Apylinkės inspektoriaus veiklos teisiniai pagrindai

Įvadas Tyrimo aktualumas. Kaip deklaruojama Konstitucijoje „įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių“[ ]. Žmogaus teisės Konstitucijoje įvardytos kaip „prigimtinės“, tai reikštų, jog joms suteiktas pats aukščiausias teisinis statusas : pagrindinės žmogaus teisės ne iš valstybės gautos, o egzistuoja anksčiau už valstybę ir nepriklausomai nuo valstybės; ... Tokia Konstitucija – ne valdžios malonių rinkinys, o tautos teisinis dokumentas valstybinei valdžiai riboti, ją palenkti žmogaus teisių tarnybai [1]. Kadangi žmonių teisės ir laisvės realizuojamos visuomenėje ir tam reikia kelių asmenų sąveikos, egzistuoja neišvengiami apribojimai. Tokie apribojimai visų pirma reikalingi tam, kad vieno žmogaus, įgyvendindamas savo teises ir laisves, nepažeistų kito žmogaus teisių ir laisvių. Kita apribojimų priežastis - normalus kolektyvo, visuomenes ir valstybės egzistavimas. Tačiau apribojimai galimi tik tiek, kiek jie numatyti konstitucijose. Žmogaus teisių ribojimas – sudėtinga konstitucinės teisės problema. Tik kai kurios žmogaus teisės priskiriamos absoliučioms, neribojamoms, pvz., teisė į gyvybę, teisė nebūti kankinamam ir žalojamam, kad su asmeniu nebūtų žiauriai, žeminant jo orumą elgiamasi. Kitos teisės gali būti ribojamos. Konstitucinės teisių ir laisvių apribojimo formulės labai įvairios, tačiau egzistuoja bendros taisyklės. Tokio reguliavimo poreikis sukūrė kai kuriuos žmogaus ir piliečio teisių apribo­jimus. Taigi, įstatymų leidėjas, formuluodamas naujus teisių ir laisvių apribojimus yra suvaržytas konstitucijoje numatytais apribojimų tikslais. Egzistuoja ir konkrečios apribojimų išimtys, liečiančios konkrečias teises ar laisves. Sprendžiant klausimą, ar konkretus ribojimas yra būtinai reikalingas mūsų visuomenėje, pirmiausia turi būti siekiama išsiaiškinti ribojimo tikslus ir paskirtį ir nustatyti, ar ribojimo priemonės yra proporcingos siekiamam teisėtam tikslui. Konstitucinis Teismas 2000 m. birželio 30 d. nutarime suformulavo svarbų principą, kad „negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį asmuo, įgyvendindamas vieną konstitucinę teisę, netektų galimybės įgyvendinti kitą konstitucinę teisę”. Taigi teisių ribojimas turi būti subalansuotas su kitomis teisėmis. Statutinėse organizacijose pareigūnams taikomi kai kurie teisių apribojimai, kurie apibrėžti Konstitucijoje, ir ,atrodo, šiuo atveju neturėtų kelti jokių klausimų dėl apribojamų teisingumo, būtinumo ir pagrįstumo. Tyrimo objektas – apylinkės inspektoriaus veiklos teisiniai pagrindai. Tyrimo tikslas – išanalizuoti apylinkės inspektoriaus veiklos teisinius pagrindus. Tyrimo uždaviniai: 1. Pateikti apylinkės inspektoriaus sampratą. 2. Lyginamuoju aspektu palyginti galiojančius teisės aktus, kuriais apribojamos apylinkės inspektoriaus teisės; 3. Išnagrinėti apylinkės inspektoriaus teisių situaciją; 4. Pateikti apibendrinančias išvadas ir rekomendacijas. Tyrimo metodai: sisteminė ir loginė analizė, teisės aktų sisteminė analizė, teorinės literatūros analizė, anketinis interviu būdas. 1. Alylinkės inspektoriaus tarnybos teisiniai pagrindai 1.1. Apylinkės inspektoriaus samprata ir tarnybos ypatumai Pastaruoju metu daug diskutuojama apie statutines, kitaip galima jas įvardyti kaip teisėsaugos organizacijas, (institucijos, kurioms pavestos valstybinės teisėsaugos funkcijos), jų veiklą-ikiteisminį tyrimą, operatyvinę veiklą, prevencinių, prievartos priemonių ir šaunamojo ginklo panaudo­jimą ir kt. Prielaidų diskutuoti šia tema yra. Šių prielaidų atsiradimas gali būti siejamas su objektyviai egzistuojančiomis problemomis teisėsaugoje, kurios, negana to, įgauna sisteminį pobūdį. Dėl teisėsaugos institucijų vadovų skyrimo ir atskaitingumo, teisėsaugos institucijų išorinės kontrolės sistemos nebuvimo (kiekvienoje statutinėje organizacijoje tai reglamen­tuojama skirtingai) apylinkės inspektoriaus institucijų darbo rezultatai neretai politizuojami, ikiteisminiai tyrimai nutraukiami, o operatyviniai tyrimai vyksta pernelyg ilgai. Apylinkės inspektoriaus veiklos teisinio reglamentavimo analizė atliekama tiriant Policijos veiklos įstatymo turinį, vadovaujantis metodologinėmis analitinės jurisprudencijos nuostatomis, remiamasi tei­smų praktika, policijos veiklos įstatymo nuostatos lyginamos su kitų panašių įstatymų nuostatomis. Darbe taip pat analizuojamos teisinės sąvokos, kuriomis įvardijamos pagrin­dinės policijos saugomos vertybės („visuomenės saugumas", „viešoji tvarka"), taip pat polici­jos vieta valstybės institucijų sistemoje apibūdinančios sąvokos („valstybės saugumas", „nacionalinis saugumas"). Dalis jį lemiančių priežasčių sietinos su tuo, kad daugelis Lietuvos teisėsaugos institucijų veikia pagal atskirus specialiai joms skirtus įstatymus. Šių įstatymų ir jų poįstatyminių aktų tarpusavio santykis ne­retai skatina teisės normų konkurenciją. Diskusiją skatina ir naujausių laikų iššūkiai teisė­saugai: tarptautinio terorizmo pavojus, tarptautinio organizuoto nusikalstamumo stiprėjimas. Vienas iš galimų būdų didinti teisėsaugos institucijų veiklos efektyvumą - jų steigimo ir veiklos teisinio reguliavimo optimi­zavimas. Jis sietinas su teisinių spragų, kolizijų šalinimu. Apylinkės inspektorius yra pagrindinė jėga, palaikanti teisėtvarką ir užtikrinanti vidinį valstybės, visuo­menės ir asmens saugumą, todėl turi būti siekiama, kad jos veiklos teisinis reglamentavi­mas būtų kiek galima tobulesnis. Lietuvoje daug kalbama ir apie policijos socialinę paskirtį. Reikia sutikti su A. Vaišvila, kad kalbėti apie policijos socialinę paskirtį šalia valstybinės val­džios paskirties - tai fantazuoti, kelti Apylinkės inspektorius i tokius uždavinius, kurių ji negali atlikti praktiš­kai, nes praktikoje ji priversta elgtis ne pagal demokratinę doktriną, o pagal galiojantį įsta­tymą. Ir jeigu šiame įstatyme yra realizuota demokratinė doktrina, tai Apylinkės inspektorius - socialinė pa­slauga, jei ne - tai praraja (susvetimėjimas) tarp demokratinės doktrinos ir praktiškai vei­kiančios policijos neišvengiama1. Taigi net teisės filosofine prasme pozityviosios teisės aktų kokybė, jų teisinis preciziškumas tampa viena iš atitikimo demokratinės doktrinos ir teisinės valstybės siekio principo reikalavimams garantijų. Teisinio reglamentavimo aiš­kumo poreikį ne kartą pabrėžė ir Konstitucinis Teismas- vienas iš esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų yra teisinis tikrumas ir teisinis aiškumas: teisi­nis reguliavimas privalo būti aiškus ir darnus, teisės normos turi būti formuluojamos tiksliai, jose negali būti dviprasmybių2. Kaip ir Europos policijos etikos kodekse numatyta, kad teisės aktai, reglamentuojantys policijos veiklą, turi būti aiškūs, tikslūs ir prieinami kiekvienam asmeniui; prireikus turi būti papildomi aiškiais norminiais dokumentais [5]. Lietuvos teisinėje literatūroje statutinio valstybės tarnautojo sąvoką apibrėžia 1999 m. Valstybės tarnybos įstatymo 2 straips­nis. Jis atspindi 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijos deklaruojamą nuostatą „Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms" (5 str. 3 d.), žymi konceptualų požiūrį į valstybės įstaigų tarnautojus. Tuo tarpu Vidaus tarnybos statuto 2 straipsnyje tarp pagrindinių sąvokų apibrėžiamas ir apylinkės inspektorius , kurio tarnybą reglamentuoja šis Statutas ir (ar) kuris turi viešojo administravimo įgaliojimus jam nepavaldiems asmenims [19]. Be to, minėtuose teisės aktuose atitinkamai apibrėžiama valstybės tarnyba kaip teisinių santykių, atsirandančių įgijus valstybės tarnautojo statusą, jam pasikeitus ar jį praradus, taip pat atsirandančių dėl valstybės tarnautojo viešojo administravimo veiklos valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje įgyvendinant tam tikros valstybės valdymo srities politiką ar užtikrinant jos įgyvendinimo koordinavimą, koordinuojant tam tikros valstybės valdymo srities įstaigų veiklą, valdant, paskirstant finansinius išteklius ir kontroliuojant jų panaudojimą, atliekant auditą, priimant ir įgyvendinant teisės aktus, valstybės ir savivaldybių institucijų ar įstaigų sprendimus viešojo administravimo srityje, rengiant ar koordinuojant teisės aktų, sutarčių ar programų projektus ir teikiant dėl jų išvadas, valdant personalą arba turint viešojo administravimo įgaliojimus nepavaldžių asmenų atžvilgiu, visuma [17] bei vidaus tarnyba kaip vidaus tarnybos sistemos apylinkės inspektoriaus statuso įgijimo, pasikeitimo ir praradimo bei su vidaus tarnybos sistemos apylinkės inspektoriaus statusu susijusių teisinių santykių visuma [19]. Tuo tarpu nei viename iš minėtų teisės aktų nerasime apylinkės inspektoriaus valstybės tarnybos ar apylinkės inspektoriaus organizacijos apibrėžimo. Be to, Policijos veiklos įstatyme nerasime tai nerasime tokių apibrėžimų. Lietuvos Respublikoje vyksta labai intensyvi teisėkūra. Teisės normų konkurencijos ir kolizijos sukeltų teisinių ginčų sprendimas apsunkina visų valstybės institu­cijų, įskaitant ir teisėsaugos institucijas, veiklą. Tokia padėtis susiklostė dar ir dėl to, kad Lietuvoje savų įstatymų ir kitų teisės aktų kūrimas buvo pradėtas ne nuo konstitucinių įsta­tymų ir pagrindinių kodeksų, tuo tarpu 2000 metų duomenimis, Lietuvoje galiojo 2202 įsta­tymai.3 Labai sunku tokiame kiekyje teisės aktų, kurie veikia vienu metu ir nesudaro aiš­kios sistemos, sukurti ir priimti naują teisės aktą, kuris neprieštarautų nė vienam iš minėtų nacionalinės teisės aktų, tarptautinėms sutartims (Lietuvos Respublikoje jų ratifikuota apie 500) ir Europos Sąjungos teisei. Teisėsaugos institucijų steigimą ir veiklą šiuo metu reglamentuoja įstatymai ir poįsta­tyminio pobūdžio teisės aktai. Apylinkės inspektorius valstybėje yra valstybės valdžios ir visuomenės sankirtoje. Tai pabrėžiama ir tarptautiniuose dokumentuose. Antai Parlamentinės asamblėjos deklaracijos dėl policijos 690 (1979) rezoliucijoje, priimtoje 1979 metų gegužės 8 dieną Parlamentinėje Asamblėjoje, pabrėžiamas pagrindinis policijos vaidmuo garantuojant tvarką ir saugumą visuomenėje, vi­sose valstybėse narėse, kad dažnai policininkams tenka ginti ir apsaugoti žmogaus teises ir laisves pavojingomis sąlygomis, tačiau neretai šias užduotis sunku atlikti todėl, kad dar nėra tiksliai nustatytų policijos elgesio taisyklių. Policijos pareigūnas yra dalis viešosios tvarkos ir saugumo sistemos, kuri pagrįsta įstatymais ir skirta tvarkai palaikyti bei įstatymams taikyti.4 Pagrindinis policijos veiklą reglamentuojantis teisės aktas yra Policijos veiklos įstaty­mas. Šiuo įstatymu nustatyta 13 policijos veiklos pagrindų: jos paskirtis, veiklos prin­cipai, teisiniai pagrindai, policijos uždaviniai, organizacinė struktūra, bendradarbiavimo su gyventojais, visuomeninėmis organizacijomis, savivaldybių bei kitomis institucijomis pagrin­dai, policijos pareigūnų įgaliojimai, jų teisės, pareigos, atsakomybė, prievartos naudojimo teisėtumo sąlygos, policijos įstaigų finansavimo šaltiniai, šio finansavimo formos. Policijos veikla turi būti vykdoma laikantis vidaus bei valstybės patvirtintų tarptautinių teisės normų reikalavimų. Teisės aktai, regla­mentuojantys policijos veiklą, turi būti aiškūs, tikslūs ir prieinami kiekvienam asmeniui, pri­reikus turi būti papildomi aiškiais norminiais dokumentais. Policijos personalas turi paklusti teisės aktų reikalavimams kaip ir kiti asmenys; vienintelės šio principo išimtys gali būti patei­sinamos tik tada, kai siekiama užtikrinti policijos uždavinių vykdymą demokratinėje visuo­menėje“5. Europos policijos etikos kodeksą galime pavadinti kaip vieną padėjėjų, siekiant tobulinti žmogaus teisių ir laisvių apsaugą, atidžiau pažvelgti į šių žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimą. Policijos veiklos įstatymo 5 straipsnyje pirmas minimas uždavinys yra žmogaus teisių ir laisvių apsauga. Reikia sutikti su S. Katuoka, kad „šiuolaikinėje visuomenėje klasikinė policijos veiklos funkcija - žmogaus teisių apsauga"6. Galima teigti, kad įstatymų leidėjo valia šis policijos uždavinys laikomas svar­biausiu ir iš esmės apimančiu kitus policijos uždavinius. Čia pat paminėtinas ir Konstitucijos 18 straipsnis, skelbiantis, kad „ ..Žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės".7 Tai reiškia, kad žmogaus teisės - konstituciškai įtvirtintos, prigimtinės, aukščiausia vertybė, kurių apsaugos mecha­nizmui įgyvendinti pajungta visa valstybės institucijų sistema. Savo ruožtu Apylinkės inspektorius , turėdama didžiausią savo įstaigų tinklą šalyje ir disponuojanti labai dideliu įvairios informacijos (taip pat ir operatyvinės) kiekiu, turi geriausias galimybes užtikrinti minėtos konstitucinės nuosta­tos ir svarbiausio savo uždavinio įgyvendinimą, ir atvirkščiai - apriboti ar pažeidinėti žmo­gaus teises ir laisves. Šiame momente Apylinkės inspektorius atsiranda dviprasmiškoje situacijoje, kai privalo garantuoti žmogaus teises ir taip pat vykdyti teisėtas valstybės deleguotas funkcijas. Kiti policijos uždaviniai, tokie kaip neatidėliotinos pagalbos teikimas asmenims, kai ji būtina dėl jų fizinio ar psichinio bejėgiškumo, taip pat asmenims, nukentėjusiems nuo nusi­kalstamų veikų, kitų teisės pažeidimų, stichinių nelaimių ar panašių veiksnių; nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevencija; nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų atsklei­dimas ir tyrimas; saugaus eismo priežiūra, išskyrus nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažei­dimų atskleidimą ir tyrimą, pagal savo pobūdį iš esmės yra išvestiniai iš pirmojo policijos už­davinio ir laikytini uždaviniais, kuriuos įgyvendinant vykdoma policijos administracinė veikla. Europos Tarybos leidinio ,,Apylinkės inspektorius ir žmogaus teisės" autoriai, apibendrinę demokratinių valstybių policijos veiklą, teigia, kad paprastai iš policijos tikimasi dviejų pagrindinių dalykų [8]: 1) Garantuoti įstatymų laikymąsi ir užkirsti kelią nusikaltimams bei viešajai netvarkai. 2) Teikti humanitarines - socialines paslaugas katastrofų metu ir kitais nenumatytais atvejais. 1.2. Apylinkės inspektorius kaip pareigūnas, įgyvendinanti žmogaus teisių apsaugą Policijos veiklos įstatymo 2 straipsnyje pateikiamos pagrindinės (jų yra penkios) šio įstatymo sąvokos. Viena iš svarbiausių įstatymo sąvokų yra policijos sąvoka. Apylinkės inspektorius apibrė­žiama kaip asmens, visuomenės saugumą bei viešąją tvarką užtikrinanti policijos įstaigų ir pareigūnų visuma. Pastebėtina, kad šioje sąvokoje išskiriamas „asmens saugumas", „vi­suomenės saugumas" ir „viešoji tvarka". Iš sąvokos išplaukia policijos uždavinys – viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo užtikrinimas. Šis uždavinys pagal savo svarbą ir apimtį toli lenkia daugelio kitų teisėsaugos institucijų uždavinius ir gali būti tiesiogiai kildinamas iš Konstitucijos. Konstitucijos 94 straipsnio 1 punkte įtvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės funkcijos. Konstitucijos 94 straipsnio 1 punkte pasakyta, kad „Vyriausybė tvarko krašto reikalus, saugo Lietuvos Respublikos teritorijos neliečiamybę, garantuoja valstybės saugumą ir viešąją tvarką" [7]. „Visuomenės saugumo" sąvoka Konstitucijoje pavartota 26 straipsnio 4 dalyje: „Žmogaus laisvė išpažinti ir skleisti religiją arba tikėjimą negali būti apribota kitaip, kaip tik įstatymu ir tik tada, kai būtina garantuoti visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ir dorovę, taip pat kitas asmens pagrindines teises ir laisves" [7]. „Valstybės saugumo" sąvoką galime rasti Konstitucijos 32 straipsnio 2 dalyje: „Šios teisės negali būti varžomos kitaip, kaip tik įstatymu ir jeigu tai būtina valstybės saugumui, žmonių sveikatai apsaugoti, taip pat vykdant teisingumą" [7]. Tai tarsi leistų manyti, kad šios sąvokos vartojamos kaip sinonimai. Tačiau Konstitucijos 36 straipsnio 2 dalyje abi minėtos sąvokos vartojamos kartu ir pateikiamos kaip alternatyvos: „Ši teisė negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu ir tik tada, kai reikia apsaugoti valstybės ar visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ar dorovę arba kitų asmenų teises ir laisves"8. Taigi svarbu yra išsiaiškinti „viešosios tvarkos", „valstybės saugumo" ir „visuomenės saugumo"' sąvokų turinį, jų tarpusavio santykį ir Vyriausybės, Vidaus reikalų ministerijos, policijos, kitų teisėsaugos institucijų vaidmenį užtikrinant minėtų vertybių apsaugą. Konstitucinis Teismas savo 2001 m. liepos 12 d. nutarime yra konstatavęs labai svarbų teiginį, kad „Konstitucijos normų ir principų negalima aiškinti remiantis įstatymų leidėjo ir kitų teisėkūros subjektų priimtais aktais, nes taip būtų paneigta Konstitucijos virše­nybė teisės sistemoje".9 Tokiu būdu teisėtumas iškeliamas virš tikslingumo, ir įstatymų leidėjo arba poįstatyminės teisėkūros subjektų sumanymai negali būti kriterijumi aiškinantis Konstitucijoje įtvirtintų sąvokų turinį. Vadinasi, ir rengiant teisės aktų projektus bei taikant įvairius galiojančius teisės aktus, pirmiausia turi būti atsižvelgiama į Konstitucijos nuostatas ir Konstitucinio Teismo jurisprudenciją. Aiškinant įstatymuose vartojamas konstitucines sąvo­kas, taip pat turi būti vadovaujamasi bendrosiomis teisės normų aiškinimo taisyklėmis, klai­dinga būtų tokias sąvokas interpretuoti ne Konstitucijos, o įstatymų ir poįstatyminio pobū­džio teisės aktų kontekste. Nuoseklus sąvokų vartojimas aiškiai žinant jų turinį leidžia iš­vengti įstatymų ir Konstitucijos bei tarp įstatymų ir poįstatyminių teisės aktų prieštaravimų ir pasiekti, kad visi minėti teisės aktai sudarytų sistemą. Tai galima gerai iliustruoti konkrečiu viešosios tvarkos sąvokos vartojimo pavyzdžiu. Kaip jau minėta, Konstitucijoje yra nuostata, kad Vyriausybė garantuoja valstybės saugumą ir viešąją tvarką. Tai galima suprasti kaip išimtinę kolegialios institucijos - Vyriausybės - kompetenciją, kurią ji turi realizuoti tik in corpore. Ši nuostata patvirtinta ir Vyriausybės įstatyme, kurio 22 straipsnio 1 punkte pakartotas Konstitucijos 94 straipsnio 1 punktu turinys. Vidaus reikalų ministerijos nuostatuose nėra numatyta viešosios tvarkos užtikrinimo funkcija, tuo tarpu ją randame tarp pagrindinių poli­cijos uždavinių ir „policijos" sąvokoje. Darome išvadą, kad Apylinkės inspektorius tai atlieka vietoj Vyriausybės. Sa­vaime suprantama, kad Vyriausybė, kaip institucija, negali tiesiogiai garantuoti viešosios tvarkos, tai turi padaryti jai pavaldžios vykdomosios valdžios institucijos, o šio proceso stra­tegines kryptis turi nustatyti ir koordinuoti Vyriausybė arba vienas iš jos narių. Pagal vykdo­mosios valdžios institucijų tarpusavio hierarchiją Policijos departamentas yra įstaiga prie Vi­daus reikalų ministerijos. Policijos generalinis komisaras pavaldus vienam iš Vyriausybės narių - vidaus reikalų ministrui. Atrodytų, kad problema išspręsta - Vyriausybė per vidaus reikalų ministrą (kuris yra pavaldus Ministrui Pirmininkui) tarsi gali turėti įtakos viešosios tvarkos garantavimui. Tai netiesiogiai patvirtina ir Konstitucinis Teismas, kuris savo 1999 m. lapkričio 23 d. nutarime konstatavo, kad „valstybės valdymo srityje įstatymu ar kitu teisės aktu subjektui galima nustatyti teisę duoti pavedimus kitam subjektui tada, kai tarp jų yra pavaldumo santykiai"10, o 1999 m. birželio 3 d. nutarime pabrėžė, kad „Ministerijos yra specialios kompetencijos valstybės valdymo institucijos. Jas steigiant ar panaikinant sie­kiama organizuoti valdymą įvairiose srityse. Ministerija vykdo įstatymų ir kitų teises aktų jai pavestos srities valstybės valdymo funkcijas ir šioje srityje įgyvendina valstybės politiką [10]. Tačiau Policijos generalinio komisaro pavaldumas vidaus reikalų ministrui tik formaliai įtvirtintas Policijos veiklos įstatyme. Kaip problemą derėtų įvardyti, kad nėra aiškios šių procedūrų realizavimas. Policijos generalinio komisaro pavaldumas vidaus reikalų ministrui čia pat siejamas su jo atskaitingumu Respublikos Prezidentui. Policijos veiklos įstatymo 12 straipsnio 4 da­lies nuostatose: „Policijos generalinį komisarą vidaus reikalų ministro siūlymu ir Vyriausybės teikimu penkerių metų kadencijai skiria ir atleidžia Respublikos Prezidentas. Policijos generalinis komisaras yra tiesiogiai pavaldus vidaus reikalų ministrui bei atskaitin­gas Respublikos Prezidentui".11 Taigi Vyriausybės įtaka viešosios tvarkos už­tikrinimo procesui gali būti realizuojama tik per vidaus reikalų ministrą. Pagal Policijos veik­los įstatymo 7 straipsnio nuostatas vidaus reikalų ministras negali duoti tiesioginių pavedimų jam tiesiogiai pavaldžiam Policijos generaliniam komisarui. Šiame įstatymo straipsnyje, ku­riame aptariama vidaus reikalų ministro kompetencija policijos veiklos srityje, nėra numatyta ministro teisė duoti pavedimus Policijos generaliniam komisarui, tuo tarpu viešojoje teisėje galioja principas „galima tik tas ir taip, kas ir kaip tiesiogiai leidžiama". Be to, įstatymo minėtame straipsnyje nu­statyta, kad vidaus reikalų ministras „rekomenduoja policijos generaliniam komisarui panai­kinti jo ar jam pavaldžių įstaigų priimtus teisės aktus, jeigu šie, ministro nuomone, priešta­rauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, įstatymams, Lietuvos Respublikos tarptautinėms sutartims, kitiems teisės aktams"12. Matome, kad net tokie ministro siūlymai yra tik reko­mendacinio pobūdžio, t.y. neprivaloma vykdyti ir gali būti traktuojami kaip keitimasis nuomonėmis. Tokiu būdu darytina išvada, kad Apylinkės inspektorius pavesta Vyriausybės konstitucinė viešosios tvarkos užtikrinimo funkcija, kurios įgyvendini­mui Vyriausybė negali daryti didesnės įtakos. Tokia situacija taisytina - būtina atitinkamai papildyti Vidaus reikalų ministerijos nuostatus ir Policijos veiklos įstatymą. Vidaus reikalų mi­nisterijos nuostatų 6 dalį būtina papildyti ministerijos uždaviniais viešosios tvarkos užtik­rinimo srityje, kurie galėtų būti tokie patys kaip jos uždaviniai visuomenės saugumo srityje: „formuoti valstybės politikos viešosios tvarkos valstybės politikos įgyvendinimo strategiją ir organizuoti jos įgyvendinimą". Nepriimtina atrodo ir situacija, kai randame atskirų to paties įstatymo normų tam tikrų prieštaravimų. Antai Policijos veiklos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punkte tarp pagrindinių policijos uždavinių paminėtas viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo užtikrinimas, neišskiriant asmens saugumo. Tai yra įstatymo 2 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų neatitikimas. Įstatymai sudaryti iš teisės normų, įtvirtinančių tam tikras sąvokas ir todėl leidžiančių poįstatyminės teisėkūros subjektams jas vartoti ir taikyti. Įtvirtintos įstatymuose šios sąvokos iš mokslinių, teorinių apibrėžimų virsta formaliai apibrėžtomis ir visiems privalomomis elgesio taisyklėmis, kurių vykdymas garantuojamas valstybės prievarta, tai yra teisės normomis. Neteisingas jų supratimas, juo labiau šiuo neteisingu supratimu paremtas netinkamas reali­zavimas gali sukelti rimtų teisinių padarinių. Kaip teisingai yra pabrėžęs A. Pumputis, „Vyk­dant nevykusias teisės normas, Apylinkės inspektorius kyla pavojus labiau susikompromituoti visuomenės akyse negu institucijai, kuri priėmė tą normą, nes asmenys, kurių atžvilgiu taikomos teisės normos, paprastai nesidomi jų atsiradimo šaltiniais"13. Sugrįžkime prie policijos kaip valstybės institucijos sąvokos. Policijos veiklos įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje pa­teikta policijos įstaigos sąvoka: „Policijos įstaiga - šio bei kitų įstatymų nustatyta tvarka įsteigtas juridinis asmuo, vykdantis įstatymais, steigimo bei kitais teisės aktais jam pavestus policijos uždavinius" [11]. Šios sąvokos loginė struktūra ir turinys leidžia nustatyti, kad api­brėžiant policijos įstaigą, vartojamos ir viešosios, ir privatinės teisės sąvokos. Apie tai galima spręsti perskaičius, kad pagrindinis policijos įstaigos požymis yra tas, kad ji turi būti juridinis asmuo. Toliau sąvokoje šiam juridiniam asmeniui numatoma prievolė vykdyti policijos uždavinius. Vargu ar galima teigti, kad tai pakankamai išsami poli­cijos įstaigos sąvoka, turint galvoje, kad jau nagrinėtoje policijos sąvokoje ji turi lemiamą reikšmę (Apylinkės inspektorius - tai policijos įstaigų visuma). Policijos veiklos įstatymo 11 straipsnyje kalbama apie polici­jos sistemą, kurią pagal šio straipsnio nuostatas sudaro Policijos departamentas prie Lietu­vos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir trijų rūšių policijos įstaigos. 2008 metais įvykdyta policijos reforma, kurios metu šalyje vietoj 60 policijos įstaigų – juridinių asmenų- liko 10, kas turėtų padėti efektyviau valdyti policijos įstaigas. Todėl, matyt, rei­kėtų ir policijos sąvokoje kalbėti apie policijos įstaigų sistemą. Pastebėtina, kad Apylinkės inspektorius neį­vardijama kaip institucija arba kaip valstybės įstaiga, tuo tarpu Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje minimos valdžios įstaigos. Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies kontekstas yra labai svarbus nustatant policijos įstaigų paskirtį - tarnauti žmonėms. Dėl to policijos sąvokos ne­apibrėžtumas tarnavimo žmonėms ir žmogaus teisių apsaugos kontekste kelia abejonių skaitant Policijos veiklos įstatymo straipsnius : policijos veiklos teisiniai pagrindai 3 str., policijos veiklos principai 4 str., policijos uždaviniai 5 str. ir kt., kuriuose kalbama ne apie valdžios įstaigą, o apie kažkokią amorfišką įstaigų ir pareigūnų visumą. Tokiu atveju kiek nublanksta ir labai pažangus, pirmasis ir svarbiausias policijos uždavinys - žmogaus teisių ir laisvių ap­sauga, nes jis, pasirodo, keliamas ne valdžios įstaigai (Konstitucijos 5 str. 3 d.), o policijos įstaigoms ir pareigūnams. Policijos veiklos įstatymo 8 straipsnio pavadinimas „Policijos bendradarbiavimas su kitomis valstybės, savivaldybių institucijomis ir visuomene" jau savaime (pagal savo vidinę logiką) reiškia, kad policiją įstatymų leidėjas tarsi laiko institucija. Kita vertus, minėtos konstitucinės valdžios įstaigų tarnavimo žmonėms prasme tokiomis įstaigomis laikytinos visos policijos įstaigos.18 Tai, kad Apylinkės inspektorius turi priklausyti valstybės institu­cijų kategorijai, pripažįstama ir Europos policijos profsąjungos Europos policininkų charti­joje: „Tam, kad Apylinkės inspektorius galėtų prisitaikyti prie visuomenės ir geriau pažinti jos piliečius, bū­tina, kad policijos veikla būtų centralizuota. Tai yra būtina, kad visuomenė galėtų prisidėti prie nusikalstamumo prevencijos programų kūrimo, o Apylinkės inspektorius galėtų eiti savo pareigas žino­dama, kad jos integracija į visuomenę yra svarbiausia. Policijos institucija turi būti pavaldi vykdomosios valdžios jėgoms, o jos veikla kontroliuojama įstatymus leidžiančių institucijų, kaip numatyta kiekvienos šalies Konstitucijoje [13]. Policijos veiklos įstatyme Apylinkės inspektorius tarsi su­skaidoma į atskiras įstaigas ir net atskirus pareigūnus. Vadovaujantis prielaida, kad kiek­viena visumos dalis turi savyje visus visumos požymius, darytina išvada, kad net kiekvienas pareigū­nas yra Apylinkės inspektorius . Galima konstatuoti, kad įstatyme pateiktas policijos apibrėžimas nėra išsa­mus ir aiškus. Nagrinėjant kitą statutinę organizaciją- muitinę, kuri Muitinės įsta­tyme įvardyta kaip „muitinės įstaigų, atsakingų už muitų teisės aktų įgyvendinimą, visuma"14, šiuo atveju kalbama apie visumą įstaigų, apibrėžimas aiškus ir tikslus. Kita teisėsaugos institucija -Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba, to paties pavadinimo įstatyme, įvardyta kaip valstybės teisėsaugos įstaiga. Šiuo atveju matome, kai statutinė organizacija įvardijama kaip įstaiga, o ne kaip įstaigų ir pareigūnų visuma-sąvoka aiški ir tiksli. Galima sutikti su A. Vaišvila, kad „bandymas neigti policijos priklauso­mybę valdžios sistemai liudija, jog susiduriame su klasikinio liberalizmo mąstysena, kuri val­džią iš esmės tapatina su totalitarinės valstybės valdžia, į ją žiūri kaip į kažką tautai iš prigim­ties svetimą, pavojingą"15. Iš to seka, kad įstatymo leidėjas nesiekia (neaišku dėl kokių priežasčių) priskirti policiją valsty­bės institucijoms. Kita vertus, jos tapatinimas su valdžia yra neišvengiamas. Apylinkės inspektorius yra vykdomosios valdžios dalis, įskaitant nacionalinio saugumo sistemos dalį. Tai patvirtina ir Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo priedėlio 19 skyrius: „Pagrindinė policijos, kaip nacionalinio saugumo sistemos sudedamosios dalies, paskirtis užtikrinti asmens ir visuo­menės saugumą, žmogaus teises ir laisves, palaikyti viešąją tvarką, kovoti su nusikalstamo­mis veikomis. Policijos funkcijas nustato įstatymas"16. Matyt, būtų racionalu įvardyti poli­ciją kaip teisėsaugos instituciją. Kita vertus, toks sprendimas gali sukelti kitų teisės normų tarpusavio konkurencijos problemų. Įtvirtinus nuostatą, kad Apylinkės inspektorius yra valstybės institucija, taptų nevisiškai aiškus jos, kaip institucijos, santykis su Policijos departamentu, kuris taip pat yra valstybės institucija. Be to, Policijos generalinis komisaras tokiu atveju taptų dviejų įstaigų vadovu vienu metu. Reikia pripažinti, kad tokių pavyzdžių jau yra. Generalinis proku­roras vadovauja prokuratūrai, kuri taip pat laikoma kaip institucija, ir Generalinei prokuratūrai [18]. To­kia teisinė situacija - dviprasmiška. Apylinkės inspektorius , prokuratūra, muitinė, kariuomenė - tai bendri­nės sąvokos, praktiškai visame civilizuotame pasaulyje suprantamos maždaug vienodai. Siūlytina Policijos veiklos įstatyme įtvirtintoje policijos sąvokoje apibrėžti policiją kaip asmens, visuomenės saugumą bei viešąją tvarką užtikrinančią policijos įstaigų si­stemą. 1.3. Apylinkės inspektoriaus statusas ir jo teisių apribojimas tarnyboje Žodis ,,statusas" yra kilęs iš lotynų kalbos žodžio ,,status", reiškiančio kieno nors padėtį, būklę, būseną. Šiuo terminu paprastai apibūdinama teisės subjekto padėtis. Apylinkės inspektoriaus sąvoka pateikta policijos veiklos įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje yra gana aiški. Siekiant tikslumo, šią sąvoką reikėtų suderinti su statutinio vals­tybės tarnautojo sąvoka, pateikta Valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje bei vi­daus tarnybos sistemos apylinkės inspektoriaus sąvoka, įtvirtinta Vidaus tarnybos statuto 2 straipsnio 4 dalyje. Apskritai derėtų atkreipti dėmesį į rimtą poreikį ištirti Policijos veiklos įstatymo, Vidaus tarnybos statuto ir Valstybės tarnybos įstatymo tarpusavio santykį. Šiuo atveju kaip matome apylinkės inspektoriaus statusas apibrėžiamas net trijose teisės aktuose-įstatymuose. Susiklosto dviprasmiška situacija dėl šių įsta­tymų normų tarpusavio konkurencijos ir kolizijos, todėl neretai būtina nustatyti, kuris įstaty­mas turi būti taikomas kuriuo nors konkrečiu ginčijamu atveju. Tarkime, apylinkės inspektoriaus statuso sąvokoje pateiktoje Policijos veiklos įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje yra nuostata: Apylinkės inspektoriaus statusas - šio ir kitų įstatymų apibrėžtų tarnybinių teisių ir pareigų visuma, nustatyta teisės aktuose"17. Toliau sąvokoje pateikiama nuoroda „

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!