Žmogaus vertybių kaita literatūroje

Lietuvos respublikos filologijos mokslų daktarė Dalia Čiočytė apie vertybes prabilo taip: „Nėra laisvės, jei nėra vertybių. Laisvė dėl laisvės tėra iliuzija.“Tai reiškia, kad vertybės yra etiško elgesio pagrindas arba atspirties taškas, klojantis žmogaus gyvenimo pamatus, be vertybių mūsų būtis yra tik iliuzija - beprasmė esatis. Žinoma, vertybės, keičiantis laikams ir žmonių požiūriui, taip pat kinta: vienos vertybės nyksta, tampa neaktualiomis, kitos atvirkščiai - įsižiebia nauja liepsna, išpopuliarėja. Savo kalboje vertybių permainas atskleisiu remdamasi literatūra, nes būtent ji, mano nuomone, yra veidrodis, atspindintis tautą.
Ievos Simonaitytės romane „Aukštujų Šimonių likimas“ aukštinamos žmogaus, kaip asmenybės, ir žmogaus, kaip šalies pamato, vertybės. Šis kūrinys buvo išleistas 1935 metais - tarpukario metu, kuris pasižymėjo valstybinio mąstymo ir patriotizmo ugdymu. Visuomenė buvo pradėta lietuvinti, o Lietuvos tautinėje idealogijoje jaunos ir modernios valstybės įvaizdis buvo siejamas su istorine praeitimi: viduramžių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didybe bei per daugelį carinės priespaudos metų patirtomis kančiomis. Ši ideologija ypač pabrėžiama ir I. Simonaitytės debiutiniame kūrinyje „Aukštujų Šimonių likimas“. Knygoje nuolat užsimenama apie vokiečių žiaurumą ir lietuvių bajorų, būrų kilnumą, kuris tik dar labiau mus skatina didžiuotis savo tautybe. Kūrinyje vaizduojama, kaip Šimonių tautinės tapatybės, savo šaknų suvokimas padeda jiems išlaikyti dvasios stiprybę ir atsistoti ant kojų, net tada kai, rodos, dievas jų maldų neišklauso: Jokūbas Šimonis gaisre praradęs per šimtmečius sukauptus Šimonių turtus, nekeršyja broliui ir nenuleidžia rankų „Berods ne viena diena, ne vienais metais buvo pastatyta Šimonių sodyba. Tai ir dabar taip pat reikės pradėti: iš pradžių - iš mažo.“ Be to, kūrinyje dažnai išaukštinami ir žmogaus asmenybės bruožai: su pagarba žiūrima į lietuvių kilnumą, darbštumą ir ryžtą. Net ir daug netekčių ir neteisybės patyrę Šimoniai atsistodavo ant kojų, padėdavo kitiems. Štai Matas, išvydęs vokiečio barono mušamą Dabarą, puolė padėti, vokiečiui atsakydamas: „lietuvis neskriaudžia žmonių ir nelei­džia skriausti nė kitiems, vis viena, nors tai būtų ir vokietis edelmonas.“ Šioje citatoje...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!