Civilinės teisės atribojimas nuo kitų teisės šakų

Civilinė teisė yra viena iš teisės šakų. Jos reikšmė mūsų gyvenime labai didelė, nes kiekviename žingsnyje visiems mums tenka susidurti su šios teisės reguliuojamais santykiais. Daugelis šių santykių tokie dažni, įprasti, kad nejaučiame jų teisinio pobūdžio.
Civilinė teisė – tai teisės normų sistema, skirta teisiškai reguliuoti vienas kitam nepavaldžių subjektų turtinius santykius, kurių objektas turi tiesiogiai išreikštą ar numatomą vertę, taip pat tiek su turtiniais susijusius, tiek ir nesusijusius asmeninius neturtinius bei organizacinius santykius, siekiant sukurti privatine nuosavybe pagrįstas visuomenės ekonominę bazę, kuri sudarytų sąlygas vis geriau patenkinti fizinių bei juridinių asmenų materialinius bei dvasinius poreikius.
Šio darbo tikslas – išanalizuoti literatūra šia tema, apžvelgti civilinę teisę teisės sistemoje, jos reguliavimo dalykus, civilinio teisinio reguliavimo metodus, funkcijas, principus, civilinės teisės atribojimą nuo kitų teisės šakų.
Žmogus gyvendamas visuomenėje privalo paklusti daugeliui istoriškai susiklosčiusių bei valstybės nustatytų taisyklių, kurios reguliuoja jo elgesį. Dažnai mes susiduriame su prigimtinės ir pozityviosios teisės terminais. Pozityvioji teisė – tai taisyklės, kurių laikymasis yra sankcionuotas prievarta ir kurios taikomos tam tikru istoriniu laikotarpiu valstybinės organizacijos požymius turinčioje visuomenėje.
Dėl pozityviosios teisės esmės ginčų nekyla. Visų tam tikros valstybės nustatytų ar sankcionuotų taisyklių sistema, reguliuojanti tiek pačios valstybės bei jos institucijų, tiek fizinių asmenų, jų kolektyvinių junginių tarpusavio santykius, tiek jų santykius su valstybe bei jos institucijomis, yra laikoma pozityviąja teise.
Prancūzijos teisininkas Julliot de la Morandiere prigimtinę teisę apibūdina kaip idealių teisės normų aukštesnių už pozityviąją teisę, visumą, kylančią iš prigimtinės daiktų tvarkos.
„Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje“, priimtoje 1789 metais Prancūzijos revoliucijos laikotarpiu, ypač akcentuojamos žmogaus prigimtinės teisės. Įsimintini filosofų – Platono, Aristotelio, Cicerono, suformuluoti tradiciniai prigimtinės teisės bruožai, kurie nenustojo reikšmės ir šiomis dienomis.
1. Prigimtinė teisė yra amžinų ir nekintančių normų visuma. Jos pagrindą sudaro išsamus vaizdinys apie žmogaus giminės tapatumą laike ir erdvėje, žmogaus reikšmių nekintamą pobūdį.
2. Šios normos paprastai gali būti atskleistos žmogaus proto.
Šie bruožai, leidžia suvokti, kad...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!