A. Mickevičius "Jūros tyla"

 Perskaitęs Adomo Mickevičiaus sonetą „Jūros tyla”, pagalvojau, kad jo interpretacija nebus įdomi. Iš pirmo žvilgsnio neįžvelgiau įdomios medžiagos šiam kūrybiniam darbui. Bet įdėmiau įsigilinęs radau soneto prasmę. Analizuodamas tekstą uždaviau sau klausimus – kas yra „jūra” ir ką reiškia „tyla”? Neskubėsiu atsakyti, idant turėčiau galimybę berašydamas dar pagalvoti, o skaitytojui suteikti progų sekti mano minčių srautą. Pirmoji strofa nuteikia ramiai ir melancholiškai, pastarąjį epitetą lemia žodelis „jau”, pasąmonėje iškyla audros pabaigos vaizdinys. Toliau skaitydami susiduriame su moters, mylimosios paveikslu, personifikuojančiu „Jūrą” („Tylia krūtim banga alsuoja nuskaidrėjus/ Kaip sužadėtinė, svaigiom godom užėjus”). Labai meniškai perteiktą mintį įžvelgiu šiame posmelyje. Ji glūdi žodžiuose „Nubus, atsidūsės ir laimę vėl sapnuoja”. Tai lengvabūdė mergina atsižada meilės ir vėl pamilsta. Tokia interpretacija skaitytojui atskleidžia dar keletą paslapčių. Lyrinio „aš” požiūriu, merginos nepastovios, jų jasumai greitai kinta. Tuo tarpu vyrai kitokie, jiems meilė – ne žaidimas. Bet vyras yra lengvabūdžio lovelaso įvaizdis. Pirmiausia reikėtų suprasti, kad šis jaunuolis – paties Adomo Mickevičiaus literatūrinis paveikslas. Turbūt tai yra lyrinio subjekto jausmingumo priežastis. Matome ir gana negatyviai vaizduojamą moterį, tikriausiai dėl lyriniam „aš” sukelto skausmo – neišsipildžiusios meilės. Atidžiau įsiskaitęs į antrąją strofą, suprantu, kad „vėliavos” – tai jausmai, kurie dabar, nutrūkus meilei, pasislėpė širdies kertelėje. „Vėliavų” įvaizdis atskleidžia šiek tiek lyrinio subjekto bruožų. Vėliava nešama mūšio metu pirma visų karių, ją kovotojai seka. Lyrinis „aš” labai emocionalus, pirmenybę teikia jausmams. Toliau susiduriame su „laivo” įvaizdžiu, juo perteikiamas lyrinio subjekto kankinimasis („<...> laivas tylutėliai/ Siūbuoja lyg grandinėm prirakintas vėlei”). Išblėsus mylimosios jausmams ir nutrukus jųdviejų santykiams bei viltims lyrinis „aš” nelaimingas lyg kalinys. Kieno? Gal savo paties jausmų, gal jie dar „neužsnūdo”. „Keleiviai ir vadovai” – simbolis žmonių, trukdančių lyrinio „aš” meilės jausmams suvešėti – jie dabar „džiaugiasi” ir „ilsisi”. Trečiajame posmely retoriniu sušukimu kreipiamasi į „Jūrą”. Meninė raiškos priemonė pabrėžia subjekto emocionalumą, jausmų proveržį. Šioje soneto dalyje išsamiau apibūdinama mylimoji. „Polipas” – cinizmas, kažkas sunkiai paaiškinama žodžiais, skausmą sukeliantis dalykas. Meilei išblėsus mergina tą „polipą” išleidžia į laisvę („O tyloje ilgais nagais paviršiun lipa”). Jausmas nusakomas, piešiamas niūriu, minoriniu audros įvaizdžiu – tikriausiai dar neužgijo meilės paliktos žaizdos. Paskutinė strofa suteikia sonetui netikėtą posūkį. Lyrinis „aš” kreipiasi į savo protą. Jis numato, o gal ir jaučia, kad, gaivališkiems jausmams nurimus, atmintis neleis užmiršti, skaudins širdį („

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!