Europos Sąjungos (ES) teisiniai aktai

ĮVADAS Lietuvos stojimas į Europos Sąjungą neišvengiamai susijęs su mūsų valstybės ir Europos Sąjungos teisės harmonizavimu. Lietuvai siekiant narystės Europos Sąjungoje, daugiausiai dėmesio skiriama teisės normoms, susijusiomis su prekybos ir kitų ekonominių klausimų reglamentavimu, tiek mažiau akcentuojant kitas sritis. Viena tokių sričių – tai pagrindinių žmogaus teisių užtikrinimas. Kadangi Europos Sąjunga kūrėsi ekonominiu pagrindu, todėl nenuostabu, kad žmogaus teisių klausimai jai parūpo tik vėlesniais jos raidos etapais. Paaiškėjo, kad teisinė sistema be žmogaus teisių doktrinos kai kuriose valstybėse narėse gali sukelti konstitucinių problemų. Šeštojo dešimtmečio pabaigoje Europos Teisingumo Teismas Stauder byloje pripažino, kad žmogaus teisės yra Bendrijos teisės bendrasis principas Vėliau tai buvo įtvirtinta ir Europos Sąjungos teisės aktuose. Europos sąjungos sutarties 6 straipsnio (ex F straipsnis) nurodyta, kad Sąjunga yra grindžiama laisvės, demokratijos, pagarbos žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms bei teisinės valstybės principais, t. y. principais, kurie yra bendri valstybėms narėms. Sąjunga gerbia pagrindines teises, kurias užtikrina 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašyta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija ir kurios kyla iš valstybėms narėms bendrų konstitucinių tradicijų kaip bendri Bendrijos teisės principai. Žmogaus teisių svarbą Europos Sąjungoje apibūdina ir tas faktas, kad „1993 metais per Europos viršūnių tarybą Kopenhagoje Sąjunga pripažino, kad šalys gali tapti Sąjungos narėmis, jei atitiks tam tikras sąlygas (Kopenhagos kriterijus)“. Vienas tokių kriterijų yra demokratijos įsigalėjimas ir žmogaus teisių laikymasis. Lietuvos Respublika, nuo pat nepriklausomybės atkūrimo pradžios patvirtino ištikimybę visuotinai pripažintoms žmogaus teisės ir pagrindinėms laisvėms. Lietuvos Respublikos Atkuriamasis Seimas 1991 m. rugsėjo 5 d. priėmė pareiškimą, kad Lietuvos Respublika gerbs ir sąžiningai vykdys visus įsipareigojimas, nustatytus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje. 1995 m. balandžio 27 d. Lietuvos Respublikos Seimas ratifikavo Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, pasirašytą 1993 m. gegužės 14 d., bei šios Konvencijos ketvirtąjį, septintąjį bei vienuoliktąjį protokolus. Šie mūsų valstybės žingsniai bei tas faktas, kad Lietuva yra pakviesta tapti Europos Sąjungos nare liudija, jog mūsų valstybėje žmogaus teisės yra gerbiamos. BENDRIEJI TEISĖS PRINCIPAI IR ŽMOGAUS TEISIŲ APSAUGA EUROPOS SĄJUNGOJE Tarptautinės žmogaus teisių apsaugos klausimai, Lietuvai ratifika­vus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos kon­venciją (toliau - Europos žmogaus teisių konvencija, arba Konven­cija), jau tapo ne tik teisės teoretikų, bet ir praktikų dažna veiklos sritimi. Neliko nepastebėtas ir dar vienas svarbus tarptautinės tei­sės instrumentas - Nicos Europos viršūnių tarybos susitikime 2000 m. gruodį priimta Europos Sąjungos pagrindinių teisių char­tija. Analizuojami jos teiginiai, statusas, santykis su Europos žmo­gaus teisių konvencija, dabartinis vaidmuo ir galima tolesne įtaka žmogaus teisių apsaugai tiek Europos Sąjungoje, tiek visoje Euro­poje. Kaip žinoma, kiekvienoje teisės sistemoje šalia rašytinės teisės eg­zistuoja ir nerašytinės teisės normos, kurios skirtos tiek aiškinti galio­jančius teisės aktus, tiek užpildyti reglamentavimo spragas. Europos Sąjungos teisės sistemoje tokį vaidmenį atlieka bendrieji Europos Ben­drijos teisės principai. Suprantama, jie neatsirado tuščioje vietoje ir nebuvo tiesiog „išrasti" Europos teisingumo teisino. Bendrieji Euro­pos Bendrijos teisės principai kildinami tiek iš valstybių narių konsti­tucinių tradicijų, tiek iš tarptautinės teisės šaltinių, tarp kurių ypač svarbi Europos žmogaus teisių konvencija. Tačiau iš karto reikia pasakyti, kad Europos teisingumo teismas Konvencijoje įtvirtintas tei­ses aiškina ir taiko vadovaudamasis visų pirma Europos Bendrijų stei­gimo sutartyse numatytais tikslais ir tokiu būdu suteikia joms būtent Europos Bendrijos teisės bendrųjų principų statusą. Žmogaus teisių klausimai Bendrijai parūpo tik vėles­niais jos raidos etapais. Iš pradžių Bendrijos samprata buvo kur kas siauresnė negu ji yra šiandien, o tuo metu tam tikra prasme vyko funkcijų pasiskirstymas tarp Bendrijos ir Europos Tarybos, pastarajai organizacijai esant atsakingai už žmogaus teises regione. Tačiau grei­tai paaiškėjo, jog teisinė sistema be žmogaus teisių doktrinos kai ku­riose valstybėse narėse gali sukelti konstitucinių problemų. Nuo 1969 m. yra aišku, kad pagrindinės teisės yra laikomos Euro­pos Bendrijos teisės bendrųjų principų sudedamąja dalimi ir yra gina mos Europos teisingumo teismo. Ši Europos Bendrijų pozicija žmo­gaus teisių atžvilgiu pirmą kartą nedviprasmiškai suformuluota Teis­mo nagrinėtoje Stauder byloje, dabar, jau kaip Europos Sąjungos pozicija, yra formaliai įtvirtinta Europos Sąjungos sutarties 6 straips­nio (anksčiau - F straipsnio) antrojoje dalyje, kur teigiama: „Sąjunga gerbia pagrindines teises, kurias užtikrina 1950 m. lap­kričio 4 d,.Romoje pasirašyta, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija ir kurios kyla iš visoms valstybėms na­rėms bendrų konstitucinių tradicijų, kaip bendrus Bendrijos teisės principus." Maža to, 1997 m. Amsterdamo sutartyje pagarba žmogaus tei­sėms įvardyta kaip vienas iš principų, kuriuo remiasi Sąjunga, ir numatyta valstybių narių politinė atsakomybė už šio principo pažei­dimą. Tačiau tai, kas dabar atrodo taip akivaizdu, yra „lėtos evoliuci­jos, nuo 1957 iki 1997 m. rezultatas". Plečiantis Bendrijų kompetencijai į vis naujas sritis (aplinkos ap­sauga, vartotojų apsauga, kultūra, sveikata, švietimas), didėjo ir žmo­gaus teisių pažeidimų galimybė. Nesant jokių tiesioginių nuostatų Bendrijų steigimo sutartyse, Teismui teko užpildyti šią Bendrijos teisės spragą, taikant žmogaus teisių srityje bendrųjų teisės principų metodą". Minėta, pradžia tam buvo padaryta Stauder byloje. Komi­sijos sprendimas, įvedantis Bendrijos priemones sviesto pertekliui mažinti, numatė sviesto pardavimą mažesnėmis kainomis socialiai remtiniems asmenims. Ieškovas, Vokietijos pilietis, skundėsi, kad, taikant šią schemą, buvo reikalaujama pateikti asmens dokumentą ir tuo pažeidžiama jo teisė į žmogaus orumą. Būtent šioje byloje įvyko esminis ankstesnės Teismo pozicijos pasikeitimas, nes šiuo atveju, išanalizavęs minėto sprendimo versijas keliomis kalbomis, jis jau nurodė, kad „ginčytina nuostata niekuo nepažeidžia pagrindinių žmo­gaus teisių, kurios yra Bendrijos teisės bendrųjų principų dalis ir yra ginamos Teismo". Vėliau buvo Internationale HandelsgescUschafl byla, susijusi su ben­drąja žemės ūkio politika. Tam tikrų žemės ūkio produktų rinkai kon­troliuoti buvo įvesta sistema, pagal kurią eksportas buvo leidžiamas su sąlyga, kad eksportuotojas prieš tai būtų gavęs eksporto licenciją. Eksportuotojas, pateikdamas prašymą dėl tokios licencijos, turėdavo deponuoti tam tikrą pinigų sumą, kuri, neišvežus produkcijos per li­cencijos galiojimo terminą, nebebūdavo jam grąžinama. Ieškovai šioje byloje teigė, kad tokia sistema apskritai yra negaliojanti, nes ji prieš­tarauja pagrindinėms žmogaus teisėms. Vienas iš Šioje byloje iškeltų principų buvo proporcingumo principas. Tai yra Vokietijos konstitu­cinės teisės doktrina, pagal kurią valstybinė valdžia piliečiui turi teisę nustatyti lik tokias pareigas, kurios yra būtinos, norint pasiekti tam tikrą visuomeninį tikslą. Iš pradžių šią bylą nagrinėjant Vokietijos Ver-toaltungsgericht (administraciniame teisme), buvo įrodinėjama, kad mi­nėtas Bendrijos reikalavimas yra negaliojantis, kadangi prieštarauja Vokietijos Konstitucijai; šio reikalavimo galiojimo klausimas galiau­siai buvo pateiktas Europos Teisingumo Teismui. Jis pirmiausia pareiškė, kad Bendrijos reikalavimų galiojimo klausimas negali būli spren­džiamas pagal nacionalinės teisės taisykles ar koncepcijas - jam gali būti taikomi tik Bendrijos kriterijai. Iš to galima daryti išvadą, kad netgi valstybės narės konstitucijos nuostatų, susijusių su pagrindinė­mis žmogaus teisėmis, pažeidimas negali turėti jtakos Bendrijos teisės nuostatos galiojimui. Tolesnis žingsnis buvo žengtas Noki byloje. Ji buvo susijusi su Komisijos sprendimu pagal Europos Anglies ir Plieno Bendrijos sutar­tį. Sprendimu buvo nustatyta, kad anglies didmenininkai Ruro an­glies tiesiogiai negali pirkti iš pardavimo agentūros, išskyrus tuos at­vejus, jeigu jie sutinka pirkti tam tikrą minimalų kiekį. Pilietis Noldas buvo Ruro anglies didmenininkas, negalėjęs patenkinti minėto reika­lavimo ir dėl to buvo priverstas prekiauti per tarpininką. Jis teigė, kad Komisijos sprendimas pažeidžia jo pagrindines žmogaus teises iš da­lies dėl to, jog pažeidžiama jo teisė į nuosavybę ir iš dalies dėl to, jog pažeidžiama jo teisė laisvai vykdyti ekonominę veiklą. Ryšium su tuo, remdamasis Europos Anglies ir Plieno Bendrijos sutarties 33 straipsniu, jis pateikė ieškinį Europos Teisingumo Teismui dėl Komisijos spren­dimo panaikinimo. Teismas, atrodo, pripažino minėtas teises esant Bendrijos teisės prin­cipais, tačiau nustatė, kad jos neturi būti laikomos absoliučiomis ir besąlygiškomis -joms taikomi apribojimai „grindžiami Bendrijos sie­kiamais tikslais", o „grynai komercinio pobūdžio interesai" neįeina į jų apimtį. Taigi aptariamojoje byloje Teismas nenustatė jokio pažeidi­mo. Savo sprendime Teismas suformulavo tokius teiginius: „Kaip Teismas jau sakė, pagrindinės teisės yra dalis bendrųjų tei­sės principų, kurių laikymąsi jis užtikrina. Užtikrindamas šias teises, Teismas remiasi valstybėms narėms bū­dingomis konstitucinėmis tradicijomis, todėl jis negali palaikyti tokių priemonių, kurios nesuderinamos su pagrindinėmis teisėmis, pripa­žintomis ir saugomomis tų valstybių konstitucijų. Taip pat ir tarptautinės sutartys dėl žmogaus teisių apsaugos, ku­rių rengime valstybės narės dalyvavo arba kurias jos yra pasirašiu­sios, gali būti orientyrai, kuriais turi būti vadovaujamasi pagal Bendri­jos teisę." Smulkiausias žmogaus teisių klausimų nagrinėjimas, kurį iki šiol atliko Europos Teisingumo Teismas, aptinkamas Hauer byloje, susi­jusioje su Bendrijos reglamentu, nustačiusiu laikiną draudimą naujai sodinti visų rūšių vynmedžius. Pilietė Hauer valdė žemę Vokietijoje ir norėjo joje užveisti vynuogyną, tačiau to neleido minėtas reglamentas. Ji inicijavo procesą Vokietijos teismuose, o vėliau dėl išvados buvo kreiptasi į Europos Teisingumo Teismą. Šis teisę į nuosavybę ir laisvę užsiimti verslu ar profesija pripažino Bendrijos teisės principais, ta­čiau nurodęs, kad šios teisės nėra absoliučios, nustatė, jog Bendrijos reikalavimas buvo pateisinamas bendro intereso motyvais ir taip su­darė šių teisių išimtį. Šis Teismo sprendimas yra ypač įdomus tuo, kad jis ne tik rėmėsi trijų valstybių narių (Vokietijos, Italijos ir Airijos) konstitucijų konkrečiomis nuostatomis, bet siekdamas nustatyti, kad teisei į nuosavybę taikomi tam tikri apribojimai, gana smulkiai anali­zavo ir Europos žmogaus teisių konvencijos atitinkamas nuostatas. Europos Teisingumo Teismas niekada nesutiks taikyti nacionalinės teisės; tai paaiškina tą faktą, kodėl Teismas išplėtojo mintį, kad Bendrijos koncepciją dėl pa­grindinių teisių „paskatino" išimtinai filosofinės koncepcijos, kurio­mis grindžiamos nacionalinės teisės nuostatos. EB POLITIKA PAGRINDINIŲ ŽMOGAUS TEISIŲ SRITYJE 1953 metais buvo pasiūlytas sutarties projektas, numa­tęs plačią politinę ir ekonominę integraciją. Pagal šį sutarties projek­tą žmogaus teisėms buvo numatytas labai svarbus vaidmuo - buvo siūlyta, kad Europos žmogaus teisių konvencijos 1 skyrius bei jos Pir­masis Protokolas turėtų būti taikomi kaip EB teisės svarbiausioji dalis. Tačiau dėl politinių priežasčių šis projektas žlugo, o Bendrijos steigi­mo sutartys dėl žmogaus teisių neįtvirtino jokių konkrečių nuostatų. Verta paminėti du įvykius. Pirmasis - 1977 metų bendra Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos deklaracija, kurioje šios institucijos pabrėžė, kad jos skiria „didžiausią svarbą ... pagrindinių teisių, kildi­namų ypač iš valstybių narių konstitucijų bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, apsaugai ...", taip pat išreiškė nuolatinį įsipareigojimą įgyvendinant savo įgaliojimus gerbti šias teises. Teoriškai tiek šios deklaracijos forma, tiek jos turinys rodo, kad ja buvo siekiama daugiau moralinio ar politinio pobūdžio, o ne teisinių padarinių. Be to, deklaracija pasireiškė kaip netiesioginis Europos Teisingumo Teismo praktikos pagrindinių teisių klausimais stimulas, raginęs Teismą ta kryptimi plėtoti savo veiklą. Antra, Vieningo Europos Akto, kuris įsigaliojo 1987 m. sausio 1 d., preambulėje valstybės narės išreiškė savo pasiryžimą „skatinti demo­kratiją, grindžiamą pagrindinėmis teisėmis, kurios pripažintos valsty­bių narių konstitucijose ir įstatymuose, Europos žmogaus teisių ir pa­grindinių laisvių apsaugos konvencijoje bei Europos socialinėje char­tijoje, ir būtent - laisve, lygybe ir socialiniu teisingumu". EUROPOS TEISINGUMO TEISMO GINAMOS PAGRINDINĖS TEISĖS Nerašytinis pagrindinių teisių, kurios ginamos Europos Sąjungos teisės sistemoje, katalogas formavosi remdama­sis iš esmės dviem šaltinių grupėmis: I) valstybių narių konstituci­nėmis tradicijomis; 2) žmogaus teises reglamentuojančiomis tarp­tautinėmis sutartimis. Šalia nuorodų į Europos žmogaus teisių konvenciją Europos tei­singumo teismas dažnai rėmėsi Europos socialine chartija, Tarptau­tinės darbo organizacijos konvencijomis ir kitais teisės aktais. Ne­reikėtų pamiršti ir rašytinių Europos Bendrijų steigimo sutartyse įtvirtintų principų, dažnai vadinamų teisėmis ar laisvėmis (laisvo judėjimo, nediskriminavimo dėl pilietybės ir lyties), įtakos plėtojant Europos teisingumo teismo praktiką. Kai kurie autoriai laiko juos trečiuoju Teismo praktikos žmogaus teisių srityje formavimo šalti­niu. Beje, Teismas, suteikdamas vienai ar kitai teisei bendrojo prin­cipo statusą, gali savo pasirinkimą pagrįsti iškart keliais šaltiniais. Kad ir kokia būtų pagrindinių teisių kilmė, esmė yra ta pati - jos rodo bendras visoms ar daugumai valstybių narių vertybes, kurių apsaugai valstybės pasirinko skirtingų rūšių (nacionalinius ar tarp­tautinius) teisinius instrumentus. Taigi visuose nurodytuose šaltiniuose įtvirtintų vertybių visuma ir sudaro Europos teisingumo teismo suformuluotos pagrindinių tei­sių apsaugos radone materiae sritį. Iš pagrindinių teisių, kurių gyni­mą užtikrina Teismas, paminėtinos šios: • teisės, susijusios su privataus ir šeimos gyvenimo, būsto ir ko­respondencijos apsauga; • religijos išpažinimo teisė; • nuosavybės teisė; • teisė laisvai vykdyti ūkinę veiklą; • asociacijos laisvė; • teisė laisvai skelbti savo pažiūras; • teisė į teisingą nagrinėjimą ir efektyvią teisminę kontrolę. Analizuojant Teismo praktikoje įtvirtintas pagrindines teises sub­jektų, kurių teisės ginamos, bei subjektų, kurių veiksmai gali būti skundžiami, požiūriu, galima teigti, kad radone personae Europos teisingumo teismas gina tiek Europos Sąjungos piliečius, tiek asme­nis, nesančius jos piliečiais, kurie atsidūrė situacijoje, susijusioje su Bendrijos teise, nuo neteisėtų Europos Sąjungos institucijų bei vals­tybių narių, kai jos veikia Bendrijos teisės rėmuose, veiksmų. Tuo tarpu klausimas, ar Teismas užtikrina pagrindines teises ir tarp pri­vačių asmenų, kurių santykius reglamentuoja Bendrijos teisė, vis dar kelia diskusijų, kadangi jis yra glaudžiai susijęs su sudėtinga ir prieštaringai vertinama Bendrijos teisės tiesioginio horizontalaus vei­kimo problema. Iš esmės Teismas, susidūręs su Konvencijoje garantuojamomis teisėmis, analizuoja jas įprastu būdu, t. y. pirmiausiai nustato, kokia yra pagrindinės teisės veikimo sritis ir ar pažeistas interesas patenka į šią sritį. Kitu etapu analizuojama, ar gali būti leidžiamas tam tikros teisės pažeidimas ir kokios tam turi būti sąlygos (reikalavimai), pa­vyzdžiui, proporcingumo principo laikymasis, ir pan." Teismo au­tonomiškumas pasireiškia tuo, kad Teismas Konvencijoje įtvirtintų teisių apimtį ir leistinus ribojimus aiškina plačiau ar siauriau, vado­vaudamasis savo logika, kurią lemia Bendrijų tikslai. Pirmosios ten­dencijos pavyzdžiu dažniausiai laikoma Teismo jurisprudencija „efektyvios teisminės gynybos" srityje. Ypač akivaizdžiai tai pasi­reiškė Factortame byloje, kur Teismas, vadovaudamasis Bendrijos „naudingo poveikio" (effet utile) principu, Konvencijos 6 straipsnį aiškino kaip įpareigojantį nacionalinius teisėjus imtis veiksmingos kontrolės ir laikyli laikinas priemones, net jei lai prieštarauti! nacio­nalinėms procesinėms taisyklėms". Tačiau, kaip matysime toliau, yra ir atvejų, kai Teismas siaurinamai aiškino Konvencijoje numa­tytų teisių apimtį. Palyginti Bendrijos teisėje ir Europos žmogaus teisių konvenci­joje įtvirtintų teisių apsaugos standartus bandė pats Europos teisin­gumo teismas. Pavyzdžiui, byloje Mutsch, kuri buvo susijusi su Ben­drijos darbuotojo teise reikalauti, kad baudžiamasis procesas vyktų jo valstybės kalba, generalinis advokatas Lcnzas yra išsakąs nuomo­nę, kad pagrindinių teisių srityje Teismas, be abejo, vadovaujasi Kon­vencija, tuo požiūriu, kad jis traktuoja ją kaip teikiančią minimalius bendrus standartus, ir todėl „platesnės individualių teisių apsaugos suteikimas Bendrijos teisėje neprieštarauja Europos žmogaus teisių konvencijai”. Pažymėtina, kad ta pati nuostata tapo įtvirtinta Eu­ropos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 52 (3) straipsnyje, pagal kurį, jei Chartijoje nurodyta pagrindinė teisė atitinka teisę, garan­tuotą Konvencijos, pastaroji yra minimumas nustatant konkrečios teisės turinį ir apimtį. Beje, bent jau dabar Chartija, būdama dekla­ratyvaus pobūdžio, nepakeitė pagrindinių teisių apsaugos, kurią už­tikrina Europos teisingumo teismas remdamasis bendrųjų principų metodu, taip pat ir netapo Bendrijų prisijungimo prie Europos žmo­gaus teisių konvencijos alternatyva. EUROPOS SĄJUNGOS KONSTITUCIJA IR PAGRINDINIŲ TEISIŲ CHARTIJA Valstybių konstitucijos suvokiamos kaip aukščiausią teisinę ga­lią turintys teisės aktai. Teisės literatūroje skiriami tokie konstituci­jų bruožai: 1) aukščiausia teisinė galia (pagrindinis įstatymas); 2) plati reguliuojamų santykių apimtis; 3) teisėkūros ir teisės taikymo pa­grindas; 4) sudėtingesnė priėmimo ir keitimo tvarka. Šie paminėti bruožai, diskutuojant apie Europos Sąjungos kon­stituciją, tampa pagrindiniais diskusijų objektais. Kalbant apie Europos Sąjungos konstituciją, pažymėtina, kad daž­nai minimos steigiamosios sutartys, kurios traktuojamos kaip kon­stitucija. Tai visų pirma Europos anglies ir plieno bendrijos sutartis (1952 m.), Euratomo sutartis (1957 m.), Europos Ekonominės Ben­drijos sutartis (Romos sutartis) (1957 m.), Europos Sąjungos sutar­tis (Maastrichto sutartis) (1992 m.), Amsterdamo sutartis (1997 m.). Sutarčių galiojimas. Visos minėtos sutartys, išskyrus Europos anglies ir plieno bendrijos sutartį, galioja neterminuotai, taikomos visoje kiekvienos valstybės narės teritorijoje, esančioje Europos že­myne, šiomis sutartimis gali tiesiogiai remtis visi valstybių narių piliečiai ir juridiniai asmenys, siekdami apginti savo teises. Šių aktų aukščiausią teisinę galią Bendrijos viduje patvirtina ir tai, kad antri­nės, t. y. išvestinės, teisės aktai (reglamentai, direktyvos ir paii.) ne­gali prieštarauti šių sutarčių nuostatoms ir tikslams. Europos anglies ir plieno bendrijos sutartis susideda iš preambulės ir keturių dalių: l-oji: Europos anglies ir plieno bendri­ja, joje įvardijamos svarbiausios Bendrijos užduotys ir tikslai; 2-oji: Bendrijos institucijos. Šioje dalyje įvardytos svarbiausios Bendrijos institucijos, kurios tapo dabartinių ES institucijų pirmtakėmis: aukš­čiausioji valdžios institucija (dabartinė Europos Sąjungos Taryba), Europos Parlamentas, Europinė Taryba, Teisingumo teismas; 3-oji: ekonominės ir socialinės nuostatos - gamybos, kainų, konkurenci­jos, įmonių politikos; 4-oji: bendrosios nuostatos. Europos Ekonominės Bendrijos steigimo sutartis apima dar dau­giau klausimų: laisvą prekių judėjimą, muitų sąjungą, žemės ūkį, laisvą asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimą, transportą. Šie Ben­drijos pagrindai išvardyti sutarties I 1 dalyje. III dalyje „Bendrijos politika" įvardytos konkrečios politikos taisyklės: konkurencijos, dempingo, fiskalinės, socialinės ir panašiai. V dalyje „Bendrijos ins­titucijos" įvardytos tos pačios institucijos kaip ir Europos anglies ir plieno bendrijos sutartyje, be to, įsteigiamos ir naujos: Komisija, Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas, Audito rūmai. Eurato-ino sutartis iš visų minėtų sutarčių išsiskiria palyginti siaura regu­liuojamų santykių apimtimi: specifine valstybių narių veikla, susi­jusia su atomine energetika ir branduoliniais tyrimais. Joje taip pat įvardijamos pirmiau minėtos institucijos ir jų funkcijos įgyvendi­nant atominės energetikos ir branduolinių tyrimų politiką. 1992 m. Maastrichto sutartimi buvo padalytos trijų Bendrijos stei­giamųjų sutarčių pataisos, taip pat įsteigta Europos Sąjunga. Remian­tis šia sutartimi įsteigta Europos centrinių bankų sistema, įvesta ES pilietybė. Be to, sutartyje numatytos kitos dvi ES kolonos: V dalyje bendrosios užsienio ir saugumo politikos nuostatos, VI dalyje -policijos ir teismų bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose nuo­statos. 1997 m. Amsterdamo sutartis. Jau pats sutarties pavadinimas nu­sako jos esmę: Amsterdamo sutartis iš dalies pakeičia ir papildo Eu­ropos Sąjungos sutartį, Europos Bendrijų steigimo sutartis ir tam tikrus su jomis susijusius aktus. Pirmoje šios sutarties dalyje kalba­ma apie esminius pakeitimus ir papildymus: papildoma preambulė, keičiami HS sutarties B, C, E, F ir pan. straipsniai. Daugelis nuosta­tų gana deklaratyvios, pavyzdžiui, F straipsnis papildomas nuosta­ta: Sąjunga gerbia savo valstybių narių nacionalinį savitumą. Svarbi nuostata ta, kad F (1) straipsnyje yra numatyta Europinės Tarybos teisė, nustačius, kad kuri nors valstybė narė nuolat pažeidžia sutar­ties įsipareigojimus, laikinai atimti iš tos valstybės tam tikras teises, įskaitant balsavimo teisę Europinėje Taryboje. Bendrosios užsienio ir saugumo politikos nuostatose įvardyta, kad valstybės narės išti­kimybės ir savitarpio solidarumo dvasia aktyviai ir besąlygiškai remia Sąjungos išorės ir saugumo politiką. Apibendrinant galima pažymėti, kad visos minimos sutartys, kaip ir kiekvienos paskiros valstybės konstitucija, reguliuoja labai platų teisinių santykių ratą: žmogaus teises (ES sutarties F (2) straipsnis: Sąjunga gerbia pagrindines teises, kurias garantuoja Europos žmo­gaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija,

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!