Bronius Krivickas (Laisvės kovos, XX a. vidurys, pokaris)

Bronius Krivickas (Laisvės kovos, XX a. vidurys, pokaris) Kūrybos temos  Egzistencija  Gyvenimo tikslas  Laisvė  Mirties riba  Veikiantis ir kenčiantis žmogus  Garbė  Tėvynė  Pasiryžimas kovoti  Partizanų gyvenimas  Likimas Kenčiančio ir pasiryžusio kovoti žmogaus tema Broniaus Krivicko eilėraštyje „Dovydas prieš Galijotą“ Partizano, laisvės kovotojo, Broniaus Krivicko poezijoje labiausiai išryškėja veikiančio ir kenčiančio žmogaus tema. Savo eilėraštyje „Dovydas prieš Galijotą“ poetas, kalba apie 1951 metų Lietuvos padėtį TSRS. 1951 metai partizanų veikla ėjo į pabaigą, tiksliau sakant, partizanų pasirpiešinimas labai nusilpo, vieni partizanai pasidavė, kiti buvo nužudyti. Eilėraštyje „Dovydas prieš Galijotą“ lyrinis subjektas vaizduojamas patekęs į beviltišką situaciją: „Kad visoj tautoj jau nėr kas gina“. Šis tautos pasidavimas lyriniam subjektui sukelia apmaudą ir kančias: „Iš gėdos jutau, lyg liestų veidus/ Geležis, įkaitus raudonai“. Kančia tarsi ir duoda stimulą veikti, todėl pats poetinis žmogus nesiruošia pasiduoti, jis nusitekęs ryžtingai, nedvejoja: „Ir todėl štai prieš tave aš stosiuos!“ Toks pasiryžimas leidžia kalbėti apie žmogaus atsidavimą idėjoms, apsisprendimą, sugebėjimą pasiaukoti. Nors lyrinis subjektas ir yra tik piemuo (Kalnuose palikęs savo bandą), bet jis stoja prieš didelį siaubūną, kuris yra „į kalną panašus“. Tai atspindi tuometinę lietuvos padėtį, Lietuva – agrarinis kraštas, piemuo, kuris stengiasi pasipriešinti. SSRS – milžinas Galijotas, kuris atrodo neįveikiamas. Viliamasi, kad lyrinio subjekto, piemens, pastangomis, kaip ir biblinėje istorijoje, milžinas bus įveiktas: „Ir išdidęs milžinas pakilo,/<...>/ Ir stambus it skydas smilkinys/ Nuo svaidyklės vieno smūgio skilo.“ Taigi partizaninio judėjimo poeto Broniaus Krivicko eilėraštyje „Dovydas prieš Galijotą“ pagrindinė tema yra veikiantis ir kenčiantis žmogus, kuris kovoja net tuomet, kada visi kiti bijo tai padaryti. (neatskleista – rb) Kitų žmonių abėjingumas sukelia kančia lyriniam subjektui, ko pasekoje kyla stimulas kovoti. Kontekstai  Istorinis: partizaninis judėjimas.  Kaip ir viduramžiuose lyrinis subjektas nebijo mirties.  Kaip ir romantizme gamta vaizduojama įspūdinga ir didinga. Taip pat vaizduojamas vienišas klajojantis žmogus.  Buvo partizanų būrio vado pavaduotojas. Citatos  „Praktiškas gyvenimas rodo, kad mūsų kriticizmas neretai virsta skepticizmu ir visišku nusivylimu bet kuriais visuomeniniais idealais."  „Mes patys sveiku kritiškumu turime įvertinti padėtį. "  „Mes turim pramatyt realius kelius ir visas kliūtis, kurias susitiksime beartėdami savo idealo link. Ne tik pramatyt, bet žingsnis po žingsnio savo darbu, o ne fantazija, veržtis pirmyn."  ,,Ruduo rudai raudonas ir auksinis.../Atūš, atūš tuoj iš žiemių žiema!..“ (eil. ,,Rudens melodija“)  ,,Šoka girioj sniego sūkuriai,/ O jis guli nuo žaizdų parpuolęs./Šluosto kraują jo plaukais žaliais“ (eil. ,,Partizano mirtis“)  ,,-Eikit čia jūs, Sibiro vilkai!/Jūs, lavonus draskančios hienos!/Man dar liko šoviniai keli./Aš dar kausiuos mirštantis ir vienas!“ (eil. ,,Partizano mirtis“) Partizanas Bronius Krivickas Biografija. Bronius Krivickas (1919 –1952) – vertėjas, literatūros kritikas, partizanas, žymiausias pokario rezistencijos poetas. Studijavo Kauno Vytauto Didžiojo bei Vilniaus universitetuose literatūrą. Studijuodamas susipažino su rašytojų karta, vėliau pavadinta žemininkais (V. Mačernis ir kt.), lankė B. Sruogos vadovaujamą Teatro seminarą, priklausė literatų grupei, kuriai vadovavo V. Mykolaitis-Putinas. Po studijų pradėjo dirbti Biržų gimnazijoje mokytoju. B. Krivickas 1945 m. prisijungė prie partizanų būrio, kur jau partizanavo du jo broliai (dėl vaikų partizanų poeto tėvai buvo išvaryti iš namų, jų sodyba sudeginta). Vėliau B. Krivickas vedė mokytoją Marytę Ziemelytę, susilaukė sūnaus. Partizanaudamas išvertė daug J. V. Gėtės eilėraščių, redagavo laikraščius „Laisvės kova“, „Aukštaičių kova“. 1952 m. partizanas Bronius Krivickas-Vilnius, išduotas savo būrio vado, su draugais žuvo per susišaudymą. Jo ir bendražygių kūnai buvo rasti tik po metų ir slapta perlaidoti Putiliškių kapinėse (Panevėžio rajonas). Lietuvai atgavus nepriklausomybę, 1998 m. poetas po mirties apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi. Tai vienas aukščiausių Lietuvos valstybės apdovanojimų už didvyrišką narsą ir ištvermę, ginant Lietuvos Respublikos laisvę ir nepriklausomybę. Kūrybos bruožai. B. Krivicko kūryba priklauso XX a. vidurio katastrofų literatūrai. Jo poezijos žmogus – pirmiausia karys, partizanas, tėvynės gynėjas. Svarbiausios vertybės – garbė, sąmoningas pasirinkimas ginti tautos laisvę, t. y. prometėjiškas aukojimasis. B. Krivicko poezijoje atsiskleidžia filosofo F. Nyčės idėja, kad žmogus yra laisvas rinktis savo kelią, nesvarbu, kokią kainą tenka už tai sumokėti. Nors B. Krivicko poezijoje atsiskleidžia dramatiškos partizanų gyvenimo realijos, tačiau sąmoningai pasirinktas tėvynės gynėjo kelias suteikia jėgų: „Mūsų liko gal iš šimto vienas. / Bet kova vis tęsias atkakli. / Užtat turim būt savam kely / Šimtą kartų tvirtesni nei plienas...“ („Mūsų liko gal iš šimto vienas“). Poezijos žmogui svarbus garbingas, orus gyvenimas: „Ir tvirtas būk! Vėl vieną žiemą žiaurią / Dievų valia tu pereit privalai! / Pro plieno speigą, mirčiai aplink laigant, / Turėsi nešti tu tą skaudžią taurę, / Kai skeldės stambūs, rambūs ąžuolai.“ („Rudens melodija“). Garbingas gyvenimas, pasak poeto, tas, kurį žmogus ištveria, kad ir kokia sunkia moraline ar fizine našta jis užgultų. Eilėraščiuose dažnai gręžiamasi į Dievą kaip į moralinį autoritetą, stebintį, kaip ginamos vertybės. Todėl poezijos moto: mirti baisu, bet dar baisiau negarbingai gyventi, o ryžtas apginti vertybes labai svarbus: „Nes žinai: jei kas, įtempęs valią, / Nesvyruodams pereis šitą kelią, / Mūšį tas net žūdamas laimės...“ („Kai kovoj kelies tu į ataką“). Garbingas gyvenimas didina savivertę, todėl tėvynės gynėjas grėsmės akivaizdoje elgiasi stoiškai: „Bet stoviu išdidus aš prieš likimą / ir paskutinius mirksnius puošiu kuo galiu: / Geriu akim liepsnojančių spalvų žaidimą, / Belaukdamas žiemos ateinant šiauriniu keliu.“ („Rudenio lygumose“). Vienas iš dažniausių poezijos motyvų – ruduo – įgyja dvejopą reikšmę: jis ir graži, bet mirštanti gamta, be to, ruduo metaforiška prasme tampa nuoroda į neišvengiamą tėvynės gynėjo lemtį: „Mano dienos nebūtin pasvirę. / Aš keliauju rudenio taku. / Ir gryniausio aukso vainiku / Mano kaktą puošia lapai mirę.“ („Mano dienos nebūtin pasvirę“). B. Krivicko poezijos sąsajos su kitų autorių kūryba. Kario, pasiryžusio garbingai ginti tėvynę, paveikslas aptinkamas ne tik B. Krivicko poezijoje, bet ir J. Radvano herojiniame epe „Radviliada“. Stoiška individo laikysena grėsmės akivaizdoje perteikiama ne tik B. Krivicko poezijoje, bet ir garsiausio XVII a. Europos poeto M. K. Sarbievijaus etinėse odėse. Įsipareigojimai tėvynei ir tautai, kuriuos išgyvena B. Krivicko eilėraščių žmogus, atskleidžiami daugelyje lietuvių literatūros kūrinių: Maironio, V. Kudirkos poezijoje, V. Krėvės tragedijoje „Skirgaila“, poetinėje Just. Marcinkevičiaus dramoje „Mažvydas“ ir kt.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!