Asmens konstitucinės teisės ir pareigos

ĮVADAS “/…/visiems žmonėms įgimto orumo ir lygių bei neatimamų teisių pripažinimas yra laisvės teisingumo ir taikos pasaulyje pamatas.” Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos preambulė1 Darbo aktualumas. Žmogaus teisių apsauga ir jų įgyvendinimas - tai pati fundamentaliausia ir nuolat trunkanti žmogiškosios būties problema, apimanti visas kitas. Egzistuoja niekad nesibaigianti žmogaus pastanga garantuoti savo teisių apsaugą ir plėtrą vis naujomis istorinėmis sąlygomis. Ko gero, visi sutinka, kad kiekvienas žmogus turi žinoti savo teises, kad galėtų jomis naudotis ir niekam neleistų jų pažeisti. Asmenybės teisės ir pareigos yra itin svarbus jos teisinio statuso elementas. Darbo objektas- asmens konstitucinės teisės ir pareigos. Darbo tikslas – išanalizuoti asmens konstitucines teises ir pareigas, pateikti jų turinio teisinį įvertinimą. Valstybė privalo garantuoti žmogaus teises, turi sukurti teisių įgyvendinimo mechanizmus, užtikrinti žmogui galimybę jas įgyvendinti ir efektyviai ginti pažeistas teises. Galima sakyti, kad turime teisinės valstybės tiek, kiek iš tikrųjų gerbiame žmogaus teises. Darbo uždaviniai: 1. išanalizuoti asmens konstitucines teises ir pareigas; 2. pateikti asmens konstitucinių teisių ir pareigų turinio teisinį įvertinimą. 3. nustatyti asmens konstitucinių teisių ir pareigų Konstitucinio tvirtinimo ir apsaugos būdus; 4. ištirti asmens konstitucinių teisių ir pareigų aiškinimo praktika Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje. Nė vienas tarptautinis organas neturi galios ištaisyti žmonių teisių padėtį valstybėje. Tik pati valstybė, jos įstatymų leidėjai ir įstatymai turi galią nustatyti žmogaus teises ir laisves savo šalyje. Žmogaus teisių ir laisvių institutas yra labai reikšminga Lietuvos Respublikos Konstitucijos sudedamoji dalis. Žmogaus teisės Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įvardintos "prigimtinėmis" (18str.), tuo siekiant suteikti joms patį aukščiausią teisinį statusą: pagrindinės žmogaus teisės ne iš valstybės gautos, o egzistuoja anksčiau už valstybę ir nepriklausomai nuo jos. Žmogaus teisių ir laisvių reglamentavimui Konstitucijoje būdingi šie bruožai. Pirma, Konstitucijoje yra įtvirtintas platus žmogaus teisių ir laisvių sąrašas. Tai yra asmeninės, socialinės ekonominės kultūrinės bei politinės teisės. Konstitucijoje nė vienai iš nurodytų teisių grupei neteikiama prioriteto, visos joje įtvirtintos teisės ir laisvės yra tarpusavyje susijusios, neatskiriamos. Straipsniai apie žmogaus teises ir laisves yra susisteminti ir išdėstyti skyriuose: “Žmogus ir valstybė”, “Visuomenė ir valstybė, “Tautos ūkis ir darbas”. Antra, daugelis teisių Konstitucijoje išdėstytos ne tik nurodant jas, bet ir uždraudžiant kitiems asmenims ar valstybės institucijoms atlikti veiksmus, kurie gali jas pažeisti. Trečia, Konstitucija nustatė kokybiškai naujas žmogaus teisių apsaugos garantijas. Lietuvoje žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis gali naudotis tiek Lietuvos Respublikos piliečiai, tiek užsienio piliečiai, tiek asmenys be pilietybės. Tais atvejais, kai Konstitucijoje kalbama apie politines teises, kurias Lietuvoje turi tik Lietuvos piliečiai, vartojamas terminas ne žmogus ar asmuo, bet pilietis. Galima teigti, kad Konstitucijoje buvo pamėginta atspindėti svarbiausiuose tarptautiniuose žmogaus teisių paktuose suformuluotą teisių ir laisvių sampratą ir jų turinį, taip pat jų, išdėstymo formą. Šiame darbe bus bandoma apžvelgti ir susisteminti žmogaus teises, laisves ir pareigas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. Rašant šį darbą naudojamasi Lietuvos Respublikos Konstitucija bei tekstais, interpretuojančiais atskirus Konstitucijos straipsnius. Taip pat analizuojant žmogaus teises, laisves ir pareigas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, bus stengiamasi palyginti jas su teisėmis, laisvėmis ir pareigomis, įtvirtintomis tarptautiniuose žmogaus teisių paktuose. Darbo metodai: sisteminė ir loginė analizė teisės aktų lingvistinė ir loginė analizė. 1.ASMENINĖS KONSTITUCINIŲ TEISIŲ SAMPRATA 1.1.FIZINĖ LAISVĖ 1.1.1 TEISĖ Į GYVYBĘ Lietuvos Respublikos Konstitucijos 19 straipsnyje įtvirtinta žmogaus teisė į gyvybę yra svarbiausia prigimtinė teisė. Toks jos vertinimas kyla iš to, kad gyvybė yra visų kitų prigimtinių ir įgytų teisių pagrindas. Jei nėra gyvybės, beprasmės tampa ir visos kitos žmogaus teisės, nes teisė apskritai yra skirta žmonių bendravimui suderinti. Konstitucijos 19 straipsnyje nustatyta, kad užtikrinama žmogaus teisė į gyvybę, o ne pati gyvybė. Tai reiškia, kad įstatymai negarantuoja, o iš tikrųjų ir negali garantuoti, pačios žmogaus gyvybės, kurios išlikimas priklauso nuo daugelio aplinkybių, visiškai nesusijusių su teise. Žmogaus gyvybės teisinė apsauga tiesiogiai siejasi su jos pradžios ir pabaigos nustatymu.2 Konstitucijoje įtvirtinta žmogaus teisė į gyvybę reiškia, kad yra priimtas visas kompleksas normų, kurios vienaip ar kitaip padeda užtikrinti žmogaus gyvybę. Su teise į gyvybę glaudžiai yra susijusi mirties bausmė. Mirties bausmę atrado ne totalitariniai režimai, todėl manyti, kad ši institucija Lietuvoje yra tik sovietinės baudžiamosios politikos recidyvas, būtų neteisinga. Mirties bausmė tikriausiai egzistuoja tiek, kiek egzistuoja žmonija su savo nusikaltimo ir bausmės įvaizdžiais. Tačiau nepriklausomai nuo visų kultūrinių ir istorinių ypatumų, ji visada atliko savo pagrindinę funkciją – būti kraštutiniu socialinės kontrolės mechanizmu.3 1990 m. kovo 11 d. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Baudžiamajame kodekse liko tik vienas straipsnis, pagal kurį nusikaltėlis gali būti nuteistas mirties bausme – tai tyčinis nužudymas sunkinančiomis aplinkybėmis.4 1998 m. gruodžio 9 d. nutarimu Konstitucinis Teismas pripažino, kad Baudžiamojo kodekso 105 str. sankcija prieštarauja Konstitucijos 18, 19 straipsniams ir 21 straipsnio 3 daliai. Konstitucinio Teismo išvada grindžiama tokiais argumentais 5: 1. Buvo atsižvelgta į kriminalinės bausmės paskirtį. Tarp visų bausmių yra ir mirties bausmė, kuri yra fizinis nuteisto žmogaus sunaikinimas, o ne pastanga nusikaltusį žmogų pataisyti. Lietuvos patirtis rodo, kad ši bausmė neužkerta kelio nusikaltimams. 2. Konstitucinis Teismas atsižvelgė į tarptautinius Lietuvos įsipareigojimus. Europos Tarybos ir Europos Sąjungos dokumentų analizė rodo, kad mirties bausmės panaikinimas Europoje tampa visuotinai pripažinta norma. 3. Konstitucinis Teismas atsižvelgė į mirties bausmės teisinio reguliavimo Lietuvoje istorinę patirtį. 4. Žmogaus gyvybė demokratinių šalių teisėje pripažįstama aukščiausia vertybe. Lietuvoje egzistuoja dvejopa nuomonė dėl mirties bausmės: yra pasisakančių už mirties bausmę, yra ir prieš ją. Tie, kurie pasisako prieš mirties bausmę, argumentuoja tuo, jog niekas ir niekam nedavė teisės atimti Dievo žmogui duotą gyvybę, žmogus, net ir teisėjas, gali suklysti, o klaida skiriant mirties bausmę, gali būti nepataisoma. Tie, kurie pasisako už mirties bausmę, grindžia savo nuomonę tuo, jog žudomi nekalti žmonės, o mirties bausmė gali būti pavyzdys kitiems nusikaltėliams. 1.1.2. TEISĖ Į ASMENS IR LAISVĖS NELIEČIAMYBĘ Teisės į laisvę ir asmens neliečiamybę tikslas – apsaugoti individą nuo neteisėto bei savavališko jo laisvės bei neliečiamybės apribojimo. Jei laisvė apribojama, individas netenka savo autonomijos, kuri yra be galo svarbi kiekvienam asmeniui. Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 3 straipsnyje įtvirtintos trys esminės teisės: teisė į gyvybę, laisvę ir asmens neliečiamybę. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje taip pat akcentuojama principinė asmens laisvės ir neliečiamybės idėja.6 Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas kiekvieno žmogaus laisvės neliečiamumas. Laisvės būsena žmogui priklauso nuo gimimo. Komentuojamojo straipsnio 2 dalies normose akcentuojamas laisvės atėmimo asmenį sulaikant arba laikant suimtu teisėtumo principas: asmens laisvė neturi būti atimama kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokios yra nustatytos įstatyme.7 Konstitucijos 20 straipsnyje laisvės neliečiamybės ribojimo pagrindai nėra išvardinti. Nurodymas, kad galimas asmens sulaikymas, suėmimas, greičiau rodo laisvės atėmimo formas, būdus, bet neatskleidžia jų taikymo pagrindų. Taigi tiesiogiai neparodo ir 20 straipsnio taikymo apimties, srities.8 Vertinant Konstitucijos 20 straipsnį kaip vientiso teisės akto dalį pažymėtina, kad jo normos laikytinos bendromis, universaliomis, nes skirtos užtikrinti visų žmonių laisvės neliečiamybei. 5 ir 6 Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos straipsniai įpareigoja padaryti didžiausius pakeitimus Lietuvos norminiuose aktuose. Pirmiausia turėtų įsigalioti Konstitucijos 20 straipsnio 3 dalis, numatanti, kad kiekvienas nusikaltimo vietoje sulaikytas asmuo per 48 valandas turi būti pristatytas teisėjui. Kiekvieną sulaikytąjį (nebūtinai nusikaltimo vietoje) skubiai pristatyti teisėjui reikalauja Konvencijos 5 straipsnio 3 dalis. Kaip visiškai pagrįstai nusprendė Konstitucinis Teismas, prieštaravimo tarp “skubiai” (Konvencija) ir “48 valandos” (Konstitucija) nėra. Svarbu tik, kad ši taisyklė pagaliau įsigaliotų. Kaltinamasis gautų daugiau galimybių ginti savo interesus.9 Lygindamas Konstitucijos 20 straipsnio 3 dalį ir Konvencijos 5 straipsnio 3 dalį Konstitucinis Teismas prieštaravimo tarp šių normų neįžvelgia.10 21 straipsnio turinys gali būti apibūdintas kaip teisinių, organizacinių ir kitokių priemonių sistema, kuria kiekvienas žmogus gali pasinaudoti, kad apgintų save kaip asmenybę, savo turtą ar kitas teises nuo bet kokio nepagrįsto pašalinio poveikio.11 Galima teigti, kad ši Konstitucijos norma įtvirtina žmogaus saugumo pagrindus. Žmogaus asmuo privalo būti apsaugotas nuo neteisėto fizinio ar psichinio poveikio. Fizinis asmenybės neliečiamumas reiškia, jog sukuriama tokia teisės normų sistema, kuri privalo garantuoti, kad žmogus bus saugomas nuo bet kokio nepagrįsto išorinio, poveikio jo gyvybei, sveikatai, fizinio aktyvumo laisvei. Psichinis asmenybės neliečiamumas yra susijęs su kompleksu atitinkamų teisinių ir kitų priemonių, kurios apsaugotų žmogų nuo kėsinimosi į jo psichinę ir dvasinę būseną, jo intelektualinę ir vidinę sferas.12 Orumas, kaip ir gyvybė, a priori vertybė ir išreiškia žmogaus gyvybės svarbą. Tai reiškia, kad gyvybė ir orumas yra neatimamos žmogaus savybės, todėl jie negali būti traktuojami atskirai.13 Kiekvieno žmogaus orumas turi būti ginamas nepriklausomai nuo to, kokias teisines ar kokybines savybes jis turi. Draudimas žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis bei nustatyti tokio pobūdžio bausmes yra įtvirtintas ne tik Konstitucijoje, bet ir daugelyje tarptautinių dokumentų. Tačiau “žeminti žmogaus orumą” negali būti interpretuojama tik kaip nemalonus ar nepriimtinas elgesys. Ne kiekvienas pareigūno elgesys, kuris sukelia žmogui nemalonius padarinius, gali būti pripažintas neteisėtu (pvz. nubaudimas laisvės atėmimu už padarytą nusikaltimą sukelia asmeniui nepatogumų).14 Su žmogumi be jo žinios ir laisvo sutikimo negali būti atliekami moksliniai ar medicinos bandymai. Ši konstitucinė norma orientuota į tai, kad turi būti užtikrintas žmogaus orumas, o tam tikrais atvejais – nepasireikštų kankinimas ar žiaurus elgesys. Konvencijos 5 str. nustato, kad bet kokia procedūra sveikatos srityje gali būti atliekama tik po to, kai šios procedūros suinteresuotas asmuo yra informuojamas apie ją ir laisva valia duoda savo sutikimą. Jam iš anksto turi būti pateikiama informacija apie procedūros tikslą ir pobūdį, apie jos padarinius ir riziką. Asmuo, kuriam numatoma atlikti procedūrą, gali bet kuriuo metu atšaukti savo sutikimą.15 1.1.3. TEISĖ LAISVAI KILNOTIS IR PASIRINKTI GYVENAMĄJĄ VIETĄ Kalbant apie teisę laisvai kilnotis ir pasirinkti gyvenamąją vietą, taip pat apie teisę laisvai išvykti iš Lietuvos reikėtų atsižvelgti į tai, kaip šios teisės turinį aiškino Konstitucinis Teismas savo 2005 m. sausio 24 d. išvadoje. Paklausime buvo nurodoma, jog Konvencijos Ketvirtojo protokolo 2 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad “kiekvienas asmuo, teisėtai esantis kokios nors valstybės teritorijoje, turi teisę joje laisvai judėti ir laisvai pasirinkti savo gyvenamąją vietą”. Tuo tarpu Konstitucijos 32 straipsnio 1 dalyje skelbiama, kad “pilietis gali laisvai kilnotis ir pasirinkti gyvenamąją vietą Lietuvoje, laisvai išvykti iš Lietuvos”. Konstitucinis teismas nusprendė, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 4 protokolo 2 straipsnis neprieštarauja Konstitucijai, nes pilietis visada valstybėje yra teisėtai. Konstitucijos 32 straipsnio 3 dalyje nustatyta: “Negalima drausti piliečiui grįžti į Lietuvą”. Tuo tarpu užsieniečio ar asmens be pilietybės atvykimo ir išvykimo bei buvimo šalyje teisėtumo sąlygos nustatomos valstybės vidaus teisėje.16 Konstitucijos 32 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės turinyje galima įžvelgti du komponentus. Pirma, tai yra teisė laisvai kilnotis ir pasirinkti gyvenamąją vietą Lietuvoje ir, antra – teisė laisvai išvykti iš Lietuvos. Šie du minimos teisės aspektai yra susiję su konstitucine neatimama asmens statuso dalimi – būti laisvam.17 Konstitucijos 32 straipsnyje įtvirtinti kai kurie teisių apribojimai gali būti nustatomi įstatymų pagrindu ir Konstitucijos 145 straipsniu (įvedus karo ar nepaprastąją padėtį). Konstitucijos 32 straipsnio 4 dalyje yra įtvirtinta, kad kiekvienas lietuvis gali apsigyventi Lietuvoje. Ši konstitucinė nuostata konkrečiau apibrėžta Pilietybės įstatyme. 32 straipsnį nustatytos teisės glaudžiai siejasi su tarptautinės teisės dokumentais. Vienas svarbiausių – Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, kurioje skelbiama, kad kiekvienas žmogus turi teisę laisvai kilnotis ir pasirinkti gyvenamąją vietą kiekvienoje valstybėje ir teisę išvažiuoti iš kiekvienos šalies bei grįžti į savo šalį.18 MINTIES, TIKĖJIMO IR SĄŽINĖS LAISVĖ Sąžinės laisvė – tai viena svarbiausių, pamatinių žmogaus teisių. Ji įrašyta visuose tarptautiniuose žmogaus teisių dokumentuose ir demokratinių valstybių konstitucijose. LR Konstitucijos 26 straipsnis skelbia, kad “minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė yra nevaržoma”. Sąvokos “mintis”, “sąžinė” ir “religija” gali apimti didelę intelektinės ir dvasinės veiklos įvairovę. Mintis – tai žmogaus mąstymo produktas, kuris atspindi, kaip žmogus pažįsta supantį pasaulį ir save, bei išreiškia jo pažiūras, nuomones, įsitikinimus. Tikėjimas – tai specifinis tikinčiojo santykis su religijos turiniu – religijos doktrinos priėmimas vadovaujantis autoritetu. Sąžinės laisvė – žmogaus teisė ir reali galimybė laisvai pasirinkti pasaulėžiūrą ir pagal ją veikti, išpažinti ir praktikuoti, kurti, propaguoti vienokią ar kitokią religiją ar materialistinę pasaulėžiūrą.19 Apskritai teise į minties, tikėjimo ir sąžinės laisvę kiekvienas asmuo daugiausia naudojasi savo širdyje ir sąmonėje. Įstatymų reglamentavimo dalyku ši laisvė tampa tik tada, kai asmuo išreiškia savo mintis ar įsitikinimus ir valstybė sužino apie jų egzistavimą ir pobūdį. Vadinasi, aptariamas Konstitucijos 26 straipsnis iš esmės įtvirtina ne tiek teisę į minties, tikėjimo ir sąžinės laisvę, kuria kiekvienas individas naudojasi savo dvasiniame gyvenime, kiek šios teisės išraiškos laisvę.20 Sąžinės laisvė saugo žmogaus slapčiausią sritį nuo žmonių, valstybinių institucijų įsikišimo, religinių ar kitokių visuomeninių kolektyvų prievartos.21 Sąžinės laisvė demokratinėse šalyse dažniausiai suprantama siauresne prasme – kaip religinio tikėjimo laisvė. Konstitucija suteikia teisę kiekvienam žmogui laisvai pasirinkti bet kurią religiją arba tikėjimą ir vienam ar su kitais, privačiai ar viešai ją išpažinti, t.y. ši teisė suteikiama kiekvienam asmeniui, o ne tik religinių bendruomenių ar bendrijų nariams. Reikalas tas, kad tikėjimo išpažinimas yra ne tik viešas konkrečios religijos apeigų atlikimas, bet ir tam tikras gyvenimo būdas. Jis apima tiek su tikėjimo išpažinimu susijusias ar iš šio tikėjimo išplaukiančias apeigas, tiek ir veiksmus, kurių tiesiogiai nenumato konkreti religija, t.y. netipiškas apeigas, savitas maldas, bet tai neturi prieštarauti įstatymams ir dorai.22 Konstitucijos 26 straipsnio 3 dalies formuluotė “niekas negali kito asmens versti nei būti verčiamas pasirinkti ar išpažinti kurią nors religiją arba tikėjimą” įtvirtina draudžiamą nuostatą, kuri įpareigoja asmenis susilaikyti nuo veiksmų, kurie bet kuria forma apriboja žmogaus teisę laisvai pasirinkti ar išpažinti kurią nors religiją ar tikėjimą. Jeigu asmuo yra verčiamas pasirinkti ar išpažinti kurią nors religiją arba tikėjimą ir tokie veiksmai susiję su psichine ar fizine prievarta jo atžvilgiu, verčiantis tai daryti asmuo bendrais pagrindais atsako pagal baudžiamuosius įstatymus.23 Konstitucijos 26 straipsnio 1, 2 ir 3 dalys išvardija ginamas teises, o 4 dalis numato šių teisių apribojimo pagrindus. Tokie apribojimai gali būti nustatyti tik įstatymu ir tik tada, kai būtina garantuoti visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ir dorovę, taip pat kitas asmens pagrindines teises ir laisves.24 Konstitucijos 26 straipsnis numato galimybę riboti “žmogaus laisvę išpažinti”, o Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 9 straipsnis – tik “laisvę skelbti religiją ar tikėjimą”.25 Konstitucijos 26 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta tėvų ir globėjų teisė nevaržomai rūpintis vaikų ir globotinių religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus. Tėvai ir globėjai, rūpindamiesi vaikų ir globotinių religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus, užtikrina išpažįstamos religijos, religinių apeigų, etinių dorovinių normų, kultūrinių tradicijų perėmimą ir tęstinumą.26 27 Konstitucijos straipsnis konkretizuoja ir detalizuoja 26 straipsnio 4 dalyje nustatytus žmogaus teisės laisvai pasirinkti ir išpažinti bet kurią religiją ar tikėjimą įstatyminius apribojimus. 27 straipsnis numato nusikalstamą kėsinimąsi į socialines vertybes ir jo pasireiškimą užmaskuota, rafinuota forma, t.y. dangstantis žmogaus įsitikinimais, praktikuojama religija ar tikėjimu. Be to, šis straipsnis numato ne tik veikimą, bet ir neveikimą, t.y. nusikalstamo kėsinimosi pasyviąją formą – įstatymų nevykdymą. Ši forma gali pasireikšti atsisakymu vykdyti įstatymų nustatytas pilietines ir politines pareigas, pvz. atsisakymu nuo privalomos karinės tarnybos ir alternatyvios tarnybos, vengimu išlaikyti tėvus arba vaikus ir pan.27 Žmogus negali savo įsitikinimais, praktikuojama religija ar tikėjimu arba kita veikla, kuri yra jo įsitikinimų, religijos ar tikėjimo išraiška, kėsintis į valstybės ar visuomenės saugumą, žmonių sveikatą ar dorovę, trikdyti viešąją tvarką, pažeidinėti bendrus visuomeninio gyvenimo principus ir normas. Sąžinės laisvė negali būti absoliuti. Svarbiausias jos ribojimo kriterijus yra visos visuomenės bendrieji interesai, taip pat ir neigiamos pasekmės, kurias gali sukelti nevaržomai realizuojama sąžinės laisvė. Sąžinės laisvės realizavimo požiūriu svarbu tai, kad Lietuvoje Bažnyčia yra atskirta nuo valstybės.28 PRIVATAUS GYVENIMO TEISĖS 1.3.1 PRIVATAUS GYVENIMO NELIEČIAMUMAS Privataus gyvenimo neliečiamybė reiškia, kad žmogus gali laisvai tuoktis ir sukurti šeimą, gyventi šeimoje ar nutraukti santuoką, neformaliai bendrauti su draugais, užmegzti bei palaikyti ryšius su kitais žmonėmis, turėdamas galimybę ugdyti ir realizuoti save kaip asmenybę. Privataus gyvenimo laisvė – tai visiems naudingas pripažinimas, kad yra egzistencijos erdvė, kuri priklauso tik pačiam individui ir į kurią įžengti kitiems gali būti draudžiama.29 LR Konstitucijoje privataus gyvenimo neliečiamumui skirtas atskiras 22 straipsnis, kuriame numatyta, kad žmogaus privatus gyvenimas, asmeninis susižinojimas neliečiami, įstatymas saugo nuo neteisėto kišimosi į asmeninį ar šeimyninį gyvenimą, informacija apie privatų gyvenimą gali būti renkama tik teismo sprendimu pagal įstatymą.30 Daugelis sutiks, kad yra individualios laisvės zona, į kurią valstybė paprastai neturėtų kištis. Nesutarimų kyla bandant apibrėžti tos zonos ribas.Tai nagrinėja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnis. Konstitucijos 22 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, kad “informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą”, yra viena svarbiausių asmens privataus gyvenimo neliečiamybės garantijų. Jos tikslas – saugoti asmens privatų gyvenimą, šio gyvenimo konfidencialumą nuo bet kokio kišimosi.31 Konstitucijos 22 straipsnio 4 dalies nuostata, kad “asmenį nuo savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, nuo kėsinimosi į jo garbę ir orumą saugo įstatymas ir teismas”, iš esmės kalba apie šių teisių apsaugos ir gynimo garantą, o tas garantas yra visa teisės šakų – civilinės, civilinės procesinės, baudžiamosios, baudžiamosios procesinės, administracinės ir kitų, sistema.32 Galiojančios įstatymų nuostatos dėl galimybės skelbti informaciją, kuri padeda atskleisti įstatymų pažeidimus ar nusikaltimus, taip pat informaciją, kuri pateikiama nagrinėjant bylą atvirame teismo posėdyje, turėtų būti papildytos draudimu skelbti žinias apie piliečio asmeninį bei šeimyninį gyvenimą33, nes dėl to dažnai nukenčia nusikaltimų aukos. Lietuvos Konstitucijoje asmens privataus gyvenimo apsaugai skiriama daug dėmesio, tačiau tik Konstitucija be kitų įstatymų paramos mums šių teisių negarantuos. 1.3.2 TEISĖ Į PAGARBĄ ŠEIMYNINIAM GYVENIMUI 38 Konstitucijos straipsnį yra įtvirtinta, kad “santuoka yra sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu.” Tai – laisvas pasirinkimas sudarant santuoką. Šeimyninio gyvenimo apibrėžimas: Labai artimų santykių de facto ir de jure egzistavimas tarp dviejų ar daugiau asmenų, kurie yra sukūrę šeimą. Šeimyninis gyvenimas gali egzistuoti dėl vedybinių arba natūralių (gamtos) ryšių.34 Apibendrinant šeimyninio gyvenimo sąvokos turinį, galima pasakyti, kad konvencijos 8 straipsnis liečia santykius tarp: dviejų vedusios ar nevedusios poros skirtingų lyčių žmonių – homoseksualiniai ryšiai neįeina į 8 straipsnį, santuokinių ir nesantuokinių vaikų ir jų tėvų, brolių ir seserų, senelių ir jų anūkų, įvaikinusios vaiką šeimos narių. Tačiau tikslaus apibrėžimo, pagal kurį šeimyniniai santykiai galėtų būti apibrėžti kaip šeimyninis gyvenimas, nėra. Tai labai priklauso nuo santykių veiksmingumo, nuo susijusių žmonių santykių.35 1.3.3 TEISĖ Į INFORMACIJĄ “Veiksmingai gyventi – tai reiškia turėti teisingą informaciją.” Ko būtų vertas žmogaus – mąstančios, jaučiančios būtybės – gyvenimas be galimybės ieškoti, gauti ir skleisti informaciją. Informacija – elementarus žmogaus poreikis, jo žinojimo matas. Ji šalina nežinojimą, neapibrėžtumą, veikia kiekvieno elgesį, daro jį prasmingą.36 25 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno žmogaus teisė turėti savo įsitikinimus ir juos laivai reikšti. Ši teisė reiškia, kad valstybė nesikiša ir nevaržo žmogaus įsitikinimų formavimo proceso. Jis ginamas nuo bet kokios prievartos, asmens pažiūrų negalima kontroliuoti ar kaip nors riboti. Pati valstybė neturi teisės nustatyti kokią nors privalomą pažiūrų sistemą, tam tikrus oficialiai leistus mąstymo šablonus.37 Su teise turėti įsitikinimus yra susijusi jų išraiškos laisvė. Tai valstybės laiduota galimybė savo mintis, pažiūras, įsitikinimus pačiais įvairiausiais klausimais netrukdomai reikšti žodžiu, raštu, ženklais, kitokiomis informacijos perdavimo priemonėmis. Tai ir kalbos susirinkimuose, mitinguose, valdžios įstaigų kritika ir pan.38 Nuo teisės ieškoti ir gauti informaciją neatskiriama ir teisė laisvai skleisti informaciją bei idėjas. Tokios nuostatos paskirtis – užtikrinti, kad informacija nebus sutelkta vienose rankose, kad visi asmenys turės lygias galimybes jos ieškoti ir ją gauti. Tai galimybė pasirinkti informaciją, ją gauti įvairią, iš daugelio šaltinių. Ypatinga reikšmė užtikrinant šios informacijos laivės aspektą tenka masinės informacijos priemonėms, informuojančioms visuomenę.39 Visi trys minimi teisės elementai – “informacijos ieškojimas”, “gavimas”, ir “informacijos skleidimas” – yra vienas su kitu susiję. Šią elementų visumą ir atskleidžia informacijos laisvės turinys. Informacijos laisvė nėra absoliuti. Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai. Toks ribojimas yra analogiškas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsniui.40 Vienas iš požiūrio į teisę į informaciją aspektų – asmens galimybės gauti valstybės įstaigų turimą informaciją. Valstybė, jos įstaigos – ne tik žmogaus teisių ir laisvių gynėjos, bet ir potencialiai pavojingiausias priešininkas, todėl jos valdžia ribojama Konstitucijos ir įstatymų, asmuo saugomas nuo valstybės kišimosi.41 Pabrėždami piliečio teisę susipažinti su valstybės įstaigų turima informacija, turime galvoti apie tos teisės ribas. Piliečio teisė susipažinti su dokumentais gali būti ribojama, jeigu juose esantys duomenys gali pakenkti svarbiems kitų piliečių, visuomenės ar valstybės interesams. Jeigu šios nuostatos taikomos tik dokumento daliai, pilietis, turintis teisę gauti turimą informaciją apie save, privalo būti supažindintas su likusios dokumento dalies turiniu. Pilietis turi teisę susipažinti su valstybės įstaigos vidaus dokumentais, jeigu tik jie: pagrindžia valstybės institucijos sprendimą konkrečiu klausimu; suteikia informaciją, kurią valstybės institucija privalėjo užregistruoti pagal įstatymą. Informacija, su kuria pilietis turi teisę susipažinti, yra bet kokios žinios, su kuriomis susipažinti netaikomi, remiantis Konstitucijoje numatytais pagrindais, ir įstatymo nustatyti ribojimai.42 Konstitucijos 25 straipsnio normos iš esmės atitinka Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 18, 19 straipsnius, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnį. 1.3.4 ŽODŽIO IR SPAUDOS LAISVĖ Žodžio ir spaudos laisvė arba teisė laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus – taikytina ne tik tada, kai į ją palankiai žiūrima, bet ir tada, kai ji kažkam nepatinka ar piktina valstybę, bet tai būtina vardan pliuralizmo ir pakantumo, kitaip demokratinė visuomenė tiesiog pasmerkta žūti. Svarbus vaidmuo tenka žiniasklaidai: spaudai, radijui, televizijai. Naudodamasis žiniasklaida, žmogus gali tiek gauti informaciją, tiek paskleisti savo mintis plačiajai visuomenei.43 Be žodžio laisvės negali būti spaudos laisvės. Ir atvirkščiai: be spaudos laisvės nėra žodžio laisvės. Konstitucijoje yra privalomojo pobūdžio nuostatų, aiškiai ir pagrįstai draudžiančių kokius nors veiksmus. Toks draudimas nustatytas 44 straipsnio pirmojoje dalyje, kur sakoma, kad “masinės informacijos cenzūra draudžiama”. Akivaizdu, kad toks draudimas tiesiogiai susijęs su informacijos laisve ir jo samprata ypatinga tuo, jog draudimas yra absoliutus. Todėl niekas negali savo veiksmais ar įstatymu riboti masinės informacijos priemonių laisvės.44 Teisė į korespondencijos slaptumą – tai valstybės garantuota galimybė laisvai keistis asmeninio pobūdžio informacija, nesibaiminant, kad ji taps žinoma tretiesiems asmenims. Tai teisinis principas, užtikrinantis socialinių kontaktų – šeimyninių, draugiškų ir dalykinių santykių palaikymą.45 1.3.5 BŪSTO NELIEČIAMYBĖ Būstas – tai patalpa, skirta žmonių nuolatiniam ar laikinam gyvenimui arba viešnagei ar apsistoti joje. Tokia patalpa galėtų būti nuosavas namas, butas, sodo namelis ar viešbučio, bendrabučio kambarys ir kt. kartu su tai patalpai priklausančiomis dalimis, kurios naudojamos laisvalaikiui praleisti, poilsiui arba kitiems žmogaus poreikiams tenkinti. Neliečiamas, suprantama, tiek pats būstas, tiek ir jame esantys daiktai, intelektinės veiklos produktai, taip pat informacija saugoma archyvuose, kartotekose, kompiuteriuose.46 Būsto neliečiamybė, užtikrinanti jame gyvenančių asmenų teises, kitiems reiškia ir draudžiamą nuostatą – draudimą į jį įeiti. Neteisėtas įėjimas į būstą – tai atviras ar slaptas įsibrovimas į jį, jeigu tai daro asmenys, kurie pagal įstatymą negali būti tame būste prieš jame gyvenančių asmenų valią. Tokiu įėjimu laikoma, jei pašalinis asmuo fiziškai įsibrauna į būstą arba atsisako jį palikti, jei į būstą įmetami įvairūs daiktai ar jame įmontuojamos techninės priemonės, kad būtų galima slaptai stebėti ar klausytis, kas vyksta viduje.47 Konstitucijos 24 straipsnio 2 dalis numato atvejus, kai įėjimas į būstą be gyventojų sutikimo laikomas teisėtu. Pirmiausia tokiu laikomas įėjimas remiantis teismo sprendimu, be to jei reikia garantuoti viešąją tvarką, sulaikyti nusikaltėlį, gelbėti žmogaus gyvybę, sveikatą ar turtą.48 PROCESINĖS TEISĖS Žmogaus teisės prigimtinės ­- tik tuo pagrindu asmenys ir gali būti lygūs savo teisėmis vienas kito atžvilgiu: visiems asmenims taikomi tie patys įstatymų reikalavimai, o už tuos pačius teisės pažeidimus arba nuopelnus – tos pačios įstatymų nustatytos baudžiančios ar skatinančios sankcijos.49 Formali teisinė piliečių lygybė prieš įstatymus – tai visų piliečių veiklos starto ir procedūrų lygybė, taip pat ir teisė reikalauti, kad valstybė vienodo veiksmingumo priemonėmis gintų visus savo piliečius nuo kriminalinės agresijos. Tik tų asmenų, kurių atžvilgiu yra didesnė kriminalinio kėsinimosi tikimybė, apsauga gali būti didinama, siekiant išvengti tokio kėsinimosi. To reikalauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalis.50 30 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė į teisminę gynybą, kurios garantija reiškia žmogaus teisę kreiptis į teismą su skundu, prašymu ar pareiškimu ir kartu teismo pareigą – išnagrinėti tokį skundą (prašymą, pareiškimą) ir priimti dėl jo teisėtą, teisingą ir pagrįstą sprendimą. Įsiteisėję teismų sprendimai, nuosprendžiai, nutartys ir nutarimai yra privalomi.51 Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje vartojama sąvoka asmuo, vadinasi, ši sąvoka apima tiek fizinį, tiek juridinį asmenį. Konstitucinė asmens teisė į teisminę gynybą apima taip pat ir jo teisę apskųsti teismo sprendimą aukštesniajai teisminei instancijai. Kiekvienas asmuo, kurio konstitucinės teisės ir laisvės pažeidžiamos, gali kreiptis teisminės gynybos ir į tarptautines institucijas, bet yra viena sąlyga – Lietuvos Respublika turi būti ratifikavusi tarptautinius dokumentus, įtvirtinančius tokį žmogaus teisių ir laisvių gynimo įgyvendinimo mechanizmą.52 Pagal 30 straipsnio 2 dalį – asmeniui neteisėtais veiksmais padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad nekaltumo prezumpcija yra vienas iš svarbiausių teisingumo vykdymo demokratinėje teisinėje valstybėje principų. Šio principo esmė ir reikšmė tokia: asmuo laikomas nepažeidusiu Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų tol, kol įstatymo nustatyta tvarka neįrodoma priešingai. Nuostata dėl asmens nekaltumo prezumpcijos negalioja nuo tada, kai teismas viešai Lietuvos Respublikos vardu apkaltinamajame nuosprendyje paskelbia apie baudžiamojo kaltinimo asmeniui teisėtumą bei pagrįstumą ir pripažįsta jį kaltu. Nuo tada įstatymas leidžia kaltinamajam (dabar jau nuteistajam) taikyti teisių, laisvių apribojimus, suvaržymus.53 Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta asmens, kaltinamo padarius nusikaltimą, teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir bešališkas teismas. Taip sudaromos procesinės garantijos objektyviai, visapusiškai išnagrinėti baudžiamąją bylą ir ją teisingai išspręsti.54 Tada įgyvendinama asmens konstitucinė teisė į teisminę gynybą. Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta kiekvieno žmogaus teisė pačiam nuspręsti: duoti parodymus savo byloje, liudyti artimųjų giminaičių bylose ar atsisakyti tai padaryti. Šios normos vertintinos ir kaip užtikrinančios galimybę ginti savo teisę saugoti savo paties, savo artimųjų giminaičių asmeninio gyvenimo privatumą ir nepriklausomybę.55 Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas teisingumo vykdymo principas: niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą. Ši nuostata atitinka Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Septintojo protokolo 4 str. 1 dalį.56 Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įtariamojo, kaltinamojo teisė į gynybą nuo pat baudžiamosios bylos proceso pradžios. Gynyba – tai subjektyvi asmens teisė gintis nuo įtarimo, kad jis yra padaręs nusikaltimą, ar nuo pareikšto kaltinimo. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalyje yra numatytos 5 kaltinamojo teisės, iš kurių Lietuvos Respublikos Konstitucijoje minimos tik teisė į gynybą bei turėti advokatą (31 str.6d.). Tai reiškia, kad kitos Konvencijoje 6 straipsnio 3 dalyje minimos teisės nėra konstitucinės ir todėl yra lengviau pažeidžiamos. Kiekvienas įstatymo pažeidėjas asmeniškai yra atsakingas už kiekvieną neteisėtą ar žalingą veiksmą, kuriame jis dalyvavo, ir negali, jeigu veiksmas buvo neteisėtas, gintis teisindamasis, kad tai darė, vykdydamas šeimininko ar viršininko įsakymus.57 2.SOCIALINĖS, POLITINĖS EKONOMINĖS, KULTŪRINĖS TEISĖS 2.1.TEISĖ Į NUOSAVYBĘ Darni pilietinė visuomenė remiasi asmens laisve, ūkinės veiklos laisve. Tokioje visuomenėje garantuojama privati nuosavybė. Apsisprendimas prieš privačią nuosavybę reiškia apsisprendimą už valstybės visagalybę, o valstybei, be politinių galių – įstatymų leidybos ir šalies valdymo, suteikiama ir ūkinė galia. Tokia valstybė tampa totalitarine. 1992 metais balsuodami už LR Konstituciją mūsų valstybės piliečiai pritarė Konstitucijos skirsnį “Tautos ūkis ir darbas” pradedančiai konstitucinei nuostatai, kad Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva (46 str. 1 d.). Šis šalies ūkio pagrindą – rinkos ekonomiką – įtvirtinantis konstitucinis principas suponuoja žmogaus savarankiškumą, saviraišką, kuo plačiausią atsiskleidimą, t.y. kokybiškai naujos visuomenės kūrimąsi. Konstitucijoje įstatymų leidėjui pavedama priimti įstatymus, draudžiančius monopolizuoti gamybą ir rinką, saugančius sąžiningos konkurencijos laisvę (46 str. 4 d.). Sąžininga konkurencija yra pirmučiausia rinkos ekonomikos sąlyga, o privati nuosavybė – tai materialus rinkos ūkio pagrindas. Bendros nuosavybės sąvokos teisėje nėra. Nuosavybė konstitucinėje teisėje – tai Konstitucijoje įtvirtintų nuosavybės garantijų visuma. Reikšmingiausia privačios nuosavybės garantija, kad Konstitucija įtvirtina pamatinį privačios nuosavybės vaidmenį tautos ūkyje.58 Konstitucijos 23 straipsnis vienodai, neteikdamas privilegijų ir, atvirkščiai, netaikydamas diskriminacijos, gina visų rūšių ir formų nuosavybę – privačią, viešąją, mišrią, kuri priklauso Lietuvos fiziniams ar juridiniams asmenims, valstybei ar savivaldybėms.59 Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinta: “Nuosavybė neliečiama”. Nuosavybės neliečiamumą skelbia nedaugelio valstybių konstitucijos. Tam, kad mūsų valstybės Konstitucijoje skelbiamas nuosavybės neliečiamumas, atrodo, darė įtaką ne tik Lietuvos valstybės konstitucinės tradicijos, bet ir netolimos praeities patirtis, kai privati nuosavybė iš esmės buvo paneigta. Svarbus nuosavybės neliečiamumo aspektas yra tai, jog Konstitucijoje tokiu būdu garantuojamas privačios nuosavybės teisės institutas, apsauga nuo valstybės. Šia konstitucine garantija paneigiama visuotinės, neatlygintinos nacionalizacijos galimybė.60 Konstitucinė garantija “nuosavybė neliečiama” gina privatų savininką, o ne profesinių sąjungų, susivienijimų, politinių partijų ir panašių korporacijų turtą, kuris nėra laikomas privačia nuosavybe. Konstitucijos nuostatoje “nuosavybė neliečiama” yra įtvirtintas intensyvus, bet ne absoliutus nuosavybės gynimas.61 Konstitucijos nuostata “nuosavybės teises saugo įstatymai” suponuoja teisinį nuosavybės santykių reguliavimą – savininkui garantuojama išimtinė teisė savo valia ir savo interesais tvarkyti nuosavybės reikalus, tačiau taip, kad tai neprieštarautų įstatymams. Spaudoje dar iki šios dienos kai kurie autoriai pasisako, kad nuosavybės teisė gali būti ir turi būti absoliuti. Tačiau ji tokia nėra. Konstitucijos 23 straipsnio trečiojoje dalyje numatyta galimybė paimti turtą visuomenės poreikiams už teisingą atlyginimą.62 Konstitucijos 23 straipsnio trečiojoje dalyje nustatyti ir apsauginio pobūdžio reikalavimai itin sunkios intervencijos į savininko teises – nuosavybės paėmimo – atveju. Konstitucijoje ši galimybė siejama su tokiomis sąlygomis: pirma, nuosavybė gali būti paimama tik visuomenės poreikiui, antra, ji turi būti teisingai atlyginama ir, trečia, paimama įstatymų nustatyta tvarka.63 Lietuvos Konstitucija, priešingai nei daugelio civilizuotų šalių konstitucijos, tiesiogiai nenumato galimybės įstatymo nustatyta tvarka paimti nuosavybę neatlygintinai – konfiskuoti ją teismo sprendimu ar kitu įstatyminiu pagrindu (turto konfiskavimą įtvirtina civiliniai, baudžiamieji ir administraciniai įstatymai, nors teisės sistemos požiūriu tai nėra korektiška, nes įstatymai gali konkretizuoti ir detalizuoti Konstitucijos principines nuostatas, bet ne įtvirtinti jas).64 Pažymėtina, kad Konstitucijos 23 str. 3 dalyje, priešingai nei šio straipsnio 1 ir 2 dalyse, kalbama ne apie visų formų, bet būtent apie privačią nuosavybę, nes visuomenės poreikiams, nors ir esant nurodytoms išlygoms, valstybė negali paimti nuosavybės pati iš savęs.65 Tas faktas, kad straipsnis dėl nuosavybės nagrinėjamas skirsnyje “Žmogus ir valstybė” ir kad yra stiprus sisteminis ryšys su asmens neliečiamybės teisėm, rodo panašumą su laisvės ir nuosavybės elementais, būdingais liberaliom – demokratinėm sistemom.66 Valstybė, kuri gerbia teisę į nuosavybę, savo teisinėje sistemoje turi turėti daug tokių aspektų, kurie gintų šitą teisę. Pilietis ir jo nuosavybės teisė turi būti ginami tiek valstybės, tiek piliečių atžvilgiu. Turi būti numatytos griežtos ribos, kad gali būti įsikišama, kada gali būti atimama teisė į nuosavybę bei kaip turi būti atlyginama už nuosavybės konfiskavimą. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje nuosavybės gynimui yra skirtas Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnis, kur nuosavybė nėra besąlygiškai ginama. Maža to, straipsnyje dispozicija pateikta tokiu būdu, jog susidaro įspūdis, kad nuosavybė Konvencijoje ginama menkiau nei daugelis kitų žmogaus teisių. SOCIALINĖS KULTŪRINĖS VEIKLOS LAISVĖ Valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, rūpinasi žmonių sveikata. Darbo stabilumą Lietuvoje apsprendžia įstaigų ir įmonių priklausomybė: valstybinių įstaigų ir įmonių darbuotojai turi kai kurias garantijas ir negali būti savavališkai atleisti.67 Lietuva susiduria su vis didėjančia nedarbo problema, todėl poreikis ginti teisę į darbą bei skatinti profesinį mokymą ir rengimą, įskaitant perkvalifikavimą, tampa vis svarbesnis. Turint galvoje, kiek laiko vidutinis žmogus praleidžia darbe, su darbu susijusios teisės yra labai svarbios ginant dirbančiųjų asmens orumą. Pagal Konstitucijos 49 straipsnį “kiekvienas dirbantis žmogus turi teisę turėti poilsį ir laisvalaikį, taip pat kasmetines mokamas atostogas.” Nežiūrint į tai, kad medicinos ir medicininės priežiūros srityse per pastaruosius 50 metų daug pasiekta, sveikatos apsaugos problema yra vienas iš pagrindinių Europos, o tame tarpe ir Lietuvos, gyventojų rūpesčių. Svarbiausia yra užtikrinti, kad sveikatos apsaugos paslaugos būtų prieinamos visiems.68 Konstitucinio Teismo 1997 m. kovo 12 d. nutarime buvo aiškinama Konstitucijos 52 straipsnio nustatyta valstybės laiduojama piliečių teisė gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų nustatytais atvejais, tiksliau šios teisės garantijos – valstybės laidavimo – reikšmė. Teismas, be kita ko, pripažino, kad socialinio draudimo stažo įskaitymą ir, vadinasi, teisę į socialinio draudimo pensiją siejant su tuo, ar darbdavys faktiškai sumokėjo įstatyme numatytas įmokas, paneigiamos 52 straipsnio laiduojamos piliečių teisės.69 Darbuotojai turi teisę streikuoti, jei yra pažeidžiami jų ekonominiai ar socialiniai interesai (Konstitucijos 51 straipsnis). Konstitucijos 41 str. nustato, kad mokslas asmenims iki 16 metų yra privalomas. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo Protokolo 2 str. nustato, kad valstybei yra suteikiami įgaliojimai nustatyti savo dalyvavimo švietime bei moksle pobūdį ir apimtį.70 POLITINĖS TEISĖS Žmogaus teisė dalyvauti valdant savo šalį yra visuotinai pripažintas konstitucinis žmogaus teisių ir laisvių institutas, nuo Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos priėmimo (1948 m.) tapęs ir tarptautinės teisės institutu. Dažniausiai ši žmogaus teisė interpretuojama kaip teisė dalyvauti laisvuose rinkimuose, slaptai balsuojant. Tik tokiu aspektu ji įtvirtinta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 3 str. Plačiau ši teisė įtvirtinama Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje bei Tarptautiniame pilietinių ir politinių teisių pakte (1966 m.).71 Konstitucija yra svarbiausia žmogaus teisių įgyvendinimo garantija ir ta prasme, kad joje įtvirtintos ne tik žmogaus, bet ir piliečio teisės, t.y. visos politinės žmogaus teisės. Visuotinai pripažinta, kad piliečių teisė dalyvauti valdant savo šalį yra politinė teisė. Taip ji apibūdinama ir Lietuvos konstitucinėje doktrinoje. Tokį šios teisės vertinimą nulemia jos pobūdis, turinys, akivaizdus ryšys su Tautos suverenitetu. Taigi galima daryti principinę išvadą: teisę dalyvauti valdant šalį tiek tiesiogiai, tiek per išrinktus atstovus, teisę lygiomis sąlygomis stoti į valstybinę tarnybą, įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, peticijos teisę, referendumo teisę turi tik Lietuvos Respublikos piliečiai, kaip visuomeninių politinių santykių subjektai.72 Apžvelgus bendruosius piliečių teisės dalyvauti valdant savo šalį turinio ypatumus, tikslinga paminėti atskirus šios teisės komponentus, t.y. konkrečias šios teisės įgyvendinimo teisines formas:73 1. Teisė dalyvauti laisvuose rinkimuose slaptai balsuojant. 2. Visuotinė rinkimų teisė. Konstitucijos 34 straipsnyje įtvirtintą piliečių subjektinę rinkimų teisę atskleidžia du jos komponentai – teisė rinkti (aktyvioji rinkimų teisė) ir teisė būti išrinktam (pasyvioji rinkimų teisė). Šis rinkimų teisės principas reiškia, kad rinkimų teisę turi visi piliečiai, kuriems rinkimų dieną yra sukakę 18 metų, o rinkimuose nedalyvauja piliečiai, kurie teismo yra pripažinti neveiksniais (34 str. 3 d.). Tiesioginiai ar netiesioginiai rinkimų teisės apribojimai – dėl kilmės, politinių pažiūrų, socialinės padėties ir t.t. – draudžiami. Pasyviosios rinkimų teisės, tai yra piliečių teisės būti išrinktam į atitinkamą valstybės ar savivaldos instituciją, pagrindai įtvirtinti Konstitucijos 34 str. 2 dalyje. Joje skelbiama, kad teisę būti išrinktam nustato Lietuvos Respublikos Konstitucija ir rinkimų įstatymai.74 3. Lygi rinkimų teisė. Šis rinkimų teisės principas iš esmės reiškia, kad kiekvienas turintis teisę rinkti pilietis rinkimuose turi vieną balsą vienmandatėje ir daugiamandatėje rinkimų apygardose, o šie balsai yra lygiaverčiai kiekvieno kito, turinčio teisę rinkti, piliečio balsams. 4. Tiesioginiai rinkimai. Šis rinkimų teisės principas reiškia, kad rinkėjai per rinkimus balsuoja “už” arba “prieš” kandidatą ar politinių partijų sąrašą tiesiogiai. Šio principo laikomasi per visus rinkimus. 5. Teisė lygiomis sąlygomis stoti į valstybinę tarnybą. 6. Referendumo teisė. Šiai teisei taikomi bendrieji rinkimų teisės principai. Referendumą gali skelbti Seimas arba jis gali būti skelbiamas, jei to reikalauja ne mažiau kaip 300 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę. 7. Peticijos teisė. Ji tiesiogiai remiasi konstitucine piliečių teise dalyvauti valdant savo šalį. Piliečių peticijos teisė Konstitucijos 33 straipsnyje yra suformuluota atskiroje straipsnio dalyje. Iš esmės tai reiškia, kad šiai teisei yra suteikiama išskirtinė konstitucinė reikšmė. Akcentuojant tai, kad piliečių peticijos teisė yra tiesioginio taikymo teisė, kartu pabrėžtina, jog jos įgyvendinimo tvarka turi būti reglamentuojama įstatyme. Piliečiams laiduojama teisė kritikuoti valstybės įstaigų pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus. Draudžiama persekioti už kritiką (33 str.) Įvairaus pobūdžio visuomeniniai susivienijimai – būtinas atviros pliuralistinės visuomenės elementas. Žmonės jungiasi į juos siekdami organizuotai ginti savo teises ir interesus politinio, ekonominio, kultūrinio, socialinio ir kitose gyvenimo srityse. Šie susivienijimai – reikšminga iškilusių bendrų problemų sprendimo priemonė, savo veikla daranti įtaką valstybės bei visuomenės gyvenimui.75 Konstitucijos 35 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė jungtis su kitais asmenimis į visuomeninius susivienijimus apima keletą teisių: teisę steigti bendrijas, politines partijas ar asociacijas, teisę įstoti į jas ir dalyvauti jų veikloje, taip pat teisę nebūti bendrijų, politinių organizacijų ar asociacijų nariu bei asmens teisę išstoti iš šių visuomeninių susivienijimų.76 Konstitucijoje numatytas tik vienas ribojimo pagrindas – šių susivienijimų tikslai ir veikla neturi būti priešingi Konstitucijai ir įstatymams. Komentuojamojo Konstitucijos straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad niekas negali būti verčiamas priklausyti kokiai nors bendrijai, politinei partijai ar asociacijai. Savanoriškumas, laisva valia – pamatiniai šio konstitucinio instituto principai. Todėl bet kokie sprendimai, veiksmai, pažeidžiantys savanoriškumo principą susivienijimų veiklos srityje, prieštarauja Konstitucijai.77 Susirinkimų laisvė, įtvirtinta Konstitucijoje, leidžia piliečiams dalyvauti šalies politiniame gyvenime. Susirinkimuose laiduojama galimybė reikšti savo mintis, pažiūras, įsitikinimus, kritikuoti valdžios sprendimus. Taigi susirinkimų laisvė užtikrina asmenybės pilietinio aktyvumo įgyvendinimą visuomenėje ir valstybėje. 36 straipsnio 1 dalis reiškia, kad niekas negali trukdyti piliečiui organizuoti mitingų, demonstracijų bei kitų viešųjų renginių ir dalyvauti juose. Susilaikyti nuo trukdymo įgyvendinti šią konstitucinę teisę turi tiek valstybės ir savivaldybių institucijos bei pareigūnai, tiek kiti individai bei juridiniai asmenys.78 Komentuojamojo straipsnio 2 dalyje nustatyti susirinkimų teisės ribojimo pagrindai. Riboti leidžiama tik įstatymu ir tik tada, kai reikia apsaugoti šias konstitucines vertybes: valstybės ir visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą, dorovę, kitų asmenų teises ir laisves. Ribojimai turi būti proporcingi šiems tikslams, t.y. neperžengti būtinumo ribų.79 Pažymėtina, kad Konstitucijoje susirinkimų laisvė laiduojama tik Lietuvos piliečiams, tuo tarpu tarptautinės teisės aktuose ji nesaistoma su pilietybe. Konstitucijoje įvardytos asmens pareigos Konstitucijoje tiesiogiai įtvirtinamos tokios universalios (kiekvieno Lietuvos valsty­bės jurisdikcijoje esančio žmogaus) ar specialios (tam tikrą kvalifikacinį požymį -pilietis, tėvas, vaikas, nepilnametis - turinčio žmogaus) pareigos. 3.1.Pareiga laikytis įstatymų ir jos samprata pagal Konstitucinio Teismo aktus Universali pareiga laikytis Konstitucijos ir įstatymų (logiškai mąstant - ir Konstitucijoje bei įstatymuose numatytų valdymo aktų ar teismų sprendimų) bei nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių (logiškai ir sistemiškai aiškinant -antikonstituciškai nesikėsinti į jas; K. 28 str.). Tokią pareigą galima vertinti ir kaip vientisą, ir kaip kompleksinę dviejų pareigų - viena vertus, pareigos lai­kytis prigimtinės teisės ir, kita vertus, konstitucingos valstybės teisėkūros - samprata.80 Ši pareiga pagal esmę ir paskirtį gali būti „transformuojama" į adekvačią asmens pareigą. Todėl galima teigti, kad Konstitucijos 28 straipsnis riboja ir juridinius asmenis kaip žmonių susivienijimus. Atkreip­tinas dėmesys, kad aptariamos pareigos akivaizdus (vienkartinis itin šiurkštus ar sistemingas) nevykdymas gali lemti ir konstitucinę atsakomybę (pvz., šiurkščiai rinkimų įstatymą pažeidusio Seimo nario mandato panaikinimą ap­kaltos proceso tvarka; K 74 str.), ir administracinę ar baudžiamąją atsakomy­bę. Pažymėtina, kad ydinga (politiškai pavojinga) sureikšminti asmens pa­reigą laikytis įstatymų, neatsižvelgiant į galimą įstatymų leidėjo savivalę ar piktnaudžiavimą įgaliojimais, t. y. žmogaus (ar žmonių socialinio junginio, nesvarbu, ar jis turi juridinį subjektiškumą, ar neturi jo) galimybę netiesio­giai inicijuoti įstatymo konstitucingurno kontrolę (K 110 str. 2 d.).81 3.2.Tėvų pareigos vaikų ( ir vaikų pareigos tėvų ) atžvilgiu ir jų įstatyminis detalizavimas Toks „tei­siškai nepozityvus" požiūris svarbus, prisimenant okupuotos (dar formaliai neaneksuotos) Lietuvos valstybės įstatymus 1940 m. vasarą, vadinamąjį TSRS ir LTSR bei atkurtos Lietuvos valstybės įstatymų karą 1989-1990 m.; b) speciali tėvų pareiga (ir teisė) auklėti savo vaikus ir juos iki pilnametystės iš­laikyti (K 38 str. 6 d.). Ši pareiga kupina neteisinių (dorovinių, kultūrinių ir finansinių) aspektų, kuriuos sunku juridizuoti ir išsamiai analizuoti konstitu­cinės jurisprudencijos požiūriu. Iš esmės konstitucinga įstatymų leidėjo diskrecija lemia, kad minėtos pareigos akivaizdus (itin šiurkštus vienkartinis ar sistemingas) nevykdymas gali lemti ne tik administracinę ar baudžiamąją atsakomybę, bet ir universalių konstitucinių teisių ir laisvių ribojimą „tėvų valdžios apribojimu" (CK 3.180 str.). Toks atėmimas, kaip kraštutinė vaiko pre­vencinės apsaugos ir kardomojo gynimo priemonė (bet ne sankcija preciziniu požiūriu), iš principo gali būti išreikštas tik teismo (ne valdymo institucijos) sprendimu (CK 3.183 str.), kurį suinteresuotas asmuo konstituciškai gali gin­čyti teisme (K 30 str. l d., 110 str. 2 d.); c) speciali vaikų pareiga gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą (K 38 str. 7 d.). Ši pareiga taip pat kupina dorovinių ir kultūrinių bei fi­nansinių aspektų, kuriuos sunku juridizuoti ir išsamiai analizuoti konstituci­nės jurisprudencijos požiūriu. Tokia pareiga rodo tam tikrą Konstitucijos kul­tūrinę („auklėjamąją" ar „šviečiamąją") funkciją ir galimą įstatymų leidėjo diskreciją nustatyti (sveiko proto reikalavimą atitinkančias) adekvačias prie­mones užtikrinti pareigos vykdymą (pvz., turtinių vaiko teisių ribojimą, jei tai akivaizdžiai būtina užtikrinti tėvų palikimo tausojimą); Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalies norma, nustatanti tėvų teises ir pareigas vaikų atžvilgiu, iš esmės atitinka Vaiko teisių konvencijos 27 straips­nio 2 dalies nuostatą, kuri skelbia, kad „tėvams

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!