Bernelis ir mergelė lietuvių liaudies dainose

Tautosaka skirstoma į dvi pagrindines dalis, rūšis: pasakojamąją ir dainuojamąją. Pasakojamosios tautosakos žanrai – pasaka, sakmė, padavimas, anekdotas. Dainuojamosios – daina, sutartinė, rauda.
Dėmesys lietuvių liaudies dainoms radosi pradėjus tyrinėti lietuvių kalbą. Mažosios Lietuvos evangelikų kunigas Pilypas Ruigys 1747 m. parašė lietuvių kalbos žodyną, į kurį įdėjo tris dainas – kalbos senumui ir skambumui pailiustruoti.
Tautosakos kūriniai, ypač dainos, būdavo atliekamos tam tikru metu, tam tikroje situacijoje, susijusios su gamtos ciklu ir su žmogaus darbų tikslu bei asmeninio gyvenimo įvykiais. Dėl to dainos skirstomos į tokias temines grupes kaip darbo dainos, vestuvių dainos, kalendorinių apeigų...Mažesnes grupes sudaro jaunimo, vaikų, meilės dainos ir kitos. Norint suvokti liaudies dainos turinį, meninį savitumą, būtina žinoti apie jos atsiradimo ir atlikimo aplinkybes.
Tautosakos tyrinėtojų teoretikų ir jos naudotojų praktikų - rašytojų, kompozitorių, kalbininkų - visuotinai pripažįstama, kad dainos ir jų melodijos yra liaudies meninės kūrybos viršūnė.
Lietuvoje ir apskritai Europoje kultūrinį gyvenimą veikė klasicizmas, palaikomas švietėjų ir humanistų.Klasicistinės estetikos ir švietėjiškų pažiūrų šalininkai negalėjo giliai suvokti liaudies poetinės kūrybos.Jie suprato, kad patarlės išreiškia elgesio normas, gilias mintis, pamoko, tačiau į pasakas bei dainas su jų fantastika ir švelniu lyrizmu buvo žiūrima kaip į reiškinį, priešišką geram tonui, sveikam protui.
Tautosakinę tradiciją skatino menkas gyventojų raštingumas.Tamsiu istorijos metu, mokslui, švietimui, pasaulietinei literatūrai nevaidinant didesnio vaidmens, lietuvių tautos daugumai vienintelė laisvo kūrybinio poetinio žodžio reiškimosi dirva liko tautosaka.
Lietuvių liaudies kūryboje itin gausu turėjo būti apeginių vestuvinių dainų, nes jos nusistovėjusia tradicine vaizdų sistema atspindi ilgų amžių žmonių gyvenimą, jausmus ir troškimus.Lietuvių liauies vestuvinių dainų pradžios dera ieškoti dar pirmykšteje bendruomenėje.
Svarbiausias liaudies dainų bruožas lyrizmas – tai yra gilus jausmų išsakymas, reiškimas, nuoširdumas, švelnumas, o ne istorijų eiliavimas.Lietuvių dainų savitumas, kuriuo jos skiriasi nuo kitų dainų, yra jų tikras natūralumas, jų nevaržomas paprastumas, atmetąs bet kokį pasakymų, vaizdų ir palyginimų dailinimą, trumpai tariant, visas poezijos puošmenas.
Forkelis muzikos istorijoje sako: ,,Liaudies daina, kokia...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!