Žmogaus ir piliečio teisės, laisvės ir pareigos tarpukario Lietuvoje

2 Įvadas Teisės, laisvės ir pareigos – tai iki šiol nūdienoje aktualios temos sukeliančios kontraversiškų diskusijų. Ţmogaus teisių, laisvių ir pareigų atsiradimo bei raidos istorija siekia seniausius laikus. Idėja, jog visi ţmonės gimdami turi tam tikras teises ir laisves, buvo pirmųjų XVII – XVIII a. Anglijos, JAV bei Prancūzijos konstitucinių aktų pagrindu. Lietuvių tauta jau viduramţiais teisinius pamatus grindė Lietuvos Statutais, vėliau Lietuvos Konstitucijomis, kuriose buvo įtvirtintos pagrindinės teisės, laisvės ir pareigos. Šiame darbe ţmogaus bei piliečio teisės, laisvės ir pareigos bus nagrinėjamos konkrečiu laikotarpiu – tarpukario metu, analizuojant tuo metu galiojusius teisės aktus bei mokslininkų darbus. Taigi šiuo darbu bus siekiama išanalizuoti, kokios teisės, laisvės ir pareigos egzistavo ganėtinai sudėtingu laikotarpiu – tarpukario metu Lietuvoje, kaip jos kito, kokią įtaką tai turėjo valstybėje ir kaip visa tai vertina teisės mokslininkai. Šio darbo tikslas yra ţmogaus ir piliečio teisių, laisvių ir pareigų katalogo įgyvendinimo mechanizmo, garantijų, įtvirtintų Lietuvos valstybės teisės aktuose tarpukario laikotarpiu, išsamus ir visapusiškas problematikos atskleidimas. Siekiant darbo tikslo yra keliami uţdaviniai: Pirma, pasitelkus specialiąją literatūrą pateikti ţmogaus ir piliečio teisių, laisvių ir pareigų sampratas, jų skirtumus. Antra, išanalizavus teisės aktus atskleisti teisių, laisvių ir pareigų katalogą, jų įgyvendinimo mechanizmus bei garantijas tarpukario Lietuvoje. Trečia, atlikti analizę, kaip ir dėl kokių prieţasčių kiekvienu išskirtu tarpukario periodu Lietuvoje kito teisių, laisvių bei pareigų katalogas ir jų įgyvendinimo mechanizmai bei garantijos. Darbo objektas yra tarpukario Lietuvoje teisės aktuose įtvirtintos ţmogaus ir piliečio teisės, laisvės ir pareigos. Šiame darbe panaudoti kalbinis, lyginamasis, sisteminis, istorinis bei teleologinis metodai. Kalbinis metodas panaudotas terminų vartojimo prasmės atskleidimui bei atskirų sąvokų, tokių kaip „ţmogaus teisės“, „piliečio teisės“, „pareiga ir prievolė“ aiškinimui. Lyginamuoju metodu palyginami tam tikrų teisių ir laisvių atsiradimai Lietuvoje su kitomis valstybėmis. Sisteminis metodas darbe pasireiškia tuo, jog ţmogaus ir piliečio teisės, laisvės ir pareigos analizuojamos atsiţvelgiant į visą teisės sistemą, į kitas tų pačių teisės aktų nuostatas. Istorinis metodas panaudotas siekiant išsiaiškinti, kokią įtaką istorinė raida turėjo ţmogaus ir piliečio 3 teisių, laisvių ir pareigų katalogui. Teleologiniu metodu siekiama nustatyti tarpukario metu galiojusių teisės aktų tikslus ir uţdavinius. Darbo originalumas pasireiškia tuo, jog apie tarpukario metu Lietuvoje galiojusias ţmogaus ir piliečio teises, laisves ir pareigas savo įţvalgas pateikė išeivijos bei kiti Lietuvos teisės mokslininkai, teisininkai, tačiau nėra nei vieno darbo, kuriame mokslininkų nuomonės būtų susistemintos pateikiant objektyvų tuo metu galiojusių teisių, laisvių ir pareigų katalogo įvertinimą. Magistro darbui aktualiausi šaltiniai yra tarpukario metu galioję Lietuvos Valstybės Laikinųjų Konstitucijų Pamatiniai Dėsniai (1918 m. ir 1919 m.); 1920 m. Lietuvos Respublikos Laikinoji Konstitucija; 1922 m., 1928 m., 1938 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijos, kiti teisės aktai (Spaudos, Susirinkimų, Draugijų ir kt. įstatymai) bei papildoma Lietuvos ir uţsienio šalių akademinė literatūra. Tarpukario metu galiojusios Konstitucijos bei teisės aktai yra svarbiausi šio darbo šaltiniai, kadangi juose įtvirtintos teisės, laisvės ir pareigos, kas ir yra šio darbo analizės objektas. Siekiant atskleisti teisės aktų, kuriuose įtvirtintos ţmogaus ir piliečio teisės, laisvės bei pareigos, esmę, buvo pasitelkti teisės mokslininkų darbai. Ţmogaus ir piliečio teisių, laisvių ir pareigų sampratą labiausiai padėjo atskleisti T. Birmontienės kartu su autorių kolektyvu išleistas vadovėlis „Lietuvos konstitucinė teisė“ taip pat R. Dworkin „Rimtas poţiūris į teises“ bei H. Kelsen „Grynoji teisės teorija“ darbai. Tiriant ţmogaus bei piliečio teises, laisves ir pareigas skirtingais tarpukario laikotarpiais reikšmingi buvo J. Machovenko, A. Vaišvilos, A. Vaičaičio, T. Birmontienės, M. Maksimaičio darbai. Atskleisti tautinių maţumų situaciją tarpukario laikotarpiu Lietuvoje padėjo E. Maţul disertacija tautinių maţumų klausimu bei A. Bliumino ir P. Janausko straipsniai pateikti straipsnių rinkinyje „Mūsų konstitucionalizmo raida“. Moterų teisinę padėtį darbo autorė analizavo pasitelkus T. Birmontienės „Moterų teisių raida Lietuvoje: konstitucinis pripaţinimas, politinio lygiateisiškumo siekis“ ir V. Jūrėnienės „Steigiamojo Seimo narės ir jų veikla įteisinant lyčių lygiateisiškumą 1922 m. Konstitucijoje, straipsnius. Tam tikrą poţiūrį į ţmogaus bei piliečio teises, laisves ir pareigas darbo autorei padėjo suformuoti išeivijos teisininkų – K. Račkausko, P.V. Raulinaičio ir A. Rudţio darbuose pateiktos mintys. Šių šaltinių pasirinkimą lėmė tai, kad juose pateikta išsami informacija susijusi su darbo autorės tema bei atkreipiamas dėmesys į pagrindines tarpukario Lietuvoje buvusias problemas. 4 1. Žmogaus ir piliečio teisių, laisvių ir pareigų samprata Ţmogaus teisių raidos istorija siekia seniausius laikus – senovės Graikijos ir Romos humanistines idėjas, judėjų, krikščionių etiką, ši samprata istoriškai kito ir plėtėsi. Konstitucinė ţmogaus teisių doktrina yra įvairi, nuolat besikeičianti, tačiau visi šiuolaikiniai poţiūriai tik patvirtina asmens ir jo teisių pirmumą santykyje su valstybe. Visą ţmogaus teisių evoliucijos laikotarpį buvo plėtojami trys svarbiausi ţmogaus teisių aspektai – ţmogaus vientisumas (integralumas), laisvė ir lygybė bei pagarba kiekvieno ţmogaus orumui. Pasauliniai karai, parodę visišką ţmogaus teisių nepaisymą bei didţiausius paţeidimus, davė postūmį demokratines valstybes tartis dėl privalomų ţmogaus teisių normų. 1919 m. įkurtos Tautų Sąjungos Statutas įtvirtino ţmogaus orumo viršenybės principą prieš valstybės interesus daugelyje sričių, įskaitant globojamų teritorijų gyventojų teises, iškėlė tautinių maţumų apsaugos idėją 1 . Teisės doktrinoje ţmogaus teisės gali būti suprantamos kaip asmens laisvės visuomenėje ir galimybės jas įgyvendinti, kurias reglamentuoja teisės ir kitos socialinės normos. Ţmogaus teisių kaip svarbių visuomenės moralinių vertybių teisinio pripaţinimo procese ypatinga vieta skirta konstitucijai. Konstitucija sulieja teisinius ir moralinius dalykus, teisės teisėtumą darydama priklausomą nuo atsakymo į sudėtingas moralines problemas, tokias kaip problema, ar konkretus įstatymas gerbia prigimtinę visų ţmonių lygybę 2 . Literatūroje ţmogaus teisės yra apibrėţiamos kaip prigimtinės teisės, kurios priklauso visiems ţmonėms, nepriklausomai nuo jų pilietybės, lyties, rasės, etninės kilmės, odos spalvos, religijos, kalbos ar kitų aspektų. Šios teisės yra neatimamos, išskyrus įstatymų numatytais atvejais. Prigimtinis ţmogaus teisių pobūdis reiškia, kad jos yra neatskiriamos nuo individo, nesusietos nei su teritorija, nei su tauta 3 . Vienas pagrindinių ţmogaus teisių bruoţų, tai jų visuotinumas, universalumas bei nedalumas. Jos yra viena kitą lemiančios, remiasi lygiateisiškumo ir kitais demokratiniais principais. Ţmogaus teises galima apibrėţti ir kaip visuomenines vertybes, moralės normas, o jas turi garantuoti valstybė, kurioje jis gyvena 4 . Ţmogaus teisės yra labai įvairios, todėl jų paţinimui teisės doktrinoje jos yra skirstomos į tam tikras grupes. Vienas labiausiai paplitusių ţmogaus teisių doktrinoje teisių grupavimo būdų – jų skirstymas pagal turinį. Pagal šį 1 BIRMONTIENĖ, T., et. al. Lietuvos konstitucinė teisė. Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 2012, p. 348. 2 DWORKIN, R. Rimtas požiūris į teises. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004, p. 263. 3 BIRMONTIENĖ, T., et. al. Lietuvos konstitucinė teisė. Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 2012, p. 354. 4 Ibid., p. 348. 5 kriterijų ţmogaus teisės paprastai skirstomos į civilines (asmenines), politines ir ekonomines, socialines ir kultūrines 5 . Svarbu paţymėti, jog yra skiriamos ţmogaus ir piliečio teisės. Piliečio teisės yra ţmogaus teisių rūšis. Pilietines teises turi konkrečios valstybės piliečiai, jos įtvirtintos tos valstybės, apie kurios piliečius kalbame, Konstitucijoje. Nors ţmogaus teisių terminas daţnai susipina su konstitucinių teisių terminu, ir asmens konstitucinės teisės yra daţnai suprantamos kaip ţmogaus teisės, tačiau nereikėtų šių sąvokų „mechaniškai“ sutapatinti. Ţmogaus teisių terminas paprastai yra siejamas su tarptautinės bendruomenės pripaţintais ţmogaus teisių standartais, suformuluotais pagrindinėse tarptautinėse sutartyse, toks ţmogaus teisių traktavimas yra būdingas tarptautinei ţmogaus teisių teisės doktrinai. Tarptautiniuose visuotinai pripaţįstamuose ţmogaus teisėms skirtuose dokumentuose formuluojami ţmogaus teisių principai daro įtaką nacionalinei teisei, tačiau jų konstitucinė raiška gali būti įvairi, svarbu, kad ji nepaneigia ar neiškreipia teisių turinio. Tačiau ne tik tarptautiniai visuotinai pripaţinti ţmogaus teisių dokumentai daro įtaką konstitucinių teisių katalogui 6 . Pereinant prie ţmogaus laisvės analizės, savo pagrindinį darbą „Apie politinę arba pilietinę laisvę“, parašytą stipriai veikiant Cicerono idėjoms, A. Volanas kaip tik ir pradeda nuo laisvės, ją iškelia į pačią vertybių piramidės viršūnę. „Ar iš visų ţmogiškųjų dalykų ne pati puikiausia yra laisvė“? – klausia mąstytojas ir čia pat atsako: „mirtingųjų ţmonių gyvenime nėra nieko, kas galėtų prilygti laisvės gėriui“, nes laisvė atpalaiduojanti individą „šauniems darbams“ ir dėl to labiausiai atitinkanti ţmogaus prigimtį, esanti „tikrojo gyvenimo“ sąlyga. A. Rotundas irgi teigė, kad „valstybėje nėra didesnės vertybės uţ laisvę, kuri iš visų turtų laikoma svarbiausiu“. L. Sapiega savo garsiojoje prakalboje, išleidus 1588 m. Trečiąjį Lietuvos Statutą, įtikinėjo, jog „kiekvienos valstybės doram ţmogui nėra nieko brangesnio uţ laisvę, o nelaisvę jis taip bjaurisi, kad nuo jos ginasi ne tik savo turtais, bet ir aukodamas gyvybę“. Nors A. Volanas ir labai brangina laisvę, bet jos neabsoliutina. Jis pritaria Platonui, kuris teigė, jog per didelė laisvė išsigimstanti į per didelę nelaisvę, naikinančią „teisingų įstatymų viešpatavimą“ ir „leidţia vadovauti bjauriam savo širdies geiduliui“. „Tie, kurie siekia nevarţomos laisvės, pelnytai gali didţiuotis ne garbinga laisve, o iškreiptu jos pavidalu – savivale“. Todėl naudotis laisve A. Volanas ragina „išmintingai“. Buvo daroma bendra išvada, jog nuosaikus laisvės ribojimas – tai ne jos naikinimas, o jos humanizavimas, kultūrinimas. Įstatymai ateiną ne laisvės naikinti, o ją stiprinti, garantuoti, humanizuoti: 5 BIRMONTIENĖ, T., et. al. Lietuvos konstitucinė teisė. Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 2012, p. 363. 6 BIRMONTIENĖ, T., et. al. Lietuvos konstitucinė teisė. Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 2012, p. 348- 349. 6 „jokios laisvės negali būti ten, kur nėra įstatymų, arba jei jie yra, tai taip sutvarkyti, kad veikiau palaiko nei paţaboja nedorųjų savivalę“. Tikroji įstatymų paskirtis – uţtikrinti visų laisvę. O visų laisvė – tai „netrukdomas, be jokios baimės patirti skriaudą bei teisingas ir įstatymais leidţiamas naudojimasis visomis gėrybėmis“ 7 . Nemaţai yra diskutuojama dėl teisės ir laisvės sąvokų skirtingumo. Teisės poţiūriu nėra didelio skirtumo tarp ţmogaus teisės ir laisvės, nes laisvės – taip pat teisės, tik kitoje ţmogaus funkcionavimo srityje, į kurią valstybė negali kištis, pvz., minties laisvė 8 . Tačiau, literatūroje kartais bandoma gana sąlygiškai apibūdinti minėtų sąvokų skirtumus. Teigiama, kad vartojant sąvoką „teisė“ paprastai numatomas ir konkretus subjektas, turintis pareigą ją uţtikrinti, o sąvoka „laisvė“ reiškia galimybę laisvai ką nors daryti ar nedaryti. Šiuolaikinė ţmogaus teisių ir laisvių samprata susiformavo vykstant filosofijos ir dviejų teisės doktrinų – prigimtinės ir pozityviosios – raidai. Prigimtinė teisės doktrina ţvelgia į ţmogaus teises kaip į neatskiriamas nuo individo teises, kurių ištakos – protas, Dievo valia, ţmogaus prigimtis. Ši doktrina pripaţįsta, kad esama prigimtinių, ţmogui įgimtų teisių, buvusių dar iki atsirandant kokiai nors pozityviai teisinei tvarkai 9 . Pozityvioji teisės doktrina ţvelgia į ţmogaus teises kaip į valstybės nustatytas įstatymuose ar kituose teisės aktuose. Nesant šių teisių konstitucinio ar kito teisinio pagrindo, jas kaip teises galėtų identifikuoti prigimtinės teisės doktrina, bet ne pozityvioji, pagal kurią individai teisių turi tiek, kiek sukūrė politinė ar socialinė praktika. Teisinis pozityvizmas gali būti suprantamas kaip teorija, skelbianti, jog individai juridinių teisių turi tik tiek, kiek sukūrė eksplicitiški politiniai sprendimai ar socialinė praktika 10 . Analizuodami ţmogaus teises susiduriame ir su teisės bei pareigos santykiu. Daugelis autorių paţymi, kad tradicinis poţiūris, esą teisės ir pareigos yra du skirtingi teisinio paţinimo objektai ir kad pirmosios yra netgi viršesnės uţ antrąsias, veikiausiai kyla iš prigimtinės teisės doktrinos. Teisėmis ir pareigomis pagrįstos teorijos į centrą iškelia individą ir jo sprendimą ar elgesį laiko fundamentaliai svarbiu, tačiau jį vertina skirtingai. Aiškinantis teisės ir pareigos santykį paţymėtina, kad teisėmis pagrįstoms teorijoms rūpi individualaus veiksmo priklausomybė, o ne deramumas; jos suponuoja ir gina individualaus mąstymo ir pasirinkimo vertę; pareiga pagrįstos teorijos moralines normas, elgesio kodeksus traktuoja kaip esminius, 7 VAIŠVILA, A. Teisinės valstybės koncepcija Lietuvoje. Vilnius: Litimo, 2000, p. 143-145. 8 BIRMONTIENĖ, T., et. al. Lietuvos konstitucinė teisė. Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 2012, p. 348- 349. 9 KELSEN, H. Grynoji teisės teorija. Vilnius: Eugrimas, 2002, p. 131. 10 DWORKIN, R. Rimtas požiūris į teises. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004, p. 14. 7 ar jie būtų individui nustatyti visuomenės, ar individo – sau pačiam; ţmogus, esantis jų centre, yra ţmogus, kuris privalo atitikti tokį kodeksą, arba, jeigu jis jo neatitinka, būti baudţiamas 11 . Teisės doktrinoje yra diskutuojama pareigos ir prievolės klausimu. Jei analizę pradėtume nuo to, kaip pareigos ir prievolės sąvoka yra išaiškinta lietuvių kalbos ţodyne, galima būtų padaryti išvadą, jog pareiga ir prievolė yra sinonimai, tačiau iš tikrųjų tai iš esmės skirtingos sąvokos. Kaip A. Vaišvila nurodo, prievolė ir pareiga sutampa tik vienu poţymiu – pripaţinimu, kad abiem atvejais veiksmai yra privalomi 12 . Visais kitais atvejais autorius nurodo pareigos ir prievolės skirtumus. Pagrindiniai šių sąvokų skirtumai yra tokie, jog prievolė – pozityviosios teisės, o pareiga – prigimtinės teisės kategorija. Prievolę gali nustatyti tik teisėkūroje savivaliaujanti, asmens gerove tiesiogiai nesirūpinanti ir jį pavergti siekianti valstybė, tuo tarpu pareiga yra sudėtinė pačios teisės kaip subjektinių teisių ir pareigų vienovės dalis, per kurią asmuo legalizuoja visuomenėje savo teises, jas plečia, garantuoja 13 . Pareigos atlikimo motyvas yra asmeninė nauda, tuo tarpu prievolės – nuoga prievartos baimė. Vykdydamas pareigas, individas realizuoja savo subjektines teises, tarnauja savo gerovei, kuria savo likimą; vykdydamas prievoles – stiprina jį pavergiančias jėgas 14 . Retrospektyvos poţiūriu prievolė ir pareiga priklauso skirtingoms teisės sistemos dalims – prievolė yra viešosios teisės, pareiga – privačiosios teisės kategorija; prievolė atsiranda iš totalitarinės valstybės santykių su savo nelaisvais, nelygiateisiais pavaldiniais, pareiga – iš laisvų piliečių savanoriškąja sutartimi pagrįstų tarpusavio santykių. Teisės doktrinoje taip pat pabrėţiama, kad prievolė yra primetama smurtu, o pareiga pasirenkama laisva valia savo teisėms įgyvendinti, apsaugoti bei ir tai, jog prievolė – totalitarinių, pareiga – demokratinių reţimų ţenklas 15 . Įvairių teisės šakų atstovai apie ţmogaus teises bei laisves pasisako skirtingai. Prigimtinės teisės atstovai teigia, jog ţmogaus prigimtis yra pirminis prigimtinių ţmogaus teisių ir laisvių šaltinis. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad „Prigimtinės ţmogaus teisės – tai individo prigimtinės galimybės, kurios uţtikrina jo ţmogiškąjį orumą socialinio gyvenimo srityse. Jos sudaro tą minimumą, atskaitos tašką, nuo kurio plėtojamos ir papildomos visos kitos teisės ir kurios sudaro tarptautinės bendruomenės neginčijamai pripaţintas vertybes”. Taigi prigimtinių ţmogaus teisų doktrina teigia, kad ţmogaus teisės ir laisvės atsiranda ne valstybės valia, bet ţmogus jas įgyja gimdamas, jos yra neatskiriamos nuo asmens ir nesieja jo nei su 11 BIRMONTIENĖ, T., et. al. Lietuvos konstitucinė teisė. Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 2012, p. 355. 12 VAIŠVILA, A. Teisinės valstybės koncepcija Lietuvoje. Vilnius: Litimo, 2000, p. 324-325. 13 Ibid., p. 330-331. 14 VAIŠVILA, A. Teisinės valstybės koncepcija Lietuvoje. Vilnius: Litimo, 2000, p. 327. 15 Ibid., p. 330-331. 8 teritorija, nei su tauta. „Konstitucijoje tiesiogiai įtvirtinus ţmogaus teisių ir laisvių prigimtinę esmę, bet koks ţmogaus teisių ir laisvių aiškinimas galimas tik pripaţįstant jų prigimtinį pobūdį, t. y. prigimtinė teisė tapo pozityviosios dalimi. Tai yra konstitucinis pagrindas ţmogaus teises ir laisves traktuoti kaip pirminį ir svarbiausią pradą, teisinių vertybių skalėje uţimantį aukščiausią vietą” 16 . Kaip A. Vaišvila nurodo, prigimtinė teisė apibrėţiama kaip protingo ir socialaus ţmogaus prigimtyje slypinti galimybė turėti tam tikras vertybes ir tokias pat vertybes pripaţinti artimui. Buvo įrodinėjama, jog prigimtinės ţmogaus teisės yra ankstyvesnės uţ įstatymą ir ne įstatymu ţmogui suteikiamos 17 . Kiek kitokios nuomonės pozityvizmo atstovai. Jie teigia, jog ţmogaus teisės yra valstybės duotos, kurios nustatytos įstatymų ar kitų teisės aktų, o valstybė panorėjusi gali jas savo nuoţiūra siaurinti ar kai kurias ir visiškai likviduoti. Pozityvistai teigia, jog ţmogus iš prigimties neturi jokių teisių, kad jos atsiranda tik iš tos organizuotos bendrijos, kurioje asmuo gyvena, veikia ir kuri gali laisvai manipuliuoti jo teisėmis. Toks poţiūris daţniausiai būdingas autoritarinėms ar totalitarinėms valstybėms. Paprastai pozityvizmas laikomas vienpusišku ir nepakankamu, jis atsiranda dėl to, jog teigia valstybės pirmenybę prieš asmenį ir neieško objektyvių kriterijų, kurie apribotų valstybės savivalę teisėkūroje. Pozityvizmo doktrina abejinga tam, ar konkrečiuose įstatymuose įkūnijama valstybinės valdţios pagarba ţmogaus teisėms, ar savivalė tų teisių atţvilgiu. Jai svarbu ne įstatymo turinys, o tik jo formuluojama elgesio taisyklė. Propaguodama subjektyvistinę ţmogaus teisių sampratą, ji gali pagrįsti visišką asmens beteisiškumą ir valstybės viešpatavimą asmens atţvilgiu 18 . Teisės dokrinoje taip pat analizuojama, jog vartojant terminą „prigimtinė teisė“, gali susidaryti regimybė, kad individas gimsta su jau gatavomis teisėmis į gyvybę, į sveikatą, į laivę ir kt. O jeigu taip, tai reikėtų pripaţinti, jog tos teisės yra ankstesnės ne tik uţ valstybę, bet ir uţ visuomenę, kad jos atsiranda ne iš tarpindividinio bendravimo (visuomenės), o iš gamtos, iš biologinės ţmogaus prigimties. Ne visuomenė, o gamta tada būtų tikrasis ir vienintelis tokių teisių šaltinis, atitinkamai pati teisė – ne socialinė, ne kultūrinė, o biologinė (gamtinė) kategorija. Į tokias išvadas, regis, orientuotų ir pats lotyniškasis „ius naturale“, kuris ir reikštų „gamtos teisę“. Išeitų, jog teises į gyvybę, į sveikatą individas įgyja šalia visuomenės ir nepriklausomai nuo visuomenės. O egzistuodamos šalia visuomenės, jos turėtų egzistuoti ir šalia pareigos, kuri yra visuomenės (artimo) reprezentuotoja teisės sampratoje. Šitaip suprantama teisė jau turėtų iš esmės kirstis su mūsų paţiūromis į teisę kaip subjektinių 16 JARAŠIŪNAS, E. Konstitucijos 18 straipsnis. Lietuvos Respublikos Konstitucijos II skirsnio „Žmogus ir valstybė“ komentaras. Vilnius: Teisės problemos, 1999, p. 26. 17 VAIŠVILA, A. Teisinės valstybės koncepcija Lietuvoje. Vilnius: Litimo, 2000, p. 233-234. 18 VAIŠVILA, A. Teisės teorija. Vilnius: Justitia, 2000, p. 75. 9 teisių ir pareigų vienovę. Tačiau pastanga kildinti teisę ne iš visuomenės, o iš gamtos, ją traktuoti ne kaip socialinę, kultūrinę, o kaip biologinę kategoriją faktiškai yra metodologinė klaida, kurią galima įvardyti kaip teisės ontologizavimą 19 . Teisės ontologizavimas - tai reiškia sutapatinti teisės objektą (gyvybę, sveikatą) su pačia asmens teise į tas vertybes ir taip supainioti du semantinius teisės lygmenis – vertybinį (tai asmens interesai - vertybės, kurias jis nori apsaugoti, susikurti ar įsigyti norminant savo ir kitų asmenų ar institucijų elgesį) su valiniu (norminiu) (tai subjektyvus asmens reikalavimas pagarbos savo vertybėms (teisės objektui)), gamtinį su visuomeniniu, natūrą su kultūra, daiktą su veiksmais dėl to daikto. Šitaip ontologizavus teisę, gyvybė tada turi nebesiskirti nuo teisės į gyvybę, turtas nuo nuosavybės teisės į tą turtą, mokslas nuo teisės į mokslą ir t. t 20 . Kaip galima pastebėti, teisinėje literatūroje teisių bei laisvių samprata nagrinėjama iki šiol, pateikiant įvairius teisės kildinimo variantus. Taip pat pabrėţiama, kad teisių ir pareigų vienovė apsaugo individą nuo to, kad jis būtų visuomenės pavergtas (pareigų absoliutinimo), o visuomenę – nuo atskiro individo agresijos (teisių suabsoliutinimo) 21 . Tačiau galime sutikti su tuo, jog ţmogaus teisės – tai universalios teisės, kurios priklauso kiekvienam ţmogui be išimčių, tuo tarpu piliečio teises jis įgauna susietas su konkrečia valstybe, kurios piliečiu jis yra. Laisvės – tai taip pat ţmogaus elgesio variantas, į kurį valstybė negali kištis, tačiau pareigos, tai valstybės nustatytas elgesio variantas, kuriam pilietis turi paklusti. 2. Teisės, laisvės ir pareigos Nepriklausomybės kovų laikotarpiu 1918 – 1920 m. Per kiek daugiau nei dvejus metus, kurie skiria Lietuvos tarybos 1918 m. vasario 16 d. Aktą nuo Steigiamojo Seimo 1920 m. geguţės 15 d. Rezoliucijos, Lietuva nuėjo pirmuosius sunkius ţingsnius savo konstitucionalizmo raidoje 22 . Nepriklausomybės kovų laikotarpiu, Lietuvoje buvo išleisti 1918 m. ir 1919 m. Laikinosios Konstitucijos Pamatiniai Dėsniai bei 1920 m. Laikinoji Lietuvos Valstybės Konstitucija. Šie aktai yra labai turiningi ir, ţvelgiant į juos iš viso Lietuvos konstitucionalizmo perspektyvos, suvaidinę ne menkesnį vaidmenį nei, pavyzdţiui, nuolatinė 1922 m. Konstitucija. Negalėtume pritarti šių dokumentų, kaip nespėjusių padaryti apčiuopiamesnio poveikio Lietuvos konstitucionalizmo tradicijai dėl jų trumpalaikio galiojimo vizijai. Svarbą konstitucionalizmo raidai lemia ne konstitucijos, kaip rašytinio teisės akto, formalaus galiojimo trukmė, bet joje įgyvendintų idėjų ir įtvirtintų 19 VAIŠVILA, A. Teisinės valstybės koncepcija Lietuvoje. Vilnius: Litimo, 2000, p. 314-315. 20 VAIŠVILA, A. Teisės teorija. Vilnius: Justitia, 2000, p. 115. 21 VAIŠVILA, A. Teisinės valstybės koncepcija Lietuvoje. Vilnius: Litimo, 2000, p. 310. 22 BIRMONTIENĖ, T., et. al. Lietuvos konstitucinė teisė. Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 2012, p. 115. 10 vertybių visuma. Tarpukario Lietuvos laikinosiomis konstitucijomis įprastai vadinami trys aktai: 1918 m. lapkričio 2 d. Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos Pamatiniai Dėsniai, 1919 m. balandţio 4 d. Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos Pamatiniai Dėsniai, 1920 m. birţelio 2 d. Laikinoji Lietuvos Valstybės Konstitucija. Tačiau tik pastarasis aktas neabejotinai vadintinas Konstitucija, o teisėkūros subjekto – Steigiamojo Seimo – teisė priimti jį nekvestionuojama. Pirmieji du aktai, sprendţiant tik iš pavadinimo, tėra laikinosios konstitucijos pamatiniai dėsniai 23 . Akivaizdu, kad 1918–1922 m. sąlygos ţmogaus ir piliečio teisėms ir laisvėms įgyvendinti nebuvo palankios, tačiau Valstybės Taryba pasirūpino šių teisių konstitucinėmis garantijomis – abiejuose Pamatiniuose Dėsniuose yra jų katalogas, struktūriškai sudarantis savarankišką akto skyrių 24 . Pirmosios laikinos Lietuvos Konstitucijos – 1918 metų Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos Pamatiniai Dėsniai, 1919 m. Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos Pamatiniai Dėsniai (nauja redakcija), 1920 m. Laikinoji Lietuvos Valstybės Konstitucija reglamentavo tik kai kurias ţmogaus, piliečio, teises, nesukurdamos išsamesnio šių teisių katalogo, o ir pačios teisės buvo dėstomos konstitucijų baigiamosiose dalyse. Tai galėtų būti aiškinama konstitucijų laikinu pobūdţiu ir nepakankamai išsamiu konstituciniu reguliavimu, konstitucinio reglamentavimo tradicijų trūkumu 25 . Nepaisant to, tai buvo didţiulis ţingsnis teisių, laisvių ir pareigų raidoje tarpukario Lietuvoje. 1918 m. Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos Pamatiniuose Dėsniuose V skyriuje 26 (22-25 str.) buvo nustatytos pamatinės piliečių teisės: a) visų piliečių lygybė prieš įstatymą; jokių privilegijų nėra; Konstitucijoje dar pabrėţiama, kad šioje lygybėje nedaromas joks lyties, tautybės, tikybos ar luomo skirtumas; b) asmens neliečiamybė; c) buto neliečiamybė; d) nuosavybės neliečiamybė; e) tikybos laisvė; f) spaudos laisvė; g) susirinkimų laisvė (išskyrus ginkluotų asmenų susirinkimus); h) draugijų (sąjungų laisvė), tačiau su ta sąlyga, kad jų tikslai ir priemonės nebūtų priešingi valstybės įstatymams 27 . Iš pirmo ţvilgsnio šis katalogas yra pernelyg trumpas, ţvelgiant iš dabarties konstitucinės teisės mokslo pozicijų jame daug ko trūksta. Tačiau Pamatinių Dėsnių kūrėjams iš tikrųjų reikia padėkoti uţ drąsą – juk čia kalbama apie tas teises ir laisves, kurioms valstybė suteikia garantijas, o ne apie tas, kurias pripaţįsta arba kurios apskritai yra ţinomos. Tam tikras teises 23 MACHOVENKO, J. 1918 m. lapkričio 2 d. ir 1919 m. balandţio 4 d. Lietuvos konstituciniai aktai – dvi atskirtos Konstitucijos ar dvi to paties konstitucinio akto redakcijos? Teisė, 2017 (104), p. 38. 24 MACHOVENKO, J. 1918 m. lapkričio 2 d. ir 1919 m. balandţio 4 d. Lietuvos konstituciniai aktai – dvi atskirtos Konstitucijos ar dvi to paties konstitucinio akto redakcijos? Teisė, 2017 (104), p. 42. 25 BIRMONTIENĖ, T. Ţmogaus teisių ir laisvių koncepcija 1922 m. Lietuvos valstybės Konstitucijoje. Iš Mūsų konstitucionalizmo raida: straipsnių rinkinys. Vilnius: Valstybės ţinios, 2003, p. 125. 26 Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos Pamatiniai Dėsniai. Lietuvos aidas, 1918. XI.13, nr. 130(178). 27 VANCEVIČIUS, S. Valstybės ir teisės teorija. Vilnius: Justitia, 2000, p. 68. 11 ir laisves valstybė priima kaip duotybę – jos tiesiog yra, jos egzistuoja nepriklausomai nuo valstybės pripaţinimo ar nepripaţinimo. Valstybės valdţios reikalas garantuoti tai, ką ji gali garantuoti šiuo momentu, t. y. uţtikrinti sąlygas, kad ţmogus tas teises įgyvendintų ir tomis laisvėmis pasinaudotų 28 . Ypač svarbu, kad 1918 m. Pamatiniuose Dėsniuose pirmąkart Lietuvos konstitucionalizmo istorijoje buvo panaikinti luomai, įtvirtintas draudimas diskriminuoti asmenis dėl lyties, tautybės ir tikėjimo bei visiškai garantuotos modernios asmeninės teisės (asmens, buto ir nuosavybės neliečiamybė, o kartu – tikėjimo, ţodţio, spaudos, susirinkimų ir draugijų laisvė) 29 . Šie Laikinosios Konstitucijos Pamatiniai Dėsniai buvo pagrindas, kuris davė pradţią ţmogaus teisių suteikimui bei uţtikrinimui. 1919 m. Valstybės taryba dar kartą perţiūrėjo Lietuvos Valstybės Pamatinius Dėsnius ir priėmė naują jų redakciją, kurią sudarė 8 skyriai, suskirstyti į 40 straipsnių 30 . Dauguma šių 1919 m. Lietuvos Valstybės Pamatinių Dėsnių nuostatų ţodis ţodin kartojo 1918 m. Pamatinių Dėsnių nuostatus. Svarbu paminėti, kad abiejų redakcijų Pamatiniai Dėsniai pirmąkart Lietuvos konstitucionalizmo istorijoje numatė atskirą „Pamatinių piliečių teisių“ skyrių, kuriame taip pat pirmąkart buvo konstatuotas jau minėtas luomų panaikinimo principas ir įtvirtintas visų piliečių lygiateisiškumas. Kadangi Lietuvoje luominė visuomenė egzistavo nuo viduramţių iki pat 1918 m., todėl luomų panaikinimas ir visuotinės lygybės proklamavimas simbolizuoja tam tikrą jau 1918 m. Vasario 16 – osios aktu pradėtą „revoliucinio“ pobūdţio visuomenės ir teisinės sistemos reformos etapą. Apibendrinant 1918 m. ir 1919 m. Laikinosios Konstitucijos Pamatinių Dėsnių nuostatų analizę, reikia konstatuoti, nors šie konstituciniai aktai formaliai negali vadintis „Lietuvos Respublikos Konstitucijomis“ (paminėtomis 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje), nes jie priimti iki 1920 m. geguţės 15 dienos, kai Steigiamasis Seimas apsisprendė dėl Lietuvos respublikinės valdymo formos, pagal savo turinį ir priėmimo formą jie, be abejo, yra Lietuvos kontitucionalizmo istorijos ir tradicijos dalis. Svarbu tai, kad asmeninės teisės čia vadinamos „pamatinėmis teisėmis“ (tiesa, jos vadinamos ne ţmogaus teisėmis, o siejamos su pilietybės institutu). Pagaliau Pamatiniuose Dėsniuose numatyta 31 (ir jais remiantis 1919 m. spalio 30 d. priimtu Rinkimų įstatymu 32 ) 28 MACHOVENKO, J. 1918 m. lapkričio 2 d. ir 1919 m. balandţio 4 d. Lietuvos konstituciniai aktai – dvi atskirtos Konstitucijos ar dvi to paties konstitucinio akto redakcijos? Teisė, 2017 (104), p. 42-43. 29 VAIČAITIS, A. et al., Lietuvos konstitucionalizmo istorija (istorinė Lietuvos konstitucija). 1387 m.-1566 m.- 1791 m.-1918 m.-1990 m.: monografija. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2016, p. 180. 30 Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos Pamatiniai Dėsniai. Laikinosios Vyriausybės Žinios, 1919. XII. 2, nr. 16-194. 31 VAIČAITIS, A. et al., Lietuvos konstitucionalizmo istorija (istorinė Lietuvos konstitucija). 1387 m.-1566 m.- 1791 m.-1918 m.-1990 m.: monografija. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2016, p. 179-180. 12 visuotinė rinkimų teisė buvo suteikta visoms Lietuvoje gyvenančioms tautinėms ir religinėms bendrijoms ir ne tik vyrams, bet ir moterims (palyginti – moterų rinkimų teisė prilyginta vyrų teisėms Jungtinėje Karalystėje buvo tik 1928 m., Prancūzijoje – 1945 m., Šveicarijoje – 1971 m.) 33 . Atkreiptinas dėmesys, jog moterų teisės Lietuvoje – svarbus ne tik teisės klausimas. Istoriškai daugelį šimtmečių moterų teisinis statusas buvo siejamas su jų turtinėmis, ypač paveldėjimo, teisėmis, su teise laisva valia ištekėti ir auklėti nepilnamečius vaikus. Moterų pilietinės teisės nebuvo plėtojamos, o jų politinės teisės ilgą laiką nebuvo pripaţįstamos. Moterų politinio lygiateisiškumo siekis siejamas su ţmogaus teisių doktrinos pokyčiais, konstituciniu lygiateisiškumo įtvirtinimu XX a. pradţioje. XIX a. pabaigoje, kaip ir didţiojoje Europos dalyje, Lietuvoje prasidėjo feministinis sąjūdis. Lietuvos moterų judėjimas atsiliko nuo Lenkijos, Latvijos, Suomijos moterų judėjimų, kurie kūrė savo organizacijas jau XIX a. pabaigoje 34 . Apskritai moters teisių klausimas Lietuvoje pradėtas svarstyti 1905 m., kai spauda kvietė moteris šviestis, ūkininkai raginami leisti ne tik sūnus, bet ir dukteris į mokslus 35 . 1905 m. rugsėjo mėn. Vilniuje buvo įkurta Lietuvos moterų organizacija. Lietuvės, kitaip nei latvės, estės, lenkės, anksčiau organizavo pirmąjį moterų suvaţiavimą, kuriame formuluoti moterų judėjimo tikslai. Vienas pagrindinių moterų susivienijimo tikslų – iškovoti lygias moterų ir vyrų teises. Lygios moterų ir vyrų rinkimų teisės buvo paskelbtos jau 1905 m. Didţiojo Vilniaus Seimo dokumentuose, tačiau jų teisinis įtvirtinimas tapo įmanomas tik paskelbus nepriklausomybę. 1918 m. Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos Pamatiniuose Dėsniuose buvo įtvirtinta lyčių lygybė prieš įstatymus, analogiškos nuostatos buvo ir 1919 m. Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos Pamatiniuose Dėsniuose. Taigi galima manyti, kad 1918 m. Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos Pamatiniai Dėsniai atvėrė moterims galimybes aktyviai dalyvauti politikoje, pripaţino jų rinkimų teises 36 . Lietuva, įtraukdama piliečių lygiateisiškumo principą, pasekė kitų – Rytų ir Vidurio Europos valstybių konstituciniu pavyzdţiu. Suomija buvo pirmoji valstybė, kuri 1906 m. šią teisę įrašė 32 Lietuvos Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymas. Laikinosios Vyriausybės Žinios, 1919.IV.2, nr. 26-302. 33 VAIČAITIS, A. et al., Lietuvos konstitucionalizmo istorija (istorinė Lietuvos konstitucija). 1387 m.-1566 m.- 1791 m.-1918 m.-1990 m.: monografija. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2016, p. 179-180. 34 BIRMONTIENĖ, T. Moterų teisių raida Lietuvoje: konstitucinis pripaţinimas, politinio lygiateisiškumo siekis. Jurisprudencija, 2006, t. 12(90), p. 34-36. 35 JŪRĖNIENĖ, V. Stegiamojo Seimo narės ir jų veikla įteisinant lyčių lygiateiškumą 1922 m. Konstitucijoje. Iš Mūsų konstitucionalizmo raida: straipsnių rinkinys. Vilnius: Valstybės ţinios, 2003, p. 96. 36 BIRMONTIENĖ, T. Moterų teisių raida Lietuvoje: konstitucinis pripaţinimas, politinio lygiateisiškumo siekis. Jurisprudencija, 2006, t. 12(90), p. 34-36. 13 į Konstituciją 37 . Nepriklausomybės kovų laikotarpiu buvo ţengtas didelis visų Lietuvos moterų ţingsnis, siekiant įgyti vienodas teises, kokias turi vyrai, taip uţtikrinant prigimtinės teisės doktrinos keliamą nuostatą, jog visi ţmonės gimdami yra lygūs nepaisant jų lyties. 1920 m. Steigiamasis Seimas priėmė Laikinąją Lietuvos Valstybės Konstituciją 38 . Ši Konstitucija skelbė visų piliečių lygybę prieš įstatymą, asmens neliečiamybę prieš įstatymą, tikybos, spaudos, ţodţio, organizacijų laisvę bei mirties bausmės panaikinimą. Palyginti su 1918 m. ir 1919 m. Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos Pamatiniais Dėsniais, 1920 m. Laikinoji Konstitucija išplėtė piliečių demokratinių teisių ir laisvių sąrašą. Šiai Konstitucijai būdinga tai, kad įrašius naują korespondencijos neliečiamybę, kuri nebuvo minėta 1919 m. Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos Pamatiniuose Dėsniuose, buvo išbraukta nuosavybės neliečiamybė. Ši neliečiamybė nebuvo perkelta į laisvės sritį, ji niekur nėra minima ir jokia konstitucinė apsauga jai nebuvo suteikta 39 . Visų pirma, rengiantis kardinaliai ţemės reformai (t. y. dalinio dvarų ţemės nacionalizavimo), Steigiamasis Seimas Laikinojoje Konstitucijoje nebeuţsiminė apie nuosavybės teisę, t. y. ją traktavo jau ne kaip konstitucinę, o kaip ordinarinę teisę, kurią būtų galima lengviau apriboti 40 . Agrarinės reformos įstatymas buvo parengtas 1920 m., tačiau Seimas jį priėmė 1922 m. Ši reforma numatė simbolinę kompensaciją savininkams uţ nusavintą ţemę, o nusavintos ţemės perleidimas beţemiams ir maţaţemiams valstiečiams, pirmoje eilėje kariams savanoriams, bylojo apie ţemės reformos Lietuvoje radikalumą. Agrarinė reforma nemaţai prisidėjo prie politinės padėties šalyje stabilizavimo ir ţemės ūkio modernizavimo, pašalino iš ekonominio bei politinio šalies gyvenimo Lietuvos valstybei priešiškai nusiteikusią kitatautę, daugiausia lenkiškąją, dvarininkiją ir sutvirtino lietuviškąją ūkininkiją, kuriai atiteko svarbiausiasis vaidmuo šalies ekonomikoje 41 . Laisvių srityje, be 1919 m. Pamatiniuose Dėsniuose išdėstytų tikybos, spaudos, ţodţio, susirinkimų ir draugijų laisvių yra pridėta sąţinės ir streikų laisvė. Sąţinės laisvė čia persipynė su tikybos laisve. Jeigu tikybos laisvę laikytumėme ne tikėjimo, o kulto organizavimo ir vykdymo laisve, tai būtų matomas daug ryškesnis skirtumas tarp sąţinės ir tikėjimo laisvių. Streikų laisvės deklaravimas atspindi Steigiamojo Seimo 37 JŪRĖNIENĖ, V. Stegiamojo Seimo narės ir jų veikla įteisinant lyčių lygiateiškumą 1922 m. Konstitucijoje. Iš Mūsų konstitucionalizmo raida: straipsnių rinkinys. Vilnius: Valstybės ţinios, 2003, p. 97. 38 Laikinoji Lietuvos Valstybės Konstitucija. Laikinosios Vyriausybės Žinios, 1920.VI.12, nr. 37-407. 39 ANDRIULIS, V., et. al. Lietuvos teisės istorija. Vilnius: Justitia, 2002, p. 327. 40 VAIČAITIS, A. et al., Lietuvos konstitucionalizmo istorija (istorinė Lietuvos konstitucija). 1387 m.-1566 m.- 1791 m.-1918 m.-1990 m.: monografija. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2016, p. 185. 41 TRUSKA, L. Parlamentarizmo I Lietuvos Respublikoje (1918-1940 m.) bruožai [interaktyvus].Vilnius: Parlamento studijos, 2004 [ţiūrėta 2018 m. balandţio 25 d.]. Prieiga per internetą:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!