Žmogus ir gamta lietuvių literatūroje. Kalba

Žmogus ir gamta lietuvių literatūroje

Gamta lietuvių literatūroje turi neatsiejamą ryšį su žmogumi. Gamtos peizažas daro įtaką veikėjo jausmams, nuotaikai. Ji tampa žmogui įkvėpimas, stiprybė. Be to, per aplinkos detales gali būti perteikiami tam tikri įvykiai, istorija. Tokius žmogaus ir gamtos ryšius galima aptikti A. Baranausko poemoje “Anykščių šilelis”, Vinco Mykolaičio-Putino romane “Altorių šešėly”.

Romantizmo krypties atstovas A. Baranauskas atskleidžia, kad gamta yra žmogaus dvasios atgaivos ir istorinės atminties šaltinis. Apie tai pasakoja jo poema “Anykščių šilelis”, parašytas per dvi vasaros atostogas. A. Baranauskas – tai XIXa. vidurio vienas iš reikšmingiausių Lietuvos poetų, kuris nuo pat mažens buvo tėvo mokytas mylėti Tėvynės gamtą. Šis kūrinys ne tik vaizduoja gamtą, bet ir istorinius įvykius, susijusius su Lietuvos klestėjimu. Poemos pradžioje retoriniu kreipiniu lyrinis subjektas kreipiasi į kalnus “kelmuotus”, pakalnes “nuplikusias” - sudaromas iškirsto miško, sunykusio šilelio vaizdas, kuris kelia liūdną nuotaiką. Miško gyvūnai yra minimi naudojant deminutyvus: “paukšteliai”, “paukštytės”, “žvėreliai”. Jie suteikia šilelio gyviams silpnumo, o skaitytojams - gailesčio jausmą, empatiją. Pasak lietuvių kalbotyros profesoriaus Skirmanto Valento, pirmoje dalyje poetas vaizduoja mišką, kurio akimis nematė - jis jį rekonstravo. Nuo devynioliktos eilutės laikas keičiasi - skaitytojas yra perkeliamas į praeitį, kada šilelis buvo dar gražus ir gyvas. Lyrinis subjektas atkreipia dėmesį į kiekvieną šilelyje matomą augalą. Žaliuojantis miško vaizdas yra aprašomas nuo apačios į viršų: samanos, uogienojai, grybai (voveruškos, ruduokės), krūmai, medžiai (eglės, pušys). Kūrinyje yra aprašomi lyriniui “aš” malonūs jutimai, t.y.: rega (“Kur tik žiūri, vis gražu”), uoslė (“Kur tik uostai, vis miela”), klausa (“Kur tik klausai, vis linksma”). Visa tai įrodo eilėraščio kalbančiojo stiprią meilę gamtai, dėmesį jai. Taip pat, antrojoje kūrinio dalyje yra minimi istoriniai faktai, susiję su šilelio nuskurdimu. Lyrinis subjektas pasakoja, jog “šventi” miškai “senobėj” buvo “išskinti” Jogailos dėl lietuvių senojo tikėjimo, dėl bado, finansinių problemų buvo kertami medžiai ir pardavinėjama mediena bei girininkas apgaudinėjo žmones ir slapta “skynė” mišką. Į visą tai žiūrima su nusivylimu, liūdesiu, nostalgija. “Mat miško pasiilgę, / Dažnai savo blakstienas ašarom suvilgę, / žiūrėdami in kelmus”, - šie žodžiai vaizduoja liūdną, nostalgijos apimtą žmogų, kuriam žiūrint į šilelį kaupiasi ašaros. Poema baigiasi su lyrinio “aš” apibendrintu požiūriu ir nuotaika į dabartinį šilėlį: jam “širdis susopo”, “širdį, dūšią apgriuvo.” Kadangi tuometinė Lietuva, kada gyveno Baranauskas, kentė carinę priespaudą, kūrinyje yra vaizduojamas iškirstas šilelis, kaip simbolis, šiam įvykiui priminti. Taigi, A. Baranausko “Anykščių šilelyje” yra aiškiai matomas žmogaus ir miško dvasinis ryšys: praeityje žmogaus ramybė būnant miške, dabartyje – pilnos akys ašarų.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!