokio tiesioginio ar netiesioginio fizinio kontakto tarp to žmogaus, kuris nori užvaldyti daiktą, ir daikto. Civiliniame kodekse taip pat yra numatoma sąžiningo valdymo įgijimo prezumpcija (valdymas yra sąžiningas, kol nėra įrodoma priešingai). Daikto valdymo atsiradimas, panašiai kaip ir pats daikto valdymas gali būti sąžiningas ir nesąžiningas. Sąžiningu valdymo atsiradimu laikomas daikto valdymo atsiradimas, kai valdyti pradedantis asmuo yra įsitikinęs, kad niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, kurį jis ketina pradėti valdyti. O nesąžiningas valdymo atsiradimas, yra toks, kai daiktą valdantis asmuo žinojo arba privalėjo žinoti, kad jis neturi teisės tapti to daikto valdytoju arba kad kitas asmuo turi daugiau teisių į jo užvaldomą daiktą. Kilnojamojo daikto valdymas asmeniui atsiranda kai: • pageidaujančiajam asmeniui įgyti kilnojamą daiktą pavyksta paimti ar asmuo paima tą daiktą į savo rankas; • pageidaujantis asmuo įgyti daikto valdymą pradėjo saugoti tą daiktą ar saugojimas yra pradėtas jo valia (nurodymu); • daiktas perduotas asmeniui, kurį nurodė asmuo norintis (pageidaujantis) asmuo būti daikto valdytoju; • pageidaujančiam įgyti daikto valdymą asmeniui priklausančioje patalpoje yra patalpinamas daiktas, kurį ir norima valdyti; • asmeniui pageidaujančiam įgyti kilnojamo daikto valdymą yra patikimi (duodami) raktai nuo patalpos, kurioje ir yra daiktas, kurį norima valdyti; • niekieno nevaldomas daiktas yra atitinkamai pažymėtas asmens, kuris nori (pageidauja) įgyti valdymo teisę; • gaudomas daiktas pakliūna į spąstus, tinklus ar pan.; • yra atliekami kitokie veiksmai išreiškiantys norinčiojo įgyti valdymą asmens valią. Įmanomi ir atvejai kai daikto valdymas atsiranda per kitą asmenį (atstovą). Tačiau tas atstovas, per kurį yra perduodamas daiktas dar kitam asmeniui, turėjo norėti įsigyti daiktą sau ar dar kitam asmeniui. Taip pat įmanoma ir patį daiktą faktiškai valdyti per kitą asmenį, tik tas kitas asmuo turi (privalo) visiškai laikytis valdytojo nurodymų. LR CK numatytas ir nekilnojamo daikto valdymas. Valdymas į nekilnojamą daiktą gali būti įgyjamas ne tik fiziškai užvaldžius daiktą, bet taip pat ir perduodančiam valdyti nekilnojamą daiktą asmeniui nurodžius apie įvykusį perdavimą, jeigu nėra kliūčių įeiti į tą daiktą ar kitokiu panašiu būdu jį fiziškai užvaldyti. Galimybė valdyti nekilnojamąjį daiktą atsiranda nuo valdymo įregistravimo viešajame registre momento. Tačiau, negalima registruoti daikto valdymo viešajame registre, jie registre jau anksčiau yra įregistruota nuosavybės teisė į tą daiktą. Daikto valdymo pasibaigimas Valdymas baigiasi, kai daikto valdytojas atsisako savo, kaip valdytojo, teisių į daiktą, t. y. atsisako faktiškai valdyti daiktą ar turėti jį kaip nuosavą, ir kitais įstatymų nustatytais pagrindais. Valdymo teisės nutraukimas turi būti aiškiai išreikštas paties valdytojo ar kažkaip numanomas. Tačiau daikto valdytojo nesinaudojimas valdomuoju daiktu dar nereiškia, kad valdytojas atsisako savo valdymo teisių į tą daiktą, jei jokių papildomų valdymo atsisakymo priežasčių nesimato. Kilnojamo daikto valdymas pasibaigia, kai: 1. daiktą užvaldo kitas asmuo; 2. daiktas yra pametamas ir valdytojas nebegali niekaip jo rasti; 3. daiktas yra užvaldomas per prievartą kito asmens; 4. valdytojas nebegali valdyti daikto dėl kažkokių kitokių priežasčių. Tuo tarpu nekilnojamo daikto valdymas pasibaigia, kai: 1. daikto valdytojas nebeturi galimybių daikto paveikti savo valia; 2. valdytojas nesiima jokių priemonių, kad susigrąžintų galimybę paveikti daiktą savo valia; 3. valdytojo norai ir bandymai susigrąžinti galimą poveikį daiktui yra nesėkmingi; 4. kai daiktas yra išregistruojamas iš viešojo registro. Taipgi valdymas pasibaigia, kai daikto valdytojas įgyja teisę į daiktą pagal įgyjamąją senatį. Įgyjamoji senatis - tai atvejai, kai fizinis ar juridinis asmuo nesantis daikto savininku, bet sąžiningai įgijęs daiktą, bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepartraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamą daiktą ne mažiau 10 metų, arba kilnojamą daiktą ne mažiau 3 metų, kai per visą valdymo laikotarpį savininkas turėjo galimybę realizuoti savo teisę į daiktą, bet nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą. Įgyjamąja senatimi nuosavybės teisė negali būti įgyta į slaptai ar neteisėtai įgytus daiktus (nesąžiningas valdymas), nepriklausomai nuo to, ar nuosavybės teisę ketina įgyti pats slaptai ar per prievartą daiktą įgijęs asmuo, ar kitas asmuo. Nepertraukiamas valdymas - kai asmuo daiktą nepertraukiamai valdė nuo valdymo teisės į daiktą įgijimo iki nuosavybės teisės į tą daiktą įgijimo įgyjamąja senatimi. Jeigu per įgyjamosios senaties laiką, daikto valdymas vienam iš kito perėjo keliems asmenims, ir kiekvieno iš tų asmenų daikto valdymas atitiko nustatytus reikalavimus, tai tų asmenų valdymo laikas yra skaičiuojamas kartu sudėjus. Į įgyjamosios senaties laiką skaičiuojamas laikas net ir tuo atveju jei daiktas prarastas, tiesa ji sturį būti prarasta be valdytojo valios ir per mažiau nei metus laiko grąžintas valdytojui. Jeigu daikto, kuriam skaičiuojamas įgyjamosios senaties terminas, savininkas neturėjo teisinės galimybės įgyvendinti savo teisę į daiktą, tai įgyjamosios senaties termino skaičiavimas sustabdomas laikui, kol yra kliūtis Valdymo gynimas ir pažeidimas Kiekvienam kiekvieno daikto valdytojui yra suteikiama teisė ginti savo esamą valdymą ir atnaujinti atimtą valdymą. Kiekvienas valdytojas, jei jo teisės į daikto valdymą buvo pažeistos, gali teisme reikalauti savo valdymo gynimo ar net atlyginti nuostolius, jei tokie buvo padaryti. Tiesa, visa tai padaryti gali tik kiekvienas sąžiningas valdytojas - jei valdytojas daiktą valdė nesąžiningai ar daikto valdymas buvo nesąžiningas jis savo teises praranda. Sąžiningam valdytojui turi būti atlygintos net ir valdomo daikto išlaikymo išlaidos, išskyrus tuos atvejus kai daikto pajamos padengia visas išlaikymo išlaidas. Taip pat, tokiam valdytojui suteikiama teisė pasilikti tas daikto dalis, kuriomis buvo daiktas pagerintas. Tačiau ši teisė gali būti įgyvendinama tik tuo atveju, jei dalių atskyrimas nepadarys žalos tam daiktui. O jei tų dalių, kuriomis daiktas buvo pagerintas atskirti neįmanoma, tai tokiu atveju, valdytojas gali reikalauti atlyginti išlaidas, kurios buvo padarytos norint pagerinti daiktą. Bet tos išlaidos, kurių atlyginimo gali būti reikalaujama neturi būti didesnės nei daikto vertės padidėjimas. Daikto valdymas gali būti pažeistas keliais atvejais: 1. paimant ar bandant paimti valdomą daiktą ar kurią nors to daikto dalį; 2. atimant arba bandant atimti teises į valdomą daiktą; 3. trukdant valdyti daiktą; 4. grasinimais, sukeliančiais realų pavojų daiktui valdymui. Tačiau valdymo pažeidimu LR CK nelaiko veiksmų, kurie atitinka visus aukščiau įvardytus požymius, bet tas asmuo, kurį daikto valdytojas įrodo kaip valdymo pažeidėją, įrodo, kad iš jo veiksmų ar valios neteisėtai atsirado daikto valdytojo pareigos. Taip pat ir asmens, nurodyto kaip valdymo pažeidėjas, įrodinėjimas, kad pareiškėjo valdymas atsirado neteisėtai iš trečiojo asmens, nėra pagrindas pripažinti, jog asmuo, kuris nurodytas kaip valdymo pažeidėjas, nepažeidė valdymo. Jei kyla ginčai dėl daikto valdymo, kai keli asmenys tvirtina esantys to paties daikto valdytojai, tie asmenys turi pagrįsti savo teiginius konkrečiais įrodymais. Taip pat jie turi įrodyti, kad tęsiasi jų valdymas. Tokiu atveju kai valdytojai įrodo savo teiginius faktais, tai yra ginamas valdymas to asmens, kuris įrodys esąs teisėtas to daikto valdytojas. Tačiau jei nei vienam iš asmenų nepavyksta įrodyti savo valdymo, tai tokiu atveju ginamas valdymas to asmens, kuris daiktą pradėjo valdyti anksčiausiai. NUOSAVYBĖS TEISĖ Nuosavybės teisė – svarbiausia daiktinės teisės rūšis. Tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Nuosavybės teisės objektu gali būti ir daiktai, ir kitas turtas. Tačiau svarbiausiu objektu vis dėl to yra daiktai. Be abejo, nuosavybės teisę saugo įstatymai, t.y. niekas neturi teisės paimti iš savininko nuosavybę prievarta, išskyrus įstatymų numatytus atvejus ar reikalauti, kad savininkas prieš savo valią sujungtų savo nuosavybę su kito savininko nuosavybe. Nuosavybės teisė įgyjama keliais būdais: • pagal sandorius; • paveldėjimo teise; • pasisavinant vaisius ir pajamas; • jei daiktas yra pagaminamas naujai; • jei daiktas neturi šeimininko – jį galima pasisavinti; • įgyjamąja senatimi; • bei kitais įstatymo nustatytais būdais. Norėčiau plačiau papasakoti apie vieną iš nuosavybės įgijimo būdų – tai yra perdavimą. Perduoti nuosavybės teisę į daiktą gali tiktai to daikto savininkas ar jo paskirtas (įgaliotas) asmuo. Po perdavimo naujas daikto savininkas įgyja ne tik daiktą, bet ir tokias teises ir pareigas, kurias turėjo ankstesnis daikto savininkas. Aišku visa tai įvyksta, jei įstatymai nenumato ko nors kita. Daikto perėmėjas visas teises į perduodamą daiktą įgyja tuoj pat po perdavimo momento, o štai į nekilnojamą turtą – nuo įstatymo numatyto momento. Savaime suprantama, asmuo perduodantis daiktą gali sutartyje iškelti tam tikrą sąlyga, kuri sąlygotų daikto perėmimo momentą tik įvykdžius tą numatytą sąlygą. O į būsimą daiktą, kuris dar nėra sukurtas, bet ateityje būtinai bus, nuosavybės teisė gali būti perleista iš anksto, išskyrus tik tuos daiktus, kuriuos įstatymo tvarka būtina registruoti registre. Nuosavybės teisė į tokius daiktus negali būti perleista iš anksto, t.y jam dar nesukurtam esant. Nuosavybės teisė numato, kad daikto duodami vaisiai ar gyvulių prieaugis priklauso išskirtinai daikto savininkui, lygiai taip pat kaip ir daikto ūkinio naudojimo rezultatai – pajamos ir produkcija. Tačiau čia kaip ir daugelyje kitų straipsnių yra prierašas – jei įstatymas nenumato ko kita. Taip pat, atskirai išskiriamas straipsnis – kas atsitinka jei kilnojami daiktai susijungia. Įvykus tokiam įvykiui, jei daiktų savininkai yra skirtingi asmenys ir yra neįmanoma atskirti tų daiktų, taip pat jei savininkai prieš tokį susijungimą nebuvo susitarę, sudarę sutarties ar kitaip to įvykio nebuvo numatę, tai tokiu atveju naujasis daiktas tampa bendra daline nuosavybe, kai kiekvienam iš susijungusių daiktų savininkui priklauso dalis bendrajame daikte tiesiogiai proporcinga tų susijungusiųjų kilnojamų daiktų dydžiui. Tačiau tokie padariniai galimi tik jei daiktų nesujungė joks trečiasis asmuo. Jei į daiktų susijungimą įsivėlęs trečiais asmuo, t.y jei jis yra atsakingas už susijungimą, ir jei daiktų savininkai nebuvo davę leidimo jokiems sujungimo veiksmams, tai tada visą padarytą žalą atlygina tas asmuo, kuris yra atsakingas už daiktų susijungimą. Taip pat LR CK yra numatyta dar keletas įdomių atvejų. Kaip pavyzdžiui, jei daiktą sukuria asmuo panaudojęs kito asmens nuosavybę, t.y kokias nors medžiagas, ir jei tas asmuo nežinojo bei neturėjo žinoti apie medžiagų priklausomybę kitam asmeniui, tai tokiu atveju tas asmuo, kuris pasinaudojo svetima medžiaga tampa naujo sukurto daikto savininku, tačiau turi atlyginti asmeniui, kurio nuosavybe pasinaudojo. Bendrosios nuosavybės teisė Bendrosios nuosavybės teisė yra dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudoti jiems priklausantį nuosavybės teisės objektą bei juo disponuoti. Šioje teisėje pagrindinis objektas taip pat yra daiktai. Bendrosios nuosavybės teisė yra skirstoma i dvi dalis – bendrąją dalinę ir bendrąją jungtinę nuosavybę. Bendra dalinė nuosavybė yra tokia nuosavybė, kai bendrosios nuosavybės teisėje nustatytos kiekvieno savininko nuosavybės teisės dalys. O bendroji jungtinė nuosavybė - kai nuosavybės teisės dalys nėra nustatytos. Bendrosios nuosavybės teisė paprastai laikoma daline, tiesa, jeigu įstatymai nenustato ko kita. Taip pat yra numatytas dar vienas atvejis - Jeigu bendrosios dalinės nuosavybės teisės konkretus kiekvieno bendraturčio dalių dydis nenustatytas, tai preziumuojama (nusakoma), kad jų dalys yra lygios. Bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu, dažniausiai bendrasavininkiai sudaro sutartį, kurioje yra numatoma kas valdys bendrą turtą. LR Civilinis Kodeksas numato, kad kiekvienas bendrasavininkis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės, tačiau jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai pagal bet kurio bendraturčio ieškinį daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai, o štai kitu atveju, vienas ar keli iš atidalijamų bendrasavininkių gauna kompensaciją pinigais. KITOS DAIKTINĖS TEISĖS Greta nuosavybės teisės daiktinėje teisėje yra keletas kitų daiktinių teisių, pavyzdžiui: • hipoteka (kaip daiktinė teisė); • uzufruktas; • servitutas; • užstatymo teisė; • ilgalaikės nuomos teisė; • įkeitimo teisė; • ir kitos. Pateiksiu trumpus kiekvienos iš šių daiktinių teisių apibrėžimus. Servitutas - tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą. Pasikeitus tarnaujančiojo ar viešpataujančiojo daikto nuosavybės teisės subjektui, nustatytas servitutas išlieka. Uzufruktas - asmens gyvenimo trukmei ar apibrėžtam terminui, kuris negali būti ilgesnis už asmens gyvenimo trukmę, nustatyta teisė (uzufruktoriaus teisė) naudoti svetimą daiktą ir gauti iš jo vaisius, produkciją ir pajamas. Uzufruktas taip pat gali būti nustatytas vieno ar kelių asmenų (bendrai ar nustatant kiekvieno dalį) naudai. Užstatymo teisė (superficies) – tai yra teisė naudotis kitam asmeniui priklausančia žeme statiniams statyti ar įsigyti bei valdyti nuosavybės teise ar žemės gelmėms naudoti. Užstatymo teisė gali būti suteikta nepaisant būsimo užstatymo teisės turėtojo kitos daiktinės teisės arba jos suteikimas gali priklausyti nuo kitos daiktinės teisės arba nuo nekilnojamojo daikto nuomos. Net ir pasikeitus žemės, statinių ar sodinių savininkui, užstatymo teisė išlieka. Ilgalaikė nuoma (emphyteusis), kaip daiktinė teisė, -tai teisė naudotis kitam asmeniui priklausančiu žemės sklypu ar kitu nekilnojamuoju daiktu, tačiau nebloginant jo kokybės, nestatant statinių, nesodinant daugiamečių sodinių ir neatliekant kitų darbų, kurie iš esmės padidintų naudojamos žemės ar kito nekilnojamojo daikto vertę, išskyrus tokius atvejus, kai yra nuomotojo sutikimas. Ilgalaikė nuoma gali būti ir terminuota, ir neterminuota, tačiau ilgalaikės nuomos terminas negali būti trumpesnis kaip dešimt metų. Pasikeitus nuomotojui ar nuomininkui, ilgalaikė nuoma išlieka, jeigu nuomininko teisių perėmėjai tinkamai naudoja išnuomotą nekilnojamąjį daiktą ir vykdo kitus ilgalaikę nuomą nustatančiame akte nustatytus įsipareigojimus. Hipoteka – tai yra esamo ar būsimo skolinio įsipareigojimo įvykdymą užtikrinantis nekilnojamojo daikto įkeitimas, tačiau čia įkeistas daiktas negali būti perduodamas kreditoriui. Susitarimas perduoti įkeičiamą ar įkeistą daiktą kreditoriui negalioja. Hipoteka, nekaip kaip pavyzdžiui įkeitimas, neatima iš daikto savininko teisės valdyti, naudoti įkeistą daiktą bei juo disponuoti atsižvelgiant į hipotekos kreditoriaus teises. Paskesnis įkeisto daikto įkeitimas leidžiamas, jeigu hipotekos sutartyje (lakšte) nenumatyta kitaip. Įkeitimas - tai yra esamo ar būsimo skolinio įsipareigojimo įvykdymą užtikrinantis kilnojamojo daikto ar turtinių teisių įkeitimas, kai įkeitimo objektas perduodamas kreditoriui, trečiajam asmeniui ar dar gali būti paliekamas įkaito davėjui. Įkaito davėjui paliktas įkeitimo objektas gali būti užrakinamas, užantspauduojamas ar pažymimas ženklais, rodančiais jo įkeitimą. Pagal įkeitimą kreditorius (įkaito turėtojas) turi teisę, skolininkui neįvykdžius įkeitimu užtikrintos prievolės, patenkinti savo reikalavimą iš įkeisto daikto vertės pirmiau už kitus kreditorius. DAIKTŲ REGISTRAVIMAS Registruojami daiktai – tai tokie nekilnojamieji daiktai ir pagal prigimtį kilnojamieji daiktai, kurie yra suformuoti įstatymo nustatyta tvarka ir kurių įgijimo ir perleidimo pagrindų registravimą nustato teisės aktai. Tokie daiktai, taip pat kaip ir teisių į juos suvaržymai bei daiktinės teisės, o įstatymų numatytais atvejais - ir juridiniai faktai, turi būti registruojami viešame registre. Įregistruotais laikomi tokie daiktai ar daiktinės teisės ir juridiniai faktai tuomet kai jie teisės aktų nustatyta tvarka yra įrašomi į viešąjį registrą. Visus prašymus, kurie pareikšti norint įregistruoti daiktus ar teisių į juos suvaržymus nagrinėja ir tvarko bei sprendimus priima viešo registro tvarkytojas. Jo iniciatyva gali būti priimti tokie sprendimai - prašymą patenkinti – įregistruoti arba prašymą atmesti – neregistruoti daiktų, teisių į juos suvaržymų, daiktinių teisių ar juridinių faktų. Taip pat registro tvarkytojas gali atidėti sprendimą dėl aplinkybių, kurios trukdo įregistruoti tą daiktą. Be abejo, tvarkytojas daikto valdytojui ar savininkui nurodo tas kliūtis kaip galima greičiau pašalinti (nustato terminą). Jei sprendimas buvo priimtas įregistruoti daiktus, tuomet išduodami dokumentai, kurie patvirtina jų įregistravimą viešajame registre. Savaime aišku, kad už įregistravimą yra nustatytas tam tikro dydžio mokestis, kurį privalo sumokėti daikto valdytojas ar savininkas (asmuo norintis įregistruoti daiktą). Asmuo, norintis įregistruoti daiktą, teisių į jį suvaržymus, daiktines teises ar juridinius faktus, turi užpildyti nustatytos formos prašymą. Prašymą įregistruoti daiktą ir nuosavybės teises į jį pildo daiktą įgijęs asmuo, o registruojant daiktines teises į svetimą daiktą, taip pat teisių į daiktus suvaržymus - šių teisių turėtojas arba asmuo, suinteresuotas jų įregistravimu. Prašymą įregistruoti juridinius faktus paduoda įgaliota institucija ar suinteresuotas jų įregistravimu asmuo. Kartu su prašymu įregistruoti viešajame registre turi būti pateikiami daikto įgijimą nuosavybėn, teisių į jį suvaržymus, daiktinių teisių buvimą ar juridinių faktų įvykimą patvirtinantys dokumentai. Jei prašymą pateikiantis asmuo pageidauja išduoti dokumentų pridavimą patvirtinantį dokumentą, tai tokiu atveju dokumentus priėmęs registro tvarkytojas privalo tokį dokumentą išduoti. Svarbu paminėti, kad įrašyti į viešą registrą duomenys laikomi teisingi ir išsamūs tol, kol nenuginčijami įstatymų nustatyta tvarka. IŠVADOS Pačiu bendriausiu požiūriu daiktinę teisę galima apibūdinti kaip abso­liučią asmens teisę į daiktą. Nuosavybės teisė ir kitos daiktinės teisės tarpusavyje skiriasi pagal turinį. Tačiau nuosavybės teisė vis dėlto daiktinių teisių sistemoje užima išskirtinę vietą. Ji, kaip savarankiškas institutas yra geriausiai žinoma ir plačiausiai iš visų daiktinių teisių reglamentuota Lietuvos Respublikos įstatymuose (pavyzdžiui LR Civiliniame Kodekse). Lietuvos civilinės teisės nuosavybės institutas aprėpia ne tik tokius daiktus, kurie yra materialieji, bet ir kitokius objektus. Nes daiktinės teisės šakoje - nuosavybės teisėje, jos objektu gali būti ne tik turtas bet ir kiti daiktai. Toks daiktų civilinių objektų skirstymas į materialiuosius ir nematerialiuosius perimtas iš Senovės Romos privatinės teisės. Taigi matome, kad kaip ir daugeliui kitų gyvenimo sferų, Senovės Roma padarė įtaką ir šiuolaikinei daiktinei ir privatinei teisėms. Beje, pats daiktų skirstymas į atskiras kategorijas pagal jų bruožus ir savybes, nors ir yra gana painus, bet, manau, tikrai naudingas sprendžiant aktualias gyvenimo problemas. Kaip ir aiškus daikto valdymo apibrėžimas kodekse, kuris padeda išspręsti žmonėms kylančias problemas. NAUDOTA LITERATŪRA 1. Vasarienė D. Civilinė teisė. Vilnius, 2002. ISBN 9986-9349-6-6. 2. Civilinė teisė. Bendroji dalis. I tomas / J. Kiršienė, V. Pakalniškis, R. Ruškytė, P. Vitkevičius. Vilnius, 2004. ISBN 9955-563-54-0 3. Civilinė teisė: vadovėlis. Kaunas, 1998. ISBN 9986-90099-1-0 4. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Pirmoji knyga. Bendrosios nuostatos. Vilnius, 2001. 5. Teisingumo ministerijos teisės aktų duomenų bazė: LR Civilinis Kodeksas [interaktyvus]. Vilnius, [žiūrėta 2006-04-12]. Prieiga per Internetą:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!