Autizmas ir prieraišumas

Įvadas Psichologės ir psichoterapiautės Miros Rothenberg knygoje „Vaikai smaragdo akimis“ sėkmingos intervencijos pagrindinė sąlyga – besąlygiška meilė šiems vaikams. Apie autistiškus vaikus ji rašo su begaline meile, jie jai be galo gražūs, inteligentiški. Iš visos širdies stengiasi padėti jiems nugalėti tylos pasaulį – atsiverti. Neįkyriai, atsargiai bandydama suprasti, nesmerkti, padėti šiems išties įdomiems, bet nelaimingiems vaikams atrasti ir nebijoti šio pasaulio: „Dažnai mes nesuprantame kitų, nes nenusileidžiame ar nepakylam iki jų lygio“ (M. Rothenberg 1998). O apie ugdymo, lavinimo procesą ji rašo taip, tarsi tai vyktų savaime. M. Rothenberg knygoje „Vaikai smaragdo akimis“ aprašoma Chaimo istorija. Autorė turėjo gerokai pasistengti, kad būtų atgauta berniuko psichinė pusiausvyra. Tačiau motinos žudantis elgesys sūnaus atžvilgiu pasirodė stipresnis už visas specialistų pastangas. Motinos patirtas siaubas žydų koncentracijos stovykloje buvo tiesiog įkūnytas jos sūnuje. Chaimo istorija M. Rothenberg (1998) knygoje „Vaikai smaragdo akimis“ aprašo Chaimo atvejį. Autorė, pasitelkdama pagalbai specialistų komandą, turėjo gerokai pasistengti, kad būtų atgauta berniuko psichinė pusiausvyra. Tačiau motinos žudantis elgesys sūnaus atžvilgiu pasirodė stipresnis už visas specialistų pastangas. Motinos patirtas siaubas žydų koncentracijos stovykloje buvo tiesiog įkūnytas jos sūnuje. „Pagal gamtos dėsnį vaiką maitina motina. Tačiau kai vaikas maitina motiną, einama prieš prigimtį, ir tada vaikas sunaikinamas. Motina nešioja gemalą savo įsčiose, ir gemalas yra jos neatskiriama dalis. Kai motina pagimdo vaiką, kai vaikas išeina iš įsčių, nuo tada ji suteikia vaikui autonomiją. Chaimo motina šito padaryti nesugebėjo. Begalinis jos skausmas, siaubas ir vienišumas reikalaute reikalavo, kad Chaimas išliktų jos neatskiriama dalis, ir ji prarijo Chaimą. <...> Pagal pačią tokių santykių esmę vaikas yra tik motinos pratęsimas. Ji niekada nemato jo poreikių, niekada nepripažįsta jo teisių, naudojasi ir piktnaudžiauja juo beveik nesuprasdama, ką daranti.<...> Įkliuvęs į tą baisų voratinklį, vaikas nebegali išsilaisvinti. Galiausiai jis praryjamas. Jam priklauso tik vienas gyvenimas – jos. Ir mirti jis gali tik viena mirtimi – jos“. Tokias išvadas padarė M. Rothenberg po ilgo ir varginančio darbo su berniuku ir jo šeima. Kai jau atrodė pasiekta šiek tiek rezultatų ir vaikas atgavo šiek tiek autonomijos, jis staiga vėl sugrįždavo į savo pirminę stadiją (Adomaitytė). Motinos poveikis vaikui toks stiprus ir žalojantis, kad berniukui buvo taikoma ir psichoterapija, ir narkosintezė, ir griežta stovykla, tačiau tai duodavo tik laikinus rezultatus ir po kurio laiko berniukas vėl grįždavo į savo pradinį tašką, tik dar su labiau išreikšta agresija. Chaimas tokiais atvejais buvo pavojingas ne tik sau, bet ir kitiems. Tėvai bijodavo išvesti vaiką į kiemą, nes jis rėkdavo ir puldavo ant žmonių. Stefanas ir Chana (Chaimo tėvai) kelis kartus jau buvo priėmę sprendimą berniuką atiduoti į specialius atsilikusių vaikų namus. Tačiau M. Rothenberg, nors ir žinojo, kad buvo bejėgiai, tačiau nenorėjo vaikui leisti vegetuoti tuose namuose ir vis įtikindavo tėvus, kad leistų Chaimui padėti. Bet visos specialistų pastangos būdavo laikino, o kaskart berniukui regresuojant jo agresija augdavo kartu su juo. Ir kaip teigė pati autorė, M. Rothenberg (1998): „Galiausiai jis ėmė visus užpuldinėti. Chaimas, didelis ir stiprus vienuolikmetis berniukas, kaip sugautas žvėris, pasidarė grėsmingas namams ir mokyklai. Teko jį išvežti. Chaimą išvežė, kad jis pūtų, vegetuotų, numirtų...“. Prieraišumas ir jo įtaka socialinei raidai Prieraišumas – stiprus kūdikio ryšys su motina ar kitu juo besirūpinančiu asmeniu išgyvenimas, lemiantis jo tolimesnę raidą (Vaičiulienė, 2004). Kalbant apie prieraišumo jausmą ir jo mechanizmą pastebėtina, kad vieni mokslininkai mano, jog tarp kūdikio ir bendraujančio asmens susiformuoja stiprus emocinis ryšys. Rūpinimasis gyvybiniais poreikiais perauga į emocinę priklausomybę. Kitų teigimu, formuojantis prieraišumo jausmui priklausomybė dėl fizinių poreikių tenkinimo nėra tokia svarbi, nes visi kūdikiai be juos prižiūrinčių asmenų pagalbos tiesiog neišgyventų. Tačiau ne visi vaikai vienodai prisiriša prie jais besirūpinančių žmonių. Priklausomybė ir prieraišumas dažnai painiojami, nes vaikai neretai stipriai emociškai susiję su žmonėmis, kurie yra svarbūs jų kasdienėje priežiūroje (Myers, 2000). Kūdikystės patirtis nėra sąmoningai prisimenama ir jos poveikį gali keisti vėlesnis patyrimas, tačiau ji gali turėti ilgalaikę įtaką socialinei raidai. Prieraišumo kūdikystėje būdas siejasi su tolesne socialine raida. Kūdikis prie motinos bei tėvo prisiriša ne tik todėl, kad šie patenkina biologinius poreikius, bet, svarbiausia, todėl, kad jie yra rūpestingi, artimi ir jautrūs. Netekę tokios globos, beždžionių ir žmonių kūdikiai tampa apgailėtinai atsiskyrę, nerimastingi ir kartais žiaurūs. Vaikai, kurių susiformavęs prieraišumas, atskirti nuo savo globėjų, tam tikrą laiką būna nuliūdę. Kūdikiai, kuriems būdingas saugus prieraišumas prie motinos, paprastai tampa socialiai išmanūs ikimokyklinukai (Adomaitytė). Prieraišumą aiškinančios teorijos: • Etologinė. Šios krypties šalininkai elgesį aiškina iš biologinių pozicijų, teigdami, kad yra įgimtos instinktyvios elgesio formos. Etologų nustatyta, kad mažiems vaikams būdingi tam tikri kritiniai periodai, kai prisirišama prie savo tėvų imprintingo dėka ir, juo remiantis, toliau formuojasi stiprūs tarpusavio ryšiai tarp tėvų ir vaiko. Taigi, etologų teigimu, prieraišumas yra instinktyvi ir biologinė žmonių ypatybė. • Psichoanalitinė. Šiame motinos ir vaiko ryšio aiškinime taip pat pabrėžiamas instinktyvumas. Psichoanalitinė teorija teigia, kad iš pradžių kūdikis skirti vienus žmones nuo kitų sugeba difuziškai, bet gana greitai jo psichinė energija (libido) tampa specifinė ir nukreipta motinos link. Šia prasme motinos ir vaiko ryšys gali būti apibūdinamas kaip prieraišumas. • Kognityvinė. Ši teorija vaiko sąveiką su aplinka sieja su paties vaiko motoriniais ir pažintiniais sugebėjimais. Kognityvinės teorijos šalininkai akcentuoja objektų pastovumo suvokimą. Vaikas suvoktus motinos bruožus kaupia kaip protinius vaizdinius ir taip supranta, kad motina egzistuoja ir tada, kai jis jos nemato. Tik kai vaikas suvokia ją nuolat esančią, gali formuotis prieraišumo jausmas. • Bihevioristinė. Ši teorija remiasi sąlyginio ir socialinio išmokimo principais. Tiesiogiai prieraišumo terminas nevartojamas. Operantinio sąlygojimo teorijos svarbiausias elementas yra paskatinimas už tam tikrą elgesį. Leidimas sekioti paskui motiną yra paskatinimas, todėl prieraišumas tampa išmoktu elgesiu (Myers, 2000; Bieliauskaitė, 1993; Gailienė ir kt., 1996). Apibendrinant pateiktas teorijas pažymėtina, kad kūdikio psichologinių poreikių tenkinimas ir jautrumas poreikiams yra išskirtinai svarbus tolimesnei emocinei ir pažintinei raidai. Minėtos teorijos leidžia geriau suprasti, kaip formuojasi prieraišumo jausmas, kaip jis pasireiškia. Psichologams visiškai priimtina nėra nė viena teorija, jose nepakankamai įvertinamas tėvo vaidmuo, ignoruojami individualūs skirtumai. Prieraišumo formavimosi reiškinys turi pereiti kelias stadijas: 1. Iki prieraišumo stadija (iki 3 mėn.). Tai nediferencijuoto reagavimo į žmogų stadija. Kūdikis išskirtinai reaguoja į žmogų: veidą, balsą. Reaguoja vienodai, nediferencijuoja. 2. Prieraišumo formavimo stadija (3–6 mėn.). Kūdikis daugiau dėmesio skiria pažįstamiems žmonėms. Iš aplinkinių išskiriami 2-3 žmonės, iš kurių vienas parenkamas kaip pagrindinis prieraišumo objektas. 3. Aiškiai apibrėžtas prieraišumas. Kūdikis aktyviai siekia to asmens (6 mėn.–2 m.). Šiuo metu prieraišumas reiškiasi intensyviausiai. Kuo didesnį stresą kelia situacija, tuo prieraišus elgesys sustiprėja. 4. Bendradarbiavimo stadija (nuo 3 m.). Vaikas pradeda suvokti savo globėjo tikslus, poreikius, pradeda derinti savo elgesį su globėjo elgesiu (Žukauskienė, 1998; Vaičiulienė, 2004). Prieraišumo svarba yra dvejopa: prieraišumas nulemia visus santykius su žmonėmis (jei prieraišumas nesusiformavo, nekokybiškas – nekokybiški santykiai su žmonėmis – kai jie tampa artimesni, žmogui rūpi nutilti); prieraišūs vaikai geriau vystosi kognityvine prasme: logiškesnis mąstymas, jis yra abstraktesnis; geriau klostosi moralinis vystymasis. Tokie vaikai labiau pasitiki savimi, savo sugebėjimais (Vaičiulienė, 2004). Taigi adekvatus ir tinkamas prieraišumas yra geras pagrindas tolimesnei vaiko socialinei raidai, tačiau žvelgiant į Chaimo situaciją, čia vaiko ir motinos prieraišumas buvo labai problematiškas, todėl ir vaikas tapo tiesiog motinos dalimi, neturintis savo socialinio pagrindo. Prieraišumo formavimosi problemos Išskiriamos šios prieraišumo formavimosi problemos: • Nesusiformavęs prieraišumas. Kai nėra nuolat vaiku besirūpinančio žmogaus, vaikas net neturi galimybių prisirišti. Pvz., įvairiose įstaigose augantys vaikai be nuolatinio globėjo dėmesio ir paskatinimų arba vaikai, uždaryti namie ir visiškai apleisti, dažnai yra nusišalinę, išsigandę ar net nebylūs. Įvaikinti mylinčių globėjų, jie paprastai greitai lavėja, ypač pažintine prasme. Tačiau dažnai lieka patirto apleistumo pėdsakų. Svarbiausia, kad nemylėti, jie tampa nemylintys. Žiauriai besielgiantys tėvai prisimindavo buvę mušami ir apleisti vaikystėje. • Prieraišumas susiformavęs, bet ydingas: vengiantis arba ambivalentiškas. Tai atsiliepia santykiams su žmonėmis: jie šalti, paviršutiniški, nenuoširdūs. Nemoka reikšti gilių jausmų. Problemiškas socialinių normų suvokimas. Elgesio požymiai turi tikslą palaikyti su žmonėmis kuo tolimesnius santykius. Tokie vaikai neturi savo inicijuojamų sąveikų. Stinga stimuliacijos. Jei vaikai neieško būdų nusiraminti, jie jaučia įtampą, nesuvokia visko aplinkiniame pasaulyje, užblokuojamas išorinis pasaulis. Jie turi kalbos, dėmesio problemų. Netgi asocialaus elgesio ištakos gali siekti ankstyvąją vaikystę, kuomet formuojamas kūdikio emocinis prieraišumas prie suaugusiųjų, socialinių vaidmenų perėmimas ir pan. (Vaitekonienė, 2002; Nasvytienė, 2005). Taigi Chaimo istorija būtent ir yra paremta problematišku prieraišumu. Anot M. Rothenberg (1998) „Chaimas buvo Chanos kūdikis, Chanos siela. Jis buvo jos baisi neapykanta ir gailestis, jos degradacija ir siaubas. Chaimas buvo jos skausmas, jos meilė, kokia forma ji bepasireikštų, ir jos žlugimas. Jis buvo jos gyvenimas ir mirtis. Chaimas buvo viskas, kas atsitiko su Chana, ir viskas, ką ji norėjo padaryti atsilygindama. Chaimas buvo jos palikimas. Dėl to jis negalėjo būti autonomiškas. Jis buvo Chanos pratęsimas.“ Prieraišumo didinimas Kad susiformuotų tinkamas prieraišumas reikėtų atkreipti dėmesį į vaikų poreikius, kurių nevalia ignoruoti: 1. Nuolatinis emocinis ryšys - vaikas turi turėti bent vieną jam svarbų prieraišumo objektą, t.y. žmogų, su kuriuo jis jaučiasi saugiai, kuriuo pasitiki. 2. Fizinis saugumas ir priežiūra - vaiko aplinka ir veikla atitinka vaiko poreikius ir jo amžių, aplinkoje nėra pavojingų vaikui daiktų ar jie nepasiekiami, pvz. mažyliui iki 9 mėnesių sudaromos sąlygos siekti daiktų, šliaužti, ropoti, nes tik taip tokio amžiaus vaikas gali pažinti savo artimiausią aplinką. 3. Įvairi patirtis, veikla, atitinkanti vaiko raidą - vaiko dienotvarkė tenkina individualius vaiko poreikius, t.y. jei metų vaikas tam tikru laikotarpiu labai entuziastingai nori piešti, nereikia jo versti statyti namus iš kaladėlių. Kiekvienas vaiko veiksmas turi tikslą, kuris yra labai svarbus. Reikia mokėti tuos tikslus „perskaityti” 4. Ribos, pažįstama aplinka, aplinkinių pripažinimas - vaikams svarbus priklausomybės tam tikrai bendruomenei jausmas ir tam tikros ribos bei taisyklės jų pažįstamoje aplinkoje. Svarbu prisiminti, kad taisyklės ir ribos turi būti kuriamos dėl vaikų saugumo, o ne dėl tėvų patogumo. Pvz. neleisti mažyliui žaisti su akmenukais nėra teisinga: jam labai svarbu žaisti su akmenukais dėl pirštelių miklinimo, tačiau dėl galimo pavojaus reikia žaisti kartu, prižiūrėti, kad akmenukas nepatektų į burnytę. Prieraišumo kūrimas. Visų tėvų siekiamybė - padėti vaikui suformuoti saugų prieraišumą. Ką tai reiškia? Kūdikiai yra prižiūrimi nuosekliai, teisingai, jie yra mylimi, jų pagrindiniai poreikiai yra patenkinami. Tokie vaikai jaučiasi saugiai, jaučiasi svarbūs ir ugdo savo teigiamą pasitikėjimą savimi, formuojasi savęs efektyvumo suvokimas. Dėsnis: jei kūdikystėje vaikas patirs saugų prieraišumo jausmą vienam ar keliems suaugusiems, jam lengviau pavyks prisitaikyti prie socialinio pasaulio, jis geriau supras save ir kitus žmones. Priešingu atveju susiformuoja nesaugus prieraišumas, kuris skatina vaiko neigiamą požiūrį į save, trukdo siekti pozityvių santykių su kitais ir sėkmingai prisitaikyti (East ir Evans, 2008; Nasvytienė, 2005). Kūdikiai, kurie "skęsta" mamos meilėje - glamonėse, bučiniuose, pasigėrėjime - užaugę sugeba geriau įveikti stresą ir suvaldyti emocijas. Meilė žmogui visada teikia vilties. Tampame žmonėmis tik tada, kada sugebame mylėti ir priimti meilę iš kitų. Tai ir yra didžiausias siekis mūsų gyvenime – tapti žmogumi per mus saistančius ryšius su kitais (Vaičiulienė, 2004). Chaimui buvo bandoma padėti įvairiais būdais, tačiau rezultatai būdavo tik laikini ir kompensuoti vaikui reikiamos motinos meilės M. Rothenberg nepavyko. Išvados Jau seniai žinoma, kad mamos santykių su vaiku kokybė yra svarbiausias veiksnys, nulemiantis vėlesnį vaiko sugebėjimą atsigauti po patirtų sunkumų ir turi įtakos užaugusio vaiko sveikatai. Chaimo patyrimai ir santykiai su savo motina buvo per daug žalojantys, kad po vienos nkties vaiką ištikusia krizę būtų galima įveikti. Vaikas buvo tiesiog „pririštas“ prie savo motinos ir bet kokia pagalba neliaido jam grįžti į normalų socialinį gyvenimą. Chana jį tiesiog „diena iš dienos „ryjo“ vaiką, įkūnydama Chaimą savyje ir tuo jį naikindama“. Literatūra 1. Adomaitytė, A. Kūdikio ir motinos ryšio svarba: prieraišumo priežastys ir padariniai. [žiūrėta 2010-11-15]. Prieiga per internetą: http://www.paramanaujagimiui.lt/straipsniai/prieraisumas.htm 2. Bieliauskaitė, R. (1993). Asmenybės psichologija. Kaunas. 3. East, V., Evans, L., (2008). Vienu žvilgsniu: praktinis vaiko specialiųjų poreikių tenkinimo vadovas. Vilnius. 4. Gailienė, D., Bulotaitė, L., Sturlienė, N. (1996). Aš myliu kiekvieną vaiką. Vilnius. 5. Myers, D. G. (2000). Psichologija. Kaunas. 6. Nasvytienė, D. (2005). Vaiko elgesio ir emocinės problemos. Kontekstas, psichologinis įvertinimas ir pagalba. Vilnius. 7. Vaičiulienė, A. (2004). Paauglio psichologija. Vilnius. 8. Vaitekonienė, V. (2002). Vaikų agresyvaus ir delinkventinio elgesio psichologinės priežastys. Vilnius. 9. Žukauskienė, R. (1998). Raidos psichologija. Vilnius.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!