Žmogaus likimas dūžtant senosioms vertybėms

Žmogaus likimas dūžtant senosioms vertybėms

Žmogus neturintis vertybių – visada bus, kaip medis be lapų, plaučiai be deguonies, dienos dangus be saulės ir ją supančių debesų, nakties – be mėnulio ir jį globojančių žvaigždžių. Vertybės yra žmogaus sielą sudarantys fragmentai, kurie leidžia žmogui patirti ir išgyventi įvairius jausmus, suvokti vidinį pasaulį, jį supančią aplinką ir vyraujantį požiūrį. Tik vertybės padeda žmogaus viduje subalansuoti vidinį jo pasaulį, atrasti ramybę ir harmoniją, kurių vedamas gali žengti teisingu gyvenimo keliu. Jų pagalba formuojasi požiūris, tikslai, gyvenimiški siekiai. Tačiau nutinka ir taip, kad žmogus galiausiai virsta į didžiulį šaltą akmenį, pamiršdamas tai, kas sukurią mūsų pasaulį. Apie tai rašė ir nuostabaus talento žmogus – Vytautas Mačernis. Šis poetas lietuvių literatūroje užsižiebė kaip paklydėlė žvaigždė ir staiga užgeso. Jo kūryba jaudina, mus skaitytojus, jau daug metų ir sukelia dar daugiau klausimų į kuriuos bandome atsakyti. Taigi, V. Mačernio poezija ir paskatino susimąstyti: koks žmogaus likimas dūžtančiose formose?

Žmogus, turėdamas tiek nedaug laiko, vis labiau skuba ieškodamas naujų patirčių, užrišdamas, tai kas sukelia džiaugsmo niūriame pasaulyje bei vertybes, kurias mama bandė išmokyti diena iš dienos. Vertybės būna dviejų rūšių: materialinės ir dvasinės. Manau pirmoje vietoje privalo būti dvasinės o tik vėliau materialinės. Jeigu bus atvirkščiai, kad materialinės vertybės taps svarbesnėmis – neišvengiamai susidarys visuomenės didžiulis gobšumas, savanaudiškumas, arogancija, abejingumas ir daugybė kitų visuomenei keliančių grėsmę blogybių, ko pasėkoje yra stabdomas žmogaus, kaip asmenybės augimas ir tobulėjimas. Visgi, daugelis šią mano nuomonę užginčytų, sakytų, kad aš esu neteisi. Šičia iš kart kyla klausimas, kodėl taip?

Žmogaus gyvenimas – tai spektaklis, kur kiekvienas turi savo vaidmenį. Ir jo kokybė priklauso tik nuo pačio žmogaus. Mes patys pasirenkam, kokias vertybes išsaugoti, o kokias palaidoti užmarštyje, kitaip sakant žmogus yra pats savo likimo kalvis. Apie tai rašė ir nepaprastas žmogus, poetas Vytautas Mačernis laiške Bronei Vildžiūnaitei. Laiške yra paminėti žodžiai: ,,mokėkime gyventi nors dūžtančiose formose. Mes patys esame šviesa, mes patys esame saulė, todėl neaimanuokime, jei aplinkui tamsu, mes nemokame sau kelio nušviest. Kiekvienas nešam sielą lyg žibintą. Ir ką aš padarysiu, jei mano žibintas silpnai šviečia.“ Šia metafora norima pasakyti tai, kad gyvenime visada reikia mokėti prisitaikyti ir niekada nepasiduoti, nors tai atrodytų net ir neįmanoma. Daugeliui žmonių sunku atsigauti, vėl pažvelgti į gyvenimą po sunkių dvasios sukrėtimų, kai būtis dūžta į šipulius, o su ja – ir dūžtančios senosios vertybės. Juk naujos kartos išsiugdo savą požiūrį į tradicijas, savaip vertina tėvų ir visų vyresniųjų nuostatas. Nemanau, kad mano karta jas supranta lygiai taip pat, kaip suprato tėveliai ar dar senesnių laikų žmonės, jos laikui bėgant pakito neatpažįstamai. Tai kas nutiks mums, kai vertybės pakis?

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!