Asmens konstitucinės pareigos

ĮVADAS Asmens pareigoms demokratinių valstybių konstitucinėje doktrinoje ir konstitucijose paprastai neskiriama daug dėmesio. Nėra susiformavu­sio ir vieningo pareigų katalogo. Pareiga - tai teisės normose nustatytas įpareigojimas asmeniui atlikti tam tikrus veiksmus ar nuo tokių veiksmų susilaikyti. „Esminis žmogaus teisių ir laisvių požymis yra tai, kad teisių ir laisvių atsiradimas, jų įgyven­dinimas nesiejamas su pareigu vykdymu. Konstitucijoje įvardytos tokios pareigos, kaip tėvų pareiga (ir teisė) auklėti savo vaikus dorais Žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti (38 str.): vaikų pareiga gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą (38 str.); asmenims iki 16 metų pareiga mokytis (41 str.); asmuo privalo saugoti aplinką nuo kenksmingų poveikių (53 str.); kiekvieno pareiga (ir teisė) ginti Lietuvą nuo užsienio ginkluoto užpuolimo (139 str.); piliečių pareiga atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą (139 str.). Darbo tikslas yra išnagrinėti asmens konstitucines pareigas įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. Siekiant minėto pagrindinio darbo tikslo suformulavau šiuos uždavinius: 1. Apibrėžti asmens konstitucinių pareigų teorinės koncepcijos esmę 2. Nustatyti jų ryšį su asmens konstitucinėmis teisėmis ir laisvėmis 3. Išanalizuoti asmens konstitucinių pareigų samprata suformuluota Lietuvos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje. 4. Išnagrinėti konstitucinės teisės mokslininkų pažiūrį į asmens konstitucines pareigas. Darbe naudojamasi mokslinės literatūros bei teisės aktų loginės analizės, istorinių ir lyginamuoju tyrimo metodais. 1. Konstitucinių asmens pareigų samprata žmogaus teisių ir laisvių požiūrių Pareiga - tai teisės normose nustatytas įpareigojimas asmeniui atlikti tam tikrus veiksmus ar nuo tokių veiksmų susilaikyti. „Esminis žmogaus teisių ir laisvių požymis yra tai, kad teisių ir laisvių atsiradimas, jų įgyven­dinimas nesiejamas su pareigu vykdymu. Konstitucijos 28 str. formuluojamas ypač svarbus konstitucinis žmo­gaus teisių principas. Jame nurodoma, kad įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respubli­kos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Taigi viena pagrindinių asmens pareigų - ne tik laikytis Konstitucijos, įstatymų, bet ir nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Tai labai svarbus žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimo principas.1 Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įvardytos tokios pareigos, kaip tėvų pareiga (ir teisė) auklėti savo vaikus dorais Žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti (38 str.): vaikų pareiga gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą (38 str.); asmenims iki 16 metų pareiga mokytis (41 str.); asmuo privalo saugoti aplinką nuo kenksmingų poveikių (53 str.); kiekvieno pareiga (ir teisė) ginti Lietuvą nuo užsienio ginkluoto užpuolimo (139 str.); piliečių pareiga atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą (139 str.). Asmens pareigoms demokratinių valstybių konstitucinėje doktrinoje ir konstitucijose paprastai neskiriama daug dėmesio. Nėra susiformavu­sio ir vieningo pareigų katalogo. Kai kuriose kilų valstybių konstitucijose formuluojama pareiga mokėti mokesčius, pvz.; tokia pareiga formuluo­jama 1947 m. Italijos Konstitucijos 53 str. Kartais yra išskiriama ir parei­ga atlikti karo ar alternatyviąją tarnybą, kaip 1949 m. Vokietijos Konsti­tucijos 12 str. 1947 m. Italijos Konstitucijos 4 str. formuluojama bendro pobūdžio pareiga kiekvienam asmeniui pagal savo galimybes ir pasirin­kimą veikti ar vykdyti funkcijas, kurios skatintų materialinį ir dvasinį vi­suomenės progresą, o šios konstitucijos 54 str. nurodoma, kad visi privalo laikytis konstitucijos ir įstatymų. Antai konstitucinės tėvų ir vaikų tarpusavio pareigos (K 38 str. 6 ir 7 d.) sietinos su CK sky­riumi „Turtinės vaikų ir tėvų tarpusavio teisės ir pareigos" (Šio skyriaus antruoju skirsniu „Vaikų ir tėvų tarpusavio išlaikymo pareigos") administracine atsakomybe pagal ATPK 181 straipsnį „Tėvų ar jiems atstovaujančių asmenų nevykdymas pareigos auklėti vaikus". Savo ruožtu piliečio pareiga atlikti krašto apsaugos tarnybą (K 139 str. 2 d.) sietina su daugiau administracinei nei konstitucinei teisei priskirtinu Karo prievolės įstatymu ar ATPK 212 straipsniu „Neatvykimas į būtinąją karo tar­nybą arba mokymus".2 Viena vertus, galima teigti, kad atskiros Konstitucijoje, kaip vertybių sistemoje, įvardytos žmogaus ir piliečio pareigos - tai ne konstitucinės „vertybės", bet kitų teisinių gėrių apsaugos ar gynimo garantijos, kadangi demokratiškai legitimuotos konstitucijos iš principo priimamos siekiant sutvirtinti ir apriboti valstybės valdžią (bet ne tam, kad būtų apribotos žmogaus galimybės!). Šiuo požiūriu konstitucinių asmens teisių ir pareigų gretinimas, tuo labiau tapatinimas kelia tam tikras LTSR laikotarpio (taip pat autoritarines tendencijas 1927-1940 m. įgavusio Lietuvos vals­tybingumo) asociacijas. Išeitų, kad žmogaus pareigos iš esmės nesudaro konstituci­nio instituto (kurį turėtų atitikti adekvati konstitucinės jurisprudencijos, kaip kon­cepcijų ar doktrinų, posistemė) ir vertintinos ne tiek konstitucinės teisės, kiek admi­nistracinės, baudžiamosios, civilinės ar kitų teisės sistemos posistemių požiūriu. Kita vertus, galima samprotauti, kad visuomenės darnumas (K preambulė) -konstitucinė vertybė, apimanti tam tikras tėvų pareigas vaikams (ir vaikų pareigas tėvams; K 38 str. 6 d. ir 7 d.). Savo ruožtu valstybės nepriklausomybė - fundamenta­lus valstybės principas, apimantis tam tikras piliečių pareigas ginti nepriklausomybę (K 139 str. 2 d.). Turint tai omenyje, pažymėtinas nepiktnaudžiavimo prigimtinėmis teisėmis ir laisvėmis principas (K 28 str.), iš kurio galima kildinti įvairias išvestines socialiai determinuotas pareigas, pvz., teisės į privataus gyvenimo neliečiamumą (ar teisės į nuosavybės neliečiamumą) subjekto pareigas. Peršasi mintis, kad klaidinga visiškai neigti žmogaus teisių (laisvių) ir socialiai determinuotų pareigų, įterptų skirtinguose Konstitucijos skirsniuose, ryšį ir kartu galimybę šias pareigas vertinti kaip konstitucinio žmogaus teisių instituto subinstitutą. Šiuo požiūriu konstitucinių žmogaus teisių ir laisvių jurisprudencinė analizė pernelyg neišsami, jei visiškai nety­rinėjamos konstitucinės asmens pareigos.3 Tarptautinės teisės dokumentuose, skirtuose žmogaus teisėms, as­mens pareigos arba neįvardijamos, arba joms paprastai skiriama nedaug dėmesio. Tarptautinėje žmogaus teisių doktrinoje jos nevaidina svarbaus vaidmens. 2. Konstitucinės asmens pareigos istorinių aspektu Kitaip nei Lietuvos valstybės 1938 m. Konstitucijoje, kurioje pirmą kartą Lietuvos konstitucijų raidoje įtvirtintos konkrečios piliečių pareigos, formaliai (pagal jų su­jungimą specialiame skirsnyje „Piliečių teisės ir pareigos"; 1938 m. K III skyrius) lygiavertės piliečių teisėms, dabartinėje Konstitucijoje nėra nuostatų ar skirsnių, kurios akivaizdžiai rodytų prigimtines žmogaus pareigas ar tokias piliečių pareigas, pagal savo reikšmę prilygstančias piliečių teisėms. Turint tai omenyje ir pažymint, kad Lietuvos Respublikos 1990 m. Laikinasis Pagrindinis {statymas iš esmės perėmė LTSR 1978 m. Konstitucijos struktūrą ir kartu skirsnį „Pagrindinės /.../ piliečių teisės, laisvės ir pareigos" (LPĮ 3 skirsnis), galima teigti, kad dabar Lietuvos valsty­bės konstitucinis nuoseklumas neapima „pagrindinių pareigų" konstitucinio regla­mentavimo tąsos. Todėl galima diskutuoti, ar keletas įvairiuose 1992 m. Konstituci­jos skirsniuose „išmėtytų" asmens pareigų (K 28 str., 38 str. 6 d. ir 7 d., 53 str. 3 d., 139 str. l d. ir 2 d.) sudaro konstitucinį asmens pareigų institutą, kurį jurisprudenciniu požiūriu būtina nagrinėti žmogaus teisių ir laisvių aspektu.4 3. Konstitucijoje įvardytos asmens pareigos Konstitucijoje tiesiogiai įtvirtinamos tokios universalios (kiekvieno Lietuvos valsty­bės jurisdikcijoje esančio žmogaus) ar specialios (tam tikrą kvalifikacinį požymį -pilietis, tėvas, vaikas, nepilnametis - turinčio žmogaus) pareigos. 3.1.Pareiga laikytis įstatymų ir jos samprata pagal Konstitucinio Teismo aktus Universali pareiga laikytis Konstitucijos ir įstatymų (logiškai mąstant - ir Konstitucijoje bei įstatymuose numatytų valdymo aktų ar teismų sprendimų) bei nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių (logiškai ir sistemiškai aiškinant -antikonstituciškai nesikėsinti į jas; K. 28 str.). Tokią pareigą galima vertinti ir kaip vientisą, ir kaip kompleksinę dviejų pareigų - viena vertus, pareigos lai­kytis prigimtinės teisės ir, kita vertus, konstitucingos valstybės teisėkūros - samprata.5 Ši pareiga pagal esmę ir paskirtį gali būti „transformuojama" į adekvačią asmens pareigą. Todėl galima teigti, kad Konstitucijos 28 straipsnis riboja ir juridinius asmenis kaip žmonių susivienijimus. Atkreip­tinas dėmesys, kad aptariamos pareigos akivaizdus (vienkartinis itin šiurkštus ar sistemingas) nevykdymas gali lemti ir konstitucinę atsakomybę (pvz., šiurkščiai rinkimų įstatymą pažeidusio Seimo nario mandato panaikinimą ap­kaltos proceso tvarka; K 74 str.), ir administracinę ar baudžiamąją atsakomy­bę. Pažymėtina, kad ydinga (politiškai pavojinga) sureikšminti asmens pa­reigą laikytis įstatymų, neatsižvelgiant į galimą įstatymų leidėjo savivalę ar piktnaudžiavimą įgaliojimais, t. y. žmogaus (ar žmonių socialinio junginio, nesvarbu, ar jis turi juridinį subjektiškumą, ar neturi jo) galimybę netiesio­giai inicijuoti įstatymo konstitucingurno kontrolę (K 110 str. 2 d.).6 3.2.Tėvų pareigos vaikų ( ir vaikų pareigos tėvų ) atžvilgiu ir jų įstatyminis detalizavimas Toks „tei­siškai nepozityvus" požiūris svarbus, prisimenant okupuotos (dar formaliai neaneksuotos) Lietuvos valstybės įstatymus 1940 m. vasarą, vadinamąjį TSRS ir LTSR bei atkurtos Lietuvos valstybės įstatymų karą 1989-1990 m.; b) speciali tėvų pareiga (ir teisė) auklėti savo vaikus ir juos iki pilnametystės iš­laikyti (K 38 str. 6 d.). Ši pareiga kupina neteisinių (dorovinių, kultūrinių ir finansinių) aspektų, kuriuos sunku juridizuoti ir išsamiai analizuoti konstitu­cinės jurisprudencijos požiūriu. Iš esmės konstitucinga įstatymų leidėjo diskrecija lemia, kad minėtos pareigos akivaizdus (itin šiurkštus vienkartinis ar sistemingas) nevykdymas gali lemti ne tik administracinę ar baudžiamąją atsakomybę, bet ir universalių konstitucinių teisių ir laisvių ribojimą „tėvų valdžios apribojimu" (CK 3.180 str.). Toks atėmimas, kaip kraštutinė vaiko pre­vencinės apsaugos ir kardomojo gynimo priemonė (bet ne sankcija preciziniu požiūriu), iš principo gali būti išreikštas tik teismo (ne valdymo institucijos) sprendimu (CK 3.183 str.), kurį suinteresuotas asmuo konstituciškai gali gin­čyti teisme (K 30 str. l d., 110 str. 2 d.); c) speciali vaikų pareiga gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą (K 38 str. 7 d.). Ši pareiga taip pat kupina dorovinių ir kultūrinių bei fi­nansinių aspektų, kuriuos sunku juridizuoti ir išsamiai analizuoti konstituci­nės jurisprudencijos požiūriu. Tokia pareiga rodo tam tikrą Konstitucijos kul­tūrinę („auklėjamąją" ar „šviečiamąją") funkciją ir galimą įstatymų leidėjo diskreciją nustatyti (sveiko proto reikalavimą atitinkančias) adekvačias prie­mones užtikrinti pareigos vykdymą (pvz., turtinių vaiko teisių ribojimą, jei tai akivaizdžiai būtina užtikrinti tėvų palikimo tausojimą); Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalies norma, nustatanti tėvų teises ir pareigas vaikų atžvilgiu, iš esmės atitinka Vaiko teisių konvencijos 27 straips­nio 2 dalies nuostatą, kuri skelbia, kad „tėvams

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!