Žmogaus vaizdavimas katastrofų literatūroje (Balys Sruoga)

Žmogaus vaizdavimas katastrofų literatūroje

Rašytoja Vanda Juknaitė teigė: „Joks menas nesuteikia tiek informacijos apie žmogų, kaip literatūra“. Jau Antikos mituose pavaizduoti veikėjai: Prometėjas, Heraklis, Ikaras, neprarado išskirtinumo prabėgus ir daugiau nei tūkstančiui metų. Ribinės situacijos lemia išskirtinį žmogaus vaizdavimą literatūroje. XX a. vidurys yra laikomas katastrofų literatūra. Vienas esminių jos bruožų – žmogaus ir istorijos santykis. To meto menininkai B. Krivickas ir B. Sruoga vaizduoja fiziškai alinamus, tačiau dvasiškai nepalūžusius istorijos įkaitus.

Stoiška, ori, tvirta veikėjo laikysena vaizduojama XX a. pirmos pusės prozininko, dramaturgo, poeto, vertėjo Balio Sruogos atsiminimų knygoje ,,Dievų miškas“. Mintis parašyti knygą kilo Sruogai dar kalint Štuthofo koncentracijos stovykloje. Rašytojas savo noru dirbo lagerio raštinėj, domėjosi slaptais dokumentais, drąsiai naršė archyvuose. Grįžęs į Lietuvą, nepaisydamas silpnos sveikatos, parašė memuarų knygą „Dievų miškas“. Kūrinio pavadinimas informatyvus, atraminis žodis „miškas“ – nuoroda į veiksmo erdvę (tradiciškai lietuviams miškas - dvasinės ramybės vieta). Žodį „Dievų“ (kaip miško pažyminį) galime susieti su šventa, sakralia erdve. Perskaičius kūrinį dera paneigti šią interpretaciją, nes pats Sruoga yra sakęs, kad ,,Dievų miškas“ tai vieta, kurioje „apsigyveno piliečiai, panašūs į velnius.“ Ne veltui rašytojas velniais vadina lagerio prižiūrėtojus, budelius: jie kalinius daužydavo lazdomis, tik sutikdavę spardydavo, „Kartais kalinius <...> paversdavo driežais, – liepdavo pilvu šliaužti per kiemą. Kartais – varlėmis: reikėdavo šokinėti. Kartais – fakyrais: reikėdavo ant vienos kojos tupėti.“ Į šiurpius sužvėrėjimo vaizdus žiūrima beteisio, tačiau besistengiančio išsaugoti orumą žmogaus akimis. Skyriuje ,,Klipatų klipatos“ galime pastebėti, jog net pačiu sunkiausiu momentu, kai mirštantieji nesuvokia, kur slenka, ,, jie susikibę kits į kitą“. Skyriuje ,,Baisioji naktelė“ ypač sudėtingomis oro sąlygomis, vos kojas velkantis pasakotojas nepaliekamas draugų: prilaikomas pečiais, nuolat raginamas nepasiduoti, pastatomas į kolonos vidurį, kad nenugriūtų. Tai įrodo, kad net sunkiausiais momentais pasmerktieji sugeba išlikti žmogiškais ir vienas kitam padėti. Verta paminėti, kad romane kaliniai apibūdinami žeminančiais, menkinančiais žmogaus orumą epitetais: ,, šuns uodegos inteligentija“ , ,, kiauliasnukiai“, ,,maitos vaikai“, ,, Pakaruoklio vėdare“. Literatūrologas Algis Kalėda yra sakęs, kad šiame kūrinyje vyrauja sarkastiška ironija, juodas humoras (kalinių mušimo, lavonų tampymo scenos), kuris leido rašytojui bent kiek atsitverti nuo šaltai apgalvotos, racionalizuotos žmonių naikinimo sistemos.Be to, šiurpius lagerio vaizdus pasakotojas, dalyvaudamas veiksme, perteikia santūriai. Vėliau B. Sruoga Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkui Petrui Cvirkai savo poziciją grindė tuo, kad gera literatūra turi palikti vietos skaitytojo fantazijai (kūrinius, kuriuose viskas iškomentuota, aprašyta laiko ,,literatūriniu šlamšteliu“). Taigi, Balio Sruogos memuariniame kūrinyje ,,Dievų miškas“ vaizduojama katastrofų metu paveiktą, bet nepalūžusią, orią asmenybę.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!