Baudžiamojo proceso teisės pažeidimas

Įvadas Darbo aktualumas. Darbe bus analizuojami baudžiamojo proceso teisės pažeidimo samprata ir požymiai. Lietuvos baudžiamojo proceso teisės moksle iki šiol nebuvo bandyta šių požymių tirti sistemiškai, kaip visumos, kur yra būtina siekiant tam tikrą teisės pažeidimą pripažinti baudžiamojo proceso teisės pažeidimu. Darbe tai daroma pasitelkiant į pagalbą baudžiamojo proceso teisės pažeidimo sudėties konstrukciją, kuri leidžia išskirti iš visų teisės pažeidimų tam tikrus specifinius baudžiamojo proceso teisės pažeidimui būdingus požymius. Šių klausimų konspekte darbe taip pat aptariamas baudžiamojo proceso teisės pažei­dimo ir procesinės klaidos santykis. Minėtų sąvokų turinys teisinėje literatūroje ir teismų praktikoje nėra pakankamai detaliai aptartas, todėl daž­nai apibrėžiant visiškai skirtingas situacijas vartojamos tos pačios ir savo turiniu iš esmės nesiskiriančios sąvo­kos, ir atvirkščiai - apibrėžiant analogiškas situacijas vartojamos visiškai skirtingos sąvokos. Šiuo darbu, pasitelkiant į pagalbą baudžiamojo proceso teisės pažeidimo sudėties konstrukciją, sistemi­nį, loginį, lyginamąjį ir kitus tyrimo metodus, siekiama išanalizuoti baudžiamojo proceso teisės pažeidimo po­žymius ir pateikti tokių pažeidimų sampratą, taip pat at­riboti baudžiamojo proceso teisės pažeidimo sąvoką nuo teisinėje literatūroje ir teismų praktikoje vartojamos procesinės klaidos sąvokos. 2002 m. kovo 14 d. Lietuvos Respublikos Seimas patvirtino naują Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksą, (toliau - BPK). Išaiškėjo kai kurių nuostatų taikymo problemos, netikslumai, susidurta su didesniais ar mažesniais neaiškumais. Tokių nuostatų nauja­jame BPK gana daug, tačiau šiame straipsnyje aptarsime ne visas naujojo BPK novelas, o tik keletą konkrečių, bet labai reikšmingų BPK nuostatų, susijusių su baudžiamojo proceso teisės normų pažeidimų samprata ir reglamentavimo klausimais, kurie pastaruoju metu tiek teisės doktrinoje, tiek praktikoje kėlė diskusijas, bet nesulaukė platesnio aiškinimo. Darbo objektas - Šio darbo tikslas - atskleisti naujuosius baudžiamojo proceso teisės normų pažeidimų apibrėž­ties aspektus. Darbo uždaviniai: tačiau neaplenkiami istoriniai baudžiamojo proceso teisės normų pažeidimų reglamenta­vimo klausimai, lyginamuoju metodu tiriama kaimyninių valstybių, taip pat Vokietijos Federacijos ir Austrijos Respublikos patirtis, Metodai. sisteminiu, lingvistiniu, teleologiniu, įstatymų leidėjo ketinimų aiškinimo metodais analizuojami nauji ir diskutuotini baudžiamojo proceso teisės normų pažeidimų požymiai, api­brėžti BPK 369 straipsnio 3 dalyje, kuri numato, jog „Esminiais šio Kodekso pažeidimais laikomi tokie šio Kodekso reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį". 1.Baudžiamojo proceso teisės pažeidimo teoriniai aspektai 1.1. baudžiamojo proceso pažeidimo samprata 1.2.1.Nekaltumo prezumpcijos įgyvendinimas „Asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu", — 31 straipsnio 1 dalyje skelbia Lietuvos Respublikos Konstitucija, šitaip įtvirtindama nekaltumo prezumpcijos principą Lietuvos teisės sistemoje. Tai vienas svarbiausių teisingumo vykdymo de­mokratinėje teisinėje valstybėje garantas. Darydami prielaidą dėl asmens nekaltu­mo, įtvirtiname oficialią teisinę asmens padėtį, kurią valstybė, visuomenė ir indivi­dai privalo gerbti ir jos paisyti.1 Tik įstatymo numatyta tvarka įrodžius asmens kaltę, šis principas nustoja galios, tačiau praktikoje dažnai iškyla nekaltumo prezumpcijos įgyvendinimo problemų sprendžiant procesinių prievartos priemonių taikymo, visuomenės informavimo apie nusikaltimo padarymu įtariamus ar kalti­namus asmenis, įrodinėjimo pareigos nustatymo, baudžiamojo persekiojimo ir ne­kaltumo prezumpcijos santykio klausimus. Tai patvirtina ir bylų prieš Lietuvą Eu­ropos Žmogaus Teisių Teisme gausa. Tikriausiai neįmanoma aiškinti nė vieno tei­ginio taip, kad visi laikytųsi bendros nuomonės ir sutartų visais klausimais. Taip ir nekaltumo prezumpcija vis dar skatina teisininkų ginčus, vis dar neturi bendro apibrėžimo. Todėl ypač svarbu tęsti ieškojimus pradedant šio principo įtvirtinimu ne tik mūsų šalies teisės sistemoje, bet ir praktikoje, kur, deja, Lietuva dažnai turi pripažinti savo klaidas.2 Norint įgyvendinti šį principą, nepakanka vien paskelbti jį Konstitucijoje, jam įgyvendinti turi būti sukurta atitinkamų materialinių ir procesinių normų sistema. Principas netiesiogiai įtvirtintas Baudžiamojo kodekso 2 straipsnio 4 dalyje, nu­statant baudžiamosios atsakomybės už nusikaltimo padarymą pagrindus. O Baudžiamojo proceso kodekse nekaltumo prezumpcija nusakoma tradiciškai straipsnio „Asmens teisių apsauga baudžiamojo proceso metu" šeštoje dalyje, kuri skamba taip: „Kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kalti­namas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas šio Kodekso nusta­tyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu". Čia nustatomos konkrečios nekaltumo prezumpcijos nuostatų vykdymo, realizavimo sąlygos, garantijos ir forma. Taigi tą patį principą galima nagrinėti skirtingose teisės siste­mose, nepamirštant, kad šis principas yra vientisas ir nedalomas. Kaip ir Konstitucijoje, taip ir baudžiamajame procese, visi principai yra tarpu­savyje susiję: pažeidus bet kurią kitą Konstitucijos 31 straipsnio dalį, nekaltumo prezumpcija, įtvirtinta pirmoje šio straipsnio dalyje, irgi netenka savo galios. Pe­reinant prie baudžiamojo proceso, dar labiau siaurinant šį principą ir konkreti­zuojant jo ryšį su kitais baudžiamojo proceso principais, dažniausiai nurodomas nekaltumo prezumpcijos ir teisės į gynybą bei rungimosi principų ryšys. Asmens kaltumą privalo įrodinėti jį kaltinančios institucijos: prokuroras ir ikiteisminio tyri­mo pareigūnas. Pagal šią nuostatą kaltinamasis neprivalo įrodinėti savo nekal­tumo per visą baudžiamąjį procesą. Iš šio principo taip pat išplaukia principas in dubio pro reo, leidžiantis visas tyrimo ir proceso metu kylančias abejones trak­tuoti kaltinamojo naudai. Vis dėlto nesiekiama į kaltinamąjį žiūrėti kaip į tam tikrą objektą, greičiau stengiamasi, kad kaltinamasis būtų aktyvus subjektas. A. Vaiš­vila pabrėžia, kad „nekaltumo prezumpcija išplečia teisės į gynybą prasmę ir ją supranta kaip asmens teisę gintis nuo bet kokio kaltinimo, taip pat nuo teisėto. Šitaip preziumuojama, kad kiekvienas kaltinimo pareiškimas įtariamam asmeniui yra ar gali būti neteisėtas ir nepagrįstas".3 Tačiau net ir po kaltinamo­jo nuosprendžio įsiteisėjimo, t. y. panaikinus nekaltumo prezumpciją, teisei į gynybą. vis dar lieka galimybė paduoti kasacinį skundą ir dalyvauti kasaciniame procese. Konstitucijos 31 straipsnio pirmoje dalyje aiškiai nustatomas teismo vaidmuo byloje - tik teismo nuosprendis gali paskelbti asmenį kaltu. BPK 44 straipsnio 5 dalis skelbia, kad „kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas as­muo turi teisę, kad jo bylą, per kuo trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygo­mis teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas". Taigi teismas turi visus traktuoti kaip lygius, todėl teisėjams nederėtų turėti išankstinės nuo­monės apie vieną ar kitą asmenį, dalyvaujantį procese. Teismo nepriklausomu­mas ir nešališkumas yra pagrindinės garantijos, kad kaltinimo, gynybos įrodymai bus objektyviai patikrinti, abiem šalims užtikrinant lygias teises rungimosi proce­se. Atrodytų, kad remiantis nekaltumo prezumpcijos principu teisminis nagrinė­jimas turėtų vykti tik rungimosi principu, teisėjui ar posėdžio pirmininkui tiesiogiai nesusipažinus su bylos medžiaga ir netiriant įrodymų. Daugumoje Europos vals­tybių baudžiamojo proceso įstatymu yra palikta teisėjo galimybė, o kartais ir pa­reiga laikytis aktyvios pozicijos tiriant bylos medžiagą ir įrodymus proceso metu. Svarbiausia, kad teisėjas liktų objektyvus ir neišsakytų savo išankstinės nuomo­nės apie planuojamą bylos nuosprendį. Dažnai teisėjai susiduria ir su dilema -ar priimti „teisingą", atitinkantį tam tikros (galbūt didesnės) visuomenės dalies nuomonę sprendimą, ar priimti teisėtą, įvairiapuse bylos analize paremtą, bet „nepopuliarų" sprendimą. Anot Virgilijaus Valančiaus, čia teisėjo nepriklausomy­bę ir baigiasi, nes jis paklūsta tik vienam Dievui - Įstatymui. Taigi realiai nepri­klausomas teisėjas, nors ir kaip būtų draskomas vidinių prieštaravimų, pirmeny­bę teiks TEISĖTUMO kategorijai. Įprasta, kad kaltinančios institucijos asmenį laiko kaltu nuo pat kaltinimo pa­reiškimo momento, kitaip nekaltumo prezumpcija prarastų savo prasmę, nes niekas nieko nekaltintų. Taip atsiranda kaltumo prezumpcija, priešinga nekaltu­mo prezumpcijai ir paraleliai einanti visą tyrimo procesą. Teigiama, kad „šios prezumpcijos nekliudo viena kitai: nekaltumo prezumpcija saugo kaltinamąjį, o kaltumo prezumpcija reikalinga tam, kad prieš tam tikrą asmenį būtų galima pradėti procesą ir taikyti jam procesinės prievartos priemones" [10, p. 50]. Kalti­namajame akte neturi būti teiginio, kad kaltinamojo kaltė įrodyta. Tokia išvada neatitiktų kaltinamojo akto reikšmės - jame tik nurodoma prokuroro užimama pozicija ir paaiškinama, kodėl būtent tokia yra. Šiuo klausimu savo nuomonę yra pareiškęs Europos Žmogaus Teisių Teismas, nagrinėdamas bylą H. Daktaras prieš Lietuvą. Šio teismo sprendimas dėl H. Daktaro byloje parengtinio tardymo metu priimtų išvadų, kur kalbama apie visišką kaltinamojo kaltės įrodymą, buvo Lietuvos naudai. Prokurorui atmetus prašymą nutraukti bylą, buvo motyvuojama tuo, kad kaltinamojo kaltė įrodyta. Tai jau susiję su kaltumo prezumpcijos pro­blema. Europos Žmogaus Teisių Teismas interpretavo tai kaip nesėkmingą ter­mino „įrodyta" vartojimą ir pabrėžė, kad „prokuroras kalbėjo ne apie klausimą, ar įrodymai nustato pareiškėjo kaltę, ką aiškiai sprendžia ne prokuroras, bet apie klausimą, ar bylos medžiagoje pakako pareiškėjo kaltės įrodymų, kad byla būtų perduota teismui"4. Siekiant išsaugoti nekaltumo prezumpciją, kalti­namąjį aktą priimta rašyti tariamąja nuosaka, tokiu būdu išvengiant pareiškimo apie tarsi jau aiškų įtariamojo kaltumą. Visai kas kita, jei tiesiogiai žiniasklaidoje reiškiama ikiteisminio tyrimo įstaigų pareigūnų, prokurorų nuomonė apie nusikaltimo padarymu įtariamą, kaltinamą asmenį. Tai pamina nekaltumo prezumpcijos principą. Korektiškas ir labai santū­rus tam tikrų asmenų įvardijimas įtariamaisiais neatskleidžiant profesinių pa­slapčių neturi būti laikomas šio principo pažeidimu. Tai atitinka Europos Žmo­gaus Teisių Teismo išvadą byloje Alienetas de Ribemontas prieš Prancūziją (1995 m.). Remiantis šios bylos išvadomis, buvo svarstomas ir H. Daktaro krei­pimasis į Strasbūrą (2000 m.) dėl jo nekaltumo prezumpcijos pažeidimo Lietuvo­je. Buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Seimo pirmininko pavaduotojo, Lietuvos teisingumo ministro bei prokurorų teiginiai žiniaskaidoje, kur buvo kal­bama apie H. Daktaro bylą, nepažeidė nekaltumo prezumpcijos. Nuspręsta, kad šie pareigūnai, per spaudą informuodami visuomenę apie pareiškėjo sulaikymą ir apie tolesnę proceso eigą, nedarė formalių pareiškimų dėl įtariamojo kaltės. Visuomenės informavimo priemonės - šiandien pasaulyje vaidina vis didesnį vaidmenį. Dažnai nuosprendis parašomas dar net neprasidėjus baudžiamajam procesui - šališkais straipsniais formuojama visuomenės nuomonė perauga į netiesioginį spaudimą kaltinamajam. Padariniai gali būti dar liūdnesni, jei tokie straipsniai turi įtakos teisėjams, vertinant bylos aplinkybes ir priimant nuospren­dį. Kai tiesiogiai nesiremiama pareigūnų nuomone ar jų mintys cituojamos iš­kreiptai, įstatymas, deja, nenumato EŽTK 6 straipsnio antrosios dalies pažeidi­mo, nes pareiga atitinkamai elgtis nepažeidžiant asmens nekaltumo prezumpci­jos kyla tik pareigūnams. Žurnalistams paliekama spaudos laisvė, tikintis, kad jie gerbs žmogaus teise laikytiną principą. Manau, jog šiuo klausimu turi būti įtvirtin­tos aiškios etikos normas, privalomos žurnalistams, o ne paliekant tai jų sąžinės laisvei. Proceso metu kaltinamajam gali būti taikomos įvairios prievartos priemonės: tiek kardomosios, tiek kitos procesinės priemonės. Tai pateisinama, o kartais net būtina įgyvendinant baudžiamojo proceso uždavinius, tačiau viskas turi būti daroma saikingai, atsargiai ir turint tam reikiamą pagrindą. Esminiai teisių, laisvių apribojimai, tokie kaip suėmimas, laikinas sulaikymas, galimi tik ikiteisminio tyrimo teisėjui priėmus nutartį. Taip nepažeidžiama ir nekaltumo prezumpcija. Tačiau suėmimo ir šio principo santykis vis dėlto kelia daug klausimų teisės teo­retikams ir praktikams. Juk suėmimo panašumas į laisvės atėmimo bausmę yra akivaizdus, o tai prieštarauja nekaltumo prezumpcijai. Tačiau nėra nė vienos valstybės, kur si priemonė nebūtų taikoma, nes netaikant suėmimo dažnai bau­džiamosios bylos negalėtų būti baigiamos nuosprendžio priėmimu. Europos žmogaus teisių komisija ir Europos Žmogaus Teisių Teismas ypač kruopščiai tikrina, kaip yra taikomos procesinės prievartos priemonės, pateisindami jų tai­kymą tik tada, kai nustatoma, jog buvo laikomasi vadinamojo proporcingumo principo.5 Šis principas leidžia bet kokią prievartą taikyti, kai: tikslo, kurio siekia­ma taikant procesinės prievartos priemonę, neįmanoma pasiekti netaikant tos priemonės ar taikant švelnesnę prievartos priemonę; pats siekiamas tikslas yra tikrai svarbus ir jo siekimu gali būti pateisinama būtinybė apriboti žmogaus tei­ses; procesinės prievartos taikymas neužtrunka ilgiau, negu būtina siekiant šio tikslo. Nekaltumo prezumpcijos principas tarsi atkreipia dėmesį, primena, kad skirti šią priemonę ir tęsti jos taikymo terminus galima tik kai tai daryti yra tikrai būtina. Tokia nuomonė, kurią ne kartą yra išreiškęs Europos Žmogaus Teisių Teismas, darsyk sutinkama byloje J. Jėčius prieš Lietuvą (2000 m.), kurios sprendime rašoma, kad „besitęsiantis suėmimas konkrečioje byloje gali būti pa­teisintas tik esant aiškioms tikro viešojo intereso apraiškoms, kuris, įvertinus ne­kaltumo prezumpciją, nusveria teisę į laisvę" [9, p. 182], Panašią nuomonę išreiškė Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 29 d. nu­tarime dėl Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo nuostatų konstitucingumo. Konstitucinis Teismas sprendė, ar Konstitucijoje įtvirtintiems princi­pams (nekaltumo prezumpcijai, asmens teisei į privatų gyvenimą, teisei laisvai pasirinkti darbą ir verslą ir kt.) neprieštarauja tai, kad prevencinės poveikio prie­monės gali būti taikomos asmenims, kurie teismo dar nėra pripažinti kaltais pa­darę nusikaltimus, o tik yra duomenų, kad jie palaiko ryšius su organizuotomis nusikalstamomis grupėmis (susivienijimais) ar jų nariais. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad valstybė turi priedermę veiksmingai taikyti nusikalstamumo, ypač organizuoto, mažinimo ir ribojimo priemonių sistemą, apimančią ne tik rep­resines, bet ir prevencines poveikio priemones. Tačiau kiekvienu atveju, skiriant konkrečią prevencinę priemonę, būtina įvertinti visas aplinkybes ir įsitikinti, kad ji yra būtina, ir asmens teisių neapriboti labiau, negu reikia teisėtam siekiamam tikslui. Taigi prevencinės poveikio priemonės negali būti pagrindas pažeisti žmogaus teises ir laisves, suvaržyti jas labiau, negu reikia visuomenei svar­biems teisėtiems tikslams pasiekti. Yra dar vienas klausimas, kurio neįmanoma neaptarti, - tai nekaltumo pre­zumpcijos ir atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės arba baudžiamosios at­sakomybės nereabilituojančiais pagrindais santykis. Bylą nutraukiant, kai yra BK 36-40 ir 93 straipsniuose numatyti pagrindai atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, asmuo juridiškai nėra pripažįstamas kaltu ir nubaudžiamas krimi­naline bausme, tačiau asmuo oficialiai nėra pripažįstamas ir nekaltu. Taigi, ar at­leidimas nuo baudžiamosios atsakomybės nesikerta su nekaltumo prezumpcijos principu? Kaip vertinti asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės, statu­są- kaltas ir nekaltas vienu metu?6 Baudžiamasis persekiojimas yra viena iš atleidimo nuo baudžiamosios atsa­komybės formų. Pagal N.Muravjovą, baudžiamasis persekiojimas apima fakti­nių duomenų, pagrindžiančių kaltinimą, rinkimą ir kaltinimo įrodinėjimą teisme [6, p. 82]. Taigi, traktuojant baudžiamąjį persekiojimą kaip kaltinimo išvadą, bau­džiamasis kaltinimas prasidės tada, kai asmuo įgis įtariamojo statusą. Kyla klausimas, kaip teismas gali atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsa­komybės, nepriėmęs apkaltinamojo nuosprendžio. Tačiau, jei teismo teisę nu­traukti baudžiamąją bylą traktuosime ne kaip atleidimą nuo baudžiamosios atsa­komybės, o kaip atleidimą nuo baudžiamojo persekiojimo (baudžiamojo perse­kiojimo nutraukimą), tiesioginio prieštaravimo nekaltumo prezumpcijai neliks. „Tokiu būdu asmens kaltės klausimas net nebūtų svarstomas, o jis būtų ne as­muo, padaręs nusikaltimą, o daugiausiai asmuo, kuriam pradėtas (vykdomas, nutrauktas) baudžiamasis persekiojimas" [6, p. 87]. Apibendrintai galima teigti, kad nekaltumo prezumpcija yra viena svarbiausių teisingumo vykdymo demokra­tinėje teisinėje valstybėje garantijų. Tai pamatinis teisingumo vykdymo bau­džiamajame procese principas, svarbi žmogaus teisių ir laisvių garantija. Nekaltumo prezumpcija neatskiriamai siejasi su kitų žmogaus konstitucinių teisių ir laisvių, taip pat įgytų teisių, gerbimu ir apsauga. Todėl pažeidus nekal­tumo principą gali būti pažeidžiami ir kiti principai. Ypač svarbu, kad nekaltumo prezumpcijos laikytųsi valstybės institucijos ir pareigūnai. Viešieji asmenys, kol asmens kaltumas padarius nusikaltimą nebus įstatymo nustatyta tvarka įrodytas ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuospren­džiu, apskritai turi susilaikyti nuo asmens įvardijimo kaip nusikaltėlio. Priešingu atveju galėtų būti pažeisti žmogaus orumas ir garbė, galėtų būti pakenkta as­mens teisėms ir laisvėms. Nekaltumo prezumpcija įpareigoja ypač pagrįstai taikyti procesines prievar­tos priemones. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad prevencinės poveikio priemonės nėra bausmės, jų paskirtis - neleisti asmeniui nusikalsti ir taip ap­saugoti viešąjį interesą. Taigi nekaltumo prezumpcija, anot A. Dziegoraičio, vienas svarbiausių, de­mokratiškiausių ir humaniškiausių principų, kuris [...] yra kertinis mūsų bau­džiamojo proceso akmuo [8, p. 81]. 1.2.2.Nukentėjusiojo samprata Nukentėjusiojo samprata pateikta Lietuvos Respublikos baudžiamojo proce­so kodekso (toliau BPK) 28 str. 1 d. Čia nustatyta, kad nukentėjusiuoju pripažįs­tamas fizinis asmuo, kuriam nusikalstama veika padarė fizinės, turtinės ar mora­linės žalos. Iš pateiktos sąvokos matyti, kad asmuo būtų pripažintas nukentėju­siuoju, reikia dviejų elementų: reikia patirti turtinę, fizinę arba moralinę žalą ir bū­ti fiziniu asmeniu. Šiuo atveju nagrinėjimo objektas yra ne bet kokia žala, o nusikalstama veika padaryta žala. Pati žalos sąvoka nėra pateikiama BPK, tačiau baudžiamojo pro­ceso teorijoje žalos pobūdis traktuojamas taip: fizinė žala - tai kūno sužalojimas ir kitoks pakenkimas žmogaus sveikatai ar gyvybei. Ši žala apibūdinama remian­tis medicinos kriterijais ir norint nustatyti jos dydį skiriama ekspertizė. Fizinė žala skiriasi nuo kitų žalos rūšių, kadangi jos padariniai gali būti kartais negrįžtami. Turtine žala reikėtų laikyti turto netekimą, atsiradusį dėl nusikalstamų veikų, kitų teisės normų pažeidimų arba dėl veiksmų, sukeliančių turtinę atsakomybę, nes turtinė žala siejama su turtine atsakomybe, kurią nustatyti gali ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir teismas.7 Apibrėžiant fizinę ir turtinę žalą didesnių sunkumų nekyla, tačiau nustatinė­jant ir apibrėžiant moralinę žalą teisinėje literatūroje kyla daug diskusijų. Morali­nės žalos sąvoka kartais priskiriama prie filosofijos kategorijų, išskirtiniu moralinės žalos požymiu laikoma nusikalstama veika, įžeidžiant, diskredituojant, žeminant asmenį, pasikėsinant į jo garbę ir orumą sukeliamos dvasinės kančios. Tai žmogaus būklė kaip reakcija į padarytą nusikalstamą veiką. Moralinė žala yra dažniausiai suprantama kaip turtinės ar fizinės žalos sudėtinė dalis, nes kiekvienu atveju turtinės ar fizinės žalos padarymas sukelia neigiamą žmogaus dvasinę, emocinę reakciją į jį. Tačiau moralinės žalos samprata, kaip savaran­kiškas pagrindas pripažinti asmenį nukentėjusiuoju, yra ginčytina ir diskutuotina tiek teisinėje literatūroje, tiek praktinėje teisėsaugos institucijų veikloje. Tačiau visi autoriai sutinka, kad moralinę žalą reikia suprasti kaip nusikalstamo kėsini­mosi į asmens garbę, orumą, gerą vardą, į jo normalų dvasinį ir dorovinį vysty­mąsi, į jo laisves bei politines ar darbo teises padarinį. Taigi pagal BPK pagrindiniai požymiai, apibūdinantys nukentėjusįjį, yra bu­vimas fiziniu asmeniu ir turtinės, fizinės ar moralinės žalos patyrimas. Iš to iš­plaukia, kad nukentėjusiuoju negali būti pripažintas juridinis asmuo, jis savo pa­žeistas turtines teises gali ginti tik kaip civilinis ieškovas. Toks fizinio ir juridinio ašmens atskyrimas kartais gali būti suprantamas kaip savotiška juridinio as­mens diskriminacija, kuri jau ryškėja iš BPK 1 str. formuluotės: „Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio...". „Žmogaus" sąvokos vartoji­mas šiuo atveju yra nelabai tinkamas, nes taip juridinis asmuo yra eliminuoja­mas iš baudžiamojo proceso. Šiuo atveju tikslingiau būtų vartoti „asmens" sąvo­ką, į kurią patektų tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys. Nepripažįstant juridinio asmens nukentėjusiuoju pažeidžiamas ir lygiateisiš­kumo principas. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą, esant atitin­kamoms aplinkybėms, yra numatyta juridinio asmens baudžiamoji atsakomybė, tuo tarpu būti pripažintas nukentėjusiuoju ir užimti atitinkamos pozicijos bau­džiamojo proceso metu jis negali. Taigi sukuriama nelygi padėtis juridinio as­mens atžvilgiu. Juo labiau, kad civilinėje teisėje juridiniai asmenys yra pripažįs­tami lygiaverčiais, kaip ir fiziniai asmenys, civilinių teisinių santykių subjektais. Asmuo, darydamas nusikalstamas veikas, konkrečiai nedetalizuoja, kam bus padarytas nusikaltimas, jam svarbiausia patenkinti savo interesą, kuris gali būti įvairaus pobūdžio - tiek materialaus savanaudiško, tiek nematerialaus. Todėl potencialūs nukentėjusieji asmenys gali būti tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys, kadangi dėl padarytų nusikaltimų pažeidžiamos ir vienų, ir kitų teisės ir teisėti in­teresai ir padaroma žala [3J. Moralinė žala gali būti padaroma ne tik konkretiems fiziniams, bet ir juridiniams asmenims. Ji gali būti padaryta pažeidžiant tokias vertybes kaip juridinio asmens pavadinimas, dalykinė reputacija, prekių (paslau­gų) ženklai ir kitos vertybės. Šiuo atveju savo pažeistas turtines teises juridinis asmuo galėtų ginti pareiškęs civilinį ieškinį, bet reikalauti nubausti kaltininką ir tinkamai paskirti jam bausmę negalėtų, nes ši teisė nėra garantuojama civiliniam ieškovui pagal BPK 110 str. 2 d. Tai yra dar viena iš priežasčių, kodėl vertėtų ju­ridinį asmenį pripažinti nukentėjusiuoju.8 Europos valstybių (Vokietijos, Italijos, Belgijos) baudžiamojo proceso įstaty­mai numato galimybę pripažinti nukentėjusiais ne tik fizinius, bet ir juridinius as­menis. Todėl ši užsienio šalių praktika galėtų būti Lietuvai pavyzdys įtvirtinant BPK nuostatą, kad nukentėjusiais gali būti pripažįstami ir juridiniai asmenys. Taigi dėl draudimo pripažinti juridinį asmenį nukentėjusiuoju juridiniai asme­nys, faktiškai tapę teisinių santykių, reguliuojamų baudžiamojo įstatymo, daly­viais, neturi reikiamų procesinių priemonių savo pažeistoms teisėms ginti. 1.2.3.Nukentėjusiojo teisių užtikrinimo problema Vadovaujantis nukentėjusiojo sampratos apibrėžimu matyti, kad vienas iš pagrindinių jį apibūdinančių požymių yra jam padaryta žala, todėl nukentėjusia­jam labai svarbu ne tik tai, kad kaltininkas būtų nubaustas, jam labai svarbu, kad būtų visiškai atlyginta nusikaltėlio padaryta žala. Teismas, nagrinėdamas bau­džiamąją bylą, patenkina nukentėjusiųjų ieškinius, tačiau problema yra kita -kaip atgauti prarastą turtą ir piniginę kompensaciją už jį. Kaltininkai labai dažnai turto, kuris gali būti išieškomas, neturi. Vadinasi, pa­daryta žala bus išieškota iš kaltininko, atliekančio bausmę, o vėliau, atlikus bausmę, iš jo atlyginimo. Šis procesas užsitęsia labai ilgai - kelerius ar net ke­liolika metų, o jei kaltininkas neturi jokių pajamų, tai padaryta žala iš viso neatly­ginama. Juk iki šiol nėra įstatymo nuostatos, įpareigojančios kaltininką, atlikus bausmę, dirbti bet kur ir bet kokius darbus, kad atlygintų padarytą žalą [10]. Dar blogiau, kai nusikalstamos veikos lieka neišaiškintos, patyrusiam nuostolį nu­kentėjusiajam padaryta žala niekada neatlyginama. BPK 44 str. 10 d. nuostata, garantuojanti nukentėjusiajam teisę „gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą", tampa tik deklaratyvus teiginys. Lietuvai, Europos Tarybos narei, įsipareigojusiai laikytis jos principų ir savo teisę derinti su Europos Tarybos teise, laikas būtų prisiminti 1983 m. lapkričio 21 d. Europos Tarybos konvenciją „Dėl žalos kompensavimo nukentėjusiems nuo smurtinių nusikaltimų"9, Šios konvencijos 2 str. numato valstybės pareigą kompensuoti nukentėjusiajam tyčiniu smurtiniu nusikaltimu jam padarytą žalą pasireiškusią nukentėjusiojo sveikatos sužalojimu ar kitokiu pakenkimu, taip pat jo mirtimi. Pareiga kompensuoti smurtiniu nusikaltimu padarytą žalą nustatyta valstybei, kurios teritorijoje buvo padarytas nusikaltimas, atlyginama turi būti ne­gautas uždarbis, medicinos, gydymo ir laidojimo išlaidos, turi būti numatyta ža­los atlyginimo tvarka ir kita. Tiesa, kompensacijos dydis gali būti sumažintas at­sižvelgiant į nukentėjusiojo turtinę padėtį, į jo elgesį prieš padarant nusikaltimą ar nusikaltimo darymo metu ar įvertinus kitas aplinkybes. Tuo tarpu valstybė, išmokėjusi kompensaciją, įgyja regreso teisę reikalauti išmokėtos sumos iš žalą padariusio asmens. Šią mintį, kad valstybės pareiga yra atlyginti nukentėjusia­jam patirtą žalą, palaiko ir kiti autoriai. Šiuo keliu jau bandoma eiti, nes jau iki kitų metų vidurio Lietuvoje numatoma sukurti teisinį mechanizmą, pagal kurį nuo tyčinių smurtinių nusikaltimų nukentė­jusiems asmenims būtų kompensuojama patirta žala. Taip pat numatoma nu-kentėjusiojo galimybė pasinaudoti pasiekiama teisine pagalba. Pirmine teisine pagalba, kurią turėtų teikti savivaldybių juristai, galės naudotis visi piliečiai. Ta­čiau tai yra tik gairės veiksmingam teisiniam mechanizmui, kuris užtikrintų nu­kentėjusiųjų teisių apsaugą ir jų įgyvendinimą, sukurti. Jos nukreiptos tik į ateitį, ir nežinia, ar iš tikrųjų bus pritaikytos. Tuo tarpu teisinėje literatūroje atkreipiamas dėmesys, kad nukentėjusiojo teisės labiau suvaržytos. Nukentėjusiųjų nuo nusikalstamos veikos teisių, pareigų ir garantijų problema jaudina pirmiausia dėl to, kad nuken­tėjusieji dažnai nepakankamai žino savo teises ir todėl, gindami savo interesus, negali jomis pasinaudoti. Nukentėjusiajam jo procesinės teisės turi būti išaiškin­tos iš karto, priėmus pranešimą ar pareiškimą. Tuo atveju nėra būtinas nutari­mas pripažinti asmenį nukentėjusiuoju, galima apsiriboti protokolo surašymu ap­ie procesinių teisių išaiškinimu [3]. Taip iš esmės būtų užtikrinta žmogaus teisių apsauga ir būtų tinkamai įgyvendintas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų mi­nistro 2000 m. liepos 19 d. įsakymas skelbti daugiau informacijos apie nukentėjusiųjų teises, o ne tik apsiriboti atmintinių įteikimu.10 Svarbu pripažinti, kad įgyvendinant ir įtvirtinant nukentėjusiojo teises ir teisė­tus interesus jau žengti pirmieji žingsniai: priimtas įstatymas dėl valstybės ga­rantuojamos teisinės pagalbos, išleistas vidaus reikalų ministro įsakymas, įpa­reigojantis daugiau skelbti informacijos apie pareiškėjų teises, numatyta policijos įstaigose įteikti atmintines nukentėjusiesiems. BPK patobulintos normos, sutei­kiančios daugiau galimybių nukentėjusiajam, pavyzdžiui, numatyta galimybė da­lyvauti nagrinėjant skundus dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ir iki­teisminio tyrimo teisėjo veiksmų ir nutarimų; nukentėjusiajam numatyta teisė raštu prašyti prokurorą atlikti kodekse numatytus veiksmus. Tačiau svarbu yra konstatuoti, kad priemonės ir būdai, padedantys ir padė­siantys gerinti nukentėjusiojo teisinę padėtį, turi nenustelbti jo paties aktyvumo ir nepadaryti jo tik pasyviu savo problemų sprendimo stebėtoju, nes dažniausiai nagrinėjant baudžiamąsias bylas teisme nukentėjusysis yra tik aršios prokuroro ir kaltinamojo gynėjo kovos stebėtojas, nors turėtų būti visavertis jos dalyvis. Taip yra galbūt dėl to, kad jis nepakankamai žino jam baudžiamojo proceso įsta­tymo garantuojamų teisių apimtį, o ir teisme jam dažniausiai teisės yra aiškina­mos tik formaliai - perskaitoma BPK 28 str. 2 d. formuluotė. Taigi nusikaltėlio padaryta žala skatina valstybės pareigą atlyginti nukentėju­siajam dėl nusikalstamos veikos patirtą žalą, nes tokia prievolė jai kyla dėl ne­tinkamo savo pareigos ginti visuomenės narius nuo nusikalstamų kėsinimųsi į jų asmenį ir turtą vykdymo, o nukentėjusiojo turimos teisės turi leisti jam iš tikrųjų daryti įtaką baudžiamojo proceso eigai. Baudžiamojo proceso įstatymo suformuluotas nukentėjusiojo apibrėžimas dar neleidžia tinkamai ir visiškai užtikrinti ir apginti visų nukentėjusiųjų teises, nes nukentėjusiaisiais vertėtų taip pat pripažinti ir juridinius asmenis. Nukentėju­siojo patirtos žalos atlyginimas turi būti ne tik konstatuotas teisminio nagrinėjimo metu, bet ir realiai įgyvendintas pasitelkiant valstybės pagalbą ir garantijas. Tam, kad nukentėjusieji galėtų patys pasirūpinti savo teisių tinkamu įgyvendini­mu ir būti aktyvūs proceso dalyviai, vertėtų nuodugniai jiems išaiškinti jų teises. Teisės teorijos mokslas dažniausiai išskiria dvi rū­šis teisės pažeidimų; nusikalstamas veikas ir kitus nusi­žengimus (administracinės ir civilinės teisės pažeidimus bei drausminius nusižengimus)11, tačiau kai kurie autoriai kalba ir apie daugelį kitų rūšių, taip pat ir apie procesinius tei­sės pažeidimus [5, p. 225]. Vartodami procesini-teisės pažeidimo sąvoką pa­prastai turime omenyje neitam tikros vienos ir bendros visų ginčų teisenos pažeidimus, o konkrečios procesinės teisės šakos teisės pažeidimus, pavyzdžiui, baudžiamojo proceso arba administracinio proceso teisės pažeidimus ir kt. N. A. Gromovo ir S. A. Polunino nuomone, bau­džiamojo proceso teisės pažeidimas - visuomenei žalin­ga, priešinga teisei ir kalta baudžiamųjų procesinių san­tykių subjekto veika, pasireiškianti sąmoningu bau­džiamojo proceso teisės normų pažeidimu; už ją yra numatyta teisinė atsakomybė ir taikomos sankcijos [6, p. 40J. Labai panašiai šią sąvoką apibrėžia ir kiti autoriai, pavyzdžiui, A. I. Stolmakovas [7, p. 71-76], T. J. Moskvytina [8, p. 24-25], A. A. Širvanovas [9, p. 60-61] V. S. Mičiurinas [10, p. 31 Į, S. G. Olkovas [11, p. 89] ir kt. Žinoma, galima pastebėti, jog minėtų autorių pateik-tuose baudžiamojo proceso teisės normų pažeidimų apibrėžimuose yra tam tikru skirtumų, tačiau Šie skirtumai nėra tokie dideli, kad būtų galima teigti, jog baudžiamojo proceso teisės pažeidimo sąvoką minėti autoriai apibrėžia iš es­mės skirtingai - tiesiog vienos iš jų yra detalesnės. Lietuvos baudžiamojo proceso teisės moksle iki šiol nebuvo bandyta baudžiamojo proceso teisės pažei­dimo požymių analizuoti sistemiškai, kaip visumos, kuri yra būtina norint pripažinti tam tikrą teisės pažeidimą baudžiamojo proceso teisės pažeidimu. Teisės teorijos moksle teisės pažeidimų požymiai įeina į teisės pažei­dimo sudėtį [2, p. 433-435], tačiau tik nedaugelis užsie­nio, dažniausiai Rusijos, autorių, yra bandę tirti bau­džiamojo proceso teisės pažeidimo sudėties požymius [6, p. 33-40; 7, p. 71-76; 12]. Baudžiamojo proceso teisės pažeidimo sudėties konstrukcija ir Lietuvoje, ir užsienyje nėra plačiai žino­ma, tačiau būtent ją pasitelkę, neneigdami teisės teorijos mokslo nustatytų teisės pažeidimo požymių, galime iš­skirti iš visų kitų teisės pažeidimų tam tikrus specifinius baudžiamojo proceso teisės pažeidimui būdingus požy­mius, o praktikoje - kvalifikuoti teisės pažeidimą kaip baudžiamojo proceso teisės pažeidimą.12 Atsižvelgdami į tai toliau bandysime analizuoti baudžiamojo proceso teisės pažeidimo požymius, aptar­dami tiek teisės teorijos moksle, tiek materialinių teisės šakų moksluose tradiciškai pripažįstamus teisės pažei­dimo sudėties elementus: objektą, objektyviąją pusę, subjektą ir subjektyviąją pusę. Iki 2003 m. gegužės 1 d. galiojusiame 1961 m. priimtame ir daugelį kartų taisytame BPK [2] (toliau - senasis BPK) baudžiamojo proceso pažeidimų.sąvoka buvo apibrėžta bylų procesą apeliacinės instancijos teisme reglamentuojančiame senojo BPK XXXI skirsnyje. Tokie pažeidimai buvo tiek neįsiteisėjusio, tiek ir įsiteisėjusio teismo nuosprendžio ar nutarties apskundimo apeliacine ir kasacine tvarka pagrindai. Tuo tarpu sklaidydami galiojantį BPK, iš karto pastebėsime pirmąją su nagrinėjama tema susijusią naujovę - pasikeitusią baudžiamojo proceso teisės normų pažeidimų sąvokos vietą BPK struktūroje. Ji perkelta į bylų procesą kasacinės instancijos teisme reglamentuojančią dalį (BPK VIII dalis), ir tokie pažeidimai galiojančiame BPK laikomi tik kasacijos pagrindu. Todėl esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai, atsižvelgiant į galiojančią BPK redakciją ir Kodekso struk­tūrą, plačiąją prasme gali būti suvokiami dvejopai: 1) kaip tam tikrais įstatyme numatytais požymiais apibrėžti ir baudžiamajame procese padaromi teisės pažeidimai; 2) kaip įsiteisėjusio nuosprendžio ar nutarties apskundimo kasacine tvarka pagrindai. Galiojančio BPK autorių pranešimai konferencijose ir seminaruose, taip pat publikacijos moksliniuose straipsniuose rodo, jog rengiant BPK buvo atsižvelgta į užsienio valstybių patirtį ir ten galiojančius baudžiamojo proceso įstatymus [3, p. 64-75]. Tai sveikintina, tačiau ištyrus BPK autorių minėtų užsienio valstybių baudžiamojo proceso įstatymus (pirmiausia - artimiausių Lietuvos kaimynių, taip pat Vokietijos ir Austrijos baudžiamojo proceso įstatymus) galima pastebėti, jog mus dominanti užsienio šalių patirtis dėl baudžiamojo proceso teisės normų pažeidimų vietos, o kartu ir sam­pratos, jei kalbame apie tokius pažeidimus kaip apeliacijos ar kasacijos pagrindai, baudžiamojo pro­ceso įstatymuose nėra vienoda, kaip nėra vienoda apeliacijos bei kasacijos samprata minėtų valsty­bių baudžiamojo proceso teisėje, be to, ne visose valstybėse kiekvienas pirmosios instancijos teismo nuosprendis gali būti peržiūrėtas dar dviejų - apeliacinės ir kasacinės instancijų teismuose. Būtent dėl šios priežasties sunku surasti tokį bendrą apeliacijos ir kasacijos apibūdinimą, kuris leistų palyginti mus dominančius minėtų valstybių BPK reglamentavimo klausimus.13 Vis dėlto reikia paminėti, jog esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai visose minėtose valsty­bėse gali būti pripažinti tiek apeliacijos, tiek kasacijos pagrindu. Tuo tarpu tokie pažeidimai baudžia­mojo proceso įstatymuose reglamentuojami vienodai. Daugumoje minėtų užsienio valstybių baudžiamojo proceso teisės normų pažeidimų sąvoka ar jų sąrašas pateikiamas kasacinį procesą reglamentuojan­čiose normose (Baltarusijos BPK [4] 391 str., Latvijos BPK [5] 451 str., Rusijos BPK [6] 381 str., Vo­kietijos BPK [7] 338 paragrafas) ir tik Austrijos bei Lenkijos baudžiamojo proceso įstatymuose tokių pažeidimų sąrašas pateiktas bendrosiose nuosprendžio apskundimo aukštesnės instancijos teismui nuostatose (Austrijos BPK [8] 281 paragrafas, Lenkijos BPK [9] 439 str.). Atsižvelgiant į tai lyg ir neturėtų būti keista, kodėl Lietuvos BPK baudžiamojo proceso teisės normų pažeidimų sąvoka nurodyta kasacinį procesą reglamentuojančioje dalyje. Tačiau Lietuvoje veikiantis kasacijos procesas, jei jį suprastumėme kaip įsiteisėjusio pirmosios ir (arba) apeliacinės instancijos teismo sprendimo peržiūrėjimą teisės klausimu, nevisiškai atitinka kitų minėtų valstybių sampratą. Tai, kas Baltarusijoje ir Rusijoje yra vadinama kasacija, Lietuvoje yra apeliacija, o tai kas Lietu­voje kasacija, tiek Baltarusijoje, tiek Rusijoje – priežiūra. Pagal Latvijos BPK 448 straipsnio 1 dalį kasacija - tai neįsiteisėjusio teismo nuosprendžio apskundimas, o remiantis Vo­kietijos BPK trečiąja knyga, kuri reglamentuoja nuosprendžio apskundimo aukštesnės instancijos tei­smui santykius, Lietuvos kasacinį procesą atitiktų peržiūros (Ftevision) procesas, tačiau skirtingai nei Lietuvoje, šiame procese skundžiamas neįsiteisėjęs pirmosios instancijos teismo nuosprendis, be to, daugeliu atvejų peržiūros procese nagrinėjamas skundas dėl pirmosios instancijos teismo nuospren­džio, nes Vokietijoje apeliacine tvarka (Berufung) gali būti skundžiami tik žemiausios grandies teismų (Amtsgericht) sprendimai, tuo tarpu sunkesnių nusikaltimų atvejais, kai bylas kaip pirmosios instanci­jos teismai nagrinėja aukštesnės pakopos teismai {Landesgericht, Oberlandesgericht), galima tik pe­ržiūra [10, p. 279]. Kaip matome, nepaisant to, jog daugumoje užsienio valstybių baudžiamojo proceso teisės normų pažeidimų sąvoka ar jų sąrašas pateikiamas kasacinį procesą reglamentuojančiose normose, Lietuva dėl nacionalinės teisės sistemos savitumų šiuo aspektu neturėjo rimto pagrindo atsižvelgti į aptartų Baltarusijos BPK apskritai nenumato bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka, o vadovaujantis Baltarusijos BPK X dalimi, kasa­cine tvarka skundžiami neįsiteisėję pirmosios instancijos teismo sprendimai. Rusijos BPK XIII dalis „Bylų procesas antrosios instancijos teisme" numato tiek apeliacinį procesą, tiek kasacinį, nors faktiškai tai atspindi ne bylų nagrinėjimą skirtingos instancijos, o skirtingos pakopos teismuose. 1.2.Baudžiamojo proceso teisės pažeidimai Lietuvos baudžiamojo proceso raidoje Turint omenyje Lietuvos baudžiamojo proceso raidą ir baudžiamojo proceso teisės normų pažeidimų kaip apeliacijos pagrindo įtvirtinimą senajame BPK, reikia pažymėti, jog ankstesniajai tokių pa­žeidimų sampratai ir reglamentavimo būdui įtakos turėjo platesnės apeliacinės instancijos teismo tei­sės, o ypač teisė grąžinti baudžiamąją bylą į pirmesnę baudžiamojo proceso stadiją. Anksčiau galio­jusi apeliacinės instancijos teismo teisė panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo tirti arba iš naujo nagrinėti teisme, jeigu tiriant bylą arba nagrinėjant ją teisme buvo pa­darytas esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas (senojo BPK 381 str. 1 ir 2 d.), nors ir ne­buvo vienintelis motyvas nustatyti baudžiamojo proceso teisės normų pažeidimų sąvoką apeliacinį pro­cesą reglamentuojančiose taisyklėse ir laikyti tokius pažeidimus apeliacijos pagrindu, tačiau tokios teisės numatymas jau kitame BPK straipsnyje vertė išaiškinti, kokie pažeidimai laikytini esminiais baudžiamojo proceso pažeidimais. Rengiant naujojo BPK projektą, atsisakyta nuostatų, susijusių su teisminį nagrinėjimą reglamentuojančių taisyklių visuma, sudarančia teisinį pagrindą grąžinti bylą į pirmesnę proceso stadiją. Todėl svarstant klausimą, ar esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai turi būti pripažinti apeliacijos pagrindu ir kokioje BPK vietoje turėtų būti numatyta baudžiamojo proceso teisės normų pažeidimų sam­prata, didelę reikšmę turėjo jau minėtų apeliacinės instancijos teismo teisių, susijusių su bylos perda­vimu į pirmesnę proceso stadiją, eliminavimas. Tokią mintį patvirtina ir projekto rengėjų teiginiai, išsa­kyti dar prieš priimant naująjį BPK ir leidžiantys suprasti, jog rengiant BPK projektą laikytasi koncep­cijos, pagal kurią apeliacine tvarka baudžiamoji byla turi būti išnagrinėta ir išspręsta iš esmės, nepri­klausomai nuo pirmosios instancijos teismo padarytų klaidų ir pažeidimų pobūdžio, todėl „pasidarė neaktualus kaip apeliacinis pagrindas - esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!