Žmogaus vertybių vaizdavimas lietuvių katastrofų laikotarpio literatūroje (B. Krivickas, A. Škėma)

Vertybės – tai žmogaus pasąmonės pamatas, kuris formuoja jo pasaulėjautą ir santykį su aplinka. Išgyvendamas skaudžius laiko tarpsnius asmuo ir jo požiūris keičiasi, bet tik jis pats gali nuspręsti kuo bus toliau bei kokį kelią pasirinks: doros ar amoralumo. Katastrofos yra neigiamai žmogaus mąstymą veikiančių įvykių metas, kai kiekvienas jų sūkuryje atsiduria psichologiniame išbandyme, kartais tuo pačiu ir kovoje dėl gyvybės. Dėl šios priežasties tą laikotarpį išgyvenusieji daug kurė, norėdami papasakoti bei perteikti savo skaudžias patirtis ateities kartoms. Šiuose ypatinguose veikaluose slypi svarbi pamoka dabartinei visuomenei apie jos siekius ir kaip reikia tobulėti, atskleidžiama, kas padeda ištverti skaudžias bei kančią sukeliančias situacijas. Rašyti apie tokius išgyvenimus sugebėjo ne vienas rašytojas, bet kiekvieno patirtys skiriasi. XX a. rašytojai Antanas Škėma ir Bronius Krivickas kūrė panašiu laikotarpiu, bet jų darbai nusako skirtingas problemas ir žmonių vertybes, todėl šiame kalbėjime pamėginsiu plačiau patirinėti visuomenės vertybes katastrofų laikotarpio lietuvių literatūroje bei kaip jos keičiasi priklausant nuo situacijos.
XX a. vidurio lietuvių išeivijos rašytojo, prozininko, dramaturgo ir katastrofinio modernizmo atstovo Antano Škėmos psichologiniame intelektualiniame romane „Balta drobulė“ pagrindinio veikėjo gyvenimo tikslai bei norai keičiasi atradus artimą žmogų. Kūrinio centre Antanas Garšva – emigrantas lietuvis, dirbantis didžiausiame Niujorko viešbutyje liftininku. Pasakojimo būdas paremtas minties srautu leidžia skaitančiajam geriau susipažinti su protagonisto išgyvenimais, jo charakteriu ir problemomis. Vidinės jungtys tarp besikeičiančių romano „aukštų“ sujungia personažo sąmonę, leidžia suprasti Garšvos vertybių pamatą. Pagrindinis veikėjas buvo nuo vaikystės kitoks, svarstantis apie egzistenciją, uždaras, matęs prastus tėvų tarpusavio santykius ir motinos progresuojančią ligą, net yra mėginęs nusižudyti – visa tai lėmė kitokias jo moralines normas. Jis suprato visuomenės ydingumą, daiktų ir žmonių laikinumą, sukeliama kančią ir kartais net absurdą: „Mes esame nelaimingi vieni ir mes nelaimingi bendruomenėje; vedę ir nevedę; mes lyg ežiai, besiburią šilumai; mums nepatogu, kai mes sugrūsti, ir mes dar nelaimingesni išsiskyrę; optimizmas yra karti pajuoka iš žmogaus...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!