Kada mes jau į dulkes pavirsime, jei lietuviška kalba bus tvirtai pastojus, jei per mūsų darbus Lietuvos dvasia atsikvošės, - tąsyk mums ir kapuose bus lengviau smagiau ilsėtis.
Antanas Baranauskas - literatūros klasikas, poetas ir žymus mūsų kalbininkas. Gimė 1835 metais Anykščiuose. Kilo iš valstiečių. Baigė Rumšiškių raštininkų mokyklą, mokėsi Varnių kunigų seminarijoje, baigė Peterburgo katalikų dvasinę akademiją. Iki 1864 m. studijavo Miuncheno, Romos, Leveno universitetuose. 1866-1884 m. buvo Kauno kunigų seminarijos profesorius. Nuo 1885 m. Žemaičių pavyskupis, o nuo 1897 m. Seinų vyskupas. Mirė 1902 m. Seinuose, ten ir palaidotas.
Baranauskas jautė gimtosios kalbos vertę ir stiprią meilę jai, kurią išlaikė visą gyvenimą. Jis buvo talentingas, didelių lingvistinių gabumų žmogus, puikiai žinojęs ir išanalizavęs savo gimtąją tarmę, mokėjęs stebėti kalbos reiškinius, sugebėjęs juos sisteminti, daryti apibendrinimus. Įdomi buvo jo pažiūra į bendrinę kalbą. Būdamas Varnių kunigų seminarijoje lenkiškame straipsnyje apie lietuvių liaudies kalbą jis samprotavo, jog lietuvių kalba kadaise turėjusi visiškai tobulas formas ir gausybę žodžių, bet paskui, lyg koks senovės rūmas, subyrėjusi. Esą reikia skrupulingu darbu tas smulkias atšakas sujungti vėl į visumą. Tam reikalui pirmiausia būtina kiekvienos vietovės kalbą, reikia visas tarmes palyginti ir padaryti reikiamą atranką. Šiose mintyse jau galima įžvelgti būsimos Baranausko teorijos apie lietuvių bendrinės kalbos kūrimo užuomazgas.
Pradėjęs dėstyti Kauno kunigų seminarijoje, Baranauskas žūtbūt norėjo realizuoti tas idėjas. Jis norėjo suderinti įvairiatarmių mokinių kalbą, vartoti vienodą rašybą. Jo akimis žiūrint, nė viena tarmė nebuvo išlaikiusi visų lietuvių kalbos žodžių ir formų. Taip kurdamas bendrinę kalbą, Baranauskas priėjo prie kalbos struktūros, artimos pietiniams vakarų aukštaičiams, kurie iki šių dienų išlaikė sveikesnį už kitas tarmes senovinį garsyną. Savo sukurtą bendrinę kalbą jis ėmė pats vartoti vietoj gimtosios anykštėnų tarmės.
Nors Baranauskas buvo savamokslis kalbininkas, bet lietuvių kalbotyrai padarė daug. Nuo jo prasideda pagrindinės lietuvių kalbos mokslo ir bendrinės kalbos kūrimo linijos. Tai lemia garbingą jo vietą lietuvių kalbotyros istorijoje.
Kazimieras...
Šį darbą sudaro 1992 žodžiai, tikrai rasi tai, ko ieškai!
★ Klientai rekomenduoja
Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?
Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!
Norint atsisiųsti šį darbą spausk ☞ Peržiūrėti darbą mygtuką!
Mūsų mokslo darbų bazėje yra daugybė įvairių mokslo darbų, todėl tikrai atrasi sau tinkamą!
Panašūs darbai
Kiti darbai
Atsisiuntei rašto darbą ir neradai jame reikalingos informacijos? Pakeisime jį kitu nemokamai.
Pirkdamas daugiau nei vieną darbą, nuo sekančių darbų gausi 25% nuolaidą.
Išsirink norimus rašto darbus ir gauk juos akimirksniu po sėkmingo apmokėjimo!