Charizma ir pašaukimas

Dauguma charizmos aiškinimų baigiasi ties jos kaip autoriteto tipo ar įtakos, kurią turėjo keli žymūs istorijos įstatymų leidėjai ir kultūriniai herojai – Mozė, Budha, Jėzus, Cezaris, Cromwellis bei Napoleonas – individai, kurių genialumas jų sekėjų akyse buvo nulemtas kokios nors dieviškos ar bent antracionalios vadovavimo kibirkšties, - manifestacija. Taigi charizmą imama suprasti kaip nuo didžiųjų žmonių, o ne nuo socialinės organizacijos tipo ar sąlygų priklausomą jėgą.
Yra du skirtingi charizmos aspektai – pirma, jos kilmės sąlygos ir, antra, charizmos kelias į visuomenės struktūras bei kodus. Pirmasis skatina (kaip šventybė) svarstyti didžiųjų asmenybių istorijoje, t.y. tokių charizmatinių lyderių, kaip Jėzus ar Cezaris, reikšmę. Antrasis veda prie detalios, taip vadinamos charizmos ,,rutinizacija“, analizės, t.y. charizmos paveldimo inkorporavimo į šeimas, įstaigas, kastas, rases ir bendruomenes, net, galima pasakyti, į daiktus: uolas, dykumas, medžius, upes ir jūras, kurioms yra priskiriama charizma dėl jų padėties tam tikro svarbaus įvykio dieviško arba ypač gerbiamo lyderio gyvenime metu.
Charizma nurodo tam tikrą individualios asmenybės kokybę, dėl kurios jis yra išskirtas iš paprastų žmonių ir laikomas apdovanotu antgamtiškomis, antžmogiškomis arba bent ypač išskirtinėmis galiomis ir savybėmis. Šios galios ir savybės nėra prieinamos paprastam asmeniui, joms priskiriama pavyzdinė ar dieviška kilmė ir jų pagrindu tas individas yra laikomas vadovu. Primityvioje kultūroje šia pagarbos rūšimi yra apdovanojami pranašai, kariniai ir politiniai vadai, tie, kurie pasižymi išskirtine išmintimi arba gydomąja galia. Lemiamas elementas, iš kurio atpažįstama charizma, yra to individo sekėjų ir garbintojų pripažinimo mastas ir gelmė. Jėzaus ir Cezario charizmą nustatome ne iš esminio jų kalbų ir veiklos pobūdžio, bet iš antracionalaus ir antutilitarinio kiekvieno jų sekėjų atsidavimo.
Vis dėlto neturėtų būti manoma, kad charizma budinga tik didžiosioms ir ,,geroms“ istorinėms figūroms. Charizma apima būseną ,,įsiutusio žmogaus“, kurio maniakiškos aistros priepuoliai kartais būdavo priskiriami narkotikų poveikiui. Ji apima šamanizmą, tam tikrą magijos rūšį, kurios grynąjį tipą sudaro epileptiniai priepuoliai kaip priemonės pasiekti transui....

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!