Referatai

Atmintis, trumpalaikės atminties ypatybės ir ryšys su ilgalaike. Atminties gerinimo būdai

9.4   (3 atsiliepimai)
Atmintis, trumpalaikės atminties ypatybės ir ryšys su ilgalaike. Atminties gerinimo būdai 1 puslapis
Atmintis, trumpalaikės atminties ypatybės ir ryšys su ilgalaike. Atminties gerinimo būdai 2 puslapis
Atmintis, trumpalaikės atminties ypatybės ir ryšys su ilgalaike. Atminties gerinimo būdai 3 puslapis
Atmintis, trumpalaikės atminties ypatybės ir ryšys su ilgalaike. Atminties gerinimo būdai 4 puslapis
Atmintis, trumpalaikės atminties ypatybės ir ryšys su ilgalaike. Atminties gerinimo būdai 5 puslapis
Atmintis, trumpalaikės atminties ypatybės ir ryšys su ilgalaike. Atminties gerinimo būdai 6 puslapis
Atmintis, trumpalaikės atminties ypatybės ir ryšys su ilgalaike. Atminties gerinimo būdai 7 puslapis
Atmintis, trumpalaikės atminties ypatybės ir ryšys su ilgalaike. Atminties gerinimo būdai 8 puslapis
Atmintis, trumpalaikės atminties ypatybės ir ryšys su ilgalaike. Atminties gerinimo būdai 9 puslapis
Atmintis, trumpalaikės atminties ypatybės ir ryšys su ilgalaike. Atminties gerinimo būdai 10 puslapis
Atmintis, trumpalaikės atminties ypatybės ir ryšys su ilgalaike. Atminties gerinimo būdai 11 puslapis
Atmintis, trumpalaikės atminties ypatybės ir ryšys su ilgalaike. Atminties gerinimo būdai 12 puslapis
Atmintis, trumpalaikės atminties ypatybės ir ryšys su ilgalaike. Atminties gerinimo būdai 13 puslapis
Atmintis, trumpalaikės atminties ypatybės ir ryšys su ilgalaike. Atminties gerinimo būdai 14 puslapis
Atmintis, trumpalaikės atminties ypatybės ir ryšys su ilgalaike. Atminties gerinimo būdai 15 puslapis
Atmintis, trumpalaikės atminties ypatybės ir ryšys su ilgalaike. Atminties gerinimo būdai 16 puslapis
Atmintis, trumpalaikės atminties ypatybės ir ryšys su ilgalaike. Atminties gerinimo būdai 17 puslapis
Atmintis, trumpalaikės atminties ypatybės ir ryšys su ilgalaike. Atminties gerinimo būdai 18 puslapis
Atmintis, trumpalaikės atminties ypatybės ir ryšys su ilgalaike. Atminties gerinimo būdai 19 puslapis
Atmintis, trumpalaikės atminties ypatybės ir ryšys su ilgalaike. Atminties gerinimo būdai 20 puslapis
www.nemoku.lt
www.nemoku.lt
Aukščiau pateiktos peržiūros nuotraukos yra sumažintos kokybės. Norėdami matyti visą darbą, spustelkite peržiūrėti darbą.
Ištrauka

VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS ATMINTIS, TRUMPALAIKĖS ATMINTIES YPATYBĖS IR RYŠYS SU ILGALAIKE. ATMINTIES GERINIMO BŪDAI. 2005 TURINYS Įvadas............................................................................................................3 Atminties paslaptys…………………………………………………………5 Trumpalaikės atminties ypatybės ir ryšys su ilgalaike……………………16 Atminties gerinimo būdai…………………………………………………18 . Išvados.........................................................................................................24 Literatūros sąrašas.......................................................................................25 ĮVADAS Atmintis - tai individo gebėjimas įsiminti, sisteminti, išlaikyti tai, kas patirta ir prireikus vėl grąžinti šią informaciją į sąmonę, ja remtis mąstant ir elgiantis. Nors ir turime šį paprastą apibrėžimą, pati atmintis kaip objektas visai nėra aiški, kadangi nuo pat mąstymo pradžios žmonės stengėsi išsiaiškinti, kodėl mes prisimename matytus, girdėtus, jaustus ar net sapnuotus dalykus. Šis procesas yra svarbiausias protavimui, mokymuisi, problemos suvokimui, sprendimo priėmimui bei tapatumo konstravimui. Neaiškumas iškyla dėl to, kad žmogaus atmintis iš prigimties yra netobula, pavyzdžiui, pamačius paveiksliuką, kuriame pavaizduotas medis, ir po kiek laiko bandant prisiminti, kaip tas medis atrodo, smegenų sukurtas atvaizdas nėra lygiai toks pat, kaip originale. Trūksta dalies informacijos, tačiau vietoj trūkstamos informacijos panaudojama iš patirties gauta informacija. Atmintis yra labai dinamiškas procesas, atsiminimai yra kuriami, pasitelkiant patirtį ir atsiminimus apie kitus dalykus, kurie taip pat nėra visiškai tokie, kokie buvo realybėje. [4]. Atmintis gali būti apibūdinama kaip gebėjimas įsiminti, išsaugoti ir atgaminti bei panaudoti patyrimo teoriją. Atmintis jau senovės filosofams buvo įdomus tyrimų objektas. Platonas teigė, jog mintys ir jausmai atmintyje palieka antspaudus, panašiai kaip paliekami įspaudai vaško lentelėje. Hermanas Ebbinghausas sugalvojo ištirti taip vadinamą “grynąją atmintį”. Pirmas klausimas, į kurį bandė atsakyti savo eksperimentais buvo: ”Kaip bendras medžiagos mokymosi laikas siejasi su vėlesniu atsiminimu?”. Eksperimentuodamas su beprasmiškais skiemenimis, aptiko, kad ryšys tarp mokymosi medžiagos pakartojimų skaičiaus pirmą dieną ir pakartojimų antrą dieną yra tiesinis: kuo daugiau kartojama pirmą, tuo mažiau reiks kartoti antrą dieną. Atmintyje išlikusios medžiagos kiekis yra tiesiogiai proporcingas mokymosi laikui – dvigubai ilgiau mokykis ir dvigubai ilgiau atsiminsi. Nors nėra duomenų, koks mokymosi laikas yra kritinis – kiek reiktų mokytis, kad atsimintum visam laikui. Kitas Ebbinghauso tyrimų objektas buvo užmiršimas. Tyrimai parodė, kad užmiršimas vyksta kitaip. Čia nėra tiesinės priklausomybės kaip tarp kartojimo ir atsiminimo. Užmiršimas iš pradžių vyksta greitai, po to procesas lėtėja. Apie pusė išmoktos medžiagos užmirštama per pirmą valandą, bet tarp penkių ir trisdešimt vienos dienos užmirštama tik 5% išmoktos medžiagos. Už tam tikros ribos užmiršimas jau nebevyksta – nėra taško, kur atsiminimas pasiektų nulį. [1]. Atmintis kaip tokia yra skirstoma į tris rūšis: pagal konkrečią veiklą, valingumą, įsimenamos medžiagos prasmę ir pagal trukmę. Ir atmintis pagal trukmę: jutiminę, trumpalaikę ir ilgalaikę. Jutiminės atminties funkcija – išlaikyti informaciją tokį laiko tarpą, kurio pakaktų, kad aukštesnieji smegenų centrai „nuspręstų”, ar šis stimulas vertas dėmesio, ar ne. Jutiminės atminties galimybės yra neribotos, čia gali būti užfiksuotas kiekvienas pojūtis. Psichologai pabrėžia, kad net paprasčiausiam atminties veikimui būdingi trys procesai: įsiminimas, saugojimas ir atsiminimas. Atmintis yra vienas iš psichikos procesų, kurių dėka mes suvokiam save kaip egzistuojančius laiko tėkmėje, ryšyje su praeitim, dabartim ir ateitim. F. Nyčė yra pasakęs – „"Aš tai padariau", - sako mano atmintis. "Aš negalėjau to padaryti", - sako mano nepalenkiamas išdidumas. Galų gale atmintis pasiduoda“. ATMINTIES PASLAPTYS Mūsų smegenys yra nuostabus organas. Jos pradeda dirbti mūsų gyvenimo pradžioje ir nutraukia savo veiklą kaip tik tada, kai pavyzdžiui, pakyli sakyti kalbos. Iš tiesų geriausias pasiruošimas yra beprasmis, jeigu lemiamą akimirką negali prisiminti ir atsitinka taip, kaip tam oratoriui, kuris priėjo prie pulto, kelis kartus sumišęs krenkštelėjo, o paskui pasakė: „ Gerbiamosios ponios ir ponai. Kai prieš valandą namuose dar kartą peržiūrėjau kalbos tekstą, tai tik ponas Dievas ir aš žinojome, ką aš dabar pasakyčiau, - o dabar tai težino tik ponas Dievas“. Žinoma, tokioje situacijoje, kaip tai yra patyręs ne vienas kalbėtojas, esi atiduotas publikos teismui, ir belieka viltis, kad klausytojai į viską pažiūrės su humoru. Tačiau yra galimybių šį tą padaryti, kad niekada nepatektum į tokią nesmagią situaciją. [2]. Tikriausiai sunku aptikti sritį, kurioje nebūtų vartojama atminties sąvoka: psichologai kalba apie žmogiškąją atmintį, medikai - apie genetinę, istorikai - istorinę, tiksliųjų mokslų atstovai - kompiuterių ir kitų intelekto mašinų, sociologai - apie tautos. Ir nenuostabu, nes juk ir asmeniniame gyvenime atmintis ne paskutinėje vietoje. Sakoma, jog atmintis - tai individo sugebėjimas įsiminti, sisteminti ir išlaikyti tai, kas patirta, ir prireikus vėl sugrąžinti tą informaciją į sąmonę, ja remtis mąstant ir elgiantis. Atmintis ir vaizduotė sieja mūsų praeitį su dabartimi ir ateitimi, padeda pažinimui, o drauge ir kiekvieno mūsų tobulėjimui pasirinktoje srityje. Svarbiausi atminties procesai - įsiminimas, laikymas atmintyje ir atsiminimas, Be to, negalima nepaminėti ir užmiršimo. Atmetus atvejus, sukeliančius nemalonias situacijas, užmiršimui turėtume būti dėkingi, kad “neperkaista” mūsų psichika nuo informacijos pertekliaus. Užmiršdami atsiejame reikšmingus dalykus nuo mažiau reikšmingų, galime sisteminti informaciją. Jei neužmirštume... Toks atvejis aprašytas įžymiojo A.Lurijos, maždaug 30 metų tyrinėjusio rusų žurnalisto, kuris nemokėjo užmiršti, atminties galimybes. Apmaudu, kad mūsų technikos amžiuje atmintis laikoma savaime suprantama vertybe. Įprasta manyti, kad ja pasižymi beveik kiekvienas normalus ir sveikas žmogus. Net ir dauguma specialistų užmiršta, jog atmintį galima ir būtina lavinti. O juk žmonijos istorijos didžioji dalis susiformavo ir išliko be dabartinių technologijų ir net be rašytinių šaltinių pagalbos. Ankstyvosiose bendruomenėse visos žinios buvo kaupiamos atmintyje, persakomos žodžiu, o jei taip neįvykdavo - jos paprasčiausiai būdavo užmirštamos. Tokiose beraštėse kultūrose atmintis buvo nuolatos lavinama, o prisiminimai vėl ir vėl atgaivinami, atnaujinami ir branginami. Ypatingi žmonės - dainiai, senoliai, pasakoriai - buvo kultūros saugotojai, savo pasakojimais ir dainomis perduodantys tautos istoriją. Kiekvienas perpasakojimas buvo unikalus kūrinys, priklausantis nuo pasakotojo ir jo klausytojų socialinės priklausomybės ir jų tarpusavio sąveikos. Tokių žmonių atmintis išsaugojo nuo užmaršties net ištisus tomus. Prisiminkime Homerui priskiriamus “Iliadą” ir “Odisėją”, šiaurinių kaimynų “Kalevalą”. Neabejoju, jog ir mūsų tautos dainiai padėjo išsaugant istorinį palikimą. Manoma, kad šitaip buvo išsaugota Lao Dzė išmintis, indų “Bhagavat Gita” ir kt. Dažnas naudojimasis atmintimi aktyvuodavo vidinius psichikos resursus, leisdavo transformuoti asmeninius išgyvenimus, apsaugodavo nuo žalojančių psichosomatinių ir neurotinių pasekmių. Atminčiai ir psichikai nebuvo abejingi visų laikų mąstytojai. Platono laikais buvo kalbama apie vaškines lenteles, su jomis lyginama atmintis, Dekarto laikais palyginimui geriausiai tiko laikrodžio mechanizmas ar hidraulinės sistemos, praėjusiame šimtmetyje - telefonų stotys, o dabar, aišku, kompiuteris. Jau senovės Graikijoje buvo skiriamos dvi atminties rūšys - prigimtinė ir dirbtinė. To meto filosofai buvo įsitikinę, kad dirbtinę atmintį būtina lavinti, o prigimtinė atmintis yra duotoji. Dirbtinė atmintis sukuriama treniruotėmis, kartu tam buvo skiriama mnemonika - įvairūs būdai, palengvinantys įsiminimą ir asociacijomis praplečiantys atminties galimybes. Buvo pastebėta, kad lavinama dirbtinė atmintis gerokai lenkia prigimtinę. Dabarties skeptikai mano, jog dabar daugybė techninių priemonių “taupo laiką” ir “perima” atminties funkcijas. Tačiau lazda turi du galus: antrasis - nebrandūs žmonės, nebrandi visuomenė be saviraiškos ir kūrybinės laisvės. Graikai ir romėnai pagarbiai vertino įsiminimo galimybes, atmintį sistemingai lavino, nes buvo įsitikinę, kad praeitis lemia elgseną dabartyje. Graikų istorijoje vienu iš mnemotechnikos ir įsiminimo gerinimo pradininkų laikomas Simonidas. Pasak mito, Simonidui puotoje buvo pranešta, kad gatvėje jo laukia pora vaikinų. Jam vos tik išėjus, pastato stogas griuvo, palaidodamas visus puotos dalyvius. Žuvusiųjų nebuvo įmanoma atpažinti ir tik Simonido puikios atminties dėka žuvusieji buvo grąžinti žemei su visa reikiama pagarba. Ciceronas iš šio įvykio padarė išvadą, jog Simonidas (ar kuris nors kitas) buvo pirmasis supratęs, jog pats jautriausias iš mūsų jutimų yra regėjimas ir visi įspūdžiai, gauti, pavyzdžiui, išgirdus, geriau įstringa, jei pastiprinami regimaisiais pojūčiais. Dažnai dalykus, kurių nematome, stengiamės įsivaizduoti. Tačiau pirmasis vadovėlis atminties lavinimui priskiriamas I a.pr.m.e. Jis parašytas mokiniui “Retorika Herenijui”. Viduramžiais manyta, jog autorius - Ciceronas. Taigi jau žiloje senovėje žinota, jog atmintį galima ir reikia lavinti. Todėl užuot nuogąstavę dėl savosios atminties, užuot nusivylę ja, panagrinėkime galimybes įveikti iškylančius sunkumus. Manau, jog tokia savianalizė bus neabejotinai naudinga. Tam pasistenkime prisiminti tuos nemalonius užmiršimo atvejus, kurių norėtume išvengti. Iš karto kyla toks klausimas: ar stengėtės sąmoningai įsiminti? Valingasis įsiminimas daug produktyvesnis už nevalingąjį, pats procesas rezultatyvesnis, sistemingesnis ir geriau valdomas. Tačiau jausmai ir savijauta atsiliepia atminčiai, ypač sunerimus, pykstant ar kamuojant depresijai. Pykstant arba sunerimus dėmesį užvaldo tų jausmų priežastis. Jei slegia depresija, sunku susikaupti. Apskritai būnant jausmų valdžioje sunku susikaupti ir valdyti dėmesį, todėl mažėja ir atminties produktyvumas. Atmintis ir žmogaus psichika - tai tvirtovė, kurią šturmuojant sulaužyta daugybė mokslavyrių iečių. Be daugybės iškeltų hipotezių ir prielaidų, ieškota ir konkrečios atminties saugyklos. Reikia prisiminti žymaus Kanados neurofiziko ir neurochirurgo Vaidlerio Penfildo darbus. Jis, o po jo ir kiti neurofiziologai dirgino įvestų elektrodų elektroimpulsais įvairiausias galvos smegenų didžiųjų pusrutulių dalis. Jo darbai leido daryti prielaidą, jog “atminties saugyklos” greičiausiai yra smilkinių srityse. Tačiau neįmanoma paneigti, jog dirginant šias vietas, dirginimas nepereina ir į kitas smegenų sritis. Dabar įrodyta, jog požievio nervinės struktūros reikšmingos abiem pusrutuliams. Kartu stebėtinas išradingumas, apsidraudimas “dvigubai” aprūpinti funkcijas - sutrikus vienai smegenų daliai, jos funkcijas perima kita! Iš viso to galima daryti svarbią išvadą, kad kartu su ta smegenų žievės dalimi, kurią laikytume “atminties saugykla”, informacijos priėmimui ir saugojimui reikšmingos ir kitos žievės dalys, nes įsiminimas vyksta ne dirbtinai sudarytomis bandymo sąlygomis, o įprastoje ir natūralioje aplinkoje, kai yra dirgiklių, ateinančių iš visų receptorių, įvairovė. Reikia pabrėžti, jog veikiant tiek trumpalaikės, tiek ilgalaikės atminties mechanizmams, registruojant įvykio vyksmą dalyvauja ištisas aktyvuotų nervinių struktūrų žvaigždynas, nors iš esmės tai priskiriama tik trumpalaikei atminčiai. O tik paskui pervedama į ilgalaikę, kuri, daugelio manymu, “lokalizuojasi” smilkinių srityse. [2]. Pakankamai ilgai vyravo nuomonė, jog kairysis galvos smegenų pusrutulis aktyvesnis nei dešinysis, pastarasis buvo laikomas tarytum antraeiliu, dubliuojančiu funkcijas. Ir tik vėliau pakankamas duomenų kiekis įrodė egzistuojančią galvos smegenų funkcinę asimetriją - psichinių funkcijų pasiskirstymą tarp kairiojo ir dešiniojo smegenų pusrutulių. Kairiojo pusrutulio paskirtis - priimti ir teikti informaciją žodžiais ir kitais ženklais, skaityti, skaičiuoti. Dešiniojo pusrutulio - kurti bei suvokti vaizdus, spalvines gamas, muzikinius tonus, melodijas ir garsus, pojūčius, atpažinti sudėtingus objektus, formuoti sapnus. Tačiau labiausiai pusrutuliai skiriasi ne skirtingos informacijos panaudojimu, o jos organizavimo ir apdorojimo būdais, kitaip tariant mąstymo tipu. Žodžiai ir vaizdai suvokiami abiem pusrutuliais (nors dešinysis mažai gali veikti kalbos raišką), bet tai vyksta kiekviename pusrutulyje skirtingai. Kairiojo pusrutulio mąstymas yra loginis, diskretinis ir analitinis - atliekamos nuoseklios operacijos, t.y. daiktai ir reiškiniai analizuojami pagal tam tikrą požymių skaičių. Dešiniojo pusrutulio mąstymas yra visuminis ir erdvinis, simultaninis ir sintetinis, t.y. tuo pačiu momentu žmogus suvokia daug objekto savybių, jų tarpusavio sąsajas ir sąveikas su kitų objektų savybėmis. Dėl tokio vaizdų suvokimo keliuose prasminiuose lygiuose atsiranda daugiareikšmiškumas, o reikšmių gausumas savo ruožtu yra kūrybos pagrindas, nors ir komplikuoja loginę daiktų ir reiškinių raišką. Kita vertus, abiejų pusrutulių funkcijos tarpusavyje susijusios, o jų specifinės savybės veikia visą smegenų veiklą. Kai pamatome mums pažįstamą žmogų, kairysis pusrutulis “atpažįsta” jo būdingus bruožus, t.y. burną, nosį, akis ir kt. Tačiau jei veiktų tik kairysis pusrutulis, nesugebėtume atpažinti visumos. Mūsų dešinysis pusrutulis savo erdviniais konceptualiais gebėjimais iš minėtųjų atpažintų dalių sukuria visumą, t.y. mūsų pažįstamo veidą. Tai patvirtina dr. Rodžerio Sperio, Džozefo Bogeno, Maiklo Gazanegos ir jų kolegų iš Kalifornijos technologijų instituto darbai. Kadangi gyvenimas pateikia įvairiausius uždavinius, reikalaujančius skirtingų pusrutulių aktyvumo, kyla klausimas: kas įvyksta, jei žmogus daugiau naudojasi vienu pusrutuliu ir mažiau kitu. Ir apskritai tokią tendenciją pastebi dauguma tyrinėtojų, pabrėždami, jog Vakarų kultūrose reikšmingesnėmis laikomos kairiojo pusrutulio funkcijos, ignoruojant ar sumenkinant svarbias dešiniojo pusrutulio savybes. Pažymima, jog dešinysis pusrutulis su savo autonominiais nerviniais procesais atsako už vadinamąją psichosomatinę ir psichogeninę simptomologiją. Be to, mūsų elgesys, kad ir koks ekscentriškas būtų, pasireiškia tik tada, kai “patikime”, jog jis būtinas tam, kad apsaugotų mus pačiu geriausiu tuo momentu mums žinomu būdu. Todėl vadinamieji irracionalūs lūkesčiai, nerimas ir baimės turi labai tikėtinas priežastis iš dešiniojo pusrutulio pozicijų. Jei, kaip tvirtina daugelis psichikos tyrinėtojų, Vakarų kultūros labiau pasikliauja kairiuoju pusrutuliu, kas gi dėl to įvyksta? “...Žmonės, priklausantys vadinamajai griežtai kompulsyviai (neįveikiamo noro kažką veikti ) arba perfekcionistinei (tobulybės siekimo ) kategorijai, tikrai labiau išnaudoja kairiojo pusrutulio galimybes. Tai žmonės iki kraštutinumo logiški, be jokio spontaniškumo, pernelyg rimti, dažnai be humoro jausmo, siekiantys susiplanuoti visų rūšių veiklą iki pačių smulkiausių detalių. Jie tipiški pacientai - opininkai, širdininkai, alkoholikai, tarytum jų dešinysis pusrutulis siektų susinaikinti. Antra vertus, galima aptikti, jog žmonėse, kurie priskiriami impulsyvių, isteriškų, nenormalių ar net bepročių kategorijoms, labiau vyrauja dešiniojo pusrutulio veikla. Jie tarytum atmeta bandymus gyventi siauruose kairiojo pusrutulio rėmuose ir pasineria į dešiniojo pusrutulio fantazijų pasaulį. Netvirtinu, jog visi žmonės būtinai priklauso vienai iš kairiojo ar dešiniojo pusrutulio kategorijų, tačiau dauguma priartėja prie jų taip arti, jog verčia susimąstyti”. Atminties atžvilgiu dešinysis pusrutulis teikia didžiules galimybes organizuojant ir įsimenant informaciją. Tačiau grįžkime prie savianalizės. Dažnai atmintis peikiama visiškai nepelnytai. Kad ir toks pavyzdys: rengiuosi kelionėn, paskubomis susikraunu visus būtinus daiktus, išsikviečiu taksi, važiuoju į stotį ir... tik pakeliui prisimenu, jog palikau bilietą. Ir už tai kaltinu atmintį, nors prieškelioninėje sumaištyje buvau tartum “užblokavęs” savąją atmintį ir tik taksi automobilyje leidau sau atsipalaiduoti ir atminčiai veikti. Bet ir tokiu atveju norint, kad daugiau tai nepasikartotų, yra išeitis - prisiminkime seną paprotį prieš kelionę prisėsti. Minutę atsipalaidavus, problema bus išspręsta. Arba dar vienas dažnas pavyzdys - dažnai sutinkame žmonių, kurie įsitikinę, jog nuolatos užmiršta ar nesugeba prisiminti kokių nors konkrečių dalykų, kad ir telefono numerių. Paklauskite, ką jie daro tada, kai turi įsiminti, ir aptiksite, jog tuo metu, kai jam sakomas telefono numeris, jis balsu ar mintyse kartoja “vis tiek neprisiminsiu”. Pamėginkime patys taip padaryti ir pasitikrinti, ką įsiminsite, ar telefono numerį, ar tai, ką sau kartojate. O jei ši frazė jau tapo įsisenėjusia savitaigos formule?.. Dažniausiai skiriamos atminties rūšys: motorinė, emocinė, vaizdinė, žodinė (loginė). Suvokiant aplinkinį pasaulį, galima išskirti penkis pagrindinius būdus, padedančius pažinimui. Galime matyti, jausti, girdėti, uosti, skanauti. Kiekvienas iš šių sensorinių potyrių turi konkrečią vietą smegenų žievėje. Ten patekusi informacija apdorojama ir užfiksuojama. Taip ji transformuojama į kažką skirtinga nuo pirmapradžio dirgiklio. Mūsų tikslams ypač įdomūs trys įėjimo kanalai, per kuriuos gauname informaciją apie aplinką, - tai regėjimas, klausa ir kinestatiniai pojūčiai (uoslę ir skonį atidedame, kadangi šiais kanalais šiuolaikinis žmogus retai naudojasi, priima ir suvokia labai nedidelį informacijos kiekį). Kiekvienu iš šių trijų sensorinių įėjimo kanalų nepertraukiamu srautu patenka informacija, kuria naudojamės kaupdami savąją patirtį. Kiekviename iš jų yra specializuotų receptorių, perduodančių konkrečias informacijos rūšis. Pvz., akyje fiziologai išskiria chromatinius receptorius - konusus, esančius centre, ir achromatinius receptorius - lazdeles, išsidėsčiusias periferinėje dalyje. Kinestatiniame įėjimo kanale taip pat galima išskirti specializuotus receptorius, priimančius spaudimą, temperatūrą, skausmą bei giluminius pojūčius (proprioreceptoriai). Įvairiausi deriniai vieno ar daugiau tų specializuotų receptorių kiekviename iš esamų sensorinių kanalų sukuria daug sudėtingesnę informaciją. Pvz., įprastą kiekvienam drėgmės pojūtį galėtume išdalyti kaip pojūtį iš keleto kinestatinių sudedamųjų, skirtingų specializuotų receptorių, esančių pagrindinių receptorių viduje. Be to, informacija, patekusi keletu įėjimo kanalų, gali sukurti dar sudėtingesnį kompleksą. Pvz., faktūros pojūtį sudaro regimosios ir kinestatinės, o kai kada ir girdimosios, sudedamosios. Svarbu pažymėti, jog informacija, patekusi vienu įėjimo kanalu, gali būti laikoma ir reprezentuojama modelyje, nesutampančiame su tuo kanalu. Čia pavyzdžiu galėtų būti mūsų gebėjimas vaizdinę informaciją įsivaizduoti kalbos forma, t.y. žodžiais, žodžių junginiais ir sakiniais. Kitas pavyzdys - gebėjimas, nors neretai nesuvokiamas, formuoti vaizdinius remiantis informacija, patenkančia kitu, tarkim, klausos kanalu. Pvz., išgirdus įsijungusią automobilio signalizaciją, iškart akyse atsiranda automobilio vaizdas, verčiantis suskubti pažiūrėti, ir pan. Įdomu, jog pagal vyraujantį kanalą žmones sąlyginai galima suskirstyti į tris kategorijas: vizualiuosius, audialiuosius ir kinestetikus. Kiekvienai kategorijai būdingi savi ypatumai, kuriuos būtina įvertinti mokymo ir ugdymo proceso ar profesionalios komunikacijos metu, nes kiekvienos kategorijos atstovas informaciją organizuoja savitu unikaliu būdu. Vizualusis geriau įsimena ir atgamina vaizdinę informaciją, jam prisiminimai dažniausiai iškyla vaizdinių ar paveikslų pavidalu. Kinestetikas geriau atgamina kūno pojūčius, jam rūpi informaciją “pačiupinėti”. Audialusis geriau fiksuoja garsinę informaciją, gerai prisimena balsus, garsus, tonus ir t.t. [2]. Skiriamos trys atminties posistemės: sensorinė, trumpalaikė ir ilgalaikė. Sensorinėje atminties posistemėje labai trumpai (paprastai trumpiau nei sekundę) laikoma jutimo organais gauta ir jutimiškai apdorota, t.y. suvokta, informacija. Ji gali būti išskirstoma pagal jaudinimo pobūdį, pvz., regimoji, girdimoji ir t.t. Manoma, jog sensorinėje atmintyje vyrauja fiziniai informacijos požymiai. Trumpalaikė atmintis, kitaip dar operatyvinė atmintis, yra tokia atminties posistemė, kurioje jutimo organų ir ilgalaikės atminties duomenys trumpam fiksuojami ir operatyviai pertvarkomi. Kad įsimenamoji informacija iš sensorinės atminties patektų į trumpalaikę, būtina atkreipti į ją dėmesį. Duomenų trumpam įsiminimui svarbiausia yra vidinis jų įvardijimas ir aktyvus kartojimas (paprastai vidine kalba). Skiriamos dvi kartojimo rūšys. Vienas kartojimas yra iš dalies mechaninis (akustinis-artikuliacinis) ir kartojant duomenys beveik nepertvarkomi. Toks kartojimas padeda išlaikyti informaciją trumpalaikėje atmintyje, bet jo nepakanka, kad informacija patektų į ilgalaikę atmintį. Ilgam laikui įsiminti galima tik kartojant kitu būdu, kuris pagrįstas laikomosios informacijos įtraukimu į asociacinių ryšių sistemą (pvz., didinami informacijos vienetai - nuo pavienių raidžių pereinama prie žodžių, nuo žodžių - prie sakinių ir pan.). Įvyksta tartum informacijos diskretinimas, t.y. didinama informacinio (įsimenamo) elemento apimtis. Trumpalaikė atmintis nuo ilgalaikės skiriasi tuo, kad joje gali būti laikomas tik nedidelis informacijos kiekis - ne daugiau kaip 72 elementai. Ši apimtis tolygi dėmesio apimčiai. Pastarojo meto tyrimai rodo, kad trumpalaikės atminties ribos netrukdo įsiminti gausybės prasminių vaizdų (gamtos vaizdų, veidų, meno kūrinių ir kt.). Ilgalaikės atminties posistemė ilgai (valandas, metus, net dešimtmečius) išlaiko informaciją - žinias, mokėjimus, įgūdžius. Duomenys į ilgalaikę atmintį dažniausiai perkeliami ir fiksuojami kartojimu, kuris vyksta trumpalaikėje atmintyje. Vien mechaninio kartojimo ilgalaikiam įsiminimui nepakanka. Be to, mechaniniu kartojimu ilgalaikėje atmintyje galima užfiksuoti tik žodinę arba lengvai paverčiamą žodine informaciją. Lemiamą reikšmę turi prasminis naujos informacijos aiškinimas, ryšių tarp jos ir to, kas žmogui jau žinoma, nustatymas. Todėl, užmiršus išorinę įsimenamo dalyko formą, pvz., tikslią žodžių tvarką sakinyje, jo prasmė išlieka ilgai. Manoma, kad ilgalaikėje atmintyje informacija tvarkoma dviem būdais. Vienas jų - semantinė informacija sugrupuojama į hierarchines struktūras (sąvokos skirstomos į abstraktesnes, giminines ir rūšines). Kitu būdu dažniau tvarkomos buitinės kategorijos - sąvokos grupuojamos apie vieną ar keletą kategorijų, vadinamųjų prototipų. Kartu ilgalaikėje atmintyje laikomoje semantinėje informacijoje atsispindi tos informacijos vertinimas. Be to, ilgalaikėje atmintyje saugomi tiesioginiai potyriai - fiziniai informacijos požymiai ir įspūdžiai. Ilgalaikė atmintis yra mūsų patirties saugykla. Žinoma, jog atminties informacinė apimtis didžiulė. Skirtingi tyrinėtojai pateikia įvairius, neabejotinai didžiulius skaičiavimus nuo maksimalaus - 10 23 informacijos bitų, tačiau net vidutinės reikšmės žymi 10 15 bitų. Nesileisime į sąvokos “informacijos bitas” prasmę, nes tai nedaug padės suvokti mūsų atminties apimtį. Pastebėsime, jog daugybos lentelė apima tik 1500 informacijos bitų, o žmogaus atminties apimtis keletu laipsnių didesnė už šiuolaikinių kompiuterių atminties apimtį. Akivaizdu, jog tinkamai organizuojant informaciją mūsų atmintis beribė. Informacijos organizavimas - svarbiausias įsiminimo proceso elementas. Įsiminimas - procesų, įgalinančių išlaikyti informaciją atmintyje, visuma, - svarbiausia vėlesnio žinių atsiminimo sąlyga. Įsiminimo sėkmė priklauso pirmiausia nuo to, kaip pasiseka įjungti naujas žinias į prasminių ryšių sistemą. Pagal įsiminimo procesų vietą veiklos struktūroje skiriami valingasis ir nevalingasis įsiminimas. Nevalingai įsimenama tada, kai žmogus neturi tikslo įsiminti kokį nors dalyką ir atmintis atlieka kitiems objektams skirtas operacijas. Todėl įsimenama tarsi tiesiogiai, be specialių valios pastangų, iš anksto nepasirenkant įsimenamo dalyko ir kokių nors sąmoningų mnemoninių veiksmų (mnemonika, mnemotechnika - tai įvairūs būdai, palengvinantys įsiminimą ir papildomomis asociacijomis praplečiantys atmintį). Pvz., įsimenamam objektui mintyse surandama vieta gerai pažįstamoje, pagal tam tikrą principą padalytoje įsivaizduojamoje erdvėje. Tai vadinamasis lokuso, arba kitaip vietos, metodas. Arba kitas būdas - spalvų eilė spektre įsimenama naudojantis sakiniu, kurio žodžių pirmosios raidės atitinka spalvų pavadinimų pirmąsias raides (“Rado Onutė gražiai žydintį želmenį, mėta vadinamą”) ir t.t. Remdamiesi mnemonika, jau senovės Graikijoje kai kurie žmonės sugebėdabvvo įsiminti daugelį dalykų (dažnai beprasmiškų pašaliniam stebėtojui) ir savo gebėjimą demonstruodavo publikai. Kai kas mano, jog atminties lavinimas mnemonikos būdais turi tik pagalbinę reikšmę, nes įsimenant svarbiausia yra ne dirbtiniai, o loginiai prasminiai įsimenamos medžiagos ryšiai. Bet ši kritika neturi pagrindo, nes pagalbiniai ryšiai tik sustiprina reikiamos informacijos įsiminimą. Kartu tam tikru aspektu duomenų prasmingumas priklauso kaip tik nuo asociacijų skaičiaus, t.y. kuo daugiau bendrai asociacijų sukurta ar sukuriama, tuo dalykas prasmingesnis. Tačiau ir nevalingasis įsiminimas priklauso nuo veiklos tikslo ir motyvų. Nevalingasis įsiminimas yra daug sėkmingesnis, kai įsimenamas dalykas yra susijęs su veiksmo tikslu. Svarbi yra ir sprendžiamo uždavinio specifika. Orientuojantis į prasminius, semantinius ryšius, įsimenamas dalykas geriau suvokiamas ir nevalingai įsimenama ilgesnį laiką. Valingasis įsiminimas - tai specialus veiksmas, turintis konkretų tikslą: įsiminti tiksliai, kuo ilgesniam laikui ir vėliau atsiminti ar tiesiog atpažinti. Nuo šio tikslo priklauso įsiminimo būdai ir priemonės, kartu ir įsiminimo rezultatas. Tiek valingajam, tiek nevalingajam įsiminimui būdinga sudėtinga tarpinė struktūra. Paprastai vartojami šie valingojo įsiminimo būdai: planavimas, prasminių elementų išskyrimas, įsimenamų dalykų semantinis ir erdvinis grupavimas, regimo jų vaizdo susidarymas, jų gretinimas su turimomis žiniomis. Kai kitos sąlygos vienodos, valingasis įsiminimas produktyvesnis už nevalingąjį, pats procesas sistemingesnis, sąmoningesnis ir labiau valdomas. Svarbus įsiminimo mechanizmas yra kartojimas - įgytų žinių atsiminimas tam, kad jos būtų geriau įsimintos, ir veiksmų dažnas atlikimas tam, kad jie būtų geriau išmokti. Kartojant išmoktą medžiagą, atrandami prasminiai ryšiai, atskleidžiami nauji santykiai toje pačioje informacijoje, aktualizuojami vieni ar kiti veiklos būdai. Kartojimu išmokstama geriau atlikti veiksmus, pritaikyti juos įvairioms aplinkybėms. O daug kartų stereotipinėmis sąlygomis kartojamas veiksmas automatizuojamas. Jis pailgina informacijos poveikio trukmę ir padeda plėtoti valingąjį įsiminimą. Tyrimai įrodo, kad žmogus labai svarbią informaciją ilgesnį laiką įsimena ir be kartojimo. Nagrinėjant atmintį, parankus modelis, skirstantis ilgalaikę atmintį į tris sluoksnius: aktyvųjį, pasyvųjį ir latentinį. Aktyviajame sluoksnyje visa informacija, žinios, kuriomis naudojamės kasdien - su profesine veikla susijusi informacija, kolegos, buitinė informacija. Skiriamasis bruožas - šiai informacijai prisiminti nereikia jokių pastangų, prisimename automatiškai. Pasyviajame sluoksnyje informacijai, kuria naudojamės daug rečiau, prisiminti būtinos pastangos. Pasyvusis sluoksnis didėja mažėjant aktyviajam, t.y. mažiau aktuali informacija, jei ja rečiau naudojamės, pereina į pasyvųjį sluoksnį. Latentinis sluoksnis pats didžiausias. Jis didėja mažėjant pasyviajam sluoksniui. Jame esančią informaciją sunku prisiminti, reikia ypatingų priemonių. Taip pat jame nemaloni informacija, kuri tarytum išstumta iš sąmonės pasitelkus aktyviojo išstūmimo procesą. Ten užmiršti traumuojantys išgyvenimai, nemalonūs atsitikimai. Remiantis šiuo modeliu galima teigti, jog dažnai problemos iškyla stengiantis “išgauti” informaciją iš pasyviojo sluoksnio. Sukaupta daug liudijimų, jog ypatingomis sąlygomis, pvz., dirginant elektrodais tam tikras smegenų žievės sritis ar hipnozės seanso metu, žmonės gali pakankamai ir net labai ryškiai prisiminti, regis, seniai užmirštus dalykus su tokiomis smulkmenomis, kurių nesuvokė net būdami toje situacijoje. Vadinasi, pati informacija niekur nedingsta, mes užmirštame galbūt ne ją, bet būdą jai prisiminti. Neįmanoma informacijos nagrinėti be jos aplinkos. Egzistuoja tartum informacinis fonas, be kurio sunku prisiminti reikiamą informaciją, t.y. kartu su ja susikuria savotiška visybė vadinamasis geštaltas. Ši visybė ir jos aspektai skirtingų autorių vadinami markeriu arba inkaru (trigeriu). Paprasčiausias apibrėžimas: inkaras (trigeris) - tai bet kuris dirgiklis, įjungiantis ir daugelį vidinių reakcijų bei veiksmų. Atminties atveju jis paleidžia atgaminimo programą. Jeigu jūs piko valandą važiuojate mieste automobiliu ir nelauktai šviesoforo žalias signalas persijungia į raudoną, būtina sustoti! Dauguma taip ir padarys. Jei patyrinėsime paprastą veiksmą - sustojimą, tai pereisime į naują sritį, kur galėsime aptikti įdomių ir sudėtingų “dalykų”. Mes galime sutikti su tuo, jog raudona šviesa - tai paprasčiausias simbolis, sukeliantis sudėtingų veiksmų seką, kurią galėtume įvardinti sustojimu. Ši seka jungia suvokimo įgūdžius, psichomotorinį aktyvumą, akių, rankų, kojų ir t.t. judesių koordinaciją, taip pat mokėjimą vairuoti automobilį bei daug ką kita, o tai sudaro sudėtingą seką, vadinamą sustojimu dėl raudono signalo. Išmokimo procesai raudoną šviesą padarė išoriniu dirgikliu, kaip pavadintų vieni elgesio tyrinėtojai, o kiti - inkaru, arba trigeriu. Ir dar galėtume pasakyti, jog inkaras (raudona šviesa) toks stiprus, jog net ir nevažiuojant automobiliu vis tiek pasireiškia šios reakcijos tam tikri požymiai (kiek kartų spaudėte neegzistuojantį stabdį, būdami keleiviai, o ne vairuotojai). “Markeriai, kaip matome, dažniau nesuvokiami nei veikia atvirai. Aprašyta situacija su vienu sergančiu vadinamuoju Korsakovo sindromu, kuriam esant sutrinka netolimos praeities įvykių atminties pėdsakų atgaminimas, kai ligonis, atsitiktinai atsidūręs prie lango, prisimindavo, jog turi paskambinti motinai, priėjęs prie stalo, kur buvo telefonas, jau nežinodavo, ko čia atėjo” . Markeris gali būti ir biocheminio lygio, t.y. vidinės terpės pokytis. Tą iliustruoja transpersonalinės psichologijos srities darbai ir eksperimentai (yra sukurtos metodikos kvėpuojant skatinančios prisiminti ir išgyventi bei transformuoti gimimo traumos padarinius). Iš viso šito mūsų tikslams naudinga žinoti, jog markeriai (trigeriai) egzistuoja ir galbūt verta juos panaudoti saviesiems tikslams. Mokydamiesi, t.y. įsiminimo metu, galime markerį (trigerį) pasirinkti. Aš pratybų metu dažniausiai siūlau pasirinkti dėstytojo, kuriam bus atsakinėjama, veidą, patalpą, kurioje bus atsakinėjama, kokį nors muzikinį motyvą ar veiksmą, pvz., ausies spenelio maigymą ar riešo trynimą. Kai kurie pratybų lankytojai kūrybiškai eksperimentuoja susikurdami talismaną ir ritualizuodami įsiminimo (mokymosi) procesą. Negalintiems prisiminti galima perfrazuoti žinomą posakį ir patarti: “Ieškok markerio!” Galingas markeris (trigeris) yra mūsų jausmai, savijauta, emocijos, nuotaikos, todėl pratybų metu būtinybe tapo savireguliacija ir psichofizinės ar autogeninės treniruotės su pozityvios savitaigos elementais, juolab kad pastaroji ypač reikšminga įsiminimui. [3, P. 200]. Grįžtant prie įsiminimo, informacijos organizavimo, reikia pabrėžti, jog net ir nevalingojo įsiminimo atveju informacija organizuojama atsižvelgiant į esamus įgūdžius. Taip mes suvokdami žodį “atmintis” paraidžiui turime 8 vienetus, o jei suvokiame visą žodį, - turime tik vieną vienetą. Taip pat su skaičiais, todėl telefono numerį 770962 net nepastebėdami grupuojame 77 09 62. O taikydami vieną ar kitą grupavimo (diskretinimo) metodą, darome šį procesą dar imlesnį šitaip tarytum praplėsdami “magiškojo” 7±2 ribas. Čia ypač patariama vizualizacija, nes vaizduotė padeda kurti daug apimančius informacinius kompleksus, kuriuose užkoduojama reikiama informacija, o dirbant su vaikais jiems patraukli pati užduotis - “piešti” žinias. Dar didesnes galimybes atveria sinestezija, dažniausiai apibrėžiama kaip nevalingas dviejų ar daugiau pojūčių atsiradimas dirginant tik vieno iš tų pojūčių jutimo organą. Jei prisiminsime A.Lurijos Š. (cituojama iš N.L.Gage, D.C.Berliner. Pedagoginė psichologija, Vilnius, 1994, p. 236-237): “S. buvo keistuolis. Jis kodavo aplinką taip tobulai, kad nepajėgė užmiršti nė vieno jos bruožo. S. gabumų mechanizmų pagrindas buvo sinestezija. Jo regos, klausos, lytėjimo, skonio ir uoslės pojūčiai nebuvo atriboti vienas nuo kito. Bet kurios formos vaizdai buvo koduojami keletu būdų. Aplink jį esančios spalvos virsdavo garsais, o garsai - spalvomis, skonis siejosi su raidėmis, skaičiai - su žmonių apybraižomis ir pan.” [2]. “Aš pažįstu žodį ne vien per jo sukeliamą vaizdinį, bet ir per visą kompleksą jausmų, kuriuos tas vaizdinys sužadina. Tai sunku paaiškinti (...) tai ne vien rega ar klausa, bet kažkoks visuotinis jausmas. Paprastai aš jaučiu žodžio skonį bei svorį ir man nereikia jokių pastangų jį atsiminti - žodis tarsi ateina savaime. Aš jaučiu kažką riebaus slystant mano ranka (...) arba silpną tiksėjimą kairėje rankoje, tarsi lengvučiai taškeliai dilgsėtų. Kai taip atsitinka, paprasčiausiai prisimenu ir tam nereikia jokių pastangų (...).” Žinoma, nebūtina tapti Lurijos aprašytuoju Š., tačiau iš jo galima pasimokyti daug naudingų dalykų. Sinestezijai aktyvuoti padeda vizualizacija. Pastiprinimui galima pasinaudoti pagalbinėmis priemonėmis, pvz., natūraliais eteriniais aliejais (uoslei) ar įvairios faktūros lentelėmis (lytėjimui). Atmintis priklausoma nuo dėmesio. Dėmesys - individo veiklos sutelktumas tam tikru laiko momentu į kurį nors realų, menamą ar idealų objektą (daiktą, įvykį, vaizdą, samprotavimą ir pan.). Skiriamas trijų rūšių dėmesys: nevalingasis dėmesys (fiziologinė apraiška - orientacija), valingasis dėmesys (aktyvusis, sąmoningai valdomas) ir povalinis dėmesys (atsiranda automatizuojantis veiklai, veiksmams virtus operacijomis). Apskritai reikėtų dėmesį nagrinėti atskirai, nes tai platoka tema, todėl čia apsiribosiu tik Frederiko Perlzo (Frederick Perls), geštalto terapijos pradininko, klasifikacija. Jis skyrė spontaniškąjį, priverstinį ir išskaidytąjį dėmesį priklausomai nuo motyvacijos. Spontaniškuoju, pasak jo, pasižymi vaikai, labai įsitraukdami į norimą veiklą ir tuo momentu pamiršdami visa kita pasaulyje. Juo pasižymi ir gana brandžios, kūrybingos asmenybės. Priverstinis dėmesys dažnai pasitaiko kasdienybėje, jo vidiniai motyvai maždaug tokie: “Nenoriu.., bet reikia!” Ir išskaidytasis, kai subjekto Aš dėmesys objekto atžvilgiu išskaidomas bent jau į tris dalis, kurių viena prieštarauja tai veiklai, kita tartum verčia ja užsiimti ir trečioji, slopinanti pirmąją, kad nesireikštų. Bet išskaidytojo dėmesio atveju anksčiau ar vėliau nugali pirmoji arba toks vidinis konfliktas ateityje atsiliepia įvairiais, net psichosomatiniais, simptomais. Remiantis tuo, kas paminėta apie dėmesį, būtina siekti ir ugdyti savyje spontaniškąjį dėmesį, atsisakant priverstinio ir nežaloti savęs išskaidytuoju dėmesiu. [2]. Apibendrinant galima sakyti, kad dažnas iš mūsų neabejingas savajai atminčiai. Turime dvi galimybes - džiaugtis arba nusivilti ja. Pastaruoju atveju arba ir toliau peikiame savąją atmintį, arba skiriame šiek tiek laiko ir pastangų išspręsti susidariusiai situacijai. Pradėkime nuo savianalizės, išsinagrinėkime, kokiomis aplinkybėmis ir kodėl sunku prisiminti. Išsiaiškinkime, kokia informacija kelia sunkumų. Tada galima pamėginti susidaryti individualią programą kylančioms problemoms spręsti bei atminčiai ir dėmesingumui gerinti. Nepamirškime psichofizinių ir autogeninių treniruočių, pozityviosios savitaigos, padėsiančios įveikti esamas nepageidautinas vidines programas. TRUMPALAIKĖS ATMINTIES YPATYBĖS IR RYŠYS SU ILGALAIKE Mūsų atmintis - tai tikrai ne paprasta saugykla, kaip kad mes ją įsivaizdavome. Ji tuo pat metu funkcionuja trijuose lygmenyse. 1. Visiškai trumpalaikė atmintis. Juslinius įspūdžius ji paverčia energijos lauku, panašiu į elektromagnetinį lauką, ir išlaiko juos nuo trisdešimties sekundžių daugiausia iki penkių minučių. Jeigu įspūdis neranda asociatyviosios grandies, prie kurios jis galėtų prisijungti, tai energijos laukas išsisklaido ir įspūdis užgęsta, nepatekęs į atminties saugyklą. Taip gali atsitikti dėl interesų stokos, dėl nepakankamų asociatyvių galimybių arba dėl svarbesnės informacijos, užgožiančios silpnesnį įspūdį. Tada tiesiog nelieka laiko sukaupti menkesnę informacija, ir ją palaikantis elektromagnetinis laukas išsisklaido. [1, p. 219]. Prieš perduodant bet kokią informaciją toliau, į didžiąsias smegenis, pertikrinamas jos emocionalusis turinys. Jeigu informacija įvertinama kaip nemaloni, tai ji gali būti sulaikyta ir toliau neperduodama. Tada ji nepatenka į mūsų sąmonę. Taip pat pertikrinant informacija gali būti įvertinta kaip pavojinga, ir prieš jai pasiekiant didžiąsias smegenis kyla emocinė reakcija. Taip, pavyzdžiui, yra tuo atveju, kai mes reaguojame neapgalvotai. Tada mes elgiamės spontaniškai, iš anksto nepagalvoję apie savo elgesio pasekmes. Taigi jau suvokiant informaciją pradeda veikti tam tikri mechanizmai, kurie lemia tai, ar kokia nors informacija pasieks mūsų trumpalaikę atmintį ir kaip ją pasieks. 2. Trumpalaikė atmintis. Ji kaupia visą informaciją, kuri yra būtina prasminiam ryšiui suvokti. Tam reikia, kad ši informacija būtų pasiekusi tinkamas asociatyviąsias grandis ir būtų suprasta. Trumpalaikė atmintis leidžia mums, pavyzdžiui, skaityti, nes ji iš rašto simbolių suvokimo laike sekos sukuria abstrakčią loginę koegzistenciją. Atskirose raidėse, skiemenyse ir žodžiuose savaime nėra jokios prasmės. Be šios funkcijos nebūtų galimas net paprasčiausias pokalbis, nes mes suprastume tik ryšio neturinčius skiemenis ir žodžius. Tiesa, ir trumpalaikės atminties kaupimo pajėgumas yra palyginti menkas, ir geriausiu atveju ji tegali išsaugoti, pavyzdžiui, septynženklį skaičių. Septynženklį telefono numerį dar galima prisiminti, kol eini iš vieno kambario į kitą. Tačiau jei tai būtų aštuonženklis skaičius, tai jį jau reikėtų užsirašyti, nebent sąmoningai ar nesąmoningai būtų naudojama tam tikra įsiminimo technika. Pavyzdžiui, ilgesnius skaičius galima padalinti į dvi grupes; tada, jei tai aštuonių skaičių grupė, tereikės įsidėmėti tik keturias informacijas. Beje, trumpalaikė atmintis yra labai neatspari trukdymams, nauji įspūdžiai greitai užgožia ankstesnę informaciją. Gerai apsaugoti gautą informaciją nuo tokio užgožimo galima skubiai ją pakartojant. Ilgalaikė atmintis kaupia tą informaciją, kuri sėkmingai įveikė visas pradines grandis. Nors jos sugebėjimas suvokti yra neribotas, tačiau kiekis informacijos, kuri gali būti sukaupta per tam tikrą laiką iš karto, nėra labai didelis. Užtat niekada nepradingsta niekas, ką kada nors buvo sukaupusi ilgalaikė atmintis. Vis dėlto kiekvieno sugebėjimas vėl atkurti tokią informaciją yra labai skirtingas ir individualus. Bet jį galima lavinti. [1, p. 219] Norint iš tiesų ką nors įsiminti, reikia apie tai galvoti pirmąsias dešimti minučių, kad tai sukauptų ilgalaikė atmintis. Šis kaupimas vyksta dėl tam tikro cheminio kodo, tikriausiai keičiantis tam tikroms molekulinėms struktūroms. Mes netgi žinome, kad informacijos kaupimo atveju kalbama apie dezoksiribonukleino ar ribonukleino rūgštis, kurių molekulinė struktūra atitinka chromosomų struktūrą, o jose, kaip žinoma, yra sukaupta mūsų paveldėta informacija. Šias molekules galima įsivaizduoti kaip labai ilgas grandines, kurių grandžių galai visada yra laisvi, ir prie jų gali būti “prikabinama” tolesnė informacija. Eilės tvarka, pagal kurią tai vyksta, lemia informacijos struktūrą. Taip, bendrais bruožais, funkcionuoja mūsų ilgalaikė atmintis. Informacija pasiekia ilgalaikę atmintį tik tada, jeigu ji prieš tai netrukdoma perėjo per visiškai trumpalaikės ir trumpalaikės atminties lygmenis; mat trukdymai kituose lygmenyse apskritai užkerta kelią informacijai patekti į ilgalaikę atmintį. [4]. Apibendrinant galima pasakyti, kad kai mes atkreipiame dėmesį į dirgiklį, informacija, kurią tas dirgiklis reprezentuoja, patenka į trumpalaikę arba į darbinę atmintį. Būtent čia yra laikoma informacija, kurios gali prireikti tik keletą sekundžių. Tarkim, pažiūrėję į telefono numerį, kurio vėliau niekada neprireiks, jūs įdedate jį į trumpalaikę atmintį ir užmirštate praėjus kelioms minutėms ar net sekundėms po to, kai surenkate jį. Perkelti medžiagą iš trumpalaikės ir darbinės atminties į ilgalaikę atmintį nėra sudėtinga. Tereikia ją tam tikru būdu sustiprinti arba ilgesnį laiką išlaikyti dėmesio centre. Visai kas kita yra informacijos išgavimas iš ilgalaikės atminties. Tarkim, kad bet kuri žodinė, vaizdinė ar garsinė informacija, kuri yra šiuo metu ar potencialiai svarbi, gali patekti į ilgalaikės atminties saugyklą. Tarkim, kad ilgalaikės atminties saugykloje esanti informacija yra nuolat užrašinėjama. Ši situacija panaši į Kongreso bibliotekos vyriausiojo bibliotekininko situaciją. Panašiai galime įsivaizduoti ir ilgalaikę atmintį. Iš tyrimų paaiškėjo, kad išlaikymo ilgalaikėje atmintyje galimybės yra praktiškai neribotos ir ten patekusi informacija retai užmirštama. Taigi išlaikymas nekelia rupesčių. Problema yra informacijos išgavimas, nustatymas, kurioje saugyklos vietoje ji yra, ir perkėlimas į trumpalaikę atmintį, kad ji pakliūtų į šių atminčių dėmesio centrą. ATMINTIES GERINIMO BŪDAI Atmintį galima pagerinti. Prieš kelerius metus atsitiktinai išgirdau apie vieną atminties meistrą, kuris sugebąs be klaidų bet kokia tvarka pirmyn ir atgal publikai pakartoti šešiasdešimt sąvokų, kurios jam buvo išvardintos kartą ir nematant buvo užrašytos lentoje už nugaros. Jeigu, pavyzdžiui, norima įsiminti šešiasdešimt sąvokų arba vardų, tai tam reikia šešiasdešimties vaizdų. Pirmasis vaizdas, kurį įsivaizdavo minėtas žmogus, buvo arbatos puodelis. Taigi jeigu jis norėjo įsiminti žodį bananas, tai įsivaizduodavo štai ką: arbatos puodelis su bananu viduje. Pakanka tokį vaizdą išlaikyti prieš akis tik vieną sekundę, kad jo daugiau neužmirštum. Šio metodo trūkumas yra tas, kad iš pradžių reikia įsidėmėti šešiasdešimt vaizdų ir jų seką. Norėdamas panaikinti šį sunkumą aš sukūriau metodą, pagal kurį iš pradžių imami tik tokie vaizdai, kuriuose jau savaip glūdi skaitvardžiai, dėl to atkrinta sekos klausimas. Naudojant šį metodą atkrinta būtinybė įsiminti vaizdų seką, nes ji yra akivaizdi. Kai atsitinka taip, kad kurią nors dieną reikia įsidėmėti daugiau nei dvidešimt vardų, terminų ar aplinkybių, nuo dvidešimt pirmojo aš pradedu iš pradžių, tai yra įsivaizduojami du vienkiemiai, dvidešimt antrajame “atminties įraše” – dvi mylimųjų poros ir taip toliau. Šitokiu būdu galima lengvai sukaupti šimtą “įrašų”: tarp dvidešimt pirmojo ir keturiasdešimtojo tiesiog padvigubinant vaizdus sudarančius objektus, nuo keturiasdešimt pirmojo iki šešiasdešimtojo – objektus patrigubinant ir “įrėminant” juos trikampiu, nuo šešiasdešimt pirmojo iki aštuoniasdešimtojo – keturgubinant kiekvieną vaizdą ir “įrėminant” jį keturkampiu. Pagal tą patį principą elgiamasi ir tarp aštuoniasdešimt pirmojo ir šimtojo vaizdo, tai yra viskas padauginama iš penkių. Kai susipažinsite su anksčiau aprašyta technika, įsitikinsite, kaip gerai ji kas dieną jums tarnauja, ir nenorėsite jos atsisakyti. Vėliau suprasite, kad galų gale nuo paties žmogaus priklauso, ar jo atmintis “gera”, ar “bloga”. Gamta visus apdovanojo optimalia atmintimi. Mums tereikia išmokti naudotis jos pajėgumais. Reikalinga mokytis užmiršti. Visa tai, kas jums nereikalinga nuolat naudotis, turėtumėte užsirašyti ir šitaip sumažinti atminties krūvį. Nes kol jūs ką nors laikote rankose, negalite jomis nieko dirbti, o kol jūsų galva pilna, negalite patalpinti į ją nieko naujo. Be to, jūs turėtumėte lavinti savo dėmesį. Visą dėmesį nukreipkite į tai, ką norėtumėte įsiminti, ir įsivaizduokite mokymosi turinį. Tam tereikia tik dalelytės sekundės. Jeigu iš tiesų visą dėmesį nukreipsite į savo intereso objektą, tai negalėsite užmiršti to, ką įsiminėte. Mat iš principo nė vieno žmogaus atmintis nėra bloga, tik dauguma žmonių nežino, kaip tinkamai ja naudotis. Pasąmonės kalba išreiškiama ryškiais vaizdiniais, tada vargu ar ką nors užmiršite. Šitaip mokytis galima įgusti, ir tai vėliau bus daroma savaime. Beje, kuo geriau ką nors suprantame, tuo lengviau tai įsimename. Pusiau ar neteisingai suprastus dalykus turėtume dar kartą pergalvoti, kol gerai žinosite, kas tai per problema. Yra dvi pagrindinės atminties lavinimo technikos: asociacijos ir transformacijos. Naudojantis asociacijos technika, galima mintyse sukurti vaizdus, kurie būtų susiję su tam tikromis aplinkybėmis arba mokymosi turiniais arba spontaniškai pasirodytų paminėjus tam tikras sąvokas. Kai mokymosi turiniai yra vaizdūs, ši technika funkcionuoja lengvai. Tačiau iškyla problemų, kai reikia išmokti abstrakčius dalykus. [ 5, p. 67-85]. Naudojant transformacijos techniką, iš pradžių reikia abstrakčias sąvokas susieti su ryškiais vaizdiniais, tai yra reikia pakeisti šių sąvokų formą. Tokias sąvokas paversti vaizdais padeda, pavyzdžiui, kūno kalba. Būsenas ar elgseną, pavyzdžiui, užuojautą, baimę, toleranciją, garbės troškimą, vidinė žiūra lengvai susieja su kūno poza ar veido išraiška. Tiesiog įsivaizduojama žmogaus, kuris, pavyzdžiui, bijo ar kurį valdo garbės troškimas, elgsena ar veido išraiška. Tačiau kaip galima įsiminti abstrakčias sąvokas, kurių šitokiu būdu perteikti neįmanoma? Visai paprastai: pasakykite bet kokią abstrakčią sąvoką ir stebėkite, kokį šios sąvokos vaizdą sukurs jūsų pasąmonė. Pasąmonė iš viso sukuria vaizdą, nes ji visus įspūdžius paverčia vaizdiniais. Jeigu reguliariai svarbius dalykus bandysite prisiminti praėjus porai minučių po to, kai pirmą kartą juos įsidėmėjote, tai gerokai sustiprinsite atmintį. Kartojimas sustiprina asociatyvūjį ryšį tarp mokymosi turinio ir mokymosi situacijos ir šitokiu būdu didina atminties gebėjimą esant reikalui pateikti reikiamą turinį. Atmintis neabejotinai sustiprės, jeigu nuolat bandysite tiksliai prisiminti, ką konkrečiai darėte per paskutines penkias minutes. Nepamirškite jokių smulkmenų ir treniruokitės tol, kol ši programa jums nebesudarys jokių sunkumų. Tada imkitės sunkesnės užduoties ir paklauskite savęs: „ Ką aš dariau per pastarąją valandą? Kaip šiandien prasidėjo diena? Kas buvo vakar? Ką dariau praėjusią savaitę?“ Šiek tiek pasitreniravę nustebsite, kad aiškiau galite prisiminti visas detales, nors sąmoningai ir nesistengėte įsiminti smulkmenų. [ 5, p. 67-85]. Paminėtina, kad augant kinta dėmesys, mąstymas – apgalvoti, valingi veiksmai, kurie padeda žmogui kaupti ir išlaikyti informaciją. Veiksmų, kuriuos suaugę žmonės naudoja trumpalaikei atminčiai, vaikai dar nesugeba nuolat ir efektyviai pritaikyti. Vaikai, pradėję lankyti pradinę mokyklą, vis geriau pradeda įsiminti. Todėl viduriniosios vaikystės raidai būdinga vis gerėjanti atmintis. Kai kurie psichologai, tyrinėjantys atmintį, nurodo, kad yra du jos aspektai, kuriuos reikia aptarti atskirai. Pirmasis – atminties galimybės, t.y., kiek informacijos subjektas gali išlaikyti atmintyje ir kaip greitai ji gali būti apdorota (perdirbta) ir sukaupta. Antrasis – metaatmintis, apimantis sugebėjimą naudoti įvairius metodus informacijai atsiminti. Gerai atsimena jau 6 metų vaikai. Kartais ikimokyklinio amžiaus vaikai nustebina savo tėvus, prisiminę kelionės smulkmenas ar matyto piešinio objektus, tiksliai pakartodami dainelės žodžius ar per televiziją matytą reklamą. Penkerių metų vaiko vienas iš informacijos būdų – sensorinis (jutiminis) registras, kuris laikinai kaupia informaciją ( tai yra tarsi povaizdis, kuris išlieka kaip vidinė fotografija užmerkus akis), yra toks pat tobulas, kaip ir suaugusiųjų. Tiek vaikų, tiek suaugusiųjų sensorinis registras funkcionuoja mažiau negu sekundę, po to išnyksta, o informaciją, kurią reikia išlaikyti, būtina kaupti. Šiuo atžvilgiu asmens sugebėjimas prisiminti koreliuoja su amžiumi: suaugę prisimena geriau negu vaikai, 10 metų vaikai geriau prisimena negu 5 metų. Metaatmintis 6 ir 12 metų vaikų būna skirtinga. Vyresni vaikai linkę dažniau naudoti tiek loginę, tiek neloginę mnemoniką, arba, kitaip tariant, pagalbines atminties priemones. Viena iš tokių priemonių yra kartojimas. Vaikai iki vienerių metų daug rečiau kartoja sau tai, ką turi įsiminti negu vyresni vaikai ar suaugę. Net daugelis šešerių metų vaikų nemėgina sau tyliai kartoti to, ką turi įsiminti, o daugelis 10 metų vaikų tai daro nuolat. Vaikus kartais galima išmokyti kartoti įsimenamą medžiagą, bet jaunesni vaikai to nepritaiko kitomis situacijomis. Iš pradžių vaikas, pastebėjęs, kad lengviau įsiminti kartojant, tiesiog kelis kartus pakartoja reikiamą žodį. 11-13 metų vaikai žodžius kartoja pagal tam tikrą sistemą. Toks kombinuotas kartojimas padeda ilgalaikėje atmintyje išsaugoti informaciją. Be to, maži vaikai kartoja pasyviai tik kai kuriuos žodžius, žodžiais išreiškia stimulų pavadinimus tik tada, jei mato juo tuo momentu, o vyresni vaikai kartoja tų žodžių grupę, kurią turi įsiminti, kai tik pasitaiko kokia nors proga. Sugebėjimas kartoti yra laipsniškas procesas, nes ikimokyklinio amžiaus, pradinės mokyklos vaikai nesugeba efektyviai kartojimu naudotis. Jis efektyvus pasidaro tik po ilgesnės pertraukos. Greitai atpažinti ir pakartoti stimulų pavadinimus bei pastebėti, iš kur tas stimulas pasirodė ir kur yra tarp kitų stimulų, reikia gerų pažintinių sugebėjimų. L. Baker-Ward ir jos kolegos nustatė, kad jau trejų metų vaikai, kuriems rodomi pažįstami žaislai ir prašoma įsiminti jų kuo daugiau, mėgina įsiminti sąmoningai. Jie juos pavadina, vizuališkai apžiūri, daugiau su jais manipuliuoja ir mažiau žaidžia negu kontrolinės grupės vaikai, neprašyti jų įsiminti. Tiriant vaikus iki šešerių metų, nenustatyta tiesioginio ryšio tarp objektų pavadinimų ir prisiminimo efektyvumo, bet jau pastebimas kartojimas, kaip įsiminimo priemonės prototipas. Baker – Ward tyrimai aptvirtino tai, kad tam tikri veiksmai turi būti gana tobuli dar prieš tai, kol galės tapti efektyviu atminties priedu. Net jau sugebantys pakartoti vaikai jų negalės panaudoti įsiminimui. Kita priemonė yra temų grupavimas į kategorijas. Kartojimas nėra labai efektyvus atminčiai, informacijos srautas yra labai didelis. Grupuojant galima išvengti nuolatinio kartojimo ir mėgdžiojimo. Grupuojant ir siejant vienas su kitomis temas, kurias reikia prisiminti, galima geriau įsiminti. Augant grupavimas kaip ir kartojimas keičiasi. Mažesnis vaikas išvardija daugybę kategorijų, bet kai kurie objektai lieka izoliuoti, nepriskirti nei vienai iš jų. Daugelis I klasės vaikų nesupranta, nesuvokia, kad jie objektus skirsto į kategorijas, todėl tos pirmosios jų pastangos yra labai fragmentiškos, netikslios. Suaugusiesiems nesunku paaiškinti, kodėl jie tam tikras temas priskiria vienai ar kitai grupei, o vaikai dažnai negali pavadinti savo sudarytų kategorijų arba paaiškinti, kodėl jie taip suskirstė objektus. [ 6, p.243-247]. Vyresni vaikai ir suaugę, priešingai, kuria ne asociacijomis pagrįstas kategorijas, grupuoja daiktus pagal tai, ar jie yra kūno dalys, ar drabužiai, ar gyvūnai ir kt. Mažiau tobulas struktūravimo būdas, kai vadovaujamasi asociaciniais ryšiais, neverčia daug galvoti ir stengtis. Daugelis eksperimentatorių pažymi, kad asociatyviai jungiama į poras beveik automatiškai, ir nereikia vaikui daug įsisąmoninti. Tačiau, kaip nustatė D. Bjorklundas ir M. de Marchena, grupavimas pagal asociacijas labai svarbus palengvinant struktūravimą pagal kategorijas. Vaikas, įsitraukęs į automatinį grupavimą, gali galvoti apie jo reikšmę ir pradėti sąmoningai taikyti brandesnes kognityvines formas skirstant išvardytus daiktus į grupes. Mažas vaikas pirmiausia remiasi asociacijomis, todėl struktūravimas priklausys nuo palankių, tinkamų užduoties aplinkybių. Kai įsiminti pateikiami labai gerai žinomi ir stipriai asociaciniais ryšiais susiję žodžiai, mokyklinio amžiaus vaikai, atgamindami juos, sugrupuoja. Mažiau bendrų bruožų turinčių žodžių vaikai beveik nestruktūruoja. Vaikas augdamas vis geriau supranta ryšius tarp kategorijų ir pamažu tai vis plačiau pritaiko. Taip pat vaikas vis geriau geba naudotis pagalbinėmis priemonėmis, kai sąlygos, kuriomis pateikiamos ir atliekamos užduotys, nėra tam tinkamos. Trečioji priemonė – pagrindinių taisyklių, o ne atskirų pavyzdžių įsiminimas. Tai vaikai suranda spontaniškai, bet galima ir išmokyti tuo naudotis. Net trumpai paaiškinus ir parodžius, kaip tomis priemonėmis galima naudotis, vaikas geriau įsimena. [ 6, p.243-247]. Daugelyje tyrimų, atliktų laboratorijose, vienintelis subjekto veiklos tikslas yra atmintis, įsiminimas. Tačiau kasdieniniame gyvenime žmonės retai kaupia informaciją vien tam, kad ją atsimintų. Paprastai jie įsitraukia į prasmingą kasdienę veiklą, o atmintis yra tos veiklos produktas. Atliekant tarpkultūrinius tyrimus, paaiškėjo, kad daugelis nevakarietiškoje kultūroje gyvenančių žmonių, negavę tinkamo išsilavinimo, panašiai kaip maži vaikai negali spontaniškai sukurti arba lengvai suvokti įsiminimo instrukcijų. Kai reikia gerai įsiminti informaciją, kad galėtų sėkmingai veikti, jie pasikliauja išorinėmis, tai kultūrai specifinėmis pagalbinėmis atminties priemonėmis, pavyzdžiui, eilėraščiais, dainomis, užrištais ant virvutės mazgeliais, išpjaustytais pagaliukais. Psichologai, tyrinėdami nevakarietiškos kultūros žmones, nustatė, kad problemos susijusios su įsiminimu, kyla atliekant tokias užduotis, kur pateikiama medžiaga yra izoliuotas vienetas, neturintis aiškios struktūros ir neprasmingas kasdieniniame gyvenime. Atliekant taprkultūrinius tyrimus taip pat pastebėta, kad užduočiai atlikti reikia panaudoti atminties strategijas, išsilavinę žmonės prisimena daugiau informacijos negu neišsilavinę. Tai patvirtina, kad mokantis įgyjamos įvairios atminties strategijos. Mokykloje dažnai naudojamas apgalvotas įsiminimas. Čia vaikui yra daug daugiau galimybių tas strategijas panaudoti praktiškai, o motyvaciją – užduotims atlikti. Remiantis šiais duomenimis galima teigti, jog atminties raida nėra vien tik susiformavusi informacijos apdorojimo sistema. Jai taip pat turi įtakos aplinka ir kultūra. Taigi atminties raida priklauso nuo kelių faktorių, iš jų ir nuo brendimo, nuo to, kiek gerai asmuo yra susipažinęs su ta medžiaga, kurią reikia įsiminti, nuo sugebėjimo sukurti ir panaudoti įsiminimo strategijas, taip pat nuo vaiko motyvacijos įsiminti. Visi šie sugebėjimai tobulėja vaikui mokantis pradinėje mokykloje, nes šiuo laikotarpiu jis turi daug ką įsiminti, žino, kodėl turi įsiminti ir gauna atitinkamus nurodymus. Ankstyvoje vaikystėje trūksta tiek kontrolės, tiek sugebėjimo įsiminti. Ikimokyklinio amžiaus vaikas spontaniškai dar nesukuria efektyvių atminties strategijų, o specialus mokymas sąmonina ir naudoja kartojimą, struktūravimą, įsimena pagrindines taisykles, o ne atskirus pavyzdžius [ 6, p.243-247]. Šioje vietoje galima daryti dalinę išvadą, kad žmogaus atmintis iš prigimties nėra tobula, ji silpsta, tačiau yra nemažai būdų, kaip ją sustiprinti. • Trumpalaikei atminčiai lavinti svarbu aktyvus duomenų kartojimas. Norint įsiminti reikiamą informaciją, reikėtų ją perskaityti, išgirsti bei pačiam pakartoti. • Ilgalaikei atminčiai vien mechaninio kartojimo nepakanka. Lemiamą reikšmę turi prasminis naujos informacijos aiškinimas, ryšių tarp jos ir to, kas žmogui jau žinoma, nustatymas. • Paprasčiausiais atminties lavinimo būdas, ypač naudingas vaikams, žaidimai, kurių metu tenka atsiminti ir išvardinti trumpai matytus daiktus. • Protinei veiklai skatinti būtina tinkama mityba Protinį darbą dirbantys žmonės turi valgyti visavertį maistą. Įrodyta, kad, organizmui badaujant, smegenys funkcionuoja tris kartus blogiau. IŠVADOS 1. Atmintis - tai individo gebėjimas įsiminti, sisteminti, išlaikyti tai, kas patirta ir prireikus vėl grąžinti šią informaciją į sąmonę, ja remtis mąstant ir elgiantis. 2. Dviejų amžių sandūroje trys mokslininkai pagrindė eksperimentinį atminties tyrinėjimą – tai vokietis Hermannas Ebbinghausas, amerikietis Edwardas Lee Thorndike’as ir rusas Ivanas Pavlovas. 3. Mūsų atmintyje pasilieka tik tai, ką suvokiame savo jutimo organais. Todėl atminties treniravimas kartu yra suvokimo lavinimas. Jeigu norite ką nors įsiminti, tai sutelkite visą dėmesį į šį objektą ir iškart vaizdžiai jį įsivaizduokite. 4. Yra dvi pagrindinės atminties lavinimo technikos: asociacijos ir transformacijos. Išmokite asociacijos technikos, tai yra naują mokymosi medžiagą vaizdžiai susieti su tuo, kas jau išmokta; ir , be to, transformacijos technikos, tai yra išlavinkite sugebėjimą abstrakčias sąvokas paversti vaizdų kalba. Tam labai padeda kūno kalbos priemonės, tai yra mimika, gestai ir elgesys. 5. Išmokite užmiršti. Viską, kas, atrodo, ilgai jums nebus svarbu, turėtumėte užsirašyti, kad išlaisvintumėte galvą svarbiems dalykams. 6. Iš esmės yra trys atminties funkcinės sritys: visiškai trumpalaikė atmintis, trumpalaikė atmintis ir ilgalaikė atmintis. 7. Pastebėta, kad užduočiai atlikti reikia panaudoti atminties strategijas, išsilavinę žmonės prisimena daugiau informacijos negu neišsilavinę. 8. Atminties raida priklauso nuo kelių faktorių, iš jų ir nuo brendimo, nuo to, kiek gerai asmuo yra susipažinęs su ta medžiaga, kurią reikia įsiminti, nuo sugebėjimo sukurti ir panaudoti įsiminimo strategijas, taip pat nuo vaiko motyvacijos įsiminti. LITERATŪROS SĄRAŠAS   s.    Lt: daiktavardis; It: sostantivo; 1. Cage N. L., Berliner D. C. „Pedagoginė psichologija“, Vilnius, 1994, P. 623. 2. Kairaitis R. “Atminties paslaptys” http://ausis.gf.vu.lt 3. Legkauskas V. Psichologijos įvadas. – Kaunas: VDU, 2001, p.200 4. Myers G. Psichologija. – Kaunas: Poligrafija ir informatika, 2000, p.730 5. Tepperwein Kurt „ Menas mokytis nepavargstant“ Nauji metodai palengvina mokymąsi Alma littera Vilnius 2000, p. 182; p. 67-85 6. Žukauskienė R. “Raidos psichologija” Valstybinis leidybos centras, Vilnius 1996, 364p., p.243-247

Daugiau informacijos...

Šį darbą sudaro 7460 žodžiai, tikrai rasi tai, ko ieškai!

★ Klientai rekomenduoja


Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!

Detali informacija
Darbo tipas
Šaltiniai
✅ Šaltiniai yra
Failo tipas
Word failas (.doc)
Apimtis
25 psl., (7460 ž.)
Darbo duomenys
  • Kognityvinės psichologijos referatas
  • 25 psl., (7460 ž.)
  • Word failas 190 KB
  • Lygis: Universitetinis
  • ✅ Yra šaltiniai
www.nemoku.lt Atsisiųsti šį referatą

www.nemoku.lt Panašūs darbai

Atmintis, atminties rūšys, gerinimo būdai

Atmintis, atminties rūšys, gerinimo būdai Kognityvinė psichologija Peržiūrėti darbą

Atmintis ir atminties procesai

Atmintis ir atminties procesai Kognityvinė psichologija Peržiūrėti darbą

Atmintis, atminties tipai ir mąstymas

Atmintis, atminties tipai ir mąstymas Kognityvinė psichologija Peržiūrėti darbą

Atmintis ir atminties rūšys

Atmintis ir atminties rūšys Kognityvinė psichologija Peržiūrėti darbą

Atmintis. Jos rūšys. Biologiniai atminties mechanizmai. Pagrindiniai atminties procesai

Atmintis. Jos rūšys. Biologiniai atminties mechanizmai. Pagrindiniai atminties procesai Kognityvinė psichologija Peržiūrėti darbą

Atminties ypatybės ir lavinimo galimybės

Atminties ypatybės ir lavinimo galimybės Kognityvinė psichologija Peržiūrėti darbą

Atmintis ir dėmesys: rūšys, tarpusavio ryšys

Atmintis ir dėmesys: rūšys, tarpusavio ryšys Kognityvinė psichologija Peržiūrėti darbą

Trumpalaikės atminties tyrimas

Trumpalaikės atminties tyrimas Kognityvinė psichologija Peržiūrėti darbą

Trumpalaikės atminties apimtis

Trumpalaikės atminties apimtis Kognityvinė psichologija Peržiūrėti darbą

Trumpalaikė atmintis / sąmoninga atmintis

Trumpalaikė atmintis / sąmoninga atmintis Kognityvinė psichologija Peržiūrėti darbą

Atmintis. Atminties bendrasis apibūdinimas

Atmintis. Atminties bendrasis apibūdinimas Kognityvinė psichologija Peržiūrėti darbą

Trumpalaikės atminties tyrimas (Ebbinghauso tyrimas)

Trumpalaikės atminties tyrimas  (Ebbinghauso tyrimas) Kognityvinė psichologija Peržiūrėti darbą
Privalumai
Pakeitimo garantija Darbo pakeitimo garantija

Atsisiuntei rašto darbą ir neradai jame reikalingos informacijos? Pakeisime jį kitu nemokamai.

Sutaupyk 25% pirkdamas daugiau Gauk 25% nuolaidą

Pirkdamas daugiau nei vieną darbą, nuo sekančių darbų gausi 25% nuolaidą.

Greitas aptarnavimas Greitas aptarnavimas

Išsirink norimus rašto darbus ir gauk juos akimirksniu po sėkmingo apmokėjimo!

Atsiliepimai
www.nemoku.lt
Dainius Studentas
Naudojuosi nuo pirmo kurso ir visad randu tai, ko reikia. O ypač smagu, kad įdėjęs darbą gaunu bet kurį nemokamai. Geras puslapis.
www.nemoku.lt
Aurimas Studentas
Puiki svetainė, refleksija pilnai pateisino visus lūkesčius.
www.nemoku.lt
Greta Moksleivė
Pirkau rašto darbą, viskas gerai.
www.nemoku.lt
Skaistė Studentė
Užmačiau šią svetainę kursiokės kompiuteryje. :D Ką galiu pasakyti, iš kitur ir nebesisiunčiu, kai čia yra viskas ko reikia.
Palaukite! Šį darbą galite atsisiųsti visiškai NEMOKAMAI! Įkelkite bet kokį savo turimą mokslo darbą ir už kiekvieną įkeltą darbą būsite apdovanoti - gausite dovanų kodus, skirtus nemokamai parsisiųsti jums reikalingus rašto darbus.
Vilkti dokumentus čia:

.doc, .docx, .pdf, .ppt, .pptx, .odt