D. Čepauskaitė: eilėraščių analizė

Surūdijusį skruostą padėsiu.
Aš tave laukimu užkrėsiu.
Nei tikri, nei geri nebūkim.
Surūdijusio sapno šukėm.
Mano akys ramybe rasos,
Aš bevardžiam lange stovėsiu.
Nesiartink prie mano šviesos -
Aš tave nuogumu užkrėsiu.
1. Eilėraštis apie vienatvę, liūdesį, lyrinio subjekto asmeninę erdvę.
2. Eilėraščio laikas – rudens naktis.
3. Tylioje nakties erdvėje lyrinis subjektas jaučiasi liūdnas, prislėgtas, neramus. Tai matau iš metaforų: ,,sudrėkęs sapnas”, ,,surūdijęs skruostas”, ,,surūdijusio sapno šukės”. Šios metaforos – raudos, ašarų simboliai, atskleidžiantys lyrinio subjekto dvasinę būseną.
4. ,,Bevardžio lango” ir ,,ramybe rasojančių akių” metaforos dar labiau paryškina eilėraščio žmogaus abejingumą, atsiribojimą nuo išorinio pasaulio bei desperatišką vienatvės troškimą: ,,Nesiartink prie mano nakties“, ,,Nesiartink prie mano šviesos“.
***
Toks trumparegis ir toks bukas
Žiemos lietus ant seno stogo.
Rūstus eilėraščio dievukas
Mane lašus skaičiuoti moko.
Namų darbams užduoda šaltį
Ir klausinėja apie gruodį.
Vėl nežinau kaip skausmą kelti -
Ar visą, ar suskiemenuoti?
Ir rašaluotos naktys sukas
Į ašaringą rūko skarą.
Rūstus eilėraščio dievukas
Už nepadrožtą širdį bara…
1. Eilėraštis apie poeziją, apie tai, jog kiekvienas žmogus pasaulį suvokia savaip, kiekvienas vis kitaip jį interpretuoja, bei atskleidžia savo eilėraščiuose.
2. Lyrinis subjektas – besiblaškantis poetas, kūrėjas, bandantis savo mintis sutalpinti į griežtus eilėraščio ,,rėmus“: ,,Rūstus eilėraščio dievukas/ Mane lašus skaičiuoti moko.“, ,,Vėl nežinau kaip skausmą kelti -/ Ar visą, ar suskiemenuoti?“.
3. ,,Rašaluotų naktų, besisukančių į ašaringą rūko skarą“ metafora, parodo, jog lyrinis subjektas, bandydamas įsprausti savo jausmus į ,,rūstaus eilėraščio dievuko“ standartus, išgyvena kūrybines kančias.
***
Pavadino mane krantu,
kad galėčiau skenduoliui padėti…
Pavadino mane šventu -
nepasakė, kur nuodėmes dėti.
Pavadino mane tiesa -
Nuėjau paskui kvailį jaunėlį.
Pavadino mane šviesa.
Neįspėjo, kad virsiu šešėliu.
1. Eilėraštis apie žmogaus individualumą, apie tai, jog kiekvienas mūsų pats kuria savo asmenybę, savo gyvenimą.
2. Eilėraštyje pastebimas ryškus kontrastas tarp lyrinio subjekto ,,vardo” ir jo asmenybės: krantas – skenduolis, šventumas – nuodėmės, tiesa – kvailumas, šviesa – šešėlis. Toks supriešinimas parodo tai, jog nesvarbu, kaip pavadinsim žmogų, jis visvien išliks savimi, bei tai, kad vardas neturi jokios įtakos asmenybės formavimuisi.
***
Kaip išgyventi šitą sausį,
Kur tiek beviltiškos erdvės?
Kieno akim...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!