Amžinosios žmogaus vertybės lietuvių literatūroje (Šatrijos Ragana, Mykolaitis-Putinas)

Amžinosios žmogaus vertybės lietuvių literatūroje Pasak Aušros Tamaliūnaitės, pačios vertybės reikšmė, rodos, nebūtų tokia plati, jei šioje srityje neatsivertų labai ryški galimybė „būti savimi“ – trumpai tariant, vertybes, arba tai, kas yra svarbu, kiekvienas žmogus nusistato pats. Vieniems svarbiausias gyvenime dalykas yra šeima, meilė, o kiti to nesureikšmina, jiems svarbiau darbas ar kūryba. Žinoma, vertybių samprata yra labai skirtinga, tačiau lietuvių autoriai dažniausiai analizuoja amžinąsias vertybes, be kurių žmonėms būtų sunku egzistuoti. Taigi, XIX a. pabaigos – XX a. pradžios rašytoja neoromantikė Šatrijos Ragana apysakoje „Sename dvare“ atskleidžia šeimos svarbą, o XXa. rašytojas Vincas Mykolaitis – Putinas romane „Altorių šešėly“ išryškina meilės vertybę. XIX a. pab.–XX a. pr. lietuvių literatūroje pabrėžiama šeimos svarba ir ji suvokiama kaip viena iš svarbiausių vertybių, kurią gali turėti žmogus. Turėti šeimą ir pajusti jos kuriamą ryšį –vadinasi nugyventi savo gyvenimą prasmingai ir pajusti jo pilnatvę. Labai gražūs šeimos tarpusavio santykiai vaizduojami rašytojos neoromantikės Šatrijos Raganos apysakoje „Sename dvare“. Šiame kūrinyje daug dėmesio skiriama aprašant išskirtinį tėvų ir vaikų tarpusavio ryšį. Tokius santykius su šeimos nariais turėjo ir pati rašytoja. Šatrijos Ragana gimė Medingėnų dvare, žemaičių bajorų šeimoje. Vaikystę praleido Pečkauskų Labūnavoje. Marija Pečkauskaitė šeimoje buvo ne viena, dar turėjo du jaunesnius brolius ir seserį. Nuo pat vaikystės mažąją Mariją siejo glaudūs ryšiai su motina, kurią net ir suaugusi rašytoja vadino mamate – reta žemaitiška forma. Išnykus „senam dvarui“, iširus šeimos lizdui labai rūpinosi motina, norėjo kartu gyventi. „Mano Motina buvo beveik šventa – kantrybės, savęs atsižadėjimo idealas, visados pilnai sutinkanti su Dievo valia, labai maldinga“, - rašė Šatrijos Ragana, ir pati daug iš mamos perėmusi: meilę žmonėms, nuolankumą, atlaidumą, rūpestingumą. Būtent toks M. Pečkauskaitės požiūris į mamos gyvenimą ir leidžia mums teigti, jog jų šeimoje buvo glaudūs ir geri santykiai, kurie ir įprasmino šeimos, kaip vertybės suvokimą. Be to, šeimą kaip vertybę reikia laikyti ne tik dėl to, kad jie yra artimiausi žmonės, tačiau daug svarbiau, kad jie vaikus paruošia gyvenimui ir įdiegia svarbias gyvenimo vertybes. Taigi, tokia šeima yra vaizduojama krikščioniškos pasaulėžiūros rašytojos Šatrijos Raganos apysakoje „Sename dvare“. Iš viso kūrinio siužeto galime suprasti, kad pavadinimas yra labai informatyvus. Jis nusako, kad visas knygos veiksmas vyksta sename dvare. Svarbu paminėti, kad kūrinyje dvaras yra senas, kuriame jau gyveno ne viena giminės karta. Kūrinio pasakotoja – Irusia - aštuntus metus einanti mergaitė. Kaip pastebėjo prozininkas ir dramaturgas V. Mykolaitis –Putinas, „Pečkauskaitė, rodydama senojo dvaro gyvenimą pro mažos mergaitės išgyvenimus, davė savo kūriniui ypatingą vaikiško naivumo, švelnumo, pastabumo koloritą“. Kadangi pati rašytoja su mama puoselėjo labai glaudžius santykius, tai atsispindi ir apysakoje. Kūrinyje vaizduojama mama yra rūpestinga ir besąlygiškai atsidavusi savo vaikams, o ypač dukrai. Protagonistė sugeba būti ir mažosios bičiulė, ir auklėtoja. Auklėdama savo vaikus mamatė vadovaujasi krikščioniškomis vertybėmis, taip siekdama įdiegti aukštus žmogiškumo idealus. Kai pagrindinės veikėjos krikšto dukra Kazelė guli ligos patale, motina moko Irutę melstis už draugės sveikatą. Po mergaitės mirties mamatė pasiūlo Irutei padovanoti savo mylimą suknelę, teigdama, kad Kazelės šeima neturi sąlygų papuošti jos paskutinei kelionei. Mergaitė ne iškarto nori perleisti savo gražiausią rūbelį mirusiai draugei, tačiau mamatė jai paaiškina: „Mieliausia žmogui, atminus ne tas valandas, kuriose jis linksminos ir puošės, bet tas, kuriose apgalėjo pats save.“ Po šių žodžių Irusė iš karto nusprendė atiduoti savo suknelę Kazelei. Draugės mirtis padeda supažindinti Irutę su gyvenimo bei mirties samprata. Taigi, neoromantikės Šatrijos Raganos apysakoje „Sename dvare“ atsiskleidžia šeimos svarba vaiko gyvenime ir kaip mažųjų požiūrį į gyvenimą suformuoja patys artimiausi žmonės. Kiek kitokia vertybė yra pabrėžiama vieno žymiausių XX a. lietuvių prozininko Vinco Mykolaičio – Putino intelektualiniame romane „Altorių šešėly“. Šiame kūrinyje išaukštinama meilės svarba ir jos reikšmė žmogui. Jame atskleidžiama, kaip meilė gali padėti žmogui atrasti tikrąjį savo pašaukimą. Tiesa, romanas, nors iš pirmo žvilgsnio glaudžiai siejasi su rašytojo gyvenimu, nėra autobiografinis, greičiau turi autobiografinių elementų. Autobiografiškas yra istorijos perteikimo būdas, kai pasakojama iš savo likimą apmąsčiusio pasakotojo perspektyvos (tai ir stojimo į seminariją motyvai, ir požiūris į kūrybą, ir gamtos išgyvenimas). Be to, svarbu akcentuoti, kad abu Putino tėvai labai norėjo, kad jų sūnus taptų kunigu. Jis pakluso tėvų norui – tapo dvasininku. Tačiau besimokydamas pajuto poeto pašaukimą, tuomet V. Mykolaitis išgyveno gilias dvejones dėl kunigystės. Vėliau tas abejones autorius aprašė romane „Altorių šešėly“. Iš romano pavadinimo galime suprasti, kad knygoje visas veiksmas bus susijęs su bažnyčia. Tiesa, vėliau, perskaitę kūrinį galime daryti išvadą, jog pavadinimas yra nuoroda į protagonisto Liudo Vasario jausmus, kad jis jaučiasi tarsi visada būtų ne savo vietoje, tai yra altorių šešėly. Tokius jausmus Vasariui pradėjo žadinti ne tik jo gyvenime atsiradusi kūryba, tačiau ir netikėtai sutiktos moterys. Pirmoji moteris, kurią sutiko Vasaris buvo Liucė. Ji linksma ir vėjavaikiška mergina, kuri buvo susižavėjusi jaunu kunigu ir siekė jo meilės. Tačiau pagrindinis veikėjas nepriėmė jos šiltų jausmų ir supratęs savo pareigą grįžo į kunigų seminariją, o mišparų metu pastebėjo moterį, kurią vadino Katedros Nepažįstamąja. Jos įkvėptas Vasaris parašo pirmąjį savo eilėraštį ir nuo tos akimirkos protagonistui iškyla esminis klausimas, ar kunigo ir kūrėjo pašaukimai yra suderinami. Antroje romano dalyje „Eina gyvenimas“ Liudas Vasaris vikarauja Kalnynų parapijoje. Ten jis susipažįsta su netoliese gyvenančia baroniene Rainakiene. Moteris leidžia jaunajam kunigui naudotis jos biblioteka, kurioje yra knygų iš viso pasaulio. Be to, Baronienė susižavi Vasariu ir stengiasi kuo daugiau laiko su juo praleisti. Tiesa, baronienė buvo savotiška Vasario mokytoja ir ji ištaria reikšmingiausius žodžius apie meną ir kunigavimą: „Menas, mano bičiuli, yra platus kaip gyvenimas, o dvasiškis siauras kaip...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!