Autoritetų vaidmuo lietuvių literatūroje (Šatrijos Ragana, Jonas Biliūnas, Kristijonas Donelaitis)

Pasak rusų literatūros klasiko Fiodoro Dostojevskio: „Geriausi žmonės pažįstami iš didžiausios dorovinės plėtotės ir didžiausios dorovinės įtakos.“ Šie asmenys arba idealai dažniausiai apibūdinami kaip autoritetai – figūros, gebančios intelektualiniu arba moraliniu pranašumu nukreipti žmonių elgesį tinkama linkme. Literatūroje galima aptikti įvairių pavyzdžių, kuomet herojus tampa autoritetu dėl skleidžiamų patriotiškų, humanistinių arba krikščioniškų idėjų. Tokie lietuvių literatūros atstovai kaip Šatrijos Ragana, Jonas Biliūnas ir Kristijonas Donelaitis, savo kūryboje propagavę vienus ir kitus sektinus pavyzdžius, siekė bendro tikslo – ugdyti bendruomenę. Taigi savo kalboje aptarsiu, kaip šių autorių kūryboje vaizduojami autoritetai ugdo ir gaivina moralines vertybes.
Visų pirma, modernėjančios literatūros atstovės Šatrijos Raganos kūrybos centre iškyla vaikų tautinę savimonę ugdanti motina. Iš Žemaitijos bajorų kilusi Šatrijos Ragana, skatinama kūrybinės saviraiškos poreikio ir noro prisidėti prie lietuvių kultūrinio atgimimo, išmoko lietuvių kalbą ir tapo lietuvių rašytoja. Naujai atrasta lietuviška tapatybė rašytoją paskatino puoselėti lietuviškąją kultūrą, kalbą, ugdyti kitų tautinę savimonę bei tapti sektinu pavyzdžiu. Rašytojos tautinės pažiūros ir nuostatos įgauna atgarsį apysakoje „Sename dvare“, kurios pagrindinė veikėja, mamatė Marija, iškyla kaip lietuvybės gynėja. Protagonistė myli gimtojo žodžio žavesį, yra patriotiškų pažiūrų, lietuvybės idėjas atskleidžia savo užrašuose – pagrindinėje saviraiškos formoje. Užrašuose mamatė Marija išsikelia tikslą kurti savo ir vaikų tautinę tapatybę, stengiasi, kad vaikai kuo daugiau dainuotų žemaitiškas dainas bei skaitytų pasakas, padavimus. Apysakoje vaizduojamas darnus ryšys tarp mamatės ir jos vaikų bei motinos, kaip sektino pavyzdžio, svarba primena pačios rašytojos santykius su savo motina. Šatrijos Raganos požiūris į vaiką, kaip į besiformuojančią asmenybę, taip pat sugretinamas su mamatės Marijos įsitikinimu, jog mažiesiems nuo pat pirmų dienų privalu padėti kurti savo tautinę tapatybę, kitaip vaikas užaugs jau būdamas svetimtaučiu. Kūrinio eigoje, kaip atsvara mamatės įsitikinimams, iškyla nutautėjusių bajorų paveikslai, regimi Paulinos vestuvių epizode. Ironizuodama bajorų elgesį, mamatė Marija niekina jų nutautėjimą, jaučia gailestį tiems, kurie seka lenkiškųjų ponų pėdomis. Ji išsako ir tą ypatingą...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!